Temos Archyvai: tikejimas

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 2 dalis

Mes puikiai suprantame – atmindami Šv. Rašto sentenciją: Littera enim occidit, spiritus autem vivificat [raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3,6)] – jog pažangiečiai ir modernistai pramatė, kaip susirinkimo tekstuose patalpinti dviprasmiškus teiginius, kurie daugumai atrodė esą nepavojingi, tačiau šiandien parodo visą savo veidmainišką turinį. Tą metodą panaudojo subsistit in pagalba: kalbėti dalines tiesas ne tam, kad pokalbio dalyviai neįsižeistų (manant, kad tinkama yra nutylėti dieviškas tiesas iš pagarbos Jo kūriniui), tačiau turint tikslą panaudoti pusines klaidas, kurios būtų atskleistos skelbiant pilną tiesą. Iš čia Ecclesia Christi subsistit in Ecclesia Catholica (Kristaus Bažnyčia tveria Katalikų Bažnyčioje) nenustato abiejų tapatybės, tačiau vieno būvimą kitame ir – nuosekliai – taip pat kitose bažnyčiose. Taip atsiranda erdvė tarpkonfesinėms šventėms, ekumeninėms maldoms ir neišvengiama pabaiga Bažnyčios, kuri yra būtina išganymui ir vienybės, ir misijos prasme.

Dar kai kurie atmena, jog pirmieji ekumeniniai susitikimai vyko su Rytų schizmatikais, o protestantiškų sektų atžvilgiu buvo laikomasi didelio atsargumo. Pradžioje, katalikiški kraštai, išskyrus Vokietiją, Olandiją ir Šveicariją, entuziastingai nesveikino  švenčių drauge su protestantų pastoriais. Tada iš Veni Creator himno buvo apleidžiamas paskutinis doksologinis stulpelis, kad neįžeisti stačiatikių, kurie nepriima Filioque. Šiandien iš ambonų kunigai recituoja suras, vienuolės ir vienuoliai adoruoja medinius stabus, girdime, kaip vyskupai išsigina dalykų, kurie praeityje pateisino kraštutinius dalykus.

Ko masonerijos įtikintas ir naudodojant pragarišką klastą nori pasaulis – tai pasaulinės universalios  religijos sukūrimo, kuri būtų ekumeninio ir humanitarinio pobūdžio; religijos, iš kurios būtų išvytas mūsų garbinamas pavydus Dievas. Jei jau to nori pasaulis, tai kiekvienas Bažnyčios žingsnis ta kryptimi yra nesėkmingas pasirinkimas, kuris pakenks visiems, manantiems, jog iš Dievo galima tyčiotis. Babelio bokšto vilties neatgaivins globalus planas, kuriame numatytas Katalikų Bažnyčios anuliavimas ir jos pakeitimas stabmeldžių ir eretikų konfederacija, praturtinta ekologijos ir visuotinės brolystės idėjomis. Nėra kitos brolystės kaip Kristuje: qui non est mecum, contra me est (kas nėra su manimi, tas yra prieš mane).

Nerimą kelia ir tai, jog tik nedaugelis žmonių suvokia šitas lenktynes link pragaro, ir nedauglis žmonių suvokia aukščiausiosios Bažnyčios hierarchijos atsakomybę remiant antikrikščioniškas ideologijas, tarsi bažnytiniai lyderiai norėtų užsitikrinti vietą ir vaidmenį suvienodinto mąstymo platformoje. Stebina tai, jog žmonės užsispyrusiai nenori aiškintis pirminių dabartinės krizės priežasčių, vien tik apgailestaudami dėl dabartinių išsišokimų – tarsi jie nebūtų logiškai ir neišvengiamai kylantys iš prieš kelis dešimtmečius sukurto plano.

Kad Pačiamama gali būti garbinama bažnyčioje, kalta yra Dignitatis humanae. Kad turime suprotestantintą liturgiją, kaltas yra revoliucinis vyskupas Annibale Bugnini ir jo prastumtos posusirinkimės reformos. Kad pasirašyta buvo Abu Dabi deklaracija, kalta yra Nostra aetate. Jei jau prieita prie sprendimų perdavimo vyskupų konferencijoms, net jei tai prieštarauja konkordatui, kaip tai buvo Italijoje, kaltinti reikia kolegialumą ir jos aktualizuotą versiją – sinodiškumą.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 1 dalis

 

Arkivykupas Carlo Maria Vigano, nuncijus emeritas, birželio 9 d., šv. Efremo minėjimo dieną, paskelbė savo pamąstymus, kuriuose atsiliepia į kito vyskupo, Athanasius Schneider, straipsnį apie religinį pliuralizmą, kaip nesuderinamą su Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija ir Bažnyčios Mokymu.

Vertimas nėra tikslus, siekiant apibendrintai ir trumpiau pristatyti arkivykupo mintis. Pilną tekstą galima rasti šiuo adresu https://smokeofsatan.wordpress.com/2020/06/11/viganos-latest-letter/ .

Jo manymu, kai kurie Vaticanum II nutarimai sąlygoja tam tikrą atitolimą nuo doktrininio, moralinio, liturginio ir disciplininio mokymo, ir šis procesas vystosi neigiama linkme. Modernistų terpėje gimęs monstras pradžioje pasėjo klaidą, ir šiandien reiškiasi kaip chameleoniškos ir maištingos prigimties reiškinys. Būtų naivu manyti, kad to padaro prigimtis galėtų keistis. Bandymas pakoreguoti susirinkiminius ekscesus tęstinumo hermeneutikos idėjoje pasirodė esąs nesėkmingas: Naturam expellas furca, tamen usque recurret (prigimties su šakėmis neišvysi, tuoj pat grįš – teigė Horacijus, Laiškai I,10,24). Abu Dabi deklaracija kilo iš Asyžiaus religinių susitikimų, o pastarąjį pagimdė Vaticanum II dvasia. Tą faktą patvirtina ir popiežius Pranciškus.

Toji „susirinkimo dvasia“ suteikia legalumą ir mandatą visoms naujovėms bei sudaro eretiškosios matricos pagrindą. Bažnyčios istorijoje joks susirinkimas niekada nebuvo laikomas istoriniu įvykiu, kuris skirtųsi nuo kitų susirinkimų. Niekada nebuvo kalbama apie „Nikėjos susirinkimo dvasią“ ar „ Florencijos susirinkimo dvasią“, ypač apie „Tridento susirinkimo dvasią“. Taip pat nebuvo posusirinkiminės eros po Laterano ar Vatikano I susirinkimų, kadangi visi susirinkimai buvo Šventosios Motinos Bažnyčios balsas, atkartojantis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus balsą.

Dabar esama tokių, kurie įsikirtę laikosi Vatikano II susirinkimo išskirtinumo ir eretiško mokymo, jog Senojo Testamento Dievas yra priešingas Naujojo Testamento Dievui, tarsi Švenčiausios trejybės Asmenys būtų tarpusavyje susipriešinę. Doktrininės klaidos visada savo prigimtyje turi polinkį į trinitologines erezijas.

Jei manytumėme, kad egzistuoja tokie Bažnyčios Mokymo dalykai, kurie gali būti keičiami, atšaukiami, laiko bėgyje interpretuojami skirtingai, galima užsitraukti prakeikimą, kuris buvo išsakytas dekrete Lamentabili sane exitu. Tokiu būdu negalima pateisinti mirties bausmės atšaukimo, kaip nesuderinamo su Evangelija ir pakeičiant Katekizmą. Pasirodžius įvairioms erezijoms, Bažnyčia reaguodavo labai greitai. Antai Pistojos sinodas 1786 m. uždraudė Komunijos dalijimą ne Mišių metu, įsakė naudoti liturgijoje gimtąją kalbą ir leido netarti Mišių kanono submissa voce (pritildytu balsu), sudarė prielaidas vyskupų kolegialumui ir popiežiaus funkciją suredukavo iki paprasčiausios pastoracijos. Galima sakyti, kad šis tuomet popiežių pasmerktas sinodas tapo tarsi Vatikano II idėjų šaltiniu ir provaizdžiu, nes dauguma nutarimų susišaukia.  Kaip tiesa kyla iš Dievo, taip klaida kyla ir maitinama priešo, kuris nekenčia Kristaus Bažnyčios ir jos širdies: Šv. Mišių ir Švenčiausiojo sakramento.

Ateina tokia akimirka, kai Apvaizdos sprendimu atsiradome prie apsisprendimo ribos, kuri nulems Bažnyčios ateitį ir mūsų išganymą. Tai liečia klaidą, į kurią praktiškai papuolėme visi, niekada neturėdami blogų ketinimų ar apsimetinėjimo, tarsi tos klaidos nepastebėjome ar kad pasiteisinti.

Mes taip pat padarėmę klaidą – vieną iš daugelio – laikydami pokalbio dalyvius žmonėmis, kurie nepaisant tikėjimo išpažinimo skirtumų ir turimų pažiūrų yra motyvuojami gerų intencijų; kaip žmones, kurie būtų linkę pataisyti savo klaidas, jei atsivertų mūsų Tikėjimui. Su daugeliu susirinkimo tėvų mąstėme apie ekumenizmą kaip apie procesą, kvietimą atskilėliams į vieną Kristaus Bažnyčią, stabmeldžius ir pagonis pažinti vieną Tikrąjį Dievą, o žydų tautą pripažinti žadėtąjį Mesiją. Nuo tos akimirkos, kai ekumenizmas tapo konseptualizacijos objektu susirinkimo komisijose, jis tapo apibūdintas būdu, kuris tiesiogiai prieštarauja ankstesniam Magisteriumo mokymui.

Galvojome, jog kai kuriuos ekscesus sąlygodavo kai kurių asmenų daromi perdėjimai, įtakojami naujovių entuziazmo; nuoširdžiai tikėjimo, jog Jono Pauliaus II paveikslas, užkeikėjų-gydytojų, budistų vienuolių, imamų, rabinų, protestantų pastorių ir kitų eretikų apsuptyje liudijo Bažnyčios sugebėjimą vienyti žmones maldai į Dievą už taiką, kai autoritetingas tokio elgesio pavyzdys pradėjo niekingą daugiau ar mažiau oficialią panteonų (pagoniškų) sukcesiją iki tos akimirkos, kai išvydome ant savo rankų nešvarų dievuką Pačamamą nešančius vyskupus, šventvagiškai besiteisinančius neva jis vaizduoja šventąją motinystę.

