Vatikano prakartėlė: ar Jėzaus gimimo, ar ateivių nusileidimo žemėje?

Dar vienas Vatikano įvykis nuliūdino kai kuriuos katalikus, išvydus šv. Petro aikštėje įrengtą kalėdinę prakartėlę. Joje tiesiogine to žodžio prasme buvo pastatyti į kosminius ateivius panašios statulos, neva turinčios simbolizuoti Jėzų, Mariją ir Juozapą, šv. Nakties istoriją. Pasibaisėję ir nusiminę katalikai parašė kreipimąsi į popiežių dėl tokios nepagarbios ir neaiškios Betliejaus interpretacijos.

Iniciatyvą parodė italų meno žinovas Benedetto Riba, kuris pavadino prakartėlę siauro šiuolaikinio meno elito būrelio reikalu, tuo tarpu paprasti žmonės nepriėmė to meno kaip gražaus ir vaizduojančio gyvąją Evangeliją. Čia sunku rasti džiaugsmo, kurį patyrė šv. Pranciškus Asyžiečio amžininkai, kadangi laikoma, jog tai jis buvo pirmasis prakartėlės sumanytojas 1223 m.

Pasibaisėjimo ir pasipiktinimo įspūdžiais žmonės dalijosi socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Kažkas pavadino ją „monumentaliąja bjaurastimi”. Jei toks Betliejus būtų pastatytas Broadway, ko gero, jis tą pačią dieną būtų nušvilptas ir uždarytas – rašė „New York Post” laikraštis.

Italų meno istorikas ir kritikas Vittorio Sgarbi ragino likti namuose ir neiti žiūrėti tos prakartėlės, nes tai neturi nieko bendro su katalikų tikėjimu. Ten pavaizduotos būtybės primena astronautus, o gyvulėlių neįmanoma atpažinti. Akivaizdu, kad popiežius neturi jėgų ir laiko sutikrinti visas savo valstybės detales, ko gero, niekas jo nesupažindino su prakartėlės menine idėja. Nežinojimas nepateisina fakto, jog toji prakartėlė pažemino katalikybę ir užgavo tikinčiųjų jausmus.

Arkivyskupas  Carlo Maria Viganò, buvęs popiežiaus nuncijus JAV, teigė, jog tuščia yra ieškoti ko nors krikščioniško tuose pasibjaurėtinuose keramikiniuose balvonuose. Čia kartojasi ta pati klaida, kuri buvo padaryta išniekinant mūsų bažnyčias, apnuoginant altorius ir sugadinant paprastą bei krištolinį doktrinos integralumą, siekiant vien ambicingo drumstimo, labai būdingo eretikams. Arkivyskupas Vigano pastebėjo, jog šįmetė prakartėlė atsirado neatsitiktinai, kadangi siejasi su Vatikano II susirinkimo paskelbimo metinėmis. Tada buvo vadovaujamasi taisykle, jog užbaigiamas senasis pasaulis ir pradedamas naujos visuomenės etapas, skelbiant Katalikų Bažnyčios saulėlydį, užleidžiant vietą susirinkiminei bažnyčiai.

Arkiv. Vigano teigia, kad toji scena net nėra apie Dievo Gimimą, kadangi nevaizduoja nuostabiosios Įsikūnijimo Paslapties ir Dievo Sūnaus gimimo secundum carnem (kūnišku būdu). Toji paslaptis pristato mūsų sieloms pranašysčių išsipildymą, mūsų nuostabą, matant Dievo Sūnų ėdžiose, savo nevertumą atperkamojo Gailestingumo akivaizdoje.

Abrūzijos menininkų kūrinys, išstatytas šv. Petro aikštėje, išreiškia panieką liaudiniam maldingumui, amžinojo provaizdžio atmetimą, nekintamosios Dievo Tiesos idėją. Tai viso labo liūdno mirties pilkumo, tamsios mašinerijos aseptiškumo, pasmerkimo šešėlio ir pavydžios Erodo neapykantos pasireiškimas, matant, jog jo valdžiai gresia pavojus per išganingąją Karališkojo Kūdikio šviesą.

Šįmetė Vatikano prakartėlė padėjo nukristi raiščiui nuo mūsų akių, kai išvydome išdidžią bjaurastį, kurią neša visuotinė transhumanizmo religija, užprogramuota Naujosios Pasaulinės Tvarkos struktūrų. Tai yra apostazijos, amoralumo ir nusikaltimo pasireiškimas klasikinės triados atžvilgiu: Tiesai-Grožiui-Gėriui. Bjaurastis yra melo ir nedorybės palydovė. Dar niekada katalikybės istorijoje nebuvo tokios nevykusios ir pasibaisėtinos Betliejaus prakartėlės Vatikane kaip šiemet.

1 komentaras apie “Vatikano prakartėlė: ar Jėzaus gimimo, ar ateivių nusileidimo žemėje?

  1. Iš tiesų, žvelgiant į prakartėlės herojus man kažkodėl iškyla asociacijos su pagoniškais indėnų totemų stulpais. Ką čia veikia kosmonautai? Tai visiškas modernizmas, kurio išskirtinė savybė yra ta, kad tai, ką matome, visada turi būti papildomai aiškinama – tokiu būdu sugebant suteikti menui bet kokią pageidaujamą prasmę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.