Temos Archyvai: Idomybes

Ar vien žmogus kaltas dėl klimato atšilimo?

Ar tikrai žmogus turi pakankamai svertų keisti klimatą, kaip šiais laikais tvirtinama? Gal šis teiginys tėra išgalvotas naujas būdas prasukti verslo planą ekologijos biznyje ir politikoje?

Eilė tyrinėtojų teigia, kad Žemės klimatą lemia trys pagrindiniai procesai: šilumos apytaka, vandens apytaka ir oro masių judėjimas. Saulės teikiama energija yra pagrindinis šilumos šaltinis Žemėje ir lemia visus kitus procesus.

Šiluma pasireiškia kaip spinduliavimas (infraraudonasis) ir kaip dalelių judėjimas, todėl Saulei įkaitinus sausumą ir jūras, jie savo ruožtu išspinduliuoja infraraudonuosius spindulius, kurių dalis palieka mūsų planetą, o dalį sugeria šiltnamio dujos, kurios, savo ruožtu, palaipsniui iš dalies atiduoda šilumą į kosmosą, o kita dalis grįžta į žemę. Reiškinys, kai šiluma sulaikoma atmosferoje ir neleidžiama jai visai pranykti kosmose, vadinamas šiltnamio efektu, dėl to žemės vidutinė temperatūra išlieka 15 C. Priešingu atveju, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų nebūtų, planetos temperatūra būtų 18 laipsnių žemesnė. Teigiama, kad šiuo metu planetos vidutinė temperatūra šimtmečio bėgyje pakilo iki 18 C. Tai siejama su pramonės šuoliu Vakaruose.

Pagrindinėmis šiltnamio efekto dujomis yra vandens garai, kurie yra atsakingi (įvairiais vertinimais) už 70-99 procentų šiltnamio efekto. Anglies dvideginis, metanas, azoto oksidai ir kitos dujos neturi didesnės reikšmės šiam procesui susidaryti. Kur kas didesnės įtakos,  nei tos mažų kiekių dujos, turi dulkės, kurios kyla iš išsiveržusių ugnikalnių, smėlio audrų, miškų gaisrų, taip pat iš pramonės šaltinių: gamyklų, elektrinių, automobilių, šildymo pečių ir t.t.

Absoliučiai didžiausią, nei žmogaus veikla, įtaką klimatui turi saulės aktyvumas, vulkaninis aktyvumas, vandenynų srovės, vandens garai. Šie faktoriai Žemės istorijoje buvo nevienodai intensyvūs, todėl lėmė ir klimato pokyčius: šilumos ar net karščio laikotarpius keitė atšalimai ir ledynmečiai. Po paskutinio ledynmečio Europoje praėjo 10 000  metų, bet ir jo metu buvo temperatūrinių svyravimų, atšilimų ir atšalimų. Iki XV amžiuje įvykusio  temperatūros pažemėjimo vikingai sėkmingai apgyvendino Islandiją ir Grenlandiją, kurią turėjo palikti į Europą atėjus šalto ir drėgno klimato laikotarpiui: juos lydėjo badas, epidemijos ir neramumai. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje klimato temperatūra buvo pakilusi ne kartą. Antai Snaigupėlės tarpledynmečiu prieš 250-175 tūkst. metų klimatas buvo šiltesnis ir drėgnesnis už dabartinį, vyravo plačialapių miškai, o Merkinės tarpledynmečiu (prieš 130-90 tūkst. metų) oro temperatūra buvo vidutiniškai 2 laipsniais aukštesnė nei dabar, kritulių vidutiniškai 200 mm daugiau. Dabar juntamas atšilimas tėra dar vienas etapas ir epizodas Žemės istorijoje, nuvesiantis į ledynmetį po keliolikos tūkstančių metų.

Stipriausiu faktoriumi išlieka Saulės įtaka Žemės planetai, kuri labiausiai lemia klimato kaitą. Dabartinė žmogaus įtaka klimatui sudaro mažiau nei 1 procentą, pagrindinai išskiriant anglies dvideginį, metaną ar kitas pramonines dujas, o tai yra nereikšminga dalis, todėl anglies dvideginio emisiją reguliuojančios programos, susidaro įspūdis, iš esmės neįtakoja klimato kaitos, nebent ženkliai pagerina gyvenamą aplinką, oro kokybę.

Be abejo, tai negali tapti pasiteisinimu beatodairiškai eksploatuojant gamtą, jos resursus, naikinant rūšis ir gamtines sistemas. Dera atminti (stebint ypač Černobilio apylinkes), jog tiek po meteorų, tiek po vulkaninių ar po žmogaus sukeltų katastrofų gamta išveria ir vėl atgimsta, tačiau žmonės gali žūti, jų gyvenimas tampa labai apribotas ir apsunkintas.

Nereikia išsigąsti ir pasiduoti peršamai nuomonei, jog žmogus yra kalčiausias dėl klimato kaitos. Prievartinis ekologijos ideologijos brukimas veda prie energijos branginimo, skurdo ir kontrolės, kurie smarkiai pablogins žmogaus gyvenimo kokybę, trukmę ir turinį. Kaip Dievą Kūrėją išpažįstantys žmonės mes tikime ir jo globa bei vedimu šioje Žemėje, kuri mums yra tremties ir pasitaisymo vieta, su mėlynu dangumi, žydinčiomis gėlėmis ir paukščių čiulbėjimu.

Žodžio laisvės erai iškilo grėsmė. Mintys apie big-techų diktatą

Žodžio laisvė nėra visuotine teise, bet privilegija, kurią dalina socialinių tinklų savininkai. Toks faktas paaiškėjo paskutiniu metu, kai Facebook ir Instagram užblokavo JAV prezidentui Donaldui Trampui galimybę naudotis šiais tinklais. Technologiniai oligarchai parodė savo tikrąjį veidą ir ketinimus: turėti absoliučią valdžią, kuri paneigtų bet kokią kitą žemišką ar dvasinę valdžią.

Kažkada prie Harvardo universiteto kompiuterių kiurksantis jaunuolis sugalvoji socialinio tinklo projektą, kuris pasiekė greitą sėkmę. Prie to tinklo prisijungė šimtai milijonų naudotojų, ėmė plūsti milijardinės pajamos. Bjaurusis ančiukas tapo ne gražuole gulbe, bet plėšriu ereliu, kuris pasijuto antžmogiu, aukščiausiuoju teisėju, moderniosios demokratijos tėvu, steigėju ir gynėju, kuris iš savo paternalistinių aukštumų požiūrio ryžosi nubausti JAV prezidentą, išvadintą neveiksniu užsispyrusiu senuku, keliančiu grėsmę naujosios demokratijos vertybėms. Begėdiškas big-techo tūzo antausis skeltas žmogui, kuris nepabijojo pasipriešinti kylančiam neomarksistinėmis-kairiosiomis pažiūromis besivadovaujančių soctinklų ir žiniasklaidos diktatui.

