Temos Archyvai: baznycia

Kinietiškos santvarkos importas Kovo 11-osios akivaizdoje

Pasaulio rinkas jau senai užvaldė kinietiškos prekės. Retai kada ant perkamos prekės lipduko rasi kitokį užrašą nei Made in China: pradedant klozeto šepečiais, baigiant kompiuteriais. Ūkinių prekių parduotuvės yra užpildytos menkos kokybės kinietiškais (dažnai neilgai tarnaujančiais) pigalais. Užtat Kinijos ekonominė ir karinė galybė, maitinama Vakarų pirkimais ir pramonės perkėlimu į šią šalį, tapo užauginta tiek, kad JAV ir kitos šalys pradėjo kalbėti apie atsiradusį globalinį pavojų.

 

Jau metai laiko pasaulis kenčia nuo kitos kinietiškos eksportinės „prekės“ – tai Covid-19 viruso, atvedusio prie globalios ekonominės krizės ir visuomenių uždarymo. Staiga pasirodė, jog su kinietišku virusu importavome ir Kinijos komunistinės visuomenės santvarką, kuriai budingas asmens orumo negerbimas, kontrolė, persekiojimas, uždarymai, suvaržymai, baudimas, sekimas, o labiausiai – bedievybė. Metų bėgyje išvydome neįtikėtiną pasikeitimą: Vakarų demokratinės visuomenės tapo labiau panašios į Kinijos ar Šiaurės Korėjos, kuriose žmonėms apribota laisvė išpažinti tikėjimą, judėti, bendrauti, prekiauti ir kitaip realizuoti iš laisvės kylantį gyvenimo būdą.

 

Vienu iš laisvės suvaržymo pavyzdžių yra bažnyčių uždarymas ir bendruomeninių apeigų ribojimas. Tai ypač būdinga komunistinių partijų valdomose valstybėse, ir mes puikiai atsimename tai iš netolimos mūsų praeities. Katalikų ir kitų tikėjimų persekiojimas Kinijoje kelia pasipiktinimą nuo seno. Kritikuojame Kiniją, tačiau JAV, Anglijos, Prancūzijos, Airijos ir kiti atvejai parodė, kaip civilinė valdžia įnirtingai ir neadekvačiai ribojo religijos ir apeigų laisvę epidemijos priedanga. Minėtų šalių aukščiausi ar konstituciniai teismai panaikino valdžios beatodairiškus sprendimus ir pareikalavo bažnyčių atidarymo. Staiga pamatėme, jog Vakarų visuomenių valdžios su tikinčiais ėmė elgtis kaip ateistinių komunizmo šalių valdžios.

Kyla klausimas, ar Covid-19 galima įveikti vien autoritariniais veikimo metodais, paremtais pozityvistinio mokslo patarimais? Jei mes esame krikščioniškų įsitikinimų, kodėl į epidemijos klausimą žiūrime vien kaip ateistinio komunizmo išpažinėjai, kurie valdo Kiniją, Šiaurės Korėją, kurie valdė ir mūsų šalį? Net ir dvasininkai pasidavė pagundai epidemijos problemas aiškinti paviršutiniškai ir vien tik žmogiškai, atsižadėdami interpretuoti jas tikėjimo dvasia ir kontekste.

 

Biblinis epidemijos interpretavimas skatina mus pažvelgti į tai iš Dievo suteiktos jo vaikų laisvės perspektyvos, kaip į ženklą, kurį reikia suprasti ne vien moksliškai, tačiau ir dvasiškai bei morališkai. Suabsoliutinant vien technines priemones, kunigams tapus vien kaukių dėvėjimo ar rankų dezinfekavimo žinovais, kažkur pradanginame ir dvasinius atsakymus: gal epidemiją reikėtų spręsti ir malda, atgaila, mūsų poelgių apmąstymu ir pataisymu? Biblijoje pateikiama ilgalaikė išrinktosios tautos patirtis gyvenant su Dievu, gelbėjant ją ir pataisant iš paklydimų. Ar dabar stumiamas gender ideologijos paklydimas nenuves į dar didesnę gamtos ir žmogaus ekologijos katastrofą, nesuardys  Kūrėjo plano ir gamtos struktūros?

Popiežius Pranciškus ragino melstis už kūriniją, kurioje vis labiau įsivyrauja žmogaus moralinio sugedimo bei įvairių ideologijų atneštas chaosas ir naikinimas. Kūrėjas pažįsta savo rankų darbą ir turi galią savo sukurtąjį pasaulį atnaujinti. Biblijoje ir evangelijose minimi Dievo ir jo siųstojo gelbėtojo įvykdyti materialaus pasaulio perkeitimai (ligų gydymas, audros numalšinimas, duonos padauginimas, galų gale prikėlimas iš mirties), skatinantys pasitikėti ir melsti Dievo malonės šiam iškamuotam pasauliui. Gal dabartinė epidemija išmokys mus nebevengti Dievo?

Apaštalas Paulius ragino budėti, kad nebūtume pavergti neteisingo požiūrio, primetamų paviršutiniškų atsakymų, žmonių uždedamų pančių, kad neatsisakytume atsakingos laisvės, kuri yra tikėjimo, meilės, žmogiško orumo,  išgelbėjimo, žmonių gyvenimo bei sugyvenimo pagrindas. Negalime sutikti su kinietiško eksporto išplitimu ekonomikoje, mąstyme, visuomeninėje santvarkoje ir dvasioje, todėl reikėtų iš vyriausybės pareikalauti ir patiems būti budriems, kad laisvės varžymas netaptų norma ir kasdienybe, be to, kasdien pasimelskime už kūriniją ir mus joje.

Šveicarijos Churo vyskupas Bažnyčios išgelbėjimą mato tradicijoje

Labai plačiai apie šį įvykį neskelbta, tačiau verta jį vėl prisiminti, kad suprastume, kas darosi Katalikų Bažnyčios gyvenime. 2019 m. gegužės 20 d. popiežius Pranciškus priėmė Šveicarijos Churo vyskupo Vitus Huonder atsistatydinimą. Netrukus vvyskupas emeritas apsigyveno šv. Pijaus X Brolijos namuose, kuriuose jis trokšta pasišvęsti maldai, tylai, išskirtinai tradicinių šv. Mišių aukojimui ir darbui vardan katalikų tradicijos, kuri, pasak vyskupo, yra vienintelis kelias į Bažnyčios atsinaujinimą.

Šv. Pijaus X Brolija yra vyskupų ir dvasininkų grupė, kuri vienija ne vieną milijoną tikinčiųjų, neberadusių vietos dabartinės Romos Katalikų Bažnyčios struktūrose, neretai kategoriškai naikinusios katalikų tradicinę liturgiją, dvasingumą ir kultūrą. Kelis dešimtmečius Brolija buvo formaliai atskirta nuo Katalikų Bažnyčios iki popiežiaus Benedikto XVI potvarkio, panaikinančio ekskomunikos padėtį. Popiežius Pranciškus leido savo ganomiesiems katalikams galiojančiai ir teisėtai praktikuoti sakramentus Brolijos kunigų bažnyčiose.

Vyskupas Vitus atsidūrė dėmesio centre, kai atvirai gynė tiesą, jog Dievo įsakymai yra  aukščiau žmonių, kad aktyvūs gėjai yra Dievo pasmerkti, o moterys negali būti įšventintos į kuniges, nes Kristus nesuteikė tam teisės.

Po vyskupo Huonder atsistatydinimo iki dabar vyskupiją valdė iš Islandijos paskubomis atšauktas Reikjaviko vyskupas Peter Bürcher. Tuo metu vyko naujo vyskupo kandidatūros paieškos. Churo vyskupija išlaikė seną privilegiją, jog naująjį vyskupą renka katedros kapitula, kuriai popiežius pateikia tris kandidatūras. Kapitula buvo atmetusi kandidatų sąrašą, kuriame buvo ir naujai nominuotas vyskupas, procesas užsitęsė beveik du metus, kol galų gale popiežius paskyrė atmestąjį kapitulos savo kandidatą. Juo tapo ispanų kilmės, 72 metų amžiaus šios vyskupijos tribunolo teisėjas, kunigas Joseph M. Bonnemain.

Pati vyskupija yra seniausia ir didžiausia Šveicarijoje, įkurta dar V amžiuje ir neturinti metropolito valdžios, tiesiogiai priklausanti Apaštalų Sostui. Į ją įeina labiausiai apgyvendinta šalies dalis su sostine Ciurichu. Paskutiniai du jos vyskupai buvo atsidavę katalikų tradicijai, turėjo vyskupo vikarą senosios liturgijos klausimams ir nuolat oponavo kitų Šveicarijos vyskupų liberaliai ir inovatyviai politikai.

Naujai nominuotas vyskupas po trejų metų sulauks pensijinio amžiaus, valdys neilgai, todėl jo išrinkimas yra laikinas sprendimas vyskupijai, kurios kleras ir tikintieji nėra palankiai nusiteikę sekuliaristinėms tendencijoms Bažnyčios sielovadoje. Vyskupas nominatas spėjo visus nustebinti, kai atsisakė vyskupo herbo, teigdamas, jog Viešpaties kryžiaus ženklo jam užteks. Ar tai yra ženklas radikalių pasikeitimų, laikas parodys.

Peticija dėl t. Stanislovo paskelbimo šventuoju

https://www.peticijos.lt/visos/77527/ar-vienuolis-kapucinas-tevas-stanislovas-dobrovolskis-turetu-buti-paskelbtas-svetuoju-taip-jis-to-vertas/

Gerbiamieji, dera apsvarstyti galimybę pradėti šventos atminties t. Stanislovo – Mykolo Dobrovolskio OFM Cap. kanoninį procesą, siekiant paskelbti jį Romos Katalikų Bažnyčios Dievo Tarnu ir, nuosekliai, palaimintuoju ar net šventuoju.
Minėtą kunigą ir vienuolį pažinojau asmeniškai nuo 1994 m. iki pat jo mirties 2005 m., kai, Apvaizdos vedimu, teko suteikti jam paskutiniuosius sakramentus jo mirties išvakarėse. Teko matyti jo gyvenimą iš arti, iš kasdienybės perspektyvos tiek praktiniuose dalykuose, tiek maldos gyvenime, tiek kaip didį krikščioniškojo dvasingumo mokytoją.
T. Stanislovas pasižymėjo daugeliu dorybių, dieviškų ir žmogiškų, kurias praktikavo herojišku ar labai intensyviu laipsniu. Jo maldingumas, vienuoliškas neturtas, meilė Dievui ir žmogui, jo vienijantis ir taikingas būdas, nuolankumas bei išmintis, atsakomybė ir darbštumas, atvirumas žmonių problemoms ir evangelizacijos efektyvumas nekelia didesnių abejonių.
Net praėjus nemažai metų po jo mirties, velionio garsas, populiarumas, pavyzdžio ir mokymo aktualumas Lietuvos katalikų tarpe išlieka stiprus. Sibiro tremties, vidinės tremties Lietuvoje sąlygomis, gyvenant nuošalioje ir mažoje parapijoje nesutrukdė daryti pozityvią dvasinę ir kultūrinę įtaką, kuri peržengė Lietuvos ribas, buvo juntama ir visoje tuometinėje SSRS teritorijoje. Jo vykdomai evangelizacijai (tame tarpe ir per kultūrą) buvo būdinga, kad jis buvo sėkmingas sielų žvejys, tačiau “žuvys” plaukė pas jį, o ne jis paskui jas. Sunku rasti kitą kunigą ar pasaulietį tiek netolimoje praeityje, tiek dabar, kuris Lietuvoje turėjo tokią didelę įtaką.
Siekdami t. Stanislovo paskelbimo Dievo Tarnu ir atverdami jo beatifikacijos procesą, daug kas esame įsitikinęs, kad taip Bažnyčia atskleis ir pagerbs Dievo malonę, kuri veiksmingai pašventino jo sielą ir į išganymą vedė daugybę tautiečių.

