Temos Archyvai: Idomybes

Pabūsiu daliniu ateistu – ne viską tikėsiu, ką popiežius kalba

Jau kelinta diena nėra ramybės: vieni piktinasi, kiti nustebę, daug kas klausia, kas pasidarė su popiežiumi, kokius niekus jis ėmė kalbėti ir pan. Daug kam pasirodė nepriimtini jo teiginiai interviu homoseksualiam režisieriui dėl vienalyčių sąjungų civilinio įteisinimo. Ar popiežius užsiima sodomijos propaganda ar kaip tai suprasti? Pasigirdo vyrų grasinimai pereiti į islamą, atsižadėti katalikų tikėjimo, nebevaikščioti į bažnyčią ar net tapti ateistais.

Nusprendžiau ir aš pabūti ateistu, bet ne ta prasme kaip pagalvojote.  Kunigas ateistas? Visko šiame pasaulyje pasitaiko. Aš tik aklai netikėsiu, rimtai nepriimsiu, ką kartais popiežius privačiai kalba, išreiškia kaip savo nuomonę. Kunigystė yra dvilypis dalykas, reikia mokėti atskirti sakramentą, iš jo kylančią pareigybę nuo asmens. Šv. Raštas ir katalikų tikėjimas aiškiai nurodo tikėjimo  turinį, ties tuo ir pasiliksiu, nes dvasininkai nėra aukščiau Dievo, bet pašaukti būti jo tarnau, skelbiančiu jo Žodį. Deja, vyksta kova su priklausomybe nuo savęs, nuo savo nuomonės, psichikos, savo interesų, kai save statome aukščiau už Dievą…

Kai popiežius Paulius VI paseno, paprašė savo sekretoriaus pasakyti, kada ims nusikalbėti. Koks nuolankus ir savikritiškas buvo tas popiežius! Dabartinis popiežius – dominuojanti, ūmi, dramatinė, įtarčiau – traumuota asmenybė. Tai nesunku pastebėti. Toks yra ir mūsų laikmetis! Sakoma, jog kiekvienas turime savų keistumų ir su amžiumi tie keistumai išryškėja, sustiprėja. Visa kas žmogiška ir mums, dvasininkams, nėra svetima. Popiežiai irgi sensta.

Popiežiaus Pranciškaus pasisakymas iš dalies yra pagrįstas ta prasme, jog nevalia tokių žmonių persekioti, tačiau ar jam reikėjo apie partnerystės įteisinimą kalbėti, kai apie tai pasaulietiniai sluoksniai diskutuoja jau kelis dešimtmečius? Neatsargus leptelėjimas sudrebino Bažnyčios pamatus, tapo pasičiuptas ir išnešiotas akimirksniu po visą pasaulį – čia juk ne gramą padariusio kaimo klebonėlio postringavimai. Taip jis užsitraukė eretiko popiežiaus įtarimą, maža to, – homoseksualaus asmens šešėlį (kas širdy – tas ir ant liežuvio). Bet tai nebūtų kažkas naujo, kai, pasak lenkų kunigo, profesoriaus Dariusz Oko, pusė katalikų vyskupų yra homoseksulios orientacijos ir kuria Bažnyčiai pavojingą “levandinę mafiją”.

Be abejo, visada buvo, yra ir bus vyrų, kurie moteris tik gerbia, bet neturi joms meilės, todėl negalės kurti dvasinio, kūniško ir ekonominio ryšio santuokos tikrovėje. Tas pats pasakytina apie kai kurias moteris, kurios neatskleidė vyriško prado esmės ir prasmės… Ir be popiežiaus komentarų ar mūsų leidimo jie iki šiol gyveno kaip norėjo ir  leidimo neprašė, patys prisiimdami atsakomybę už savo elgesį. Dabar jie permes iš dalies tą atsakomybę popiežiui, pateisindami savo gyvenimo būdą. Susidaro įspūdis, kad popiežius tapo svetimų nuodėmių bendrininku ir tyrų sielų piktintoju.

Popiežius savo pasisakyme kalbėjo, kad niekas neturėtų būti išmestas iš šeimos, gyventi be šeimos, suprask, vienas, vienišas, atsiskyręs. Aš, celibatininkas, esu vienatvės specialistas, žinau šį bei tą apie vienatvę, kad siūlyčiau kam nors vienatvę. Visgi kaip dvasininkas popiežius turėjo išlikti teologijos rėmuose ir nesileisti į spontaniškumą, suponuodamas šeimų lygybę su  vienalytėmis sąjungomis. Tai nėra šeima, tai tik pakaitalas, kad nebūtų vieniša, kad lengviau spręstųsi ekonominiai reikalai, kad paprasčiausiai būtų šalia patikimas draugas. Jei įvedus čia krikščioniškos moralės reikalavimus, kurioje tarptų skaisti ir nesavanaudiška draugystė bei tarpusavio pagalba, toks gyvenimo būdas primintų vienuolinę bendruomenę. Belieka pamaldžiai pasvajoti.

Bažnyčia kviečia į dorybingą gyvenimą pagal Dievo įsakymus ir krikščioniškos etikos normas. Viską suvedant vien į žmogiškumą, išblunka religijos ir moralės ribos. Nedrįstame paneigti žmogaus evangelinio idealo: nors esame nusidėjeliai, bet – ne bedieviai, kad sąmoningai atmestume Dievo valią ir prigimtinę tvarką.

Migrantų paguoda, gelbėk nuo migrantų!? Atnaujinta informacija

Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kard. Robert Saraha išsiuntė visiems vyskupams pranešimą, jog popiežiaus Pranciškaus sprendimu Loreto Švenčiausios Mergelės Marijos litanija tapo papildyti trimis naujais kreipiniais: gailestingumo motina, vilties motina ir migrantų (keliaujančiųjų) paguoda.

