Temos Archyvai: baznycia

Žodžio laisvė Bažnyčiai

Lietuvoje nebuvo skelbtas ir aptarinėtas (nebent neatsimenu), tuometinio JAV prezidento Donald Trump atšaukta Johnsono pataisa, draudžianti bažnytinėms bendruomenėms užsiiminėti politika ir atvirai remti kandidatus rinkimų metu. Šią žinią prezidentas paskelbė nacionalinių maldos pusryčių metu 2017 m. pirmą gegužės ketvirtadienį Baltųjų Rūmų rožių sode.

1954 m. senatoriaus Lyndona B.Johnsono (JAV prezidentas 1963-69) iniciatyva pasiūlyta ir priimta pataisa draudė religinėms, karitatyvinėms ir akademinėms institucijoms, besinaudojančioms mokestinėmis lengvatomis, atvirai dalyvauti politikoje ir remti kandidatus rinkimuose.

Šios pataisos atšaukimo prašė evangelikai, katalikai, nemažai judaizmo išpažinėjų. Nacionalinių maldos pusryčių metu Trump kalbėjo, jog per daug ilgai federalinė valdžia naudojo tą pataisą prieš tikėjimo žmones, bauginant ir dažnai baudžiant amerikiečius už jų religinius įsitikinimus.

Johnsono pataisa buvo neteisinga, naudojo finansinį šantažą, kad užčiauptų tikinčius žmones. Ji neatitinka pirmosios konstitucinės pataisos, kuri gina tikėjimo ir žodžio laisvę nuo vyriausybės suvaržymų. Žodžio laisvė neturėtų baigtis ties šventovės slenksčiu, todėl reikėjo gražinti religijoms balsą, kuris buvo joms atimtas.

Trump užsiminė, jog apie 50 įvairių religinių organizacijų padavė buvusio prezidento (Obamos) administraciją į teismą dėl tikėjimo ir žodžio laisvės suvaržymo, primetant prieš religinius įsitikinimus nukreiptus reikalavimus, uždedant finansines ir kitokias sankcijas.

Passivum divinum ir troškimas gerti vien iš garbės taurės

Kas save aukština, bus pažemintas. O kas save žemina – bus išaukštintas. Tai Jėzaus žodžiai apie buvimą apdovanotam ir pašauktam ir norą daryti karjerizmą. Jaunieji apaštalai veržėsi į postus ne tarnauti, bet ponauti, ne kentėti – bet džiaugtis. Iš biblinio taško žiūrint, kokia gėda tiems, kurie nors pirštą pajudino karjerizmo tikslais…

Šildysimės ne dujomis, bet stipriu alumi? Energetinio skurdo grimasos

Vienas klebonas net prisėdo susijaudinęs, kai sulaukė kelių tūkstančių eurų sąskaitos už parapijos  pastatų šildymą dujomis. Praeitais metais vienas dujų kubas kainavo 0,33 euro, o paskutiniu metu buvo jau 1,15 euro. Kaina pakilo beveik 400 procentų. Parapijos priskirtos prie ūkio veiklos subjektų, nors nieko negamina. Daugiausia šildo maldininkus bažnyčiose, kunigų būtus, parapijos mokyklėlių sales, Caritas valgyklų, parapijinių bibliotekų ir panašias humanitarinio pobūdžio patalpas. Privatūs asmenys mokėjo dvigubai mažiau.

Geriau pasigilinus į kainos sudėtį, atrandama, jog didžiąją jos dalį (60 proc.) sudaro EU Emissions Trading System (EU ETS) (ES taršos pardavimų sistemos) uždėti mokesčiai už anglies dvideginio emisiją. ES institucijos priskyrė sau teisę pardavinėti CO2 kiekių leidimus. Maža to, atsiranda apsukrių verslininkų, kurie superka leidimus ir paskui perparduoda brangesne kaina toms šalims, kurioms tų leidimų pritrūksta. Taip ES valdžia pradėjo nuožmią kovą su klimato kaita, o mūsų šalies gamtos apsaugos ministras su sadistiniu džiaugsmu viename interviu teigė, jog kainų didinimu privers piliečius renovuoti namus, atsisakyti automobilių ir pan.

Akivaizdu, kad tokia beatodairiška ES energetinė ir gamtosauginė politika sukompromituos gamtosaugos idėją ir prives prie skurdo. ES priklausančios šalys atsako tik už 8 proc. pasaulinės CO2 emisijos. Lietuva per metus generuoja  5 tonas dvideginio vienam gyventojui, kai Lenkija – 9, o JAV – net 13. Mažą žalą klimatui darančios ES šalys turėtų pajusti taršos mokesčių adekvatumą.

Kai Kazachstane pakilo dujų ir kuro kainos, žmonės išėjo į gatves protestuoti, kilo didžiulis susirėmimas, kainavęs šimtus gyvybių, apie kurias oficialiai neskelbiama. Mūsų kultūroje yra giliai įsišaknijusi pasidavimo ir bejėgiškumo dvasia, neleidžianti garsiau pasisakyti ir paprieštarauti, kai taikos ir gerovės metu ant lygaus pagrindo sukuriamos ekonomiškai nepateisinamos kainos. Maža to, bandoma visuomenę pjudyti išskirtinai prieš Rusiją, kurios manipuliavimas dujų perdavimu neabejotinai prisidėjo prie jų brangimo, tačiau nutylint, kad nemažiau už kainų augimą yra atsakinga ES politika per ETS.

Staiga  didžioji dalis visuomenės, ypač parapijos, priėjo prie energetinio skurdo ir bankroto ribos. Be abejo, gamtos ir žmonijos apsauga nuo klimato šilimo yra būtinybė, išsivaduoti iš Rusijos valdžios šantažo taip pat reikia, tačiau dabartinėje situacijoje reikėtų didesnio lankstumo ir atsižvelgimo į šiaurinę Žemės gaublio dalį apgyvendinusių žmonių natūralų poreikį šiltai gyventi žiemos metu. Tai juk ne kaprizas, bet natūralus poreikis. Reikia saugoti gamtą, tačiau negi sirgsime ir mirsime dėl to nuo šalčio? Gal žiemos metu reiktų uždaryti Lietuvą ir išsikraustyti visiems į Afriką?

Vienuolijų praktikoje viduramžiais, kai dėl atgailos ir neturto sumetimų nešildyti vienuolynai, buvo gaminamas stiprus alus, kurio buvo galima laisvai gerti, kad paprasčiausiai vienuoliai nesušaltų. Kas galėjo pagalvoti, kad gamtosaugos idealu taps senovės laikai, netgi akmens amžius, kai žmogus niekuo nekenkė gamtai. Išties, būtų labai „dvasinga”, taupi ir „svaiginanti” žiema energetinio skurdo laikais…

Lichtenšteino arkivyskupas nedarys sinodo

Lichtenšteino arkivyskupas Wolfgang Haas paskelbė, kad savo vyskupijoje nevykdys vyskupijos lygmenio sinodo, kurį prieš savaitę pradėjo popiežius Pranciškus ir daugumas pasaulio vyskupijų.

Jis nuogąstauja, kad sinodo procesas yra per daug sudėtingas ir komplikuotas, todėl gali įgauti ideologinį pavidalą. Be to, diskusijos ir debatai, į kuriuos kviečia popiežius, Lichtenšteine nėra aktualūs, kadangi glaudūs ryšiai parapijose leidžia greitą ir paprastą kontaktą tarp tikinčiųjų ir dvasininkų. Intelektualinis ir dvasinis pasidalijimas visada buvo ir visada išliks galimas visiems, kurie nori ir gali kalbėtis, klausytis ir palaikyti asmeninį kontaktą visuose kasdienio Bažnyčios gyvenimo reikaluose, pasiūlymuose, troškimuose ir idėjose.  Vyskupo užduotis yra įsiklausyti, tačiau ne didelės diskusijos ir ilgi debatai.

Kaip žinia, prasidėjo vyskupijų lygmens pasiruošimas sinodui apie sinodiškumą Bažnyčioje, kurį eilė apžvalgininkų vertina kaip smarkiai biurokratizuotą ir slepiantį tikruosius tikslus, keliantį nuogąstavimus dėl didelio masto chaoso, kuris gali ištikti Bažnyčią netrukus. Tokie įtarimai kyla žvelgiant į Vokietijoje vykstantį Sinodinio kelio judėjimą. Surinktas išvadas nagrinės pagrindinė sinodo komisja, kuri savo nuožiūra interpretuos faktus, segreguos temas ir atsakymus.

Tarybiniais laikais buvo juokaujama, kad socializmas pats sukurdavo problemas, dėl kurių sprendimo skelbdavo karą. Liaudyje sakoma, kad pats muša, pats ir rėkia. Meldžiame Dievo pagalbos, kad dirbtinai iškeltos problemos ir rėkiančiųjų balsai neužgožtų tikėjimo depozito.

Amerikiečių žurnalistės tyrimas atskleidė Traditionis custodes šaltinius

Laikraštyje „The Remnant” buvo publikuotas žurnalistės Diane Montagna straispnis, kuriame teigiama, jog popiežiaus Pranciškaus dokumentas Traditionis custodes prasilenkia su faktais. Buvo teigiama, jog popiežiaus motu proprio remiasi pasaulio vyskupams 2020 m. išsiųstomis apklausomis. Tikėjimo Kongregacija klausė vyskupus, kaip vertina popiežius Benedikto XVI išleistą motu proprio Summorum Pontificum ir jo suteiktą leidimą laisvai aukoti tridentines Mišias. Neva atsiliepimai buvo labai neigiami, todėl dabartinis popiežius nusprendė paskelbti Traditionis custodes, kurio pavadinimas reiškia tradicijos išsaugojimą, o praktiškai juo buvo stipriai apribota ilgaamžė katalikų tradicija. Tradicionalistų tarpe sklandė ironiškas juokelis, kad prie Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI tradicionalistai buvo patalpinti kaip indėnai rezervatuose, o po Tradicionis custodes pasirodymo jie staiga tapo paskelbti nusikaltėliais ir patalpinti kalėjime.

Diane Montagna pateikė faktų, kurie patvirtina Traditionis custodes atsiradimą nepaisant realių vyskupų atsakymų anketose. Pirma buvo padaryti sprendimai 2020 sausio mėnesį vykusioje plenarinėje Tikėjimo Kongregacijos sesijoje, kurioje aštriai kritikuotas tradicinis pamaldumas, nuspręsta perduoti tridentinės liturgijos reguliavimą kitoms kongregacijoms, kai niekas dar net nekalbėjo apie anketų išsiuntinėjimą vyskupams. Anektos išsiųstos po kelių mėnsių, kai sprendimai buvo jau padaryti.

