Temos Archyvai: baznycia

Vokiečių kardinolas gina Lenkiją nuo Vokietijos

Vokiečių katalikų portalas kath.net patalpino pokalbį su buvusiu Tikėjimo Kongregacijos prefektu kardinolu Gerhard Ludwig Müller, kuriame jis pakomentavo dabartinius aktualius įvykius Bažnyčioje ir politikoje.

Jo manymu, Lenkija jau nuo senų laikų yra galingų finansinių ir politinių Europos ir Amerikos nukrikščioninimo kampanijų taikiklyje. Dvasininkų nusikaltimai – tai tik žaidimas jų rankose, kadangi jie propaguoja tai, dėl ko kaltina dvasininkus, pavyzdžiui, homoseksualizmą, kurį klaidingai pristato kaip santuokinį ryšį, ir kuriam tarsi kaip dovana priklauso neteisėtas įsivaikinimas.

Dėl protestuojančių prieš demonstracijas dėl perdėtų priemonių apsisaugant nuo koronaviruso bus neišpasakytai įsižeidę, bet tuos, kurie atmetę saugumo priemones protestuoja už teisę į abortus Varšuvoje, laikomi laisvės herojais. Tai akivaizdus liudijimas, kaip kovojama prieš „tautinį-konservatyvų režimą”, kuris turi legitimę demokratinę vyriausybę. „Ekspertai iš Vokietijos“ tuos protestus laiko pagrįstais, tačiau užmiršta apie 6 milijonus lenkų, kuriuos vokiečiai nužudė Lenkijoje, laikant lenkus žemesnės rūšies žmonėmis o save nepagrįstai išaukštinant.

Kardinolas Müller teigė, jog vokiečių politikai ir žiniasklaida laikosi savo įsivaizdavimo apie Lenkiją kaip nedemokratinę šalį, tačiau taip jie įžeidžia kiekvieną, kuris pažįstą tą kraštą ir jos žmones, ypač tuos, kurie istorijos pamokų metu nemiegojo.

Nenorima nieko žinoti apie Lenkijos kančias ir pastangas siekiant laisvės ir demokratijos, vaduojantis nuo visiškai nedemokratinės Vokietijos, pradedant nuo Fridriko II Prūsiečio, Bismacko ir baigiant Hitleriu. Jie nenori žinoti apie lenkų pionierišką rolę sugriaunant geležinę Europos uždangą 1989 m., tačiau nori prievarta padaryti laimingus vakarietiškomis vertybėmis: abortais kaip moterų teise, vyresnių ir sergančių asmenų eutanazija, ankstyva vaikų seksualizacija ir santuokos degradavimu iki bet kokių seksualinių santykių.

Kardinolas kritiškai atsiliepė apie kai kuriuos žiniasklaidos darbuotojus, kurie piktinosi Jono Pauliaus II mokymu, o dabar bando naikinti jo atminimą, kadangi jie visada nekentė katalikų bažnyčios. Jiems palankius neva katalikus žurnalistus jie vadino „kritiškai mąstančiais“. Tuo tarpu buvo tyla apie McCarrick, su kuriuo kasdien turėjo reikalų. Nieko nematė, negirdėjo, nežinojo, nieko Romai nepranešė. Tai kaip popiežiui per 10 000 kilometrų įžiūrėti vilką avies kailyje, kuris dešimtmečiais griovė žmonių likimus?

Tik Dievas teisia po mirties, o mums svarbu yra tai, ko išmokome ateičiai. Vyskupais turi būti paskiriami asmenys, kurie turi solidų charakterį, yra intelektualiai gabūs reprezentuoti katalikų tikėjimą, kurie nori tarnauti Kristaus Bažnyčiai ir nesivadovauja kvailomis ambicijomis. Netinkami yra tie, kurie pataikauja popiežiui ar jo institucijų vadovams, kurie yra susiję su nusikaltėliais asmeniniais ryšiais, draugystėmis, todėl yra siūlomi kandidatais vien dėl to, jog turi pažintis ar kažkuo pasitarnavo. McCarrick jau yra praeitis. Turėkime vilties, jog nebebus gaminamos bombos, kurios sprogs po trisdešimties metų kitų rankose.

Bažnyčiai trūksta Jono Pauliaus II. Jis buvo drąsus, aiškus, nepalaužiamas, ištikimas Kristui ir įsitvirtinęs maldingume į Mariją. Šia prasme jis buvo mums sektinu pavyzdžiu. Jis buvo uola ir stiprino brolius (Lk 22,32). Buvo galima juo remtis. Jis sustiprino daugelį kunigų jų taip reikalingoje tarnystėje. Jonas Paulius II viską padarytų ir šiandien, kad kunigai nebūtų gąsdinami kaltinimais dėl klerikalizmo ir rigorizmo. Dėl atskirų individų nesėkmės Bažnyčioje, valstybėje, bendruomenėse ar didelėse organizacijose negalima kaltinti visos grupės. Tokie metodai buvo naudojami totalitariniuose režimuose, vykdant parodomuosius procesus prieš „buožes“, „karininkus“, „gydytojus“, kaip tai darydavosi Maskvoje.

Dabartiniais supasaulėjimo laikais ir esant daugybei abejonių Bažnyčioje, būtina susitelkti ties tuo, kas yra esminio. Neverta perdėtai rūpintis nuolatiniu naujų varžtų pagerinimu. „Morta Morta, tu rūpiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“ (Lk 10,41).

Kardinolas priminė, jog Jonas Paulius II buvo didžiu gyvybės gynėju ir pranašu, kuris Dievo vardu ragino išlikti ištikimais Dievo išganingai valiai. Ketvirtasis Dievo įsakymas nusako mūsų atsakomybę už gyvybę daugelio kartų perspektyvoje. Daugelis dabar rūpinasi gyvūnų rūšimis ir jų gyvenimo sąlygomis, o kur kas daugiau žmonių nori natūralių šeimyninių sąlygų augimui ir brendimui fizine, dvasine, religine, visuomenine ir kultūrine prasme.

Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas ir yra formuojamas Jo galvos. Kristus yra tiesa savimi pačiu. Bažnyčios paveldas, jos DNR yra Jėzaus Kristaus malonė ir tiesa, to Žodžio, kuris tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų (plg. J 1,14-17). Bažnyčios DNR – tai tiesa apie Dievą.

 

Mirė apkaltintasis kardinolas

Kaip skelbia vatican news ir kiti portalai, mirė buvęs Vroclavo metropolitas ir suspenduotasis kardinolas Henrikas Gulbinovičius. Tikintieji  linki ir meldžia jo sielai amžinojo išganymo, nors žemėje likusiems ir paliko kartėlį bei nuoskaudą. Kaip praneša Vroclavo dvasininkijos atstovai, mirė priėmęs šv. sakramentus, susitaikęs su Dievu ir Bažnyčia, didžiai apgailestaudamas, dėl ko ir neatlaikė jo silpna širdis.

Visus jo gyvenimo nuopelnus nubraukia arba pritemdo netyrumo nuodėmės, išgarsėjo kaip iš Lietuvos kilęs Lenkijos homoseksualas, užėmęs aukštas bažnytines pareigas. Buvo žinomas ir kaip dvigubas agentas, kuris dirbo ne tik Bažnyčiai, tačiau ir Lenkijos komunistinėm saugumo tarnybom, tarsi ir Dievui, ir velniui, kas yra neįmanoma tuo pačiu metu, nes arba vieno nekentė ir kitą mylėjo, arba atvirkščiai.

Kaip skelbia antikinė romėniškoji patarlė, jis atėjo į valdžią klastingai kaip lapė, valdė su jėga tarsi liūtas, o mirė gėdoje tarsi šuva. Bet tikime, jog Prisikėlusio Kristaus jėga yra aukštesnė už velnio klastas, žmogaus nuodėmes ir mirtį, todėl pavedame jo nelaimingą sielą Dievo gailestingumui, nes ko gero užsitraukė ilgą ir sunkią skaistyklą, iš kurios teišvaduos Kryžiaus kančia, šventųjų ir dorų tikinčiųjų maldos bei nuopelnai.

