Ar tikrai žmogus turi pakankamai svertų keisti klimatą, kaip šiais laikais tvirtinama? Gal šis teiginys tėra išgalvotas naujas būdas prasukti verslo planą ekologijos biznyje ir politikoje?
Eilė tyrinėtojų teigia, kad Žemės klimatą lemia trys pagrindiniai procesai: šilumos apytaka, vandens apytaka ir oro masių judėjimas. Saulės teikiama energija yra pagrindinis šilumos šaltinis Žemėje ir lemia visus kitus procesus.
Šiluma pasireiškia kaip spinduliavimas (infraraudonasis) ir kaip dalelių judėjimas, todėl Saulei įkaitinus sausumą ir jūras, jie savo ruožtu išspinduliuoja infraraudonuosius spindulius, kurių dalis palieka mūsų planetą, o dalį sugeria šiltnamio dujos, kurios, savo ruožtu, palaipsniui iš dalies atiduoda šilumą į kosmosą, o kita dalis grįžta į žemę. Reiškinys, kai šiluma sulaikoma atmosferoje ir neleidžiama jai visai pranykti kosmose, vadinamas šiltnamio efektu, dėl to žemės vidutinė temperatūra išlieka 15 C. Priešingu atveju, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų nebūtų, planetos temperatūra būtų 18 laipsnių žemesnė. Teigiama, kad šiuo metu planetos vidutinė temperatūra šimtmečio bėgyje pakilo iki 18 C. Tai siejama su pramonės šuoliu Vakaruose.
Pagrindinėmis šiltnamio efekto dujomis yra vandens garai, kurie yra atsakingi (įvairiais vertinimais) už 70-99 procentų šiltnamio efekto. Anglies dvideginis, metanas, azoto oksidai ir kitos dujos neturi didesnės reikšmės šiam procesui susidaryti. Kur kas didesnės įtakos, nei tos mažų kiekių dujos, turi dulkės, kurios kyla iš išsiveržusių ugnikalnių, smėlio audrų, miškų gaisrų, taip pat iš pramonės šaltinių: gamyklų, elektrinių, automobilių, šildymo pečių ir t.t.
Absoliučiai didžiausią, nei žmogaus veikla, įtaką klimatui turi saulės aktyvumas, vulkaninis aktyvumas, vandenynų srovės, vandens garai. Šie faktoriai Žemės istorijoje buvo nevienodai intensyvūs, todėl lėmė ir klimato pokyčius: šilumos ar net karščio laikotarpius keitė atšalimai ir ledynmečiai. Po paskutinio ledynmečio Europoje praėjo 10 000 metų, bet ir jo metu buvo temperatūrinių svyravimų, atšilimų ir atšalimų. Iki XV amžiuje įvykusio temperatūros pažemėjimo vikingai sėkmingai apgyvendino Islandiją ir Grenlandiją, kurią turėjo palikti į Europą atėjus šalto ir drėgno klimato laikotarpiui: juos lydėjo badas, epidemijos ir neramumai. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje klimato temperatūra buvo pakilusi ne kartą. Antai Snaigupėlės tarpledynmečiu prieš 250-175 tūkst. metų klimatas buvo šiltesnis ir drėgnesnis už dabartinį, vyravo plačialapių miškai, o Merkinės tarpledynmečiu (prieš 130-90 tūkst. metų) oro temperatūra buvo vidutiniškai 2 laipsniais aukštesnė nei dabar, kritulių vidutiniškai 200 mm daugiau. Dabar juntamas atšilimas tėra dar vienas etapas ir epizodas Žemės istorijoje, nuvesiantis į ledynmetį po keliolikos tūkstančių metų.
Stipriausiu faktoriumi išlieka Saulės įtaka Žemės planetai, kuri labiausiai lemia klimato kaitą. Dabartinė žmogaus įtaka klimatui sudaro mažiau nei 1 procentą, pagrindinai išskiriant anglies dvideginį, metaną ar kitas pramonines dujas, o tai yra nereikšminga dalis, todėl anglies dvideginio emisiją reguliuojančios programos, susidaro įspūdis, iš esmės neįtakoja klimato kaitos, nebent ženkliai pagerina gyvenamą aplinką, oro kokybę.
Be abejo, tai negali tapti pasiteisinimu beatodairiškai eksploatuojant gamtą, jos resursus, naikinant rūšis ir gamtines sistemas. Dera atminti (stebint ypač Černobilio apylinkes), jog tiek po meteorų, tiek po vulkaninių ar po žmogaus sukeltų katastrofų gamta išveria ir vėl atgimsta, tačiau žmonės gali žūti, jų gyvenimas tampa labai apribotas ir apsunkintas.
Nereikia išsigąsti ir pasiduoti peršamai nuomonei, jog žmogus yra kalčiausias dėl klimato kaitos. Prievartinis ekologijos ideologijos brukimas veda prie energijos branginimo, skurdo ir kontrolės, kurie smarkiai pablogins žmogaus gyvenimo kokybę, trukmę ir turinį. Kaip Dievą Kūrėją išpažįstantys žmonės mes tikime ir jo globa bei vedimu šioje Žemėje, kuri mums yra tremties ir pasitaisymo vieta, su mėlynu dangumi, žydinčiomis gėlėmis ir paukščių čiulbėjimu.