Žurnalistei pavyko gauti Tikėjimo Kongregacijos raporto kopiją apie vyskupų gražintas apklausas. Apie 35 procentai vyskupų ragino palikti ramybėje Summorum pontificum ir nieko nekeisti. Apie 30 procentų vyskupų pageidavo nedidelių pakeitimų, tačiau bendrai rėmė tolimesnį Summorum pontificum egzistavimą. Apie 60 procentai vyskupų norėjo, kad popiežiaus Benedikto XVI įvesti pakeitimai galiotų toliau. Ypač daug teigiamų anketų ir atsiliepimų atėjo iš Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų, kur tradicinės liturgijos judėjimai ir grupės yra plačiai paplitusios, liudija apie tradicinio maldingumo proveržį ypač jaunimo tarpe.

Dėmesį patraukė faktas, jog keletas vyskupų iš Azijos prašė galimybės mokyti senojo rito seminarijose, kadangi jis įtakoja nuoširdų maldingumą klierikų tarpe.

Deja, didžiosios dalies vyskupų atsiliepimų neišgirsta, apie juos nė žodžio Traditionis custodes dokumente. Diane Montagna teigia, jog iš savo šaltinių Vatikane sužinojusi,  Traditionis custodes visai neatsižvelgė į raportą, kurį paruošė Tikėjimo Kongregacija, remdamasi vyskupų atsiųstais atsiliepimais.

Žurnalistė Montagna skelbia, jog Tikėjimo Kongregacija paruošė dar kitą ataskaitą, kuri rėmėsi ne vyskupų atsiliepimais, ir kurios pobūdis nėra žinomas. Ko gero ta atasakaita ir buvo remiamiamasi ruošiant Traditionis custodes.

Žurnalistė rašo, jog daug negatyvių atsiliepimų apie Summorum Pontificum atėjo iš Italijos, kurios vyskupai ragino visiškai atšaukti minėtą Benedikto XVI dokumentą, net ir tuo atveju, kai tradicinis judėjimas davė daug gerų vaisių ir nešė didelę pastoracinę naudą, atgimimą eilėje vyskupijų.

Kyla klausimas, kas taip galėjo įtakoti Traditionis custodes neigiamą nusistatymą prieš tridentinę liturgiją? Panašu, kad ta radikalia ideologine  terpe yra šv. Anzelmo Popiepiežiškojo liturginis institutas Romoje, kurios ideologiniu lyderiu yra prof. Andrea Grillo. Daug ženklų liudija, jog Traditionis custodes pagrindiniai punktai buvo paruošti jau 2017 m., o vyskupams išsiuntinėtos anketos tebuvo dūmu uždanga, siekiant sukurti kolegialumo ir teisėtumo įspūdį. Tai primena liūdną  propagandinę operaciją, kurios tikslas yra paneigti tikrovę, jog Bažnyčia semia stiprybę iš tradicijos.

Šaltinis: The Remnant

Opa opa – į sinodą! Sinodas apie sinodiškumą

2021 metų rudenį prasideda du metus truksiantis procesas, vesiantis į vyskupų sinodą apie bažnyčios sinodiškumą. Rudenį prasidės svarstymai vyskupijų lygmenyje. Kitais metais – kontinentiniu lygmeniu, o 2023 metais vyskupai rinksis į Romą, kur bandys nustatyti naujus Bažnyčios valdymosi principus. Sinodo šūkis – „Sinodinė Bažnyčia: bendrystė, dalyvavimas ir pasiuntinybė”. Kiekviena vyskupija paskirs sinodinį atstovą, kuris koordinuos veiklą su vyskupų konferencijos sekretoriatu.

Sumanymas yra grandiozinis, neturintis atitikmens istorijoje – pasiekti kuo platesnį atstovavimą dideliu mastu, aprėpiant visą pasaulį, suteikiant pasisakymo balsą visiems tikintiesiems. Atrodo, jog sinodo ambicijos siekia naujo tipo visuotinio susirinkimo formos ir maštabo.

Kai kurie kritikai nuogąstauja ir šiame sinode prognozuoja didelio masto Bažnyčios „išparceliavimą”, suskaldymą, valdžios ir tiesos decentralizavimą, sakramentinės ir hierarchinės bažnyčios prigimties ir struktūros išardymą.

Daugelis vyskupijų turi patirtį organizuojant vietinius sinodus, konsultuojantis su tikinčiaisiais. Tai be galo sunkus darbas, kadangi į sinodo darbus pavyko įtraukti nedidelę dalį uolių katalikų, kurie sudarė vargingai mažą tikinčiųjų dalį. Pirmiausia, žmonės tiesiog nesidomėjo, jiems nerūpėjo, nesuvokė prasmės ir reikšmės, jie stebėjosi tuo, jog dvasininkai klausinėja dalykų, kuriuos išmanyti ir spręsti galėjo tik jie patys, pabaigę atitinkamas studijas ir turėdami tam tinkamą kompetenciją. Didelės prasmės tame nematė dar ir todėl, jog radikalūs, originalūs, stiprūs, konservatyvūs pasiūlymai nėra imami domėn, visos idėjos yra atsijojamos, apibendrinamos ir niveliuojamos pagal išanksto numatytą ir trokštamą ideologiją. Maža to, paprasti paprapijiečiai turi savo gyvenimus, darbus, šeimas ir rūpesčius, todėl papildomas jų apsunkinimas susirinkimais, įsipareigojimais sutinkamas nenoriai ar net priešiškai. Be to, uolūs diskusijose ir pasiūlymuose asmenys dažniausiai pasirodo esą visiškai neveiklūs ir nekompetentingi konkrečiuose uždaviniuose.

Nepaisant to, skelbiama, kad niekas nebus ribojamas pasisakyti sinodo temomis, kadangi popiežius Pranciškus primygtinai prašo į sinodą įsijungti visus tikinčiuosius, viliantis, jog dialogas ves į tiesą, individų pasikeitimą ir Bažnyčios prigimties apibrėžimą. Konservatyvūs ir bažnytinę tradiciją gerbiantys tikintieji jau suprato arba labai suabejojo, kad jie tame sinode laukiami, nes, kyla klausimas, ar kartais sinodas nėra skirtas taip trokštamai „pažangai” paspartinti, dogmatizuoti kairuoliškas idėjas  ir liberalizmą padaryti pagrindine dogma?

Liturgija nėra žaislas popiežiams, bet Bažnyčios paveldas

Tokius stiprius žodžius pasakė Olandijos vyskupas Rob Mutsaerts iš Hertogenbosch po popiežiaus Pranciškaus paskelbto Motu Proprio Traditionis custodes, radikaliai apribojant senosios katalikų liturgijos atlikimą, apkaltinant nebūtais dalykais.

Jo manymu, popiežiaus dokumento kalba savo pobūdžiu primena karo paskelbimą, durų trankymą, dar gyvo savo pirmtako popiežiaus išdavystę ir antausio skėlimą. Bažnyčia niekada neuždraudė liturgijos, net per Tridentą, o štai Pranciškus visiškai nutraukė tradiciją.

Vysk. Mutsaerts teigia, jog popiežius turi saugoti tradiciją, būti tarsi sodininkas, o ne gamintojas. Deja, Pranciškus pasielgė nei evangeliškai, nei gailestingai, tačiau vedamas ideologinių sumetimų ir piktybiškumo. Jis senąją liturgiją padarė beveik neprieinamą pamaldiems katalikams, tačiau nieko nedaro reformuotosios liturgijos perlenkimų ir piktnaudžiavimų atžvilgiu.

Susikrimtęs olandų vyskupas klausia: „Kokiu diktatorišku, kokiu neganytojišku, kokiu negailestingu reikia būti?”

„Jei nori tikro evangelizavimo, rodyti tikrą gailestingumą ir remti katalikiškas šeimas, tuomet aukok Tridentines Mišias!” – paragino olandų vyskupas.

https://www.thetablet.co.uk/news/14359/pope-is-losing-his-authority-warns-dutch-bishop

Valdžios perlenkimai Bažnyčios atžvilgiu

Lenkijos Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Stanislovas Gondeckis straipsnyje „Pastoracija po pandemijos„ įvertino Bažnyčios padėtį po pandeminių restrikcijų, kurias taikė civilinė valdžia Bažnyčios atžvilgiu. Jame jis teigia, jog valstybė vienašališkai uždraudė visus susibūrimus, todėl Mišios ir pamaldos tapo neprieinamos didžiajai daliai tikinčiųjų. Tokio dalyko dar nėra buvę per du tūkstančius Bažnyčios istorijos metų: nei per karus, nei per bombardavimus, nei per epidemijas. Valstybė uzurpavo sau sprendimus, kurie iki šiol buvo tik bažnytinės valdžios kompetencijoje ypač svarbiais atvejais.

Arkivyskupas teigia, jog valstybė pažeidė bažnytinę autonomiją taip smarkiai, kaip niekada nėra pasielgusi praeityje jokia valdžia. Buvo grubiai pažeistos ir konstitucijos, ir konkordato normos, tarsi tie dokumentai neegzistuotų. Valstybė ėmėsi veiksmų, kurie kanonų teisėje primena bažnytinį interdiktą, apimantį visą šalį, draudžiant Mišias, pamaldas, sakramentus. Bažnyčiai buvo primestas veikimo būdas religijos reikaluose, kuris neatitinka Konstitucijos ir Konkordato. Tokiu atveju tikintieji ir davasininkai turi teisę gintis nuo valstybės kišimosi į religinį gyvenimą, o bažnyčios autonomijos teisė turi būti apginta.

Vyskupas tvirtina, kad civilinė valdžia nesitarė dėl savo sprendimų su Bažnyčia, statant ją prieš jau įvykusį faktą, o su Bažnyčia buvo elgiamasi dar blogiau nei su pardavimų verslu, kaip nebūtina gyvybei sritis. Niekada anksčiau valdžios nedrįso uždėti Bažnyčiai tokių drastiškų draudimų, parodant visišką nepagarbą Bažnyčiai ir jos reikšmei visuomenėje.
Vyskupai priėmė tokį valdžios elgesį dėl to, jog nenorėjo sunkioje situacijoje komplikuoti, tačiau, išlaukę tinkamo meto, norėjo atkreipti dėmesį į įvykusius dalykus, kurie reikalauja rimtos analizės ir padaryti išvadas ateičiai, rūpinantis demokratijos gėriu, kurioje pagarba religijos laisvei yra labai svarbi.