Dieve, atlygink savo malone tavo tarnui Donaldui

Sausio 20 d. vidurdienį Vašingtono laiku baigėsi prezidento Donaldo Trumpo valdymo laikas. Visą jo audringą kadenciją pažymėjo nesiliaujantis ir įnirtingas demokratų partijos narių bei liberal-kairiųjų žiniasklaidos priemonių puolimas bei kritika. Lietuvos žiniasklaida, ypač LRT, įsiliejo į tą bendrą kritikos laviną, siekdama negatyviai nušviesti jo asmenį ir darbą. Iš paskutiniųjų laidų, kurias teko išgirsti, sužinojau, jog jis nieko gero nepadarė, o jei ir padarė, tai ne tiek jis, kiek jo komanda, arba gal atsitiktinai. Koks iš tiesų buvo 45-asis JAV prezidentas, ką gero yra nuveikęs savo šaliai ir likusiam pasauliui, Lietuvai?

Remdamasis amerikiečių profesoriaus Wayne Grudem iš Arizonos įžvalgomis, norisi pristatyti gausius Donaldo Trumpo nuopelnus ir pasiekimus, kurių nenori matyti susivieniję visų šalių kairieji ir liberalai.

  1. Mums, krikščionims, didžiausias privalumas yra tai, jog Trumpas gynė tikėjimo laisvę, kurią smarkiai suvaržė Obamos administracija. Tai pasireiškė valstybinių ir konfesinių mokyklų galimybių sulyginimu gauti valstybinę paramą; galimybe atleisti iš darbo asmenis religinėse institucijose, kurie savo gyvenimu ir elgesiu prieštarauja religinėms dogmoms ir moralei; religinių organizacijų išlaisvinimu nuo valstybės uždėtų taisyklių, kurios laužo tikinčiųjų sąžines abortų, lytinės moralės ir tos pačios lyties santuokos klausimais. Kolorado valstijos konditeris Jack Phillips sulaukė Trumpo administracijos pagalbos ir apgynė savo teisę atsisakyti teikti paslaugas, kurios prieštarauja jo įsitikinimams (buvo įskųstas ir jo laukė didžiulė bauda už atsisakymą kepti tortus gėjų vestuvėms). Teisingumo Departamentas išleido labai stiprų 25 puslapių memorandumą, kuriame smulkmeniškai gina tikėjimo laisvę.
  2. Trumpas stojo ginti negimusių kūdikių ir atėmė aborto klinikoms valstybinį finansavimą, ypač paaiškėjus faktams, jog abortų klinikos mėsinėja nužudytus kūdikius ir parduoda jų organus bei audinius. Jis suteikė galimybę atsisakyti daryti ar padėti daryti abortą, jei medicinos darbuotojams neleidžia sąžinė ir religiniai įsitikinimai. Trumpas buvo pirmasis prezidentas, kuris dalyvavo parade už gyvybę 2020 m. sausio 24 d.
  3. Amerikiečių verslininkai jam yra dėkingi už Obamos administracijos mokesčių taisyklių ir sumų redukavimą, kai buvo panaikinta 25 000 puslapių taisyklių. Tai atnešė didelį palengvėjimą visai šaliai, padidino žmonių pajamas, sumažino nedarbą iki mažiausio lygio per paskutinius 50 metų.
  4. 2016 lapkričio 11 d. Dow Jones ekonominis šalies indeksas buvo 18,332.74 punktų, o po 3,5 metų jis siekė 27, 898.82, t.y. padidėjo 52%, nepaisant užėjusios covid19 pandemijos. Ypač dėkingi yra JAV pensininkai, nes Trumpo administracija uždėjo specialias apsaugos taisykles pensijiniams fondams, neleisdamas nesąžiningiems vertelgoms jų žlugdyti savo nešvariuose sandoriuose.
  5. JAV armijos biudžetas padidėjo 150 milijardų dolerių per metus nuo 605 milijardų Obamos laikais iki 750 milijardų. Tokiu būdu galingiausia NATO narė sustiprino ir bloko narių apginamumą. Lietuvos kariuomenė trumpo valdymo metu sulaukė karinės paramos už 250 milijonus dolerių. Sugėdino ir paskatino kitas NATO nares pildyti pasižadėjimą skirti 2 procentus nuo BVP kariuomenės išlaidoms, taip sustiprindamas NATO karinę galią.
  6. Prezidentas Trumpas daug pasiekė tarptautiniuose reikaluose. Jo dėka Vidurio Rytuose tapo ramiau, kai eilė arabų šalių pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Izrealiu, susilpnino Irano keliamą grėsmę. Jis smarkiai sumažino ISIS narių gretas, įtaką, nors neįvėlė JAV į jokį naują karą. Obama Ukrainos palaikymui siuntė humanitarinę pagalbą, tuo tarpu Trumpas sudarė galimybes apginkluoti Ukrainą, kad ji galėtus efektyviai gintis nuo Rusijos agresijos.
  7. Prezidentas Trumpas ėmėsi ginti savo šalies sienas nuo nelegalios imigracijos, taip padrąsindamas ir Europos šalis ginti savo teritorijas ir visuomenes nuo nevaldomos ir pavojingos imigracijos, kuri atnešė daugybę teroristinių pavojų.
  8. Trumpas pašalino JAV iš Paryžiaus klimato susitarimo, kadangi tas susitarimas pabrangina energijos kainą tris kartus, sąlygoja bedarbystę ir skurdą. Taip valstijos užsitikrina savo energetinį nepriklausomumą, galimybę eksportuoti savo žaliavą į Europą, siekiant išvengti Rusijos energetinio šantažo.
  9. Amerikos žmonės dėkoja Trumpo administracijai už naujas vandens telkinių naudojimo taisykles, kurios buvo sugriežtintos iki absurdo lygio Obamos laikais; už Obamos lengvųjų automobilių įstatymo pakeitimą ir galimybę naudoti saugius ir ekonomiškus automobilius; už vaistų kainų sumažinimą ir farmacijos įmonių piktnaudžiavimo suvaržymą.
  10. Trumpo administracija sukūrė apsaugą nuo piktnaudžiavimo kaltinant ką nors seksualiniu išnaudojimu universitetų bendrabučiuose. Iki tol bet kuri studentė galėjo be atsakomybės apkaltinti kitą kolegą nebūtais dalykais moteriškojo keršto pagrindu. Maža to, JAV universitetuose užkirstas kelias varžyti žodžio laisvę studentams ir dėstytojams, kurie laikosi konservatyvių ir religinių pažiūrų. Buvo įsigalėjęs reiškinys blokuoti paskaitas, pasisakymus, šaukti ir kelti riaušes, neleidžiant jiems pasisakyti.
  11. Švietimo departamentas gražino vyrų ir moterų tualetus į švietimo ir sporto įstaigas, kad niekas negalėtų piktnaudžiauti transeksualumo motyvu eidamas į priešingai lyčiai skirtus tualetus. Maža to, buvo užkirstas kelias tarnauti kariuomenėje transeksualiems asmenims, kad biologiniai vyrai negalėtų veržtis į biologinėms moterims skirtus tualetus.
  12. Be abejo, JAV visuomenei tapo labai naudingos naujai pasirašytos prekybos sutartys su Meksika, Kanada ir Kinija, reikalaujant subalansuotos prekybos ir atnešant daugiau ekonominės naudos savo šaliai. Trumpo administracija pirmoji ėmėsi varžyti Kinijos ekonominį, politinį, karinį ir intelektualinį piktnaudžiavimą, Kinijai vagiant technologijas ir perimant ištisas industrijas, kėsinantis Kinijai užvaldyti Pietų Kinijos jūros regioną. Vienintelis Trumpas išdrįso pareikalauti iš Kinijos atsakomybės dėl covid19 atneštos žalos.
  13. Trumpo administracija pasirūpino net karo veteranais, kurių reikalams tarnauja specialus departamentas. Kilus skandalui iš pareigų buvo pašalinta 500 darbuotojų, kurie pasižymėjo menka kompetencija ir nusiteikimu padėti nuo karo nukentėjusiems kariams.

Be abejo, visų prezidento Trumpo nuopelnų savo šaliai ir pasauliui nesuminėti. Viena aišku, jo valdymo metu pasireiškė daug originalių ir puikių sprendimų, skiriant teisėjus, redukuojant ir supaprastinant mokesčius, stiprinant kariuomenę, saugant visuomenę nuo abortinio susinaikinimo, suteikiant mokykloms daugiau pasirinkimo ir laisvės, apginant žodžio ir tikėjimo laisvę, silpninant islamo fundamentalistų grėsmę, stiprinant NATO galią ir trukdant pavojingam Kinijos dominavimui, taikant arabų šalis ir t.t.

Donaldas Trumpas buvo tinkamas prezidentas tinkamu metu ne tik JAV, nes jo indėlis dar ilgai jausis ir visame pasaulyje. Valstijos ir tarptautinė bendrija dar pasiges blaiviai mąstančio vakariečio, kuriam brangios Vakarų pasaulio vertybės, valia ir gerovė.

Pasibaigus jo kadencijai, norisi maldoje pasakyti: Dieve, atlygink savo tarnui Donaldui už visa gera, ką padarė gindamas tavo tikinčiuosius, negimusius kūdikius, pasaulį nuo tamsybėse esančių žmonių įsigalėjimo.

Žodžio laisvės erai iškilo grėsmė. Mintys apie big-techų diktatą

Žodžio laisvė nėra visuotine teise, bet privilegija, kurią dalina socialinių tinklų savininkai. Toks faktas paaiškėjo paskutiniu metu, kai Facebook ir Instagram užblokavo JAV prezidentui Donaldui Trampui galimybę naudotis šiais tinklais. Technologiniai oligarchai parodė savo tikrąjį veidą ir ketinimus: turėti absoliučią valdžią, kuri paneigtų bet kokią kitą žemišką ar dvasinę valdžią.

Kažkada prie Harvardo universiteto kompiuterių kiurksantis jaunuolis sugalvoji socialinio tinklo projektą, kuris pasiekė greitą sėkmę. Prie to tinklo prisijungė šimtai milijonų naudotojų, ėmė plūsti milijardinės pajamos. Bjaurusis ančiukas tapo ne gražuole gulbe, bet plėšriu ereliu, kuris pasijuto antžmogiu, aukščiausiuoju teisėju, moderniosios demokratijos tėvu, steigėju ir gynėju, kuris iš savo paternalistinių aukštumų požiūrio ryžosi nubausti JAV prezidentą, išvadintą neveiksniu užsispyrusiu senuku, keliančiu grėsmę naujosios demokratijos vertybėms. Begėdiškas big-techo tūzo antausis skeltas žmogui, kuris nepabijojo pasipriešinti kylančiam neomarksistinėmis-kairiosiomis pažiūromis besivadovaujančių soctinklų ir žiniasklaidos diktatui.

Ne Federalinių Tyrimų Biuras, ne Tėvynės Apsaugos Agentūra, ne policija ar kariuomenė, ne teismas ar parlamentas, bet raudonplaukis Zuckerbergas išdrįso tildyti pareigas einantį galingiausios pasaulio valstybės prezidentą. Kompiuteristo triumfas prieš prezidentą, visam pasauliui paskelbiant, kad tai jis budės valdžių perdavimo procese. Išsipildė šiuolaikinių pranašų žodis, jog soctinklai ir žiniasklaida pretenduoja tapti aukščiausiąja, t.y. metavaldžia, kuri teis ir vertins politikus, tačiau niekas negalės jų vertinti ir pareikalauti atsakomybės. Prieš kelias dienas iš ryto prabudus sužinojome negirdėtą dalyką, kad Facebook jau nebėra instrumentu ir tarpininku, tačiau valdžios instancija, siekiančia valdyti sielas ir protus, idėjas ir laisvą žodį. Turtai ir sėkmė aptemdė vaikino protą, jis ėmė svaičioti apie jam likimo skirtą istorinę misiją – kurti nauja pasaulėžiūra paremtą pasaulį ir pastatyti naują civilizaciją.