Ne Federalinių Tyrimų Biuras, ne Tėvynės Apsaugos Agentūra, ne policija ar kariuomenė, ne teismas ar parlamentas, bet raudonplaukis Zuckerbergas išdrįso tildyti pareigas einantį galingiausios pasaulio valstybės prezidentą. Kompiuteristo triumfas prieš prezidentą, visam pasauliui paskelbiant, kad tai jis budės valdžių perdavimo procese. Išsipildė šiuolaikinių pranašų žodis, jog soctinklai ir žiniasklaida pretenduoja tapti aukščiausiąja, t.y. metavaldžia, kuri teis ir vertins politikus, tačiau niekas negalės jų vertinti ir pareikalauti atsakomybės. Prieš kelias dienas iš ryto prabudus sužinojome negirdėtą dalyką, kad Facebook jau nebėra instrumentu ir tarpininku, tačiau valdžios instancija, siekiančia valdyti sielas ir protus, idėjas ir laisvą žodį. Turtai ir sėkmė aptemdė vaikino protą, jis ėmė svaičioti apie jam likimo skirtą istorinę misiją – kurti nauja pasaulėžiūra paremtą pasaulį ir pastatyti naują civilizaciją.

Prezidentas Trampas kaltinamas neapykantos ir susiskaldymo propagavimu, tačiau visą penkerių metų jo valdymo laiką mes matėme pastovų liberaliųjų ir kairiųjų pažiūrų tinklų ir žiniasklaidos priemonių nepertraukiamą kritiką, patyčias, persekiojimą ir nuteikinėjimą jo atžvilgiu. Amerikos imperija, kokią iki šiol pažinojome, byra mūsų akivaizdoje. Anekdotai tampa tikrove: Po 100 metų hibernacijos prabudę Putinas ir Trampas čiupo skaityti naujausius laikraščius ir taip juokiasi, taip juokiasi; Donaldas negali patikėti, kad Lietuva turi bendrą sieną su Kinija, o Volodia – kad JAV užvaldė komunistai.

2021 metai prasidėjo su keliom blogom žiniom: covid19 epidemija, ekonominiu nuosmukiu ir soctinklų, žiniasklaidos atviru persiorientavimu į visuomenės, politikos, kultūros, religijos ir visų kitu sričių užvaldymą. Apie tai pasisakė ir Vatikano Dievo garbinimo bei sakramentu kongregacijos prefektas kar. Robertas Sarah, jog dabar mus valdo finansinės ir medialinės jėgos, kurios nurodinėja, ką žmonės turi daryti, į ką tikėti. Jos interpretuoja net ir tai, ką pasako popiežius ir ko moko Bažnyčia. Viso to jau nebeinterpretuoja teologai, bet medijos. O mes nekritiškai leidžiame, kad mus valdytų ir nukreiptų. Mes jau net nebežinome, ką iš tikrųjų pasakė popiežius, kas vyksta Vatikane ir apskritai Bažnyčios gyvenime, nes mes gauname ideologiškai ir priešiškai perdirbtą žinią-melą, vaizdžiai vadinamą melagiena ar angliškai – fakenews. Kad ir tie faktai, jog, pavyzdžiui, Lenkijoje iš 1500 pedofilijos atvejų tik vienas atvejis randasi bažnytinėje aplinkoje. Arba kad ir tai, jog JAV pedofilijos statistikoje religijos aplinkoje įvyksta 5 procentai nusikaltimų (70 procentų – šeimos ir giminės rate, 20 – švietimo įstaigose), ir katalikų atvejai yra tik penktoje vietoje po juidaizmo, episkopalų ir kitų. Bet niekam tai neįdomu, nes tikslas – naikinti ideologinį priešą, kuriuo yra Bažnyčia, tą tikrosios laisvės šauklę ir gynėją amžių bėgyje. Tų liūdnų pavyzdžių yra kur kas daugiau.

Gerokai seniau apie iš medijų kylančius pavojus kalbėjo filosofas Karlas Poperis, kuris persergėjo, jog jei televizija nebus pažabota, ji taps didžiausia grėsme demokratijai, visuomenei ir kultūrai.

Nesenai mus pasiekė pranešimas, jog Google ir Aple korporacijos užblokavo Parler socialinio tinklo aplikacijas. Šis tinklas buvo sukurtas kaip alternatyva kairuoliškų pažiūrų tinklams, ir turi jau 10 milijonų naudotojų, kurių randasi vis daugiau. Dešiniųjų, konservatyvių, krikščioniškų, apskritai sveiko proto vertybių persekiojimas dabartiniuose socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos priemonėse tapo toks akivaizdus ir agresyvus, jog tiek Amerikos konservatyvių pažiūrų piliečiai įsteigė, tiek pats prezidentas Trampas žada inicijuoti nepriklausomų alternatyvių tinklų ir žiniasklaidos atsiradimą, kad visuomenės nebūtų uždusintos tų melo, manipuliacijų ir amoralumo ugnikalnių, kuriais tapo kairuoliškos ir liberalios medijos, spjaudančios savo pavojingas ir nuodingas ideologines ugnis, pelenus ir dujas.

Jau keli metai vyksta akivaizdi visuomenių poliarizaciją, diferencijacija pažiūrų pagrindu, ir tas atotrūkis vis labiau ryškėja. Nepagarba ir nepakanta kitaip mąstantiems, ypač konservatyvių pažiūrų žmonėms, tapo tokia akivaizdi, ypač JAV, jog stumiamiems į visuomenės paraštes nebeliko nieko kito – priešintis. Katalikiškos mokyklos spaudžiamos vykdyti seksualinio “švietimo” programas, vienuolių vedamos ligoninės verčiamos teikti aborto paslaugas, falo formos pyragėlių ar gėjų vestuvėms torto nesutikęs kepti kepėjas yra teisiamas kaip kriminalinis nusikaltėlis ir t.t. Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, jog gėrio ir blogio riba yra ten, kur ją nubrėžia gerieji žmonės.

Amerikos prezidento rinkimai žiniasklaidos išvartaliojimuose

Rinkimų dienos rytą, beklausant radijo stočių, užfiksavau įdomų reiškinį.

