Temos Archyvai: tikejimas

Išplauksi – paplosime, paskęsi – pats kaltas. Kardinolo Pell pergalė

Iš Australijos kilęs kardinolas George Pell išteisintas nuo jam mestų pedofilijos kaltinimų. Australijos Aukščiausiojo teismo kolegija vienbalsiai pripažino policijos, prokuratūros ir žemesniųjų teisminių instancijų padarytas šiurkščias klaidas, pažeidžiant esminę – nekaltumo prezumpcijos taisyklę, procesą remiant prieštaringais įrodymais, paprasčiausiai trūkstant įrodymų, proceso metu keičiant prisiekusiųjų sudėtį ir t.t. Po 13 mėnesių kalinimo kardinolas išleistas iš kalėjimo su neskundžiamu išteisinimo sprendimu .

Įtarimus prieš kardinolą Virdžinijos valstijos policija pradėjo tirti dar 2013 m. Teisminis procesas pradėtas 2016 m., kardinolą apklausus jam būvant Vatikane, kuriame jis buvo atsakingas už finansų auditą, kontrolę ir reformą. 2017 m. kardinolas, būdamas Vatikano piliečiu, savu noru išvyko į Australiją ginti savo gero vardo. 2018 m. Melburno teismo prisiekusieji nusprendė, kad kardinolas kaltas. 2019 m. apeliacinis teismas patvirtino šį sprendimą. Tais pačiais metais kardinolo apeliacija Virdžinijos valstijos aukščiausiojo teismo buvo atmesta, paliekant galioti 6 metų laisvės atėmimo bausmę griežto režimo kalėjime, skirtame žmogžudžiams ir maniakams, jo pavardę paskelbus seksualinių nusikaltėlių registre.

Bylos prieš kardinolą pagrindu buvo neva 1996 ir 1997 m. tvirkintų dviejų paauglių parodymai. Vienas iš jų prieš savo mirtį 2018 m. kaltinimus atšaukė kaip neteisingus, patvirtinant ir jo motinai. Byla turėjo remtis vieno vyro liudijimu, kurio parodymai prieštaravo beveik 60 asmenų kontra liudijimams, kurie tuo metu fiziškai buvo įvykio vietoje.

Tyrimas atskleidė šokiruojantį faktą, jog dar 2013 m. Virdžinijos valstijos policija intensyviai ieškojo asmens, kuris galėtų apkaltinti kardinolą. Kitaip sakant, buvo tikslingai kurpiama byla, nors niekas ir dėl nieko kardinolo nekaltino. Po metų trukmės pastangų pavyko suorganizuoti kaltintojus, kurių parodymai pasirodė esą klastotė. Šis įvykis atskleidė, jog stalinistinių teismų stilius persikėlė į Australiją, kai norint apkaltinti asmenį, buvo ieškoma kaltės patvirtinimo, o ne objektyvaus išnagrinėjimo; kai abejonės atveju kaltė ne atmetama, kaip tai daroma civilizuotuose teismuose, bet patvirtinama.

Skandalingas kardinolo procesas yra įrodymas, jog antibažnytiniai elementai įsitvirtino teisėsaugoje, žiniasklaidoje ir kitose valstybinėse struktūrose. Jiems svarbu apšmeižti ir sumenkinti bažnyčios autoritetą bet kokiomis priemonėmis, pasitelkiant melą ir manipuliavimą. Taip patvirtinamas istorijos dėsnis, jog nėra taikios bedievybės, ilgainiui ji įgauna agresyvios kovos formas.

Liūdna yra ir tai, jog Vatikanas nusišalino nuo kardinolo, kai jį ištiko bėda, laikėsi abejingai ir neteikė jokios pagalbos. Kažkada vykdant vieną atsakingą projektą vienas vyskupas man yra sakęs : jei išplauksi – paplosime, jei paskęsi – pats būsi kaltas. Panašiai pasielgta su kardinolu, panašią patirtį turėjo ne vienas kunigas, paliktas savo vyskupo Vatikano ar valstybės teismo akivaizdoje. Be perstojo apie evangeliją mums pamokslaujantys saldžiaveidžiai pamokslininkai tėra tuščiai malantys malūnai, ganytojai, kurie pirmieji pabėga, pamatę avis puolančius vilkus. Jie dangsto ir purpurais puošia tikrus nusikaltėlius, o teisiesiems šį pasaulį padaro skaistykla.

Bet šiandien verta džiaugtis, kad teisusis buvo išgelbėtas, kad garbingojo kardinolo vardas buvo apvalytas nuo purvo. Išvykęs iš kalėjimo kardinolas pirmiausia atlaikė padėkos šv. Mišias, pirmą kartą po 13 mėnesių. Kentėjusio ir prisikėlusio Kristaus pergalės istorija atsikartoja šio kunigo gyvenime.

Kas čia per sąmokslas prieš katalikus?

Vyskupas Philip Egan iš Portsmouth vyskupijos Anglijoje labai abejoja, ar pagrįstai uždraudė šv. Mišias ir uždarė bažnyčias. Jam toks sprendimas buvo tragiškas, kadangi vyskupui ir kunigui tai iš esmės yra kažkas sunkiai suvokiamo ir prieštarauja pašaukimui. Turėjo taip pasielgti spaudžiamas kitų vyskupijų pavyzdžio ir su dideliu liūdesiu.

Išėjęs trumpam pasivaikščiojimui vyskupas pastebėjo, kad prekybos centrai ir parduotuvės atidaryti, žmonės važiuoja ir grįžta iš darbo. Veikia taip pat sinagogos ir mečetės. Kodėl būtent katalikų bažnyčios buvo uždarytos?

Vyskupas prašo savo kunigų visais įmanomais ir leidžiamais būdais nešti žmonėms Kristų, pamokslauti, teikti sakramentus ir atsidėti pastoracijai apsunkintomis sąlygomis.

Brazilijos prezidentas Jair Bolsonaro įrašė bažnyčias į esminiai svarbių objektų sąrašą, kurių negalima uždaryti ar apriboti, kadangi šventovėje ir maldoje žmogus atranda sustiprinimą, viltį ir Dievo pagalbą. Deja, federalinis teismas sustabdė jo dekretą, reikalaudamas išbraukti bažnyčias iš gyvybiškai svarbių institucijų sąrašo.

Su nerimu tenka stebėti baisų reiškinį, jog žmogus pradėtas traktuoti kaip elementariausias gyvūnas. Medicina staiga pavirto veterinarija, o visuomenė – uždarytų gyvūnų pasauliu. Atėmus iš žmogaus tai, kas daro jį žmogumi, pabrėžiant tik biologinį aspektą, žmogaus orumas ir vertė yra sumenkinami.

Iš tikėjimo pusės žvelgiant, tokio masto baimė, perauganti į isteriją, paneigia pasitikėjimo Dievu dorybę, užblokuoja žmogaus atvirumą Dievo malonei. Susidaro įspūdis, kad visi tiki tik mokslu, o jų dievybė – gydytojai. Pergalę nešančio tikėjimo pavyzdžių nesimato, vien baimės ir netikėjimo deklaracijos.

Ligoninėse nuo viruso gydosi vos per šimtą žmonių, o trys milijonai yra uždaryti karantine. Nesinori tikėti, kad ši epidemija yra repeticija prieš kažkokią visuotinę diktatūrą, kurią bus galima taip paprastai, greitai ir efektyviai įvesti dėl bet kokios neadekvačios priežasties.

Apie “dvasinius” sakramentus

Įsigalėjus epidemijai buvo uždraustos viešos pamaldos. Dvasininkų komentaruose girdime raginimą likti namuose ir praktikuoti dvasinę išpažintį, dvasinę komuniją ir dvasinį dalyvavimą Mišiose komunikacijos priemonių pagalba. Tai kažkas naujo ir neįprasto katalikų tikėjime.

Tai nukelia į laikus, kai nebuvo galima praktikuoti viešai tikėjimo, kai pamaldos buvo atliekamos paslapčiomis ir praktikuojamas individualus pamaldumas. Buvo prancūziškosios revoliucijos diktatas, buvo liuteroniškasis katalikų persekiojimas Skandinavijos, Anglijos kraštuose, hitlerinis, komunistinis diktatas, dabar išgyvename sanepideminį diktatą ir režimą, kuomet viešos pamaldos draudžiamos ir viešas tikėjimo praktikavimas draudžiamas ir baudžiamas, žinoma, dvasininkams sutinkant ir bendradarbiaujant.

Labai neįprasta ir keista, kad sanepideminio diktato laiku raginama praktikuoti dvasinius sakramentus. Tai klaidina žmones ir griauna tikėjimo objektyvumą. Nuo pat Liuterio išstojimo laikų bažnyčia kovojo prieš jo teiginį, jog sakramentai nėra reikalingi išganymui.  Ką tai reiškia? Jog išganymui pasitelkiamas tikinčiojo individualus tikėjimas ar greičiau įsivaizdavimas, saviįtaiga, fantazija, siekiant sukurti kažkokią dvasinę išpažintį, komuniją ir dalyvavimą. Tai primena Liuterio teiginį apie smarkų nusidėjimą ir dar smarkesnį tikėjimą, kurio dėka galimas išganymas. Tikėjimo formalus išpažinimas padarytas svarbesnis už bažnyčios sakramentinę prigimtį.

Galima būtų paklausti: o jei kuris tikintysis neturi tokios lakios fantazijos ir saviįtaigos, tai tada jo išganymas nebėra užtikrintas? Reikia aiškiai pasakyti, jog tokie dalykai kaip dvasinė išpažintis, dvasinė komunija ar dvasinis dalyvavimas Mišiose yra fikcija, negali atstoti Kristaus įsteigtų sakramentų, kurie yra realūs laike, erdvėje, kuniškai ir dvasiškai, veiksmingi ir nuopelningi, pašventinantys ir išganingi. Skelbdami “dvasinius sakramentus” gadiname teisingą tikėjimo mokymą ir elgesį. Reikia aiškiai ir tiesiai sakyti, jog šiuo sanepidemijos diktato laiku vieši sakramentai yra uždrausti, o dvasiniai neegzistuoja ir egzistuoti negali. Rūpinantis sielų išganymu kaip persekiojimo laikais reikia:

  1. nepaliauti praktikuoti tikruosius sakramentus ir šv. Mišias;
  2. tai daryti su dideliu atsargumu ir išmintimi;
  3. būti kūrybingais ir išradingais.

Be sakramentų malonės Bažnyčia nustoja egzistuoti, be tikrų šv. Mišių Bažnyčia nebeapsireiškia, išganymo darbas nebevyksta. Ar link to judame?

Pranašiškas filmas apie katalikybės ateitį

Dalinuosi nuoroda į filmą „Katalikai“, sukurtą 1973 m., su subtitrais lietuvių kalba. Jame perteikiamas  įsivaizduojamas laikotarpis po Vatikano IV visuotinio susirinkimo, kurio dėka įgyvendinamas visų religijų sinkretizmas. Išsiilgę tikro tikėjimo katalikai keliauja į nuošalią salą, kurioje dar gali atlikti išpažinti, dalyvauti normaliose Mišiose ir priimti tikrą Komuniją.
Sinkretistinės religijos tarsi koks popiežius siunčia jauną naujosios religijos dvasininką kaip vizitatorių likviduoti senojo dvasingumo paskutinėje katalikybės partizanavimo vietoje.
Vietoj maldos vizitatorius atlieka budistinę meditaciją. Aklas klusnumo pildymas žmogiškų religinių lyderiu atžvilgiu tapo iškeltas aukščiau paties tikėjimo, kuris yra klusnumo Dievui išraiška.
Tai filmas, kuris parodo metodišką tikinčių žmonių sąžinių laužymą religijos ribose, kai politika, pasaulietinės mados ir taip vadinamas sveikas protas tampa naujosios religijos esme. Šis filmas parodo ir religinių lyderių netikėjimo dramą, kai būdami akli tikėjimo reikaluose, jie vadovauja dar šiek tiek matantiems, idant ir juos padarytų aklais.
Subtitrus išvertė ir patalpino Andrius, kuriam padėka už nemažą darbą.