Tai nieko naujo ir nuostabaus, kadangi amžių bėgyje pamaldžioji liaudis sukūrė tą litaniją pridėdama vis po naują kreipinį. Nauji kreipiniai atsirasdavo ir popiežių iniciatyva, siekiant atsižvelgti į Tradiciją, naujai paskelbtas dogmas ar krikščioniškas vertybes. Popiežius Benediktas XVI įvedė kreipinį „Taikos karaliene”, šv. Jonas Paulius II – „šeimų karaliene”.

Katalikiško dvasingumo tradicijoje Mergelė Marija buvo žinoma kaip jūrų žvaigždė, kuri veda laivus per neramius vandenynus, tačiau dažniausiai kelionės globėju buvo šaukiamas šv. Juozapas.

Popiežiaus Pranciškaus įvesti du kreipiniai, atrodytų, atitinka tradicinius ir dvasinius litanijos darybos dėsnius, tačiau trečiasis išsiskiria. Būtent, „migrantų paguoda” į lietuvių kalbą net nevertė, paliekant žodį „migrantai”, kai daugelyje kitų šalių jį pakeitė švelnesniu vietinės kalbos žodžiu. Siūlyčiau versti į keliauninkus, tada ne taip erzintų paskutinių metų migracijos tikrovė.

Ne vienas katalikiškas autorius pasaulyje išreiškė abejonę, ar norėta pagerbti Mariją, ar maldingumo priedangoje tapo įvestas ideologinis elementas? Daugumai yra žinomas popiežiaus Pranciškaus užsidegimas pabėgėlių iš Azijos ir Afrikos priėmimo klausimu, kaip jis darė visokeriopą spaudimą vyskupijoms ir vyriausybėms, kad priimtų jaunus, eiklius pabėgėlius, daugiausia musulmonus. Žinome ir Vakarų Europos visuomenių bei kai kurių vyriausybių atvirą priešinimąsi migrantų bangai, konfliktus su Europos Komisija ir t.t. Dėl migrantų stūmimo ne tik ES institucijos, vyriausybės, bet ir popiežius tapo labiausiai kritikuojami plačiuose visuomenės sluoksniuose. Migrantų keliamos nevaldomos smurto ir plėšimų akcijos Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse sukėlė paniką ir pasibaisėjimą, į rinkimų pergales atvedė patriotines partijas.

Neapsimetinėsiu, jog man tas kreipinys patinka. Kyla didelės abejonės, kad privačiai meldžiantis kas nors kreipsis į „migrantų paguodą“ (idant migrantai sėkmingai pasiektų Lietuvą ir ją paverstų antrąja Švedija, kurioje vyriausybė eilėje miestų yra praradusi civilinę kontrolę?). Viešose pamaldose teks laužant sąžinę ir pažiūras atlikti, kas eiliniam kunigui-vykdytojui, vyskupo pagalbininkui-varžteliui-durneliui, paliepta daryti. Kaip kad patarė vienas vyskupas su skurdo problema susidurusiam jaunam kunigui – „sukąsk dantis, broli, ir kentėk“. Veidmainiškai pro sukąstus dantis kalbėsim, kas vyresnybės paliepta, o širdyje aimanuosime: „Marija, atleisk mums dėl mūsų keistų maldų, gelbėk nuo migrantų, nes jie nuo savo problemų pabėgti negali, jie jas atneš pas mus. Suteik mums jėgų ir sumanumo jiems padėti jų kraštuose, o ne pas mus“.


Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė trijų kreipinių vertimo tekstą. Blaivus protas ima viršų išverčiant kontraversišką kreipinį “keliaujančiųjų priebėga”, kuris, nors ir nurodo į paskutiniąją migracijos krizę, tačiau ne tiek atvirai ir erzinančiai “migrantų” formoje.

https://lvk.lcn.lt/naujienos/,422

Su šv. ornitologijos diena? Sekminės

Nuskambėjo neįprastai ir net šventvagiškai: kuo Sekminės susijusios su ornitologija ir kodėl ji pavadinta šventa? Ogi dažno elementariai įkrikščioninto žmogaus sąmonėje Šventoji Dvasia asocijuojasi su balandės pavidalu. Knygų iliustracijose, bažnyčių vitražuose, ant liturginių rūbų, vyskupų mitrose sklendžia „dieviškasis paukštis“. Gerai kad dar nevadiname Šventosios Dvasios šventąja balande ir kad nepaskelbėme balandžių ypatingai krikščioniškais ir sakraliais paukščiais, nes tada per plauką būtų iki sakraliosios ornitologijos.

Ar turime pagrindą ir teisę trečiąjį Dieviškąjį Asmenį – Šventąją Dvasią – vaizduoti balande/balandžiu? Panašu, kad yra rimtų argumentų paliauti taip darius, kad išvengtume naiviosios šventvagystės ir esminės klaidos.

Be abejo, Jėzaus krikšto Jordane pasakojimuose atrandame užuominas apie Šventosios Dvasios nužengimą ant Jėzaus „tarsi balandis“ pavidalu. Paskaitykime, kas tiksliai yra parašyta.
Mato evangelijoje rašoma: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo“ (3, 16). Morkaus evangelijoje pranešama, kad „Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo (1, 9). Luko versija skamba panašiai: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis“ (3, 21). Jono evangelijoje randame panašų pasakojimą: „Ir Jonas paliudijo: “Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo (1, 32).

