Turbūt daugumas tėvų išgyveno savo vaikų kritiką, antpuolius, kaltinimus, kad yra atsilikę nuo gyvenimo, nieko nesupranta ar net yra kvaili. Patys tapę  tėvais po daugelio metų su gėda prisimena pasakytus kvailus žodžius tėvams, kadangi išgirsta tuos pačius kaltinimus iš savo vaikų. Jauno žmogaus problema – jam atrodo, kad jis viską supranta, tačiau neįtaria, kad yra naivus, be patirties ar net stačiai kvailas. Pradėjęs mokytis, gaudamas blogus pažymius, patyręs gyvenimo nesėkmes jis pradeda įtarti, kad nėra toks labai protingas, kad visgi kartais elgiasi kvailai.

Kai kvailys pradeda įtarti, kad yra kvailys, nuo to momento jis jau nebėra toks kvailas! Žmogiška išmintis ima pasireikšti, kai suvokia savo ribotumą, kai į viską žvelgia atsargiai, bet nelieka abejonėse ar nežinioje, tačiau eina link tikrumo, kad priimtų atsakingus ir toliaregius sprendimus.

Šio sekmadienio evangelijos skaitiniuose iškeliama išminties tema, tačiau neapsiribojama žmogišku supratimu, bet einama link religinės,  išganingos išminties klausimo. Vestuvių baliaus kontekste pasirodo dviejų tipų pamergės: atsakingos, toliaregės, išmintingos bei naivios, paviršutiniškos, neatsakingos. Toks tuomet buvo paprotys, kad jaunikis tyčia vėluodavo į vestuvių balių, todėl nuotaka ir pamergės turėjo jo laukti. Senojoje hebrajų tradicijoje nuo sužadėtuvių-pirminių vestuvių iki vestuvių puotos bei apsigyvenimo kartu turėjo praeiti maždaug metai laiko (našlėms – apie 3 mėnesius). Taigi, santuokos ir vestuvių klausimas buvo stipriai pažymėtas laukimo nuotaikos bei įtampos. Išgirdus jaunikio svitos keliamą erzelį pamergės bėgo jos pasitikti. Evangelijoje minima, jog tai buvo vidurnakčio laikas, todėl reikėjo užsidegti žibintus, pašviesti sau ir svitai kelią. Čia paaiškėjo, jog dalis pamergių neturi alyvos, nepasirūpino iš anksčiau, bėgo pirktis ir nebepasitiko jaunikio. Tasai įsižeidęs ant jų užsirakino duris ir liepė joms, besibeldžiančioms, nešdintis iš ten: „Aš jūsų nepažįstu”.

Šiame pasakojime atsiskleidžia dvi temos, dvi problemos. Vieną iš jų galima būtų apibūdinti kaip nesugebėjimą atskirti esminių dalykų nuo antraeilių: vietoj jaunikio ir jo vestuvių džiaugsmo paikosios merginos pasirinko tinginystę, paskui alyvą, kurios bėgo ieškoti. Jei be degančių žibintų būtų pasitikusios jaunikį, turbūt būtų gėdinga, tačiau mažesnis blogis nei kad visiškai nepasitikti. Kita problema – tai nenoras ar nesugebėjimas pramatyti, planuoti ateitį ir galimus iššūkius. Tai liudija apie abejingą, tingią, neatsakingą, mąstyti nenorinčią sąmonę, asmenybės moralinį, intelektualinį ir dvasinį silpnumą, kuomet gyvenama tik dabartimi, nenorima pažvelgti plačiau.

Šio biblinio pasakojimo kontekste į galvą ateina Lenkijoje vykstantis kairių ir liberalių pažiūrų moterų streikas (nedidelė reakcinga rėksnių moterų dalis), reikalaujant laisvų abortų, t.y. pradėtų žmogiškųjų būtybių, vaikų, neriboto žudymo. Emancipuotos, žiaurios, žmogišką dvasią praradusios egoistės moterys, neretai lezbietės, vaiką traktuoja kaip didžiausią savo priešą, kuris grasina atimti joms pinigus, karjerą, malonumus, laiką ir jėgas. Jos reikalauja, kad valstybė privalomai joms finansuotų aborto procedūras, o paskui ir ligos, bedarbystės, globos, senatvės pensijų išmokas, linksmintų ir guostų senatvėje, vientavėje ir pan. Koks absurdiškas ir trumparegiškas požiūris… Valstybės ekonomiką, socialinę struktūrą, išmokas, sienų apsaugą ir t.t. užtikrins tie, kurie gimė, kurių nenužudė. Demografinių problemų akivaizdoje reikalauti neribotų abortų yra aklumas, beprotybė ir atsakomybės nebuvimas. Paskui tos žudikės reikalaus lygių teisių su tomis, kurios nežudė, pagimdė, užaugino savo vaikus. Juos privers mokėti joms išmokas. Reikėtų palinkėti joms ubagauti gatvėje.