Dievas neatgežia mums nugaros

Amerikietis kardinolas Burke, buvęs aukščiausiojo bažnytinio teismo vadovas, ragina lankyti bažnyčią net ir epidemijos laikais, kad patirtume Dievo artumą ir sulauktume jo pagalbos, nes be Dievo pagalbos pražūsime. Šv. Jono XXIII 1962 m. patvirtintame mišiole yra specialūs tekstai Mišioms prašant išgelbėjimo nuo mirties epidemijos laikais (Missae Votivae ad Diversa, nr 23), kurias parapijų kunigai galėtų nuolat aukoti už jiems patikėtus žmones.

Dievas niekada neatsuka mums savo nugaros, neatšaukia savo sandoros su mumis, nors esame dažnai abejingi, šalti ir neištikimi. Dabartinės kančios atskleidžia daugelio širdžių šaltumą ir abejingumą. Turime atsigręžti į Dievą ir melsti jo gailestingumo. Dabartiniais laikais akivaizdus yra dalies visuomenės pasitraukimas nuo Dievo. Ten kur atakuojamas žmogaus prigimtinis seksualumas, šeima, negimę kūdikiai, platinama gender ideologija, kur atliekami gamtos ir žemės pagoniški kultai, netgi Bažnyčios viduje, ten pasireiškia  akivaizdus pasitraukimas nuo Dievo. Yra žmonių Bažnyčioje, kurie vadina žemę mūsų motina, tarsi iš jos mes būtume kilę, tarsi ji būtų mūsų išganymas. Mes ateiname iš Dievo rankų ir Jame atrandame išganymą.

Kardinolas nesupranta, kodėl buvo sustabdytos apeigos ir sakramentai bažnyčiose, kuriose yra pakankamai didelės erdvės, kad būtų galima užtikrinti separacijos reikalavimą. Klausyklas galima aprūpinti apsaugos plėvelėmis, kad būtų galima prieiti išpažinties visiems norintiems. Tai ypač svarbu viruso sukeltos ligos ir mirties akivaizdoje, ypač skubant susitaikyti su Dievu sunkios nuodėmės būklėje esantiems katalikams.

 

Vatikano dekretas Didžiosios Savaitės ir Velykų klausimu

Vatikano Dievo kulto ir Sakramentų kongregacija kovo 25 d.  išleido dekretą, pasirašytą kongregacijos prefekto kardinolo Roberto Sarah, dėl Didžiosios Savaitės apeigų epidemijos sąlygomis.

Velykų data negali būti perkelta, kunigai apeigas turės atlikti be tikinčiųjų dalyvavimo, be koncelebros ir ramybės palinkėjimo. Parapijiečiai skatinami melstis namuose tą valandą, kai parapijos bažnyčioje bus atliekamos apeigos ir taip vienytis dvasiniu būdu, nebent parapija turi galimybę transliuoti kunigo atliekamas apeigas per internetą.

Apleidžiamos visos procesijos, kojų plovimo apeigos, imamos trumposios kai kurių apeigų formos, krizmos Mišios nukeliamos į ateitį pagal galimybę, Didžiojo Penktadienio apeigose kryžių pabučiavimu pagerbia tik kunigas, iškilminguose maldavimuose prisimenami visi sergantieji ir slaugantieji, liaudies pamaldumo elementai perkeliami į Kryžiaus išaukštinimo šventę rugsėjo viduryje.

Mano komentaras. Negalėjimas švęsti Velykų savo esme yra tragiškas reiškinys, kažkoks baisus ženklas, tarsi bausmė ar atlygis, tarsi bloga pranašystė. Tapome sutrukdyti ir atriboti nuo esminio dalyko, lyg išgyvenant jaunosios mirtį per jos vestuves.  Epidemijos laikas atskleidė tikrąjį žmonių dvasinį ir moralinį veidą.

Velykas tikintieji sutiks melsdamiesi ir giedodami prie žydrųjų ekranų, kadangi vyskupai neleidžia realaus dalyvavimo. Nepaisant tokios aplinkybės, reikėtų Velykas švęsti, o savo namus padaryti namų bažnyčia su visais dvasiniais elementais: malda, giesme, įrengiant altorėlį su intronizuotais Jėzaus ir Marijos Širdžių paveikslais, su Velykų simboliais ir papuošimais, kiek tai įmanoma.

Kunigai budi bažnyčiose, todėl dera prisiruošti velykinei išpažinčiai pagal visus atsargumo reikalavimus, kuriuos nurodo vyskupai ir civilinė valdžia. Niekas teneatskiria mus nuo Dievo meilės – net koronavirusas. Gal ši epidemija atskleidė mūsų tikėjimo menkumą ir butinybę jį atnaujinti?

Nuo epidemijos saugantis kryžius – karavaka

XVII-XIX amžiuje katalikiškoje Europoje buvo išplitęs karavakos kryžius, saugantis nuo epidemijos ir užteršto oro. Ilgainiui ši tradicija išnyko, tačiau dar galima jų pastebėti kai kuriuose Lenkijos regijonuose. Jotvingių kryžiaus ordino nariai jį pastatė ir pašventino Kryžių kalne 2013 m.

Daugiau apie tai Šiaulių naujienose: http://www.snaujienos.lt/zmones/5376-v-puronas-apie-karavyk-jotvingi-kryiaus-riteri-ordin-ir-kryi-kalno-reglament.html

Nuo viruso mirę kunigai Italijoje

Praeitą penktadienį Italijoje mirė 10 kunigų, kurie skubėjo patarnauti sergantiems tikintiesiems teikdami patepimą, šv. Komuniją ir stiprindami juos dvasiškai. Bendras nuo korona viruso mirusių kunigų skaičius Italijoje – jau 50. Daugiausia tai vyresnio amžiaus dvasininkai, tačiau jų tarpe yra du 55 ir 45 metų sulaukę kunigai.

Daugiausia nuo viruso mirusių kunigų yra iš Bergamo ir Lombardijos. Bet ko gero didvyriškiausias buvo kun. Giuseppe Berardelli, Casnigo klebono, pavyzdys. Kai sirgdamas pateko į ligoninę, atsisakė kvėpavimo aparato dėl kito ligonio, kadangi yra didelis jų trūkumas.

Tai paslaptis, kaip Dievas sugeba iš blogio išvesti gėrį, kai savo Sūnaus kančia ir mirtimi atnešė pasauliui išganymą. Liga ir kančia gali tapti akstinu atrasti Dievą ir atsiversti. Tai patyrė jaunas gydytojas iš Lombardijos Iulian Urban (38 m.), kuris grįžo į tikėjimą, išgyvenęs daugybę skaudžių savo pacientų mirčių ir sutikęs ligoninėje sergantį kunigą.

Dar prieš dvi savaites jis buvo ateistas ir juokėsi iš savo tėvų, kurie kas sekmadienį eidavo į bažnyčią į Mišias. Didelę jam įtaką padarė jo skyriuje sunkiai nuo viruso komplikacijų sergantis kunigas, kuris niekuo nesiskundė, tačiau guodė kitus ligonius. Tai 75 metų kunigas, kuris mirė su biblija rankose ir malda lūpose.

Kovo 24 d. Lenkijoje mirė pirmas kunigas iš Zamostės-Lubiešovo vyskupijos Boreckis, Bialopolės klebonas prie sienos su Ukraina. Kunigas buvo sulaukęs 67 metų.

Amžinoji šviesa jiems tešviečia tarp šventųjų per amžius, nes Tu maloningas.

To istorijoje dar nėra buvę – šv. Mišių uždraudimas

Kanonų teisės specialistė Catherine Caridi, kurios interviu pasirodė ChurchMilitant.com puslapyje, neįsivaizduoja, kad šv. Jonas Paulius II leistų kuriam nors dieceziniam vyskupui uždrausti tikintiesiems garbinti Dievą Bažnyčios nustatytu tobuliausiu būdu – šv. Mišiomis. Ji giria Lenkijos vyskupus, kurie leido padidinti aukojamų šv. Mišių skaičių, kad padaugintųmaldas ir tuo pačiu išvengtų spūsčių pavojaus epidemijos akivaizdoje.

Caridi ragina tikinčiuosius oponuoti vyskupams, kurie visiškai uždraudė šv.Mišias ir dalyvavimą jose, nes nuo neatmenų laikų Bažnyčia mokė, kad lex iniusta non est lex – neteisinga teisė nėra teisė, todėl nėra prievolės jai paklūsti. Nei vienam vyskupui nesuteikta teisė uždrausti visas viešas šv. Mišias, nes toks sprendimas būtų negaliojantis  455 kanono mintimi. Visuotinė teisė nesuteikia vyskupams galimybės visuotinai atšaukti viešas Mišias.

Caridi atkreipė dėmesį, jog viešų Mišių uždraudimas yra beprecedentinis įvykis, kurio analogo nerandame istorijoje. Be abejo, Bažnyčios persekiotojai tai darė ne kartą, bet kad vyskupai jas uždraustų – negirdėtas dalykas. Mišių ir sakramentų uždraudimo mastas šokiruoja, todėl galima tai vadinti įžengimu į kažkokią „alternatyvios  katalikybės“ epochą.

Lenkijos kardinolas Višinskis ir kard. Vojtyla nepakluso viešosios valdžios reikalavimams apriboti liturginę ir pastoracinę veiklą. Jie išlieka pavyzdžiu visiems kunigams, kurie Dievo įsakymų klauso labiau nei žmonių. Viduramžiais gyvenęs kardinolas Karolis Boromėjus epidemijos laikais (1575-1576) rengė šv. Mišias atvirose vietose ir procesijas gatvėse, viešas Eucharistijos adoracijas. Kaip paradoksas atrodo dabartinis Milano vyskupas, šv. Karolio įpėdinis, kuris pirmasis uždarė bažnyčias ir uždraudė viešas Mišias Italijoje, kai tuo tarpu niekas neliepė jam to daryti, nebuvo dar jokių valdžios nurodymų.

Caridi pastebėjo, jog protestantizmo laikais Bažnyčia aktyviai kovojo prieš pažiūrą, jog sakramentai nėra būtini išganymui, o dabar vyskupai liepia tikintiesiems žiūrėti Mišių transliacijas iš tolo, ekranuose, kai vien tik kunigai priima šv. Komuniją. Tai panašu į išbadėjusius, kuriems liepta per langą žiūrėti, kaip kiti valgo, ir tuo pasisotinti.

Nuo savęs norisi pridėti pastebėjimą, paskatintą pokalbio su žmonos išsiilgusiu vyru, kuomet dėl epidemijos ji nebegalėjo grįžti iš užsienio. Jis juokaudamas klausė, kad jei vyskupai atleido nuo Dievo įsakymo sekmadienį švęsti laikymosi, tai gal galėtų epidemijos metu atleisti tokius kaip jis nuo šešto Dievo įsakymo? Kad bažnyčioje vis labiau įsivyrauja žmogiškos nuomonės, jau atrodo nebestebina, tačiau kad artėtume prie tendencijos uzurpuoti Dievo autoritetą tokiu atviru būdu, – yra neįtikėtina.

Paveikslėlis iš gloria.tv

Koronė Dievo. Apie krikščionių laikyseną epidemijos laikais

Taip sakydavo kadaise kaimo žmonės apie sunkias patirtis. Šių dienų koronė – korona virusas , tačiau ar nuo Dievo – reikia aiškintis, nes vieni Dievą karikatūrina, pripaišydami jam naivų ir kvailą gailestingumą, kiti jį daro despotu, baudžiančiu už kiekvieną prasižengimą. Akivaizdu, kad Dievas yra kaip teisingas ir mylintis tėvas, kuris nesitaiksto su savo vaikų nuopoliu ir juos ugdo, tačiau visada vadovaujasi nuoširdžios meilės ir geranoriškumo valia.

Kaip turėtų reaguoti į epidemijos protrūkį Bažnyčia? Nereaguoti neįmanoma ir būtų aplaidu. Daugelis Europos šalių pasirinko izoliavimo principą ir vietiniai vyskupai parėmė vyriausybių iniciatyvas. Bet štai Lenkijos vyskupai patarė patankinti Mišių skaičių, kadangi tikėjimo dorybe pasižyminti vyriausybė nesiėmė radikalaus draudimo, tik apribojo dalyvaujančių skaičių iki 50. Kiti visiškai uždarė bažnyčias ir atšaukė pamaldas. Samarietės sekmadienį vienoje Varšuvos bažnyčioje buvo atlaikyta 18 Mišių (viršutinėje bažnyčios dalyje ir apatinėje, pritaikytoje žienos metui), o Osle – nei vienos. Čia matome, kaip tikėjimo lygis įtakoja ir konkrečius sprendimus.