Niekur nerandame tvirto užtikrinimo, jog tai buvo balandžio pavidalas, abejonę ir netikrumą išreiškiant žodeliu “tarsi”, kuris nereiškia “tikrai”. Logiškai imant, jei kas turi panašumą, nebūtinai yra tuo, į ką yra panašus. Čia iš posovietinės seminarijos laikų prisimena garsusis gnoseologinis pavyzdys, kurį pateikė filosofiją dėstęs kaimo klebonas: „Valstietis išėjo vakare į ganyklą perkelti arklio. O čia tiršto rūko besą, nieko aplink nesimato. Vedamas nuojautos, apgraibomis žmogus žengė į rūką ir pamaži jame ėmė pastebėti neaiškų patamsėjimą, lyg kokį siluetą. Artėjant prie jo, vis labiau išryškėjo forma, bruožai, pasimatė, jog tai ne karvė ar briedis, bet arklys. Taip valstietis atrado rūke savo arklį“.

Pabandykime prisiartinti prie to neaiškaus silueto, kuris priminė balandį, tačiau juo nebuvo. Akivaizdu, kad tas pavidalas sklendė, judėjo, nusileido. Paukščio sparnų ir uodegos plunksnų išsidėstymas primena spindulius, išeinančią iš centro stipininę struktūrą – ko gero tai krito į akį liudininkams? Galbūt tas pavidalas mirguliavo, raibuliavo, turėjo kažkokius plazmos, judančio kamuolinio žaibo bruožus? Galima tik spėlioti. Aišku viena, Dvasios apsireiškimas buvo matomas, vadinasi turėjo materialų pobūdį.

Ši aplinkybė iškilo Nikėjos II visuotiniame bažnyčios susirinkime (787 m.), kuris sprendė ikonoklazmo erezijos klausimą. Buvo leista naudoti ikonas ir nustatytas sąrašas, kokie šventieji asmenys gali būti vaizduojami ir gerbiami ikonose: Jėzus Kristus, Mergelė Marija, angelai, visi šventieji. Jie buvo žmonių matomi ir kitaip apčiuopiami. Tame sąraše nepateikti Dievas Tėvas ir Dievas Šventoji Dvasia, apskritai Šv. Trejybė, nes Tėvo ir Dvasios joks žmogus nematė, juolab Dieviškosios Trejybės. Manoma, kad garsusis rusų ikonų tapytojas Andriejus Rubliovas bandė pavaizduoti Švč. Trejybę taip, kaip ji vaizduojama Abraomo istorijoje: trys besisvečiuojantys angelai. Krikščioniškoji tradicija ir nuojauta vertė manyti, jog jie buvo Trejybės provaizdis Senajame Testamente, tačiau tai irgi nesuteikia aiškaus tikrumo teigti, jog Trejybė nužengė pas Abraomą angelų pavidalu. Deus semper maior – skelbia teologinė sentencija (Dievas yra kur kas didesnis nei mūsų įsivaizdavimas ir supratimas gali aprėpti), neišreiškiamasis.

Grįžtant prie Nikėjos II susirinkimo. Jame dalyvaujantys vyskupai nerado pagrindo leisti vaizduoti Šventąją Dvasią jokiu būdu, net ir tarsi balandės pavidalu kaip šviesos ar ugnies žaismo formos. Katalikų Bažnyčia laikėsi šio kanono, tačiau jau XII am. jos sakraliniame mene pradėti vaizduoti nevaizduotini asmenys ir dalykai, kuomet ir Dvasia atvirai paversta balande.

Kitas motyvas, kodėl netiktų Dvasios ir Dievo vaizduoti, tai pirmųjų dviejų Dievo įsakymų turinio ir autoriteto priėmimas. Šie įsakymai yra tarsi tektoninis lūžis religijų istorijoje, kadangi atmeta politeizmą, Dievo sužmoginimą, Dievo lytiškumą, dieviškuosius pagalbininkus, hierogamiją, gamtos sudievinimą, mitą, magiją ir t.t. Dėl tos priežasties, antrasis Dievo įsakymas draudžia vaizduoti Dievą taip, kaip tai darė pagonys: žmogaus ar žvėries, gamtos reiškinio pavidalu, tuo teigiant, kad dievybė lanko šį pasaulį per žmogaus, žvėries ar gamtos reiškinio jėgą. Vienintelė išimtis čia yra Adomas ir Ieva, kurie buvo sukurti kaip Dievo paveikslas ir panašumas, kaip Jo atstovai šiame pasaulyje. Panašiai, Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo, tapo regimas ir materialus, todėl tapo atvaizduojamas.

Šventosios Dvasios vaizdavimas balandės pavidalu yra perdėm pagoniškas dalykas, nusviedžia Jos dieviškumą ligi gyvūno lygio, iš esmės prieštarauja draudimui vaizduoti Dievą gyvūno pavidalu. Akivaizdu, kad tai biblinės ir dogminės klaidos pasireiškimas esminiu klausimu. Kaip tad pavaizduoti Šventąją Dvasią, jei jos materialus apsireiškimas įvardintas tarsi balandės, tarsi ugnies liežuvių, tarsi vėjo ūžimo? Yra Nikėjos II susirinkimo sprendimas, yra ir įsigalėjusi neteisėta vaizdavimo praktika. Gal bent liktume „tarsi“ lygyje, nevaizduojant konkretaus ir su detalėmis paukščio – balandžio?