Tūlas Lietuvos radijo žurnalistas laidoje “Amerika renkasi. Koks bus pasaulis po šių rinkimų?” paskelbė, jog kandidatas Joe Bidenas pralenkė kandidatą Trumpą, ir, maždaug, pasaulis lengviau atsiduso. Nekentindamas klausyti peršamų išvadų, perjungiau Žinių radiją, o čia diktorius skelbė, jog Trumpas pralenkė Bideną. Buvo juokinga ir keista. Klasikinė logika teigia, jog juodas tuo pačiu negaliu būti baltas ir atvirkščiai. Vadinasi kažkas sakė faktinę netiesą, bet užtat tiesą apie savo pažiūras ir lūkesčius.

Nepaslaptis, kad Amerikos prezidento rinkimų kampanijos metu, ir dar anksčiau, LRT redakcija demonstravo nusistatymą prieš Trumpą ir simpatizavo Bidenui. Žodžio laisve prisidengiant patogu prasilenkti su objektyvumu. Tai įrodo, kad žmogus negali būti neutralios pasaulėžiūros, be ideologijos, todėl žiniasklaidos valdytojams reikia didelio atsargumo, kad nepradėtų piršti savo asmenines pažiūras. Pagrįstai kyla klausimas, kokios ideologijos formuoja LRT politiką?

Kai kurios žiniasklaidos priemonės virsta melo ir manipuliacijų vulkanais, besispjaudančiiais konfliktų lava, pusinių tiesų pelenais ir morališkai nuodingų naujienų dujomis. Mūsų senąją tiesos žodžio civilizaciją kaip senovės Pompėją melo pelenuose palaidos papirkta, šališka žiniasklaida. Nejaugi prie to prisidės ir valstybinė LRT?

 

Pabūsiu daliniu ateistu – ne viską tikėsiu, ką popiežius kalba

Jau kelinta diena nėra ramybės: vieni piktinasi, kiti nustebę, daug kas klausia, kas pasidarė su popiežiumi, kokius niekus jis ėmė kalbėti ir pan. Daug kam pasirodė nepriimtini jo teiginiai interviu homoseksualiam režisieriui dėl vienalyčių sąjungų civilinio įteisinimo. Ar popiežius užsiima sodomijos propaganda ar kaip tai suprasti? Pasigirdo vyrų grasinimai pereiti į islamą, atsižadėti katalikų tikėjimo, nebevaikščioti į bažnyčią ar net tapti ateistais.

Nusprendžiau ir aš pabūti ateistu, bet ne ta prasme kaip pagalvojote.  Kunigas ateistas? Visko šiame pasaulyje pasitaiko. Aš tik aklai netikėsiu, rimtai nepriimsiu, ką kartais popiežius privačiai kalba, išreiškia kaip savo nuomonę. Kunigystė yra dvilypis dalykas, reikia mokėti atskirti sakramentą, iš jo kylančią pareigybę nuo asmens. Šv. Raštas ir katalikų tikėjimas aiškiai nurodo tikėjimo  turinį, ties tuo ir pasiliksiu, nes dvasininkas nėra aukščiau Dievo, bet pašauktas būti jo tarnu, skelbiančiu jo Žodį. Deja, vyksta kova su priklausomybe nuo savęs, nuo prisirišimo prie savo nuomonės, psichikos, savų interesų, kai save imama statyti aukščiau Dievo…

Kai popiežius Paulius VI paseno, paprašė savo sekretoriaus pasakyti, kada ims nusikalbėti. Koks nuolankus ir savikritiškas buvo tas popiežius! Dabartinis popiežius – dominuojanti, ūmi, dramatinė, įtarčiau – traumuota neurotinė asmenybė. Tai nesunku pastebėti. Toks yra ir mūsų laikmetis! Sakoma, jog kiekvienas turime savų keistumų ir su amžiumi tie keistumai išryškėja, sustiprėja. Visa kas žmogiška ir mums, dvasininkams, nėra svetima. Popiežiai irgi sensta.

Popiežiaus Pranciškaus pasisakymas iš dalies yra pagrįstas ta prasme, jog nevalia tokių žmonių persekioti, tačiau ar jam reikėjo apie partnerystės įteisinimą kalbėti, kai apie tai pasaulietiniai sluoksniai diskutuoja jau kelis dešimtmečius? Neatsargus leptelėjimas sudrebino Bažnyčios pamatus, tapo pasičiuptas ir išnešiotas akimirksniu po visą pasaulį – čia juk ne gramą padariusio kaimo klebonėlio postringavimai. Taip jis užsitraukė eretiko popiežiaus įtarimą, maža to, – homoseksualaus asmens šešėlį (kas širdy – tas ir ant liežuvio). Bet tai nebūtų kažkas naujo, kai, pasak lenkų kunigo, profesoriaus Dariusz Oko, pusė katalikų vyskupų yra homoseksulios orientacijos ir kuria Bažnyčiai pavojingą “levandinę mafiją”.

Be abejo, visada buvo, yra ir bus vyrų, kurie moteris tik gerbia, bet neturi joms meilės, todėl negalės kurti dvasinio, kūniško ir ekonominio ryšio santuokos tikrovėje. Tas pats pasakytina apie kai kurias moteris, kurios neatskleidė vyriško prado esmės ir prasmės… Ir be popiežiaus komentarų ar mūsų leidimo jie iki šiol gyveno kaip norėjo ir  leidimo neprašė, patys prisiimdami atsakomybę už savo elgesį. Dabar jie permes iš dalies tą atsakomybę popiežiui, pateisindami savo gyvenimo būdą. Susidaro įspūdis, kad popiežius tapo svetimų nuodėmių bendrininku ir tyrų sielų piktintoju.

Popiežius savo pasisakyme kalbėjo, kad niekas neturėtų būti išmestas iš šeimos, gyventi be šeimos, suprask, vienas, vienišas, atsiskyręs. Aš, celibatininkas, esu vienatvės specialistas, žinau šį bei tą apie vienatvę, kad siūlyčiau kam nors vienatvę. Visgi kaip dvasininkas popiežius turėjo išlikti teologijos rėmuose ir nesileisti į spontaniškumą, suponuodamas šeimų lygybę su  vienalytėmis sąjungomis. Sąjungos nėra šeima, tai tik pakaitalas, kad nebūtų vieniša, kad lengviau spręstųsi ekonominiai reikalai, kad paprasčiausiai būtų šalia patikimas draugas ar pagalbininkas. Jei įvedus čia krikščioniškos moralės reikalavimus, kurioje tarptų skaisti ir nesavanaudiška draugystė bei tarpusavio pagalba, toks gyvenimo būdas primintų vienuolinę bendruomenę. Belieka pamaldžiai pasvajoti.