Pragaro dievybės atvaizdo atsiradimas šv. Petro bazilikoje yra crescendo dalimi, nuo pradžių numatyta antrosios pusės. Daugybė praktikuojančių katalikų (ko gero ir didžioji dalis katalikų dvasininkų) yra dabar įsitikinę, kad katalikų tikėjimas jau nėra būtinas išganymui; tiki, kad mūsų tėvams apreikštas Vienas Dievas Trijuose Asmenyse yra tapatus Mahometo dievui. Jau prieš dvidešimt metų girdėjome besikartojančius balsus iš vyskupų katedrų, o paskutiniuoju metu girdime, jog jie primygtinai patvirtinti aukščiausiojo Sosto.

Kas bus naujuoju popiežiumi? Diskusija ilgintis ramybės Bažnyčioje

Romoje vyko diskusija, kurioje prof. Roberto Mattei, Edward Pentin, Jon Allen ir Ross Douthat bandė atsakyti į šį klausimą. Pasak dalyvių, Pranciškaus pontifikatas atnešė Bažnyčiai daug netikrumo, sąmyšio ir pokyčių, todėl Bažnyčia nebenori vidinių ginčų, tačiau susitelkti kovai su galingais vidiniais ir išoriniais Kristaus priešais.

Birželio pabaigoje pasirodė angliška knyga „Sekantis popiežius: pagrindiai kandidatai kardinolų tarpe“, kurią parašė „National Catholic Register” dirbantis žurnalistas Edward Pentin. Joje jis pristato 19 kardinolų biografijas, dorybes, gabumus ir nuopelnus trijų vyskupo ir kunigo pareigų – sanctificandi, regendi, docendi – šviesoje, kurios padėtų konklavoje laimėti rinkimus į popiežiaus sostą.

Knygoje taip pat aprašoma kardinolų kolegijos atsiradimo istorija ir dabartis, popiežiaus rinkimų būdas, Bažnyčios Tradicijos apibrėžtos dorybės, reikalingos šv. Petro įpėdiniui.

Knygos autorius Ross Douthat pastebi, kad prieš 50 ar 75 metų kardinolai nelabai pažinojo vienas kito, kad dažniausiai rinkimus nulemdavo siauras europiečių ar Italijos kardinolų ratas. Globalizacijos laikais kardinolai turi galimybę vienas kitą geriau pažinti.

Prof. Roberto de Mattei priminė, jog ateis laikas, kai turėsime naują popiežių. Pasak jo, Pranciškaus asmuo užstoja popiežiaus instituciją ir kad Vatikano II laikais vykusi diskusija tarp progresyvių ir konservatyvių jėgų turėjo ideologinį pobūdį, kovos už idėjas savybes, tačiau šiandien tapo suvesta į kovą tarp Pranciškaus priešų ir draugų, t.y. į asmeniškumų lygį. Pranciškaus garbintojai jį laiko ne tiek šv. Petro įpėdiniu, kiek Jėzaus įpėdiniu, savotišku Jėzumi II. Pranciškaus priešininkams jis ne joks Jėzus II, tačiau tikras antikristo įsikūnijimas. Jei jie teisūs, tuomet belieka laukti ne sekančio popiežiaus, bet pasaulio pabaigos. Pasak profesoriaus, ši knyga padeda nusiraminti ir suprasti, kad ateis laikai, kai Pranciškaus nebebus, ir kad Bažnyčia toliau egzistuos.

Į klausimą, ar Pranciškus turės įtakos naujo popiežiaus rinkimams, Ross Douthat atskė, jog kardinolų kolegijoje jaučiamas pavargimas nuo dabartinio popiežiaus charizmatiškumo, todėl yra didelė tikimybė, jog jie išrinks popiežiumi kardinolą, kuris sumažins Pranciškaus sukeltą temperatūrą Bažnyčioje.

John Allen mano, jog Pranciškaus įtaka sekančioje konklavove pasireikš per jo paskirtus kardinolus rinkėjus, kurių dabar yra 60. Tikėtina, kad jie neišrinks labai priešingo Pranciškaus linijai popiežiaus.

Prof. De Mattei atkreipė dėmesį, jog svarbiausias dalykas – tai būsimojo popiežiaus požiūris į Vatikano II Susirinkimą. Yra būtinybė peržiūrėti šį susirinkimą, nes jo klaidingos interpretacijos pakenkė Bažnyčiai, ypač apie tai daug kalba vyskupai Carlo Maria Vigano ir  Athanasius Schneider. Profesorius teigia, jog nors konklavos metu, kaip tikime, veikia Šventosios Dvasios asistencija, tačiau rinkėjai gali ją atmesti, kaip tai buvo atsitikę renesanso laikais, kai į popiežiaus tarnystę jie išrinko ypač amoralius asmenis. Tas pats galioja ir popiežiui: nors Šventoji Dvasia remia popiežių jo tarnystėje, tačiau popiežius turi laisvę klysti. Žmonės, kurie visus popiežiaus poelgius vertina kaip neklaidingus, daro Bažnyčiai didelę žalą.

Diskusijos dalyvis John Allen prisiminė kard. Juozapo Ratzingerio mintis dėl Šventosios Dvasios įtakos konklavai, jog Jos asistencija gali būti atmesta. Tokiu atveju Šventoji Dvasia čia budi, kad žmonės neprivestų Bažnyčios ir pasaulio iki visiškos katastrofos.

Visi diskusijos dalyviai išsakė susirūpinimą, jog Katalikų Bažnyčia susiduria su teisingo tikėjimo apibrėžimo problema. Yra viltis, kaip troško kard. Brandmüller, jog sekantis popiežius po Pranciškaus pradės savo pontifikatą nuo viešo tikėjimo išpažinimo, kaip buvo nuo seno įprasta popiežių intronizavimo tradicijoje.

Diskusijos dalyviai, John Allen ir Ross Douthat, abejoja, ar kitu šv. Petro įpėdiniu taps konservatyvių pažiūrų kardinolas, kaip antai Raymond Burke ar Robert Sarah. Progresistai greičiausiai rems kard. Louis Antonio Tagle  arba kard. Pietro Parolina, gal net kard. Christoph Schönborn.

Allen pastebėjo, jog kardinolai sieks išrinkti popiežiumi kardinolą, kuris teiks didesnę viltį reformuoti Romos Kuriją, nes šio tikslo nepasiekė paskutiniai valdę popiežiai.

Diskusijos vaizdo įrašą galima pažiūrėti čia:

https://youtu.be/cTzdF_3rItU

Civilizacijos griūtis

 

„Kiekvienas miestas yra pastatytas ant vulkano“ – teigė garsusis anglų katalikų mąstytojas Chestertonas.  Didysis katalikų apologetas tarsi numatė besiartinančių tamsių laikų pradžią, kai pradės trupėti susitelkusi miestuose dabartinė mūsų civilizacija. Pagrindinės prasidėjusios krizės priežastys yra moralinio, religinio ir kultūrinio pagrindo praradimas.

Mums istoriškai ir kultūriškai artimos Romos imperijos griūties IV am. istorija yra ignoruojama, savanoriškas ir piktybiškas faktų neigimas tik dar labiau pagilina artėjančią krizę. Pasak dabartinių laikų kritikų, šią krizę priartina  valstybės vykdoma švietimo politika, kadangi krikščioniškos kultūros ir civilizacijos atstatymas reikalauja mokymo apie tiesą, gėrį ir grožį.

Deja, švietimo sistema užprogramuota yra visuomenės susinaikinimui, ko įrodymu yra miestų riaušės, mašinų ir parduotuvių padeginėjimas, piliečių primityvus agresyvumas ir taisyklių nepaisymas, pilietinis nelojalumas ir atsakomybės trūkumas. Maža to, siekiama klastingais ir prievartiniais būdais įvesti seksualinę edukaciją, o tai dar  labiau skatina moralinę piliečių degradaciją. Dabartinė švietimo sistema turėtų kelti susirūpinimą normaliems tėvams, ir jų reakcija turėtų būti aiški – gelbėti savo vaikų sielas atsiimant juos iš valstybinio ugdymo institucijų. Valstybė per švietimą varo pleištą tarp tėvų ir vaikų, nes tėvai nenori vaikams to, ko nori švietimo ideologai.

Pažangiečiai siekia pažangos tik dėl pačios pažangos, užmiršdami ar ignoruodai praeitį. Kaip sakė Chestertonas: „Jie žvelgia į ateitį su entuziazmu, bet bijo pažvelgti į praeitį“. Praeityje jie atrastų savo idėjų sukeltą pražūtį.

Susinaikinimo katalizoriumi yra dabartinė žiniasklaida, kuri filtruoja ir cenzūruoja nuomones, visiškai nepaisydama žodžio laisvės ir pliuralizmo taisyklių, nors nuolat visiems jas primena. Neliko diskusijos, o tik vienos leftistinės, neomarksistinės, liberios ideologijos monologas ir vieno požiūrio piršimas.

Valdžios susikompromitavimas taip pat veda prie visuomenių susinaikinimo, kadangi dėl savo sprendimų praranda pagarbą ir pagrindimą. Kai kuriose valstybėse valdžia epidemijos metu uždarė bažnyčias ir įnirtingai persekiojo jų lankytojus, tačiau paliko atviras alkoholio parduotuves, nesuvokiant, kad krikščionybė turi visas priemones civilizacijos griūčiai sustabdyti, kad Dievas yra istorijos Viešpats ir su jo pagalba galima išvengti arba sušvelninti laukinčius sunkius išbandymus.

 

 

Nekaltosios Širdies metinis minėjimas

“Viešpats Jėzus nori įsteigti pasaulyje maldingumą į mano Nekalčiausiąją Širdį. Tiems, kurie jį priimas, pažadu išganymą. Jų sielos bus labai brangios Dievui tarsi gėlės, kuriomis puošiu Jo sostą“. Tuomet Dievo Motina išskėtė ranka sir antrą kartą suteikė mums tos nuostabios šviesos spindulį. Prie dešinės Dievo Motinos rankos buvo erškėčiais apjuosta širdis, kurių spygliai smigo į ją. Regėtojai suprato, jog tai buvo Marijos Nekalčiausioji Širdis, niekinama žmonijos nuodėmių, už kurias ji norėjo atsilyginti. Tokį apsireiškimo Fatimoje pasakojimą perduoda Antonio Borelli, knygos Fatima – tragedijos ar vilties žinia? autorius.