Palyginime apie namą ant smėlio ir uolos Kristus teigia, jog kas klauso ir vykdo Dievo žodį, tas stato ant uolos, o audroms ir žemės drebėjimams užėjus namas atsilaikys. Kas girdi Dievo žodį bet jo nevykdo, tas stato ant smėlio, todėl gyvenimo negandoms užėjus egzistencijos namas griūna. Dievo įsakymo nežudyti nekalto žmogaus, nežudyti negimusių vaikų laikymasis yra statymas ant  uolos, kuri leis tautai, valstybei, visuomenei atsilaikyti prieš įvairias istorines negandas. Šv. Jonas Paulius II sakęs, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities, išreiškia aborto pasekmes – tai statymas ant smėlio, valstybės pamatų griovimas. Tikroji išmintis yra pripažinti Dievo teisumą ir laikytis jo valios.

Kai prezidentui Linkolnui teko išgyventi dideles problemas šalies valdyme, kažkas jam palinkėjo: „Pone prezidente, tegul Dievas bus su jumis šituose sunkumuose”. Prezidentas atsakęs: „Dievas visada bus su manimi, jei būsiu tiesos ir gėrio pusėje”. Dievo įsakymai yra išganingi, jų užlaikymas reiškia buvimą teisingoje pusėje, Dievo palaiminimą ir išganymo pasiekimą. Jei mes su tikėjimo ir tiesos žibintais pasišviesdami einame per gyvenimą, tikime sutiksią ateinantį Viešpatį. Šviesos neturintys puldinės į visas puses jos ieškoti, kur jos nėra, todėl nesutiks Viešpaties, bet visur matys uždarytas duris, padėtį be išeities.

Evangelijoje minima vestuvių šventė – tai gyvenimo džiaugsmo simbolis. Biblijoje ne kartą Dievo ir žmonių sandora perteikiama vestuvių puotos simboliu. Dalykas yra akivaizdus, kad tas, kuris nemyli to, ką Dievas myli, neturi bendrystės su Dievu. Dievas myli žmogų ir noriai bei gausiai pašaukia juos į egzistavimą. Kas nekenčia ir žudo Dievo mylimus žmones, tas tampa Dievo priešininku ir velnio, eksterminatoriaus-žudiko, bendru. Kol pasilieka su tokia nuostata, tol durys į gyvenimo džiaugsmą jam bus užvertos.

Išmintingos merginos ir moterys pasižymi žmogiška širdimi, kilniais jausmai, pagarba tam, kuris gali ateiti netikėtai, ne tik Viešpačiui, bet kitam žmogui. Pasitikti su degančiais žibintais, su meile, viltimi ir džiaugsmu ateinantį Viešpatį ir ateinantį į šį pasaulį žmogų – tokios yra išmintingos, Dievo mylimos moterys, kurios dalyvauja gyvenimo ir gyvybės šventėje ne tik šiame pasaulyje, bet ir amžinybėje.

Šį sekmadienį pasigirsta Izraelio tautos religinio ir politinio elito klausimas Jėzui politikos reikalu, kuris turėjo nuvesti Jėzų į politinį konfliktą ir su okupantų valdžia, ir su savąja tauta: ar valia mokėti mokesčius ciesoriui (imperatoriui)? Tai vienas iš kelių atvejų, kai Jėzų bandyta įvelti į politines intrigas. Jėzus paėmė romiečių monetą – sidabrinį denarą, kurioje grožėjosi imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas. Tai buvo blogos reputacijos asmuo, pasižymėjęs iškrypimais, keistumais ir beprotybėmis. Monetoje jis vaizduotas romiečių pagoniškos religijos vyriausiojo kunigo rūbais. Dieviškasis imperatorius, dieviškojo Augusto sūnus savo rankose buvo sutelkęs ir religinę, ir civilinę valdžią. Toks mirtingo žmogaus traktavimas buvo nepakeliamas žydams, jiems buvo didelis pažeminimas, kadangi laikė save išskirtine Dievo, o ne imperatoriaus nuosavybe. Prievartinis mokestis pagonims, mokamas nuo kiekvienos galvos, buvo jų tikėjimo ir savigarbos sumenkinimu. Žydai apie tai diskutavo, buvo priešiškai nusiteikę, todėl užduotas Jėzui klausimas savo galimais atsakymais buvo pavojingas. Jei būtų raginęs nemokėti, taptų Romos imperijos priešu ir fariziejai nepatingėtų jo įskųsti vietininkui, o už tai lauktų nukryžiavimas. Jei būtų sakęs, kad reikia mokėti, būtų savo tautiečių nekenčiamas, susikompromituotų kaip mesijas, nes tauta tikėjosi savo tautos išvadavimo nuo Romos okupacijos priespaudos, primestų žeminančių mokesčių ir t.t. Žydai laukė Dovydo karalystės atkūrimo ne tik dvasine, bet ir politine prasme. Aišku, vėliau Jėzus davė suprasti, kad jis nesiruošia būti politiniu lyderiu ir tautos išlaisvintoju iš okupacinės valdžios, taigi, nepateisino jų lūkesčių kaip mesijas.