Įdomūs yra Vokietijos kanclerės ir Britanijos premjero pasisakymai, kuomet jie išreiškė  kvietimą drąsiai pasitikti virusą, kuris neišvengiamai užkrės apie 80 procentų žmonijos. Vidutiniškai nuo jo dabar miršta apie 4 procentus užsikrėtusiųjų. Tai nėra didelis procentas, bet pasaulio mastu susidaro nemažas skaičius, už jo slypi skaudžios netektys (pagal šią statistiką, Lietuvoje galima tikėtis apie 100 000 asmenų mirties). Šeimos turi nusiteikti ir pramatyti, kad neišvengiamai kažkas iš artimųjų sulauks priešlaikinės mirties. Izoliavimosi praktika yra naudinga tuo požiūriu, kad staiga nesusirgtų ir nemirtų didelis kiekis asmenų, kai nebebus įmanoma visų slaugyti ir mirusių tinkamai laidoti.

Be abejo, išmintingas rūpestis žmonių sveikata ir saugumu turi prasmę, tačiau reikia suprasti, jog Šv. Mišios turi išganingą prasmę, vadinasi yra ir ne tik dvasinės, tačiau ir fizinės sveikatos šaltinis. Nors Komunija nėra priešinfekcinė priemonė, tačiau suteikia malonę susivienyti su Dievu, per tai sustiprina žmogų ligoje ir kančioje, yra vilties ir išgelbėjimo ženklas bei laidas. Bažnyčia tiki ne tiek mokslu ir materija, kiek Dievu ir jo malone, kuri amžių bėgyje yra apsireiškusi akivaizdžiai įvairiose vietose ir progomis stebuklingais išgijimais. Be abejo, jei Apvaizdos lemta, kaip sakoma lietuviškoje patarlėje, – ir medinėje bažnyčioje plyta ant galvos  nukris… Turime drąsiai priimti teisingą Dievo atlygį už savo nuodėmes ir jas aukoti atsiteisimo intencija.

Kitas dalykas, pavojaus ir išbandymų akivaizdoje krikščionys turi nešti išganymo viltį, meilę, veiklią pagalbą ir bendruomeniškumo, vienybės vertybę. Amerikietis profesorius Rodney Stark, agnostikas, viename savo straispnių klausė, kodėl taip greitai išplito krikščionybė? Apie 40 mūsų eros metais jų tebuvo apie 1000, o štai IV amžiuje jų buvo jau 33 milijonai – pusė tuometinės Romos imperijos gyventojų. Lemiamas veiksnys buvo krikščionių laikysena epidemijų ir imperijos negandų akivaizdoje. Nuo bėdų bėgo autoritetai (jų tarpe buvo garsusis gydytojas Galenas), pagonių kunigai, imperijos valdininkai. Tik krikščionys nebėgo nelaimės akivaizdoje.

Viduramžių epidemijų protrūkio laikais krikščioniškos laikysenos pavyzdžiu buvo kapucinų vienuoliai, kurie rizikuodami savo gyvybėmis teikė paskutinį patepimą merdintiems namuose ar gatvėse, atliko laidojimo apeigas. Tapti kapucinu reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį. Per tai pasireiškė Kristaus žodžiai: Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti.

Būtų neišmintinga šiuo sunkiu laiku mažinti maldas, todėl teisingas pasiruošimas epidemijos protrūkiui turėtų apimti ir dvasinius dalykus. Reikėtų užsakyti šv. Mišias už save ir savo artimuosius, prašant sveikatos ir apsaugos malonės. Kad ir tuščiose bažnyčiose ar koplyčiose, kunigai kasdien jas aukoja. Privalu kuo greičiau atlikti išpažintį tiems, kurie gyvena sunkioje nuodėmėje, nes tai yra amžinos pražūties grėsmė. Kai liga užklups, bus sudėtinga prisikviesti kunigą. Tai laikas, kol dar galima kreiptis į kunigus privačiai ir pakviesti juos senyvo amžiaus ligonims, nes jie, kaip rodo statistika, yra pirmosios korona viruso aukos. Praktiškai, prieš uždarant bažnyčias viešoms pamaldoms, reikėjo atlikti masinį tikinčiųjų patepimą ligonių aliejais. Nežinia, kiek jų apsikrės ir išliks gyvi.

Ir aš kasdien aukosiu šv.Mišias ir rožančiaus maldą prašydamas sveikatos malonės ir apsaugos. Kviečiu atsiųsti savo artimųjų vardus e.pašto adresu sv.misios@kunigas.lt

Nuoširdžiai –

kun.O.P.Volskis

Tradicinės liturgijos įkvėpėjas – karalius Dovydas

IV eilinio laiko svaitės penktadienio skaitinyje iš Siracido knygos (47, 8-11) sužinome, kad karalius Dovydas mylėjo religines apeigas ir giedojimus:

” Kiekviename žygyje dėkojo Šventajam – Aukščiausiajam, skelbdamas jo garbę, mylėjo  savo Kūrėją iš visos širdies ir kasdien jį šlovino giesmėmis. Arfininkams nurodė stovėti
prieš aukurą ir malonia melodija palydėti šlovės giesmes. Iškilmių apeigoms suteikė spindesio ir nustatė visam laikui šventųjų dienų seką, kad šventas VIEŠPATIES vardas būtų
šlovinamas ir šventovė skambėtų nuo ryto iki vakaro. VIEŠPATS atleido jam nuodėmes
ir išaukštino jo galybę amžinai”.

Žiūrint tradicijos, kanonų ir rubrikų paraginimų, pilna, pavyzdinė, aukščiausio meninio ir šventumo lygio Dievo šlovinimo liturgija turi vykti kiekvienoje katedroje, tautinėje šventovėje ar iškilioje šventovėje. Tokia liturgija yra siekiamybė vienuolynuose, ypač kontempliatyviuose. Dovydiškos iškilmės su spindesiu ir visos dienos liturgija yra pagarbos, dėkingumo, meilės išraiška Viešpačiui, kuris tampa palankus, gailestingas, noriai atleidžia nuodėmes, apdovanoja atlaidais ir savo palaiminimu ilgam klestėjimui.

Nors “visa darydamas nauja” Jėzus nepadarė krikščionių žydais, tačiau nuolat kėlė teisumo, dorybingumo ir pamaldumo pavyzdžius, kurie yra brangūs ir krikščionims. Iš Senojo Testamento laikų ateinanti maldingumo patirtis asmeninėje maldoje ir liturgijoje skatina ir mus neapsileisti kasdien ar bent dažnai organizuoti dideles iškilmes, pamaldas ir eisenas. Šv. Paulius ragino negesinti maldingumo dvasios, kurios autentišku pavyzdžiu išlieka karalius Dovydas.

Pradedant naujus metus – be postmodernizmo!

Atverčiant naują gyvenimo puslapį verta susimąstyti, kokiais laikais prisieina mums gyventi. Mąstyti ir suprasti yra viena iš pagrindinių žmogaus užduočių gyvenime, todėl mąstydamas ir suprasdamas žmogus dar labiau darosi žmogumi. Neatsitiktinai katalikų tradicijoje buvo praktikuojama jai būdinga meditacija, kuri čia reiškia ne snūduriavimą, ne pastangas išvalyti protą ir paskęsti nebūtyje, bet valingą svarstymą, kas yra kas ir kokie ryšiai sieja dalykus.

Gyvename laikais, kai dominuojančia ideologija tampa taip vadinamas postmodernizmas. Jo ištakos pastebimos dar Antikos mąstytojo Platono pažiūrose, išplito per Liuterio skelbiamas idėjas, įgavo pagreitį Prancūzų revoliucijoje, nuskubėjo Hegelio, Markso, Darvino, Freudo ir kitų filosofų išmintu keliu iki keisčiausių fantastinių ir absurdiškų teiginių.

Platonas teigė, jog egzistuoja išankstinis, prigimtinis pažinimas, kuris kyla iš žmogaus proto kaip prisiminimai iš preegzistencinio idėjų pasaulio. Tokį požiūrį, kai pažinimas kildinamas iš žmogaus proto,  filosofai vadina idealizmu. „Man atrodo“, „aš galvoju“, „manau“ ir kiti panašūs žodžiai apibūdina tokį mąstymą, ypač būdingą individualistiškai nusiteikusiam šių laikų Vakarų Europos gyventojui, pabrėžiančiam savo išskirtinumą.

Iliustruokime pavyzdžiais iš kasdienybės. Tūlam žmogui pasirodė neaišku, kodėl jam nepriklauso gatvėje stovintis patikęs automobilis. Gal to automobilio savininkas yra miesto meras, gal net policijos komisaras, bet tai jam nėra tiek svarbu. Arba štai atsiranda vyras, kuris tvirtina esąs moterimi, gimęs vyro kūne. Taip prasideda diskusija, pasidalijimas nuomonėmis apie automobilio ar kaimyno pinigų nuosavybę; ar tikrai lytis yra prigimtinis, o gal kultūrinis reiškinys, ar tikrai yra tik dvi lytys, gal net visos 15? Taip kildinamos  vienos ar kitos alternatyvios tiesos įvairiais kitais klausimais, kurios labiau primena pastangas sintetinti  melo ir tiesos mišrainę.

Iš diskusijos ir nuomonių pertekliaus kyla vienas pagrindinių postmodernizmo reikalavimų – pliuralizmas, teigiant, jog kiekvienoje srityje, kiekvienoje temoje yra alternatyvių, lygiagrečių, lygiaverčių tiesų ir taisyklių, jog nėra objektyvios tiesos, bet tik asmeninės nuomonės, savos ir svetimos tiesos, kurių atžvilgiu reikia būti atviru ir nuolaidžiu. Teigiama, jog privalu gerbti kito nuomonę, net jei tai būtų kvailystė. Reliatyvizmo aplinkoje tarpstantis pliuralizmas šiais laikais įgavo ideologinės prievartos, diktato požymių per tolerancijos reikalavimą, kai tapo privalomi ir gerbtini visokie teiginiai išskyrus objektyvūs. Būti sveikai mąstančiu, doru  ir sąžiningu nelaikoma prioritetu, nes užtenka būti nuoširdžiu ir betarpišku savo individualumui, net jei tai prasilenkia su normalumo kriterijais.

Akivaizdu, kad tokia maišalynė gali tarpti tik demokratinėmis sąlygomis, todėl neatsitiktinai demokratija yra iškelta ir sudievinta iki absoliuto, tikintis, kad ji viską išspręs ir išaiškins, atneš išganymą. Esame liudininkais, kaip vyko ir vyksta prievartinis demokratijos eksportas į musulmoniškas šalis, kuo pasibaigė demokratijos pavasaris arabų kraštuose. Bet nereikia manyti, jog postmodernūs vakariečiai yra mažiau nukentėję nuo nebrandžios demokratijos, kai patys tampa savo svaičiojimų aukomis ir įkaitais.

Žinoma, reikia atvirumo ir įsiklausymo, bendro sutarimo, tačiau yra aišku, kad postmodernizmas pykstasi su tikrove ir netoleruoja objektyvios tiesos. Nors Platono idealizmas nurodo į dievišką preegzistenciją, suponuoja dvasinę žmogaus prigimtį, tačiau postmodernizmo ideologai ignoruoja Dievo ir dvasios klausimus, todėl jų  grindžiamas požiūris iš esmės yra materialistinis, tikrovė čia suvokiama marksistiškai, siekiant ją apibūdinti ir formuoti pagal savo įnoringus įsivaizdavimus.