Bažnyčia kviečia į dorybingą gyvenimą pagal Dievo įsakymus ir krikščioniškos etikos normas. Viską suvedant vien į žmogiškumą, išblunka religijos ir moralės ribos. Nedrįstame paneigti žmogaus evangelinio idealo: nors esame nusidėjeliai, bet – ne bedieviai, kad sąmoningai atmestume Dievo valią ir prigimtinę tvarką.

Migrantų paguoda, gelbėk nuo migrantų!? Atnaujinta informacija

Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kard. Robert Saraha išsiuntė visiems vyskupams pranešimą, jog popiežiaus Pranciškaus sprendimu Loreto Švenčiausios Mergelės Marijos litanija tapo papildyti trimis naujais kreipiniais: gailestingumo motina, vilties motina ir migrantų (keliaujančiųjų) paguoda.

Tai nieko naujo ir nuostabaus, kadangi amžių bėgyje pamaldžioji liaudis sukūrė tą litaniją pridėdama vis po naują kreipinį. Nauji kreipiniai atsirasdavo ir popiežių iniciatyva, siekiant atsižvelgti į Tradiciją, naujai paskelbtas dogmas ar krikščioniškas vertybes. Popiežius Benediktas XVI įvedė kreipinį „Taikos karaliene”, šv. Jonas Paulius II – „šeimų karaliene”.

Katalikiško dvasingumo tradicijoje Mergelė Marija buvo žinoma kaip jūrų žvaigždė, kuri veda laivus per neramius vandenynus, tačiau dažniausiai kelionės globėju buvo šaukiamas šv. Juozapas.

Popiežiaus Pranciškaus įvesti du kreipiniai, atrodytų, atitinka tradicinius ir dvasinius litanijos darybos dėsnius, tačiau trečiasis išsiskiria. Būtent, „migrantų paguoda” į lietuvių kalbą net nevertė, paliekant žodį „migrantai”, kai daugelyje kitų šalių jį pakeitė švelnesniu vietinės kalbos žodžiu. Siūlyčiau versti į keliauninkus, tada ne taip erzintų paskutinių metų migracijos tikrovė.

Ne vienas katalikiškas autorius pasaulyje išreiškė abejonę, ar norėta pagerbti Mariją, ar maldingumo priedangoje tapo įvestas ideologinis elementas? Daugumai yra žinomas popiežiaus Pranciškaus užsidegimas pabėgėlių iš Azijos ir Afrikos priėmimo klausimu, kaip jis darė visokeriopą spaudimą vyskupijoms ir vyriausybėms, kad priimtų jaunus, eiklius pabėgėlius, daugiausia musulmonus. Žinome ir Vakarų Europos visuomenių bei kai kurių vyriausybių atvirą priešinimąsi migrantų bangai, konfliktus su Europos Komisija ir t.t. Dėl migrantų stūmimo ne tik ES institucijos, vyriausybės, bet ir popiežius tapo labiausiai kritikuojami plačiuose visuomenės sluoksniuose. Migrantų keliamos nevaldomos smurto ir plėšimų akcijos Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse sukėlė paniką ir pasibaisėjimą, į rinkimų pergales atvedė patriotines partijas.

Neapsimetinėsiu, jog man tas kreipinys patinka. Kyla didelės abejonės, kad privačiai meldžiantis kas nors kreipsis į „migrantų paguodą“ (idant migrantai sėkmingai pasiektų Lietuvą ir ją paverstų antrąja Švedija, kurioje vyriausybė eilėje miestų yra praradusi civilinę kontrolę?). Viešose pamaldose teks laužant sąžinę ir pažiūras atlikti, kas eiliniam kunigui-vykdytojui, vyskupo pagalbininkui-varžteliui-durneliui, paliepta daryti. Kaip kad patarė vienas vyskupas su skurdo problema susidurusiam jaunam kunigui – „sukąsk dantis, broli, ir kentėk“. Veidmainiškai pro sukąstus dantis kalbėsim, kas vyresnybės paliepta, o širdyje aimanuosime: „Marija, atleisk mums dėl mūsų keistų maldų, gelbėk nuo migrantų, nes jie nuo savo problemų pabėgti negali, jie jas atneš pas mus. Suteik mums jėgų ir sumanumo jiems padėti jų kraštuose, o ne pas mus“.


Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė trijų kreipinių vertimo tekstą. Blaivus protas ima viršų išverčiant kontraversišką kreipinį “keliaujančiųjų priebėga”, kuris, nors ir nurodo į paskutiniąją migracijos krizę, tačiau ne tiek atvirai ir erzinančiai “migrantų” formoje.

https://lvk.lcn.lt/naujienos/,422

Su šv. ornitologijos diena? Sekminės

Nuskambėjo neįprastai ir net šventvagiškai: kuo Sekminės susijusios su ornitologija ir kodėl ji pavadinta šventa? Ogi dažno elementariai įkrikščioninto žmogaus sąmonėje Šventoji Dvasia asocijuojasi su balandės pavidalu. Knygų iliustracijose, bažnyčių vitražuose, ant liturginių rūbų, vyskupų mitrose sklendžia „dieviškasis paukštis“. Gerai kad dar nevadiname Šventosios Dvasios šventąja balande ir kad nepaskelbėme balandžių ypatingai krikščioniškais ir sakraliais paukščiais, nes tada per plauką būtų iki sakraliosios ornitologijos.

Ar turime pagrindą ir teisę trečiąjį Dieviškąjį Asmenį – Šventąją Dvasią – vaizduoti balande/balandžiu? Panašu, kad yra rimtų argumentų paliauti taip darius, kad išvengtume naiviosios šventvagystės ir esminės klaidos.

Be abejo, Jėzaus krikšto Jordane pasakojimuose atrandame užuominas apie Šventosios Dvasios nužengimą ant Jėzaus „tarsi balandis“ pavidalu. Paskaitykime, kas tiksliai yra parašyta.
Mato evangelijoje rašoma: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo“ (3, 16). Morkaus evangelijoje pranešama, kad „Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo (1, 9). Luko versija skamba panašiai: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis“ (3, 21). Jono evangelijoje randame panašų pasakojimą: „Ir Jonas paliudijo: “Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo (1, 32).