Jono Pauliaus II atsakomybė dėl McCarrick karjeros

Pasigirdus kaltinimui, jog Jonas Paulius II vykdė nusikaltusių prieš VI Dievo įsakymą dvasininkų dengimą, neva stengėsi pats arba jo sekretorius Dziwisz „šiukšles šluoti po kilimu”, užmirštama, jog būtent Jonas Pauliaus II ėmėsi griežtų veiksmų prieš seksualinį išnaudojimą.

Praeitą savaitę Apaštalų Sostas paskelbė raportą, ką žinojo Vatikanas apie McCarrick asmenį ir kas lėmė, jog seksualinis maniakas darė greitą ir stulbinančią karjerą. Tame dokumente tirtos aplinkybės, lėmusios Jono Pauliaus II sprendimus, skirti pastarąjį Niujorko metropolitu. Čia atsiskleidžia baisus melo mastas, kurį naudojo ne tik McCarrick, bet ir kiti aukšti dvasininkai, kurių nuomonės ir pagalbos ieškojo popiežius verifikacijos procese.

Dera atminti, jog pirmi kaltinimai prieš McCarrick dėl nepilnamečių išnaudojimo pasirodė 2017 m., t.y. po 12 metų nuo Jono Pauliaus II mirties. Gerokai prieš 2017 metus signalai apie minėto dvasininko homoseksualumą Vatikaną jau buvo pasiekę.  Ką tuo klausimu nuveikė Jonas Paulius II ir jo pagalbinės institucijos, kad atmestų abejones?

Jonas Paulius II nebuvo abejingas ir nepaliko klausimo nesprendžiamo. 1999 m. gavęs pranešimą nuo kard. John O’Connor apie klierikų ir jaunų kunigų tvirkinimą, Jonas Paulius II kreipėsi į keturis patikimus  JAV vyskupus, gerai pažinusius McCarrick, prašydamas pakomentuoti informaciją. Tie vyskupai išsijuosę įrodinėjo popiežiui, kad McCarrick yra nekaltas ir visiškai patikimas kandidatas. Maža to, keistu sutapimu, į Vatikaną ėmė plūsti kitų vyskupų, kunigų, pasauliečių  laiškai, remiantys McCarrick, giriantys jo asmenybę, nuveiktus darbus, dorybes ir sugebėjimus. Po metų ir pats McCarrick nusiunčia sekretoriui Dziwisz laišką, kuriame begėdiškai meluoja, gindamsis nuo kaltinimų ir demonstruodamas nuolankumą bei nukentėjusiojo nuo šmeižto laikyseną. Savaime suprantama, popiežius tapo organizuotos melagingų liudijimų kampanijos įkaitu, todėl geroje valioje leido gražinti McCarrick į kandidatų sąrašą.

Tolimesnės procedūros atliktos Vyskupų Kongregacijoje, kuri tyrė dokumentus, atsiliepimus i rekomendavo pasirašyti popiežiui nominaciją. Akivaizdu, jog pagrindinė šios nominacijos kaltė tenka tiems vyskupams, kurie popiežiaus klausiami jam begėdiškai melavo, dengdami tikrąjį kandidato veidą. Savaime suprantama, jog jie buvo susiję nuodėmės ryšiais, kūrė gėjų lobizmą ir levandinę mafiją, kurioje vienas kitą palaikė, rėmė ir padėjo daryti karjerą.

Akivaizdu, kad prie šios nominacijos prisidėjo ir nunciatūros JAV bei Vatikano institucijų padarytos klaidos, nesugebant atsijoti netinkamų kandidatų, leidžiant praslysti žmogui, kuris išdavė savo pašaukimą ir buvo didelis nusikaltėlis. Nepadėjo ir JAV slaptosios bei teisėsaugos tarnybos, netgi informacija disponavusi žiniasklaida, kurios, gavus pranešimų apie McCarrick piktnaudžiavimus, nepradėjo tyrimo, laikydami apkalbomis. Čia įtakos turėjo geri McCarrick ryšiai su prezidentais Clinton, Bush ir Obama, kitais valstybės tarnautojais, kurie laikė McCarrick geru savo draugu.

Jono Pauliaus II reputacijos apgynimo labui dera priminti, jog tai jis 1993 m. pradėjo seksualinių nusikaltimų persekiojimą JAV, paskui Airijoje. 2001 m. balandį paskelbė garsųjį motu propio Sacramentorum sanctitatis tutela, kuriame įsako visus atvejus registruoti ir siųsti į Vatikaną, pavedant Dvasininkų ir Tikėjimo Kongregacijoms tirti atskleistus atvejus. Po minėto dokumento paskelbimo ir taikymo nusikaltimų skaičius nukrito labai sparčiai, pasireikšdavo reti pavieniai atvejai.

Šie skaudūs įvykiai parodo, koks gudrus ir kaip gerai įvaldęs manipuliaciją buvo Theodore McCarrick, pasitelkęs ir besimėgaujantis korupcijos ir piktnaudžiavimo valdžia metodais, plėšriojo homoseksualizmo atstovas, užnuodijęs vyskupijų, seminarijų, dvasininkų ir pasauliečių gyvenimus.

McCarrick atvejis yra vienas liūdniausių, kuris ragina būti pasiruošusiais tolimesniems klausimams ir atsakymais, o būtent, kokią realią įtaką McCarrick ir panašūs į jį užtvirtino Bažnyčioje, kas jo užtarimu ir pagalba padarė karjerą, kur ir kam buvo investuojamos didžiulės sumos, kad pralaužtų barjerus siekiantiems karjeros?

Begėdiški karjeristai lipo per galvas, šmeiždami konkurentus ir darydami savo nuopelnų cirkus, o pralindę į postus rėmė savo sėbrų karjerą. Didžiąja dalimi už kandidatų rekomendavimą ir verifikavimą atsakingos nunciatūros pasirodė esančios neefektyvios ir lengvai apgaunamos vietinių tandemų. Juos slegia šventvagiško melo nuodėmė prieš Bažnyčią ir popiežių, kuri ilgiems dešimtmečiams paskandins Bažnyčią didelėse problemose.

Kardinolą pasivijo praeities nuodėmės

Kaip skelbiama Vatikano radijo puslapyje, Apaštališkoji nunciatūra Lenkijoje informavo, jog  “Šventasis Sostas, ištyręs Vroclavo arkivyskupui emeritui kardinolui Henrykui Gulbinowicziui iškeltus kaltinimus dėl seksualinio išnaudojimo, neleistinų homoseksualių santykių bei bendradarbiavimo su komunistinės Lenkijos saugumu, jį pripažino kaltu”.

Šventasis Sostas uždraudė kardinolui bet kokią viešą dvasininko veiklą, iš jo atimta teisė dėvėti vyskupo insignijas, atimta ir laidotuvių katedroje privilegija. Kardinolas taip pat nuteistas tinkama pingine bauda, kurią turės sumokėti Lenkijos vyskupų konferencijos įsteigtam Šv. Juozapo fondui, remiančiam seksualinės prievartos Bažnyčios aukas.

Spalio 17 d. 1923 m. gimęs Šukiškėse (šalia Vilniaus), 97 sulaukęs dvasininkas formaliai ėjo Vilniaus vyskupijos administratoriaus pareigas 1970-1976 laikotarpiu. 1976 pop. Jonas Paulius II paskyrė Vroclavo arkivyskupu, kuriuo išbuvo gan ilgą laiką iki 2004. Tas pats popiežius pakėlė jį kardinolu 1985.

Dera atkreipti dėmesį, jog nunciatūros pranešime nenaudojamas terminas pedofilija, bet homoseksualizmas, kadangi kardinolas apkaltintas santykiais su 15-mečiu. Priešingai nei Lietuvos žiniasklaida, Vatikanas daro skirtumą tarp šių dalykų.

Lenkijos katalikiškieji komentatoriai teigia, jog homoseksualių polinkių kardinolas buvo apsistatęs homoseksualiais dvasininkais svarbiausiose vyskupijos pozicijose, taip iš bažnytinę struktūrą persmelkdamas gėjų lobistais, vaizdžiai vadinamais “levandine mafija”.

Gulbinovičius dabar bus bene garsiausiu homoseksualiu dvasininku, kilusiu iš Lietuvos, jei nebus išvilkta į dienos šviesą panašus atvejis, kuris buvo garsiai aptarinėjimas spaudoje, tačiau buvo suignoruotas bažnytiniame lygmenyje.