Arkivyskupas grįžta į mediciną

Kaip skelbiama prancūziškoje spaudoje, Paryžiaus arkivyskupas pasisiūlė dirbti savanoriu gydytoju padedant susirgusiems nuo korona viruso http://www.leparisien.fr/societe/coronavirus-les-prieres-de-l-archeveque-de-paris-ancien-medecin-pour-les-soignants-et-malades-24-03-2020-8287167.php

69 metų arkivyskupas Michel Aupetit prieš tapdamas kunigu kelis dešimtmečius dirbo bendrosios medicinos gydytoju. Bažnyčios istorijoje nieko nauja, kad dvasininkai užsiėmė medicinos praktika. Šv. Lukas, evangelistas, buvo gydytoju. Sovietiniais laikais rusų stačiatikių metropolitas Lukas prie ikonos ir su kunigo sutana operavo ligoninėse pacientus, tarp jų ir bažnyčios bei tikėjimo priešus, kadangi buvo sėkmingas ir garsus  chirurgas (https://orthodoxwiki.org/Luke_(Voino-Yasenetsky)_of_Simferopol_and_Crimea). Lietuvoje tarp kunigų yra  keletas buvusių gydytojų. Ypač garsus ybuvo Aleksandras Bendoraitis (https://www.vle.lt/Straipsnis/Aleksandras-Ferdinandas-Bendoraitis-54795), kuris daugybę metų buvo Pietų Amerikos džiunglių gyventojų apaštalas, švietėjas ir gydytojas.

Natūraliai kyla klausimas, ar kunigui tinka užsiimti medicinos praktika, kai jis yra pašauktas būti sielų gydytojas, turintis dieviškas priemones sielų ir kūnų gydymui? Galima būti prileisti, kad iš netikėjimo ar menko tikėjimo kyla pagunda apsiriboti žemiškomis priemonėmis, manant, kad dvasinės ir tikėjimo duodamos yra neefektyvios ar negyvenimiškos.  Be to, ar vadovaujant tokiai dideliai vyskupijai, esant atsakingam už savo kunigų reikalus, pakanka laiko ir kažkam kitam? Jau dvidešimt metų arkivyskupas nėra praktikuojantis medikas, tad kyla nuogastavimų dėl jo medicininių sugebėjimų ir įgūdžių lygio. Ko gero tai buvo viešų ryšių akcija, siekiant atkreipti dėmesį ir solidarizuojantis epidemijos akivaizdoje.

Paryžiaus arkivyskupas yra įsteigęs koronavirusu apsikrėtusių ligonių ir jų šeimų pastoraciją, kurioje darbuojasi virš 50 geros sveikatos jaunų kunigų, kuriems virusas yra minimaliai pavojingas, kad dieviškosios priemonės šv. sakamentų pagalba būtų toliau taikomos, kad malonės jėga stiprintų sielas, o sielų stiprybė apsireikštų ir kūno sveikata bei abiejų išganymu.

Pranašiškas filmas apie katalikybės ateitį

Dalinuosi nuoroda į filmą „Katalikai“, sukurtą 1973 m., su subtitrais lietuvių kalba. Jame perteikiamas  įsivaizduojamas laikotarpis po Vatikano IV visuotinio susirinkimo, kurio dėka įgyvendinamas visų religijų sinkretizmas. Išsiilgę tikro tikėjimo katalikai keliauja į nuošalią salą, kurioje dar gali atlikti išpažinti, dalyvauti normaliose Mišiose ir priimti tikrą Komuniją.
Sinkretistinės religijos tarsi koks popiežius siunčia jauną naujosios religijos dvasininką kaip vizitatorių likviduoti senojo dvasingumo paskutinėje katalikybės partizanavimo vietoje.
Vietoj maldos vizitatorius atlieka budistinę meditaciją. Aklas klusnumo pildymas žmogiškų religinių lyderiu atžvilgiu tapo iškeltas aukščiau paties tikėjimo, kuris yra klusnumo Dievui išraiška.
Tai filmas, kuris parodo metodišką tikinčių žmonių sąžinių laužymą religijos ribose, kai politika, pasaulietinės mados ir taip vadinamas sveikas protas tampa naujosios religijos esme. Šis filmas parodo ir religinių lyderių netikėjimo dramą, kai būdami akli tikėjimo reikaluose, jie vadovauja dar šiek tiek matantiems, idant ir juos padarytų aklais.
Subtitrus išvertė ir patalpino Andrius, kuriam padėka už nemažą darbą.

Epidemijos protrūkis kunigų seminarijoje

Visi šv. Petro brolijos seminarijoje Wigratzbade Vokietijoje  dirbantys kunigai ir pusė studijuojančių klierikų apsikrėtė koronavirusu nuo italo kunigo, kuris svečiavosi seminarijoje ir nežinodamas atvežė iš savo šalies ligą. Daugumos sveikata pasitaisė, beliko 10 sunkiai sergančių.

Kovo 14 d. pradėjusi plisti liga privertė visą bendruomenę izoliuotis ir sudarė tinkamas sąlygas ne tik gydytis, tačiau ir pamąstyti, koks trapus ir trumpas yra gyvenimas, kad būtina rūpintis ne tik savo kūniška sveikata, tačiau ir savo sielos amžinuoju išganymu.

Savo internetiniame puslapyje seminarijos atstovas rašė, jog Dievas leidžia blogiui įvykti tik dėl to, kad būtų pasiektas dar didesnis gėris, todėl epidemija paskatins daugelio grįžimą pas Dievą, o jo ištikimiesiems dar labiau sustiprinti tikėjima Tuo, kuris vienintelis gali suteikti prasmę mūsų trapiai  egzistencijai žemėje.

Nuo epidemijos saugantis kryžius – karavaka

XVII-XIX amžiuje katalikiškoje Europoje buvo išplitęs karavakos kryžius, saugantis nuo epidemijos ir užteršto oro. Ilgainiui ši tradicija išnyko, tačiau dar galima jų pastebėti kai kuriuose Lenkijos regijonuose. Jotvingių kryžiaus ordino nariai jį pastatė ir pašventino Kryžių kalne 2013 m.