Niekur nerandame tvirto užtikrinimo, jog tai buvo balandžio pavidalas, abejonę ir netikrumą išreiškiant žodeliu “tarsi”, kuris nereiškia “tikrai”. Logiškai imant, jei kas turi panašumą, nebūtinai yra tuo, į ką yra panašus. Čia iš posovietinės seminarijos laikų prisimena garsusis gnoseologinis pavyzdys, kurį pateikė filosofiją dėstęs kaimo klebonas: „Valstietis išėjo vakare į ganyklą perkelti arklio. O čia tiršto rūko besą, nieko aplink nesimato. Vedamas nuojautos, apgraibomis žmogus žengė į rūką ir pamaži jame ėmė pastebėti neaiškų patamsėjimą, lyg kokį siluetą. Artėjant prie jo, vis labiau išryškėjo forma, bruožai, pasimatė, jog tai ne karvė ar briedis, bet arklys. Taip valstietis atrado rūke savo arklį“.

Pabandykime prisiartinti prie to neaiškaus silueto, kuris priminė balandį, tačiau juo nebuvo. Akivaizdu, kad tas pavidalas sklendė, judėjo, nusileido. Paukščio sparnų ir uodegos plunksnų išsidėstymas primena spindulius, išeinančią iš centro stipininę struktūrą – ko gero tai krito į akį liudininkams? Galbūt tas pavidalas mirguliavo, raibuliavo, turėjo kažkokius plazmos, judančio kamuolinio žaibo bruožus? Galima tik spėlioti. Aišku viena, Dvasios apsireiškimas buvo matomas, vadinasi turėjo materialų pobūdį.

Ši aplinkybė iškilo Nikėjos II visuotiniame bažnyčios susirinkime (787 m.), kuris sprendė ikonoklazmo erezijos klausimą. Buvo leista naudoti ikonas ir nustatytas sąrašas, kokie šventieji asmenys gali būti vaizduojami ir gerbiami ikonose: Jėzus Kristus, Mergelė Marija, angelai, visi šventieji. Jie buvo žmonių matomi ir kitaip apčiuopiami. Tame sąraše nepateikti Dievas Tėvas ir Dievas Šventoji Dvasia, apskritai Šv. Trejybė, nes Tėvo ir Dvasios joks žmogus nematė, juolab Dieviškosios Trejybės. Manoma, kad garsusis rusų ikonų tapytojas Andriejus Rubliovas bandė pavaizduoti Švč. Trejybę taip, kaip ji vaizduojama Abraomo istorijoje: trys besisvečiuojantys angelai. Krikščioniškoji tradicija ir nuojauta vertė manyti, jog jie buvo Trejybės provaizdis Senajame Testamente, tačiau tai irgi nesuteikia aiškaus tikrumo teigti, jog Trejybė nužengė pas Abraomą angelų pavidalu. Deus semper maior – skelbia teologinė sentencija (Dievas yra kur kas didesnis nei mūsų įsivaizdavimas ir supratimas gali aprėpti), neišreiškiamasis.

Grįžtant prie Nikėjos II susirinkimo. Jame dalyvaujantys vyskupai nerado pagrindo leisti vaizduoti Šventąją Dvasią jokiu būdu, net ir tarsi balandės pavidalu kaip šviesos ar ugnies žaismo formos. Katalikų Bažnyčia laikėsi šio kanono, tačiau jau XII am. jos sakraliniame mene pradėti vaizduoti nevaizduotini asmenys ir dalykai, kuomet ir Dvasia atvirai paversta balande.

Kitas motyvas, kodėl netiktų Dvasios ir Dievo vaizduoti, tai pirmųjų dviejų Dievo įsakymų turinio ir autoriteto priėmimas. Šie įsakymai yra tarsi tektoninis lūžis religijų istorijoje, kadangi atmeta politeizmą, Dievo sužmoginimą, Dievo lytiškumą, dieviškuosius pagalbininkus, hierogamiją, gamtos sudievinimą, mitą, magiją ir t.t. Dėl tos priežasties, antrasis Dievo įsakymas draudžia vaizduoti Dievą taip, kaip tai darė pagonys: žmogaus ar žvėries, gamtos reiškinio pavidalu, tuo teigiant, kad dievybė lanko šį pasaulį per žmogaus, žvėries ar gamtos reiškinio jėgą. Vienintelė išimtis čia yra Adomas ir Ieva, kurie buvo sukurti kaip Dievo paveikslas ir panašumas, kaip Jo atstovai šiame pasaulyje. Panašiai, Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo, tapo regimas ir materialus, todėl tapo atvaizduojamas.

Šventosios Dvasios vaizdavimas balandės pavidalu yra perdėm pagoniškas dalykas, nusviedžia Jos dieviškumą ligi gyvūno lygio, iš esmės prieštarauja draudimui vaizduoti Dievą gyvūno pavidalu. Akivaizdu, kad tai biblinės ir dogminės klaidos pasireiškimas esminiu klausimu. Kaip tad pavaizduoti Šventąją Dvasią, jei jos materialus apsireiškimas įvardintas tarsi balandės, tarsi ugnies liežuvių, tarsi vėjo ūžimo? Yra Nikėjos II susirinkimo sprendimas, yra ir įsigalėjusi neteisėta vaizdavimo praktika. Gal bent liktume „tarsi“ lygyje, nevaizduojant konkretaus ir su detalėmis paukščio – balandžio?

Arkivyskupas grįžta į mediciną

Kaip skelbiama prancūziškoje spaudoje, Paryžiaus arkivyskupas pasisiūlė dirbti savanoriu gydytoju padedant susirgusiems nuo korona viruso http://www.leparisien.fr/societe/coronavirus-les-prieres-de-l-archeveque-de-paris-ancien-medecin-pour-les-soignants-et-malades-24-03-2020-8287167.php

69 metų arkivyskupas Michel Aupetit prieš tapdamas kunigu kelis dešimtmečius dirbo bendrosios medicinos gydytoju. Bažnyčios istorijoje nieko nauja, kad dvasininkai užsiėmė medicinos praktika. Šv. Lukas, evangelistas, buvo gydytoju. Sovietiniais laikais rusų stačiatikių metropolitas Lukas prie ikonos ir su kunigo sutana operavo ligoninėse pacientus, tarp jų ir bažnyčios bei tikėjimo priešus, kadangi buvo sėkmingas ir garsus  chirurgas (https://orthodoxwiki.org/Luke_(Voino-Yasenetsky)_of_Simferopol_and_Crimea). Lietuvoje tarp kunigų yra  keletas buvusių gydytojų. Ypač garsus ybuvo Aleksandras Bendoraitis (https://www.vle.lt/Straipsnis/Aleksandras-Ferdinandas-Bendoraitis-54795), kuris daugybę metų buvo Pietų Amerikos džiunglių gyventojų apaštalas, švietėjas ir gydytojas.