Prezidentas Trampas kaltinamas neapykantos ir susiskaldymo propagavimu, tačiau visą penkerių metų jo valdymo laiką mes matėme pastovų liberaliųjų ir kairiųjų pažiūrų tinklų ir žiniasklaidos priemonių nepertraukiamą kritiką, patyčias, persekiojimą ir nuteikinėjimą jo atžvilgiu. Amerikos imperija, kokią iki šiol pažinojome, byra mūsų akivaizdoje. Anekdotai tampa tikrove: Po 100 metų hibernacijos prabudę Putinas ir Trampas čiupo skaityti naujausius laikraščius ir taip juokiasi, taip juokiasi; Donaldas negali patikėti, kad Lietuva turi bendrą sieną su Kinija, o Volodia – kad JAV užvaldė komunistai.

2021 metai prasidėjo su keliom blogom žiniom: covid19 epidemija, ekonominiu nuosmukiu ir soctinklų, žiniasklaidos atviru persiorientavimu į visuomenės, politikos, kultūros, religijos ir visų kitu sričių užvaldymą. Apie tai pasisakė ir Vatikano Dievo garbinimo bei sakramentu kongregacijos prefektas kar. Robertas Sarah, jog dabar mus valdo finansinės ir medialinės jėgos, kurios nurodinėja, ką žmonės turi daryti, į ką tikėti. Jos interpretuoja net ir tai, ką pasako popiežius ir ko moko Bažnyčia. Viso to jau nebeinterpretuoja teologai, bet medijos. O mes nekritiškai leidžiame, kad mus valdytų ir nukreiptų. Mes jau net nebežinome, ką iš tikrųjų pasakė popiežius, kas vyksta Vatikane ir apskritai Bažnyčios gyvenime, nes mes gauname ideologiškai ir priešiškai perdirbtą žinią-melą, vaizdžiai vadinamą melagiena ar angliškai – fakenews. Kad ir tie faktai, jog, pavyzdžiui, Lenkijoje iš 1500 pedofilijos atvejų tik vienas atvejis randasi bažnytinėje aplinkoje. Arba kad ir tai, jog JAV pedofilijos statistikoje religijos aplinkoje įvyksta 5 procentai nusikaltimų (70 procentų – šeimos ir giminės rate, 20 – švietimo įstaigose), ir katalikų atvejai yra tik penktoje vietoje po juidaizmo, episkopalų ir kitų. Bet niekam tai neįdomu, nes tikslas – naikinti ideologinį priešą, kuriuo yra Bažnyčia, tą tikrosios laisvės šauklę ir gynėją amžių bėgyje. Tų liūdnų pavyzdžių yra kur kas daugiau.

Gerokai seniau apie iš medijų kylančius pavojus kalbėjo filosofas Karlas Poperis, kuris persergėjo, jog jei televizija nebus pažabota, ji taps didžiausia grėsme demokratijai, visuomenei ir kultūrai.

Nesenai mus pasiekė pranešimas, jog Google ir Aple korporacijos užblokavo Parler socialinio tinklo aplikacijas. Šis tinklas buvo sukurtas kaip alternatyva kairuoliškų pažiūrų tinklams, ir turi jau 10 milijonų naudotojų, kurių randasi vis daugiau. Dešiniųjų, konservatyvių, krikščioniškų, apskritai sveiko proto vertybių persekiojimas dabartiniuose socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos priemonėse tapo toks akivaizdus ir agresyvus, jog tiek Amerikos konservatyvių pažiūrų piliečiai įsteigė, tiek pats prezidentas Trampas žada inicijuoti nepriklausomų alternatyvių tinklų ir žiniasklaidos atsiradimą, kad visuomenės nebūtų uždusintos tų melo, manipuliacijų ir amoralumo ugnikalnių, kuriais tapo kairuoliškos ir liberalios medijos, spjaudančios savo pavojingas ir nuodingas ideologines ugnis, pelenus ir dujas.

Jau keli metai vyksta akivaizdi visuomenių poliarizaciją, diferencijacija pažiūrų pagrindu, ir tas atotrūkis vis labiau ryškėja. Nepagarba ir nepakanta kitaip mąstantiems, ypač konservatyvių pažiūrų žmonėms, tapo tokia akivaizdi, ypač JAV, jog stumiamiems į visuomenės paraštes nebeliko nieko kito – priešintis. Katalikiškos mokyklos spaudžiamos vykdyti seksualinio “švietimo” programas, vienuolių vedamos ligoninės verčiamos teikti aborto paslaugas, falo formos pyragėlių ar gėjų vestuvėms torto nesutikęs kepti kepėjas yra teisiamas kaip kriminalinis nusikaltėlis ir t.t. Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, jog gėrio ir blogio riba yra ten, kur ją nubrėžia gerieji žmonės.

Žmonės turi teisę žinoti esminę informaciją apie Covid19 skiepus. Atsakymas iš Sveikatos ministerijos

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ IR AIDS CENTRAS

DĖL INFORMACIJOS APIE SKIEPUS NUO COVID-19 LIGOS (KORONAVIRUSO INFEKCIJOS)

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, išnagrinėjęs Jūsų 2021-01-11 ei. paštu gautą paklausimą, pagal kompetenciją teikia informaciją.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. V-2997 „Dėl Gyventojų skiepijimo valstybės biudžeto lėšomis įsigyjama COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcina organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ aktualia redakcija, skiepijimas nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vykdomas vadovaujantis šiais principais:

  • savanoriškumo (skiepijami tik rašytinį sutikimą davę asmenys ar asmenys, dėl kurių rašytinį sutikimą davėjų įstatyminiai atstovai);
  • etapiškumo (skiepijamos pirmiausia didesnės rizikos grupės);
  • teisėtumo (skiepijimas planuojamas ir atliekamas, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais);
  • ekonomiškumo (skiepijimą organizuojanti asmens sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – ASPĮ) ir skiepijanti ASPĮ turi planuoti skiepijamų pacientų srautus ir dėti maksimalias pastangas, kad būtų panaudotos visos užsakytos COVID-19 vakcinos dozės);
  • racionalumo (siekiama vienu metu paskiepyti didžiausią įmanomą viename kolektyve dirbančių darbuotojų, gyvenančių asmenų ar gydomų pacientų skaičių);
  • atsakomybės (asmens sveikatos priežiūros specialistas, skirdamas COVID-19 vakciną ir atlikdamas vakcinavimą atsižvelgia į COVID-19 vakcinos indikacijas, kontraindikacijas, įspėjimus ir pan. Taip pat minėto Aprašo nustatyta tvarka skiepijamam asmeniui suteikia visą reikalingą informaciją apie COVID-19 vakciną, įteikia pakuotės lapelį);
  • atskaitomybės (skiepijanti ASPĮ atsiskaito už valstybės lėšomis įsigytų COVID-19 vakcinų, skiepijimui reikalingų medicinos pagalbos priemonių bei asmens apsaugos priemonių panaudojimą).

Vadovaujantis Europos vaistų agentūros rekomendacijomis, šiai dienai Europos Sąjungoje užregistruotos trys vakcinos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos). COVID-19 vakcinos kuriamos laikantis tokių pačių kokybės, saugumo ir veiksmingumo standartų, kaip ir visų kitų
vakcinų atveju. Kaip visų vakcinų, taip ir COVID-19 vakcinų poveikis pirmiausia testuojamas laboratorijoje, taip pat ir su gyvūnais, o vėliau – su žmonėmis, savanoriškai dalyvaujančiais klinikiniuose tyrimuose. Nei vienoje iš trijų registruotų COVID-19 vakcinų sudėtyje nėra abortuotų embrionų ląstelių ir vakcinos gamybos procesuose šios ląstelės naudojamos nebuvo. Dėl etinių principų vakcinoms gaminti stengiamasi pasitelkti ne žmogiškos prigimties ląsteles.

Vakcinos nuo COVID-19 ligos yra imuniniai vaistiniai preparatai, kuriais siekiama užkirsti kelią naujo koronaviruso SARS-CoV-2 sukeltoms ligoms, sukeliant imuninį organizmo atsaką ir tokiu būdu padedant išvengti COVID-19 ligos, sukeltos SARS-CoV-2 viruso. Apie vakcinų nuo COVID-19 ligos veikimo principus galite rasti Valstybinėje vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos internetinėje svetainėje:

farmacijos kompanijos „AstraZeneca” kartu Oksfordo universitetu sukurtos vakcinos nuo COVID-19 ligos veikimo principas https://vvkt.lt/index.php72928397620 .

 

Šis ministerijos atsakymas yra atsakymas į žemiau parašyto straipsnio nuogąstavimus.

Ir bažnytinėje, ir civilinėje srityse girdime, jog skiepijimasis yra kiekvieno asmens pasirinkimas, remiantis savo sąžine. Daug diskusijų ir pasipiktinimą sukėlė faktas, kad kai kurių firmų skiepai buvo paruošti naudojant abortuotų kūdikių kamieninėmis ląstelėmis. Tuo pačiu teigiama, kad ne visi skiepai buvo gaminami naudojantis technologija, kuri pasitelkė žmogaus biologinę medžiagą.

Žmogaus kūno naudojimas pramonės tikslams primena nacių laikus, kai iš koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių kūnų buvo gaminama įvairi produkcija: iš plaukų – pagalvių užpildas, iš kaulų – želatina, iš odos – batai, piniginės, iš riebalų – muilas ir t.t. Be to, gyvi žmonės (tarp jų ir vaikai) buvo naudojami įvairiems medicininiams bandymams. Tai nesuderinama su žmogiškumu, žmogaus orumu ir jo esminėmis teisėmis.

Iš Vatikano Tikėjimo ir Mokslo kongregacijos paskelbto išaiškinimo taško žiūrint, abortuotų kūdikių medžiagos pagrindu pagamintų skiepų  atžvilgiu kyla trijų tipų atsakomybės (tuo pačiu moralės) ir laipsniai: 1) sunki atsakomybė, kai abortas siekiamas planuotai kaip tikslas arba priemonė; 2) sunki atsakomybė, kai naudojama biologinė abortuotų kūdikių medžiaga, siekiant pagaminti skiepus (taip pateisinant abortus ir siekiant naudingo efekto); 3) sąlyginė ir maža atsakomybė tų, kurie naudojasi tomis vakcinomis.

Taip išeina, jog nėra kaltės tiems, kurie priešinasi abortams ir pramoniniam žmogaus biologinės medžiagos panaudojimui, kadangi jie nedalyvauja gamybos procese, nors, siekdami sau sveikatos ir išsaugoti gyvybę, naudojasi minėtais skiepais. Moralinė kaltė atsirastų tuomet, jei būtų palaikoma tokių skiepų gamybos idėja, procesas ir taikymas, nors yra sąlygos ir galimybės naudoti skiepus, kurie yra moraliai nepriekaištingi.

Praktiškai sunku yra protu pripažinti vieną nuostatą, o veiksmais vykdyti priešingą. Jei nepripažįstam aborto savo širdimi ir protu, tai ir veiksmais nedarome nieko, kas jį pateisintų. Tai reiškia, jog asmenys, dėl religinių ir etinių priežasčių nenorintys priimti moraliai ir etiškai “nešvarių” skiepų, turi teisę reikalauti kiekvieno tipo ar gamintojo vakcinos atžvilgiu deklaracijos, išaiškinimo, jog jų pagaminimui nebuvo naudota nužudytų kūdikių biologinė medžiaga, ir reikalauti  alternatyvių vakcinų, kurios neprieštarauja žmonių sąžinei ir įsitikinimams. Kaip sakė Kazachstano vysk. Šneideris, ne tik jis, bet ir kiti tikintieji, neketina į save įsileisti nužudyto kūdikio kūno dalelės, kadangi tai būtų materialus dalyvavimas aborto nuodėmėje.