Tai buvo antrojo Marijos pasirodymo Lucijai, Hiancintai ir Pranciškui pasakojimas, kuriame Dievo Motina kviečia praktikuoti maldingumą į jos Nekalčiausiąją Širdį.

Dar gerokai prieš Fatimos apsireiškimą apie Marijos Širdį kalbėjo šv. Jonas Eudesas (1601-1680), Jėzaus ir Marijos Širdžių vienuolijos steigėjas, išplatinęs maldingumą Europoje. Popiežius Pijus VII (miręs 1878) leido Nekaltosios Marijos Širdies šventę eilėje vienuolijų ir vyskupijų.

II Pasaulinio Karo metu 1942 spalio 31 popiežius Pijus XII pavedė Bažnyčią ir visą žmoniją Nekalčiausiajai Širdžiai, 1944 kovo 4 nustatė šventę visoje Bažnyčioje. Pradžioje ji buvo švenčiame rugpjūčio 22 d., baigiant Dangun Paėmimo iškilmės oktavą, vėliau ši šventė perkelta į pirmąjį šeštadienį po Devintinių oktavos.

Kiurksotojų adoracijos. Devintinės

Visos pasaulio religijos turėjo aukos sampratą ir reiškinį. Prie dievybės artėta, su ja bendrauta aukos kontekste. Būta ir baisių aukų, kai stabams buvo aukojamos žmonių gyvybės, tame tarpe ir kūdikių. Skaitant bibliją atrandi neįtikėtiną dalyką, kad išrinkoji tauta atsimetė nuo Dievo ir praktikavo Kanaano religiją, Aštartės ir Baalo kultą. Baalui izraelitai aukojo savo kūdikius. Kad kepamam kūdikiui pravirkus  tėvo širdis nesusvyruotų, užkimšdavo jam ausis arba už parankių jėga išvesdavo. Baisu apie tai net pagalvoti, kokiems poelgiams demonai įkvėpdavo savo sekėjus.

Apaštališkosios tradicijos krikščionybė taip pat turi savo auką – šv. Mišias, kuriose prisimename ir sudabartiname Jėzaus Kristaus asmeninę auką už pasaulio išganymą. Ši auka kyla iš paskutinės vakarienės ir Kalvarijos įvykio. Tai vienas iš nedaugelio ritualų, kuriuos Jėzus atliko ir kuris radikaliai skyrėsi nuo Jeruzalės šventyklos bei pagonių aukojimo apeigų.  Jėzus nerodė pirštu į kitas būtybes kaip aukotinas kitų labui, tačiau pats atidavė save kaip tyra atnašą Dievui už žmonijos nuodėmes. Tokiu būdu jis savo asmeniu buvo ir kunigas, ir auka, ir altorius. Jo paliepimu tai nuolat kartojame Mišiose: “tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”. Šie žodžiai nurodo krikščiones pašaukimą aukoti save Dievui.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys laikyti ateistais, kadangi nepraktikavo jokio tiems laikams būdingo kulto, bet turėjo nekultinę liturgiją. Ji išsiskyria tuo, jog tai yra labiau dvasinis kultas, kuriame prisimename ir sudabartiname Jėzaus auką Mišiose ir kiekvienas savo auką asmeniniame gyvenime.

Sakramentai yra veiksmingieji Dievo malonės ženklai. Eucharistija yra Jėzaus ir jo aukos ženklas. Krikštas, kunigystė, santuoka, vienuolinis pašaukimas taip pat yra ženklai. Kartais už tų ženklų nėra to, ką jie žymi. Įsivaizduokime, jog pievoje ar miške pastatėme autostradą nurodantį ženklą su leidimu važiuoti 130 km/h greičiu. Tai būtų tuščias ir beprasmis reikalas, kadangi nėra to, ką žymi ženklas – nenuskriesi su vėjeliu lygiu keliu.Deja, yra tuščių krikščionių, vienuolių ir kunigų, kurių gyvenimas neatitinka to ženklo, kurį nešioja.

Eucharistija yra aukos ženklas, jai pagerbti yra daroma adoracija priešais išstatytą Švč. Sakramentą. Adoracija turi prasmę ir tradiciją, tačiau reikia turėti saiką. Be abejo, jos metu krikščionis turėtų pagarbinti Dievą, apmąstyti savo atitikimą jo valiai ir išsilukštenti iš egoizmo lukšto, kad pakeltų sparnus aukos žygiui. Deja, įsigalėjo kiurksojimo ir snūduriavimo adoracija visą parą, visą naktį, visą savaitę, perduodant estafetę iš parapijos į parapiją, pasiguodžiant pamaldumo, bet ne sumanumo ir  veiklos heroizmu. Net  viena pretenduojanti vadintis krikščioniška radijo stotis  transliuoja adoraciją kaipo tylą, kai iš esmės ši priemonė yra skirta kalbėjimui. Tikras paradoksų ir keistenybių festivalis.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė vedė dvasinį dienoraštį, kuriame užrašė tokį sakinį: Nuostabiausias Dievo malones patyriau ne maldoje. Kai vienuolija paruošė išleidimui dienoraštį knygos pavidalu, išbraukė žodelį “ne”, tad gavosi: Nuostabiausias Dievo malones patyriau maldoje. Pasirodo, ideologijos elementų pilna net tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje… Kodėl šventoji taip parašė? Be abejo, kad malda nėra ir negali būti vienintelis būdas Dievui tarnauti ir malonę patirti. O kur šeimos ir tautos gyvenimas, kultūra, šventės, sukaktys, tradicijos, vestuvės, gamta, sapnai, kilnūs žmonės, gražiausi meilės ir išminties pavyzdžiai, kančia ir darbas? Su šv. Teresėle reikėtų kartoti, jog ir dabar daugumas žmonių Dievo malonę patyrė ne adoracijose ir ilgose maldose.

Ir pabaigai norėtųsi dar atkreipti dėmesį į akis ir širdį rėžiantį nesusipratimą, kuris įsivyravo adoracijų reiškinyje. Eilė bažnytinių dokumentų teigia, jog tikroji Eucharistijos ir Dievo adoracija yra šv. Mišios. Norint adoruoti, reikia padaryti jas iškilmingas, aukščiausio lygio, giedamas, smilkomas, bent 2 valandų trukmės (geriausia tridentiniu ritu, kadangi iš esmės jos yra garbinimo dvasioje – mano patirtimi), o ne atberti per 20 minučių naujuoju būdu ir paskui išstatyti monstranciją snūduriuotojams garbinti per naktis. Dievas sukūrė dieną darbui, o naktį poilsiui, o ne tam, kad adoracijos sujauktų tvarką: naktį kiurksoti, o dieną jėgų nėra. Norite adoruoti? Seniau buvo toks supratimas: nueiti pamaldžiai išklausyti antras Mišias adoracijos intencija.

Geriausiai krikščionis pasielgs, kai iš Eucharistijos pasimokys eucharistinio gyvenimo būdo, t.y. pasiaukojimo Jėzaus pavyzdžiu, kai jis pats save aukos kaip atnašą, ant savo gyvenimo altoriaus ir tarsi kunigas, neieškodamas pakaitinių aukų savo egoizmui pridengti.

Su šv. ornitologijos diena? Sekminės

Nuskambėjo neįprastai ir net šventvagiškai: kuo Sekminės susijusios su ornitologija ir kodėl ji pavadinta šventa? Ogi dažno elementariai įkrikščioninto žmogaus sąmonėje Šventoji Dvasia asocijuojasi su balandės pavidalu. Knygų iliustracijose, bažnyčių vitražuose, ant liturginių rūbų, vyskupų mitrose sklendžia „dieviškasis paukštis“. Gerai kad dar nevadiname Šventosios Dvasios šventąja balande ir kad nepaskelbėme balandžių ypatingai krikščioniškais ir sakraliais paukščiais, nes tada per plauką būtų iki sakraliosios ornitologijos.

Ar turime pagrindą ir teisę trečiąjį Dieviškąjį Asmenį – Šventąją Dvasią – vaizduoti balande/balandžiu? Panašu, kad yra rimtų argumentų paliauti taip darius, kad išvengtume naiviosios šventvagystės ir esminės klaidos.

Be abejo, Jėzaus krikšto Jordane pasakojimuose atrandame užuominas apie Šventosios Dvasios nužengimą ant Jėzaus „tarsi balandis“ pavidalu. Paskaitykime, kas tiksliai yra parašyta.
Mato evangelijoje rašoma: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo“ (3, 16). Morkaus evangelijoje pranešama, kad „Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo (1, 9). Luko versija skamba panašiai: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis“ (3, 21). Jono evangelijoje randame panašų pasakojimą: „Ir Jonas paliudijo: “Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo (1, 32).

Niekur nerandame tvirto užtikrinimo, jog tai buvo balandžio pavidalas, abejonę ir netikrumą išreiškiant žodeliu “tarsi”, kuris nereiškia “tikrai”. Logiškai imant, jei kas turi panašumą, nebūtinai yra tuo, į ką yra panašus. Čia iš posovietinės seminarijos laikų prisimena garsusis gnoseologinis pavyzdys, kurį pateikė filosofiją dėstęs kaimo klebonas: „Valstietis išėjo vakare į ganyklą perkelti arklio. O čia tiršto rūko besą, nieko aplink nesimato. Vedamas nuojautos, apgraibomis žmogus žengė į rūką ir pamaži jame ėmė pastebėti neaiškų patamsėjimą, lyg kokį siluetą. Artėjant prie jo, vis labiau išryškėjo forma, bruožai, pasimatė, jog tai ne karvė ar briedis, bet arklys. Taip valstietis atrado rūke savo arklį“.

Pabandykime prisiartinti prie to neaiškaus silueto, kuris priminė balandį, tačiau juo nebuvo. Akivaizdu, kad tas pavidalas sklendė, judėjo, nusileido. Paukščio sparnų ir uodegos plunksnų išsidėstymas primena spindulius, išeinančią iš centro stipininę struktūrą – ko gero tai krito į akį liudininkams? Galbūt tas pavidalas mirguliavo, raibuliavo, turėjo kažkokius plazmos, judančio kamuolinio žaibo bruožus? Galima tik spėlioti. Aišku viena, Dvasios apsireiškimas buvo matomas, vadinasi turėjo materialų pobūdį.