Nors popiežiaus laikysena homoseksualų atžvilgiu yra akivaizdžiai palanki, visgi savo valdžia piktnaudžiaujantys homoseksualūs hierarchai nėra ginami. Gulbinovičius bus jau trečias kardinolas (buvo dar airių kardinolas Keith O’Brien bei amerikiečiu McCarric – išmestas iš dvasininkų luomo), kurį Vatikanas nubaudė.

Apie purviną sostą Kristui – kairę ranką

Covid-19 pandemija verčia keisti ne tik kasdienį žmonių bendravimą, laikantis atstumo, plaunant rankas ir dėvint apsaugines kaukes, tačiau ir bažnytinę liturgiją. Viena iš labiausiai kontraversiškų naujovių, kurią leido vyskupai, yra šv. Komunijos priėmimas į rankas, neva toks būdas yra saugesnis. Apie tai, kodėl šis būdas nėra geras, pora žodžių vėliau, bet paguodžia bent tai, kad vyskupai neuždraudė norintiems priimti Komunijos tradiciniu ir savo prigimti sakrališkesniu, bibliškesniu bei pagarbesniu būdu į burną.

Po parapijas buvo išplatinti informaciniai lapai, kaip reikia priimti Komuniją į rankas, paduodant quasi teologinį pagrindimą ir praktinį paaiškinimą. Ten randame tokį sakinį ir paaiškinimą: „Priimdami Komuniją į rankas ištiesiame dešinės rankos delną į priekį, į jį įdedame kairįjį delną. Tai simbolizuoja sostą Karaliui Kristui“. Nežinia, iš kur buvo paimtas šis „simbolis“, tačiau kažkiek susipažinęs su bibline teologija, senovės Izraelio papročiais bei ilgaamže bažnytine tradicija lieka apstulbęs dėl tokio prasto paaiškinimo.

Pirmasis klausimas yra šis: kas yra kairė pusė ir kairė ranka biblinėje simbolikoje ir kaip praktiškai tai buvo taikoma? Be abejo, Dievas sukūrė ir kairę pusę bei ranką, ir skaičius 13 bei 666, tačiau judėjų ir krikščionių simbolikos sistemoje kairė yra nešvari, blogio, pasmerkimo simbolis. Senojo Testamento tradicijoje visi nešvarūs prisilietimai, darbai ir veiksmai, kaip antai, užmėtymas akmenimis, trenkimas per žandą, apskritai mušimas, buvo atliekami kaire ranka. Pagonių, išmestųjų iš tautos ir samariečių nederėjo sveikinti, tačiau esant neišvengiamai būtinybei sveikintis buvo paduodama kairė ranka. To papročio laikosi ir kai kurie radikalūs musulmonai. Evangelijose randame Jėzaus raginimą, kad jei kas tau trenktų per dešinįjį žandą, reikia atsukti ir kairįjį. Trenkimas, kaip sakyta, buvo blogas veiksmas, todėl jis buvo atliekamas kairiąja ranka. Tai atrodė apgailėtinai, todėl mušantysis  pažemindavo ne tik kitą, bet ir save. Liekant biblinių simbolių plotmėje, akivaizdu, kad kairė negali būti sosto, juo labiau Dievo, simboliu, todėl skelbiantys kairės simbolinį išaukštinimą yra paprasčiausi analfabetai.

Vyskupų leidimas priimti Komuniją į rankas yra legalus, priverstas epidemijos aplinkybių, todėl nėra kaip jo kritikuoti teisiškai, tačiau to primityvaus kairės rankos „sosto“ paaiškinimo reikėtų atsisakyti. Paprasčiausiai reikėtų paduoti techninę instrukciją kaip priimti Komuniją be pigių teologinių insinuacijų, tariant, jog  tiesiog taip reikia, nes iš aukščiau liepė.

 

Laukia tęsinys

Skelbia meilę su policijos pagalba

„Nesvyruoju teigdamas, kad esame karo būsenoje prieš islamo ideologiją“ – teigia Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Éric de Moulins-Beaufort. Prancūzai jautriai reagavo į šioje šalyje įvykusias tragedijas, kuomet islamistai nužudė mokytoją, nupjaunant jam galvą, ir stačiatikių kunigą, vis dar manydami, kad problema nėra pats islamas, bet islamo patologiją atstovaujantys islamistai.

Ši kova visų pirmiausia siekia saugumo piliečiams, tačiau savo esme yra dvasinė, nes, pasak arkivyskupo, negalima vienai prievartai priešintis kita prievarta, kadangi krikščioniškasis tikėjimas siekia prievartą nugalėti meilės ir atleidimo galia, bet tai neatmeta policinių priemonių ir valstybės pareigos užtikrinti saugumą.

Prancūzijoje krikščionys ir musulmonai gyvena šalia vieni kitų, todėl turi išmokti tarpusavio pagarbos. Išėjimas link kito visada yra rizikingas, tačiau krikščionys tiki, neapykanta ir smurtas nelaimės, todėl policinės priemonės nėra pakankamos.

Susidaro įspūdis, jog meilės sąvoka čia ne vietoje, jei jau iškilo elementaraus saugumo klausimas. Šių dienų dvasininkai ir teologai sugeba kalbėti nesuvokiamus dalykus, bandydami vienyti nesuvienijamus dalykus.

Dera atminti, jog istorijos bėgyje islamas nuo žemės nušlavė pusę krikščionybės. Afrikos Šiaurė, dabartinė Turkijos teritorija (senoji Bizantija), Iranas, Irakas ir kitos aplinkinės teritorijos buvo tankiai apgyvendintos krikščionių, kurių ten nebėra. Vien armėnų tautos istorijos pakanka iliustruoti, kaip islamas traktuoja krikščionis ir ką su jais daro, jei turi galimybę. Istorijos pamokos neleidžia būti naiviems: arba jie mus, arba mes juos. Koranas nenumato dialogo ir pritarimo krikščionių egzistencijai, todėl radikalius islamistus mažų mažiausiai Europos valstybių vyriausybės turi išgabenti į jų kilmės šalis, islamiškąjį rojų, iš kurių jie pabėgo. Jie bėgo nuo savo problemų, bet jas atsinešė su savimi.

Prancūzijos prezidentui islamo džihadistai paskelbė mirties nuosprendį, tas nuosprendis paskelbtas ir visai krikščionybei, taip kad nėra kada svarstyti apie meilę, bet reikia blaiviai planuoti saugią ateitį. Liūdina tai, kad bedieviai valdininkai priima musulmonus, juos erzina, o krikščionys turi nukentėti.

Kard. Gerhard Ludwig Müller apie popiežiaus simpatijas homoseksualumui

Kard. Gerhard Ludwig Müller, buvęs Tikėjimo Kongregacijos prefektas, pakomentavo popiežiaus Pranciškaus žodžius apie homoseksualizmą. Jo manymu, tai tėra privati popiežiaus nuomonė, neturinti biblinio ir dogmatinio pagrindimo. Tikintieji turi vadovautis aiškių Dievo Žodžiu ir neklaidingu Bažnyčios Mokymu.

Spalio 22 dieną, ketvirtadienį, jis paskelbė savo pareiškimą tuo klausimu. Žemiau pateikiamas teksto vertimas.

Mums nėra žinomas pažodinis popiežiaus pasisakymo turinys, duotas interviu, kaip dažnai būna, – dviprasmiškas. Jo poveikis visgi yra siaubingas.

Katalikų tikintieji yra įpykę, o Bažnyčios priešai jaučiasi sustiprinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tarpininko, Kurio dieviškąją sūnystę jie atmeta. Vietoj teologinių ir filosofinių argumentu pasitelkimo apeliuojama į jausmus, taip atmetant racionalumą sentimentų labui.

Tikėjimas nepriklauso nuo politinių pasirinkimų iš dešiniųjų ir kairiųjų spektro, nepriklauso nuo ideologinės padėties tarp konservatizmo ar progresyvizmo. Tikėjimas priklauso vien nuo tiesos, kuria yra savo esme pats Dievas ir Žodyje, kuris apsireiškė istorijoje.

Krikščionis tiki Dievą kaip į pirmąją tiesą ir pripažįsta popiežių bei vyskupus Petro ir kitų apaštalų įpėdiniais.