Kiek tenka girdėti, didžioji dalis žmonių nuogąstauja ir neketina skiepytis, kadangi yra daug neatsakytų klausimų, kurių kelis galima paminėti:

  1. Esminis išlieka abortuotų kūdikių pasitelkimas skiepų gamybai – kurių kompanijų ir pavadinimų skiepai yra pagaminti tokiu būdu?
  2. kodėl skiepų gamintojai neprisiima atsakomybės dėl skiepų neigiamų padarinių?
  3. kurių kompanijų skiepai yra tikri skiepai (naudojant negyvus ar labai susilpnintus virusus), o kurių “skiepai” – tai tik dalis virusų ar gyvūnų genų (primena genų terapiją bet ne skiepijimą)? Ar per tai mes netapsime GMO – genetiškai modifikuoti organizmais?
  4. paprastai naujam skiepui ištestuoti reikia apie 7 metų, tad kokią grėsmę kelia vos kelis mėnesius testuoti skiepai ir ar sąžininga bandymų poligonu daryti ištisas visuomenes?

Jei didžioji dalis žmonių boikotuotų iš abortų kilusius skiepus, tuomet būtų sutrukdyta įsigalėti pavojingai praktikai naudoti žmogų kaip medžiagą pramoniniams tikslams, tendencijai sudaiktinti žmogų ir menkinti jo prigimtinį orumą.

Vatikano prakartėlė: ar Jėzaus gimimo, ar ateivių nusileidimo žemėje?

Dar vienas Vatikano įvykis nuliūdino kai kuriuos katalikus, išvydus šv. Petro aikštėje įrengtą kalėdinę prakartėlę. Joje tiesiogine to žodžio prasme buvo pastatyti į kosminius ateivius panašios statulos, neva turinčios simbolizuoti Jėzų, Mariją ir Juozapą, šv. Nakties istoriją. Pasibaisėję ir nusiminę katalikai parašė kreipimąsi į popiežių dėl tokios nepagarbios ir neaiškios Betliejaus interpretacijos.

Iniciatyvą parodė italų meno žinovas Benedetto Riba, kuris pavadino prakartėlę siauro šiuolaikinio meno elito būrelio reikalu, tuo tarpu paprasti žmonės nepriėmė to meno kaip gražaus ir vaizduojančio gyvąją Evangeliją. Čia sunku rasti džiaugsmo, kurį patyrė šv. Pranciškus Asyžiečio amžininkai, kadangi laikoma, jog tai jis buvo pirmasis prakartėlės sumanytojas 1223 m.

Pasibaisėjimo ir pasipiktinimo įspūdžiais žmonės dalijosi socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Kažkas pavadino ją „monumentaliąja bjaurastimi”. Jei toks Betliejus būtų pastatytas Broadway, ko gero, jis tą pačią dieną būtų nušvilptas ir uždarytas – rašė „New York Post” laikraštis.

Italų meno istorikas ir kritikas Vittorio Sgarbi ragino likti namuose ir neiti žiūrėti tos prakartėlės, nes tai neturi nieko bendro su katalikų tikėjimu. Ten pavaizduotos būtybės primena astronautus, o gyvulėlių neįmanoma atpažinti. Akivaizdu, kad popiežius neturi jėgų ir laiko sutikrinti visas savo valstybės detales, ko gero, niekas jo nesupažindino su prakartėlės menine idėja. Nežinojimas nepateisina fakto, jog toji prakartėlė pažemino katalikybę ir užgavo tikinčiųjų jausmus.

Arkivyskupas  Carlo Maria Viganò, buvęs popiežiaus nuncijus JAV, teigė, jog tuščia yra ieškoti ko nors krikščioniško tuose pasibjaurėtinuose keramikiniuose balvonuose. Čia kartojasi ta pati klaida, kuri buvo padaryta išniekinant mūsų bažnyčias, apnuoginant altorius ir sugadinant paprastą bei krištolinį doktrinos integralumą, siekiant vien ambicingo drumstimo, labai būdingo eretikams. Arkivyskupas Vigano pastebėjo, jog šįmetė prakartėlė atsirado neatsitiktinai, kadangi siejasi su Vatikano II susirinkimo paskelbimo metinėmis. Tada buvo vadovaujamasi taisykle, jog užbaigiamas senasis pasaulis ir pradedamas naujos visuomenės etapas, skelbiant Katalikų Bažnyčios saulėlydį, užleidžiant vietą susirinkiminei bažnyčiai.

Arkiv. Vigano teigia, kad toji scena net nėra apie Dievo Gimimą, kadangi nevaizduoja nuostabiosios Įsikūnijimo Paslapties ir Dievo Sūnaus gimimo secundum carnem (kūnišku būdu). Toji paslaptis pristato mūsų sieloms pranašysčių išsipildymą, mūsų nuostabą, matant Dievo Sūnų ėdžiose, savo nevertumą atperkamojo Gailestingumo akivaizdoje.

Abrūzijos menininkų kūrinys, išstatytas šv. Petro aikštėje, išreiškia panieką liaudiniam maldingumui, amžinojo provaizdžio atmetimą, nekintamosios Dievo Tiesos idėją. Tai viso labo liūdno mirties pilkumo, tamsios mašinerijos aseptiškumo, pasmerkimo šešėlio ir pavydžios Erodo neapykantos pasireiškimas, matant, jog jo valdžiai gresia pavojus per išganingąją Karališkojo Kūdikio šviesą.

Šįmetė Vatikano prakartėlė padėjo nukristi raiščiui nuo mūsų akių, kai išvydome išdidžią bjaurastį, kurią neša visuotinė transhumanizmo religija, užprogramuota Naujosios Pasaulinės Tvarkos struktūrų. Tai yra apostazijos, amoralumo ir nusikaltimo pasireiškimas klasikinės triados atžvilgiu: Tiesai-Grožiui-Gėriui. Bjaurastis yra melo ir nedorybės palydovė. Dar niekada katalikybės istorijoje nebuvo tokios nevykusios ir pasibaisėtinos Betliejaus prakartėlės Vatikane kaip šiemet.

Skiepai nuo covid19 – iš nužudytų kūdikių

Nesenai keli vyskupai paskelbė viešą laišką „Apie moralinį neleistinumą skiepų, pagamintų iš abortuotų žmogiškųjų vaisių” (Kazachstano vyskupai Atanasius Schneider, arkiv. Tomasz Pet, arkiv.  Jan Paweł Lenga, Rygos – kard. Janis Pujats, JAV – vysk. Joseph Strickland), kuriame nori persergėti žmones dėl covid19 ligai skirtų skiepų, kadangi jų pagaminimui buvo naudojami nužudytų aborto metu kūdikių kūnų audiniai. Tokie skiepai yra moraliai blogi ir priimantys tokius skiepus „bus pažymėti” dalyvavimu dideliame blogyje, kuriuo yra abortai.

Jei dvasininkai agituotų priimti tokius skiepus, tuomet atsirastų pretekstas abortų šalininkams ir darytojams kalbėti, jog nors Katalikų Bažnyčia radikaliai priešinasi tam blogiui, bet kažkiek pritaria kai kuriose aplinkybėse.

Vyskupai klausė,  kaip mes galime būti priešingi abortams, jei pritariame tokiems skiepams, kurių atsiradimui žudomi vaikai? Niekas nereikalauja stabdyti šio reiškinio ir tai yra pavojinga, todėl penki vyskupai pirmieji prabilo, jog reikia sustoti, kad nebūtume kalti dėl tų kūdikių kraujo.

Vyriausybės ima mokesčius, finansuoja tokių skiepų gaminimą ir pirkimą, darydamos visus piliečius netiesioginiais aborto blogio dalininkais, tačiau tai jos daro be mūsų žinios ir mums neturint įtakos, „vogdamos pinigus“ iš mokesčių blogiems tikslams.

Vysk. A. Schneider sakė negalįs įsivaizduoti, kad galėtų priimti į savo kūną skiepą, padarytą iš supjaustyto aborto metu kūdikio, kad turėtų naudos savo sveikatai. Net ir tolimos sąsajos su tokiu skiepu yra nepriimtinos katalikui. Vėliau Bažnyčios istorija paminės, jog tik keli vyskupai pasipriešino ir kad geri žmonės pasidavė skiepų propagandai dėl nežinojimo, buvo akli, tačiau materialiai bendradarbiavo šioje piktadarybėje.

Netrukus, gruodžio 21 d., skiepų moralinę vertę įvertino Tikėjimo mokymo kongregacija, kuri, popiežiui Pranciškui pritarus, paskelbė notą, jog „gali būti naudojamos visos saugiomis ir veiksmingomis pripažintos vakcinos, net jei vakcinų kūrimui naudotų ląstelių kilmė yra susijusi su praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje darytais abortais, šių vakcinų naudojimas nereiškia nei pritarimo abortui, nei bendrininkavimo“. Notoje primenama, kad šis klausimas jau buvo nagrinėtas kituose oficialiuose  dokumentuose – 2005 m. Popiežiškosios gyvybės akademijos pareiškime, 2008 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcijoje „Dignitas personae“ ir dar viename Popiežiškosios gyvybės akademijos pareiškime, paskelbtame 2017 m.

Tikėjimo mokymo kongregacija neturi kompetencijos vertinti vakcinų nuo COVID-19 saugumo ir veiksmingumo, tačiau nori įvertinti moralinius aspektus ar galimas abejones, susijusias su tomis vakcinomis, kurioms sukurti buvo panaudotos ląstelių linijos, išvestos iš audinių, gautų iš dviejų septintajame dešimtmetyje darytų abortų. Šiam klausimui skirtoje instrukcijoje „Dignitas personae“, kurią 2008 m. patvirtino popiežius Benediktas XVI, buvo kalbama apie skirtingus atsakomybės laipsnius tų, kurie sąmoningai moksliniuose tyrimuose naudoja neteisėtais būdais gautas ląsteles, ir tų, kurie neturi sprendimo galios. Jei nėra galimybės būti paskiepytiems „etiškai nepriekaištinga“ vakcina nuo COVID-19, yra morališkai priimtina skiepytis ir ta vakcina, kurios sukūrimui buvo naudotos ląstelių linijos, gautos iš embrionų. Tam, kas skiepijasi tokia vakcina, gresia labai nedidelė rizika būti aborto bendrininku, ypač žinant, kokį didelį pavojų kelia COVID-19 sukeliančio viruso plitimas.

Neturime moralinės pareigos skiepytis. Sprendimas turėtų būtų priimamas visiškai laivai, tačiau turėtume atsiminti ir mūsų pareigą siekti bendrojo gėrio. Dabartinės pandemijos sąlygomis, kai nėra kitų priemonių epidemijai sustabdyti, skiepijimasis ir reiškia bendrojo gėrio siekimą. Tie, kurie dėl sąžinės atsisako skiepų, pagamintų, jų įsitikinimu, neetiškais būdais, privalo kitais profilaktikos ir atsargaus elgesio būdais stengtis, kad netaptų infekcijos platintojais.

Ar priimti šv. Komuniją epidemijos laikais?

Šv. Komunijos priėmimo būtinybė išplaukia iš ne vieną kartą pasakytų Jėzaus žodžių, ypač per Paskutinę vakarienę. Bažnyčios tradicija ir šventųjų pavyzdžiai  vienareikšmiškai nurodo šv. Komunijos svarbą krikščionies gyvenime. Kadangi Komunija yra amžinybės sakramentas, labai svarbu ją priimti kaip Vijatiką (kelionės maistą) mirties akivaizdoje.

Vienas Bažnyčios įsakymas konkrečiai formuluoja šią pareigą, kad privalu bent kartą metuose (paprastai tai siejama su Velykų laiku) atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Formaliai užtenka bent kartą metuose. Tuo atsakymas į klausimą ir išsisemia. Tradiciškai išpažinties ir šv. Komunijos einama per pagrindines šventes: Kalėdas ir Velykas, per atlaidus, laidotuves. Nėra pareigos priimti Komuniją kasdien, kas sekmadienį, kas mėnesį.

Dalyvavimą šv. Mišiose ir apsilankymą šventovėje sekmadienį įsako Dievo įsakymas, kurį papildo ir konkretizuoja Bažnyčios įsakymas. Bažnyčia neturi teisės atšaukti Dievo įsakymų, kadangi jie yra išganingi, nuo jų pildymo priklauso, ar mes vykdome Dievo valią ir išliekame teisume. Sekmadieniai yra konkretūs savo skaičiumi ir laiku, todėl reikia dėti visas pastangas dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose. Komunijos priėmimo dažnumo Biblija nenurodo.