Kinietiškos santvarkos importas Kovo 11-osios akivaizdoje

Pasaulio rinkas jau senai užvaldė kinietiškos prekės. Retai kada ant perkamos prekės lipduko rasi kitokį užrašą nei Made in China: pradedant klozeto šepečiais, baigiant kompiuteriais. Ūkinių prekių parduotuvės yra užpildytos menkos kokybės kinietiškais (dažnai neilgai tarnaujančiais) pigalais. Užtat Kinijos ekonominė ir karinė galybė, maitinama Vakarų pirkimais ir pramonės perkėlimu į šią šalį, tapo užauginta tiek, kad JAV ir kitos šalys pradėjo kalbėti apie atsiradusį globalinį pavojų.

 

Jau metai laiko pasaulis kenčia nuo kitos kinietiškos eksportinės „prekės“ – tai Covid-19 viruso, atvedusio prie globalios ekonominės krizės ir visuomenių uždarymo. Staiga pasirodė, jog su kinietišku virusu importavome ir Kinijos komunistinės visuomenės santvarką, kuriai budingas asmens orumo negerbimas, kontrolė, persekiojimas, uždarymai, suvaržymai, baudimas, sekimas, o labiausiai – bedievybė. Metų bėgyje išvydome neįtikėtiną pasikeitimą: Vakarų demokratinės visuomenės tapo labiau panašios į Kinijos ar Šiaurės Korėjos, kuriose žmonėms apribota laisvė išpažinti tikėjimą, judėti, bendrauti, prekiauti ir kitaip realizuoti iš laisvės kylantį gyvenimo būdą.

 

Vienu iš laisvės suvaržymo pavyzdžių yra bažnyčių uždarymas ir bendruomeninių apeigų ribojimas. Tai ypač būdinga komunistinių partijų valdomose valstybėse, ir mes puikiai atsimename tai iš netolimos mūsų praeities. Katalikų ir kitų tikėjimų persekiojimas Kinijoje kelia pasipiktinimą nuo seno. Kritikuojame Kiniją, tačiau JAV, Anglijos, Prancūzijos, Airijos ir kiti atvejai parodė, kaip civilinė valdžia įnirtingai ir neadekvačiai ribojo religijos ir apeigų laisvę epidemijos priedanga. Minėtų šalių aukščiausi ar konstituciniai teismai panaikino valdžios beatodairiškus sprendimus ir pareikalavo bažnyčių atidarymo. Staiga pamatėme, jog Vakarų visuomenių valdžios su tikinčiais ėmė elgtis kaip ateistinių komunizmo šalių valdžios.

Kyla klausimas, ar Covid-19 galima įveikti vien autoritariniais veikimo metodais, paremtais pozityvistinio mokslo patarimais? Jei mes esame krikščioniškų įsitikinimų, kodėl į epidemijos klausimą žiūrime vien kaip ateistinio komunizmo išpažinėjai, kurie valdo Kiniją, Šiaurės Korėją, kurie valdė ir mūsų šalį? Net ir dvasininkai pasidavė pagundai epidemijos problemas aiškinti paviršutiniškai ir vien tik žmogiškai, atsižadėdami interpretuoti jas tikėjimo dvasia ir kontekste.

 

Biblinis epidemijos interpretavimas skatina mus pažvelgti į tai iš Dievo suteiktos jo vaikų laisvės perspektyvos, kaip į ženklą, kurį reikia suprasti ne vien moksliškai, tačiau ir dvasiškai bei morališkai. Suabsoliutinant vien technines priemones, kunigams tapus vien kaukių dėvėjimo ar rankų dezinfekavimo žinovais, kažkur pradanginame ir dvasinius atsakymus: gal epidemiją reikėtų spręsti ir malda, atgaila, mūsų poelgių apmąstymu ir pataisymu? Biblijoje pateikiama ilgalaikė išrinktosios tautos patirtis gyvenant su Dievu, gelbėjant ją ir pataisant iš paklydimų. Ar dabar stumiamas gender ideologijos paklydimas nenuves į dar didesnę gamtos ir žmogaus ekologijos katastrofą, nesuardys  Kūrėjo plano ir gamtos struktūros?

Popiežius Pranciškus ragino melstis už kūriniją, kurioje vis labiau įsivyrauja žmogaus moralinio sugedimo bei įvairių ideologijų atneštas chaosas ir naikinimas. Kūrėjas pažįsta savo rankų darbą ir turi galią savo sukurtąjį pasaulį atnaujinti. Biblijoje ir evangelijose minimi Dievo ir jo siųstojo gelbėtojo įvykdyti materialaus pasaulio perkeitimai (ligų gydymas, audros numalšinimas, duonos padauginimas, galų gale prikėlimas iš mirties), skatinantys pasitikėti ir melsti Dievo malonės šiam iškamuotam pasauliui. Gal dabartinė epidemija išmokys mus nebevengti Dievo?

Apaštalas Paulius ragino budėti, kad nebūtume pavergti neteisingo požiūrio, primetamų paviršutiniškų atsakymų, žmonių uždedamų pančių, kad neatsisakytume atsakingos laisvės, kuri yra tikėjimo, meilės, žmogiško orumo,  išgelbėjimo, žmonių gyvenimo bei sugyvenimo pagrindas. Negalime sutikti su kinietiško eksporto išplitimu ekonomikoje, mąstyme, visuomeninėje santvarkoje ir dvasioje, todėl reikėtų iš vyriausybės pareikalauti ir patiems būti budriems, kad laisvės varžymas netaptų norma ir kasdienybe, be to, kasdien pasimelskime už kūriniją ir mus joje.

Šveicarijos Churo vyskupas Bažnyčios išgelbėjimą mato tradicijoje

Labai plačiai apie šį įvykį neskelbta, tačiau verta jį vėl prisiminti, kad suprastume, kas darosi Katalikų Bažnyčios gyvenime. 2019 m. gegužės 20 d. popiežius Pranciškus priėmė Šveicarijos Churo vyskupo Vitus Huonder atsistatydinimą. Netrukus vvyskupas emeritas apsigyveno šv. Pijaus X Brolijos namuose, kuriuose jis trokšta pasišvęsti maldai, tylai, išskirtinai tradicinių šv. Mišių aukojimui ir darbui vardan katalikų tradicijos, kuri, pasak vyskupo, yra vienintelis kelias į Bažnyčios atsinaujinimą.

Šv. Pijaus X Brolija yra vyskupų ir dvasininkų grupė, kuri vienija ne vieną milijoną tikinčiųjų, neberadusių vietos dabartinės Romos Katalikų Bažnyčios struktūrose, neretai kategoriškai naikinusios katalikų tradicinę liturgiją, dvasingumą ir kultūrą. Kelis dešimtmečius Brolija buvo formaliai atskirta nuo Katalikų Bažnyčios iki popiežiaus Benedikto XVI potvarkio, panaikinančio ekskomunikos padėtį. Popiežius Pranciškus leido savo ganomiesiems katalikams galiojančiai ir teisėtai praktikuoti sakramentus Brolijos kunigų bažnyčiose.

Vyskupas Vitus atsidūrė dėmesio centre, kai atvirai gynė tiesą, jog Dievo įsakymai yra  aukščiau žmonių, kad aktyvūs gėjai yra Dievo pasmerkti, o moterys negali būti įšventintos į kuniges, nes Kristus nesuteikė tam teisės.

Po vyskupo Huonder atsistatydinimo iki dabar vyskupiją valdė iš Islandijos paskubomis atšauktas Reikjaviko vyskupas Peter Bürcher. Tuo metu vyko naujo vyskupo kandidatūros paieškos. Churo vyskupija išlaikė seną privilegiją, jog naująjį vyskupą renka katedros kapitula, kuriai popiežius pateikia tris kandidatūras. Kapitula buvo atmetusi kandidatų sąrašą, kuriame buvo ir naujai nominuotas vyskupas, procesas užsitęsė beveik du metus, kol galų gale popiežius paskyrė atmestąjį kapitulos savo kandidatą. Juo tapo ispanų kilmės, 72 metų amžiaus šios vyskupijos tribunolo teisėjas, kunigas Joseph M. Bonnemain.

Pati vyskupija yra seniausia ir didžiausia Šveicarijoje, įkurta dar V amžiuje ir neturinti metropolito valdžios, tiesiogiai priklausanti Apaštalų Sostui. Į ją įeina labiausiai apgyvendinta šalies dalis su sostine Ciurichu. Paskutiniai du jos vyskupai buvo atsidavę katalikų tradicijai, turėjo vyskupo vikarą senosios liturgijos klausimams ir nuolat oponavo kitų Šveicarijos vyskupų liberaliai ir inovatyviai politikai.

Naujai nominuotas vyskupas po trejų metų sulauks pensijinio amžiaus, valdys neilgai, todėl jo išrinkimas yra laikinas sprendimas vyskupijai, kurios kleras ir tikintieji nėra palankiai nusiteikę sekuliaristinėms tendencijoms Bažnyčios sielovadoje. Vyskupas nominatas spėjo visus nustebinti, kai atsisakė vyskupo herbo, teigdamas, jog Viešpaties kryžiaus ženklo jam užteks. Ar tai yra ženklas radikalių pasikeitimų, laikas parodys.

Peticija dėl t. Stanislovo paskelbimo šventuoju

https://www.peticijos.lt/visos/77527/ar-vienuolis-kapucinas-tevas-stanislovas-dobrovolskis-turetu-buti-paskelbtas-svetuoju-taip-jis-to-vertas/

Gerbiamieji, dera apsvarstyti galimybę pradėti šventos atminties t. Stanislovo – Mykolo Dobrovolskio OFM Cap. kanoninį procesą, siekiant paskelbti jį Romos Katalikų Bažnyčios Dievo Tarnu ir, nuosekliai, palaimintuoju ar net šventuoju.
Minėtą kunigą ir vienuolį pažinojau asmeniškai nuo 1994 m. iki pat jo mirties 2005 m., kai, Apvaizdos vedimu, teko suteikti jam paskutiniuosius sakramentus jo mirties išvakarėse. Teko matyti jo gyvenimą iš arti, iš kasdienybės perspektyvos tiek praktiniuose dalykuose, tiek maldos gyvenime, tiek kaip didį krikščioniškojo dvasingumo mokytoją.
T. Stanislovas pasižymėjo daugeliu dorybių, dieviškų ir žmogiškų, kurias praktikavo herojišku ar labai intensyviu laipsniu. Jo maldingumas, vienuoliškas neturtas, meilė Dievui ir žmogui, jo vienijantis ir taikingas būdas, nuolankumas bei išmintis, atsakomybė ir darbštumas, atvirumas žmonių problemoms ir evangelizacijos efektyvumas nekelia didesnių abejonių.
Net praėjus nemažai metų po jo mirties, velionio garsas, populiarumas, pavyzdžio ir mokymo aktualumas Lietuvos katalikų tarpe išlieka stiprus. Sibiro tremties, vidinės tremties Lietuvoje sąlygomis, gyvenant nuošalioje ir mažoje parapijoje nesutrukdė daryti pozityvią dvasinę ir kultūrinę įtaką, kuri peržengė Lietuvos ribas, buvo juntama ir visoje tuometinėje SSRS teritorijoje. Jo vykdomai evangelizacijai (tame tarpe ir per kultūrą) buvo būdinga, kad jis buvo sėkmingas sielų žvejys, tačiau „žuvys” plaukė pas jį, o ne jis paskui jas. Sunku rasti kitą kunigą ar pasaulietį tiek netolimoje praeityje, tiek dabar, kuris Lietuvoje turėjo tokią didelę įtaką.
Siekdami t. Stanislovo paskelbimo Dievo Tarnu ir atverdami jo beatifikacijos procesą, daug kas esame įsitikinęs, kad taip Bažnyčia atskleis ir pagerbs Dievo malonę, kuri veiksmingai pašventino jo sielą ir į išganymą vedė daugybę tautiečių.