Natūraliai kyla klausimas, ar kunigui tinka užsiimti medicinos praktika, kai jis yra pašauktas būti sielų gydytojas, turintis dieviškas priemones sielų ir kūnų gydymui? Galima būti prileisti, kad iš netikėjimo ar menko tikėjimo kyla pagunda apsiriboti žemiškomis priemonėmis, manant, kad dvasinės ir tikėjimo duodamos yra neefektyvios ar negyvenimiškos.  Be to, ar vadovaujant tokiai dideliai vyskupijai, esant atsakingam už savo kunigų reikalus, pakanka laiko ir kažkam kitam? Jau dvidešimt metų arkivyskupas nėra praktikuojantis medikas, tad kyla nuogastavimų dėl jo medicininių sugebėjimų ir įgūdžių lygio. Ko gero tai buvo viešų ryšių akcija, siekiant atkreipti dėmesį ir solidarizuojantis epidemijos akivaizdoje.

Paryžiaus arkivyskupas yra įsteigęs koronavirusu apsikrėtusių ligonių ir jų šeimų pastoraciją, kurioje darbuojasi virš 50 geros sveikatos jaunų kunigų, kuriems virusas yra minimaliai pavojingas, kad dieviškosios priemonės šv. sakamentų pagalba būtų toliau taikomos, kad malonės jėga stiprintų sielas, o sielų stiprybė apsireikštų ir kūno sveikata bei abiejų išganymu.

Pranašiškas filmas apie katalikybės ateitį

Dalinuosi nuoroda į filmą „Katalikai“, sukurtą 1973 m., su subtitrais lietuvių kalba. Jame perteikiamas  įsivaizduojamas laikotarpis po Vatikano IV visuotinio susirinkimo, kurio dėka įgyvendinamas visų religijų sinkretizmas. Išsiilgę tikro tikėjimo katalikai keliauja į nuošalią salą, kurioje dar gali atlikti išpažinti, dalyvauti normaliose Mišiose ir priimti tikrą Komuniją.
Sinkretistinės religijos tarsi koks popiežius siunčia jauną naujosios religijos dvasininką kaip vizitatorių likviduoti senojo dvasingumo paskutinėje katalikybės partizanavimo vietoje.
Vietoj maldos vizitatorius atlieka budistinę meditaciją. Aklas klusnumo pildymas žmogiškų religinių lyderiu atžvilgiu tapo iškeltas aukščiau paties tikėjimo, kuris yra klusnumo Dievui išraiška.
Tai filmas, kuris parodo metodišką tikinčių žmonių sąžinių laužymą religijos ribose, kai politika, pasaulietinės mados ir taip vadinamas sveikas protas tampa naujosios religijos esme. Šis filmas parodo ir religinių lyderių netikėjimo dramą, kai būdami akli tikėjimo reikaluose, jie vadovauja dar šiek tiek matantiems, idant ir juos padarytų aklais.
Subtitrus išvertė ir patalpino Andrius, kuriam padėka už nemažą darbą.

Epidemijos protrūkis kunigų seminarijoje

Visi šv. Petro brolijos seminarijoje Wigratzbade Vokietijoje  dirbantys kunigai ir pusė studijuojančių klierikų apsikrėtė koronavirusu nuo italo kunigo, kuris svečiavosi seminarijoje ir nežinodamas atvežė iš savo šalies ligą. Daugumos sveikata pasitaisė, beliko 10 sunkiai sergančių.

Kovo 14 d. pradėjusi plisti liga privertė visą bendruomenę izoliuotis ir sudarė tinkamas sąlygas ne tik gydytis, tačiau ir pamąstyti, koks trapus ir trumpas yra gyvenimas, kad būtina rūpintis ne tik savo kūniška sveikata, tačiau ir savo sielos amžinuoju išganymu.

Savo internetiniame puslapyje seminarijos atstovas rašė, jog Dievas leidžia blogiui įvykti tik dėl to, kad būtų pasiektas dar didesnis gėris, todėl epidemija paskatins daugelio grįžimą pas Dievą, o jo ištikimiesiems dar labiau sustiprinti tikėjima Tuo, kuris vienintelis gali suteikti prasmę mūsų trapiai  egzistencijai žemėje.

Nuo epidemijos saugantis kryžius – karavaka

XVII-XIX amžiuje katalikiškoje Europoje buvo išplitęs karavakos kryžius, saugantis nuo epidemijos ir užteršto oro. Ilgainiui ši tradicija išnyko, tačiau dar galima jų pastebėti kai kuriuose Lenkijos regijonuose. Jotvingių kryžiaus ordino nariai jį pastatė ir pašventino Kryžių kalne 2013 m.

Daugiau apie tai Šiaulių naujienose: http://www.snaujienos.lt/zmones/5376-v-puronas-apie-karavyk-jotvingi-kryiaus-riteri-ordin-ir-kryi-kalno-reglament.html

Šv.Pranciškaus sniego žmona. XXVII eil.sekmadienis

Dievo Apvaizdos lemta, kad šv.Panciškaus minėjimo šventė sutapo su sekmadieniu, kuomet skaitomi šv. rašto skaitiniai apie vyro ir moters sukūrimą ir pašaukimą į šeimos gyvenimą. Be to, Vatikane prasidėjo vyskupų sinodas šeimos klausimu. Nedėkingas dalykas susieti tas dvi tikroves: Pranciškus buvo vienuolis, šeimos neturėjo, apie jos gyvenimą nieko doro ir nepasakė.

Bet vienas jo gyvenimo faktas patraukia dėmesį ir suteikia paskatų mąstymui. Jo biografai aprašo turėjus jį stiprią pagundą mesti vienuolinį gyvenimą ir sukurti šeimą. Sakytum, nieko blogo tame nėra, nes Biblija nurodo visuotinį visų žmonių pašaukimą į šeimą, kuri yra pati geriausia vieta žmogui gimti, augti, gyventi ir mirti. Dievas myli šeimą ir ją laimina.

Celibato reikalavimas čia sakytum yra dirbtinis. Ir popiežiai ne kartą patvirtino, kad tai nėra dogma. Maža to, likau apstulbintas  vieno stačiatikių kunigo apreiškimo, kad penktasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas įsakė kunigams ženytis. Dėl dviejų priežasčių: kad nenutoltų nuo žmonių, kad išlaikytų gyvenime tvarką. Panašu, ir Rytų bei Vakarų bažnytinis skylimas įvyko taip pat ir dėl popiežiaus įsakyto visuotinio dvasininkų celibato. Stačiatikių dvasininkų statistikos rodo, jog apie 80 procentų yra vedę.