Postmodernizmas pasaulį ir žmogų mato vienmatėje materialistinėje perspektyvoje. Nuoseklu, kad jei yra tik materija, tuomet svarbiausiu kriterijumi tampa ar ir kiek žmogus turi materialinių gėrybių, t.y. nauda. Kadangi materija galima manipuliuoti, tuomet norisi manipuliuoti ir prasme, suteikiant norimus, žaismingus, naudingus ir kitokius paaiškinimus. Naudos siekimas ir manipuliavimas tikrove persmelkė šiuolaikinio žmogaus mąstymą, išstūmė prasmės klausimą net ir akademiniame lygmenyje, užvaldytame labai šališko ir dalinio mokslinio pažinimo. Aristotelio akto ir potencijos teorija šiandien turi tiek vertės, kiek įmanoma ją  pritaikyti pramonėje, gamyboje ar socialiniuose projektuose. Apčiuopiamų rezultatų, praktinio pritaikymo ir naudos reikalavimas į neviltį varo prasmės, grožio ir tiesos ieškotojus, formuoja mokslo bei pramonės grobuoniškumą ir beprasmybės įsigalėjimą gamtos, žmonių, kultūros atžvilgiu.

Kadangi materializmo įtakojamas postmodernizmas yra nepastovus, linkęs atmesti pastovias konstantas bei objektyvią tikrovę, jis vadovaujasi ir yra varomas nuolatinio vystymosi bei pažangos mitų. XVII am. atsiradęs mitas ignoruoja faktą, kad tikrovė yra paradoksaliai pastovi net ir per daugybę kintamųjų. Pažangos idėjos pradėjo kenkti ir žmogui, ir visuomenei, ir gamtai, atmetant natūralų gamtos ir žmogaus gyvenimo tempą bei prigimtinį dalykų pastovumą. Čia galima klausti, kodėl turi būti kitaip, naujai, moderniai, jei yra gerai turėti kaip visada?

Kuo galime pasipriešinti postmodernizmo nešamam nepastovumui, subjektyvumui ir šališkumui? Tai sveiku realizmu, kurį mums pateikia šv. Tomo Akviniečio suformuluotas mąstymo būdas, vadinamas tomistiniu realizmu. Jei filosofijoje ieškotume kažkokios realizmo srovės, tai pirmiausia ja būtų Aristoteliu besiremiantis tomizmas. Tai sveiko proto filosofija, atspari intelektualinėms spekuliacijoms,  kuomet pažinimas kyla ir informacija juda nuo reiškinio link pažįstančio žmogaus proto.

Sveiku protavimu pagrįstas tomistinis realizmas pastebi vienetines, realias būtis, jų esmines savybes bei jas siejančius ryšius, santykius, kurias sugeba išskirti iš virtualių, dirbtinių būčių. Kitaip sakant, yra būtys ir yra tai, kas nėra būtys, būtys natūralios ir būtys išgalvotos, dirbtinės. Pastarosios dar vadinamos intencionaliomis būtimis, t.y. sukurtosiomis ir veikiančiomis pagal žmogaus norus arba antrinėmis būtimis, išvestomis iš natūralių būčių sintezuojant ar perdirbant. Tai ir yra tikrovė ir jos apibrėžimas: tikrosios, vienetinės būtys ir ryšiai tarp jų. Šiuo požiūriu mažytė skruzdėlė yra natūrali būtis, o štai valstybė ar, tarkime, tokios didelės, bet savo esme teorinės institucijos kaip Sodra, ministerija, bankas, vertybiniai popieriai ir t.t. nėra tokiomis.

Vienoje televizijos laidoje vyko diskusija apie Sodros fondo perspektyvas būsimų pensininkų atžvilgiu. Vienas ekonomistas bandė grąžinti diskusijos dalyvius į tikrų būčių pasaulį, teigdamas, jog Sodra nieko nemoka ir nemokės, kadangi parama pensininkams kyla iš realių dirbančiųjų: jei jų bus, tai ir parama bus, jei jų neliks, tai Sodra, būdama netikra būtimi, negali duoti kažką tikro, savaime ji nieko nereiškia. Tai yra pavyzdys, kaip nepagrįstai yra eksploatuojamos būties ir tikrovės sampratos, prasilenkiant su realistine logika.

Būtis egzistuoja be mūsų noro, veikimo ir žinojimo, mes jas atrandame, jų nekuriame. Dievas, žmogus, gyvūnas, augalas, atomas yra natūralios, vienetinės būtys, nors tarp jų yra esminiai ir radikalūs skirtumai. Iš čia kyla ir metafizinis realizmas. Mes priimame informaciją iš aplinkos apie egzistuojančias atskiras būtybes, kurios reiškiasi ir mums atsiskleidžia nepriklausomai nuo mūsų pageidavimų. Tai vadinama pažinimo realizmu, tuo, kas atsiranda mūsų galvose per pažinimą, susiklosčiusį į patirtį ir išmintį.

Būtina atmesti postmodernizmo ideologiją kaip šėtonišką gundymą tapti vienišais dievais savo susikurtuose keistenybių pasauliuose. Turime aiškiai diagnozuoti postmodernizmo nešamas dvasines, psichofizines ir socialines ligas ir jomis neapsikrėsti. Jos yra tokios: skatina žmogaus protavimo, moralės ir jausmų paviršutiniškumą, primityvumą; čia nepaisoma priežastingumo principo, apskritai stoka protingų principų; žmogaus valia tampa pažeista, linksta į įnorius, kaprizus; jis nenori iš savęs reikalauti, neturi aukštesnių ambicijų, rūpestingumo ir atsakomybės, nes tai – homo ludens tipas; „kas nekopia aukštyn, tas ir nenukrenta“, „kvailys myli darbą, o darbas – kvailį“ – tokie šūkiai skamba iš tinginystės apvaldytų asmenų; postmodernizmo mišrainėje nėra jokių kriterijų, kas yra gražu ar bjauru, kas tiesa ir kas melas, susižavėjimas yra tos pačios vertės kaip ir pasibjaurėjimas, beskonybė išstumia estetiką, doras ir puolęs žmogus yra tos pačios vertės; viskas yra tik žaidimas, viskas palikta savieigai, aklai dalykų sekai, kai nėra jokių tikslų ir vizijos, dvasinių ir rimtesnių temų išskyrus keistuolišką linksminimąsi. Tai kelias į niekur, į išsigimimą ir susinaikinimą.

Žinoma, kaip ligos būna įvairaus sunkumo ir komplikuotumo, taip ir postmodernizmo liga nevienodai yra pažeidusi atskirus žmones. Pirmasis ligos bruožas pasireiškia neapykanta objektyviajai tikrovei ir visiems objektyvumo šaltiniams: Dievui, prigimtiniam įstatymui, Biblijai, Bažnyčios mokymui, ištikimai tikėjimo besilaikančiam katalikui. Net ir katalikybė yra paveikta postmodernistinių tendencijų, galima pastebėti ne vieną dogmų, nekintamos tiesos ir moralinių normų neapykantos pavyzdžių, bandant keisti Kristaus mokymą ir tūkstantmetį krikščionišką gyvenimo būdą.

Pradedant Naujus civilinius metus, kurie mums, katalikams, turi ir aukštesnę prasmę kaip Anno Domini (Viešpaties metai), turime pasiryžti išlikti Dievo mums duotos tikrovės tiesoje. Šv. Popiežiaus Leono XIII enciklikos „Aeterni Patris“ paskatinti ir padrąsinti, turime pasiryžti laikytis tomistinio realizmo, kuris kaip filosofinis instrumentas geriausiai interpretuoja ne tik žemiškus reiškinius, tačiau padeda geriau paaiškinti ir tikėjimo depozitą.

Lenkų teologas linkėjo popiežiui atsiversti arba mirti

http://catholicherald.co.uk/news/2018/03/19/polish-archbishop-criticises-priest-who-wished-for-death-of-pope-francis/

http://www.m.pch24.pl/ksiadz-staniek–jesli-papiez-nie-slucha-jezusa-to-nie-uczestniczy-w-jego-autorytecie,58937,i.html

Garsus ir užsitarnavęs teologijos profesorius iš Krokuvos kunigas Edward Staniek savo gavėnios pamoksle priekaištavo popiežiui Pranciškui dėl palankumo musulmonų antplūdžiui į Europą ir svetimavimo nuodėmėje gyvenančioms poroms.

Jis teigė, jog Abraomui aukščiausias autoritetas buvo Dievas ir todėl jis atliko tai, ką Jis jam liepė. Tuo yra pagrįstas tikėjimas Dievu, nes Dievas yra aukščiausias autoritetas ir paisoma tiktai Jo. Panašiai Dangiškojo Tėvo balsas pristatė apaštalams Dievo Sūnų kaip autoritetą, kurio reikia klausyti, ir kad Kristaus autoritetas viršija Senojo testamento išminčių, pranašų ir teisėjų autoritetą. Panašiai negalima automatiškai priskirti autoriteto bažnytiniams dignitoriams, kaip antai vyskupams, kardinolams, vienuolijų viršininkams, klebonams ir pačiam popiežiui, nes autoritetas nėra gaunamas, bet link jo augama. Vienintelis autoritetas Bažnyčioje yra Jėzus, bet ne popiežius, hierarchija, vyresnybė. Tik remdamasi Jėzaus autoritetu Bažnyčia gyvuoja. Kas Bažnyčioje yra aukštai ir savo gyvenimu seka Jėzų, tas spinduliuoja Jo autoritetu. Aukštos pareigos duoda valdžią, bet neduoda autoriteto. Kartais tie ten aukštai ne tik kad neturi autoriteto, bet ir piktina kitus.

Profesorius kun. Staniek sukritikavo popiežių, jog spaudžiamas susidariusios padėties nutolo nuo Jėzaus dviem punktais. Pirmas, tai kad klaidingai interpretuoja Jėzaus gailestingumą, ragindamas parapijas, vyskupijas, šalis priimti islamo išpažinėjus. Islamistai yra priešiškai nusistatę prieš Evangeliją ir Bažnyčią, sunaikino milijonus krikščionių. Lenkai atsimena pergalingą mūšį prie Vienos ir koks beprasmis tada būtų buvęs dialogas su užpuolikais. Gailestingumą galima rodyti mirštantiems iš bado ir troškulio musulmonams, bet ne eikliems ir agresyviems įsiveržėliams. Duris galima atidaryti tik krikščionims.

Kun. Staniek buvo ilgametis Krokuvos seminarijos rektorius, yra patrologijos žinovas ir garsus teologas. Jis nesutinka su popiežiumi, kad šv. Komuniją, tą šventą maistą priimtų žmonės, kurie pasirinko nuodėmę. Čia jis turbūt turėjo omenyje kontraversiškus „Amoris laetitia“ teiginius. Tik tas turi teisę artintis prie Eucharistijos, kuris atsiverčia ir atgailauja už savo nuodėmes. Nusidėjėlis, kuris neatsiverčia ir neatgailauja, bet priima Komuniją, daro šventvagystės nuodėmę. Nešventų prileidimas prie šventų dalykų reiškia sakramentų išniekinimą.

Galų gale kun. Staniek pareiškė: „Meldžiu popiežiui išminties dovanos, kad jo širdis būtų atvira Šventosios Dvasios veikimui, bet jeigu to nepadarys – meldžiu jam greito iškeliavimo į Dangiškojo Tėvo namus. Visada galiu prašyti Dievo jam laimingos mirties malonės, nes laiminga mirtis yra didelė malonė“. “Jei popiežius neklauso Taboro kalno Jėzaus, tuomet jis nedalyvauja Jo autoritete. Kristaus Bažnyčia yra pastatyta ne ant valdžios, bet ant autoriteto. Kas labiau vertina valdžią negu autoritetą, tas yra svetimkūnis Jėzaus Bažnyčioje. Taboro kalne Dievas liepė apaštalams, o jų asmenyje jų įpėdiniams vyskupams ir kunigams, visiems tikintiesiems klausyti Jėzaus“.

 

Ekumenizmo mėsmalė

Bendras daugumos buvusių protestantų, atsivertusių į katalikų tikėjimą, bruožas yra tas, jog jie tai padarė labai sąmoningai, susipažinę su Bažnyčios, erezijų, skilimų istorija, studijavę įvairius oficialius, teologinius bei filosofinius  veikalus, šventųjų biografijas ir jų mokymą. Jie pasirenka katalikybę kaip savo dvasinį, intelektualinį pagrindą, pripažindami  katalikų tikėjimo pilnumą ir tikrumą. Maža to, jie teigia, jog šalia šio lobyno protestantizmas atrodo kaip “purvinas neužauga smėlio dėžėje šalia Vatikano bibliotekos”.