Ši aplinkybė iškilo Nikėjos II visuotiniame bažnyčios susirinkime (787 m.), kuris sprendė ikonoklazmo erezijos klausimą. Buvo leista naudoti ikonas ir nustatytas sąrašas, kokie šventieji asmenys gali būti vaizduojami ir gerbiami ikonose: Jėzus Kristus, Mergelė Marija, angelai, visi šventieji. Jie buvo žmonių matomi ir kitaip apčiuopiami. Tame sąraše nepateikti Dievas Tėvas ir Dievas Šventoji Dvasia, apskritai Šv. Trejybė, nes Tėvo ir Dvasios joks žmogus nematė, juolab Dieviškosios Trejybės. Manoma, kad garsusis rusų ikonų tapytojas Andriejus Rubliovas bandė pavaizduoti Švč. Trejybę taip, kaip ji vaizduojama Abraomo istorijoje: trys besisvečiuojantys angelai. Krikščioniškoji tradicija ir nuojauta vertė manyti, jog jie buvo Trejybės provaizdis Senajame Testamente, tačiau tai irgi nesuteikia aiškaus tikrumo teigti, jog Trejybė nužengė pas Abraomą angelų pavidalu. Deus semper maior – skelbia teologinė sentencija (Dievas yra kur kas didesnis nei mūsų įsivaizdavimas ir supratimas gali aprėpti), neišreiškiamasis.

Grįžtant prie Nikėjos II susirinkimo. Jame dalyvaujantys vyskupai nerado pagrindo leisti vaizduoti Šventąją Dvasią jokiu būdu, net ir tarsi balandės pavidalu kaip šviesos ar ugnies žaismo formos. Katalikų Bažnyčia laikėsi šio kanono, tačiau jau XII am. jos sakraliniame mene pradėti vaizduoti nevaizduotini asmenys ir dalykai, kuomet ir Dvasia atvirai paversta balande.

Kitas motyvas, kodėl netiktų Dvasios ir Dievo vaizduoti, tai pirmųjų dviejų Dievo įsakymų turinio ir autoriteto priėmimas. Šie įsakymai yra tarsi tektoninis lūžis religijų istorijoje, kadangi atmeta politeizmą, Dievo sužmoginimą, Dievo lytiškumą, dieviškuosius pagalbininkus, hierogamiją, gamtos sudievinimą, mitą, magiją ir t.t. Dėl tos priežasties, antrasis Dievo įsakymas draudžia vaizduoti Dievą taip, kaip tai darė pagonys: žmogaus ar žvėries, gamtos reiškinio pavidalu, tuo teigiant, kad dievybė lanko šį pasaulį per žmogaus, žvėries ar gamtos reiškinio jėgą. Vienintelė išimtis čia yra Adomas ir Ieva, kurie buvo sukurti kaip Dievo paveikslas ir panašumas, kaip Jo atstovai šiame pasaulyje. Panašiai, Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo, tapo regimas ir materialus, todėl tapo atvaizduojamas.

Šventosios Dvasios vaizdavimas balandės pavidalu yra perdėm pagoniškas dalykas, nusviedžia Jos dieviškumą ligi gyvūno lygio, iš esmės prieštarauja draudimui vaizduoti Dievą gyvūno pavidalu. Akivaizdu, kad tai biblinės ir dogminės klaidos pasireiškimas esminiu klausimu. Kaip tad pavaizduoti Šventąją Dvasią, jei jos materialus apsireiškimas įvardintas tarsi balandės, tarsi ugnies liežuvių, tarsi vėjo ūžimo? Yra Nikėjos II susirinkimo sprendimas, yra ir įsigalėjusi neteisėta vaizdavimo praktika. Gal bent liktume „tarsi“ lygyje, nevaizduojant konkretaus ir su detalėmis paukščio – balandžio?

Išplauksi – paplosime, paskęsi – pats kaltas. Kardinolo Pell pergalė

Iš Australijos kilęs kardinolas George Pell išteisintas nuo jam mestų pedofilijos kaltinimų. Australijos Aukščiausiojo teismo kolegija vienbalsiai pripažino policijos, prokuratūros ir žemesniųjų teisminių instancijų padarytas šiurkščias klaidas, pažeidžiant esminę – nekaltumo prezumpcijos taisyklę, procesą remiant prieštaringais įrodymais, paprasčiausiai trūkstant įrodymų, proceso metu keičiant prisiekusiųjų sudėtį ir t.t. Po 13 mėnesių kalinimo kardinolas išleistas iš kalėjimo su neskundžiamu išteisinimo sprendimu .

Įtarimus prieš kardinolą Virdžinijos valstijos policija pradėjo tirti dar 2013 m. Teisminis procesas pradėtas 2016 m., kardinolą apklausus jam būvant Vatikane, kuriame jis buvo atsakingas už finansų auditą, kontrolę ir reformą. 2017 m. kardinolas, būdamas Vatikano piliečiu, savu noru išvyko į Australiją ginti savo gero vardo. 2018 m. Melburno teismo prisiekusieji nusprendė, kad kardinolas kaltas. 2019 m. apeliacinis teismas patvirtino šį sprendimą. Tais pačiais metais kardinolo apeliacija Virdžinijos valstijos aukščiausiojo teismo buvo atmesta, paliekant galioti 6 metų laisvės atėmimo bausmę griežto režimo kalėjime, skirtame žmogžudžiams ir maniakams, jo pavardę paskelbus seksualinių nusikaltėlių registre.

Bylos prieš kardinolą pagrindu buvo neva 1996 ir 1997 m. tvirkintų dviejų paauglių parodymai. Vienas iš jų prieš savo mirtį 2018 m. kaltinimus atšaukė kaip neteisingus, patvirtinant ir jo motinai. Byla turėjo remtis vieno vyro liudijimu, kurio parodymai prieštaravo beveik 60 asmenų kontra liudijimams, kurie tuo metu fiziškai buvo įvykio vietoje.

Tyrimas atskleidė šokiruojantį faktą, jog dar 2013 m. Virdžinijos valstijos policija intensyviai ieškojo asmens, kuris galėtų apkaltinti kardinolą. Kitaip sakant, buvo tikslingai kurpiama byla, nors niekas ir dėl nieko kardinolo nekaltino. Po metų trukmės pastangų pavyko suorganizuoti kaltintojus, kurių parodymai pasirodė esą klastotė. Šis įvykis atskleidė, jog stalinistinių teismų stilius persikėlė į Australiją, kai norint apkaltinti asmenį, buvo ieškoma kaltės patvirtinimo, o ne objektyvaus išnagrinėjimo; kai abejonės atveju kaltė ne atmetama, kaip tai daroma civilizuotuose teismuose, bet patvirtinama.

Skandalingas kardinolo procesas yra įrodymas, jog antibažnytiniai elementai įsitvirtino teisėsaugoje, žiniasklaidoje ir kitose valstybinėse struktūrose. Jiems svarbu apšmeižti ir sumenkinti bažnyčios autoritetą bet kokiomis priemonėmis, pasitelkiant melą ir manipuliavimą. Taip patvirtinamas istorijos dėsnis, jog nėra taikios bedievybės, ilgainiui ji įgauna agresyvios kovos formas.

Liūdna yra ir tai, jog Vatikanas nusišalino nuo kardinolo, kai jį ištiko bėda, laikėsi abejingai ir neteikė jokios pagalbos. Kažkada vykdant vieną atsakingą projektą vienas vyskupas man yra sakęs : jei išplauksi – paplosime, jei paskęsi – pats būsi kaltas. Panašiai pasielgta su kardinolu, panašią patirtį turėjo ne vienas kunigas, paliktas savo vyskupo Vatikano ar valstybės teismo akivaizdoje. Be perstojo apie evangeliją mums pamokslaujantys saldžiaveidžiai pamokslininkai tėra tuščiai malantys malūnai, ganytojai, kurie pirmieji pabėga, pamatę avis puolančius vilkus. Jie dangsto ir purpurais puošia tikrus nusikaltėlius, o teisiesiems šį pasaulį padaro skaistykla.

Bet šiandien verta džiaugtis, kad teisusis buvo išgelbėtas, kad garbingojo kardinolo vardas buvo apvalytas nuo purvo. Išvykęs iš kalėjimo kardinolas pirmiausia atlaikė padėkos šv. Mišias, pirmą kartą po 13 mėnesių. Kentėjusio ir prisikėlusio Kristaus pergalės istorija atsikartoja šio kunigo gyvenime.

Kas čia per sąmokslas prieš katalikus?

Vyskupas Philip Egan iš Portsmouth vyskupijos Anglijoje labai abejoja, ar pagrįstai uždraudė šv. Mišias ir uždarė bažnyčias. Jam toks sprendimas buvo tragiškas, kadangi vyskupui ir kunigui tai iš esmės yra kažkas sunkiai suvokiamo ir prieštarauja pašaukimui. Turėjo taip pasielgti spaudžiamas kitų vyskupijų pavyzdžio ir su dideliu liūdesiu.

Išėjęs trumpam pasivaikščiojimui vyskupas pastebėjo, kad prekybos centrai ir parduotuvės atidaryti, žmonės važiuoja ir grįžta iš darbo. Veikia taip pat sinagogos ir mečetės. Kodėl būtent katalikų bažnyčios buvo uždarytos?

Vyskupas prašo savo kunigų visais įmanomais ir leidžiamais būdais nešti žmonėms Kristų, pamokslauti, teikti sakramentus ir atsidėti pastoracijai apsunkintomis sąlygomis.

Brazilijos prezidentas Jair Bolsonaro įrašė bažnyčias į esminiai svarbių objektų sąrašą, kurių negalima uždaryti ar apriboti, kadangi šventovėje ir maldoje žmogus atranda sustiprinimą, viltį ir Dievo pagalbą. Deja, federalinis teismas sustabdė jo dekretą, reikalaudamas išbraukti bažnyčias iš gyvybiškai svarbių institucijų sąrašo.

Su nerimu tenka stebėti baisų reiškinį, jog žmogus pradėtas traktuoti kaip elementariausias gyvūnas. Medicina staiga pavirto veterinarija, o visuomenė – uždarytų gyvūnų pasauliu. Atėmus iš žmogaus tai, kas daro jį žmogumi, pabrėžiant tik biologinį aspektą, žmogaus orumas ir vertė yra sumenkinami.