Dieve, atlygink savo malone tavo tarnui Donaldui

Sausio 20 d. vidurdienį Vašingtono laiku baigėsi prezidento Donaldo Trumpo valdymo laikas. Visą jo audringą kadenciją pažymėjo nesiliaujantis ir įnirtingas demokratų partijos narių bei liberal-kairiųjų žiniasklaidos priemonių puolimas bei kritika. Lietuvos žiniasklaida, ypač LRT, įsiliejo į tą bendrą kritikos laviną, siekdama negatyviai nušviesti jo asmenį ir darbą. Iš paskutiniųjų laidų, kurias teko išgirsti, sužinojau, jog jis nieko gero nepadarė, o jei ir padarė, tai ne tiek jis, kiek jo komanda, arba gal atsitiktinai. Koks iš tiesų buvo 45-asis JAV prezidentas, ką gero yra nuveikęs savo šaliai ir likusiam pasauliui, Lietuvai?

Remdamasis amerikiečių profesoriaus Wayne Grudem iš Arizonos įžvalgomis, norisi pristatyti gausius Donaldo Trumpo nuopelnus ir pasiekimus, kurių nenori matyti susivieniję visų šalių kairieji ir liberalai.

  1. Mums, krikščionims, didžiausias privalumas yra tai, jog Trumpas gynė tikėjimo laisvę, kurią smarkiai suvaržė Obamos administracija. Tai pasireiškė valstybinių ir konfesinių mokyklų galimybių sulyginimu gauti valstybinę paramą; galimybe atleisti iš darbo asmenis religinėse institucijose, kurie savo gyvenimu ir elgesiu prieštarauja religinėms dogmoms ir moralei; religinių organizacijų išlaisvinimu nuo valstybės uždėtų taisyklių, kurios laužo tikinčiųjų sąžines abortų, lytinės moralės ir tos pačios lyties santuokos klausimais. Kolorado valstijos konditeris Jack Phillips sulaukė Trumpo administracijos pagalbos ir apgynė savo teisę atsisakyti teikti paslaugas, kurios prieštarauja jo įsitikinimams (buvo įskųstas ir jo laukė didžiulė bauda už atsisakymą kepti tortus gėjų vestuvėms). Teisingumo Departamentas išleido labai stiprų 25 puslapių memorandumą, kuriame smulkmeniškai gina tikėjimo laisvę.
  2. Trumpas stojo ginti negimusių kūdikių ir atėmė aborto klinikoms valstybinį finansavimą, ypač paaiškėjus faktams, jog abortų klinikos mėsinėja nužudytus kūdikius ir parduoda jų organus bei audinius. Jis suteikė galimybę atsisakyti daryti ar padėti daryti abortą, jei medicinos darbuotojams neleidžia sąžinė ir religiniai įsitikinimai. Trumpas buvo pirmasis prezidentas, kuris dalyvavo parade už gyvybę 2020 m. sausio 24 d.
  3. Amerikiečių verslininkai jam yra dėkingi už Obamos administracijos mokesčių taisyklių ir sumų redukavimą, kai buvo panaikinta 25 000 puslapių taisyklių. Tai atnešė didelį palengvėjimą visai šaliai, padidino žmonių pajamas, sumažino nedarbą iki mažiausio lygio per paskutinius 50 metų.
  4. 2016 lapkričio 11 d. Dow Jones ekonominis šalies indeksas buvo 18,332.74 punktų, o po 3,5 metų jis siekė 27, 898.82, t.y. padidėjo 52%, nepaisant užėjusios covid19 pandemijos. Ypač dėkingi yra JAV pensininkai, nes Trumpo administracija uždėjo specialias apsaugos taisykles pensijiniams fondams, neleisdamas nesąžiningiems vertelgoms jų žlugdyti savo nešvariuose sandoriuose.
  5. JAV armijos biudžetas padidėjo 150 milijardų dolerių per metus nuo 605 milijardų Obamos laikais iki 750 milijardų. Tokiu būdu galingiausia NATO narė sustiprino ir bloko narių apginamumą. Lietuvos kariuomenė trumpo valdymo metu sulaukė karinės paramos už 250 milijonus dolerių. Sugėdino ir paskatino kitas NATO nares pildyti pasižadėjimą skirti 2 procentus nuo BVP kariuomenės išlaidoms, taip sustiprindamas NATO karinę galią.
  6. Prezidentas Trumpas daug pasiekė tarptautiniuose reikaluose. Jo dėka Vidurio Rytuose tapo ramiau, kai eilė arabų šalių pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Izrealiu, susilpnino Irano keliamą grėsmę. Jis smarkiai sumažino ISIS narių gretas, įtaką, nors neįvėlė JAV į jokį naują karą. Obama Ukrainos palaikymui siuntė humanitarinę pagalbą, tuo tarpu Trumpas sudarė galimybes apginkluoti Ukrainą, kad ji galėtus efektyviai gintis nuo Rusijos agresijos.
  7. Prezidentas Trumpas ėmėsi ginti savo šalies sienas nuo nelegalios imigracijos, taip padrąsindamas ir Europos šalis ginti savo teritorijas ir visuomenes nuo nevaldomos ir pavojingos imigracijos, kuri atnešė daugybę teroristinių pavojų.
  8. Trumpas pašalino JAV iš Paryžiaus klimato susitarimo, kadangi tas susitarimas pabrangina energijos kainą tris kartus, sąlygoja bedarbystę ir skurdą. Taip valstijos užsitikrina savo energetinį nepriklausomumą, galimybę eksportuoti savo žaliavą į Europą, siekiant išvengti Rusijos energetinio šantažo.
  9. Amerikos žmonės dėkoja Trumpo administracijai už naujas vandens telkinių naudojimo taisykles, kurios buvo sugriežtintos iki absurdo lygio Obamos laikais; už Obamos lengvųjų automobilių įstatymo pakeitimą ir galimybę naudoti saugius ir ekonomiškus automobilius; už vaistų kainų sumažinimą ir farmacijos įmonių piktnaudžiavimo suvaržymą.
  10. Trumpo administracija sukūrė apsaugą nuo piktnaudžiavimo kaltinant ką nors seksualiniu išnaudojimu universitetų bendrabučiuose. Iki tol bet kuri studentė galėjo be atsakomybės apkaltinti kitą kolegą nebūtais dalykais moteriškojo keršto pagrindu. Maža to, JAV universitetuose užkirstas kelias varžyti žodžio laisvę studentams ir dėstytojams, kurie laikosi konservatyvių ir religinių pažiūrų. Buvo įsigalėjęs reiškinys blokuoti paskaitas, pasisakymus, šaukti ir kelti riaušes, neleidžiant jiems pasisakyti.
  11. Švietimo departamentas gražino vyrų ir moterų tualetus į švietimo ir sporto įstaigas, kad niekas negalėtų piktnaudžiauti transeksualumo motyvu eidamas į priešingai lyčiai skirtus tualetus. Maža to, buvo užkirstas kelias tarnauti kariuomenėje transeksualiems asmenims, kad biologiniai vyrai negalėtų veržtis į biologinėms moterims skirtus tualetus.
  12. Be abejo, JAV visuomenei tapo labai naudingos naujai pasirašytos prekybos sutartys su Meksika, Kanada ir Kinija, reikalaujant subalansuotos prekybos ir atnešant daugiau ekonominės naudos savo šaliai. Trumpo administracija pirmoji ėmėsi varžyti Kinijos ekonominį, politinį, karinį ir intelektualinį piktnaudžiavimą, Kinijai vagiant technologijas ir perimant ištisas industrijas, kėsinantis Kinijai užvaldyti Pietų Kinijos jūros regioną. Vienintelis Trumpas išdrįso pareikalauti iš Kinijos atsakomybės dėl covid19 atneštos žalos.
  13. Trumpo administracija pasirūpino net karo veteranais, kurių reikalams tarnauja specialus departamentas. Kilus skandalui iš pareigų buvo pašalinta 500 darbuotojų, kurie pasižymėjo menka kompetencija ir nusiteikimu padėti nuo karo nukentėjusiems kariams.

Be abejo, visų prezidento Trumpo nuopelnų savo šaliai ir pasauliui nesuminėti. Viena aišku, jo valdymo metu pasireiškė daug originalių ir puikių sprendimų, skiriant teisėjus, redukuojant ir supaprastinant mokesčius, stiprinant kariuomenę, saugant visuomenę nuo abortinio susinaikinimo, suteikiant mokykloms daugiau pasirinkimo ir laisvės, apginant žodžio ir tikėjimo laisvę, silpninant islamo fundamentalistų grėsmę, stiprinant NATO galią ir trukdant pavojingam Kinijos dominavimui, taikant arabų šalis ir t.t.

Donaldas Trumpas buvo tinkamas prezidentas tinkamu metu ne tik JAV, nes jo indėlis dar ilgai jausis ir visame pasaulyje. Valstijos ir tarptautinė bendrija dar pasiges blaiviai mąstančio vakariečio, kuriam brangios Vakarų pasaulio vertybės, valia ir gerovė.

Pasibaigus jo kadencijai, norisi maldoje pasakyti: Dieve, atlygink savo tarnui Donaldui už visa gera, ką padarė gindamas tavo tikinčiuosius, negimusius kūdikius, pasaulį nuo tamsybėse esančių žmonių įsigalėjimo.

Žodžio laisvės erai iškilo grėsmė. Mintys apie big-techų diktatą

Žodžio laisvė nėra visuotine teise, bet privilegija, kurią dalina socialinių tinklų savininkai. Toks faktas paaiškėjo paskutiniu metu, kai Facebook ir Instagram užblokavo JAV prezidentui Donaldui Trampui galimybę naudotis šiais tinklais. Technologiniai oligarchai parodė savo tikrąjį veidą ir ketinimus: turėti absoliučią valdžią, kuri paneigtų bet kokią kitą žemišką ar dvasinę valdžią.