Gyvename epidemijos laikais, todėl didelės svarbos yra žmonių artimi kontaktai, bendros vietos ir daiktai, kurie palengvina arba užkerta epidemijos plitimą. Covid19 turi tą savybę, jog keliauja iš kvėpavimo takų į kvėpavimo takus, per rankas, jei prisiliečiama prie burnos ar nosies. Dabartinės rekomendacijos nustato optimalų saugumą: kaukės naudojimą, 2 m atstumą ir rankų dezinfekavimą. Šios priemonės turėtų apsaugoti 100 procentų.

Mūsų bažnyčios dažniausiai yra erdvios, galima užlaikyti atstumus, žmonės naudoja kaukes, dezinfekuoja rankas, sakytum, rizikos nėra. Nors nesu epidemiologas, tačiau pastabiai žvelgiant prieinu išvados: riziką kelia ne tiek būvimas bažnyčioje ir dalyvavimas Mišiose, kiek Komunijos priėmimas. Čia sunku išlaikyti tinkamą atstumą, nes rankos ilgis nesudaro metro. Net ir stengiantis išvengti, įvyksta prisilietimas tarp kunigo ir priimančio Komuniją. Eidami Komunijos vienas paskui kitą žmonės sukuria savo iškvėpto oro debesį, kuris kaip šleifas seka iš paskos. Šiltas oras turi savybę kilti aukštyn, kai žmogus stovi, tačiau judinamas einančių žmonių, jis sklaidosi į šalis, vinguriuoja, verpetuoja, nebūtinai kyla. Dalydamas Komuniją kunigas gali gauti virusą, paskui savo ruožtu gali jį perduoti kitiems. Ta tikimybė didėja sulig žmonių skaičiumi.

Kokia išvada ir pasiūlymas? Atrodytų, kad šiuo pavojingu metu reikėtų susilaikyti nuo dažno Komunijos priėmimo. Kita vertus, niekada Bažnyčios istorijoje nebuvo tokio meto kaip dabar, kad Komunijos būtų einama kasdien ir net po du kartus dienoje. Nebuvo ir kas sekmadienį, todėl nebus didelės tragedijos, jei kurį laiką bus susilaikyta. Komunijos priėmimas į rankas nesumažina apsikrėtimo rizikos, tačiau tikrai ilgainiui sumažina pagarbą ir sakralumą Švenčiausiojo Sakramento atžvilgiu.

Vertėtų pagalvoti apie pagrįstą Komunijos limitą, saugų kunigui ir tikintiesiems. Dar tarybiniais laikais mūsų parapijose buvo senas paprotys, kad pirma einama išpažinties, o tik tada Komunijos. Tokiu atveju Komunija natūraliai nebuvo dažna.

Kad nesiformuotų iškvėpto oro debesies šleifas, gal vertėtų artėti prie altoriaus keliomis retomis eilėmis, stovint ne vienas paskui kitą, tačiau labiau šalia vienas kito? Gal reikėtų priimti ne į rankas, tačiau per instrumentum,  pavyzdžiui nuo savo turimos lėkštelės ar padėtos ant delno skepetaitės (taip išvengiant tiesioginio kontakto). Toks būdas praktikuojamas ir toleruojamas Lenkijoje, Norvegijoje, Amerikoje.

Ukrainos katalikai unitai, girdėjau, priėmė sprendimą, kad pandemijos metu Komunija nebus dalijama, tik ligoniams, nes geriau palaukti laiko, kai bus galima priimti saugiai, pagarbiai ir vertai. Šv. Marija Egiptietė savo atsivertimo pradžioje priėmusi Komuniją išgyveno be jos dykumoje 40 metų. Ji teigė, jog Kristaus Kūno galia ją gaivino ir palaikė per visus tuos dešimtmečius. Vadinasi, ne vien Komunijos priėmimo dažnumas lemia išganymą ir šventumą.

 

 

 

Ar abortai yra mažesnis blogis nei pedofilija? Abortų legalizavimo 100-metis

Šių metų rudenį minime 100 metų nuo momento, kai komunistiniai banditai, užgrobę valdžią Rusijoje, įteisino abortą. Ilgainiui, jais pasekė kitos šalys, įteisindamos negimusio žmogaus žudymo teisę. Maža to, sugalvoti nauji terminai ir nauji būdai kūdikių žudymui, kaip antai, postnatalinis abortas, kuomet ką tik gimusį vaikelį abortmacheriai papjauna. Klesti baisus verslas, kuris gauna miljardus už kūdikių žudymą, už  jų organų ar audinių parūpinimą ne tik privačioms klinikoms, bet ir kosmetikos, gyvūnų pašarų pramonei.

Visi gyvieji ir gyvenantys ateina iš gyvybės šaltinio, kuriuo yra moteris-motina. Esame tais, kurių nenužudė, nesupjaustė, negramdė ir neišsiurbė, paskui neišmetė į šiukšlių dėžę, neperdarė į kremą ar nenuleido klozete, kad kaip tas lietuviškos pasakos Žilvinėlis nuplauktų Nemunu į Baltiją kraujo puta… Esame tie, kurie gimėme, todėl yra kam gyventi, darbuotis, melstis, kurti, saugoti, ginti, mylėti, perduoti gyvybės dovaną ir žmogiškumo kultūrą ateinančioms kartoms.

Kiekvienas iš mūsų praėjome visus žmogiškojo kūno vystymosi etapus motinos įsčiose. Kiekvieną atskirą ir visas drauge akimirkas nuo pradžios iki dabar esame ta pačia žmogiška būtybe su kūnu ir nemaria siela.  Niekada nebuvome nei žuvimi, nei dinozauru, nei beždžione, nei organinių junginių gumulu, augliu ar parazitu motinos kūne, kaip bando mums įteigti abortų šalininkai.  Akivaizdu, kad gamtoje vyrauja gyvybės taisyklė, jog panašus gimdo panašų: gandras susilaukia gandriukų, o ne krokodilų; dramblė atsiveda drambliuką, o ne peliuką; beždžionė susilaukia beždžioniukų, o žmogus gimdo žmogų – ne kažką kitą. Teigti, kad žmogus nuo pat pradžių ar kažkurį laiką buvo kažkuo kitu, ne žmogumi, yra absurdas.

Daugumas Europos šalių yra įteisinusios abortą, galimybės jį atlikti vis liberalėja, tuo tarpu Vakarų visuomenė sensta ir išmiršta. Liūdna žiūrėti į jaunas poras, kurios augina šunį, bet ne vaiką, o pradėtus vaikus laiko  didžiausiais savo egoizmo priešais.

Gyvybės vertybę gerbiančios šalys, kaip antai, Lenkija ar Argentina, deda visas pastangas išvengti aborto nuodėmės, nežmoniškumo ir demografinės nelaimės plitimo. Argentinos sveikatos ministras dr. Ginés González García apibrėžė abortą kaip didžiausią žmonijoje visuotinį genocidą, kurio istorija niekada nėra turėjusi. Nuo abortų legalizavimo Lietuva neteko apie 5 milijonus savo tautiečių. Štai kodėl Lietuva, savo teritorija panašaus dydžio kaip Vengrija, gyventojų turi mažiau kaip 3 milijonus, o Vengrija – 9 milijonus. Lenkija, kuri priešinasi beatodairiškiems abortams, santykinai turi tiek gyventojų, kad Lietuvai tektų 10 milijonų.

Feminizuojančios aktyvistės kalba apie moters teisę į savo kūną. Tokia logika remiantis, tada ir vyrai turi teisę savo kūną nuodyti alkoholiu, tinginiauti, neiti į karą, mylėtis su kuo papuola ir pan. Ideologijos naudojama logika neturi nieko bendro su natūralia tvarka. Jei europiečiai vyrai imtų svarstyti apie savo teises, kas gintų feministes nuo musulmonų vykdomo moters pavergimo ir išnaudojimo? Kam reikalingos savitikslės, bergždžios ir žiaurios moterys, kurių niekas nemyli ir kurios nieko nemyli?

Gyvename visuotinės paleistuvystės laikais, kai sekso klausimas užpildė visas sritis, pažeidė santuoką, kunigystę, iškreipė lytinį brendimą ir tapatybę, visuomeninius ryšius, kultūrą, psichologijos pagrindus, demografiją ir t.t. Psichofizinio lytinio malonumo suabsoliutinimas veda prie egoistinio, žemaisiais instinktais besivadovaujančio tipo įsigalėjimo. Kūniškumas savo esme yra egoistinis, nes yra nukreiptas į individo poreikius. Išbujojęs egoizmas sąlygoja asmenybės sutrikimus, pasireiškiančius visais negatyviais reiškiniais, tame tarpe abejingumu kitam žmogui, jo orumui. Didžiąja dalimi abortai yra egoizmo rezultatas. Panašiai kaip ir pedofilija. Abi blogybės yra panašios, tačiau abortas nėra taip baudžiamas ir smerkiamas kaip pedofilija. Tai liudija visuomenės ir teisės moralinę šizofreniją. Įteisinus abortus, tik žingsnis, kad egoizmo ir iškrypimų pažeista visuomenė ims toleruoti ir praktikuoti pedofiliją. Pedofilijos traumuotiems galima taikyti terapiją, tačiau aborto nužudytų – nebeprikelsi.

Seksualizuotos visuomenės, pažeistos moralinės pusiausvyros sąlygomis reikia kažką pasiūlyti, kad liautųsi morališkai niekingas negimusių žmonių žudymas. Bažnyčios siūlomas susitvardymas, skaistumas yra išjuokiamas. Kas šioje situacijoje yra mažiausias blogis? Yra puikus natūralus vaisingumo numatymo būdas, kraštutiniu atveju – fizinė kontracepcija. Kaip norėtųsi egoizmo liga sergant – negalima, kaip leidžia moralė – reikia pastangų. Tai verta, nes nužudytų vaikų kraujas šaukiasi Dangaus keršto.

 

Šv. Mikalojaus antausis Arijui

Gruodžio 6 d. Bažnyčia prisimena ir pagerbia šv. Mikalojų, gyvenusį III-IV am. sandūroje vyskupą, garsų stebuklais, užuojauta vargingiesiems ir nuskriaustiesiems. Šis šventasis ypač gerbiamas stačiatikių tradicijoje, vadinamas stebukladariu, jam pašvęsta daug šventovių ir paveikslų.

Vakarų tradicijoje šv. Mikalojus yra Advento ir Kalėdų simbolis, atnešantis geriems vaikams dovanas, išklausantis jų prašymus. Ilgainiui šv. Mikalojų pervadino į Santaklausą, apgyvendimo Laplandijoje, pavertė į Kalėdų senį, perkrikštijo komunistiniu Seneliu Šalčiu ar CocaCola raudonskruosčiu.

Komunistų ar biznierių troškimas eksploatuoti šv. Mikalojaus gerą vardą ir stebuklingumą yra nesąžiningas, jei ne apgaulingas. Ką gero davė pasauliui Markso barzdą nešiojantis Senelis šaltis ar „juodąjį kapitalizmo kraują“ – cocacolą reklamuojantis diedukas? Vienas davė pražūtingą iliuziją, kitas – nutukimą skatinantį gėrimą.

Bažnyčios istorija pristato šv. Mikalojų ne vien kaip geraširdį vyskupą, tačiau ir kaip drąsų kovotoją su erezijomis. Jam teko patirti kunigo Arijaus išplatintos erezijos padarinius, kai daugybė krikščionių, tame tarpe 80 procentų vyskupų, pradėjo teigti, jog Jėzus Kristus nebuvo Dievo Sūnumi. Ši klaida tęsėsi ne vieną šimtmetį, jos įtakoje formavosi islamas, kai V am. gyvenęs Mahometas arijonų skelbiamos erezijos teiginius užtvirtino korane. Mahometas Jėzų Kristų pavadino tiktai įžanga į jo skelbtąjį tikėjimą, atmetant Švenčiausiosios Trejybės dogmą ir skelbiant radikalų monoteizmą.