Visgi ir Rytų Bažnyčioje egzistuoja vienuolinis luomas ir celibatas. Vienuolinis pašaukimas yra senas kaip ir pati krikščionybė, siekia net ankstesnius laikus, pavyzdžiui esėnų atsiskyrėlių. Bažnyčia gerbia ir pripažįsta celibatinio gyvenimo formą, Jėzaus parodytą, apaštalo Pauliaus išgirtą.

Grįžtant prie Pranciškaus. Pašauktam Dievo būti vienuoliu trokšti šeimos reiškia ne ką kitą tik paties velnio gundymą. Tai suprasdamas ir norėdamas nugalėti įsiaudrinusias aistras jis ėmė ridenti sniego kamuolius ir statyti sniego senius. Nulipdytą pirmą balvoną pavadino žmona, o toliau iki visiško nukritimo lipdė sniego vaikus-senius besmegenius-balvoniukus. Šv.Pranciškaus šeima – pablūdęs nuo aistros vyras, ledinė žmona ir besmegeniai vaikai.

Ko negalėjo suteikti Pranaciškus jiems – Dievo dvasios, kuri iš žemės nulipdytą pirmąjį žmogų padarė gyva būtybe. Bet ko jis pamokė tuo įvykiu? Vyrui nederėtų kurti tokios nevykusios šeimos: iš savo žmonos daryti žiemos baidyklės ir vaikų – balvoniukais.

Elementarybės

Atėjo laikai, kai reikia kalbėti elementarius dalykus, banalybes. Pamokslininkams atrodo, jog žmonės žino paprastus dalykus, todėl stengiasi kalbėti įdomiai, originaliai, duoti kažką naujo. Tai pavojinga, nes žmonės kaip tik nežino ir neišmano paprastų dalykų.

Su jūsų pagalba bandykime padaryti sąrašą elementarių gyvenimo ir tikėjimo tiesų, kurios yra užmirštos, tačiau yra esminės arba labai svarbios.

https://www.kunigas.lt/elementarybes/

Stebuklai vyksta

14-metis John Smith bežaisdamas su draugais įkrito į ledinį vandenį. Vienas iš jų išlipo pats, dar prieš atvykstant gelbėjimo tarnybai, kuri ištraukė kitą besilaikiusį už ledo. Johaną surado tik po 15 minučių paieškų. Jo būklė buvo beviltiška, nes vandenyje praleido 48 minutes, nebepadėjo ir reanimacija.

Pagalbą suteikęs gydytojas pranešė vaiko motinai apie jo būklę, o toji ėmė balsu melstis į Šventąją Dvasią, prašydama jį išgalbėti. Po kelių minučių gydytojas pajuto pulsą. Nustebintas įvykio į žurnalą užrašė, jog širdį įjungė Šventoji Dvasia, kuri išklausė motinos maldą.

Mažai kas tikėjosi, kad praleidęs tiek laiko po vandeniu ir nekvėpavęs berniukas atsibus ir bus sąmoningas. Bet jis prabudo ir atsakinėjo į gydytojo klausimus.

Tai išties yra stebuklas, kuris sutvirtino visų tikėjimą, ypač jaunuolio, kuris pasiryžęs yra nuo šiol ne išsidirbintėti, bet pildyti Viešpaties valią.

http://www.ksdk.com/videos/news/local/2015/02/04/miraculous-recovery-of-teen-rescued-from-ice/22839507/

Juodieji avinėliai girdėjo angelų giesmes

Kaip rašoma Luko evangelijoje, ganantys bandas piemenys išgirdo angelų žinią apie žmonijos Išganytojo gimimą. Evangelija liudija, jog piemenys sergėjo bandą pakaitomis, nes gruodžio naktys yra ilgos ir šaltos, o Betliejus yra apie 800 metrų virš jūros lygio. Krikščionybės kritikai teigia, jog niekas tuomet žiemos metu neganė avių.

Iš dalies jie tiesūs, jei kalbėtume apie baltųjų avių bandas. Pagal seną tradiciją judėjai labai stropiai paisė ritualinio švarumo nuostatų, todėl turėjo trijų tipų bandas: sudaryta tik iš baltos vilnos avių, kurios laikomos švariomis ir eina į avidę, esančią gyvenvietėje; avys, kurių vilna yra ne visai balta, gali įeiti į aptvarą už gyvenvietės ribų; juodos vilnos avys laikytos nešvariais gyvuliais, todėl negalėjo prisiartinti prie gyvenvietės, nakvojo su  piemenimis lauke nepaisant metų laiko, orų sąlygų.

Tai buvo labiausiai skurstančios bandos, išstatytos į plėšrūnų ir plėšikų, oro sąlygų pavojus. Juodųjų avių piemenų ir bandos simbolyje matome tą visuomenės dalį, kurią sudaro emigrantai, benamiai, silpnieji, atstumtieji, neįgalieji ar nusidėjėliai, kuriems angelai ir skelbė ramybę.

Tai reiškia, jog bažnyčiose esančios Betliejaus prakartėlių avelės turėtų būti ne baltos, bet juodos, kad išlaikytume istorinę tiesą ir neiškreiptą Jėzaus žodžių prasmę, jog jis atėjo ne pas teisiuosius, bet pas nusidėjelius, kad ir jie būtų išgelbėti.

Iš kur žinome apie Jėzaus gimimo metą?

Kai kurie tvirtina, kad nėra jokių Jėzaus gimimo įrodymų, kad Kalėdų švente krikščionys kovoja prieš pagonybę, mat daugeliui pagonių religijų saulės grįžimas yra svarbus įvykis. Romėnai šventė nenugalimos saulės (Sol invictus) šventę. Pasirodo, jog pats Dievas, kuris suklostė įvykių eigą, kovoja su pagonybės tamsa.

1947 metais vienas beduinas atsitiktinai atrado molinį indą Kumrano dykumos oloje, apie 20 km nuo Jeruzalės. Tai buvo pradžia didelių atradimų, nes vėliau archeologai aptiko 11 požeminių olų, kuriose buvo  daugybę indų su gerai išsilaikiusiais senoviniais bibliniais ir kitokiais tekstais, tarp kurių buvo „Jubiliejų knyga“. Joje nurodytas Izraelio kunigų skyrių tarnybos grafikas Jeruzalės šventykloje. Kunigai buvo suskirtstyti į 24 skyrius. Pagal tą grafiką, aštuntasis Abijo skyrius, kuriam ir priklausė kunigas Zacharijas, Jono Krikštytojo tėvas (Lk 1, 5), turėjo eiti tarnystę šventykloje tą savaitę, kuri išpuldavo tarp rugsėjo 23 ir 30 dienos. Tai patvirtina ir Luko evangelija, jog burtų keliu Zacharijui lemta įeiti į šventyklą rugsėjo 23-iąją. Tuomet jis gavo žinią iš angelo Gabrieliaus, jog susilauks  sūnaus (Lk 1, 5–25). Praėjus devyniems mėnesiams po angelo apreiškimo, Zacharijas susilaukė sūnaus. Vadinasi, senoji tradicija Jono Krikštytojo gimimo šventę švęsti birželio 24 dieną turi ir istorinį pagrindą. Su šiuo įvykiu susijusi ir Kalėdų šventė.