Kažkada prie Harvardo universiteto kompiuterių kiurksantis jaunuolis sugalvoji socialinio tinklo projektą, kuris pasiekė greitą sėkmę. Prie to tinklo prisijungė šimtai milijonų naudotojų, ėmė plūsti milijardinės pajamos. Bjaurusis ančiukas tapo ne gražuole gulbe, bet plėšriu ereliu, kuris pasijuto antžmogiu, aukščiausiuoju teisėju, moderniosios demokratijos tėvu, steigėju ir gynėju, kuris iš savo paternalistinių aukštumų požiūrio ryžosi nubausti JAV prezidentą, išvadintą neveiksniu užsispyrusiu senuku, keliančiu grėsmę naujosios demokratijos vertybėms. Begėdiškas big-techo tūzo antausis skeltas žmogui, kuris nepabijojo pasipriešinti kylančiam neomarksistinėmis-kairiosiomis pažiūromis besivadovaujančių soctinklų ir žiniasklaidos diktatui.

Ne Federalinių Tyrimų Biuras, ne Tėvynės Apsaugos Agentūra, ne policija ar kariuomenė, ne teismas ar parlamentas, bet raudonplaukis Zuckerbergas išdrįso tildyti pareigas einantį galingiausios pasaulio valstybės prezidentą. Kompiuteristo triumfas prieš prezidentą, visam pasauliui paskelbiant, kad tai jis budės valdžių perdavimo procese. Išsipildė šiuolaikinių pranašų žodis, jog soctinklai ir žiniasklaida pretenduoja tapti aukščiausiąja, t.y. metavaldžia, kuri teis ir vertins politikus, tačiau niekas negalės jų vertinti ir pareikalauti atsakomybės. Prieš kelias dienas iš ryto prabudus sužinojome negirdėtą dalyką, kad Facebook jau nebėra instrumentu ir tarpininku, tačiau valdžios instancija, siekiančia valdyti sielas ir protus, idėjas ir laisvą žodį. Turtai ir sėkmė aptemdė vaikino protą, jis ėmė svaičioti apie jam likimo skirtą istorinę misiją – kurti nauja pasaulėžiūra paremtą pasaulį ir pastatyti naują civilizaciją.

Prezidentas Trampas kaltinamas neapykantos ir susiskaldymo propagavimu, tačiau visą penkerių metų jo valdymo laiką mes matėme pastovų liberaliųjų ir kairiųjų pažiūrų tinklų ir žiniasklaidos priemonių nepertraukiamą kritiką, patyčias, persekiojimą ir nuteikinėjimą jo atžvilgiu. Amerikos imperija, kokią iki šiol pažinojome, byra mūsų akivaizdoje. Anekdotai tampa tikrove: Po 100 metų hibernacijos prabudę Putinas ir Trampas čiupo skaityti naujausius laikraščius ir taip juokiasi, taip juokiasi; Donaldas negali patikėti, kad Lietuva turi bendrą sieną su Kinija, o Volodia – kad JAV užvaldė komunistai.

2021 metai prasidėjo su keliom blogom žiniom: covid19 epidemija, ekonominiu nuosmukiu ir soctinklų, žiniasklaidos atviru persiorientavimu į visuomenės, politikos, kultūros, religijos ir visų kitu sričių užvaldymą. Apie tai pasisakė ir Vatikano Dievo garbinimo bei sakramentu kongregacijos prefektas kar. Robertas Sarah, jog dabar mus valdo finansinės ir medialinės jėgos, kurios nurodinėja, ką žmonės turi daryti, į ką tikėti. Jos interpretuoja net ir tai, ką pasako popiežius ir ko moko Bažnyčia. Viso to jau nebeinterpretuoja teologai, bet medijos. O mes nekritiškai leidžiame, kad mus valdytų ir nukreiptų. Mes jau net nebežinome, ką iš tikrųjų pasakė popiežius, kas vyksta Vatikane ir apskritai Bažnyčios gyvenime, nes mes gauname ideologiškai ir priešiškai perdirbtą žinią-melą, vaizdžiai vadinamą melagiena ar angliškai – fakenews. Kad ir tie faktai, jog, pavyzdžiui, Lenkijoje iš 1500 pedofilijos atvejų tik vienas atvejis randasi bažnytinėje aplinkoje. Arba kad ir tai, jog JAV pedofilijos statistikoje religijos aplinkoje įvyksta 5 procentai nusikaltimų (70 procentų – šeimos ir giminės rate, 20 – švietimo įstaigose), ir katalikų atvejai yra tik penktoje vietoje po juidaizmo, episkopalų ir kitų. Bet niekam tai neįdomu, nes tikslas – naikinti ideologinį priešą, kuriuo yra Bažnyčia, tą tikrosios laisvės šauklę ir gynėją amžių bėgyje. Tų liūdnų pavyzdžių yra kur kas daugiau.

Gerokai seniau apie iš medijų kylančius pavojus kalbėjo filosofas Karlas Poperis, kuris persergėjo, jog jei televizija nebus pažabota, ji taps didžiausia grėsme demokratijai, visuomenei ir kultūrai.

Nesenai mus pasiekė pranešimas, jog Google ir Aple korporacijos užblokavo Parler socialinio tinklo aplikacijas. Šis tinklas buvo sukurtas kaip alternatyva kairuoliškų pažiūrų tinklams, ir turi jau 10 milijonų naudotojų, kurių randasi vis daugiau. Dešiniųjų, konservatyvių, krikščioniškų, apskritai sveiko proto vertybių persekiojimas dabartiniuose socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos priemonėse tapo toks akivaizdus ir agresyvus, jog tiek Amerikos konservatyvių pažiūrų piliečiai įsteigė, tiek pats prezidentas Trampas žada inicijuoti nepriklausomų alternatyvių tinklų ir žiniasklaidos atsiradimą, kad visuomenės nebūtų uždusintos tų melo, manipuliacijų ir amoralumo ugnikalnių, kuriais tapo kairuoliškos ir liberalios medijos, spjaudančios savo pavojingas ir nuodingas ideologines ugnis, pelenus ir dujas.

Jau keli metai vyksta akivaizdi visuomenių poliarizaciją, diferencijacija pažiūrų pagrindu, ir tas atotrūkis vis labiau ryškėja. Nepagarba ir nepakanta kitaip mąstantiems, ypač konservatyvių pažiūrų žmonėms, tapo tokia akivaizdi, ypač JAV, jog stumiamiems į visuomenės paraštes nebeliko nieko kito – priešintis. Katalikiškos mokyklos spaudžiamos vykdyti seksualinio „švietimo” programas, vienuolių vedamos ligoninės verčiamos teikti aborto paslaugas, falo formos pyragėlių ar gėjų vestuvėms torto nesutikęs kepti kepėjas yra teisiamas kaip kriminalinis nusikaltėlis ir t.t. Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, jog gėrio ir blogio riba yra ten, kur ją nubrėžia gerieji žmonės.

Žmonės turi teisę žinoti esminę informaciją apie Covid19 skiepus. Atsakymas iš Sveikatos ministerijos

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ IR AIDS CENTRAS

DĖL INFORMACIJOS APIE SKIEPUS NUO COVID-19 LIGOS (KORONAVIRUSO INFEKCIJOS)

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, išnagrinėjęs Jūsų 2021-01-11 ei. paštu gautą paklausimą, pagal kompetenciją teikia informaciją.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. V-2997 „Dėl Gyventojų skiepijimo valstybės biudžeto lėšomis įsigyjama COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcina organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ aktualia redakcija, skiepijimas nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vykdomas vadovaujantis šiais principais:

  • savanoriškumo (skiepijami tik rašytinį sutikimą davę asmenys ar asmenys, dėl kurių rašytinį sutikimą davėjų įstatyminiai atstovai);
  • etapiškumo (skiepijamos pirmiausia didesnės rizikos grupės);
  • teisėtumo (skiepijimas planuojamas ir atliekamas, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais);
  • ekonomiškumo (skiepijimą organizuojanti asmens sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – ASPĮ) ir skiepijanti ASPĮ turi planuoti skiepijamų pacientų srautus ir dėti maksimalias pastangas, kad būtų panaudotos visos užsakytos COVID-19 vakcinos dozės);
  • racionalumo (siekiama vienu metu paskiepyti didžiausią įmanomą viename kolektyve dirbančių darbuotojų, gyvenančių asmenų ar gydomų pacientų skaičių);
  • atsakomybės (asmens sveikatos priežiūros specialistas, skirdamas COVID-19 vakciną ir atlikdamas vakcinavimą atsižvelgia į COVID-19 vakcinos indikacijas, kontraindikacijas, įspėjimus ir pan. Taip pat minėto Aprašo nustatyta tvarka skiepijamam asmeniui suteikia visą reikalingą informaciją apie COVID-19 vakciną, įteikia pakuotės lapelį);
  • atskaitomybės (skiepijanti ASPĮ atsiskaito už valstybės lėšomis įsigytų COVID-19 vakcinų, skiepijimui reikalingų medicinos pagalbos priemonių bei asmens apsaugos priemonių panaudojimą).

Vadovaujantis Europos vaistų agentūros rekomendacijomis, šiai dienai Europos Sąjungoje užregistruotos trys vakcinos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos). COVID-19 vakcinos kuriamos laikantis tokių pačių kokybės, saugumo ir veiksmingumo standartų, kaip ir visų kitų
vakcinų atveju. Kaip visų vakcinų, taip ir COVID-19 vakcinų poveikis pirmiausia testuojamas laboratorijoje, taip pat ir su gyvūnais, o vėliau – su žmonėmis, savanoriškai dalyvaujančiais klinikiniuose tyrimuose. Nei vienoje iš trijų registruotų COVID-19 vakcinų sudėtyje nėra abortuotų embrionų ląstelių ir vakcinos gamybos procesuose šios ląstelės naudojamos nebuvo. Dėl etinių principų vakcinoms gaminti stengiamasi pasitelkti ne žmogiškos prigimties ląsteles.

Vakcinos nuo COVID-19 ligos yra imuniniai vaistiniai preparatai, kuriais siekiama užkirsti kelią naujo koronaviruso SARS-CoV-2 sukeltoms ligoms, sukeliant imuninį organizmo atsaką ir tokiu būdu padedant išvengti COVID-19 ligos, sukeltos SARS-CoV-2 viruso. Apie vakcinų nuo COVID-19 ligos veikimo principus galite rasti Valstybinėje vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos internetinėje svetainėje:

farmacijos kompanijos „AstraZeneca” kartu Oksfordo universitetu sukurtos vakcinos nuo COVID-19 ligos veikimo principas https://vvkt.lt/index.php72928397620 .