Būti ištikimam popiežiui – tai kažkas kito nei stabmeldiška papolatrija (popiežiaus garbinimas – vertėjo pastaba), panaši į tikrovę, pagal kurią vadovas arba partija visada yra teisūs.

Ten, kur atsiranda įtampa tarp, viena vertus, aiškaus Dievo Žodžio ir jo neklystamos interpretacijos bei, kita vertus, privataus net aukščiausių bažnytinių autoritetų pasisakymo, įpareigoja visuomet fundamentalus principas: in dubio pro DEO [abejonėse visada pasirinkti Dievą, Dievo labui).

Bažnyčios Mokymo tarnystė tarnauja Dievo Žodžiui ir niekada nėra aukščiau Apreiškimo. Bet kokiu atveju tai privalomas Bažnyčios mokymas apie Dievo Apreiškimą Kristuje, kuriam turi paklusti Mokymo tarnystė.

Nuomonė, apie kurią kalbama [popiežiaus pasisakymas], yra grynai privati, kurią atmesti gali – ir privalo – kiekvienas katalikas.

John Henry Newman (1801-1890), garsus kardinolas ir vienas didžiausių Bažnyčios mokytojų naujaisiais laikais, pasakė, jog sugedimas apreikštojo tikėjimo mokymo klausimuose yra blogiau nei finansinis sugedimas bažnytinėse institucijose ar dvasininkų ir pasauliečių lyderių moralinis sugedimas.  Tai yra visokių sumaiščių ir skandalų šaltinis Bažnyčios istorijoje.

Kas liudija bažnytinę drąsą ir krikščionių laisvę? Tarp popiežiaus ir vyskupų, ypatingai šventosios Romos Bažnyčios kardinolų, egzistuoja toks pats santykis kaip tarp Petro ir kitų Apaštalų, kuomet jis dviprasmiškai elgdamasis nutolo nuo evangelinės tiesos (Laiškas Galatams 2, 14). Jeronimas, Augustinas, ir Tomas Akvinietis Laiško Galatams   komentaruose dalykine prasme buvo Pauliaus pusėje, bet gyrė Petrą dėl jo nuolankumo ir nesipriešinimą, kai buvo perspėtas.

Katalikų Bažnyčioje, kalbant apie lyčių papildomumą, santuoką ir šeimą, – įpareigoja Dievo Žodis, aiškiai įskaitomas Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Asmenyje ir mokyme, skirtame fariziejams, ir tada, ir dabar: Ar neskaitėte, jog Kūrėjas nuo pradžių sukūrė juos kaip vyrą ir moterį? Ir tarė: todėl vyras paliks tėvą bei motiną ir vienysis su savo žmona, ir jiedu taps vienu kūnu (Mt 19, 4-5).

Teisė į santuoką ir šeimą egzistuoja tiktai vyro ir moters atžvilgiu, kurie pagal Dievo sukurtą prigimtį, laisvi sąžinėje, Dievo akivaizdoje, taria vienas kitam: tiktai tu ir visada, kol mirtis mūsų neišskirs. Pagal Dievo valią, už teisėtos santuokos ribų kiekvienas lytinis suartėjimas yra objektyviai sunki nuodėmė – nepriklausomai nuo subjektyvios kaltės, kurią žino tik Dievas ir kurio atleidimui galima visada pasivesti.

Negalima laisvai nusidėti dėl Dievo gailestingumo ir vietoj jo maloningo teismo ieškojimo siekti pateisinimo nuodėmingame elgesyje, plojant nukrikščionėjančiai dabarčiai.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas aiškiai išskiria pastoracinį rūpestį ir asmeninį santykį su asmenimis, turinčiais potraukį tai pačiai lyčiai, ir objektyvų homoseksualių veiksmų įvertinimą ar heteroseksualius aktus ne santuokoje, kurie prieštarauja Dievo įsakymams. Kas tvirtina, jog yra Jame, privalo ir pats elgtis taip, kaip Jis elgėsi (1 J 2, 6).

Dievo įsakymų laikymasis yra Dievo meilės ir jų išganingo poveikio pripažinimo išraiška žmogui. Vietoj susitikinėjimo su asmenimis, kurie jaučiasi sustiprinti savo elgesyje ir klaidingame mąstyme, rodant savo nuotrauką su popiežiumi visam pasauliui, popiežius privalėjo supažindinti su Danielio Mattson knyga ir pakviesti pokalbiui. Tai amerikietis, kuris atrado kelią iš negarbingo seksualinio palaidumo į dorybingą gyvenimą Dievo vaiko laisvėje ir garbėje (Rom 8, 21).

 

Šaltinis: Kath.net

Kinijos vyskupo subtilus protestas

 

Kinijos Šiaurės Rytuose esančios Mindong vyskupijos valdytojas vyskupas Vincenzo Guo Xijin spalio 4 d. viešai pranešė, kad pasitraukia iš visų bažnytinių pareigybių, niekada ir niekur nedalyvaus, viešai nesirodys renginiuose, idant likusį gyvenimą pašvęstų maldai ir atgailai, o šv. Mišias aukos tiktai privačiai.

Jo sostą turėtų perimti komunistų favorizuojamas, anksčiau Vatikano ekskomunikuotas, patriotinei katalikų bažnyčiai priklausęs, dažniausiai leidimą kalbėti viešai gaunantis vyskupas Zhan Silu, garsėjantis kaip valdžios ir garbės siekiantis asmuo. Jis niekada neatsiprašė tikinčiųjų už savo atvirą bendradarbiavimą su komunistais ir padedant persekioti pogrindžio katalikus.

Savo kalboje vysk. Guo nekritikavo nei popiežiaus, nei komunistų, nei būsimo savo įpėdinio, tačiau vien tik save, išdėstydamas argumentus contra se: jog labai „stokoja kompetencijos”, „neturi reikiamų gabumų”, „nesugeba pasivyti laikmečio” ir nenori būti „pažangos trukdžiu”.

Turint omenyje Vatikano ir Kinijos komunistų partijos sudarytą slaptą sutartį, darosi aišku, kad jį pasitraukti privertė tiek Vatikanas, tiek Kinija. Pasirinktas vyskupo prakalbos būdas tėra subtilaus protesto išraiška vykdomai Vatikano politikai, kai buvo išduoti ir parduoti popiežiui ištikimi pogrindžio katalikai, kunigai ir vyskupai prijungiant prie komunistų kontroliuojamos bažnytinės struktūros.

Vysk. Vincenzo Guo Xijin yra vienas iš didžiausių Kinijos katalikų autoritetų, parodęs savo nepalaužiamą ir uolų tikėjimą, iškentęs daugybę valstybinių bausmių, tame tarpe ir įkalinimus.

Kyla klausimas, kokių gabumų, kompetencijos, atsilikimo ir trukdžių turėjo Kristui ištikimas vyskupas? Žinant šių dienų tendencijas, jog kai kurie vyskupai yra labiau politikai nei ganytojai, išlavinę jusles jausti ne Šventosios Dvasios, bet politikos vėjų, kultūrines bei socialines kryptis, tampa aišku, jog vyskupas Guo buvo per daug ištikimas Dievui ir pogrindžio sąlygomis herojiškai tikėjimo besilaikiusiems tikintiesiems.

Kristaus gundymo scenoje pasigirsta velnio žodžiai: „jei mane pagarbinsi, atiduosiu tau  valdyti žemės karalystes“. Pasirodo, net vyskupijos negali valdyti niekas, kas nepagarbina vienaip ar kitaip pasirodančio velnio. Neatsitiktinai katalikų bažnyčiose Kinijoje privalu virš altoriaus laikyti ne tik Jėzaus, bet ir Mao-Dzedongo, komunistų partijos sekretoriaus atvaizdai bei kiti komunistiniai simboliai, todėl pogrindiniai katalikai šalia visų patiriamų sunkumų turi bent vieną džiaugsmą, kad virš altoriaus kryžiaus nėra komunistinių ženklų, kad sekmadieniais gali išgirsti Evangeliją, o ne partijos ideologines kalbas.

Šv. Sostas kovoja su liturginiais iškraipymais

Tikėjimo mokymo kongregacija ketvirtadienį paskelbė doktrininę notą dėl Krikšto sakramento formulės pakeitimo. Notoje aptariama kai kur Krikšto apeigose vartojama novatoriška formulė „Mes tave krikštijame vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, kuri negalioja. Kai kur krikštijama panaudojant būtent tokią ar kitą panašią, tačiau nevartotiną ir klaidingą formulę.