Iš tikėjimo pusės žvelgiant, tokio masto baimė, perauganti į isteriją, paneigia pasitikėjimo Dievu dorybę, užblokuoja žmogaus atvirumą Dievo malonei. Susidaro įspūdis, kad visi tiki tik mokslu, o jų dievybė – gydytojai. Pergalę nešančio tikėjimo pavyzdžių nesimato, vien baimės ir netikėjimo deklaracijos.

Ligoninėse nuo viruso gydosi vos per šimtą žmonių, o trys milijonai yra uždaryti karantine. Nesinori tikėti, kad ši epidemija yra repeticija prieš kažkokią visuotinę diktatūrą, kurią bus galima taip paprastai, greitai ir efektyviai įvesti dėl bet kokios neadekvačios priežasties.

Apie “dvasinius” sakramentus

Įsigalėjus epidemijai buvo uždraustos viešos pamaldos. Dvasininkų komentaruose girdime raginimą likti namuose ir praktikuoti dvasinę išpažintį, dvasinę komuniją ir dvasinį dalyvavimą Mišiose komunikacijos priemonių pagalba. Tai kažkas naujo ir neįprasto katalikų tikėjime.

Tai nukelia į laikus, kai nebuvo galima praktikuoti viešai tikėjimo, kai pamaldos buvo atliekamos paslapčiomis ir praktikuojamas individualus pamaldumas. Buvo prancūziškosios revoliucijos diktatas, buvo liuteroniškasis katalikų persekiojimas Skandinavijos, Anglijos kraštuose, hitlerinis, komunistinis diktatas, dabar išgyvename sanepideminį diktatą ir režimą, kuomet viešos pamaldos draudžiamos ir viešas tikėjimo praktikavimas draudžiamas ir baudžiamas, žinoma, dvasininkams sutinkant ir bendradarbiaujant.

Labai neįprasta ir keista, kad sanepideminio diktato laiku raginama praktikuoti dvasinius sakramentus. Tai klaidina žmones ir griauna tikėjimo objektyvumą. Nuo pat Liuterio išstojimo laikų bažnyčia kovojo prieš jo teiginį, jog sakramentai nėra reikalingi išganymui.  Ką tai reiškia? Jog išganymui pasitelkiamas tikinčiojo individualus tikėjimas ar greičiau įsivaizdavimas, saviįtaiga, fantazija, siekiant sukurti kažkokią dvasinę išpažintį, komuniją ir dalyvavimą. Tai primena Liuterio teiginį apie smarkų nusidėjimą ir dar smarkesnį tikėjimą, kurio dėka galimas išganymas. Tikėjimo formalus išpažinimas padarytas svarbesnis už bažnyčios sakramentinę prigimtį.

Galima būtų paklausti: o jei kuris tikintysis neturi tokios lakios fantazijos ir saviįtaigos, tai tada jo išganymas nebėra užtikrintas? Reikia aiškiai pasakyti, jog tokie dalykai kaip dvasinė išpažintis, dvasinė komunija ar dvasinis dalyvavimas Mišiose yra fikcija, negali atstoti Kristaus įsteigtų sakramentų, kurie yra realūs laike, erdvėje, kuniškai ir dvasiškai, veiksmingi ir nuopelningi, pašventinantys ir išganingi. Skelbdami “dvasinius sakramentus” gadiname teisingą tikėjimo mokymą ir elgesį. Reikia aiškiai ir tiesiai sakyti, jog šiuo sanepidemijos diktato laiku vieši sakramentai yra uždrausti, o dvasiniai neegzistuoja ir egzistuoti negali. Rūpinantis sielų išganymu kaip persekiojimo laikais reikia:

  1. nepaliauti praktikuoti tikruosius sakramentus ir šv. Mišias;
  2. tai daryti su dideliu atsargumu ir išmintimi;
  3. būti kūrybingais ir išradingais.

Be sakramentų malonės Bažnyčia nustoja egzistuoti, be tikrų šv. Mišių Bažnyčia nebeapsireiškia, išganymo darbas nebevyksta. Ar link to judame?

Pranašiškas filmas apie katalikybės ateitį

Dalinuosi nuoroda į filmą „Katalikai“, sukurtą 1973 m., su subtitrais lietuvių kalba. Jame perteikiamas  įsivaizduojamas laikotarpis po Vatikano IV visuotinio susirinkimo, kurio dėka įgyvendinamas visų religijų sinkretizmas. Išsiilgę tikro tikėjimo katalikai keliauja į nuošalią salą, kurioje dar gali atlikti išpažinti, dalyvauti normaliose Mišiose ir priimti tikrą Komuniją.
Sinkretistinės religijos tarsi koks popiežius siunčia jauną naujosios religijos dvasininką kaip vizitatorių likviduoti senojo dvasingumo paskutinėje katalikybės partizanavimo vietoje.
Vietoj maldos vizitatorius atlieka budistinę meditaciją. Aklas klusnumo pildymas žmogiškų religinių lyderiu atžvilgiu tapo iškeltas aukščiau paties tikėjimo, kuris yra klusnumo Dievui išraiška.
Tai filmas, kuris parodo metodišką tikinčių žmonių sąžinių laužymą religijos ribose, kai politika, pasaulietinės mados ir taip vadinamas sveikas protas tampa naujosios religijos esme. Šis filmas parodo ir religinių lyderių netikėjimo dramą, kai būdami akli tikėjimo reikaluose, jie vadovauja dar šiek tiek matantiems, idant ir juos padarytų aklais.
Subtitrus išvertė ir patalpino Andrius, kuriam padėka už nemažą darbą.

Dievas neatgežia mums nugaros

Amerikietis kardinolas Burke, buvęs aukščiausiojo bažnytinio teismo vadovas, ragina lankyti bažnyčią net ir epidemijos laikais, kad patirtume Dievo artumą ir sulauktume jo pagalbos, nes be Dievo pagalbos pražūsime. Šv. Jono XXIII 1962 m. patvirtintame mišiole yra specialūs tekstai Mišioms prašant išgelbėjimo nuo mirties epidemijos laikais (Missae Votivae ad Diversa, nr 23), kurias parapijų kunigai galėtų nuolat aukoti už jiems patikėtus žmones.

Dievas niekada neatsuka mums savo nugaros, neatšaukia savo sandoros su mumis, nors esame dažnai abejingi, šalti ir neištikimi. Dabartinės kančios atskleidžia daugelio širdžių šaltumą ir abejingumą. Turime atsigręžti į Dievą ir melsti jo gailestingumo. Dabartiniais laikais akivaizdus yra dalies visuomenės pasitraukimas nuo Dievo. Ten kur atakuojamas žmogaus prigimtinis seksualumas, šeima, negimę kūdikiai, platinama gender ideologija, kur atliekami gamtos ir žemės pagoniški kultai, netgi Bažnyčios viduje, ten pasireiškia  akivaizdus pasitraukimas nuo Dievo. Yra žmonių Bažnyčioje, kurie vadina žemę mūsų motina, tarsi iš jos mes būtume kilę, tarsi ji būtų mūsų išganymas. Mes ateiname iš Dievo rankų ir Jame atrandame išganymą.

Kardinolas nesupranta, kodėl buvo sustabdytos apeigos ir sakramentai bažnyčiose, kuriose yra pakankamai didelės erdvės, kad būtų galima užtikrinti separacijos reikalavimą. Klausyklas galima aprūpinti apsaugos plėvelėmis, kad būtų galima prieiti išpažinties visiems norintiems. Tai ypač svarbu viruso sukeltos ligos ir mirties akivaizdoje, ypač skubant susitaikyti su Dievu sunkios nuodėmės būklėje esantiems katalikams.

 

Vatikano dekretas Didžiosios Savaitės ir Velykų klausimu

Vatikano Dievo kulto ir Sakramentų kongregacija kovo 25 d.  išleido dekretą, pasirašytą kongregacijos prefekto kardinolo Roberto Sarah, dėl Didžiosios Savaitės apeigų epidemijos sąlygomis.

Velykų data negali būti perkelta, kunigai apeigas turės atlikti be tikinčiųjų dalyvavimo, be koncelebros ir ramybės palinkėjimo. Parapijiečiai skatinami melstis namuose tą valandą, kai parapijos bažnyčioje bus atliekamos apeigos ir taip vienytis dvasiniu būdu, nebent parapija turi galimybę transliuoti kunigo atliekamas apeigas per internetą.

Apleidžiamos visos procesijos, kojų plovimo apeigos, imamos trumposios kai kurių apeigų formos, krizmos Mišios nukeliamos į ateitį pagal galimybę, Didžiojo Penktadienio apeigose kryžių pabučiavimu pagerbia tik kunigas, iškilminguose maldavimuose prisimenami visi sergantieji ir slaugantieji, liaudies pamaldumo elementai perkeliami į Kryžiaus išaukštinimo šventę rugsėjo viduryje.

Mano komentaras. Negalėjimas švęsti Velykų savo esme yra tragiškas reiškinys, kažkoks baisus ženklas, tarsi bausmė ar atlygis, tarsi bloga pranašystė. Tapome sutrukdyti ir atriboti nuo esminio dalyko, lyg išgyvenant jaunosios mirtį per jos vestuves.  Epidemijos laikas atskleidė tikrąjį žmonių dvasinį ir moralinį veidą.

Velykas tikintieji sutiks melsdamiesi ir giedodami prie žydrųjų ekranų, kadangi vyskupai neleidžia realaus dalyvavimo. Nepaisant tokios aplinkybės, reikėtų Velykas švęsti, o savo namus padaryti namų bažnyčia su visais dvasiniais elementais: malda, giesme, įrengiant altorėlį su intronizuotais Jėzaus ir Marijos Širdžių paveikslais, su Velykų simboliais ir papuošimais, kiek tai įmanoma.

Kunigai budi bažnyčiose, todėl dera prisiruošti velykinei išpažinčiai pagal visus atsargumo reikalavimus, kuriuos nurodo vyskupai ir civilinė valdžia. Niekas teneatskiria mus nuo Dievo meilės – net koronavirusas. Gal ši epidemija atskleidė mūsų tikėjimo menkumą ir butinybę jį atnaujinti?

Nuo epidemijos saugantis kryžius – karavaka

XVII-XIX amžiuje katalikiškoje Europoje buvo išplitęs karavakos kryžius, saugantis nuo epidemijos ir užteršto oro. Ilgainiui ši tradicija išnyko, tačiau dar galima jų pastebėti kai kuriuose Lenkijos regijonuose. Jotvingių kryžiaus ordino nariai jį pastatė ir pašventino Kryžių kalne 2013 m.