Daugiau apie tai Šiaulių naujienose: http://www.snaujienos.lt/zmones/5376-v-puronas-apie-karavyk-jotvingi-kryiaus-riteri-ordin-ir-kryi-kalno-reglament.html

Šv.Pranciškaus sniego žmona. XXVII eil.sekmadienis

Dievo Apvaizdos lemta, kad šv.Panciškaus minėjimo šventė sutapo su sekmadieniu, kuomet skaitomi šv. rašto skaitiniai apie vyro ir moters sukūrimą ir pašaukimą į šeimos gyvenimą. Be to, Vatikane prasidėjo vyskupų sinodas šeimos klausimu. Nedėkingas dalykas susieti tas dvi tikroves: Pranciškus buvo vienuolis, šeimos neturėjo, apie jos gyvenimą nieko doro ir nepasakė.

Bet vienas jo gyvenimo faktas patraukia dėmesį ir suteikia paskatų mąstymui. Jo biografai aprašo turėjus jį stiprią pagundą mesti vienuolinį gyvenimą ir sukurti šeimą. Sakytum, nieko blogo tame nėra, nes Biblija nurodo visuotinį visų žmonių pašaukimą į šeimą, kuri yra pati geriausia vieta žmogui gimti, augti, gyventi ir mirti. Dievas myli šeimą ir ją laimina.

Celibato reikalavimas čia sakytum yra dirbtinis. Ir popiežiai ne kartą patvirtino, kad tai nėra dogma. Maža to, likau apstulbintas  vieno stačiatikių kunigo apreiškimo, kad penktasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas įsakė kunigams ženytis. Dėl dviejų priežasčių: kad nenutoltų nuo žmonių, kad išlaikytų gyvenime tvarką. Panašu, ir Rytų bei Vakarų bažnytinis skylimas įvyko taip pat ir dėl popiežiaus įsakyto visuotinio dvasininkų celibato. Stačiatikių dvasininkų statistikos rodo, jog apie 80 procentų yra vedę.

Visgi ir Rytų Bažnyčioje egzistuoja vienuolinis luomas ir celibatas. Vienuolinis pašaukimas yra senas kaip ir pati krikščionybė, siekia net ankstesnius laikus, pavyzdžiui esėnų atsiskyrėlių. Bažnyčia gerbia ir pripažįsta celibatinio gyvenimo formą, Jėzaus parodytą, apaštalo Pauliaus išgirtą.

Grįžtant prie Pranciškaus. Pašauktam Dievo būti vienuoliu trokšti šeimos reiškia ne ką kitą tik paties velnio gundymą. Tai suprasdamas ir norėdamas nugalėti įsiaudrinusias aistras jis ėmė ridenti sniego kamuolius ir statyti sniego senius. Nulipdytą pirmą balvoną pavadino žmona, o toliau iki visiško nukritimo lipdė sniego vaikus-senius besmegenius-balvoniukus. Šv.Pranciškaus šeima – pablūdęs nuo aistros vyras, ledinė žmona ir besmegeniai vaikai.

Ko negalėjo suteikti Pranaciškus jiems – Dievo dvasios, kuri iš žemės nulipdytą pirmąjį žmogų padarė gyva būtybe. Bet ko jis pamokė tuo įvykiu? Vyrui nederėtų kurti tokios nevykusios šeimos: iš savo žmonos daryti žiemos baidyklės ir vaikų – balvoniukais.

Elementarybės

Atėjo laikai, kai reikia kalbėti elementarius dalykus, banalybes. Pamokslininkams atrodo, jog žmonės žino paprastus dalykus, todėl stengiasi kalbėti įdomiai, originaliai, duoti kažką naujo. Tai pavojinga, nes žmonės kaip tik nežino ir neišmano paprastų dalykų.

Su jūsų pagalba bandykime padaryti sąrašą elementarių gyvenimo ir tikėjimo tiesų, kurios yra užmirštos, tačiau yra esminės arba labai svarbios.

https://www.kunigas.lt/elementarybes/

Stebuklai vyksta

14-metis John Smith bežaisdamas su draugais įkrito į ledinį vandenį. Vienas iš jų išlipo pats, dar prieš atvykstant gelbėjimo tarnybai, kuri ištraukė kitą besilaikiusį už ledo. Johaną surado tik po 15 minučių paieškų. Jo būklė buvo beviltiška, nes vandenyje praleido 48 minutes, nebepadėjo ir reanimacija.

Pagalbą suteikęs gydytojas pranešė vaiko motinai apie jo būklę, o toji ėmė balsu melstis į Šventąją Dvasią, prašydama jį išgalbėti. Po kelių minučių gydytojas pajuto pulsą. Nustebintas įvykio į žurnalą užrašė, jog širdį įjungė Šventoji Dvasia, kuri išklausė motinos maldą.

Mažai kas tikėjosi, kad praleidęs tiek laiko po vandeniu ir nekvėpavęs berniukas atsibus ir bus sąmoningas. Bet jis prabudo ir atsakinėjo į gydytojo klausimus.

Tai išties yra stebuklas, kuris sutvirtino visų tikėjimą, ypač jaunuolio, kuris pasiryžęs yra nuo šiol ne išsidirbintėti, bet pildyti Viešpaties valią.

http://www.ksdk.com/videos/news/local/2015/02/04/miraculous-recovery-of-teen-rescued-from-ice/22839507/

Juodieji avinėliai girdėjo angelų giesmes

Kaip rašoma Luko evangelijoje, ganantys bandas piemenys išgirdo angelų žinią apie žmonijos Išganytojo gimimą. Evangelija liudija, jog piemenys sergėjo bandą pakaitomis, nes gruodžio naktys yra ilgos ir šaltos, o Betliejus yra apie 800 metrų virš jūros lygio. Krikščionybės kritikai teigia, jog niekas tuomet žiemos metu neganė avių.