Nikėjos I visuotinis bažnytinis susirinkimas 325 m. pasmerkė Arijaus klaidas ir kvalifikavo kaip gryną ereziją. Susirinkime dalyvavo ne tik vyskupas Mokalojus, tačiau ir klaidatikis Arijus. Vyskupų diskusijos  buvo ugningos, pereinančios į pasmerkimus, prakeikimus, keiksmus ir susistumdymus. Kaip teigia metraščiai, šv. Mikalojus apdalijo Arijų antausiais.

Arijaus erezija pasitarnavo islamo genezei. Liuterio erezija pasitarnavo marksizmo atsiradimui. Iš klaidos kyla tik kita klaida, todėl gerasis šv. Mikalojus turėjo teisę supykti, numatydamas daugybės vaikų kančias ateityje, kurias sukels tos erezijos.

Bažnyčios politika: mėšlo mėžėjas išvežamas kartu su vežimu

Taip viename pokalbyje man kažkada pasakęs vienas lietuvis kardinolas. Suprask, jei kas Bažnyčioje bando kelti hierarchijos korupcijos ir sugedimo klausimus, tampa atstumtas, persekiojamas, nepageidaujamas ir neturi jokios perspektyvos. Taip atsitiko su kun. Alfonsu Bulota, su kun. Sauliumi Stirna, taip atsitiko su lenkų kunigais, kurie iškėlė vysk. Petco apetitą jauniems klierikams, taip atsitiko Lenkijos Kališo kunigų seminarijos rektoriams, kurie gynė dorus klierikus ir kovojo su vyskupo globojamais žydraisiais, taip atsitiko daugybei kitų dorų kunigų, kurie Bažnyčios negriovė, bet bandė ją apginti ir gydyti nuo ligų, kuriomis užkrėtė tokie vilkai avinėlių kailiuose kaip McCarrick, Gulbinovičius, Vesolovkis ir t.t.

Buvęs Šventojo Sosto nuncijus JAV arkiv. Vigano įspėjo Vatikaną dėl JAV katalikų hierarchijoje įsigalėjusios gėjų mafijos, pranešė Pranciškui apie McCarrick nusikaltimus, tačiau buvo suignoruotas, atstumtas, išvadintas psichiniu ligoniu. Maža to, nuogąstaudamas dėl savo gyvybės priverstas slapstytis, nes sulaukė grasinimų.

Australijos kardinolas Pell, kuris ėmėsi tikrinti Vatikano finansus ir pasikėsino į pinigų plovimo struktūrą Vatikane, buvo apkaltintas seksualiniais nusikaltimais, kas privedė prie arešto ir įkalinimo 404 dienoms, t.y. daugiau kaip metams. Aukščiausias Australijos teismas jį išteisino. Tuo tarpu paaiškėjo, jog iš Vatikano 4 kartus buvo pervestos nemažos sumos per nunciatūrą Australijoje, kaip įtariama, apmokėti kaltinimams ir procesui prieš kardinolą Pell.

Būdinga, kad kunigams, kurie nesutinka su korupcija Bažnyčioje, tuoj pat klijuojamos psichinių ligonių etiketės, siūloma pavartoti tablečių ar palankyti terapiją. Stalino ir komunistinės valdžios patikrinti metodai taikomi ir hierarchijoje. Tuo tarpu tie, kam labiausiai reikėtų eiti pasigydyti, dvasiniai ir moraliniai ligoniai, pasiryžę vesti Bažnyčią į pražūtį.

Mėšlą gaminanti “levandinė mafija” nepageidauja tokių, kurie bando Dievo namus apkuopti. Ji imsis visų bjauriausių būdų, kad galėtų parazituoti mistiniame Bažnyčios kūne, todėl su didžiausiu pykčiu ir klasta gins esamą padėtį, nes atsivertimo ir moralinio stabilumo reikalavimai jiems yra beveik neįmanomi.

Vokiečių kardinolas gina Lenkiją nuo Vokietijos

Vokiečių katalikų portalas kath.net patalpino pokalbį su buvusiu Tikėjimo Kongregacijos prefektu kardinolu Gerhard Ludwig Müller, kuriame jis pakomentavo dabartinius aktualius įvykius Bažnyčioje ir politikoje.

Jo manymu, Lenkija jau nuo senų laikų yra galingų finansinių ir politinių Europos ir Amerikos nukrikščioninimo kampanijų taikiklyje. Dvasininkų nusikaltimai – tai tik žaidimas jų rankose, kadangi jie propaguoja tai, dėl ko kaltina dvasininkus, pavyzdžiui, homoseksualizmą, kurį klaidingai pristato kaip santuokinį ryšį, ir kuriam tarsi kaip dovana priklauso neteisėtas įsivaikinimas.

Dėl protestuojančių prieš demonstracijas dėl perdėtų priemonių apsisaugant nuo koronaviruso bus neišpasakytai įsižeidę, bet tuos, kurie atmetę saugumo priemones protestuoja už teisę į abortus Varšuvoje, laikomi laisvės herojais. Tai akivaizdus liudijimas, kaip kovojama prieš „tautinį-konservatyvų režimą”, kuris turi legitimę demokratinę vyriausybę. „Ekspertai iš Vokietijos“ tuos protestus laiko pagrįstais, tačiau užmiršta apie 6 milijonus lenkų, kuriuos vokiečiai nužudė Lenkijoje, laikant lenkus žemesnės rūšies žmonėmis o save nepagrįstai išaukštinant.

Kardinolas Müller teigė, jog vokiečių politikai ir žiniasklaida laikosi savo įsivaizdavimo apie Lenkiją kaip nedemokratinę šalį, tačiau taip jie įžeidžia kiekvieną, kuris pažįstą tą kraštą ir jos žmones, ypač tuos, kurie istorijos pamokų metu nemiegojo.

Nenorima nieko žinoti apie Lenkijos kančias ir pastangas siekiant laisvės ir demokratijos, vaduojantis nuo visiškai nedemokratinės Vokietijos, pradedant nuo Fridriko II Prūsiečio, Bismacko ir baigiant Hitleriu. Jie nenori žinoti apie lenkų pionierišką rolę sugriaunant geležinę Europos uždangą 1989 m., tačiau nori prievarta padaryti laimingus vakarietiškomis vertybėmis: abortais kaip moterų teise, vyresnių ir sergančių asmenų eutanazija, ankstyva vaikų seksualizacija ir santuokos degradavimu iki bet kokių seksualinių santykių.

Kardinolas kritiškai atsiliepė apie kai kuriuos žiniasklaidos darbuotojus, kurie piktinosi Jono Pauliaus II mokymu, o dabar bando naikinti jo atminimą, kadangi jie visada nekentė katalikų bažnyčios. Jiems palankius neva katalikus žurnalistus jie vadino „kritiškai mąstančiais“. Tuo tarpu buvo tyla apie McCarrick, su kuriuo kasdien turėjo reikalų. Nieko nematė, negirdėjo, nežinojo, nieko Romai nepranešė. Tai kaip popiežiui per 10 000 kilometrų įžiūrėti vilką avies kailyje, kuris dešimtmečiais griovė žmonių likimus?

Tik Dievas teisia po mirties, o mums svarbu yra tai, ko išmokome ateičiai. Vyskupais turi būti paskiriami asmenys, kurie turi solidų charakterį, yra intelektualiai gabūs reprezentuoti katalikų tikėjimą, kurie nori tarnauti Kristaus Bažnyčiai ir nesivadovauja kvailomis ambicijomis. Netinkami yra tie, kurie pataikauja popiežiui ar jo institucijų vadovams, kurie yra susiję su nusikaltėliais asmeniniais ryšiais, draugystėmis, todėl yra siūlomi kandidatais vien dėl to, jog turi pažintis ar kažkuo pasitarnavo. McCarrick jau yra praeitis. Turėkime vilties, jog nebebus gaminamos bombos, kurios sprogs po trisdešimties metų kitų rankose.

Bažnyčiai trūksta Jono Pauliaus II. Jis buvo drąsus, aiškus, nepalaužiamas, ištikimas Kristui ir įsitvirtinęs maldingume į Mariją. Šia prasme jis buvo mums sektinu pavyzdžiu. Jis buvo uola ir stiprino brolius (Lk 22,32). Buvo galima juo remtis. Jis sustiprino daugelį kunigų jų taip reikalingoje tarnystėje. Jonas Paulius II viską padarytų ir šiandien, kad kunigai nebūtų gąsdinami kaltinimais dėl klerikalizmo ir rigorizmo. Dėl atskirų individų nesėkmės Bažnyčioje, valstybėje, bendruomenėse ar didelėse organizacijose negalima kaltinti visos grupės. Tokie metodai buvo naudojami totalitariniuose režimuose, vykdant parodomuosius procesus prieš „buožes“, „karininkus“, „gydytojus“, kaip tai darydavosi Maskvoje.

Dabartiniais supasaulėjimo laikais ir esant daugybei abejonių Bažnyčioje, būtina susitelkti ties tuo, kas yra esminio. Neverta perdėtai rūpintis nuolatiniu naujų varžtų pagerinimu. „Morta Morta, tu rūpiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“ (Lk 10,41).

Kardinolas priminė, jog Jonas Paulius II buvo didžiu gyvybės gynėju ir pranašu, kuris Dievo vardu ragino išlikti ištikimais Dievo išganingai valiai. Ketvirtasis Dievo įsakymas nusako mūsų atsakomybę už gyvybę daugelio kartų perspektyvoje. Daugelis dabar rūpinasi gyvūnų rūšimis ir jų gyvenimo sąlygomis, o kur kas daugiau žmonių nori natūralių šeimyninių sąlygų augimui ir brendimui fizine, dvasine, religine, visuomenine ir kultūrine prasme.

Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas ir yra formuojamas Jo galvos. Kristus yra tiesa savimi pačiu. Bažnyčios paveldas, jos DNR yra Jėzaus Kristaus malonė ir tiesa, to Žodžio, kuris tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų (plg. J 1,14-17). Bažnyčios DNR – tai tiesa apie Dievą.

 

Mirė apkaltintasis kardinolas

Kaip skelbia vatican news ir kiti portalai, mirė buvęs Vroclavo metropolitas ir suspenduotasis kardinolas Henrikas Gulbinovičius. Tikintieji  linki ir meldžia jo sielai amžinojo išganymo, nors žemėje likusiems ir paliko kartėlį bei nuoskaudą. Kaip praneša Vroclavo dvasininkijos atstovai, mirė priėmęs šv. sakramentus, susitaikęs su Dievu ir Bažnyčia, didžiai apgailestaudamas, dėl ko ir neatlaikė jo silpna širdis.

Visus jo gyvenimo nuopelnus nubraukia arba pritemdo netyrumo nuodėmės, išgarsėjo kaip iš Lietuvos kilęs Lenkijos homoseksualas, užėmęs aukštas bažnytines pareigas. Buvo žinomas ir kaip dvigubas agentas, kuris dirbo ne tik Bažnyčiai, tačiau ir Lenkijos komunistinėm saugumo tarnybom, tarsi ir Dievui, ir velniui, kas yra neįmanoma tuo pačiu metu, nes arba vieno nekentė ir kitą mylėjo, arba atvirkščiai.

Kaip skelbia antikinė romėniškoji patarlė, jis atėjo į valdžią klastingai kaip lapė, valdė su jėga tarsi liūtas, o mirė gėdoje tarsi šuva. Bet tikime, jog Prisikėlusio Kristaus jėga yra aukštesnė už velnio klastas, žmogaus nuodėmes ir mirtį, todėl pavedame jo nelaimingą sielą Dievo gailestingumui, nes ko gero užsitraukė ilgą ir sunkią skaistyklą, iš kurios teišvaduos Kryžiaus kančia, šventųjų ir dorų tikinčiųjų maldos bei nuopelnai.

Jono Pauliaus II atsakomybė dėl McCarrick karjeros

Pasigirdus kaltinimui, jog Jonas Paulius II vykdė nusikaltusių prieš VI Dievo įsakymą dvasininkų dengimą, neva stengėsi pats arba jo sekretorius Dziwisz „šiukšles šluoti po kilimu”, užmirštama, jog būtent Jonas Pauliaus II ėmėsi griežtų veiksmų prieš seksualinį išnaudojimą.