Jėzus permatė politikuotojų klastingas mintis, kadangi buvo nuovokus, intelektualus ir įžvalgus.  Žydų lyderių užvesta diskusija buvo nesąžininga, jiems nerūpėjo problemos išsprendimas ar tiesos radimas, bet turėjo tikslą sumenkinti, apjuokti, sunaikinti oponentą. Pradžioje jie Jėzų „vaišina“ pagyromis, tarsi paglosto, bet turi tikslą smūgiuoti: „mokytojau, žinome, kad esi tiesiakalbis, bet pasakyk mums…“. Dėl šios priežasties Jėzus vadina juos veidmainiais. Graikiškame biblijos tekste  naudojamas žodis hypokritos – kas reiškia blogą aktorių, kuris po savo kauke slepia  savo tikrą veidą. Tokiais netikusiais aktoriais evangelijos pasakojime yra didingumu, autoritetu, prabangiais rūbais, šventomis pareigomis, apeigomis, tradicija ir biblija besidangstantys žydų religiniai lyderiai.

Kristus savo išmintingu atsakymu nurodo, jog žmogaus gyvenimas vyksta dviem kryptimis ir dvejose plotmėse: žemiškoje ir dvasinėje. Tai krikščioniškoje filosofijoje vadiname horizontalizmu ir vertikalizmu bei primena kryžiaus ženklą: mes suprantame save kaip tikinčius žmones, turinčius ryšį su Dievu, ir laikome save žemės gyventojais, visuomenės nariais, piliečiais. Tokiu būdu kryžius tampa meilės Dievui ir artimui įsakymo grafine išraiška, nurodanti priedermę būti geru tikinčiuoju ir geru piliečiu.

Mes pripažįstame tas dvi tikroves, du savo gyvenimo išmatavimus, žemišką ir dvasinę tvarkas, kurios yra autonomiškos viena kitos atžvilgiu, tačiau yra esminiai susijusios. Praėjo daug laiko, kol jų ribos buvo tinkamai nubrėžtos. Istorijoje žemiški valdovai pretendavo būti ne tik žemiškais valdytojais, bet ir dvasininkais. Kaip ir kad minėti Romos imperatoriai. Iki pat vienuolikto amžiaus vyskupų ir popiežiaus valdžia buvo priklausoma nuo karalių ir didikų. Tam pasipriešino ir išgyvvendino popiežius Grigalius VII, vadinamas didžiuoju, kuriam tai brangiai kainavo, buvo nuimtas ir ištremtas. Galiausiai jo oponentas, cezaropapizmo (imperatoriaus valdžios popiežiui ir vyskupams)  atstovas imperatorius Henrikas IV privalėjo nusileisti, savo sūnaus Henriko V priverstas atsisakė sosto. 1122 metais pasirašytas Vormacijos konkordatas, kuriame Kalikstas II ir Henrikas V atskyrė pasaulietinę ir dvasines valdžias. Bažnytinė valdžia tapo laisva skirstyti bažnytines pareigybes, o simboliniu ženklu buvo kryžiaus uždėjimas ir žiedo užmovimas.