Kongregacija kartu paskelbė „Responsum“ („Atsakymai“) dėl abejonės apie minėtosios Krikšto formulės galiojimą. Į du trumpus konkrečius klausimus atsakoma trumpai ir aiškiai.

Pirmas klausimas: „Ar galioja Krikštas, suteiktas pagal formulę: „Mes tave krikštijame vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“?“

Atsakymas į pirmą klausimą neigiamas.

Antras klausimas: „Ar tie, kuriems Krikštas suteiktas minėtąja formule, turi būti pakrikštyti pagal teisingą formulę?“

Atsakymas į antrą klausimą teigiamas.

Be šio popiežiaus patvirtinto dokumento, kongregacija paskelbė „Doktrininę notą“, kurioje aptariami įvairūs Krikšto teikimo aspektai, paminint kai kurias neteisingos formulės naudojimo pasekmes. Notoje pažymima, jog Krikšto sakramentas, suteiktas pagal savavališkai pakeistas formules, tikrai negalioja ir kad asmuo, tokiu būdu jį priėmęs, turi būti pakrikštytas pagal teisingą formulę: „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Kai kur per Krikštą naudojama ši (klaidinga) formulė: „Mes, tėčio ir mamos, krikštatėvių, senelių, artimųjų, draugų ir bendruomenės vardu krikštijame tave vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Tokiu būdu norima iškelti bendruomeninę Krikšto reikšmę, šeimos ir artimųjų dalyvavimą ir tarsi atsverti tėvų ir bendruomenės nenaudai į kunigo rankas sutelktą sakralumo galią, kaip kad galėtų atrodyti pagal dabartinę Romos apeigyno Krikšto formulę.

Tikėjimo kongregacija notoje pažymi, kad tokia pagunda iš tikrųjų nėra nauja, jau šv. Tomas Akvinietis nagrinėjo panašų klausimą ir pateikė neigiamą išvadą, o Bažnyčia susirinkimo konstitucijoje „Sacrosantum Concilium“, pasiremdama šv. Augustinu, moko, jog „kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus“. Tai reiškia, kad krikštas vyksta dalyvaujant Kristui ta prasme, kad jis perduoda savo „antspaudą“, suteikiantį veiksmingumą, bet labiausiai turi būti aišku, jog švenčiamo įvykio pagrindinis veikėjas yra pats Kristus.

Bažnyčia amžiams bėgant labai atidžiai saugojo sakramentų šventimo formą, o Šventasis raštas leidžia be jokios abejonės atpažinti Kristaus veikimą Bažnyčios liturginiuose veiksmuose. Susirinkimas bendruosiose liturgijos tvarkymo nuostatuose, be kita ko, primena, kad „niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti“ (Sacrosanctum Concilium, n. 7).

Todėl savavališkas krikšto sakramento formos keitimas yra ne tik liturginio pobūdžio piktnaudžiavimas, bet ir bažnytinės bendrystės žeidimas, trukdantis atpažinti Kristaus veikimą, o pačiais sunkiausiais atvejais paverčiantis sakramentą negaliojančiu. Tarnystės veiksmų prigimtis reikalauja ištikimai perduoti tai, ką esame gavę (ten pat 22 § 3).

Krikšto sakramentą teikiantysis ne tik neįgaliotas savavališkai keisti sakramento formulę, bet ir negali skelbti veikiantis tėvų, krikšto tėvų, artimųjų ar draugų ir net visų apeigos dalyvių vardu, nes tarnystę atliekantysis veikia būdamas Kristaus veiksmų ir jo dalyvavimo Bažnyčios liturgijoje ženklu. Kai krikštijantysis ištaria formulę „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, jis nekalba kaip užduotį vykdantis funkcionierius. Bažnytinė pareigybė visuomet yra tarnystė Dievui ir jo tautai, o ne galios, manipuliuojančios tuo, ką Bažnyčiai perdavė Tradicija, vykdymas. Pasak Šv. Augustino, krikšto šventumas nepriklauso nuo sakramentą teikiančiųjų šventųjų ar nusidėjėlių, o tik nuo to, ant kurio nusileido Dvasia ir apie kurį pasakyta: „tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33). Šventasis Augustinas pridūrė: „krikštijant Petrui, krikštija pats Kristus, krikštijant Pauliui, krikštija pats Kristus, krikštijant net ir Judui, krikštija pats Kristus“.

Popiežius Pranciškus birželio 8-osios audiencijoje Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui pritarė Kongregacijos parengtiems atsakymams „Responsum“ ir nurodė juos paskelbti. Dokumentą birželio 24 dieną pasirašė kardinolas Luis Ladaria SJ, prefektas, ir arkivyskupas Giacomo Morandi, sekretorius.

(Vatican News)

Komunistinis Kinijos režimas apgavo Vatikaną

2018 m. rugsėjį Apaštalų Sostas pasirašė slaptą sutartį su Kinijos vyriausybe dėl vyskupų paskyrimo. Šia sutartimi buvo pripažinti Kinijos komunistų partijos paskirti vyskupai ir sulygintos jų teisės su pogrindyje veikusių ir Apaštalų Sostui ištikimų vyskupų pozicija. Praktiškai ši sutartis panaikino pogrindinę katalikų struktūrą ir prijungė prie komunistų partijos valdomos struktūros.

Buvęs Honkongo vyskupas kard. Joseph Zen šį susitarimą pavadino gėdinga ištikimųjų katalikų išdavyste ir atidavimu į priešo rankas, prieštaravo šiam žingsniui, kurį prastūmė dabartinis Vatikano valstybės sekretorius Parolini. Kard. Zen perspėjo, jog komunistai nesutiks su katalikybės savarankiškumu, tačiau visais būdais ją persekios ir bandys kontroliuoti. Nesuvokiama, kokiu būdu vyks bendradarbiavimas tarp pogrindinių katalikų ir komunistinės valdžios, kuri tiek dešimtmečių įnirtingai persekiojo ir represavo katalikus. Po slaptosios sutarties, kurios turinio niekas nežino, Kinijos katalikai nepajuto jokio teigiamo pasikeitimo, priešingai, jie yra dar labiau spaudžiami, uždaromos jų bažnyčios, persekiojami kunigai ir tikintieji.

Paskutiniu metu valdžia įsakė nutraukti socialinę paramą neturtingiems katalikams, kurie atsisako išsižadėti tikėjimo ir pašalinti krikščioniškus simbolius iš savo namų. Vietoj Jėzaus ir šventųjų paveikslų liepiama pasikabinti Mao Zedung ar XI Jinping portretus.

Weihui mieste, kuris yra Henan provincijoje, vienai neturtingai moteriai pakišti pasirašyti dokumentai, jog dėl socialinės pašalpos tolimesnio mokėjimo, ji išsižada tikėjimo ir pašalina katalikiškus simbolius iš savo namų. Moteriai nesutinkant, ji tapo išbraukta iš pašalpų gavėjų sąrašo.

Panašiai atsitiko kitai moteriai, kuri pašalpą atnešusiai tarnautojai padėkojo „Dieve, atlygink“.

Katalikų persekiojimas vyksta ne tik individualiai, tačiau ir sistemiškai, įjungiant visas įmanomas struktūras ir priemones. Diplomatų tarpe eina kalbos, jog sutartis rugsėjį nebus pratęsta, o tai reikštų Vatikano politikos pralaimėjimą, bandant sušvelninti santykius su Kinijos komunistiniu režimu. Šios politikos kaina – milijonų pogrindinių katalikų išdavystė ir atidavimas į schizmatinių, lojalių komunistų partijai vyskupų rankas, per kuriuos komunistų valdžia siekia sunaikinti tikėjimą.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 3 dalis

Sinodiškumas davė mums Amoris laetitia, siekiant išvengti to, kas visiems buvo iš anksto  aišku: įspūdingos organizacinės mašinerijos paruoštas dokumentas siekė pagrįsti Komunijos davimą išsiskyrusiems ir konkubinate gyvenantiems asmenims. Panašiai Querida Amazonia bus pasitelkta pagrįsti kunigėms moterims („vyskupo vikarės“ atvejis Friburgo vyskupijoje) ir šventojo celibato panaikinimui. Pranciškui savo Dubia (abejones) perdavę dignitoriai, mano manymu, turėjo tą patį maldingą naivumą manydami, jog Bergoglio supras klaidas protingų argumentų šviesoje, pataisys klaidingus dalykus ir paprašys atleidimo.