Daugiau apie tai Šiaulių naujienose: http://www.snaujienos.lt/zmones/5376-v-puronas-apie-karavyk-jotvingi-kryiaus-riteri-ordin-ir-kryi-kalno-reglament.html

Nuo viruso mirę kunigai Italijoje

Praeitą penktadienį Italijoje mirė 10 kunigų, kurie skubėjo patarnauti sergantiems tikintiesiems teikdami patepimą, šv. Komuniją ir stiprindami juos dvasiškai. Bendras nuo korona viruso mirusių kunigų skaičius Italijoje – jau 50. Daugiausia tai vyresnio amžiaus dvasininkai, tačiau jų tarpe yra du 55 ir 45 metų sulaukę kunigai.

Daugiausia nuo viruso mirusių kunigų yra iš Bergamo ir Lombardijos. Bet ko gero didvyriškiausias buvo kun. Giuseppe Berardelli, Casnigo klebono, pavyzdys. Kai sirgdamas pateko į ligoninę, atsisakė kvėpavimo aparato dėl kito ligonio, kadangi yra didelis jų trūkumas.

Tai paslaptis, kaip Dievas sugeba iš blogio išvesti gėrį, kai savo Sūnaus kančia ir mirtimi atnešė pasauliui išganymą. Liga ir kančia gali tapti akstinu atrasti Dievą ir atsiversti. Tai patyrė jaunas gydytojas iš Lombardijos Iulian Urban (38 m.), kuris grįžo į tikėjimą, išgyvenęs daugybę skaudžių savo pacientų mirčių ir sutikęs ligoninėje sergantį kunigą.

Dar prieš dvi savaites jis buvo ateistas ir juokėsi iš savo tėvų, kurie kas sekmadienį eidavo į bažnyčią į Mišias. Didelę jam įtaką padarė jo skyriuje sunkiai nuo viruso komplikacijų sergantis kunigas, kuris niekuo nesiskundė, tačiau guodė kitus ligonius. Tai 75 metų kunigas, kuris mirė su biblija rankose ir malda lūpose.

Kovo 24 d. Lenkijoje mirė pirmas kunigas iš Zamostės-Lubiešovo vyskupijos Boreckis, Bialopolės klebonas prie sienos su Ukraina. Kunigas buvo sulaukęs 67 metų.

Amžinoji šviesa jiems tešviečia tarp šventųjų per amžius, nes Tu maloningas.

To istorijoje dar nėra buvę – šv. Mišių uždraudimas

Kanonų teisės specialistė Catherine Caridi, kurios interviu pasirodė ChurchMilitant.com puslapyje, neįsivaizduoja, kad šv. Jonas Paulius II leistų kuriam nors dieceziniam vyskupui uždrausti tikintiesiems garbinti Dievą Bažnyčios nustatytu tobuliausiu būdu – šv. Mišiomis. Ji giria Lenkijos vyskupus, kurie leido padidinti aukojamų šv. Mišių skaičių, kad padaugintųmaldas ir tuo pačiu išvengtų spūsčių pavojaus epidemijos akivaizdoje.

Caridi ragina tikinčiuosius oponuoti vyskupams, kurie visiškai uždraudė šv.Mišias ir dalyvavimą jose, nes nuo neatmenų laikų Bažnyčia mokė, kad lex iniusta non est lex – neteisinga teisė nėra teisė, todėl nėra prievolės jai paklūsti. Nei vienam vyskupui nesuteikta teisė uždrausti visas viešas šv. Mišias, nes toks sprendimas būtų negaliojantis  455 kanono mintimi. Visuotinė teisė nesuteikia vyskupams galimybės visuotinai atšaukti viešas Mišias.

Caridi atkreipė dėmesį, jog viešų Mišių uždraudimas yra beprecedentinis įvykis, kurio analogo nerandame istorijoje. Be abejo, Bažnyčios persekiotojai tai darė ne kartą, bet kad vyskupai jas uždraustų – negirdėtas dalykas. Mišių ir sakramentų uždraudimo mastas šokiruoja, todėl galima tai vadinti įžengimu į kažkokią „alternatyvios  katalikybės“ epochą.

Lenkijos kardinolas Višinskis ir kard. Vojtyla nepakluso viešosios valdžios reikalavimams apriboti liturginę ir pastoracinę veiklą. Jie išlieka pavyzdžiu visiems kunigams, kurie Dievo įsakymų klauso labiau nei žmonių. Viduramžiais gyvenęs kardinolas Karolis Boromėjus epidemijos laikais (1575-1576) rengė šv. Mišias atvirose vietose ir procesijas gatvėse, viešas Eucharistijos adoracijas. Kaip paradoksas atrodo dabartinis Milano vyskupas, šv. Karolio įpėdinis, kuris pirmasis uždarė bažnyčias ir uždraudė viešas Mišias Italijoje, kai tuo tarpu niekas neliepė jam to daryti, nebuvo dar jokių valdžios nurodymų.

Caridi pastebėjo, jog protestantizmo laikais Bažnyčia aktyviai kovojo prieš pažiūrą, jog sakramentai nėra būtini išganymui, o dabar vyskupai liepia tikintiesiems žiūrėti Mišių transliacijas iš tolo, ekranuose, kai vien tik kunigai priima šv. Komuniją. Tai panašu į išbadėjusius, kuriems liepta per langą žiūrėti, kaip kiti valgo, ir tuo pasisotinti.

Nuo savęs norisi pridėti pastebėjimą, paskatintą pokalbio su žmonos išsiilgusiu vyru, kuomet dėl epidemijos ji nebegalėjo grįžti iš užsienio. Jis juokaudamas klausė, kad jei vyskupai atleido nuo Dievo įsakymo sekmadienį švęsti laikymosi, tai gal galėtų epidemijos metu atleisti tokius kaip jis nuo šešto Dievo įsakymo? Kad bažnyčioje vis labiau įsivyrauja žmogiškos nuomonės, jau atrodo nebestebina, tačiau kad artėtume prie tendencijos uzurpuoti Dievo autoritetą tokiu atviru būdu, – yra neįtikėtina.

Paveikslėlis iš gloria.tv

Koronė Dievo. Apie krikščionių laikyseną epidemijos laikais

Taip sakydavo kadaise kaimo žmonės apie sunkias patirtis. Šių dienų koronė – korona virusas , tačiau ar nuo Dievo – reikia aiškintis, nes vieni Dievą karikatūrina, pripaišydami jam naivų ir kvailą gailestingumą, kiti jį daro despotu, baudžiančiu už kiekvieną prasižengimą. Akivaizdu, kad Dievas yra kaip teisingas ir mylintis tėvas, kuris nesitaiksto su savo vaikų nuopoliu ir juos ugdo, tačiau visada vadovaujasi nuoširdžios meilės ir geranoriškumo valia.

Kaip turėtų reaguoti į epidemijos protrūkį Bažnyčia? Nereaguoti neįmanoma ir būtų aplaidu. Daugelis Europos šalių pasirinko izoliavimo principą ir vietiniai vyskupai parėmė vyriausybių iniciatyvas. Bet štai Lenkijos vyskupai patarė patankinti Mišių skaičių, kadangi tikėjimo dorybe pasižyminti vyriausybė nesiėmė radikalaus draudimo, tik apribojo dalyvaujančių skaičių iki 50. Kiti visiškai uždarė bažnyčias ir atšaukė pamaldas. Samarietės sekmadienį vienoje Varšuvos bažnyčioje buvo atlaikyta 18 Mišių (viršutinėje bažnyčios dalyje ir apatinėje, pritaikytoje žienos metui), o Osle – nei vienos. Čia matome, kaip tikėjimo lygis įtakoja ir konkrečius sprendimus.

Įdomūs yra Vokietijos kanclerės ir Britanijos premjero pasisakymai, kuomet jie išreiškė  kvietimą drąsiai pasitikti virusą, kuris neišvengiamai užkrės apie 80 procentų žmonijos. Vidutiniškai nuo jo dabar miršta apie 4 procentus užsikrėtusiųjų. Tai nėra didelis procentas, bet pasaulio mastu susidaro nemažas skaičius, už jo slypi skaudžios netektys (pagal šią statistiką, Lietuvoje galima tikėtis apie 100 000 asmenų mirties). Šeimos turi nusiteikti ir pramatyti, kad neišvengiamai kažkas iš artimųjų sulauks priešlaikinės mirties. Izoliavimosi praktika yra naudinga tuo požiūriu, kad staiga nesusirgtų ir nemirtų didelis kiekis asmenų, kai nebebus įmanoma visų slaugyti ir mirusių tinkamai laidoti.

Be abejo, išmintingas rūpestis žmonių sveikata ir saugumu turi prasmę, tačiau reikia suprasti, jog Šv. Mišios turi išganingą prasmę, vadinasi yra ir ne tik dvasinės, tačiau ir fizinės sveikatos šaltinis. Nors Komunija nėra priešinfekcinė priemonė, tačiau suteikia malonę susivienyti su Dievu, per tai sustiprina žmogų ligoje ir kančioje, yra vilties ir išgelbėjimo ženklas bei laidas. Bažnyčia tiki ne tiek mokslu ir materija, kiek Dievu ir jo malone, kuri amžių bėgyje yra apsireiškusi akivaizdžiai įvairiose vietose ir progomis stebuklingais išgijimais. Be abejo, jei Apvaizdos lemta, kaip sakoma lietuviškoje patarlėje, – ir medinėje bažnyčioje plyta ant galvos  nukris… Turime drąsiai priimti teisingą Dievo atlygį už savo nuodėmes ir jas aukoti atsiteisimo intencija.

Kitas dalykas, pavojaus ir išbandymų akivaizdoje krikščionys turi nešti išganymo viltį, meilę, veiklią pagalbą ir bendruomeniškumo, vienybės vertybę. Amerikietis profesorius Rodney Stark, agnostikas, viename savo straispnių klausė, kodėl taip greitai išplito krikščionybė? Apie 40 mūsų eros metais jų tebuvo apie 1000, o štai IV amžiuje jų buvo jau 33 milijonai – pusė tuometinės Romos imperijos gyventojų. Lemiamas veiksnys buvo krikščionių laikysena epidemijų ir imperijos negandų akivaizdoje. Nuo bėdų bėgo autoritetai (jų tarpe buvo garsusis gydytojas Galenas), pagonių kunigai, imperijos valdininkai. Tik krikščionys nebėgo nelaimės akivaizdoje.