Iš dalies jie tiesūs, jei kalbėtume apie baltųjų avių bandas. Pagal seną tradiciją judėjai labai stropiai paisė ritualinio švarumo nuostatų, todėl turėjo trijų tipų bandas: sudaryta tik iš baltos vilnos avių, kurios laikomos švariomis ir eina į avidę, esančią gyvenvietėje; avys, kurių vilna yra ne visai balta, gali įeiti į aptvarą už gyvenvietės ribų; juodos vilnos avys laikytos nešvariais gyvuliais, todėl negalėjo prisiartinti prie gyvenvietės, nakvojo su  piemenimis lauke nepaisant metų laiko, orų sąlygų.

Tai buvo labiausiai skurstančios bandos, išstatytos į plėšrūnų ir plėšikų, oro sąlygų pavojus. Juodųjų avių piemenų ir bandos simbolyje matome tą visuomenės dalį, kurią sudaro emigrantai, benamiai, silpnieji, atstumtieji, neįgalieji ar nusidėjėliai, kuriems angelai ir skelbė ramybę.

Tai reiškia, jog bažnyčiose esančios Betliejaus prakartėlių avelės turėtų būti ne baltos, bet juodos, kad išlaikytume istorinę tiesą ir neiškreiptą Jėzaus žodžių prasmę, jog jis atėjo ne pas teisiuosius, bet pas nusidėjelius, kad ir jie būtų išgelbėti.

Iš kur žinome apie Jėzaus gimimo metą?

Kai kurie tvirtina, kad nėra jokių Jėzaus gimimo įrodymų, kad Kalėdų švente krikščionys kovoja prieš pagonybę, mat daugeliui pagonių religijų saulės grįžimas yra svarbus įvykis. Romėnai šventė nenugalimos saulės (Sol invictus) šventę. Pasirodo, jog pats Dievas, kuris suklostė įvykių eigą, kovoja su pagonybės tamsa.

1947 metais vienas beduinas atsitiktinai atrado molinį indą Kumrano dykumos oloje, apie 20 km nuo Jeruzalės. Tai buvo pradžia didelių atradimų, nes vėliau archeologai aptiko 11 požeminių olų, kuriose buvo  daugybę indų su gerai išsilaikiusiais senoviniais bibliniais ir kitokiais tekstais, tarp kurių buvo „Jubiliejų knyga“. Joje nurodytas Izraelio kunigų skyrių tarnybos grafikas Jeruzalės šventykloje. Kunigai buvo suskirtstyti į 24 skyrius. Pagal tą grafiką, aštuntasis Abijo skyrius, kuriam ir priklausė kunigas Zacharijas, Jono Krikštytojo tėvas (Lk 1, 5), turėjo eiti tarnystę šventykloje tą savaitę, kuri išpuldavo tarp rugsėjo 23 ir 30 dienos. Tai patvirtina ir Luko evangelija, jog burtų keliu Zacharijui lemta įeiti į šventyklą rugsėjo 23-iąją. Tuomet jis gavo žinią iš angelo Gabrieliaus, jog susilauks  sūnaus (Lk 1, 5–25). Praėjus devyniems mėnesiams po angelo apreiškimo, Zacharijas susilaukė sūnaus. Vadinasi, senoji tradicija Jono Krikštytojo gimimo šventę švęsti birželio 24 dieną turi ir istorinį pagrindą. Su šiuo įvykiu susijusi ir Kalėdų šventė.

Praėjus šešiems mėnesiams po įvykių šventykloje arkangelas Gabrielius apsireiškė ir Marijai apie kovo 25 dieną, nes, kaip liudija evangelija ir senovinė šventės tradicija, po to įvykio Marija skubiai iškeliavo pas savo giminaitę Elzbietą, Jono Krikštytojo motiną, kuri buvo nėščia jau šeštą mėnesį (Lk 1, 26). Vadinasi kovo 25-ąją Marija pradėjo įsčiose Jėzų, o devyni mėnesiai sueina gruodžio 25-ąją, kuomet ir švenčiame Jėzaus gimimo iškilmes.

Evangelistas Lukas parašė evangeliją remdamasis tiesioginiais liudytojais, tarp kurių buvo Jėzaus Motina – švč.M.Marija. Šv.Lukas buvo ne tik gydytojas, bet ir menininkas, kuris nutapė ne vieną Marijos atvaizdą ir išskobė ne vieną statulėlę.  Viena statulėlė yra glaudžiai susijusi su Gvadelupės apsireiškimu Meksikoje.

 

Pagal zenit.org

Kaip galima prisižaisti užsiiminėjant spiritizmu

Interneto platybėse pasirodė filmukas, kuriame įamžintos spiritizmu užsiiminėjančios studentės. Vieną iš jų tuo metu užvaldo demonas.

Labai pažįstamas siužetas, su kuriuo teko susidurti ne vieną kartą: žmonėms užsiiminėjant burtais, spiritizmu ir kitais pirmam Dievo įsakymui prieštaraujančiais dalykais atidaromos durys piktųjų dvasių veikimui.

Jau ėmė plaukti žinios apie nelaimes,keistus reiškinius iš praėjusio Helovyno beprotybės…

Tradiciškai po Vėlinių aštundienio parapijose prasideda kalėdojimas, parapijiečių lankymas ir namų laiminimas. Kiekvieną rudenį tekdavo bent kelis atvejus rasti, kuomet žmones imdavo varginti keisti reiškiniai ar nelaimės. Po tokių patirčių darosi aišku net tik kunigams, bet dar labiau nukentėjusiems, jog metinis namų ir šeimų palaiminimas prieš Kalėdas turi prasmę, yra tarsi “dvasinė profilaktika”.

