Kard. Gerhard Ludwig Müller apie popiežiaus simpatijas homoseksualumui

Kard. Gerhard Ludwig Müller, buvęs Tikėjimo Kongregacijos prefektas, pakomentavo popiežiaus Pranciškaus žodžius apie homoseksualizmą. Jo manymu, tai tėra privati popiežiaus nuomonė, neturinti biblinio ir dogmatinio pagrindimo. Tikintieji turi vadovautis aiškių Dievo Žodžiu ir neklaidingu Bažnyčios Mokymu.

Spalio 22 dieną, ketvirtadienį, jis paskelbė savo pareiškimą tuo klausimu. Žemiau pateikiamas teksto vertimas.

Mums nėra žinomas pažodinis popiežiaus pasisakymo turinys, duotas interviu, kaip dažnai būna, – dviprasmiškas. Jo poveikis visgi yra siaubingas.

Katalikų tikintieji yra įpykę, o Bažnyčios priešai jaučiasi sustiprinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tarpininko, Kurio dieviškąją sūnystę jie atmeta. Vietoj teologinių ir filosofinių argumentu pasitelkimo apeliuojama į jausmus, taip atmetant racionalumą sentimentų labui.

Tikėjimas nepriklauso nuo politinių pasirinkimų iš dešiniųjų ir kairiųjų spektro, nepriklauso nuo ideologinės padėties tarp konservatizmo ar progresyvizmo. Tikėjimas priklauso vien nuo tiesos, kuria yra savo esme pats Dievas ir Žodyje, kuris apsireiškė istorijoje.

Krikščionis tiki Dievą kaip į pirmąją tiesą ir pripažįsta popiežių bei vyskupus Petro ir kitų apaštalų įpėdiniais.

Būti ištikimam popiežiui – tai kažkas kito nei stabmeldiška papolatrija (popiežiaus garbinimas – vertėjo pastaba), panaši į tikrovę, pagal kurią vadovas arba partija visada yra teisūs.

Ten, kur atsiranda įtampa tarp, viena vertus, aiškaus Dievo Žodžio ir jo neklystamos interpretacijos bei, kita vertus, privataus net aukščiausių bažnytinių autoritetų pasisakymo, įpareigoja visuomet fundamentalus principas: in dubio pro DEO [abejonėse visada pasirinkti Dievą, Dievo labui).

Bažnyčios Mokymo tarnystė tarnauja Dievo Žodžiui ir niekada nėra aukščiau Apreiškimo. Bet kokiu atveju tai privalomas Bažnyčios mokymas apie Dievo Apreiškimą Kristuje, kuriam turi paklusti Mokymo tarnystė.

Nuomonė, apie kurią kalbama [popiežiaus pasisakymas], yra grynai privati, kurią atmesti gali – ir privalo – kiekvienas katalikas.

John Henry Newman (1801-1890), garsus kardinolas ir vienas didžiausių Bažnyčios mokytojų naujaisiais laikais, pasakė, jog sugedimas apreikštojo tikėjimo mokymo klausimuose yra blogiau nei finansinis sugedimas bažnytinėse institucijose ar dvasininkų ir pasauliečių lyderių moralinis sugedimas.  Tai yra visokių sumaiščių ir skandalų šaltinis Bažnyčios istorijoje.

Kas liudija bažnytinę drąsą ir krikščionių laisvę? Tarp popiežiaus ir vyskupų, ypatingai šventosios Romos Bažnyčios kardinolų, egzistuoja toks pats santykis kaip tarp Petro ir kitų Apaštalų, kuomet jis dviprasmiškai elgdamasis nutolo nuo evangelinės tiesos (Laiškas Galatams 2, 14). Jeronimas, Augustinas, ir Tomas Akvinietis Laiško Galatams   komentaruose dalykine prasme buvo Pauliaus pusėje, bet gyrė Petrą dėl jo nuolankumo ir nesipriešinimą, kai buvo perspėtas.

Katalikų Bažnyčioje, kalbant apie lyčių papildomumą, santuoką ir šeimą, – įpareigoja Dievo Žodis, aiškiai įskaitomas Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Asmenyje ir mokyme, skirtame fariziejams, ir tada, ir dabar: Ar neskaitėte, jog Kūrėjas nuo pradžių sukūrė juos kaip vyrą ir moterį? Ir tarė: todėl vyras paliks tėvą bei motiną ir vienysis su savo žmona, ir jiedu taps vienu kūnu (Mt 19, 4-5).

Teisė į santuoką ir šeimą egzistuoja tiktai vyro ir moters atžvilgiu, kurie pagal Dievo sukurtą prigimtį, laisvi sąžinėje, Dievo akivaizdoje, taria vienas kitam: tiktai tu ir visada, kol mirtis mūsų neišskirs. Pagal Dievo valią, už teisėtos santuokos ribų kiekvienas lytinis suartėjimas yra objektyviai sunki nuodėmė – nepriklausomai nuo subjektyvios kaltės, kurią žino tik Dievas ir kurio atleidimui galima visada pasivesti.

Negalima laisvai nusidėti dėl Dievo gailestingumo ir vietoj jo maloningo teismo ieškojimo siekti pateisinimo nuodėmingame elgesyje, plojant nukrikščionėjančiai dabarčiai.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas aiškiai išskiria pastoracinį rūpestį ir asmeninį santykį su asmenimis, turinčiais potraukį tai pačiai lyčiai, ir objektyvų homoseksualių veiksmų įvertinimą ar heteroseksualius aktus ne santuokoje, kurie prieštarauja Dievo įsakymams. Kas tvirtina, jog yra Jame, privalo ir pats elgtis taip, kaip Jis elgėsi (1 J 2, 6).

Dievo įsakymų laikymasis yra Dievo meilės ir jų išganingo poveikio pripažinimo išraiška žmogui. Vietoj susitikinėjimo su asmenimis, kurie jaučiasi sustiprinti savo elgesyje ir klaidingame mąstyme, rodant savo nuotrauką su popiežiumi visam pasauliui, popiežius privalėjo supažindinti su Danielio Mattson knyga ir pakviesti pokalbiui. Tai amerikietis, kuris atrado kelią iš negarbingo seksualinio palaidumo į dorybingą gyvenimą Dievo vaiko laisvėje ir garbėje (Rom 8, 21).

 

Šaltinis: Kath.net

2 komentarai apie “Kard. Gerhard Ludwig Müller apie popiežiaus simpatijas homoseksualumui

  1. Popiežiui Pranciškui reiktų atsistatydinti, o jei pats to nesupranta, jam turėtų padėti Tikėjimo Kongregacija; tai būtų mano privati nuomonė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.