Jonas Paulius II 1988 m. Europos Parlamente kalbėdamas pripažino, jog mūsų europietiška istorija ir kultūra turi daug pavyzdžių, kaip yra peržengiamos ribos tarp to, kas priklauso Dievui ir kas priklauso ciesoriui. Kai kas ir šiandien prikiša kunigams, kad jie peržengia tas ribas ir kišasi į politiką. Vienoje spaudos konferencijoje Jonui Pauliui II buvo papriekaištauta, kad jis kišasi į politiką komentuodamas karo pabėgėlių stovyklų sąlygas Vietname. Tuomet popiežius atsakęs tvirtu balsu: „gerbiamasis, čia ne politikos, čia žmogiškumo klausimas, žmogiškumo problema“. Yra vertybės ir situacijos, kuomet politika privalo atitikti moralės, sveiko proto, prigimtinio ir dieviškojo įstatymo kriterijus. Dvasinė valdžia nusišalina nuo politikos kaip praktinio visuomenės organizavimo, tačiau negali nusišalinti nuo politikos moralinių, bendražmogiškų ir religinių prielaidų.

Mūsų šalies žmonės nepasižymi lojalumu savo šaliai ir jos įstatymams, pilietiškai dar yra  nesubrendę, nes daug dešimtmečių šią šalį valdė svetimos ir priešiškos valdžios, todėl iš inercijos savo valdžią laiko priešu. Laikas keistis, laikas tapti atsakingais ir sąmoningais piliečiais. Neįmanoma būti geru krikščioniu, jei nesistengiama būti ir geru piliečiu. Jei esame ištikimi Dievui mažuose žemiškuose reikaluose, tuomet mums bus patikėti ir didesni dalykai Danguje. Žegnojantis reikia pagerbti ne tik kryžių ir Jėzaus kančią, tačiau nuolat prisiminti savo gyvenimo vertikalizmą ir horizontalizmą, jog privalu būti ir geru krikščionimi, ir geru piliečiu.

Bandant suprasti šventumą, islamo evangelizavimą ir ekologiją.

Duonos padauginimo stebuklas, apie kurį pasakoja šio sekmadienio evangelijos skaitinys, Biblijoje minimas 6 kartus, nors evangelijų tėra 4. Šis įvykis buvo paliudytas 5000 vyrų, o su jais buvo nemažai moterų ir vaikų, maždaug 20-30 000 žmonių.

Tarp kitų Jėzaus stebuklų duonos padauginimas yra vienas iš svarbiausių, centrinių, kuris paaiškina ne tik Dievo norus, bet ir žmogaus egzistencinę būklę, todėl kas nesupranta šio įvykio, tas nesupranta ir viso Jėzaus mokslo, krikščionybės. Savo esme tai toks aiškus įvykis, kuris nereikalauja paaiškinimo. Bet visgi kai kuriuos dalykus verta aptarti plačiau. Šis įvykis padarė didelį įspūdį ne tik Jėzaus mokiniams, bet ir Izraelio tautai; jo „reitingai“ dėl to smarkiai pakilo ir tauta pasišovė paskelbti Jėzų savo karaliumi.

Būtina atkreipti dėmesį į tame pasakojime pateiktus kontrastus, priešingybes. Duonos padauginimo stebuklas atpasakojamas iš karto po Jono Krikštytojo žūties paminėjimo. Jauna šokėja ant padėklo neša savo intrigantei motinai nukirsdintą Jono galvą. Štai ką mums duoda, ką gali pasiūlyti šis pasaulis, jo valdovai ir šis gyvenimas – mirtį, ir dar šokio žingsneliu ir ant jaunystės rankų. Ironizuojant, galima teigti (mokslas įrodė), kad statistiškai vienam žmogui tenka viena mirtis. Tuo tarpu Jėzus liepia apaštalams išdalinti žmonėms padaugintą duoną – gyvybės simbolį. Tai Dievui šlovė, kad žmogus gyvena, jo valia, kad visi jam gyventų. Padaugintos duonos įvykis apreiškia Jėzaus misijos esmę, jo troškimą: mus gydyti, gelbėti ir apdovanoti gyvenimu.

Antrasis evangelijos skaitinyje parodytas kontrastas – duonos padauginimas įvyksta dykumoje. Tai vieta, kuri yra nesuderinama su gyvybe, čia beprasmiška ieškoti duonos. Dykuma yra mirties ir demonų vieta. Jėzus dykumoje dalina žmonėms duoną – tai neatsitiktinė aplinkybė, nes Dievas nori per tai pranešti, ką galvoja apie mūsų gyvenimą. Šiuo metu mes esame toli nuo Dievo, ištremtieji, netekę Dievo ir jo dovanų, o mums beliko toks gyvenimas, kuris, palyginus su Rojumi, labiau primena dykumą. Mes netekome pilno, tobulo gyvenimo, mums beliko kažkokie trupinėliai ar šukės. Nors pasitaiko ir dabar nemažai gėrio trupinių, tačiau tai nėra Rojus ir pilnatvė. Kažkas  nuostabaus, kad kelionėje per pasaulio dykumą atsiveria dosnioji Dievo ranka, kuri duoda gyvybę.