 

Šis ministerijos atsakymas yra atsakymas į žemiau parašyto straipsnio nuogąstavimus.

Ir bažnytinėje, ir civilinėje srityse girdime, jog skiepijimasis yra kiekvieno asmens pasirinkimas, remiantis savo sąžine. Daug diskusijų ir pasipiktinimą sukėlė faktas, kad kai kurių firmų skiepai buvo paruošti naudojant abortuotų kūdikių kamieninėmis ląstelėmis. Tuo pačiu teigiama, kad ne visi skiepai buvo gaminami naudojantis technologija, kuri pasitelkė žmogaus biologinę medžiagą.

Žmogaus kūno naudojimas pramonės tikslams primena nacių laikus, kai iš koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių kūnų buvo gaminama įvairi produkcija: iš plaukų – pagalvių užpildas, iš kaulų – želatina, iš odos – batai, piniginės, iš riebalų – muilas ir t.t. Be to, gyvi žmonės (tarp jų ir vaikai) buvo naudojami įvairiems medicininiams bandymams. Tai nesuderinama su žmogiškumu, žmogaus orumu ir jo esminėmis teisėmis.

Iš Vatikano Tikėjimo ir Mokslo kongregacijos paskelbto išaiškinimo taško žiūrint, abortuotų kūdikių medžiagos pagrindu pagamintų skiepų  atžvilgiu kyla trijų tipų atsakomybės (tuo pačiu moralės) ir laipsniai: 1) sunki atsakomybė, kai abortas siekiamas planuotai kaip tikslas arba priemonė; 2) sunki atsakomybė, kai naudojama biologinė abortuotų kūdikių medžiaga, siekiant pagaminti skiepus (taip pateisinant abortus ir siekiant naudingo efekto); 3) sąlyginė ir maža atsakomybė tų, kurie naudojasi tomis vakcinomis.

Taip išeina, jog nėra kaltės tiems, kurie priešinasi abortams ir pramoniniam žmogaus biologinės medžiagos panaudojimui, kadangi jie nedalyvauja gamybos procese, nors, siekdami sau sveikatos ir išsaugoti gyvybę, naudojasi minėtais skiepais. Moralinė kaltė atsirastų tuomet, jei būtų palaikoma tokių skiepų gamybos idėja, procesas ir taikymas, nors yra sąlygos ir galimybės naudoti skiepus, kurie yra moraliai nepriekaištingi.

Praktiškai sunku yra protu pripažinti vieną nuostatą, o veiksmais vykdyti priešingą. Jei nepripažįstam aborto savo širdimi ir protu, tai ir veiksmais nedarome nieko, kas jį pateisintų. Tai reiškia, jog asmenys, dėl religinių ir etinių priežasčių nenorintys priimti moraliai ir etiškai „nešvarių” skiepų, turi teisę reikalauti kiekvieno tipo ar gamintojo vakcinos atžvilgiu deklaracijos, išaiškinimo, jog jų pagaminimui nebuvo naudota nužudytų kūdikių biologinė medžiaga, ir reikalauti  alternatyvių vakcinų, kurios neprieštarauja žmonių sąžinei ir įsitikinimams. Kaip sakė Kazachstano vysk. Šneideris, ne tik jis, bet ir kiti tikintieji, neketina į save įsileisti nužudyto kūdikio kūno dalelės, kadangi tai būtų materialus dalyvavimas aborto nuodėmėje.

Kiek tenka girdėti, didžioji dalis žmonių nuogąstauja ir neketina skiepytis, kadangi yra daug neatsakytų klausimų, kurių kelis galima paminėti:

  1. Esminis išlieka abortuotų kūdikių pasitelkimas skiepų gamybai – kurių kompanijų ir pavadinimų skiepai yra pagaminti tokiu būdu?
  2. kodėl skiepų gamintojai neprisiima atsakomybės dėl skiepų neigiamų padarinių?
  3. kurių kompanijų skiepai yra tikri skiepai (naudojant negyvus ar labai susilpnintus virusus), o kurių „skiepai” – tai tik dalis virusų ar gyvūnų genų (primena genų terapiją bet ne skiepijimą)? Ar per tai mes netapsime GMO – genetiškai modifikuoti organizmais?
  4. paprastai naujam skiepui ištestuoti reikia apie 7 metų, tad kokią grėsmę kelia vos kelis mėnesius testuoti skiepai ir ar sąžininga bandymų poligonu daryti ištisas visuomenes?

Jei didžioji dalis žmonių boikotuotų iš abortų kilusius skiepus, tuomet būtų sutrukdyta įsigalėti pavojingai praktikai naudoti žmogų kaip medžiagą pramoniniams tikslams, tendencijai sudaiktinti žmogų ir menkinti jo prigimtinį orumą.

Vatikano prakartėlė: ar Jėzaus gimimo, ar ateivių nusileidimo žemėje?

Dar vienas Vatikano įvykis nuliūdino kai kuriuos katalikus, išvydus šv. Petro aikštėje įrengtą kalėdinę prakartėlę. Joje tiesiogine to žodžio prasme buvo pastatyti į kosminius ateivius panašios statulos, neva turinčios simbolizuoti Jėzų, Mariją ir Juozapą, šv. Nakties istoriją. Pasibaisėję ir nusiminę katalikai parašė kreipimąsi į popiežių dėl tokios nepagarbios ir neaiškios Betliejaus interpretacijos.

Iniciatyvą parodė italų meno žinovas Benedetto Riba, kuris pavadino prakartėlę siauro šiuolaikinio meno elito būrelio reikalu, tuo tarpu paprasti žmonės nepriėmė to meno kaip gražaus ir vaizduojančio gyvąją Evangeliją. Čia sunku rasti džiaugsmo, kurį patyrė šv. Pranciškus Asyžiečio amžininkai, kadangi laikoma, jog tai jis buvo pirmasis prakartėlės sumanytojas 1223 m.

Pasibaisėjimo ir pasipiktinimo įspūdžiais žmonės dalijosi socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Kažkas pavadino ją „monumentaliąja bjaurastimi”. Jei toks Betliejus būtų pastatytas Broadway, ko gero, jis tą pačią dieną būtų nušvilptas ir uždarytas – rašė „New York Post” laikraštis.

Italų meno istorikas ir kritikas Vittorio Sgarbi ragino likti namuose ir neiti žiūrėti tos prakartėlės, nes tai neturi nieko bendro su katalikų tikėjimu. Ten pavaizduotos būtybės primena astronautus, o gyvulėlių neįmanoma atpažinti. Akivaizdu, kad popiežius neturi jėgų ir laiko sutikrinti visas savo valstybės detales, ko gero, niekas jo nesupažindino su prakartėlės menine idėja. Nežinojimas nepateisina fakto, jog toji prakartėlė pažemino katalikybę ir užgavo tikinčiųjų jausmus.

Arkivyskupas  Carlo Maria Viganò, buvęs popiežiaus nuncijus JAV, teigė, jog tuščia yra ieškoti ko nors krikščioniško tuose pasibjaurėtinuose keramikiniuose balvonuose. Čia kartojasi ta pati klaida, kuri buvo padaryta išniekinant mūsų bažnyčias, apnuoginant altorius ir sugadinant paprastą bei krištolinį doktrinos integralumą, siekiant vien ambicingo drumstimo, labai būdingo eretikams. Arkivyskupas Vigano pastebėjo, jog šįmetė prakartėlė atsirado neatsitiktinai, kadangi siejasi su Vatikano II susirinkimo paskelbimo metinėmis. Tada buvo vadovaujamasi taisykle, jog užbaigiamas senasis pasaulis ir pradedamas naujos visuomenės etapas, skelbiant Katalikų Bažnyčios saulėlydį, užleidžiant vietą susirinkiminei bažnyčiai.

Arkiv. Vigano teigia, kad toji scena net nėra apie Dievo Gimimą, kadangi nevaizduoja nuostabiosios Įsikūnijimo Paslapties ir Dievo Sūnaus gimimo secundum carnem (kūnišku būdu). Toji paslaptis pristato mūsų sieloms pranašysčių išsipildymą, mūsų nuostabą, matant Dievo Sūnų ėdžiose, savo nevertumą atperkamojo Gailestingumo akivaizdoje.

Abrūzijos menininkų kūrinys, išstatytas šv. Petro aikštėje, išreiškia panieką liaudiniam maldingumui, amžinojo provaizdžio atmetimą, nekintamosios Dievo Tiesos idėją. Tai viso labo liūdno mirties pilkumo, tamsios mašinerijos aseptiškumo, pasmerkimo šešėlio ir pavydžios Erodo neapykantos pasireiškimas, matant, jog jo valdžiai gresia pavojus per išganingąją Karališkojo Kūdikio šviesą.

Šįmetė Vatikano prakartėlė padėjo nukristi raiščiui nuo mūsų akių, kai išvydome išdidžią bjaurastį, kurią neša visuotinė transhumanizmo religija, užprogramuota Naujosios Pasaulinės Tvarkos struktūrų. Tai yra apostazijos, amoralumo ir nusikaltimo pasireiškimas klasikinės triados atžvilgiu: Tiesai-Grožiui-Gėriui. Bjaurastis yra melo ir nedorybės palydovė. Dar niekada katalikybės istorijoje nebuvo tokios nevykusios ir pasibaisėtinos Betliejaus prakartėlės Vatikane kaip šiemet.

Skiepai nuo covid19 – iš nužudytų kūdikių

Nesenai keli vyskupai paskelbė viešą laišką „Apie moralinį neleistinumą skiepų, pagamintų iš abortuotų žmogiškųjų vaisių” (Kazachstano vyskupai Atanasius Schneider, arkiv. Tomasz Pet, arkiv.  Jan Paweł Lenga, Rygos – kard. Janis Pujats, JAV – vysk. Joseph Strickland), kuriame nori persergėti žmones dėl covid19 ligai skirtų skiepų, kadangi jų pagaminimui buvo naudojami nužudytų aborto metu kūdikių kūnų audiniai. Tokie skiepai yra moraliai blogi ir priimantys tokius skiepus „bus pažymėti” dalyvavimu dideliame blogyje, kuriuo yra abortai.

Jei dvasininkai agituotų priimti tokius skiepus, tuomet atsirastų pretekstas abortų šalininkams ir darytojams kalbėti, jog nors Katalikų Bažnyčia radikaliai priešinasi tam blogiui, bet kažkiek pritaria kai kuriose aplinkybėse.