Susirinkimas buvo naudojamas pateisinti keisčiausiems nukrypimams nuo doktrinos, drąsiausioms liturginėms inovacijoms ir piktnaudžiaviamams, neturint skrupulų – tai vykstant Valdžiai tylint. Tas susirinikimas buvo taip keliamas viršum visko, jog buvo pateikiamas kaipo vienintelis teisingas atskaitos taškas katalikams, dvasininkijai ir vyskupams, pritemdant doktriną, kurios Bažnyčia visuomet mokė ir atmentant ją su panieka; draudžiant amžinąją liturgiją, kuri tūkstantmečiais maitino būrių katalikų, kankinių ir šventųjų tikėjimą. Šis susirinkimas pasirodė esąs išskirtinis ir vienintelis, kuris atnešė tiek daug interpretavimo problemų ir tiek daug prieštaravimų buvusio Mokymo atžvilgiu. Nebuvo jokio kito susirinkimo – pradedant nuo Jeruzelės susirinkimo iki Vatikano I susirinkimo – kuris nederėtų su visu Mokymu ir reikalautų tokios interpretacijos.

Su ramybe ir be prieštaravimo išpažįstu, jog buvau vienas iš nedaugelio žmonių, kuris nepaisant daug  nerimo ir abejonių – kurios šiandien pasirodė visiškai pagrįstos – pasitikėtų hierarchine valdžia su besąlygišku klusnumu. Išties, manau, jog daugelis žmonių – tame ir aš – pradžioje nemąstėme apie galimybę, jog gali atsirasti konfliktas tarp klusnumo hierarchinei valdžiai ir ištikimybei Bažnyčiai. Priežastis, kuri įtakojo, jog išryškėjo tas nenatūralus (sakyčiau – klastingas) hierarchijos ir Bažnyčios, klusnumo ir ištikimybės atskyrimas – tai dabartinis pontifikatas.

Raudų kambarėlyje prie Siksto koplyčios, kai prelatas Guido Marini paruošė baltą roketą, mucetą ir stulą pirmam naujai išrinkto popiežiaus pasirodymui, Bergoglio šūktelėjo: Sono finite le carnevalate! [Karnawalas baigėsi!], niekinančiai atmesdamas insignijas, kurias popiežius – iki tos akimirkos – nuolankiai priimdavo kaip Kristaus vietininką išskiriantį aprėdą. Tuose žodžiuose būta tiesos, net jei buvo pasakyti spontaniškai. 2013 m. gegužės 13 d. nukrito konspiratorių veidus dengusios kaukės, galiausiai išvaduotų nuo nepatogaus Benedikto buvimo, begėdiškai išdidiems, jog pavyko jiems prastumti kardinolą, kuris įkūnytų jų idealus, jų būdą sukelti Bažnyčios revoliuciją, suminkštinti doktriną, adaptuoti moralę, klastoti liturgiją ir laisvai manipuliuoti disciplina. Viskas, šio sąmokslo dalyvių manymu, buvo logiškai nuoseklu ir ir akivaizdus būdas, kaip pritaikyti Vatikano II susirinkimą, susilpnintą popiežiaus Benedikto XVI pasisakymais. Svarbiausias jo pontifikato „afrontem” buvo leidimas laisvai celebruoti garbingąją trindentinę liturgiją, kurios teisėtumas galiausiai buvo patvirtintas, užbaigiant penkių dešimčių metų neteisėtą persekiojimą. Neatsitikintinai Bergoglio šalininkai pirmieji skelbė susirinkimą kaip pirmą naujos bažnyčios įvykį, nes iki tol egzistavo senoji religija ir senoji liturgija.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 2 dalis

Mes puikiai suprantame – atmindami Šv. Rašto sentenciją: Littera enim occidit, spiritus autem vivificat [raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3,6)] – jog pažangiečiai ir modernistai pramatė, kaip susirinkimo tekstuose patalpinti dviprasmiškus teiginius, kurie daugumai atrodė esą nepavojingi, tačiau šiandien parodo visą savo veidmainišką turinį. Tą metodą panaudojo subsistit in pagalba: kalbėti dalines tiesas ne tam, kad pokalbio dalyviai neįsižeistų (manant, kad tinkama yra nutylėti dieviškas tiesas iš pagarbos Jo kūriniui), tačiau turint tikslą panaudoti pusines klaidas, kurios būtų atskleistos skelbiant pilną tiesą. Iš čia Ecclesia Christi subsistit in Ecclesia Catholica (Kristaus Bažnyčia tveria Katalikų Bažnyčioje) nenustato abiejų tapatybės, tačiau vieno būvimą kitame ir – nuosekliai – taip pat kitose bažnyčiose. Taip atsiranda erdvė tarpkonfesinėms šventėms, ekumeninėms maldoms ir neišvengiama pabaiga Bažnyčios, kuri yra būtina išganymui ir vienybės, ir misijos prasme.

Dar kai kurie atmena, jog pirmieji ekumeniniai susitikimai vyko su Rytų schizmatikais, o protestantiškų sektų atžvilgiu buvo laikomasi didelio atsargumo. Pradžioje, katalikiški kraštai, išskyrus Vokietiją, Olandiją ir Šveicariją, entuziastingai nesveikino  švenčių drauge su protestantų pastoriais. Tada iš Veni Creator himno buvo apleidžiamas paskutinis doksologinis stulpelis, kad neįžeisti stačiatikių, kurie nepriima Filioque. Šiandien iš ambonų kunigai recituoja suras, vienuolės ir vienuoliai adoruoja medinius stabus, girdime, kaip vyskupai išsigina dalykų, kurie praeityje pateisino kraštutinius dalykus.

Ko masonerijos įtikintas ir naudodojant pragarišką klastą nori pasaulis – tai pasaulinės universalios  religijos sukūrimo, kuri būtų ekumeninio ir humanitarinio pobūdžio; religijos, iš kurios būtų išvytas mūsų garbinamas pavydus Dievas. Jei jau to nori pasaulis, tai kiekvienas Bažnyčios žingsnis ta kryptimi yra nesėkmingas pasirinkimas, kuris pakenks visiems, manantiems, jog iš Dievo galima tyčiotis. Babelio bokšto vilties neatgaivins globalus planas, kuriame numatytas Katalikų Bažnyčios anuliavimas ir jos pakeitimas stabmeldžių ir eretikų konfederacija, praturtinta ekologijos ir visuotinės brolystės idėjomis. Nėra kitos brolystės kaip Kristuje: qui non est mecum, contra me est (kas nėra su manimi, tas yra prieš mane).

Nerimą kelia ir tai, jog tik nedaugelis žmonių suvokia šitas lenktynes link pragaro, ir nedauglis žmonių suvokia aukščiausiosios Bažnyčios hierarchijos atsakomybę remiant antikrikščioniškas ideologijas, tarsi bažnytiniai lyderiai norėtų užsitikrinti vietą ir vaidmenį suvienodinto mąstymo platformoje. Stebina tai, jog žmonės užsispyrusiai nenori aiškintis pirminių dabartinės krizės priežasčių, vien tik apgailestaudami dėl dabartinių išsišokimų – tarsi jie nebūtų logiškai ir neišvengiamai kylantys iš prieš kelis dešimtmečius sukurto plano.

Kad Pačiamama gali būti garbinama bažnyčioje, kalta yra Dignitatis humanae. Kad turime suprotestantintą liturgiją, kaltas yra revoliucinis vyskupas Annibale Bugnini ir jo prastumtos posusirinkimės reformos. Kad pasirašyta buvo Abu Dabi deklaracija, kalta yra Nostra aetate. Jei jau prieita prie sprendimų perdavimo vyskupų konferencijoms, net jei tai prieštarauja konkordatui, kaip tai buvo Italijoje, kaltinti reikia kolegialumą ir jos aktualizuotą versiją – sinodiškumą.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 1 dalis

 

Arkivykupas Carlo Maria Vigano, nuncijus emeritas, birželio 9 d., šv. Efremo minėjimo dieną, paskelbė savo pamąstymus, kuriuose atsiliepia į kito vyskupo, Athanasius Schneider, straipsnį apie religinį pliuralizmą, kaip nesuderinamą su Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija ir Bažnyčios Mokymu.