Praeitą savaitę Apaštalų Sostas paskelbė raportą, ką žinojo Vatikanas apie McCarrick asmenį ir kas lėmė, jog seksualinis maniakas darė greitą ir stulbinančią karjerą. Tame dokumente tirtos aplinkybės, lėmusios Jono Pauliaus II sprendimus, skirti pastarąjį Niujorko metropolitu. Čia atsiskleidžia baisus melo mastas, kurį naudojo ne tik McCarrick, bet ir kiti aukšti dvasininkai, kurių nuomonės ir pagalbos ieškojo popiežius verifikacijos procese.

Dera atminti, jog pirmi kaltinimai prieš McCarrick dėl nepilnamečių išnaudojimo pasirodė 2017 m., t.y. po 12 metų nuo Jono Pauliaus II mirties. Gerokai prieš 2017 metus signalai apie minėto dvasininko homoseksualumą Vatikaną jau buvo pasiekę.  Ką tuo klausimu nuveikė Jonas Paulius II ir jo pagalbinės institucijos, kad atmestų abejones?

Jonas Paulius II nebuvo abejingas ir nepaliko klausimo nesprendžiamo. 1999 m. gavęs pranešimą nuo kard. John O’Connor apie klierikų ir jaunų kunigų tvirkinimą, Jonas Paulius II kreipėsi į keturis patikimus  JAV vyskupus, gerai pažinusius McCarrick, prašydamas pakomentuoti informaciją. Tie vyskupai išsijuosę įrodinėjo popiežiui, kad McCarrick yra nekaltas ir visiškai patikimas kandidatas. Maža to, keistu sutapimu, į Vatikaną ėmė plūsti kitų vyskupų, kunigų, pasauliečių  laiškai, remiantys McCarrick, giriantys jo asmenybę, nuveiktus darbus, dorybes ir sugebėjimus. Po metų ir pats McCarrick nusiunčia sekretoriui Dziwisz laišką, kuriame begėdiškai meluoja, gindamsis nuo kaltinimų ir demonstruodamas nuolankumą bei nukentėjusiojo nuo šmeižto laikyseną. Savaime suprantama, popiežius tapo organizuotos melagingų liudijimų kampanijos įkaitu, todėl geroje valioje leido gražinti McCarrick į kandidatų sąrašą.

Tolimesnės procedūros atliktos Vyskupų Kongregacijoje, kuri tyrė dokumentus, atsiliepimus i rekomendavo pasirašyti popiežiui nominaciją. Akivaizdu, jog pagrindinė šios nominacijos kaltė tenka tiems vyskupams, kurie popiežiaus klausiami jam begėdiškai melavo, dengdami tikrąjį kandidato veidą. Savaime suprantama, jog jie buvo susiję nuodėmės ryšiais, kūrė gėjų lobizmą ir levandinę mafiją, kurioje vienas kitą palaikė, rėmė ir padėjo daryti karjerą.

Akivaizdu, kad prie šios nominacijos prisidėjo ir nunciatūros JAV bei Vatikano institucijų padarytos klaidos, nesugebant atsijoti netinkamų kandidatų, leidžiant praslysti žmogui, kuris išdavė savo pašaukimą ir buvo didelis nusikaltėlis. Nepadėjo ir JAV slaptosios bei teisėsaugos tarnybos, netgi informacija disponavusi žiniasklaida, kurios, gavus pranešimų apie McCarrick piktnaudžiavimus, nepradėjo tyrimo, laikydami apkalbomis. Čia įtakos turėjo geri McCarrick ryšiai su prezidentais Clinton, Bush ir Obama, kitais valstybės tarnautojais, kurie laikė McCarrick geru savo draugu.

Jono Pauliaus II reputacijos apgynimo labui dera priminti, jog tai jis 1993 m. pradėjo seksualinių nusikaltimų persekiojimą JAV, paskui Airijoje. 2001 m. balandį paskelbė garsųjį motu propio Sacramentorum sanctitatis tutela, kuriame įsako visus atvejus registruoti ir siųsti į Vatikaną, pavedant Dvasininkų ir Tikėjimo Kongregacijoms tirti atskleistus atvejus. Po minėto dokumento paskelbimo ir taikymo nusikaltimų skaičius nukrito labai sparčiai, pasireikšdavo reti pavieniai atvejai.

Šie skaudūs įvykiai parodo, koks gudrus ir kaip gerai įvaldęs manipuliaciją buvo Theodore McCarrick, pasitelkęs ir besimėgaujantis korupcijos ir piktnaudžiavimo valdžia metodais, plėšriojo homoseksualizmo atstovas, užnuodijęs vyskupijų, seminarijų, dvasininkų ir pasauliečių gyvenimus.

McCarrick atvejis yra vienas liūdniausių, kuris ragina būti pasiruošusiais tolimesniems klausimams ir atsakymais, o būtent, kokią realią įtaką McCarrick ir panašūs į jį užtvirtino Bažnyčioje, kas jo užtarimu ir pagalba padarė karjerą, kur ir kam buvo investuojamos didžiulės sumos, kad pralaužtų barjerus siekiantiems karjeros?

Begėdiški karjeristai lipo per galvas, šmeiždami konkurentus ir darydami savo nuopelnų cirkus, o pralindę į postus rėmė savo sėbrų karjerą. Didžiąja dalimi už kandidatų rekomendavimą ir verifikavimą atsakingos nunciatūros pasirodė esančios neefektyvios ir lengvai apgaunamos vietinių tandemų. Juos slegia šventvagiško melo nuodėmė prieš Bažnyčią ir popiežių, kuri ilgiems dešimtmečiams paskandins Bažnyčią didelėse problemose.

Kardinolą pasivijo praeities nuodėmės

Kaip skelbiama Vatikano radijo puslapyje, Apaštališkoji nunciatūra Lenkijoje informavo, jog  “Šventasis Sostas, ištyręs Vroclavo arkivyskupui emeritui kardinolui Henrykui Gulbinowicziui iškeltus kaltinimus dėl seksualinio išnaudojimo, neleistinų homoseksualių santykių bei bendradarbiavimo su komunistinės Lenkijos saugumu, jį pripažino kaltu”.

Šventasis Sostas uždraudė kardinolui bet kokią viešą dvasininko veiklą, iš jo atimta teisė dėvėti vyskupo insignijas, atimta ir laidotuvių katedroje privilegija. Kardinolas taip pat nuteistas tinkama pingine bauda, kurią turės sumokėti Lenkijos vyskupų konferencijos įsteigtam Šv. Juozapo fondui, remiančiam seksualinės prievartos Bažnyčios aukas.

Spalio 17 d. 1923 m. gimęs Šukiškėse (šalia Vilniaus), 97 sulaukęs dvasininkas formaliai ėjo Vilniaus vyskupijos administratoriaus pareigas 1970-1976 laikotarpiu. 1976 pop. Jonas Paulius II paskyrė Vroclavo arkivyskupu, kuriuo išbuvo gan ilgą laiką iki 2004. Tas pats popiežius pakėlė jį kardinolu 1985.

Dera atkreipti dėmesį, jog nunciatūros pranešime nenaudojamas terminas pedofilija, bet homoseksualizmas, kadangi kardinolas apkaltintas santykiais su 15-mečiu. Priešingai nei Lietuvos žiniasklaida, Vatikanas daro skirtumą tarp šių dalykų.

Lenkijos katalikiškieji komentatoriai teigia, jog homoseksualių polinkių kardinolas buvo apsistatęs homoseksualiais dvasininkais svarbiausiose vyskupijos pozicijose, taip iš bažnytinę struktūrą persmelkdamas gėjų lobistais, vaizdžiai vadinamais “levandine mafija”.

Gulbinovičius dabar bus bene garsiausiu homoseksualiu dvasininku, kilusiu iš Lietuvos, jei nebus išvilkta į dienos šviesą panašus atvejis, kuris buvo garsiai aptarinėjimas spaudoje, tačiau buvo suignoruotas bažnytiniame lygmenyje.

Nors popiežiaus laikysena homoseksualų atžvilgiu yra akivaizdžiai palanki, visgi savo valdžia piktnaudžiaujantys homoseksualūs hierarchai nėra ginami. Gulbinovičius bus jau trečias kardinolas (buvo dar airių kardinolas Keith O’Brien bei amerikiečiu McCarric – išmestas iš dvasininkų luomo), kurį Vatikanas nubaudė.

Apie purviną sostą Kristui – kairę ranką

Covid-19 pandemija verčia keisti ne tik kasdienį žmonių bendravimą, laikantis atstumo, plaunant rankas ir dėvint apsaugines kaukes, tačiau ir bažnytinę liturgiją. Viena iš labiausiai kontraversiškų naujovių, kurią leido vyskupai, yra šv. Komunijos priėmimas į rankas, neva toks būdas yra saugesnis. Apie tai, kodėl šis būdas nėra geras, pora žodžių vėliau, bet paguodžia bent tai, kad vyskupai neuždraudė norintiems priimti Komunijos tradiciniu ir savo prigimti sakrališkesniu, bibliškesniu bei pagarbesniu būdu į burną.

Po parapijas buvo išplatinti informaciniai lapai, kaip reikia priimti Komuniją į rankas, paduodant quasi teologinį pagrindimą ir praktinį paaiškinimą. Ten randame tokį sakinį ir paaiškinimą: „Priimdami Komuniją į rankas ištiesiame dešinės rankos delną į priekį, į jį įdedame kairįjį delną. Tai simbolizuoja sostą Karaliui Kristui“. Nežinia, iš kur buvo paimtas šis „simbolis“, tačiau kažkiek susipažinęs su bibline teologija, senovės Izraelio papročiais bei ilgaamže bažnytine tradicija lieka apstulbęs dėl tokio prasto paaiškinimo.

Pirmasis klausimas yra šis: kas yra kairė pusė ir kairė ranka biblinėje simbolikoje ir kaip praktiškai tai buvo taikoma? Be abejo, Dievas sukūrė ir kairę pusę bei ranką, ir skaičius 13 bei 666, tačiau judėjų ir krikščionių simbolikos sistemoje kairė yra nešvari, blogio, pasmerkimo simbolis. Senojo Testamento tradicijoje visi nešvarūs prisilietimai, darbai ir veiksmai, kaip antai, užmėtymas akmenimis, trenkimas per žandą, apskritai mušimas, buvo atliekami kaire ranka. Pagonių, išmestųjų iš tautos ir samariečių nederėjo sveikinti, tačiau esant neišvengiamai būtinybei sveikintis buvo paduodama kairė ranka. To papročio laikosi ir kai kurie radikalūs musulmonai. Evangelijose randame Jėzaus raginimą, kad jei kas tau trenktų per dešinįjį žandą, reikia atsukti ir kairįjį. Trenkimas, kaip sakyta, buvo blogas veiksmas, todėl jis buvo atliekamas kairiąja ranka. Tai atrodė apgailėtinai, todėl mušantysis  pažemindavo ne tik kitą, bet ir save. Liekant biblinių simbolių plotmėje, akivaizdu, kad kairė negali būti sosto, juo labiau Dievo, simboliu, todėl skelbiantys kairės simbolinį išaukštinimą yra paprasčiausi analfabetai.

Vyskupų leidimas priimti Komuniją į rankas yra legalus, priverstas epidemijos aplinkybių, todėl nėra kaip jo kritikuoti teisiškai, tačiau to primityvaus kairės rankos „sosto“ paaiškinimo reikėtų atsisakyti. Paprasčiausiai reikėtų paduoti techninę instrukciją kaip priimti Komuniją be pigių teologinių insinuacijų, tariant, jog  tiesiog taip reikia, nes iš aukščiau liepė.

 

Laukia tęsinys

Skelbia meilę su policijos pagalba

„Nesvyruoju teigdamas, kad esame karo būsenoje prieš islamo ideologiją“ – teigia Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Éric de Moulins-Beaufort. Prancūzai jautriai reagavo į šioje šalyje įvykusias tragedijas, kuomet islamistai nužudė mokytoją, nupjaunant jam galvą, ir stačiatikių kunigą, vis dar manydami, kad problema nėra pats islamas, bet islamo patologiją atstovaujantys islamistai.