Vyskupai klausė,  kaip mes galime būti priešingi abortams, jei pritariame tokiems skiepams, kurių atsiradimui žudomi vaikai? Niekas nereikalauja stabdyti šio reiškinio ir tai yra pavojinga, todėl penki vyskupai pirmieji prabilo, jog reikia sustoti, kad nebūtume kalti dėl tų kūdikių kraujo.

Vyriausybės ima mokesčius, finansuoja tokių skiepų gaminimą ir pirkimą, darydamos visus piliečius netiesioginiais aborto blogio dalininkais, tačiau tai jos daro be mūsų žinios ir mums neturint įtakos, „vogdamos pinigus“ iš mokesčių blogiems tikslams.

Vysk. A. Schneider sakė negalįs įsivaizduoti, kad galėtų priimti į savo kūną skiepą, padarytą iš supjaustyto aborto metu kūdikio, kad turėtų naudos savo sveikatai. Net ir tolimos sąsajos su tokiu skiepu yra nepriimtinos katalikui. Vėliau Bažnyčios istorija paminės, jog tik keli vyskupai pasipriešino ir kad geri žmonės pasidavė skiepų propagandai dėl nežinojimo, buvo akli, tačiau materialiai bendradarbiavo šioje piktadarybėje.

Netrukus, gruodžio 21 d., skiepų moralinę vertę įvertino Tikėjimo mokymo kongregacija, kuri, popiežiui Pranciškui pritarus, paskelbė notą, jog „gali būti naudojamos visos saugiomis ir veiksmingomis pripažintos vakcinos, net jei vakcinų kūrimui naudotų ląstelių kilmė yra susijusi su praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje darytais abortais, šių vakcinų naudojimas nereiškia nei pritarimo abortui, nei bendrininkavimo“. Notoje primenama, kad šis klausimas jau buvo nagrinėtas kituose oficialiuose  dokumentuose – 2005 m. Popiežiškosios gyvybės akademijos pareiškime, 2008 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcijoje „Dignitas personae“ ir dar viename Popiežiškosios gyvybės akademijos pareiškime, paskelbtame 2017 m.

Tikėjimo mokymo kongregacija neturi kompetencijos vertinti vakcinų nuo COVID-19 saugumo ir veiksmingumo, tačiau nori įvertinti moralinius aspektus ar galimas abejones, susijusias su tomis vakcinomis, kurioms sukurti buvo panaudotos ląstelių linijos, išvestos iš audinių, gautų iš dviejų septintajame dešimtmetyje darytų abortų. Šiam klausimui skirtoje instrukcijoje „Dignitas personae“, kurią 2008 m. patvirtino popiežius Benediktas XVI, buvo kalbama apie skirtingus atsakomybės laipsnius tų, kurie sąmoningai moksliniuose tyrimuose naudoja neteisėtais būdais gautas ląsteles, ir tų, kurie neturi sprendimo galios. Jei nėra galimybės būti paskiepytiems „etiškai nepriekaištinga“ vakcina nuo COVID-19, yra morališkai priimtina skiepytis ir ta vakcina, kurios sukūrimui buvo naudotos ląstelių linijos, gautos iš embrionų. Tam, kas skiepijasi tokia vakcina, gresia labai nedidelė rizika būti aborto bendrininku, ypač žinant, kokį didelį pavojų kelia COVID-19 sukeliančio viruso plitimas.

Neturime moralinės pareigos skiepytis. Sprendimas turėtų būtų priimamas visiškai laivai, tačiau turėtume atsiminti ir mūsų pareigą siekti bendrojo gėrio. Dabartinės pandemijos sąlygomis, kai nėra kitų priemonių epidemijai sustabdyti, skiepijimasis ir reiškia bendrojo gėrio siekimą. Tie, kurie dėl sąžinės atsisako skiepų, pagamintų, jų įsitikinimu, neetiškais būdais, privalo kitais profilaktikos ir atsargaus elgesio būdais stengtis, kad netaptų infekcijos platintojais.

Ar priimti šv. Komuniją epidemijos laikais?

Šv. Komunijos priėmimo būtinybė išplaukia iš ne vieną kartą pasakytų Jėzaus žodžių, ypač per Paskutinę vakarienę. Bažnyčios tradicija ir šventųjų pavyzdžiai  vienareikšmiškai nurodo šv. Komunijos svarbą krikščionies gyvenime. Kadangi Komunija yra amžinybės sakramentas, labai svarbu ją priimti kaip Vijatiką (kelionės maistą) mirties akivaizdoje.

Vienas Bažnyčios įsakymas konkrečiai formuluoja šią pareigą, kad privalu bent kartą metuose (paprastai tai siejama su Velykų laiku) atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Formaliai užtenka bent kartą metuose. Tuo atsakymas į klausimą ir išsisemia. Tradiciškai išpažinties ir šv. Komunijos einama per pagrindines šventes: Kalėdas ir Velykas, per atlaidus, laidotuves. Nėra pareigos priimti Komuniją kasdien, kas sekmadienį, kas mėnesį.

Dalyvavimą šv. Mišiose ir apsilankymą šventovėje sekmadienį įsako Dievo įsakymas, kurį papildo ir konkretizuoja Bažnyčios įsakymas. Bažnyčia neturi teisės atšaukti Dievo įsakymų, kadangi jie yra išganingi, nuo jų pildymo priklauso, ar mes vykdome Dievo valią ir išliekame teisume. Sekmadieniai yra konkretūs savo skaičiumi ir laiku, todėl reikia dėti visas pastangas dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose. Komunijos priėmimo dažnumo Biblija nenurodo.

Gyvename epidemijos laikais, todėl didelės svarbos yra žmonių artimi kontaktai, bendros vietos ir daiktai, kurie palengvina arba užkerta epidemijos plitimą. Covid19 turi tą savybę, jog keliauja iš kvėpavimo takų į kvėpavimo takus, per rankas, jei prisiliečiama prie burnos ar nosies. Dabartinės rekomendacijos nustato optimalų saugumą: kaukės naudojimą, 2 m atstumą ir rankų dezinfekavimą. Šios priemonės turėtų apsaugoti 100 procentų.

Mūsų bažnyčios dažniausiai yra erdvios, galima užlaikyti atstumus, žmonės naudoja kaukes, dezinfekuoja rankas, sakytum, rizikos nėra. Nors nesu epidemiologas, tačiau pastabiai žvelgiant prieinu išvados: riziką kelia ne tiek būvimas bažnyčioje ir dalyvavimas Mišiose, kiek Komunijos priėmimas. Čia sunku išlaikyti tinkamą atstumą, nes rankos ilgis nesudaro metro. Net ir stengiantis išvengti, įvyksta prisilietimas tarp kunigo ir priimančio Komuniją. Eidami Komunijos vienas paskui kitą žmonės sukuria savo iškvėpto oro debesį, kuris kaip šleifas seka iš paskos. Šiltas oras turi savybę kilti aukštyn, kai žmogus stovi, tačiau judinamas einančių žmonių, jis sklaidosi į šalis, vinguriuoja, verpetuoja, nebūtinai kyla. Dalydamas Komuniją kunigas gali gauti virusą, paskui savo ruožtu gali jį perduoti kitiems. Ta tikimybė didėja sulig žmonių skaičiumi.

Kokia išvada ir pasiūlymas? Atrodytų, kad šiuo pavojingu metu reikėtų susilaikyti nuo dažno Komunijos priėmimo. Kita vertus, niekada Bažnyčios istorijoje nebuvo tokio meto kaip dabar, kad Komunijos būtų einama kasdien ir net po du kartus dienoje. Nebuvo ir kas sekmadienį, todėl nebus didelės tragedijos, jei kurį laiką bus susilaikyta. Komunijos priėmimas į rankas nesumažina apsikrėtimo rizikos, tačiau tikrai ilgainiui sumažina pagarbą ir sakralumą Švenčiausiojo Sakramento atžvilgiu.

Vertėtų pagalvoti apie pagrįstą Komunijos limitą, saugų kunigui ir tikintiesiems. Dar tarybiniais laikais mūsų parapijose buvo senas paprotys, kad pirma einama išpažinties, o tik tada Komunijos. Tokiu atveju Komunija natūraliai nebuvo dažna.

Kad nesiformuotų iškvėpto oro debesies šleifas, gal vertėtų artėti prie altoriaus keliomis retomis eilėmis, stovint ne vienas paskui kitą, tačiau labiau šalia vienas kito? Gal reikėtų priimti ne į rankas, tačiau per instrumentum,  pavyzdžiui nuo savo turimos lėkštelės ar padėtos ant delno skepetaitės (taip išvengiant tiesioginio kontakto). Toks būdas praktikuojamas ir toleruojamas Lenkijoje, Norvegijoje, Amerikoje.

Ukrainos katalikai unitai, girdėjau, priėmė sprendimą, kad pandemijos metu Komunija nebus dalijama, tik ligoniams, nes geriau palaukti laiko, kai bus galima priimti saugiai, pagarbiai ir vertai. Šv. Marija Egiptietė savo atsivertimo pradžioje priėmusi Komuniją išgyveno be jos dykumoje 40 metų. Ji teigė, jog Kristaus Kūno galia ją gaivino ir palaikė per visus tuos dešimtmečius. Vadinasi, ne vien Komunijos priėmimo dažnumas lemia išganymą ir šventumą.

 

 

 

Ar abortai yra mažesnis blogis nei pedofilija? Abortų legalizavimo 100-metis

Šių metų rudenį minime 100 metų nuo momento, kai komunistiniai banditai, užgrobę valdžią Rusijoje, įteisino abortą. Ilgainiui, jais pasekė kitos šalys, įteisindamos negimusio žmogaus žudymo teisę. Maža to, sugalvoti nauji terminai ir nauji būdai kūdikių žudymui, kaip antai, postnatalinis abortas, kuomet ką tik gimusį vaikelį abortmacheriai papjauna. Klesti baisus verslas, kuris gauna miljardus už kūdikių žudymą, už  jų organų ar audinių parūpinimą ne tik privačioms klinikoms, bet ir kosmetikos, gyvūnų pašarų pramonei.

Visi gyvieji ir gyvenantys ateina iš gyvybės šaltinio, kuriuo yra moteris-motina. Esame tais, kurių nenužudė, nesupjaustė, negramdė ir neišsiurbė, paskui neišmetė į šiukšlių dėžę, neperdarė į kremą ar nenuleido klozete, kad kaip tas lietuviškos pasakos Žilvinėlis nuplauktų Nemunu į Baltiją kraujo puta… Esame tie, kurie gimėme, todėl yra kam gyventi, darbuotis, melstis, kurti, saugoti, ginti, mylėti, perduoti gyvybės dovaną ir žmogiškumo kultūrą ateinančioms kartoms.