Be galo švelnus ir taktiškas a.a.Tėvas Stanislovas rūsčiai ir kategoriškai, pakeltu balsu vienai nuo spiritizmo nukentėjusiai moteriai pasakė: “įkišai rankas į smalą, tai dabar kol nusiplausi jas – kentėk”.  Deja, tokia tikrovė,  atgaila už tokius dalykus būna ilga ir sunki.

Mel Gibson atsivertimas

Aktorius Mel Gibson prarado gero kataliko vardą, kai 2006 m. buvo pričiuptas girtas vairuojantis automobilį ir neištikimas savo žmonai Robyn Moore, su kuria susilaukė 7 vaikų, ir kuri su juo išsiskyrė.

Tačiau Gibson teigia, jog ta 8-erių metų nuopolio istorija jau yra neaktuali, nes jis stengiasi ištaisyti savo klaidas.

 

Kaip vyskupas jautį traukė

Bosnijos vyskupas (Hranic) puolė pagelbėti valstiečiui, kai pro šalį važiuodamas pamatė, jog jo jautį pagriebė nešti potvynio srovė. Valstietis nesugebėjo vienas jo ištraukti. Juokingiausia (vienoje nuotraukoje matosi), kad vienas kunigas susidėjęs rankas pasyviai ir susidomėjęs sekė vyskupo kovą už jaučio likimą.

Praėjusias savaites kai kurias Balkanų šalis nusiaubė liūčių sukeltas potvynis.

hranic_bik3-210514-525x350

http://www.bitno.net/vijesti/hrvatska/foto-nadbiskup-hranic-u-obilasku-poplavljenih-sela-pomagao-izvuci-bika-iz-vode/#.U3-mkvl_tHL

Hranic

Odė televizoriui, daugelio sielų ganytojui

Televizorius yra mano ganytojas-

Jis pasotina mano sielą, kad daugiau nieko nenorėčiau.

Jis paguldo mane į minkštą sofą,

Veda mane tolyn nuo tikėjimo ir sužlugdo mano sielą.

Reklamos užsakovų dėka veda mane sekso ir smurto takais,

Todėl aš vaikštau mirties slėnio šešėliuose, džiaugdamasis blogiu,

Nes kraujas ir seksas paguodžia mane.

Niekas manęs nesutrukdys, nes jo valdymo pultelis yra visada su manimi,

Jis suteikia paguodos man, užpildo sielos tuštumą.

Jis patepa mano galvą humanizmo aliejumi.

Tinginystė ir neišmanymas lydės mano šeimą per visas gyvenimo dienas,

Kai graužia mane sąžinė, pamirštu ką padaręs,

Nes tu apakini mane,

Pripildai mano galvą politikos intrigomis.

Todėl per amžius neregėsiu Viešpaties namų,

Nes kas vakarą televizorius užtrenkia man duris,

Kad ten neįeičiau.

 

Pagal 23 psalmę

Religingieji išsaugos žmoniją

Britų politologas dr. Eric P. Kaufman teigia, jog religingi žmonės užtikrina demografinę viltį, jie susilaukia kur kas daugiau vaikų. Tuo tarpu sekuliarūs individai neturi moralinių jėgų mylėti ir aukotis dėl vaikų.

Politologo teigimu, sekuliarizmas kaip toks gali egzistuoti ir kilti tik krikščioniškos civilizacijos erdvėje, tačiau naikindamas krikščionybę, neturi ateities ir pats.

http://www.mercatornet.com/articles/view/shall_the_religious_inherit_the_earth

http://www.laisvavisuomene.lt/lvi-komentaro-dokumentai/ar-religingieji-paveldes-pasauli/

Iškalbingi gamtos ženklai

Septyni vulkanai šešiose šalyse išsiveržė vienas paskui kitą kelių valandų skirtumu.

Japonijos Nishino-Shima saloje vulkanas prabudo po 40 metų pertraukos. Už daugiau kaip 7000 mylių Meksikoje Colima vulkano dundėjimas girdimas iš už kelių mylių, o rūkstanstys dūmai ir pelenų debesis dengia dangaus skliautą. Gvatemalos ‘Ugnies kalnas’ spjaudosi lava, kuri pasiekia netoli esančias gyvenvietes. Vanuatu esantis Yasur vulkanas nėra toks aktyvus, tačiau irgi kelia  nerimą. Prabudo ir Italijos Etna ugnikalnis masyviu išsiveržimu išgasdinęs apylinkių gyventojus. Dėl pelenų grėsmės nevyksta vietinis oro susisiekimas. Šalia esančio Zafferana miestelio gyventojai buvo priversti palikti vietovę.

http://www.youtube.com/watch?v=WIHk_A0z0Rc

Pasninko kuriozai

JAV Vyskupų konferencija priskyrė aligatorių mėsą prie pasninkiškų valgių. Skanaus! Panašiai prie šios rūšies gyvūnų priskiriami vėžliai, driežai, gyvatės ir vėžiagyviai. Vadinasi, penktadienį galima juos patiekti į stalą. Naujojo Orleano ir Luizijanos gyventojai šiuos gyvūnus laiko jūros gėrybėmis, kasdieniu paprastų žmonių maistu. Senovėje bebro mėsa laikyta pasninkiška, kadagi manyta, jog šis gyvūnas yra žuvis, beje, vienintelė tokios rūšies – plaukuota.

Formaliai pasninko dienomis reikia susilaikyti nuo sausumos gyvūnų mėsos: paukščių, galvijų, kiaulių, laukinių paukščių ir žverių.

Kyla klausimas, ar galima penktadieniais vartoti pigias dešreles, kuriose mėsos tėra keli procentai arba visai nėra? Dažnai ją pakeičia celiuliozė, sojos baltymai, miltai, krakmolas ir kiti pakaitalai. Juoko dėlei koks “Nemateko” mėsos kombinatas galėtų suvienyti dvi priešybes ir pavadinti produktą – “Pasninkiškos dešrelės”… Dėl panaudotų kelių procentų vištų skurelių kunigai nekreiptų dėmesio.