Viduramžių epidemijų protrūkio laikais krikščioniškos laikysenos pavyzdžiu buvo kapucinų vienuoliai, kurie rizikuodami savo gyvybėmis teikė paskutinį patepimą merdintiems namuose ar gatvėse, atliko laidojimo apeigas. Tapti kapucinu reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį. Per tai pasireiškė Kristaus žodžiai: Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti.

Būtų neišmintinga šiuo sunkiu laiku mažinti maldas, todėl teisingas pasiruošimas epidemijos protrūkiui turėtų apimti ir dvasinius dalykus. Reikėtų užsakyti šv. Mišias už save ir savo artimuosius, prašant sveikatos ir apsaugos malonės. Kad ir tuščiose bažnyčiose ar koplyčiose, kunigai kasdien jas aukoja. Privalu kuo greičiau atlikti išpažintį tiems, kurie gyvena sunkioje nuodėmėje, nes tai yra amžinos pražūties grėsmė. Kai liga užklups, bus sudėtinga prisikviesti kunigą. Tai laikas, kol dar galima kreiptis į kunigus privačiai ir pakviesti juos senyvo amžiaus ligonims, nes jie, kaip rodo statistika, yra pirmosios korona viruso aukos. Praktiškai, prieš uždarant bažnyčias viešoms pamaldoms, reikėjo atlikti masinį tikinčiųjų patepimą ligonių aliejais. Nežinia, kiek jų apsikrės ir išliks gyvi.

Ir aš kasdien aukosiu šv.Mišias ir rožančiaus maldą prašydamas sveikatos malonės ir apsaugos. Kviečiu atsiųsti savo artimųjų vardus e.pašto adresu sv.misios@kunigas.lt

Nuoširdžiai –

kun.O.P.Volskis

Tradicinės liturgijos įkvėpėjas – karalius Dovydas

IV eilinio laiko svaitės penktadienio skaitinyje iš Siracido knygos (47, 8-11) sužinome, kad karalius Dovydas mylėjo religines apeigas ir giedojimus:

” Kiekviename žygyje dėkojo Šventajam – Aukščiausiajam, skelbdamas jo garbę, mylėjo  savo Kūrėją iš visos širdies ir kasdien jį šlovino giesmėmis. Arfininkams nurodė stovėti
prieš aukurą ir malonia melodija palydėti šlovės giesmes. Iškilmių apeigoms suteikė spindesio ir nustatė visam laikui šventųjų dienų seką, kad šventas VIEŠPATIES vardas būtų
šlovinamas ir šventovė skambėtų nuo ryto iki vakaro. VIEŠPATS atleido jam nuodėmes
ir išaukštino jo galybę amžinai”.

Žiūrint tradicijos, kanonų ir rubrikų paraginimų, pilna, pavyzdinė, aukščiausio meninio ir šventumo lygio Dievo šlovinimo liturgija turi vykti kiekvienoje katedroje, tautinėje šventovėje ar iškilioje šventovėje. Tokia liturgija yra siekiamybė vienuolynuose, ypač kontempliatyviuose. Dovydiškos iškilmės su spindesiu ir visos dienos liturgija yra pagarbos, dėkingumo, meilės išraiška Viešpačiui, kuris tampa palankus, gailestingas, noriai atleidžia nuodėmes, apdovanoja atlaidais ir savo palaiminimu ilgam klestėjimui.

Nors “visa darydamas nauja” Jėzus nepadarė krikščionių žydais, tačiau nuolat kėlė teisumo, dorybingumo ir pamaldumo pavyzdžius, kurie yra brangūs ir krikščionims. Iš Senojo Testamento laikų ateinanti maldingumo patirtis asmeninėje maldoje ir liturgijoje skatina ir mus neapsileisti kasdien ar bent dažnai organizuoti dideles iškilmes, pamaldas ir eisenas. Šv. Paulius ragino negesinti maldingumo dvasios, kurios autentišku pavyzdžiu išlieka karalius Dovydas.

Pradedant naujus metus – be postmodernizmo!

Atverčiant naują gyvenimo puslapį verta susimąstyti, kokiais laikais prisieina mums gyventi. Mąstyti ir suprasti yra viena iš pagrindinių žmogaus užduočių gyvenime, todėl mąstydamas ir suprasdamas žmogus dar labiau darosi žmogumi. Neatsitiktinai katalikų tradicijoje buvo praktikuojama jai būdinga meditacija, kuri čia reiškia ne snūduriavimą, ne pastangas išvalyti protą ir paskęsti nebūtyje, bet valingą svarstymą, kas yra kas ir kokie ryšiai sieja dalykus.

Gyvename laikais, kai dominuojančia ideologija tampa taip vadinamas postmodernizmas. Jo ištakos pastebimos dar Antikos mąstytojo Platono pažiūrose, išplito per Liuterio skelbiamas idėjas, įgavo pagreitį Prancūzų revoliucijoje, nuskubėjo Hegelio, Markso, Darvino, Freudo ir kitų filosofų išmintu keliu iki keisčiausių fantastinių ir absurdiškų teiginių.

Platonas teigė, jog egzistuoja išankstinis, prigimtinis pažinimas, kuris kyla iš žmogaus proto kaip prisiminimai iš preegzistencinio idėjų pasaulio. Tokį požiūrį, kai pažinimas kildinamas iš žmogaus proto,  filosofai vadina idealizmu. „Man atrodo“, „aš galvoju“, „manau“ ir kiti panašūs žodžiai apibūdina tokį mąstymą, ypač būdingą individualistiškai nusiteikusiam šių laikų Vakarų Europos gyventojui, pabrėžiančiam savo išskirtinumą.

Iliustruokime pavyzdžiais iš kasdienybės. Tūlam žmogui pasirodė neaišku, kodėl jam nepriklauso gatvėje stovintis patikęs automobilis. Gal to automobilio savininkas yra miesto meras, gal net policijos komisaras, bet tai jam nėra tiek svarbu. Arba štai atsiranda vyras, kuris tvirtina esąs moterimi, gimęs vyro kūne. Taip prasideda diskusija, pasidalijimas nuomonėmis apie automobilio ar kaimyno pinigų nuosavybę; ar tikrai lytis yra prigimtinis, o gal kultūrinis reiškinys, ar tikrai yra tik dvi lytys, gal net visos 15? Taip kildinamos  vienos ar kitos alternatyvios tiesos įvairiais kitais klausimais, kurios labiau primena pastangas sintetinti  melo ir tiesos mišrainę.

Iš diskusijos ir nuomonių pertekliaus kyla vienas pagrindinių postmodernizmo reikalavimų – pliuralizmas, teigiant, jog kiekvienoje srityje, kiekvienoje temoje yra alternatyvių, lygiagrečių, lygiaverčių tiesų ir taisyklių, jog nėra objektyvios tiesos, bet tik asmeninės nuomonės, savos ir svetimos tiesos, kurių atžvilgiu reikia būti atviru ir nuolaidžiu. Teigiama, jog privalu gerbti kito nuomonę, net jei tai būtų kvailystė. Reliatyvizmo aplinkoje tarpstantis pliuralizmas šiais laikais įgavo ideologinės prievartos, diktato požymių per tolerancijos reikalavimą, kai tapo privalomi ir gerbtini visokie teiginiai išskyrus objektyvūs. Būti sveikai mąstančiu, doru  ir sąžiningu nelaikoma prioritetu, nes užtenka būti nuoširdžiu ir betarpišku savo individualumui, net jei tai prasilenkia su normalumo kriterijais.

Akivaizdu, kad tokia maišalynė gali tarpti tik demokratinėmis sąlygomis, todėl neatsitiktinai demokratija yra iškelta ir sudievinta iki absoliuto, tikintis, kad ji viską išspręs ir išaiškins, atneš išganymą. Esame liudininkais, kaip vyko ir vyksta prievartinis demokratijos eksportas į musulmoniškas šalis, kuo pasibaigė demokratijos pavasaris arabų kraštuose. Bet nereikia manyti, jog postmodernūs vakariečiai yra mažiau nukentėję nuo nebrandžios demokratijos, kai patys tampa savo svaičiojimų aukomis ir įkaitais.

Žinoma, reikia atvirumo ir įsiklausymo, bendro sutarimo, tačiau yra aišku, kad postmodernizmas pykstasi su tikrove ir netoleruoja objektyvios tiesos. Nors Platono idealizmas nurodo į dievišką preegzistenciją, suponuoja dvasinę žmogaus prigimtį, tačiau postmodernizmo ideologai ignoruoja Dievo ir dvasios klausimus, todėl jų  grindžiamas požiūris iš esmės yra materialistinis, tikrovė čia suvokiama marksistiškai, siekiant ją apibūdinti ir formuoti pagal savo įnoringus įsivaizdavimus.

Postmodernizmas pasaulį ir žmogų mato vienmatėje materialistinėje perspektyvoje. Nuoseklu, kad jei yra tik materija, tuomet svarbiausiu kriterijumi tampa ar ir kiek žmogus turi materialinių gėrybių, t.y. nauda. Kadangi materija galima manipuliuoti, tuomet norisi manipuliuoti ir prasme, suteikiant norimus, žaismingus, naudingus ir kitokius paaiškinimus. Naudos siekimas ir manipuliavimas tikrove persmelkė šiuolaikinio žmogaus mąstymą, išstūmė prasmės klausimą net ir akademiniame lygmenyje, užvaldytame labai šališko ir dalinio mokslinio pažinimo. Aristotelio akto ir potencijos teorija šiandien turi tiek vertės, kiek įmanoma ją  pritaikyti pramonėje, gamyboje ar socialiniuose projektuose. Apčiuopiamų rezultatų, praktinio pritaikymo ir naudos reikalavimas į neviltį varo prasmės, grožio ir tiesos ieškotojus, formuoja mokslo bei pramonės grobuoniškumą ir beprasmybės įsigalėjimą gamtos, žmonių, kultūros atžvilgiu.

Kadangi materializmo įtakojamas postmodernizmas yra nepastovus, linkęs atmesti pastovias konstantas bei objektyvią tikrovę, jis vadovaujasi ir yra varomas nuolatinio vystymosi bei pažangos mitų. XVII am. atsiradęs mitas ignoruoja faktą, kad tikrovė yra paradoksaliai pastovi net ir per daugybę kintamųjų. Pažangos idėjos pradėjo kenkti ir žmogui, ir visuomenei, ir gamtai, atmetant natūralų gamtos ir žmogaus gyvenimo tempą bei prigimtinį dalykų pastovumą. Čia galima klausti, kodėl turi būti kitaip, naujai, moderniai, jei yra gerai turėti kaip visada?