Akivaizdu, kad duonos padauginimo įvykiu Jėzus vedė savo mokinius į Eucharistijos paslaptį, kuomet jiems apreiškė Save, savo Kūną bei Kraują kaip dangiškąją Duoną, gyvybės šaltinį. Eucharistijos dovana toliau įgyvendina žemiškojo pasaulio dykumoje esančių minių maitinimo įvykį.

Trečias kontrastas ar gal net nesusipratimas, žmogiškai žvelgiant, – tai Jėzaus paliepimas apaštalams daryti tai, ko jie nesugeba: „Jūs jiems duokite duonos“ (duokite, ko neturite, ir darykite, ko nesugebate). Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvelės apaštalų rankose turi pamaitinti tūkstantines minias. Tai tampa įmanoma tik todėl, jog apaštalai paliepti dalino, o Jėzus daugino, t.y. Jėzus pasiliko apaštalų tarnystėje, kunigystės sakramente, kai žmogiškas nesugebėjimas užleidžia vietą Dievo veikimui ir visagalybei. Toji nuostaba aplanko mus ir dabar: ar gali žmogus atleisti nuodėmes, perkeisti duoną į Švč. Sakramentą, teikti sakramentus, nuvesti į išganymą sielas? Žmogus negali, bet Kristus kunigystės sakramente gali. Tokį tad paradoksą išgyvename kunigystės atžvilgiu.

Kristus davė mums dangišką duoną, kurią turime nuolat priimti: Bažnyčia įsako nors kartą metuose priimti šv. Komuniją, o ypač mirties akivaizdoje kaip Vijatiką – kelionės maistą. Statistika liūdna. Miestuose vos 20 procentų laidojamų katalikų būna aprūpinti šv. sakramentais, daugumas miršta tarsi evangelijos, Kristaus, Bažnyčios nebūtų. Jų kelionė pas Dievą tapo komplikuota ar net užkardyta.

Trokškime gero sau ir savo artimiesiems, ypač tada, kai pasaulis nieko gero nebegali duoti tik mirtį. Išganytojas tiesia mums savo rankas ir duoda duonos, kuri neša amžiną gyvybę ir gyvenimą.

Daugybė Dievo įvaizdžių sutinkame šv. rašte. Šio sekmadienio evangelijoje girdime, jog Dievas turi geros sėklos tarsi koks  sėklų parduotuvės savininkas.

Dažnai žmogus meldžia Viešpatį sau ir kitiems laimės, džiaugsmo, gerumo, kantrumo ir kitų dorybių, tačiau nesusimąsto, jog šios vertybės yra vaisiai, o ne sėklos. Pajuokaujant būtų galima tarti, jog sėklų parduotuvėje vaisiai nepardavinėjami, juos reikia pačiam išsiugdyti. Panašiai Dievas suteikia mums gerus pradmenis, kuriuos turime vystyti ir patys.

Evangelijos pasakojime girdime, jog šalia geros Dievo sėklos velnias beria blogio grūdus. Minimos raugės yra blogos tuo, jog jų sėklos yra nuodingos, todėl sumalus nedidelį jų kiekį su kviečiais, miltai tampa pavojingi sveikatai ir gyvybei. Tuo tarpu raugės daigai išoriškai beveik nesiskiria nuo kviečių želmenų, kol nesuauga. Velnio strategija atsižvelgia į tai, kad blogis būtų panašus į gėrį, nes kitaip jo niekas nenorės. Kai reikalai ima vystytis, tik pagal padarinius ir vaisius galima atskirti, kas yra kas. Kartais būna per vėlu.

Žmogaus širdis yra atvira priimti visokias įdėjas, todėl jis panašus į dirvą, kurioje įsitvirtina ne tik geros, tačiau menkos vertės ar net pražūtingos vertybės. Net ir geri žmonės gali pasiduoti pagundoms ir įvykdyti beprotybę.

Šiais laikais vaikų ir jaunimo ugdymas yra panašus į sėjimo lenktynes: kas greičiau ir daugiau, ir kokių vertybių bei idėjų sielose pasės. Šeima, mokykla, parapija kartais jaučiasi bejėgiai prieš destruktyvią televiziją, internetą ir bendraamžių įtaką, kuomet imlus protas prisigeria blogų vaizdinių, pavyzdžių ir teiginių.