Kiekvienas iš mūsų praėjome visus žmogiškojo kūno vystymosi etapus motinos įsčiose. Kiekvieną atskirą ir visas drauge akimirkas nuo pradžios iki dabar esame ta pačia žmogiška būtybe su kūnu ir nemaria siela.  Niekada nebuvome nei žuvimi, nei dinozauru, nei beždžione, nei organinių junginių gumulu, augliu ar parazitu motinos kūne, kaip bando mums įteigti abortų šalininkai.  Akivaizdu, kad gamtoje vyrauja gyvybės taisyklė, jog panašus gimdo panašų: gandras susilaukia gandriukų, o ne krokodilų; dramblė atsiveda drambliuką, o ne peliuką; beždžionė susilaukia beždžioniukų, o žmogus gimdo žmogų – ne kažką kitą. Teigti, kad žmogus nuo pat pradžių ar kažkurį laiką buvo kažkuo kitu, ne žmogumi, yra absurdas.

Daugumas Europos šalių yra įteisinusios abortą, galimybės jį atlikti vis liberalėja, tuo tarpu Vakarų visuomenė sensta ir išmiršta. Liūdna žiūrėti į jaunas poras, kurios augina šunį, bet ne vaiką, o pradėtus vaikus laiko  didžiausiais savo egoizmo priešais.

Gyvybės vertybę gerbiančios šalys, kaip antai, Lenkija ar Argentina, deda visas pastangas išvengti aborto nuodėmės, nežmoniškumo ir demografinės nelaimės plitimo. Argentinos sveikatos ministras dr. Ginés González García apibrėžė abortą kaip didžiausią žmonijoje visuotinį genocidą, kurio istorija niekada nėra turėjusi. Nuo abortų legalizavimo Lietuva neteko apie 5 milijonus savo tautiečių. Štai kodėl Lietuva, savo teritorija panašaus dydžio kaip Vengrija, gyventojų turi mažiau kaip 3 milijonus, o Vengrija – 9 milijonus. Lenkija, kuri priešinasi beatodairiškiems abortams, santykinai turi tiek gyventojų, kad Lietuvai tektų 10 milijonų.

Feminizuojančios aktyvistės kalba apie moters teisę į savo kūną. Tokia logika remiantis, tada ir vyrai turi teisę savo kūną nuodyti alkoholiu, tinginiauti, neiti į karą, mylėtis su kuo papuola ir pan. Ideologijos naudojama logika neturi nieko bendro su natūralia tvarka. Jei europiečiai vyrai imtų svarstyti apie savo teises, kas gintų feministes nuo musulmonų vykdomo moters pavergimo ir išnaudojimo? Kam reikalingos savitikslės, bergždžios ir žiaurios moterys, kurių niekas nemyli ir kurios nieko nemyli?

Gyvename visuotinės paleistuvystės laikais, kai sekso klausimas užpildė visas sritis, pažeidė santuoką, kunigystę, iškreipė lytinį brendimą ir tapatybę, visuomeninius ryšius, kultūrą, psichologijos pagrindus, demografiją ir t.t. Psichofizinio lytinio malonumo suabsoliutinimas veda prie egoistinio, žemaisiais instinktais besivadovaujančio tipo įsigalėjimo. Kūniškumas savo esme yra egoistinis, nes yra nukreiptas į individo poreikius. Išbujojęs egoizmas sąlygoja asmenybės sutrikimus, pasireiškiančius visais negatyviais reiškiniais, tame tarpe abejingumu kitam žmogui, jo orumui. Didžiąja dalimi abortai yra egoizmo rezultatas. Panašiai kaip ir pedofilija. Abi blogybės yra panašios, tačiau abortas nėra taip baudžiamas ir smerkiamas kaip pedofilija. Tai liudija visuomenės ir teisės moralinę šizofreniją. Įteisinus abortus, tik žingsnis, kad egoizmo ir iškrypimų pažeista visuomenė ims toleruoti ir praktikuoti pedofiliją. Pedofilijos traumuotiems galima taikyti terapiją, tačiau aborto nužudytų – nebeprikelsi.

Seksualizuotos visuomenės, pažeistos moralinės pusiausvyros sąlygomis reikia kažką pasiūlyti, kad liautųsi morališkai niekingas negimusių žmonių žudymas. Bažnyčios siūlomas susitvardymas, skaistumas yra išjuokiamas. Kas šioje situacijoje yra mažiausias blogis? Yra puikus natūralus vaisingumo numatymo būdas, kraštutiniu atveju – fizinė kontracepcija. Kaip norėtųsi egoizmo liga sergant – negalima, kaip leidžia moralė – reikia pastangų. Tai verta, nes nužudytų vaikų kraujas šaukiasi Dangaus keršto.

 

Šv. Mikalojaus antausis Arijui

Gruodžio 6 d. Bažnyčia prisimena ir pagerbia šv. Mikalojų, gyvenusį III-IV am. sandūroje vyskupą, garsų stebuklais, užuojauta vargingiesiems ir nuskriaustiesiems. Šis šventasis ypač gerbiamas stačiatikių tradicijoje, vadinamas stebukladariu, jam pašvęsta daug šventovių ir paveikslų.

Vakarų tradicijoje šv. Mikalojus yra Advento ir Kalėdų simbolis, atnešantis geriems vaikams dovanas, išklausantis jų prašymus. Ilgainiui šv. Mikalojų pervadino į Santaklausą, apgyvendimo Laplandijoje, pavertė į Kalėdų senį, perkrikštijo komunistiniu Seneliu Šalčiu ar CocaCola raudonskruosčiu.

Komunistų ar biznierių troškimas eksploatuoti šv. Mikalojaus gerą vardą ir stebuklingumą yra nesąžiningas, jei ne apgaulingas. Ką gero davė pasauliui Markso barzdą nešiojantis Senelis šaltis ar „juodąjį kapitalizmo kraują“ – cocacolą reklamuojantis diedukas? Vienas davė pražūtingą iliuziją, kitas – nutukimą skatinantį gėrimą.

Bažnyčios istorija pristato šv. Mikalojų ne vien kaip geraširdį vyskupą, tačiau ir kaip drąsų kovotoją su erezijomis. Jam teko patirti kunigo Arijaus išplatintos erezijos padarinius, kai daugybė krikščionių, tame tarpe 80 procentų vyskupų, pradėjo teigti, jog Jėzus Kristus nebuvo Dievo Sūnumi. Ši klaida tęsėsi ne vieną šimtmetį, jos įtakoje formavosi islamas, kai V am. gyvenęs Mahometas arijonų skelbiamos erezijos teiginius užtvirtino korane. Mahometas Jėzų Kristų pavadino tiktai įžanga į jo skelbtąjį tikėjimą, atmetant Švenčiausiosios Trejybės dogmą ir skelbiant radikalų monoteizmą.

Nikėjos I visuotinis bažnytinis susirinkimas 325 m. pasmerkė Arijaus klaidas ir kvalifikavo kaip gryną ereziją. Susirinkime dalyvavo ne tik vyskupas Mokalojus, tačiau ir klaidatikis Arijus. Vyskupų diskusijos  buvo ugningos, pereinančios į pasmerkimus, prakeikimus, keiksmus ir susistumdymus. Kaip teigia metraščiai, šv. Mikalojus apdalijo Arijų antausiais.

Arijaus erezija pasitarnavo islamo genezei. Liuterio erezija pasitarnavo marksizmo atsiradimui. Iš klaidos kyla tik kita klaida, todėl gerasis šv. Mikalojus turėjo teisę supykti, numatydamas daugybės vaikų kančias ateityje, kurias sukels tos erezijos.

Bažnyčios politika: mėšlo mėžėjas išvežamas kartu su vežimu

Taip viename pokalbyje man kažkada pasakęs vienas lietuvis kardinolas. Suprask, jei kas Bažnyčioje bando kelti hierarchijos korupcijos ir sugedimo klausimus, tampa atstumtas, persekiojamas, nepageidaujamas ir neturi jokios perspektyvos. Taip atsitiko su kun. Alfonsu Bulota, su kun. Sauliumi Stirna, taip atsitiko su lenkų kunigais, kurie iškėlė vysk. Petco apetitą jauniems klierikams, taip atsitiko Lenkijos Kališo kunigų seminarijos rektoriams, kurie gynė dorus klierikus ir kovojo su vyskupo globojamais žydraisiais, taip atsitiko daugybei kitų dorų kunigų, kurie Bažnyčios negriovė, bet bandė ją apginti ir gydyti nuo ligų, kuriomis užkrėtė tokie vilkai avinėlių kailiuose kaip McCarrick, Gulbinovičius, Vesolovkis ir t.t.

Buvęs Šventojo Sosto nuncijus JAV arkiv. Vigano įspėjo Vatikaną dėl JAV katalikų hierarchijoje įsigalėjusios gėjų mafijos, pranešė Pranciškui apie McCarrick nusikaltimus, tačiau buvo suignoruotas, atstumtas, išvadintas psichiniu ligoniu. Maža to, nuogąstaudamas dėl savo gyvybės priverstas slapstytis, nes sulaukė grasinimų.

Australijos kardinolas Pell, kuris ėmėsi tikrinti Vatikano finansus ir pasikėsino į pinigų plovimo struktūrą Vatikane, buvo apkaltintas seksualiniais nusikaltimais, kas privedė prie arešto ir įkalinimo 404 dienoms, t.y. daugiau kaip metams. Aukščiausias Australijos teismas jį išteisino. Tuo tarpu paaiškėjo, jog iš Vatikano 4 kartus buvo pervestos nemažos sumos per nunciatūrą Australijoje, kaip įtariama, apmokėti kaltinimams ir procesui prieš kardinolą Pell.

Būdinga, kad kunigams, kurie nesutinka su korupcija Bažnyčioje, tuoj pat klijuojamos psichinių ligonių etiketės, siūloma pavartoti tablečių ar palankyti terapiją. Stalino ir komunistinės valdžios patikrinti metodai taikomi ir hierarchijoje. Tuo tarpu tie, kam labiausiai reikėtų eiti pasigydyti, dvasiniai ir moraliniai ligoniai, pasiryžę vesti Bažnyčią į pražūtį.

Mėšlą gaminanti „levandinė mafija” nepageidauja tokių, kurie bando Dievo namus apkuopti. Ji imsis visų bjauriausių būdų, kad galėtų parazituoti mistiniame Bažnyčios kūne, todėl su didžiausiu pykčiu ir klasta gins esamą padėtį, nes atsivertimo ir moralinio stabilumo reikalavimai jiems yra beveik neįmanomi.