Kuo galime pasipriešinti postmodernizmo nešamam nepastovumui, subjektyvumui ir šališkumui? Tai sveiku realizmu, kurį mums pateikia šv. Tomo Akviniečio suformuluotas mąstymo būdas, vadinamas tomistiniu realizmu. Jei filosofijoje ieškotume kažkokios realizmo srovės, tai pirmiausia ja būtų Aristoteliu besiremiantis tomizmas. Tai sveiko proto filosofija, atspari intelektualinėms spekuliacijoms,  kuomet pažinimas kyla ir informacija juda nuo reiškinio link pažįstančio žmogaus proto.

Sveiku protavimu pagrįstas tomistinis realizmas pastebi vienetines, realias būtis, jų esmines savybes bei jas siejančius ryšius, santykius, kurias sugeba išskirti iš virtualių, dirbtinių būčių. Kitaip sakant, yra būtys ir yra tai, kas nėra būtys, būtys natūralios ir būtys išgalvotos, dirbtinės. Pastarosios dar vadinamos intencionaliomis būtimis, t.y. sukurtosiomis ir veikiančiomis pagal žmogaus norus arba antrinėmis būtimis, išvestomis iš natūralių būčių sintezuojant ar perdirbant. Tai ir yra tikrovė ir jos apibrėžimas: tikrosios, vienetinės būtys ir ryšiai tarp jų. Šiuo požiūriu mažytė skruzdėlė yra natūrali būtis, o štai valstybė ar, tarkime, tokios didelės, bet savo esme teorinės institucijos kaip Sodra, ministerija, bankas, vertybiniai popieriai ir t.t. nėra tokiomis.

Vienoje televizijos laidoje vyko diskusija apie Sodros fondo perspektyvas būsimų pensininkų atžvilgiu. Vienas ekonomistas bandė grąžinti diskusijos dalyvius į tikrų būčių pasaulį, teigdamas, jog Sodra nieko nemoka ir nemokės, kadangi parama pensininkams kyla iš realių dirbančiųjų: jei jų bus, tai ir parama bus, jei jų neliks, tai Sodra, būdama netikra būtimi, negali duoti kažką tikro, savaime ji nieko nereiškia. Tai yra pavyzdys, kaip nepagrįstai yra eksploatuojamos būties ir tikrovės sampratos, prasilenkiant su realistine logika.

Būtis egzistuoja be mūsų noro, veikimo ir žinojimo, mes jas atrandame, jų nekuriame. Dievas, žmogus, gyvūnas, augalas, atomas yra natūralios, vienetinės būtys, nors tarp jų yra esminiai ir radikalūs skirtumai. Iš čia kyla ir metafizinis realizmas. Mes priimame informaciją iš aplinkos apie egzistuojančias atskiras būtybes, kurios reiškiasi ir mums atsiskleidžia nepriklausomai nuo mūsų pageidavimų. Tai vadinama pažinimo realizmu, tuo, kas atsiranda mūsų galvose per pažinimą, susiklosčiusį į patirtį ir išmintį.

Būtina atmesti postmodernizmo ideologiją kaip šėtonišką gundymą tapti vienišais dievais savo susikurtuose keistenybių pasauliuose. Turime aiškiai diagnozuoti postmodernizmo nešamas dvasines, psichofizines ir socialines ligas ir jomis neapsikrėsti. Jos yra tokios: skatina žmogaus protavimo, moralės ir jausmų paviršutiniškumą, primityvumą; čia nepaisoma priežastingumo principo, apskritai stoka protingų principų; žmogaus valia tampa pažeista, linksta į įnorius, kaprizus; jis nenori iš savęs reikalauti, neturi aukštesnių ambicijų, rūpestingumo ir atsakomybės, nes tai – homo ludens tipas; „kas nekopia aukštyn, tas ir nenukrenta“, „kvailys myli darbą, o darbas – kvailį“ – tokie šūkiai skamba iš tinginystės apvaldytų asmenų; postmodernizmo mišrainėje nėra jokių kriterijų, kas yra gražu ar bjauru, kas tiesa ir kas melas, susižavėjimas yra tos pačios vertės kaip ir pasibjaurėjimas, beskonybė išstumia estetiką, doras ir puolęs žmogus yra tos pačios vertės; viskas yra tik žaidimas, viskas palikta savieigai, aklai dalykų sekai, kai nėra jokių tikslų ir vizijos, dvasinių ir rimtesnių temų išskyrus keistuolišką linksminimąsi. Tai kelias į niekur, į išsigimimą ir susinaikinimą.

Žinoma, kaip ligos būna įvairaus sunkumo ir komplikuotumo, taip ir postmodernizmo liga nevienodai yra pažeidusi atskirus žmones. Pirmasis ligos bruožas pasireiškia neapykanta objektyviajai tikrovei ir visiems objektyvumo šaltiniams: Dievui, prigimtiniam įstatymui, Biblijai, Bažnyčios mokymui, ištikimai tikėjimo besilaikančiam katalikui. Net ir katalikybė yra paveikta postmodernistinių tendencijų, galima pastebėti ne vieną dogmų, nekintamos tiesos ir moralinių normų neapykantos pavyzdžių, bandant keisti Kristaus mokymą ir tūkstantmetį krikščionišką gyvenimo būdą.

Pradedant Naujus civilinius metus, kurie mums, katalikams, turi ir aukštesnę prasmę kaip Anno Domini (Viešpaties metai), turime pasiryžti išlikti Dievo mums duotos tikrovės tiesoje. Šv. Popiežiaus Leono XIII enciklikos „Aeterni Patris“ paskatinti ir padrąsinti, turime pasiryžti laikytis tomistinio realizmo, kuris kaip filosofinis instrumentas geriausiai interpretuoja ne tik žemiškus reiškinius, tačiau padeda geriau paaiškinti ir tikėjimo depozitą.

Lenkų teologas linkėjo popiežiui atsiversti arba mirti

http://catholicherald.co.uk/news/2018/03/19/polish-archbishop-criticises-priest-who-wished-for-death-of-pope-francis/

http://www.m.pch24.pl/ksiadz-staniek–jesli-papiez-nie-slucha-jezusa-to-nie-uczestniczy-w-jego-autorytecie,58937,i.html

Garsus ir užsitarnavęs teologijos profesorius iš Krokuvos kunigas Edward Staniek savo gavėnios pamoksle priekaištavo popiežiui Pranciškui dėl palankumo musulmonų antplūdžiui į Europą ir svetimavimo nuodėmėje gyvenančioms poroms.

Jis teigė, jog Abraomui aukščiausias autoritetas buvo Dievas ir todėl jis atliko tai, ką Jis jam liepė. Tuo yra pagrįstas tikėjimas Dievu, nes Dievas yra aukščiausias autoritetas ir paisoma tiktai Jo. Panašiai Dangiškojo Tėvo balsas pristatė apaštalams Dievo Sūnų kaip autoritetą, kurio reikia klausyti, ir kad Kristaus autoritetas viršija Senojo testamento išminčių, pranašų ir teisėjų autoritetą. Panašiai negalima automatiškai priskirti autoriteto bažnytiniams dignitoriams, kaip antai vyskupams, kardinolams, vienuolijų viršininkams, klebonams ir pačiam popiežiui, nes autoritetas nėra gaunamas, bet link jo augama. Vienintelis autoritetas Bažnyčioje yra Jėzus, bet ne popiežius, hierarchija, vyresnybė. Tik remdamasi Jėzaus autoritetu Bažnyčia gyvuoja. Kas Bažnyčioje yra aukštai ir savo gyvenimu seka Jėzų, tas spinduliuoja Jo autoritetu. Aukštos pareigos duoda valdžią, bet neduoda autoriteto. Kartais tie ten aukštai ne tik kad neturi autoriteto, bet ir piktina kitus.

Profesorius kun. Staniek sukritikavo popiežių, jog spaudžiamas susidariusios padėties nutolo nuo Jėzaus dviem punktais. Pirmas, tai kad klaidingai interpretuoja Jėzaus gailestingumą, ragindamas parapijas, vyskupijas, šalis priimti islamo išpažinėjus. Islamistai yra priešiškai nusistatę prieš Evangeliją ir Bažnyčią, sunaikino milijonus krikščionių. Lenkai atsimena pergalingą mūšį prie Vienos ir koks beprasmis tada būtų buvęs dialogas su užpuolikais. Gailestingumą galima rodyti mirštantiems iš bado ir troškulio musulmonams, bet ne eikliems ir agresyviems įsiveržėliams. Duris galima atidaryti tik krikščionims.

Kun. Staniek buvo ilgametis Krokuvos seminarijos rektorius, yra patrologijos žinovas ir garsus teologas. Jis nesutinka su popiežiumi, kad šv. Komuniją, tą šventą maistą priimtų žmonės, kurie pasirinko nuodėmę. Čia jis turbūt turėjo omenyje kontraversiškus „Amoris laetitia“ teiginius. Tik tas turi teisę artintis prie Eucharistijos, kuris atsiverčia ir atgailauja už savo nuodėmes. Nusidėjėlis, kuris neatsiverčia ir neatgailauja, bet priima Komuniją, daro šventvagystės nuodėmę. Nešventų prileidimas prie šventų dalykų reiškia sakramentų išniekinimą.

Galų gale kun. Staniek pareiškė: „Meldžiu popiežiui išminties dovanos, kad jo širdis būtų atvira Šventosios Dvasios veikimui, bet jeigu to nepadarys – meldžiu jam greito iškeliavimo į Dangiškojo Tėvo namus. Visada galiu prašyti Dievo jam laimingos mirties malonės, nes laiminga mirtis yra didelė malonė“. “Jei popiežius neklauso Taboro kalno Jėzaus, tuomet jis nedalyvauja Jo autoritete. Kristaus Bažnyčia yra pastatyta ne ant valdžios, bet ant autoriteto. Kas labiau vertina valdžią negu autoritetą, tas yra svetimkūnis Jėzaus Bažnyčioje. Taboro kalne Dievas liepė apaštalams, o jų asmenyje jų įpėdiniams vyskupams ir kunigams, visiems tikintiesiems klausyti Jėzaus“.