Žinoma, juokingai atrodo pasninkaujantieji, kurie vietoj mėsos penktadienį vartoja prabangias žuvis – tuną ar lašišą.

Akivaizdu, kad, formaliai žvelgiant, pasninko klausimas tampa sudėtingas, nes žmonių skoniai ir silpnybės skiriasi, tačiau idėja yra aiški – atgailos ir susivaldymo praktikavimas.

Šventųjų relikvijų gerbimas

Ar katalikų pamaldumas į šventųjų relikvijas yra priešingas bibliniam tikėjimui ir ilgaamžei tradicijai, kaip teigia protestantai?

Relikvijos yra tai, kas priklausė asmenims, paskelbtiems šventaisiais, pavyzdžiui, jų kūno dalys (pirmo laipsnio relikvijos), jiems priklausę dalykai (antro laispnio relikvijos), daiktai, kurie buvo priliesti prie pirmo ar antro laispnio relikvijų. Katalikai rūpestingai saugo relikvijas ir jas gerbia. Kartais įvyksta stebuklų meldžiantis prie jų ar prie jų prisilietus.

Katalikai gerbia Jėzaus tarnus, todėl taip elgdamiesi gerbia Jėzų. Daugeliui protestantų tai atrodo yra keistai, kažkokia idoliatrija, Viduramžių Bažnyčios sugedimo palikimas. Iš tikrųjų, ši praktika ateina iš Biblijos ir pirmųjų krikščionybės amžių.

Senojo Testamento antroje Karalių knygoje galima perskaityti įdomią istoriją, kuri liudija, jog Dievas daro stebuklus per mirusiųjų jo šventų tarnų palaikus. Ten rašoma, jog moabitai užpuolė izrealitų laidotuvių procesiją kapinėse, ir norėdami paslėpti mirusiojo kūną, laidotuvininkai jį įmetė turbūt į pirmą pasitaikiusį kapą, kuriame buvo palaidoti pranašo Eliziejaus palaikai. Tuose kraštuose laidota ne užkasant, bet į specialiai oloje ižgremžtas ertmes. Taigi, numetus velionio palaikus ant pranšo kaulų, numirėlis atgijo ir atsistojo (2 Kar 13,20-22). Tai pirmo laipsnio relikvijų atvejis.

Naujame Testamente randame liudijimus, kaip Dievas veikia per šventiems žmonėms priklausančius daiktus. Morkaus evangelijoje pasakojama apie ilgai sirgusią kraujoplūdžiu moterį, kuri nemažai iškentėjo nuo gydytojų ir jiems išleidusi visą savo nuosavybę, tačiau nesulaukusią jokio pagerėjimo. Ligonė iš nugaros priėjusi prie Jėzaus palietė jo apsiaustą ir pagijo. Jėzus iš karto pajuto, jog iš jo išėjo jėga ir atsigręžęs ieškojo prisilietusio žmogaus (Mk 5,27-29). Tai antro laipsnio relikvijų atvejis.

Kitas atvejis minimas Apaštalų darbų knygoje, liudijančioje, jog Dievas darė stebuklus per apaštalą Paulių, kai žmonės dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėls, prijuostes ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios (Apd 19,11-12). Tai trečio laipsnio relikvijų atvejis.

Ir pirmųjų amžių krikščionys turėjo relikvijų praktiką. Šv.Polikarpas, kuris buvo apaštalo Jono mokinys ir Smirnos vyskupas, mirė kankinio mirtimi Romoje apie A.D. 155. Jo kankinystės aprašyme randame liudjimą, jog po nukankinimo velnias įkvėpė Erodo tėvą ir Alko brolį eiti pas valdytoją ir įtikinėti jį, kad neatiduotų kankinio palaikų krikščionims palaidoti, nes jie juos garbins.

Įdomu tai, jog to siekė Romos pareigūnas, pagonis, kuriam turėtų būti tas pats, kuris tačiau, įkvėptas velnio, gudrauja, neva krikščionys vietoj Kristaus ims garbinti kankinį Polikarpą. Bet gi krikščionys sąmoningai garbina Dievą, tačiau gerbia ir Jo tarnus bei jų relikvijas. Įdomu tai, jog velnias čia vaizduojamas kaip tas, kuris bijo ir nenori, kad krikščionys gerbtų kankinių relikvijas.

Polikarpo kankinystė įvyko po penkiasdešimties metų nuo paskutinio apaštalo Jono mirties apie A.D. 100. Jo palaikų gerbimas liudiją apie iš apaštalų laikų ateinančią ir ko gero jų pačių leistą praktiką gerbti kankinių palaikus. Jei tai būtų buvę blogai, apaštalai nebūtų leidę to daryti. Šventųjų palaikų gerbimo liudijimų yra daugybė.

Šv.Jeronimas VI am. mokė, jog krikščionys negarbina kūrinių kaip Dievo, tačiau gerbdami relikvijas jie apmąsto Jėzaus žodžius, jog kas priima jo sekėjus, priima ir jį patį, ir kad brangi yra Viešpaties akyse jo šventųjų mirtis (Laiškai 109, 1, 2). Todėl pirmųjų amžių krikščionių Dievo garbinimo liturgijai kaip svarbus elementas priklausė šventųjų rekvijų gerbimas.

Taigi, galima daryti išvadą, jog katalikai ir stačiatikiai laikosi pirminės ir originalios krikščionybės, kurios daugelį elementų atmetė protestantai. Tai kas čia  iš tikrųjų yra sugedęs?

Paruošta pagal http://www.aleteia.org/en/religion/article/the-ancient-christian-practice-of-venerating-relics-4825679224897536