Ši kova visų pirmiausia siekia saugumo piliečiams, tačiau savo esme yra dvasinė, nes, pasak arkivyskupo, negalima vienai prievartai priešintis kita prievarta, kadangi krikščioniškasis tikėjimas siekia prievartą nugalėti meilės ir atleidimo galia, bet tai neatmeta policinių priemonių ir valstybės pareigos užtikrinti saugumą.

Prancūzijoje krikščionys ir musulmonai gyvena šalia vieni kitų, todėl turi išmokti tarpusavio pagarbos. Išėjimas link kito visada yra rizikingas, tačiau krikščionys tiki, neapykanta ir smurtas nelaimės, todėl policinės priemonės nėra pakankamos.

Susidaro įspūdis, jog meilės sąvoka čia ne vietoje, jei jau iškilo elementaraus saugumo klausimas. Šių dienų dvasininkai ir teologai sugeba kalbėti nesuvokiamus dalykus, bandydami vienyti nesuvienijamus dalykus.

Dera atminti, jog istorijos bėgyje islamas nuo žemės nušlavė pusę krikščionybės. Afrikos Šiaurė, dabartinė Turkijos teritorija (senoji Bizantija), Iranas, Irakas ir kitos aplinkinės teritorijos buvo tankiai apgyvendintos krikščionių, kurių ten nebėra. Vien armėnų tautos istorijos pakanka iliustruoti, kaip islamas traktuoja krikščionis ir ką su jais daro, jei turi galimybę. Istorijos pamokos neleidžia būti naiviems: arba jie mus, arba mes juos. Koranas nenumato dialogo ir pritarimo krikščionių egzistencijai, todėl radikalius islamistus mažų mažiausiai Europos valstybių vyriausybės turi išgabenti į jų kilmės šalis, islamiškąjį rojų, iš kurių jie pabėgo. Jie bėgo nuo savo problemų, bet jas atsinešė su savimi.

Prancūzijos prezidentui islamo džihadistai paskelbė mirties nuosprendį, tas nuosprendis paskelbtas ir visai krikščionybei, taip kad nėra kada svarstyti apie meilę, bet reikia blaiviai planuoti saugią ateitį. Liūdina tai, kad bedieviai valdininkai priima musulmonus, juos erzina, o krikščionys turi nukentėti.

Kard. Gerhard Ludwig Müller apie popiežiaus simpatijas homoseksualumui

Kard. Gerhard Ludwig Müller, buvęs Tikėjimo Kongregacijos prefektas, pakomentavo popiežiaus Pranciškaus žodžius apie homoseksualizmą. Jo manymu, tai tėra privati popiežiaus nuomonė, neturinti biblinio ir dogmatinio pagrindimo. Tikintieji turi vadovautis aiškių Dievo Žodžiu ir neklaidingu Bažnyčios Mokymu.

Spalio 22 dieną, ketvirtadienį, jis paskelbė savo pareiškimą tuo klausimu. Žemiau pateikiamas teksto vertimas.

Mums nėra žinomas pažodinis popiežiaus pasisakymo turinys, duotas interviu, kaip dažnai būna, – dviprasmiškas. Jo poveikis visgi yra siaubingas.

Katalikų tikintieji yra įpykę, o Bažnyčios priešai jaučiasi sustiprinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tarpininko, Kurio dieviškąją sūnystę jie atmeta. Vietoj teologinių ir filosofinių argumentu pasitelkimo apeliuojama į jausmus, taip atmetant racionalumą sentimentų labui.

Tikėjimas nepriklauso nuo politinių pasirinkimų iš dešiniųjų ir kairiųjų spektro, nepriklauso nuo ideologinės padėties tarp konservatizmo ar progresyvizmo. Tikėjimas priklauso vien nuo tiesos, kuria yra savo esme pats Dievas ir Žodyje, kuris apsireiškė istorijoje.

Krikščionis tiki Dievą kaip į pirmąją tiesą ir pripažįsta popiežių bei vyskupus Petro ir kitų apaštalų įpėdiniais.

Būti ištikimam popiežiui – tai kažkas kito nei stabmeldiška papolatrija (popiežiaus garbinimas – vertėjo pastaba), panaši į tikrovę, pagal kurią vadovas arba partija visada yra teisūs.

Ten, kur atsiranda įtampa tarp, viena vertus, aiškaus Dievo Žodžio ir jo neklystamos interpretacijos bei, kita vertus, privataus net aukščiausių bažnytinių autoritetų pasisakymo, įpareigoja visuomet fundamentalus principas: in dubio pro DEO [abejonėse visada pasirinkti Dievą, Dievo labui).

Bažnyčios Mokymo tarnystė tarnauja Dievo Žodžiui ir niekada nėra aukščiau Apreiškimo. Bet kokiu atveju tai privalomas Bažnyčios mokymas apie Dievo Apreiškimą Kristuje, kuriam turi paklusti Mokymo tarnystė.

Nuomonė, apie kurią kalbama [popiežiaus pasisakymas], yra grynai privati, kurią atmesti gali – ir privalo – kiekvienas katalikas.

John Henry Newman (1801-1890), garsus kardinolas ir vienas didžiausių Bažnyčios mokytojų naujaisiais laikais, pasakė, jog sugedimas apreikštojo tikėjimo mokymo klausimuose yra blogiau nei finansinis sugedimas bažnytinėse institucijose ar dvasininkų ir pasauliečių lyderių moralinis sugedimas.  Tai yra visokių sumaiščių ir skandalų šaltinis Bažnyčios istorijoje.

Kas liudija bažnytinę drąsą ir krikščionių laisvę? Tarp popiežiaus ir vyskupų, ypatingai šventosios Romos Bažnyčios kardinolų, egzistuoja toks pats santykis kaip tarp Petro ir kitų Apaštalų, kuomet jis dviprasmiškai elgdamasis nutolo nuo evangelinės tiesos (Laiškas Galatams 2, 14). Jeronimas, Augustinas, ir Tomas Akvinietis Laiško Galatams   komentaruose dalykine prasme buvo Pauliaus pusėje, bet gyrė Petrą dėl jo nuolankumo ir nesipriešinimą, kai buvo perspėtas.

Katalikų Bažnyčioje, kalbant apie lyčių papildomumą, santuoką ir šeimą, – įpareigoja Dievo Žodis, aiškiai įskaitomas Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Asmenyje ir mokyme, skirtame fariziejams, ir tada, ir dabar: Ar neskaitėte, jog Kūrėjas nuo pradžių sukūrė juos kaip vyrą ir moterį? Ir tarė: todėl vyras paliks tėvą bei motiną ir vienysis su savo žmona, ir jiedu taps vienu kūnu (Mt 19, 4-5).

Teisė į santuoką ir šeimą egzistuoja tiktai vyro ir moters atžvilgiu, kurie pagal Dievo sukurtą prigimtį, laisvi sąžinėje, Dievo akivaizdoje, taria vienas kitam: tiktai tu ir visada, kol mirtis mūsų neišskirs. Pagal Dievo valią, už teisėtos santuokos ribų kiekvienas lytinis suartėjimas yra objektyviai sunki nuodėmė – nepriklausomai nuo subjektyvios kaltės, kurią žino tik Dievas ir kurio atleidimui galima visada pasivesti.

Negalima laisvai nusidėti dėl Dievo gailestingumo ir vietoj jo maloningo teismo ieškojimo siekti pateisinimo nuodėmingame elgesyje, plojant nukrikščionėjančiai dabarčiai.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas aiškiai išskiria pastoracinį rūpestį ir asmeninį santykį su asmenimis, turinčiais potraukį tai pačiai lyčiai, ir objektyvų homoseksualių veiksmų įvertinimą ar heteroseksualius aktus ne santuokoje, kurie prieštarauja Dievo įsakymams. Kas tvirtina, jog yra Jame, privalo ir pats elgtis taip, kaip Jis elgėsi (1 J 2, 6).

Dievo įsakymų laikymasis yra Dievo meilės ir jų išganingo poveikio pripažinimo išraiška žmogui. Vietoj susitikinėjimo su asmenimis, kurie jaučiasi sustiprinti savo elgesyje ir klaidingame mąstyme, rodant savo nuotrauką su popiežiumi visam pasauliui, popiežius privalėjo supažindinti su Danielio Mattson knyga ir pakviesti pokalbiui. Tai amerikietis, kuris atrado kelią iš negarbingo seksualinio palaidumo į dorybingą gyvenimą Dievo vaiko laisvėje ir garbėje (Rom 8, 21).

 

Šaltinis: Kath.net

Kinijos vyskupo subtilus protestas

 

Kinijos Šiaurės Rytuose esančios Mindong vyskupijos valdytojas vyskupas Vincenzo Guo Xijin spalio 4 d. viešai pranešė, kad pasitraukia iš visų bažnytinių pareigybių, niekada ir niekur nedalyvaus, viešai nesirodys renginiuose, idant likusį gyvenimą pašvęstų maldai ir atgailai, o šv. Mišias aukos tiktai privačiai.

Jo sostą turėtų perimti komunistų favorizuojamas, anksčiau Vatikano ekskomunikuotas, patriotinei katalikų bažnyčiai priklausęs, dažniausiai leidimą kalbėti viešai gaunantis vyskupas Zhan Silu, garsėjantis kaip valdžios ir garbės siekiantis asmuo. Jis niekada neatsiprašė tikinčiųjų už savo atvirą bendradarbiavimą su komunistais ir padedant persekioti pogrindžio katalikus.

Savo kalboje vysk. Guo nekritikavo nei popiežiaus, nei komunistų, nei būsimo savo įpėdinio, tačiau vien tik save, išdėstydamas argumentus contra se: jog labai „stokoja kompetencijos”, „neturi reikiamų gabumų”, „nesugeba pasivyti laikmečio” ir nenori būti „pažangos trukdžiu”.

Turint omenyje Vatikano ir Kinijos komunistų partijos sudarytą slaptą sutartį, darosi aišku, kad jį pasitraukti privertė tiek Vatikanas, tiek Kinija. Pasirinktas vyskupo prakalbos būdas tėra subtilaus protesto išraiška vykdomai Vatikano politikai, kai buvo išduoti ir parduoti popiežiui ištikimi pogrindžio katalikai, kunigai ir vyskupai prijungiant prie komunistų kontroliuojamos bažnytinės struktūros.

Vysk. Vincenzo Guo Xijin yra vienas iš didžiausių Kinijos katalikų autoritetų, parodęs savo nepalaužiamą ir uolų tikėjimą, iškentęs daugybę valstybinių bausmių, tame tarpe ir įkalinimus.

Kyla klausimas, kokių gabumų, kompetencijos, atsilikimo ir trukdžių turėjo Kristui ištikimas vyskupas? Žinant šių dienų tendencijas, jog kai kurie vyskupai yra labiau politikai nei ganytojai, išlavinę jusles jausti ne Šventosios Dvasios, bet politikos vėjų, kultūrines bei socialines kryptis, tampa aišku, jog vyskupas Guo buvo per daug ištikimas Dievui ir pogrindžio sąlygomis herojiškai tikėjimo besilaikiusiems tikintiesiems.

Kristaus gundymo scenoje pasigirsta velnio žodžiai: „jei mane pagarbinsi, atiduosiu tau  valdyti žemės karalystes“. Pasirodo, net vyskupijos negali valdyti niekas, kas nepagarbina vienaip ar kitaip pasirodančio velnio. Neatsitiktinai katalikų bažnyčiose Kinijoje privalu virš altoriaus laikyti ne tik Jėzaus, bet ir Mao-Dzedongo, komunistų partijos sekretoriaus atvaizdai bei kiti komunistiniai simboliai, todėl pogrindiniai katalikai šalia visų patiriamų sunkumų turi bent vieną džiaugsmą, kad virš altoriaus kryžiaus nėra komunistinių ženklų, kad sekmadieniais gali išgirsti Evangeliją, o ne partijos ideologines kalbas.