Deja, iš uoliųjų konvertitų tenka išgirsti nusivylimo žodžių, kadangi jų pažintoji Katalikų Bažnyčia vienokia buvo kadaise ir kitokia yra dabar. Svarbus klausimas, kas liko iš Katalikų Bažnyčios dabar, nes jos tapatybė yra smarkiai susvyravusi ir paveldas gerokai išbarstytas. Menkos meninės vertės ir lėkšto turinio giesmelės, rankų kilnojimas ir emocinis nestabilumas yra tik smulkmenos, palyginus su idėjomis, kurios įslinko į Bažnyčios mąstymą moralės ir dogmatikos srityje. Kad ir tai, jog pradedant popiežiumi ir baigiant kunigais, nebetikima Katalikų Bažnyčios išskirtinumu ir nepakeičiamumu. Kad ir tai, jog niveliuojant tautas ir kultūras, tarsi buvo duotas užsakymas sumalti religijas ekumenizmo mėsmale.

Vargšai konvertitai yra kritikuojami teologijos profesorių, kunigų ir vyskupų, kad paliko savo denominacijas, kad neva pats popiežius uždraudė prozelitizmą, kad negalima atvertinėti kitų ir atsiversti pačiam, bet reikia likti prie savo ir jaustis laimingu. Skelbiant  “visų teisumo” idėją prie pastatyto paminklo Liuteriui gražiai rikiuojasi purpuratai, sukeldami pasipiktinimą ir sąmyšį eksprotestantų ir sąmoningų katalikų gretose. Visiems rikiuojantis į vieną eilę, kyla klausimas, ar nebuvo išduota pilnutinė Kristaus tiesa.

Nesigilinant į daugelį problemų, verta būtų atkreipti dėmesį į pop. Benedikto XVI ir pačių konvertitų duodamą pavojaus ženklą – tai katalikų tikėjimo ir dvasingumo suprotestantinimą. Buvę protestantai šiuos bruožus pažįsta iš tolo, juos liūdina nekritiškas tų svetimų elementų priėmimas. Jie manė pabėgę iš savo entuziastingų bendruomenių, tačiau vėl pataikę pas jas pas katalikus.

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti taip vadinami Alfa kursai. Kadinolas Reymond Burke yra įvardijęs, jog Alfa kursai kelia grėsmę katalikų tikėjimui. Suponuojama, jog neva yra kažkoks pirminis krikščioniškasis mokymas, pradmenys, kurie buvo pradžioje ir tinka visiems. Šiuo atveju katalikų tiesos būtų tik „beta“, t.y. kas seka paskui, kas yra vėliau. Taigi, šaržuojant galima teigti, kad pradžioje (alfa) buvo žodis ir tas žodis buvo pas protestantus…

Girdėjau vieno Veikliųjų vyrų bendruomenės lyderio teiginį, jog krikščioniškasis tikėjimas yra paprastas ir remiasi Kristumi, nes toks gyvavo iki IV amžiaus, o katalikybė su savo kultūra, tradicijomis ir mentalitetu tėra kažkas išoriško, tarsi paltas, kuris pakabinamas ateinant į, kaip pretenduojama, pirminės krikščionybės savybe išsiskiriančias vyrų bendruomenes. Neva toji pirminė (iš esmės protestantiškoji ir nuskurdinta) krikščionybė yra kur kas daugiau ir svarbiau nei Bažnyčia, todėl Bažnyčios ir jos tradicijos praradimas nėra problema, svarbu Jėzų priimti ir turėti savo asmeniniu Viešpačiu.

Logiškai mąstant, jei tikslu iškeliamas „alfa“, pradinis tikėjimas, tai gal tada reikėtų grįžti į ankstesnius laikus, kai gyveno Abraomas? Juk jis yra visų tikinčiųjų tėvas ir pirmasis.

Tai yra dogminė klaida, nes tik katalikų tikėjimas yra alfa, o protestantų – gal gama, gal zeta, išreiškiantis tai, kas prasidėjo XVI am., nesimatant pabaigos tolimesniam skaldymuisi ir nesutarimams (pasaulyje skaičiuojama apie 50 000 įvairiausių protestantiškų bendruomenių ir mokymų).

Kažkas sunkiai suvokiamo, eretiško ir prieš neklystamas dogmas nukreipto yra teigti, jog svarbu rasti Kristų, bet nesvarbi yra Bažnyčia, kurią Kristus įsteigė ir padarė savo Mistinio Kūno tikrove, palikdamas sakramentų malonę, hierarchiją, apaštalinę tarnystę, Šventosios Dvasios būvimą, šv. Mišių auką ir t.t., t.y. visa tai, kas suvienija žmogų su jo Kūnu.

Dabar einama link to, jog vienintelis bažnytiškumo kriterijus liko Šventojo Rašto individualus interpretavimas vienoje ar kitoje grupėje, kurią pasirenki pagal ten išpažįstamų idėjų meniu, grojamos muzikos stilių ir grupės lyderio-užkalbėtojo savybes. Svarbiausia, kad tose lėkštose šlovinimų terapijose būtų „faina ir super“.

Kam tada tiek amžių buvo stengiamasi išgryninti tikėjimą, dvasingumą ir liturgiją, juos išlaikyti nesugadintus? Šventieji ganytojai, vienuoliai ir tikintieji išpažino Šventosios Dvasios būvimą ir vadovavimą Bažnyčioje, siekdami savo tyrose, nurimusiose širdyse, taip pat visuotiniuose susirinkimuose išgirsti Tiesos Dvasios mokymą. Dabar kiekvienas hebraiškos arfos (gitaros) brūžintojas mano galįs savo įspūdžius pavadinti Dvasios įkvėpimais, kurie tuo pačiu bus priešingi savo turiniu kito tariamiems įkvėpimams.

Kyla klausimas, kodėl katalikų kunigai, kurie tiek metų studijavo teologiją, nesugeba patraukliai išdėstyti tikrojo tikėjimo savitu būdu, bet skolinasi svetimus metodus ir turinį, taip sumenkindami katalikų tikėjimo išskirtinumą bei vesdami tikinčiuosius link kažkokios universalios religijos? Negalima girtis nei alfa kursų, nei veiklių vyrų, nei charizmatikų, nei kitų protestantiškų kursų sėkme bei efektyvumu, kadangi protestantiški kursai kataliką padaro labiau protestantu ir mažiau kataliku, vadinasi, efektyviai naikina katalikybę ir efektyviai platina svetimybes.

Kaip atsargiai ir nuodugniai Bažnyčia užsiima palaimintųjų ir šventųjų skelbimo bylomis, kaip kruopščiai tiria tekstus, faktus ir liudininkų parodymus! Bet kodėl protestantiški kursai, idėjos, dvasingumas ir kiti elementai yra pripažįstami entuziastingai ir nekritiškai, kanonizuojami, priskiriant tai Dievo veikimui ir atsinaujinimo idėjoms?

Kūrinijos taika ir kolbų vaikai. II Advento sekmadienis

Praeitą sekmadienį pasakota Nojaus arkos istorija. Gelbėjosi ne tik Dievą tikintys žmonės, bet ir gyvūnai, kurių visų rūšių poros įėjo į arką. Kitaip sakant, Kūrėjas numatė ir blogo žmogaus įkaite tapusios kūrinijos išgelbėjimą.

Naujosios kūrinijos tema tęsiama ir šį sekmadienį, pasakojant apie įsivyrausiančią taiką tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmogaus ir kūrinijos, tarp įvairių rūšių. Pranašas Izaijas rašo: “Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus, kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nevyks nieko pikta, nebus nusikaltimų”.

Šis pasakojimas ypač aktualus tapo Lietuvoje, susirėmus dėl žmogaus gyvybės orumo ir apsaugos. Reprodukcinės medicinos atstovai atsisako priimti tiesą, jog žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, Dievo paveikslas ir panašumas, nemirtinga siela apgyvendinta kūne. Medicina ir žmogaus pradėjimo klausimas, negimę kūdikiai tapo blogų žmonių įkaitais. Girdime, jog žmogus gaminamas kolbose, embrioninės stadijos žmogiškosios būtybės yra naudojamos eksperimentams, jomis prekiaujama, daromas biznis arba išmetamos kaip šiukšlės.

Daug pasakyta apie dirbtinio apvaisinimo, dirbtinio žmogaus pradėjimo žalą. Pirmas blogas dalykas – tai pažeistas žmogaus orumas, traktuojant jį kaip daiktą, gyvulį, laboratorinę žiurkę, norint patenkinti kažkieno kaprizus ar verslo interesus. Šis mąstymas perkeliamas paskui į kitas gyvenimo sritis, sukuriant vis didesnio žiaurumo bei susipriešinimo prielaidas.

Antrasis blogis – genetinės prigimties sutrikimai. Žmogus gaminimas kolbose, per prievartą sujungiant genus, ne natūralioje terpėje, ne šeimos kontekste – tai nesibaigiantis genetinių problemų, ligų bei psichinių problemų šaltinis. Kolbiniai vaikai yra tokie pasiligoję ir silpni, jog daugiau kaip pusė tokių nėštumų baigiasi persileidimu. Daugiau kaip pusė gimusių turi rimtų genetinių sutrikimų ir apsigimimų. Daugiau kaip pusė yra nevaisingi. O kas gali garantuoti, kad ir tų vaisingų individų palikuonys bus sveiki?

Reikia atminti, jog kolbinių vaikų gaminimas yra ne tik amorali, bet ir brangi procedūra, tačiau rezultatai yra apgailėtini arba baigiasi vaisiaus žūtimi. Tai naudinga klinikoms, tačiau neša mirties kultūrą, nepagarbą žmogui, nuostolius šeimoms ir visuomenėms.

Be to, kad gimtų vienas normalesnis kolbinis vaikelis,  reikia paaukoti daugiau žmogiškų gyvybių, sukuriant daugiau embrionų. Tik keli persodinami į gimdą, ir ne visiems leidžiama gimti – kiti yra nužudomi dėl apsigimimų ar nėštumo komplikacijų, o jų audinius priverstas  įsisavinti paliktas gyventi kūdikis. Argi tai nėra panašu į nacistų darytus eksperimentus su kūdikiais koncentracijos stovyklose?

Teko kelis kartus krikštyti kolbinius vaikus. Paprastai kūdikiai ir vaikai yra gražūs, raudonskruosčiai, tyrų akių, nes jie pradėti ir pagimdyti natūraliu būdu. To negaliu pasakyti apie tuos, kuriuos tėvai užsakė laboratorijoje. Atmintyje stovi paveikslas berniuko, kurio iki pat 7 metų nekrikštijo, nes jis visą vaikystę prasirgo, buvo gydomas įvairiose ligoninėse. Ir į krikštą buvo atvestas smulkutis, apsiblausęs, pajuodusiais paakiais, menkų intelektualinių galimybių. Buvo gaila matyti šį medicinos monstrų ir tėvų puikybės suluošintą žmogų.

Dievo žodis mus perspėja, jog negimusių žmogiškų gyvybių žudymas ar gaminimas yra Dangaus keršto šaukianti nuodėmė. Nei tuo užsiimantys medikai, nei jų laboratorijose  vaikus užsakantys žmonės negalės pasiekti išganymo, jie priklauso prakeiktųjų būriui, jei neatsižadės savo tamsių darbų ir neatgailaus. Tokie žmonės nėra krikščionys ir privalo būti paskelbti kaip vieši notariniai nusidėjėliai, ekskomunikuoti nuo Bažnyčios ir jos dvasinių gėrybių.

Kita vertus, jie yra nusikaltėliai prieš žmonių rūšį ir žmogiškumą, nes jų veikla kelia grėsmę dėl žmonių visuomenės moralinio ir fizinio išsigimimo. Ar nereikės žmonijai statyti naująją Nojaus arką, kad išgelbėtų žmoniją ir gyvūniją nuo genetinių apsigimimų, kuriuos sukėlė medikų ir mokslininkų eksperimentai?

Biblijos skaitinys apie liūto ir gyvačių draugystę su kūdikiais nurodo naują Dangų ir naują Žemę, kuriuose nebus smurto, pažeminimo ir pavojaus gyvenimui. Deja, kūdikis nesijaučia saugus medikų-abortmacherių-verslininkų kailialupių rankose. Deja, net ir motinos širdis ir jos įsčios nebegina kūdikio žmogiškojo orumo ir jo kūniškos gyvybės, nebėra išgelbėjimo arka, kurioje jis pradedamas ir vystosi saugiai, nešamas į saugų ir žmogišką pasaulį.