Vertimas nėra tikslus, siekiant apibendrintai ir trumpiau pristatyti arkivykupo mintis. Pilną tekstą galima rasti šiuo adresu https://smokeofsatan.wordpress.com/2020/06/11/viganos-latest-letter/ .

Jo manymu, kai kurie Vaticanum II nutarimai sąlygoja tam tikrą atitolimą nuo doktrininio, moralinio, liturginio ir disciplininio mokymo, ir šis procesas vystosi neigiama linkme. Modernistų terpėje gimęs monstras pradžioje pasėjo klaidą, ir šiandien reiškiasi kaip chameleoniškos ir maištingos prigimties reiškinys. Būtų naivu manyti, kad to padaro prigimtis galėtų keistis. Bandymas pakoreguoti susirinkiminius ekscesus tęstinumo hermeneutikos idėjoje pasirodė esąs nesėkmingas: Naturam expellas furca, tamen usque recurret (prigimties su šakėmis neišvysi, tuoj pat grįš – teigė Horacijus, Laiškai I,10,24). Abu Dabi deklaracija kilo iš Asyžiaus religinių susitikimų, o pastarąjį pagimdė Vaticanum II dvasia. Tą faktą patvirtina ir popiežius Pranciškus.

Toji „susirinkimo dvasia“ suteikia legalumą ir mandatą visoms naujovėms bei sudaro eretiškosios matricos pagrindą. Bažnyčios istorijoje joks susirinkimas niekada nebuvo laikomas istoriniu įvykiu, kuris skirtųsi nuo kitų susirinkimų. Niekada nebuvo kalbama apie „Nikėjos susirinkimo dvasią“ ar „ Florencijos susirinkimo dvasią“, ypač apie „Tridento susirinkimo dvasią“. Taip pat nebuvo posusirinkiminės eros po Laterano ar Vatikano I susirinkimų, kadangi visi susirinkimai buvo Šventosios Motinos Bažnyčios balsas, atkartojantis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus balsą.

Dabar esama tokių, kurie įsikirtę laikosi Vatikano II susirinkimo išskirtinumo ir eretiško mokymo, jog Senojo Testamento Dievas yra priešingas Naujojo Testamento Dievui, tarsi Švenčiausios trejybės Asmenys būtų tarpusavyje susipriešinę. Doktrininės klaidos visada savo prigimtyje turi polinkį į trinitologines erezijas.

Jei manytumėme, kad egzistuoja tokie Bažnyčios Mokymo dalykai, kurie gali būti keičiami, atšaukiami, laiko bėgyje interpretuojami skirtingai, galima užsitraukti prakeikimą, kuris buvo išsakytas dekrete Lamentabili sane exitu. Tokiu būdu negalima pateisinti mirties bausmės atšaukimo, kaip nesuderinamo su Evangelija ir pakeičiant Katekizmą. Pasirodžius įvairioms erezijoms, Bažnyčia reaguodavo labai greitai. Antai Pistojos sinodas 1786 m. uždraudė Komunijos dalijimą ne Mišių metu, įsakė naudoti liturgijoje gimtąją kalbą ir leido netarti Mišių kanono submissa voce (pritildytu balsu), sudarė prielaidas vyskupų kolegialumui ir popiežiaus funkciją suredukavo iki paprasčiausios pastoracijos. Galima sakyti, kad šis tuomet popiežių pasmerktas sinodas tapo tarsi Vatikano II idėjų šaltiniu ir provaizdžiu, nes dauguma nutarimų susišaukia.  Kaip tiesa kyla iš Dievo, taip klaida kyla ir maitinama priešo, kuris nekenčia Kristaus Bažnyčios ir jos širdies: Šv. Mišių ir Švenčiausiojo sakramento.

Ateina tokia akimirka, kai Apvaizdos sprendimu atsiradome prie apsisprendimo ribos, kuri nulems Bažnyčios ateitį ir mūsų išganymą. Tai liečia klaidą, į kurią praktiškai papuolėme visi, niekada neturėdami blogų ketinimų ar apsimetinėjimo, tarsi tos klaidos nepastebėjome ar kad pasiteisinti.

Mes taip pat padarėmę klaidą – vieną iš daugelio – laikydami pokalbio dalyvius žmonėmis, kurie nepaisant tikėjimo išpažinimo skirtumų ir turimų pažiūrų yra motyvuojami gerų intencijų; kaip žmones, kurie būtų linkę pataisyti savo klaidas, jei atsivertų mūsų Tikėjimui. Su daugeliu susirinkimo tėvų mąstėme apie ekumenizmą kaip apie procesą, kvietimą atskilėliams į vieną Kristaus Bažnyčią, stabmeldžius ir pagonis pažinti vieną Tikrąjį Dievą, o žydų tautą pripažinti žadėtąjį Mesiją. Nuo tos akimirkos, kai ekumenizmas tapo konseptualizacijos objektu susirinkimo komisijose, jis tapo apibūdintas būdu, kuris tiesiogiai prieštarauja ankstesniam Magisteriumo mokymui.

Galvojome, jog kai kuriuos ekscesus sąlygodavo kai kurių asmenų daromi perdėjimai, įtakojami naujovių entuziazmo; nuoširdžiai tikėjimo, jog Jono Pauliaus II paveikslas, užkeikėjų-gydytojų, budistų vienuolių, imamų, rabinų, protestantų pastorių ir kitų eretikų apsuptyje liudijo Bažnyčios sugebėjimą vienyti žmones maldai į Dievą už taiką, kai autoritetingas tokio elgesio pavyzdys pradėjo niekingą daugiau ar mažiau oficialią panteonų (pagoniškų) sukcesiją iki tos akimirkos, kai išvydome ant savo rankų nešvarų dievuką Pačamamą nešančius vyskupus, šventvagiškai besiteisinančius neva jis vaizduoja šventąją motinystę.

Pragaro dievybės atvaizdo atsiradimas šv. Petro bazilikoje yra crescendo dalimi, nuo pradžių numatyta antrosios pusės. Daugybė praktikuojančių katalikų (ko gero ir didžioji dalis katalikų dvasininkų) yra dabar įsitikinę, kad katalikų tikėjimas jau nėra būtinas išganymui; tiki, kad mūsų tėvams apreikštas Vienas Dievas Trijuose Asmenyse yra tapatus Mahometo dievui. Jau prieš dvidešimt metų girdėjome besikartojančius balsus iš vyskupų katedrų, o paskutiniuoju metu girdime, jog jie primygtinai patvirtinti aukščiausiojo Sosto.

Popiežius kovoja su vagimis Vatikane

Popiežius Pranciškus įvedė tiesioginį komisaro valdymą savo paties bažnyčioje – šv. Petro bazilikoje. Iš tikrųjų, baziliką valdo institucija, vadinama lotyniškai Fabbrica di San Pietro. Istoriškai, ši institucija rūpinosi bazilikos statybomis, o dabar užsiima jos remontais ir administravimu.

Popiežius greitai reagavo į atsiradusius piktnaudžiavimus, kuriuos jam pranešė  pagrindinis finansų auditorius. Birželio 1 d. buvo paskelbtos normos, kuriose apibrėžiamas Šventojo Sosto ir Vatikano viešųjų užsakymų skaidrumas bei kontrolė. Jais vadovaudamasis auditorius sureagavo į atsiradusias rizikas.

Vatikano prokuratūros sprendimu  iš techninio ir administracijos biurų buvo paimti dokumentai ir kompiuteriai. Ypatinguoju komisaru paskirtas nuncijus arkivyskupas Maria Giordana, kuriam pavesta išsiaiškinti galimus piktnaudžiavimus ir reformuoti Fabbrica di San Pietro instituciją.

Praeitais metais popiežiaus vos neištiko infarktas, kai Vatikano valstybės biudžetas buvo viršytas 100 milijonų eurų: vietoj numatyto 300 atsirado 400 milijonų deficitinis biudžetas.