Praėjus šešiems mėnesiams po įvykių šventykloje arkangelas Gabrielius apsireiškė ir Marijai apie kovo 25 dieną, nes, kaip liudija evangelija ir senovinė šventės tradicija, po to įvykio Marija skubiai iškeliavo pas savo giminaitę Elzbietą, Jono Krikštytojo motiną, kuri buvo nėščia jau šeštą mėnesį (Lk 1, 26). Vadinasi kovo 25-ąją Marija pradėjo įsčiose Jėzų, o devyni mėnesiai sueina gruodžio 25-ąją, kuomet ir švenčiame Jėzaus gimimo iškilmes.

Evangelistas Lukas parašė evangeliją remdamasis tiesioginiais liudytojais, tarp kurių buvo Jėzaus Motina – švč.M.Marija. Šv.Lukas buvo ne tik gydytojas, bet ir menininkas, kuris nutapė ne vieną Marijos atvaizdą ir išskobė ne vieną statulėlę.  Viena statulėlė yra glaudžiai susijusi su Gvadelupės apsireiškimu Meksikoje.

 

Pagal zenit.org

Kaip galima prisižaisti užsiiminėjant spiritizmu

Interneto platybėse pasirodė filmukas, kuriame įamžintos spiritizmu užsiiminėjančios studentės. Vieną iš jų tuo metu užvaldo demonas.

Labai pažįstamas siužetas, su kuriuo teko susidurti ne vieną kartą: žmonėms užsiiminėjant burtais, spiritizmu ir kitais pirmam Dievo įsakymui prieštaraujančiais dalykais atidaromos durys piktųjų dvasių veikimui.

Jau ėmė plaukti žinios apie nelaimes,keistus reiškinius iš praėjusio Helovyno beprotybės…

Tradiciškai po Vėlinių aštundienio parapijose prasideda kalėdojimas, parapijiečių lankymas ir namų laiminimas. Kiekvieną rudenį tekdavo bent kelis atvejus rasti, kuomet žmones imdavo varginti keisti reiškiniai ar nelaimės. Po tokių patirčių darosi aišku net tik kunigams, bet dar labiau nukentėjusiems, jog metinis namų ir šeimų palaiminimas prieš Kalėdas turi prasmę, yra tarsi “dvasinė profilaktika”.

Be galo švelnus ir taktiškas a.a.Tėvas Stanislovas rūsčiai ir kategoriškai, pakeltu balsu vienai nuo spiritizmo nukentėjusiai moteriai pasakė: “įkišai rankas į smalą, tai dabar kol nusiplausi jas – kentėk”.  Deja, tokia tikrovė,  atgaila už tokius dalykus būna ilga ir sunki.

Mel Gibson atsivertimas

Aktorius Mel Gibson prarado gero kataliko vardą, kai 2006 m. buvo pričiuptas girtas vairuojantis automobilį ir neištikimas savo žmonai Robyn Moore, su kuria susilaukė 7 vaikų, ir kuri su juo išsiskyrė.

Tačiau Gibson teigia, jog ta 8-erių metų nuopolio istorija jau yra neaktuali, nes jis stengiasi ištaisyti savo klaidas.

 

Kaip vyskupas jautį traukė

Bosnijos vyskupas (Hranic) puolė pagelbėti valstiečiui, kai pro šalį važiuodamas pamatė, jog jo jautį pagriebė nešti potvynio srovė. Valstietis nesugebėjo vienas jo ištraukti. Juokingiausia (vienoje nuotraukoje matosi), kad vienas kunigas susidėjęs rankas pasyviai ir susidomėjęs sekė vyskupo kovą už jaučio likimą.

Praėjusias savaites kai kurias Balkanų šalis nusiaubė liūčių sukeltas potvynis.

hranic_bik3-210514-525x350

http://www.bitno.net/vijesti/hrvatska/foto-nadbiskup-hranic-u-obilasku-poplavljenih-sela-pomagao-izvuci-bika-iz-vode/#.U3-mkvl_tHL

Hranic

Odė televizoriui, daugelio sielų ganytojui

Televizorius yra mano ganytojas-

Jis pasotina mano sielą, kad daugiau nieko nenorėčiau.

Jis paguldo mane į minkštą sofą,

Veda mane tolyn nuo tikėjimo ir sužlugdo mano sielą.

Reklamos užsakovų dėka veda mane sekso ir smurto takais,

Todėl aš vaikštau mirties slėnio šešėliuose, džiaugdamasis blogiu,

Nes kraujas ir seksas paguodžia mane.

Niekas manęs nesutrukdys, nes jo valdymo pultelis yra visada su manimi,

Jis suteikia paguodos man, užpildo sielos tuštumą.

Jis patepa mano galvą humanizmo aliejumi.

Tinginystė ir neišmanymas lydės mano šeimą per visas gyvenimo dienas,

Kai graužia mane sąžinė, pamirštu ką padaręs,

Nes tu apakini mane,

Pripildai mano galvą politikos intrigomis.

Todėl per amžius neregėsiu Viešpaties namų,

Nes kas vakarą televizorius užtrenkia man duris,

Kad ten neįeičiau.

 

Pagal 23 psalmę

Religingieji išsaugos žmoniją

Britų politologas dr. Eric P. Kaufman teigia, jog religingi žmonės užtikrina demografinę viltį, jie susilaukia kur kas daugiau vaikų. Tuo tarpu sekuliarūs individai neturi moralinių jėgų mylėti ir aukotis dėl vaikų.

Politologo teigimu, sekuliarizmas kaip toks gali egzistuoti ir kilti tik krikščioniškos civilizacijos erdvėje, tačiau naikindamas krikščionybę, neturi ateities ir pats.

http://www.mercatornet.com/articles/view/shall_the_religious_inherit_the_earth

http://www.laisvavisuomene.lt/lvi-komentaro-dokumentai/ar-religingieji-paveldes-pasauli/