 

Pasirinks religiją suaugęs?

Karts nuo karto girdžiu tokį teiginį, jog tėvai atsisako perteikti vaikui religiją, neva jis pats turėtų ją pasirinkti kai suaugs. Dažniausiai taip teigia katalikišką sąmoningumą praradę, retai į pamaldas užsukantys asmenys. Šis teiginys turi loginių ir praktinių neatitikimų, kuriuos norisi pristatyti.

Pedagogikos tikslas yra suformuoti mąstantį, atsakingą ir savarankišką asmenį. Tačiau ilgą laiką vaikai ir paaugliai  tokiomis savybėmis nepasižymi, todėl dėl daugelio dalykų privalo apsispręsti tėvai ir kiti ugdytojai, apskritai suaugusieji. Jei vadovautumės taisykle, jog vaikas pats pasirinks, tuomet nereikėtų jo mokyti gimtosios kalbos – tegul pats pasirinks, kai suaugs, o iki to laiko reikėtų tylėti. Gal tegul pats pasirinks, ar eiti į tualetą, ar daryti į kelnes, ar naudoti šaukštą, ar valgyti kaip beždžionė? Tegul pats pasirinks elgesio būdą suaugęs, o iki tol nereikėtų jo drausminti ir reikalauti.

Čia manoma, jog vaikų ugdymas, pasaulėžiūros, vertybių bei praktinių sugebėjimų perdavimas pažeidžia vaikų laisvę. Bet taip vadinamas pedagoginis ir ugdymo spaudimas yra būtina sąlyga, kad vaikas galėtų lavinti savo intelektą, sugebėjimus ir elgesį. Antraip turėsime mažą laukinį, kuris užaugs į didelį laukinį.

Pedagogika primena ant bėgių pastatytą traukinį, judantį konkrečia kryptimi. Jei manytume, jog tai pažeidžia traukinio laisvę, tuomet derėtų traukinį nuimti nuo bėgių ir palikti pievoje ar miške. Tuomet jis turėtų teorinį visų pasaulio krypčių pasirinkimą, tačiau praktiškai nuo bėgių nukeltas traukinys niekur nepajudės.

Tarkime tėvai Ignas ir Ieva daro pedagoginį spaudimą, padeda ir sudaro sąlygas savo vaikui mokytis anglų, vokiečių, prancūzų, italų ar kiniečių kalbas. Vaikas neturi laisvės, jis dirba nurodyta kryptimi, nes už jį apsisprendė tėvai. Tarkime, jog tėvai Jonas ir Barbora nedaro jokio spaudimo, nesudaro sąlygų nei nepadeda savo vaikui mokytis kalbų, todėl jis turi laisvę nekalbėti ir prancūziškai, ir vokiškai, ir angliškai. Anų tėvų vaikas turi laisvę kalbėti visomis tomis kalbomis, kurių mokėsi. Galutinis rezultatas: vienas gali, o kitas – nieko negali.

Ne kartą teko bendrauti su 40-mečiais, 50-mečiais, kurie atsivertė į katalikų tikėjimą, ir kurie uždavinėjo panašaus pobūdžio klausimus: “kodėl man reikėjo tiek daug kentėti ir kitus kankinti, tiek klaidų padaryti, tiek nuostolių patirti, kol atradau tikėjimą? Kodėl man tėvai vaikystėje neperdavė tikėjimo ir neapsaugojo nuo bedieviško gyvenimo komplikacijų?”.

Dažniausiai taip yra, kad kas neturi tikėjimo, tas neturi ir intelektualinio, moralinio bei dvasinio stuburo. Deja, liberalizmo ir emancipacijos laikais bendražmogiškosios ir humanistinės vertybės yra šakėmis ant vandens užrašytos ir dažniausiai nereiškia nieko arba reiškia chaotiško šėliojimo laisvę.

O ką kalbėti apie visokio plauko sektas, kurios medžioja ideologiškai ir dvasiškai skurdžias sielas, duodamos dalines ar niekines tiesas bei už jas pareikalaudamos visko. Kur nėra stipraus katalikiško tikėjimo, ten klesti sektos.

Jėzus Kristus yra sakęs, jog tikėjimas yra stovėjimas ant uolos, o krikščionybės atmetimas – stovėjimas ant smėlio, jog Jo asmuo ir atneštos vertybės yra pamatinis akmuo, todėl visiems jį atmetusiems jis tampa suklupimo akmeniu. Neatsitiktinai po bedievybės vėliava keliavo visi žiauriausi paskutinių jų ir besitęsiančių laikų ideologai bei pasaulinės dramos: Leninas, Stalinas, Hitleris, abortmacheriai, eutanazijos budeliai, godūs kapitalistai ir t.t.

Koks nuoširdžiai mylintis savo vaikus krikščionis galėtų vaikus auginti be tokio pamato, ant kurio užaugo šventieji, didieji visuomenės veikėjai ir geradariai, ir visa Vakarų Civilizacija? Kokiu ignorantu ir beširdžiu reikia būti, kad savo vaikus pasmerktum beprasmiam, destruktyviam gyvenimui be jokių tikrų orientyrų?

Žolinių manifestas

Žolinių iškilmės savo prasme yra ir katalikiška, ir „gamtos“ šventė. Prisimename tikėjimo tiesą ir gražiausią tos tiesos išsipildymo pavyzdį – M.Marijos Dangun paėmimą su kūnu ir siela, skelbiant kiekvieno žmogaus pašaukimą į tobulą gyvenimą Dievo artumoje ir visišką išvadavimą iš nuodėmės ir blogio padarinių. Žemiška prasme, ši šventė yra padėkos už derlių, už žmogaus ir gamtos vaisingą bendradarbiavimą šventė. Abu šventės dėmenius  vienija ta pati prasmė ir tas pats Asmuo – Dievo rūpestinga globa, palaikanti ir gelbėjanti žmogų.

Tam tikra prasme, Žolinės yra ir ekologijos, darnaus ir vaisingo žmogaus sugyvenimo su Dievo kūrinija, šventė, primenanti, jog tik išlikdama Kūrėjo valioje ir jo nustatytoje tvarkoje žmonija gali sulaukti gamtos ir dvasinių vaisių, praturtinančių jo gyvenimą. Deja, taip seniai nebėra, ir žmogaus širdis bei gamta darosi vis labiau nualinta ir bergždžia. Ši šventė miesto žmogui tapo tolima ir nebesuprantama, kadangi vietoj gyvenimo gamtoje ir sodžiuje jis pasirinko gyvenimą betoniniame karste.

Dar bedievis Volteras yra pastebėjęs, jog labiausiai žmogų gadina mokslas ir menas, kitaip sakant, palinkusi į blogį žmogaus pažįstančioji ir kūrybingoji prigimtis tampa absurdų ir klaidų šaltiniu. Mokslas iš esmės sugadino žmogaus mąstymą ir moralę bei nuosekliai kenkia gamtos stebuklui, žmogaus laikiniesiems namams, vienintelei materialioje Visatoje esančiai gyvybės oazei.

Mokslo vardu imta kovoti su Kūrėju ir jo duotuoju krikščionių tikėjimu. Nuo pirmos klasės, per įvairią literatūrą, televizijos programas yra kalama idėja, jog daugialypis ir sudėtingas pasaulis atsirado ir laikosi savaime. Įvairiomis technologijomis susižavėjęs žmogus įstrigo savo paties susikurtame iliuzijų pasaulyje, užmiršdamas platesnį gyvenimo akiratį.

Mokslo atneštų ekologinių ir moralinių tragedijų sąrašas yra ilgas ir klaikus. Iš jo darosi aišku, jog gamtai ir žmogaus gyvenimui reikėtų, jog dabartinė mokslo forma nebeegzistuotų, kadangi mokslo pasiekimai negailestingai griauna žmogaus dvasią, natūraliąją tvarką, veda žmoniją į susinaikinimą. Keletą jų reikėtų paminėti.

  1. Visuotinis oro, grunto ir vandens užteršimas mokslo sukurtomis nuodingomis medžiagomis, radiacija; su tuo yra susijęs padidėjęs sergamumas vėžinėmis ligomis, genetiniai išsigimimai, gyvosios gamtos naikinimas, pavyzdžiui, masinis bičių žuvimas;
  2. Gruntinio vandens stygius šalyse, kurios eksploatuoja žemės gelmėse esančias iškasenas, dėl šios priežasties džiūva šuliniai, išsenka ežerai, upės;
  3. Planetos atmosferos šilimas dėl mokslo civilizacijos išmetamų dujų, grasinantis sausromis, ekstremaliais vėjais ir potvyniais;
  4. Genetiškai modifikuotų augalų ir gyvūnų plėtimas natūralių rūšių naikinimo sąskaita;
  5. Žmogaus natūralių įgūdžių ir prigimtinio gyvenimo būdo praradimas, atitrūkimas nuo natūralios aplinkos ir užsidarymas savo susikurtame pasaulyje;
  6. Milijoniniai abortai ir kontraceptinių medžiagų pasklidimas gamtoje.

Mūsų laikų tragedija yra tame, jog nieko natūralaus ir tikro nebeliko daugelyje gyvenimo sričių, nes viskas yra perdirbta, modifikuota, užteršta, naikinama. Tikros liko tik gausėjančios ligos ir ligonių būriai. Ir dabartinė medicina nėra orientuota į sveikatos puoselėjimą, bet į verslą, nes jai reikia ligonių, kurių gausiai parūpina mokslo pasiekimai.

Apie kažkuriame kieme verdamą vištą sužinodavo visi kaimynai, kadangi pakvipdavo plačiai, nes natūraliai išauginti gyvūnai turėjo ir kitą kvapą, ir kitą skonį. Dabartinėse fermose moksliškai išaugintą vištą verdant tenka ištisai griebti nesibaigiančias putas iš prasmirdusio viralo. Nors maisto parduotuvės pilnos visokių  prekių, sunku rasti ką pirkti, nes pasiskaičius etiketes su cheminių priedų aprašymais, belieka „plastmasinius“ produktus palikti lentynoje. Kaip galima pagaminti aukščiausios kokybės dešrelę iš vištų ar kiaulių odelių, laikant gyvūnus ekstremaliomis sąlygomis ir maitinant chemiškai bei genetiškai užterštomis, hormoninėmis priemonėmis?

Kokią išeitį galima pasiūlyti? Grįžti prie tikėjimo, į sodžius, arčiau gamtos, toliau nuo miesto chaoso, užterštumo ir bedieviško mokslo; naujai mokytis dvasinių ir natūralių įgūdžių, kurie žmogui buvo būdingi tūkstančius metų, kuriuos išgrynino benediktiniškos regulos vienuolynai. Reikia patiems auginti ir gaminti natūralų maistą, dėl kurio nekiltų abejonių, kuris nežalotų ir gamtos.

Mokslu tikinčius ir jį kaip stabą garbinančius bei fanatiškai praktikuojančius mokslininkus reikėtų išsiųsti likviduoti mokslo padarinių į Fukušimą, Černobilį, apgyvendinti dykumose ir šiukšlynuose, prie mirusių upių ir ežerų; įdarbinti onkologinių ir apsigimusių žmonių prieglaudose, maitinti plastmasinėmis atliekatekų bei panašių dešrelėmis, ir t.t.

Mokslas padarė žmonių sielas bei Žemę ligotą ir bevaisę. Jis gali pasiūlyti tik dirbtinių gėlių, kurios netinkamos Žolinių pašventinimui. Belieka melstis ir darbuotis, kad niekada nepritrūktų tikros gėlių puokštės, sveikų žemės vaisių, žmogaus harmonijos su Dievu ir jo kūrinija.