Mūsų aplinka turi nemažai įtakos, kas bus pasėta sielose. Amerikos prezidentas Karteris savo atsiminimuose rašė apie vieną šeimą, kuri po bankroto liko be namų, buvo priversti kelis metus gyventi automobilyje. Jų moksleivis sūnus lankė protiškai atsilikusių klasę, kadangi sunkiai ėjosi mokslas. Vyriausybės programos dėka šeima buvo apgyvendinta naujuose namuose, tačiau kitoje valstijoje. Moksleivis buvo priimtas į naują mokyklą ir į įprastinę klasę, kadangi jo asmeninė byla pražuvo, vadovybė nežinojo jo praeities. To vaikino pažymiai naujomis sąlygomis pasidarė vieni iš geriausių klasėje. Ši istorija liudija, kad benamių sūnaus širdyje buvo pasėtos nepasitikėjimo, menkavertiškumo mintys, jis buvo blogai traktuojamas ir vertinamas, todėl blogio sėkla slopino jo dvasią. Atsiradus orumo ir pagarbos sąlygoms, jo širdis patyrė naujas, geras vertybes, kurios padėjo pelnyti puikių pasiekimų.

Esame daugiau ar mažiau permaišyti su blogiu, todėl beprasmiška ieškoti idealių žmonių. Bet yra tikrai blogos valios žmonių, kurie elgiasi kaip velnio raugės. Kažkas bandė paskaičiuoti, kiek mūsų visuomenėje, parapijose ir grupėse tokių galėtų būti: tarp 15 ir 20 procentų. Jie nenori taisytis, jų neįmanoma pataisyti. Dėl jų ne vienas teisus žmogus prarado viltį ir įkvėpimą gyventi.

Visgi Viešpats liepė būti kantriais, nes raunant blogį, galime pažeisti ir gėrį. Ne tik operacijos metu šalinant vėžinį audinį sudaromas pavojus organų funkcionavimui, tačiau ir žmonių visuomenėje siekiant radikaliai pašalinti nedorybes ir bloguosius.

Paprastai raugės žydi baltai, bet bažnyčios raugės kartais žydi ir violetine, ir purpurine spalva, o jų veiklos vaisiai giliai iškreipia ir apnuodija tikinčiųjų bendruomenę. Kokia didelė kančia būna bažnyčioje, kai vyskupas ar kunigas yra raugė, tačiau bandant išgyvendinti juos galima pramušti bažnyčios valtyje skylę ir paskandinti parapiją ar vyskupiją.

Kyšius išmušinėjantis gydytojas yra dviprasmiškas. Jis elgiasi kaip raugė, bet jo darbas yra gyvybiškai svarbus žmonių sveikatos palaikymui. Jis stengiasi geriau gydyti ligonį, kai iš jo gauna papildomą užmokestį, tačiau abejingai praeis pro tą, kuris nesusimokėjo. Iš dalies kalta valstybės sveikatos politika. Jei siektume pašalinti ir sužlugdyti papildomą užmokestį imančius medikus, išmuštume valstybės laive skylę.

Tas 20 procentų piktavalių, ciniškų, veidmainių raugių yra beveik neišgyvendinama visose srityse, tame tarpe ir medicinoje, ir bažnyčioje. Jie tarsi kokia neišvengiama blogybė, tarsi duoklė velniui, pasėta velnio sėkla visuomenės lauke, kurią sunku atskirti nuo gerų žmonių.

Jėzaus pasiūlytas kovos su raugėmis metodas remiasi kantrybe, leidžiant pasirodyti vaisiams, kad pagal juos būtų galima spręsti ir teisti. Kitas būdas kovoti su raugėmis – gausiai sėti gerą sėklą, kad būtų mažiau vietos ir galimybių blogiui plisti, kurti sveiką ir vertingą aplinką.

Deja, į Nojaus laivą, kuris turėjo užbaigti blogųjų padermę, įsėdo Nojaus sūnus Chamas. Deja, gerieji gyvena šalia blogųjų, gėris šalia blogio, priklauso, ką labiau remsime, tai ir išplis.

Nuotraukoje matyti, kaip erezijofilai vyskupai neša į bažnyčią pagonių dievybės pačamamos stabą. Dieve pasigailėk ir gelbėk nuo panašių bažnytinių raugių, nuo vilkų, kurie nešioja ne avinėlių, bet ganytojų kailį.