Nemaitinkime jaunimo “dvasiniu šienu”

Nesenai vyko Kauno arkivyskupijos ministrantų stovykla, apie kurią informuojama vyskupijos puslapyje http://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=3713. Idėja rengti tokias stovyklas yra gera, bet ten dalyvavę ministrantai ir juos lankę kunigai buvo mažumėlę nusivylę, jog liturgija buvo atliekama „jaunatviškai“, t.y. pramoginiu stiliumi, be reikiamo orumo: ant sodo staliuko, su juokeliais ir t.t. Šv.Mišias aukoję dvasininkai laužė  liturgijos taisykles dėl aprangos, vietos ir kitų detalių. Nuotraukose iš duotojo puslapio galima tuo įsitikinti. Būtų galima suprasti, jei ši stovykla ruoštų jaunimą būsimam karui, kai pabėgėlių būryje kunigas bando organizuoti sekmadienio Mišias kažkur miške su pasigriebtais negausiais liturginiais rakandais…

Susidaro įspūdis, jog jaunimas negavo solidaus liturginio ir teologinio ugdymo, bet buvo maitinamas „sekminininkų šiaudais“. Kaip liaudyje sakoma, šiaudus ėsdamas gali ir jaučiu pavirsti, t.y.  pedagogikos primityvumas gimdo primityvią visuomenę. Kultūrinis, dvasinis ir liturginis primityvumas neatneša Bažnyčiai atgimimo, kaip kad įsitikiname žvelgdami į daugumos Europos parapijų nuosmūkį. Liturgijoje patarnaujančio jaunimo, kurio tarpe randasi nemažai pašaukimų į dvasinį luomą, formavimas reikalauja didesnio solidumo, nes jaunystėje matyti pavyzdžiai daro įtaką tolimesniam brendimui.

Bandant atsekti minties raidą, kas skatina ir pateisina minėtos ministrantų stovyklos ar apskritai jaunimo, šlovinimų stiliaus liturgiją, ateiname iki vadinamosios apšvietos ir protestantizmo. Keletas minčių apie tai.

Tūlas revoliucionierius Jonas Ruso sakęs, jog vaikai gimsta geri, tik visuomenė, aplinka ir nenormalios sąlygos juos iškraipo. Ruso taip teigė remdamasis ne gyvenimo stebėjimu (turėjo penkis vaikus, tačiau  visus juos paliko našlaičių prieglaudoje), bet siekdamas ideologiškai paneigti katalikišką mokymą apie gimtąją nuodėmę, kuriame tvirtinama, jog nepaisant žmogaus natūralaus polinkio į gėrį, jis jau gimsta sužeistas nuodėmės, linkstantis link blogio, vienaip ar kitaip tai ims reikštis, todėl katalikiško auklėjimo, pagrįsto Dievo malonės veikimu, tikslas yra nuo mažų dienų skiepyti dorybes ir kovoti su ydomis.

Liuterio ir jo pasekėjų paskleistos idėjos kitokiu būdu veda prie „gero žmogaus“ suvokimo. Aiškinama, jog per Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Dievas susivienijo su kiekvienu žmogumi, žmogus tapo Dievo dalimi, todėl iš esmės yra geras ir iš jo lauktina tik gėrio. Šią idėją atspindi šie mums girdėti moderniųjų teologų superoptimistiniai teiginiai: „anoniminis krikščionis“ (neva yra krikščioniškesnių už krikščionis pagonių) arba „anima humana naturaliter christiana“ (žmogaus siela natūraliai yra krikščioniška – ypač žvelgiant į musulmonų radikalų elgesį). Tai dar vienas būdas atmesti arba susilpninti mokymą apie gimtosios nuodėmės padarinius žmoguje, jog net ir pakrikštyto žmogaus prigimtyje išlieka polinkis į ydas ir silpnybes, pavyzdžiui, į tingumą, juslingumą, pyktį, pavydą ir t.t. Preciziškai tiksliai tai mums išaiškino šv.Tomas Akvinietis, kaip gimtosios nuodėmės padariniai įtakoja žmogaus psichologinę struktūrą ir raidą.

Šie radikaliai skirtingi požiūriai (apšvietos-protestantiškas ir katalikiškas-tomistinis) formuoja radikaliai skirtingas pedagogikas. Kaip matome, žaismingosios Mišios su vaikais ir jaunimu neša tą pačią mintį, jog vaikų nereikia ugdyti, jie savaime yra geri, jiems priklauso tik linksmumas, gerumas, nerūpestingumas, spontaniškumas, svarbiausia, kad jie gerai jaustųsi, jiems būtų įdomu, jie aktyviai dalyvautų, pasireikštų, kad būtų “faina”  mosuojant rankomis, tūpčiojant, šmaikštaujant. Bet ar tikrai Mišios su atrakcijomis ugdo tikėjimą ir charakterį? Deja, tai liūdnas vaizdelis iš lengvos, infantiliškos religijos serijos.

Šv.Mišių centre yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo Auka ir pamokymas, o ne jaunimo linksmumas ir jų saviraiška. Pataikavimas vaikams ir jaunimui, atsisakymas perteikti jiems brandžias ir ugdančias formas, daro jaunimą paviršutinišką, kaprizingą, egocentrišką. Tai yra skandalinga, jog linksmosiose Mišiose ant kelmo ir su gitaromis auginame ne vaikų ir jaunimo dorybes, bet ydas, kurių pagrindinė yra puikybė, tingumas, įspūdžių vaikymasis (o iš čia – vartotojiška nuostata), mąstymo trūkumas ir t.t.

Žinoma, vaikams ir jaunimui pramoginės Mišios nėra būtinos, ne jie ir sugalvojo jas. Jie labiau linkę prisitaikyti prie suaugusiųjų ir priimti tai, kas jiems pateikiama. Čia didesnė problema yra tai, kokį dvasinį ir kultūrinį peną, pavyzdžius duoda suaugusieji. Sutikau vaikų ir jaunimo, kurie nuostabiai įsisavina klasikinius, dažnai nelengvus dalykus, juos patraukia nuostabi polifoninė muzika, sudėtinga tradicinė liturgija, gili mistinė tikėjimo ir liturgijos slėpinių prasmė. Vaikai ir jaunimas iš prigimties yra labiau jautrūs mistikai ir dvasiniams dalykams, bet gaila, kad naujųjų formų įtakoje tai tampa užslopinama ar iškreipiama, manant, jog šėlsminga saviįtaiga vadinamųjų šlovinimų metu yra mistikos pasireiškimas.

Vaikams ir jaunimui reikalingas yra sacrum, t.y. šventumo pajutimas. Kad ir kaip bažnyčia stengtųsi, pramogiškumu ji niekada neaplenks vaikų darželių, akropolių, smėlio dėžių, barų, diskotekų ir kitų pramoginių vietų bei priemonių. Bažnyčia gali ir turi liudyti tikrovėje glūdinčią paslaptį – Dievo pasaulį. Sacrum – tai ir pagarbos mokykla, ribų pripažinimas, kai per liturginius ženklus ir liturgijos atlikimo būdą mokomasi pagarbiai priimti save ir kitus, neperžengti ypač nuodėmės ribos, pripažinti sritis, į kurias akiplėšiškai ir lengvabūdiškai nesibraunama.

Atsakykime į klausimą, ką katalikų katekizmas ir dogmatika kalba apie šv.Mišias? Tai Kristaus įsikūnijimo, kančios, mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, jo atėjimo prisiminimas ir sudabartinimas. Jei tad Mišiose turi būti linksma ir nenuobodu, tai ką tada patarti ant kryžiaus kentėjusiam Išganytojui: nuženk nuo kryžiaus, nesikankink ir mūsų nekankink, juk svarbiausia, kad visi jaustumės „fainiai“. Tai yra erezija ir skandalas, jog šv.Mišios atliekamos pramoginiu būdu. Pažvelkime, kaip kryžiaus aukoje dalyvavo pirmieji pamaldieji, kurie stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, jo Motina, kitos dvi Marijos ir Jonas. Jie nešokinėjo iš džiaugsmo ir neskambino gitaromis. Džiūgavo tik fariziejai ir kiti Jėzaus priešininkai, kurie siekė nešvarių tikslų.

Nebepamenu, kuris šventasis yra sakęs, jog tauta, parapija ir šeima yra pasiaukojančios meilės mokykla, o šv.Mišios yra pasiaukojančios meilės pamoka, kurioje Kristus mus moko tikro gyvenimo pagrindų. Taip buvo senais, gerais laikais, kai mūsų pasaulio ir gyvenimo nebuvo pažeidusios velniškos revoliucijos ir reformos, siekiančios sugriauti Dievo pasaulį, jo malonės kūrybą, pasireiškiančią per Bažnyčios ir tautų ilgaamžes tradicijas, per teisingai suprastą prigimtį. Ko dabar gali išmokyti vaikams ir jaunimui brukamos pramoginės Mišios su tremties žygio liturgija ir išsidirbinėjančio kunigo-klouno cirku? Tik kvailystės.

Pripažinkime mūsų vaikų ir jaunimo intelektualinį ir dvasinį potencialą, reikalaukime iš jų transcendencijos (savęs ir pasaulio peržengimo link tobulumo ir Tobuliausiojo) ir padėkime jos siekti, nekiškime jiems banalybių ir pigybių „katalikiškose“ stovyklose, nemaitinkime jų šio pasaulio „šienu“, kad nebaubtų kaip galvijai šlovinimo vakarėliuose ir pramoginėse Mišiose. Tiesa, Betliejaus prakartėlėje buvo ir galvijų, tačiau Dievo Sūnus atėjo gelbėti žmogaus, kuris nupuolė ir tapatinasi su gyvūnu, pamiršęs savo kilmę ir pašaukimą. Gitaras ir šokius, spontanišką elgesį ir pramoginius elementus palikime susitikimui prie stovyklos laužo ir parapijos salėje, o ne šv.Mišiose ir bažnyčiose. Katalikybei reikia ne reformų ir revoliucijų, bet solidaus ugdymo, demokratijos, pliuralizmo su praeities kartų Bažnyčia, jos šventaisiais ir tikinčiaisiais, o ne protestantiškojo modernizmo brukamo monologo.

ministrantustovyklaChartres Mass

Kaip vertinti Hario Poterio nuotykių romaną ir jo ekranizaciją

Vaikai ir jaunimas, taip pat ir suaugę skaito tomas po tomo pasirodančias Hario Poterio nuotykių knygas, stengiasi pamatyti jų ekranizacijas, pasižyminčias išskirtiniu medialiniu įtaikingumu ir efektais. Ką patarti tikintiems tėvams ir mokytojams dėl tų knygų ir filmų daromo poveikio, ar jos nekenkia jaunimo mąstymui ir tikėjimui?

Daug ir įvairių nuomonių yra šios knygų serijos ir filmų atžvilgiu, tačiau vos vienas kitas krikščioniškasis autorius pasisako teigiamai. Visgi dauguma šį romaną nagrinėjusių katalikų teologų perspėja, jog Hario Poterio nuotykių romanai pasitarnauja tik krikščioniškosios kultūros ir dvasingumo naikinimui, propaguojant maginį pasaulėvaizdį, kurį tiek amžių stengėsi nugalėti krikščionybė, ir atveria nekritiškai, vienpusiškai suformuotus protus piktųjų dvasių veikimui ir apvaldimui.

Pirmiausia, ši fantantastikos serijos literatūra griauna mylinčio, gero ir teisingo Dievo suvokimą, ignoruojant jo būvimą ir pristatant tikrovę kaip uždarą magijos pasaulį, pilną prievartos, grėsmės, pažeminimo, bjaurasties ir apsėdimų. Tai tikras bedieviškos „mistikos“ rinkinys. Manipuliuojant skaitytojo vaizduote ir jausmai pasaulis pristatomas kaip blogio valdoma maginė tikrovė, kuri neturi jokios išeities, vilties, tarsi prakeikimas, kuriame visi priversti pasilikti. Kitaip sakant, čia nėra jokio teigiamo antgamtiškumo, jis pristatomas tik kaip demoniškas. Dieviški elementai yra iškraipyti, tikrovė čia parodoma kaip sudaryta iš dviejų dalių: žemesnio žmonių ir aukštesnio besigalinėjančių burtininkų pasaulių.

Čia nepadedama ieškoti gėrio ir atpažinti blogio, čia niekas nesiekia gėrio ir dorybės, todėl tie į liguistumą linkę pasakojimai trukdo ugdyti  atsakingą ir darnią sąžinę, kuri suprastų ir nusiteiktų prieš blogį. Priešingai, pagrindinis šios pasakos herojus nesiekia gėrio, bet tik  galių, kol galiausiai ir  pats tampa užvaldytas, apsėstas blogio, taip sunaikinant jo asmenybę (trečiajame tome rašoma apie Hario Poterio supanašėjimą su blogio įsikūnijimu Voldemortu, kuris apsėda Poterį).

2003 m. laiške vienam lenkų autoriui, parašiusiam kritinę knyga apie Hario Poterio romaną, tuomet kardinolas Juozas Ratzingeris apie aptariamą romaną rašė, jog „tai yra subtilus klaidinimas, kuris veikia nepastebimai ir giluminiai griauna krikščionybę žmogaus sieloje“.

Šv. Bernardo Klerviečio (iš Clairvaux) „dvylika puikybės laipsnių“

Bernardas Klervietis gimė 1090 m. Prancūzijoje, Burgundijos regiono Fonteino miestelyje. Buvo  garsus poetas, mistikas, pamokslininkas, Klervo vienuolyno abatas, pirmasis benediktinų vienuolijos atšakos – cistersų – šventasis, kurį popiežius Pijus VII paskelbė „Bažnyčios daktaru“ dėl jo vertingo indėlio teologijoje ir dvasingume. Per savo gyvenimą įsteigė virš pusšimčio vienuolynų. Mirė saulaukęs 63 metų 1153 rugpjūčio 21 d. kaip visuotinai gerbiamas, daug nusipelnęs ir šventumu garsėjęs vienuolis.

Krikščioniškas gyvenimas apibrėžiamas dalyvavimu gėrio pasaulyje per malonę, dorybes ir vertybes, tačiau ydos paneigia ir įtvirtina žmogų nuopuolio tikrovėje, padarydamos jį šėtono tarnu ir pragaro dalininku. Bernardo mokymas apie puikybę ir jos laipsnius nėra plačiai žinomas, nors yra gan originalus ir įdomus. Jis tęsia dykumos ir Bažnyčios tėvų tarpe gan plačiai aptarinėtą dorybių ir nedorybių temą, nurodant priežastis ir sąryšį, apraiškas ir padarinius, sprendimo būdus ir nuoseklumą.

Šv.Bernardas savo svarstymus apie puikybę dedikuoja broliui Gotfridui. Jis teisinasi, kad negalėjo aprašyti kelionės į nuolankumą, kadangi jam lengviau sekasi leistis puikybės laiptais, ir kad apie nuolankumą geriau pasiskaitytų šv.Benedikto veikaluose.

Puikybė yra pati sunkiausia dvasios liga ir yda, kuri iš esmės trukdo žmogui artėti prie Dievo, sugyventi su žmonėmis, subręsti ir siekti šventumo. Pasak šv.Bernardo, tuos dvylika puikybės laipsnių, žingsnių galima sutraukti į tris, kadangi pirmieji šeši laipsniai veda link paniekos broliams, kiti keturi – link paniekos vyresnybei, du paskutiniai – link paniekos Dievui. Pavyzdžių savo svarstymams šv.Bernardas sėmėsi iš šv.Rašto aprašomų istorijų, asmenų ir simbolių, jų rado ir vienuolių gyvenime.

Pirmasis puikybės laipsnis – smalsumas – pasireiškia tuo, jog žmogus nesirūpina savimi, savo vidaus ir gyvenimo būkle, tačiau ima perdėtai domėtis kitų nuodėmėmis. Bernardas nesveiką  domėjimąsi kitų klaidomis vadina „ožių ganymu“ ir ragina šv.Rašto žodžiais uoliai saugoti savo širdį, žvelgti į žemę ir pažinti save, jog esi dulkė ir dulke virsi. Jei žmogus labiau susitelktų ties savimi, nekiltų noro per daug kreipti dėmesio į kitus. Tik dviem atvejais galima žiūrėti į kitus ir juos nagrinėti: kai prašai pagalbos, ir kai suteiki pagalbą.

Bernardas išskiria kvailą smalsumą ir domėjimąsi kvailumu, kurie yra pražūtingi ir asmeniškai, ir draugams, ir priešams. Pavyzdžiu jis pateikia Šėtoną ir Ievą, kurie prarado Rojų per didelį susidomėjimą netinkamais dalykais, užsidegusį juose nuodėmingą troškimą ir siekimą. Tai pagimdo kvailumą, kuris, pasak Bernardo, yra antrasis puikybės laipsnis.

Besidomintis kitais, o ne savimi, į mažesnius už save žvelgia su pajuoka, o į aukštesnius už save žvelgia su pavydu. Jį kankina puikavimasis, panieka, piktumas ir tuštybė, o virš visko – puikybė. Tokio žmogaus kalba gali būti ir trumpa, ir gausi, bet visada paviršutiniška, ironiška, liūdna ir beprasmė.

Trečiasis puikybės laipsnis yra piktdžiuga, kai smukęs dviem puikybės laipsniais žemyn asmuo praranda tikrąjį džiaugsmą, jo džiaugsmas susimaišo su liūdesiu, pavydu ir neapykanta. Negalėdamas pakelti pažeminimo, bando ieškoti klaidingos paguodos. Toks asmuo ignoruodamas savo būvimą menkysta ima liguistai ir melagingai girtis, laido beprasmius, pigius ar nepadorius juokelius ne laiku ir ne vietoj, nesivaldo garsiai ir be kuklumo juokdamasis, cypauja ir pliurpia kaip pradurta pūslė, išleisdamas iš savo ligotos širdies susikaupusį kvailystės vėją.

Pagyrūniškumas veda žmogų į ketvirtą puikybės laipsnį – didžiavimąsi, kai išpuikėlis trokšta ir alksta klausytojų, prieš kuriuos galėtų pasirodyti ir parodyti savo tuštybės teatrą, idant visi sužinotų, koks jis nuostabus ir didis esąs. Jis tiesiog trykšta sąmoju, pasitelkia posakius, citatas, pompastiką, mokslinius ir pseudo argumentus ir elementus, duoda atsakymus į klausimus, kurių niekas neklausė, pertraukinėja kitus, būna nepatenkintas, kad neleidžiama ilgiau kalbėti. Tokiam nerūpi kitus sutvirtinti, bet tik save išaukštinti ir demonstruoti savo retorinius sugebėjimus ir tariamą išsilavinimą. Nors mėgsta pasirodyti kaip dorybės ir pamaldumo žinovas, bet geriausiai jam sekasi kalbėti apie pasaulio tuščias pramogas ir reikalus. Jo didžiavimąsį išduoda daugiažodžiavimas, kuris veda prie kito puikybės laipsnio – savo asmens kulto arba susireikšminimo.

Išpuikėliui pagyrūnui sunku ištverti nepasirodžius prieš kitus, neišsiskiriant iš kitų. Jis stengsis atrodyti geresnis ir tobulesnis už kitus vien tam, kad pasirodytų ir išsiskirtų. „Nesu toks kaip kiti žmonės“ – galvoja jis lygiai taip pat kaip Jėzaus palyginimo fariziejus. Jis gali nusipasnikauti iki nukritimo, kad tik išsiskirtų iš kitų, sulauktų visų dėmesio ir palankios nuomonės. Dėl šios priežasties jis neturės ramybės, jei kas nors jį pralenks. Jis bus visada tingus bendruose reikaluose, bet pilnas entuziazmo, kur galėtų pasirodyti vienas. Kaip rašo Bernardas, toks vienuolis snaudžia per bendras pamaldas, tačiau mielai pasilieka po jų vienas bažnyčioje, kad paprasti ir naivūs žmonės imtų tikėti jo pamaldumu ir atsidavimu bei jį girtų.

Būdamas priklausomas nuo kitų nuomonės, toks asmuo yra įsitikinęs, jog tikrai yra už kitus geresnis, todėl sakomus mandagumo ar pataikūniškus komplimentus jis traktuoja kaip užsitarnautus ir pagrįstus. Ir tai vadinama išpuikimu – penktuoju puikybės laipsniu, kuris veda link šeštojo – nepamatuoto pasitikėjimo savimi.

Savo ypatingumu įtikėjęs išpuikėlis stengiasi užimti garbingiausias vietas, pasisakyti pirmas. Jis atvyksta neprašytas, kišasi į svetimus reikalus, ima keisti tvarką, kvestionuoja sprendimus, niekais verčia visa, kas ne jo padaryta. Jis teisia teisėjus, įtarinėja tuos, kurie abejoja jo kompetencija, niekina paprastus darbus, jaučiasi esąs pašauktas tik dideliems darbams. Įspėtas ar pamokytas toks asmuo ima kalbėti pagiežingai, ir tai reiškia, jog žmogus nusirito iki aštunto puikybės laipsnio – nuodėmės gynimo.

Pasak Bernardo, yra daug būdų nuodėmei pateisinti: kaltinant kitus, švelninant aplinkybes, slapstantis už geros valios ir t.t. Toks asmuo nekalba tiesos apie savo vidines nuodėmes, kadangi jis neigia ir tas, kurios yra viešai matomos. Tai reiškia, jog pasistūmėjo iki devinto puikybės laispnio – melgango nuodėmių pripažinimo.

Labiausiai pavojingas dalykas yra įnirtingas nuodėmių teisinimas, pasireiškiantis per išpuikusį ir melagingą jų išpažinimą. Apsimestinis prisipažinimas, atgailos teatras su ašaromis, rypavimu ir nuolankumo gestų atlikimas, išgalvotų dalykų kalbėjimas tokiam yra tik klastingas būdas išvengti atsakomybės už žinomas nuodėmes, taip sukuriant gražaus viešo prisipažinimo įspūdį, kuris iškreipia ir tiesą, ir neišreiškia vidinės atgailos.

Apsimestinis, „išpuikėliškas“ nuolankumas atitolina žmonių pasmerkimą ir pasibjaurėjimą, bet neatlaiko net ir menkiausios kritikos ar bausmės, nes tuojau pat pratrūkstama pykčiu ir pasipriešinimu. Siaubingą gėdą išgyvena išpuikėlis, kai jo gudrybės tampa atskleistos. Jis praranda ramybę, šlovę, tačiau nepergyvena dėl nuodėmės, todėl reaguoja beviltišku maištu, kuris yra dešimtasis puikybės laipsnis.

Savo svarstymuose šv.Bernardas kalba apie vienuolius, tačiau jie tinka ir pasauliečių gyvenimui, todėl ne tik peržengęs dešimtąjį puikybės slenkstį vienuolis, bet pasaulietis nusirita į vienuoliktąjį puikybės laipsnį – beatodairišką, lengvą nuodėmių darymą. Išmestas ar išėjęs iš vienuolyno asmuo, maištaujantis prieš tikėjimą pasaulietis papuola į palaidumą ir neapykantą Dievui. Patarlių knygoje rašoma, kad kai bedievis įpuola į nuodėmių gelmę, ima nekęsti. Jis nebeturi nei gėdos, nei baimės; nei brolių, nei vyresniųjų, kuriuos gerbtų ir klausytų, todėl leidžiasi į visišką savivalę, tenkina savo aistras, tačiau dar turi kažkokią pagarbą ir baimę Dievui, todėl jo valia dar susvyruoja prieš įvykdant nuodėmę. Tačiau kaip brendant per upės gelmę bangos apsemia žmogų, taip nuodėmių sūkurys nusineša nusidėjėlį į priklausomybę ir įpratimą, kurie liudija, jog pasiektas yra dvyliktasis ir paskutinis puikybės laiptelis į pragaro gelmę.

Žmogaus protas užmiega, kai užsidega aistros, vis labiau ir labiau jis darosi savo nuodėmių vergas, todėl kaip išprotėjęs ima savyje teigti, jog Dievo nėra. Stovintys puikybės laiptų viduryje dar išgyvena sąžinės skausmą ir proto prašviesėjimus, baiminasi amžino pasmerkimo, bando kovoti. Ant žemiausio puikybės laipto stovintys be trukdžių ir lengvai skuba į velnio glėbį. Tie kas kopia dorybių laiptais aukštyn link gyvenimo ir išganymo, juos paskatina meilė. Einantys žemyn aistrų pakopom yra skatinami niekingumo ir iškrypėliškumo. Vieniems saugumo suteikia tiesa, o kitiems – apakimas, todėl pastarieji praranda Dievo baimę ir ima jo nekęsti.