Pagrindinis Vatikano išsilaikymo šaltinis yra taip vadinamas šv. Petro skatikas. Prie Benedikto XVI pasaulio katalikai paaukodavo 750 milijonų eurų šv.Petro skatiko formoje, o prie Pranciškaus šios aukos krito iki 600 milijonų. Maža to, covid19 pandemijos įtakoje šių metų aukos bus dar mažesnės, jų rinkimas nukeltas į spalio 4 dieną, kuomet bus minimas š. Pranciškus Asyžietis. Tradiciškai ši rinkliava vykdavo per šv. Petro ir Pauliaus iškilmes birželio 29 d.

Migrantų paguoda, gelbėk nuo migrantų!? Atnaujinta informacija

Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kard. Robert Saraha išsiuntė visiems vyskupams pranešimą, jog popiežiaus Pranciškaus sprendimu Loreto Švenčiausios Mergelės Marijos litanija tapo papildyti trimis naujais kreipiniais: gailestingumo motina, vilties motina ir migrantų (keliaujančiųjų) paguoda.

Tai nieko naujo ir nuostabaus, kadangi amžių bėgyje pamaldžioji liaudis sukūrė tą litaniją pridėdama vis po naują kreipinį. Nauji kreipiniai atsirasdavo ir popiežių iniciatyva, siekiant atsižvelgti į Tradiciją, naujai paskelbtas dogmas ar krikščioniškas vertybes. Popiežius Benediktas XVI įvedė kreipinį „Taikos karaliene”, šv. Jonas Paulius II – „šeimų karaliene”.

Katalikiško dvasingumo tradicijoje Mergelė Marija buvo žinoma kaip jūrų žvaigždė, kuri veda laivus per neramius vandenynus, tačiau dažniausiai kelionės globėju buvo šaukiamas šv. Juozapas.

Popiežiaus Pranciškaus įvesti du kreipiniai, atrodytų, atitinka tradicinius ir dvasinius litanijos darybos dėsnius, tačiau trečiasis išsiskiria. Būtent, „migrantų paguoda” į lietuvių kalbą net nevertė, paliekant žodį „migrantai”, kai daugelyje kitų šalių jį pakeitė švelnesniu vietinės kalbos žodžiu. Siūlyčiau versti į keliauninkus, tada ne taip erzintų paskutinių metų migracijos tikrovė.

Ne vienas katalikiškas autorius pasaulyje išreiškė abejonę, ar norėta pagerbti Mariją, ar maldingumo priedangoje tapo įvestas ideologinis elementas? Daugumai yra žinomas popiežiaus Pranciškaus užsidegimas pabėgėlių iš Azijos ir Afrikos priėmimo klausimu, kaip jis darė visokeriopą spaudimą vyskupijoms ir vyriausybėms, kad priimtų jaunus, eiklius pabėgėlius, daugiausia musulmonus. Žinome ir Vakarų Europos visuomenių bei kai kurių vyriausybių atvirą priešinimąsi migrantų bangai, konfliktus su Europos Komisija ir t.t. Dėl migrantų stūmimo ne tik ES institucijos, vyriausybės, bet ir popiežius tapo labiausiai kritikuojami plačiuose visuomenės sluoksniuose. Migrantų keliamos nevaldomos smurto ir plėšimų akcijos Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse sukėlė paniką ir pasibaisėjimą, į rinkimų pergales atvedė patriotines partijas.

Neapsimetinėsiu, jog man tas kreipinys patinka. Kyla didelės abejonės, kad privačiai meldžiantis kas nors kreipsis į „migrantų paguodą“ (idant migrantai sėkmingai pasiektų Lietuvą ir ją paverstų antrąja Švedija, kurioje vyriausybė eilėje miestų yra praradusi civilinę kontrolę?). Viešose pamaldose teks laužant sąžinę ir pažiūras atlikti, kas eiliniam kunigui-vykdytojui, vyskupo pagalbininkui-varžteliui-durneliui, paliepta daryti. Kaip kad patarė vienas vyskupas su skurdo problema susidurusiam jaunam kunigui – „sukąsk dantis, broli, ir kentėk“. Veidmainiškai pro sukąstus dantis kalbėsim, kas vyresnybės paliepta, o širdyje aimanuosime: „Marija, atleisk mums dėl mūsų keistų maldų, gelbėk nuo migrantų, nes jie nuo savo problemų pabėgti negali, jie jas atneš pas mus. Suteik mums jėgų ir sumanumo jiems padėti jų kraštuose, o ne pas mus“.


Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė trijų kreipinių vertimo tekstą. Blaivus protas ima viršų išverčiant kontraversišką kreipinį “keliaujančiųjų priebėga”, kuris, nors ir nurodo į paskutiniąją migracijos krizę, tačiau ne tiek atvirai ir erzinančiai “migrantų” formoje.

https://lvk.lcn.lt/naujienos/,422

Kas bus naujuoju popiežiumi? Diskusija ilgintis ramybės Bažnyčioje

Romoje vyko diskusija, kurioje prof. Roberto Mattei, Edward Pentin, Jon Allen ir Ross Douthat bandė atsakyti į šį klausimą. Pasak dalyvių, Pranciškaus pontifikatas atnešė Bažnyčiai daug netikrumo, sąmyšio ir pokyčių, todėl Bažnyčia nebenori vidinių ginčų, tačiau susitelkti kovai su galingais vidiniais ir išoriniais Kristaus priešais.

Birželio pabaigoje pasirodė angliška knyga „Sekantis popiežius: pagrindiai kandidatai kardinolų tarpe“, kurią parašė „National Catholic Register” dirbantis žurnalistas Edward Pentin. Joje jis pristato 19 kardinolų biografijas, dorybes, gabumus ir nuopelnus trijų vyskupo ir kunigo pareigų – sanctificandi, regendi, docendi – šviesoje, kurios padėtų konklavoje laimėti rinkimus į popiežiaus sostą.

Knygoje taip pat aprašoma kardinolų kolegijos atsiradimo istorija ir dabartis, popiežiaus rinkimų būdas, Bažnyčios Tradicijos apibrėžtos dorybės, reikalingos šv. Petro įpėdiniui.

Knygos autorius Ross Douthat pastebi, kad prieš 50 ar 75 metų kardinolai nelabai pažinojo vienas kito, kad dažniausiai rinkimus nulemdavo siauras europiečių ar Italijos kardinolų ratas. Globalizacijos laikais kardinolai turi galimybę vienas kitą geriau pažinti.

Prof. Roberto de Mattei priminė, jog ateis laikas, kai turėsime naują popiežių. Pasak jo, Pranciškaus asmuo užstoja popiežiaus instituciją ir kad Vatikano II laikais vykusi diskusija tarp progresyvių ir konservatyvių jėgų turėjo ideologinį pobūdį, kovos už idėjas savybes, tačiau šiandien tapo suvesta į kovą tarp Pranciškaus priešų ir draugų, t.y. į asmeniškumų lygį. Pranciškaus garbintojai jį laiko ne tiek šv. Petro įpėdiniu, kiek Jėzaus įpėdiniu, savotišku Jėzumi II. Pranciškaus priešininkams jis ne joks Jėzus II, tačiau tikras antikristo įsikūnijimas. Jei jie teisūs, tuomet belieka laukti ne sekančio popiežiaus, bet pasaulio pabaigos. Pasak profesoriaus, ši knyga padeda nusiraminti ir suprasti, kad ateis laikai, kai Pranciškaus nebebus, ir kad Bažnyčia toliau egzistuos.

Į klausimą, ar Pranciškus turės įtakos naujo popiežiaus rinkimams, Ross Douthat atskė, jog kardinolų kolegijoje jaučiamas pavargimas nuo dabartinio popiežiaus charizmatiškumo, todėl yra didelė tikimybė, jog jie išrinks popiežiumi kardinolą, kuris sumažins Pranciškaus sukeltą temperatūrą Bažnyčioje.

John Allen mano, jog Pranciškaus įtaka sekančioje konklavove pasireikš per jo paskirtus kardinolus rinkėjus, kurių dabar yra 60. Tikėtina, kad jie neišrinks labai priešingo Pranciškaus linijai popiežiaus.

Prof. De Mattei atkreipė dėmesį, jog svarbiausias dalykas – tai būsimojo popiežiaus požiūris į Vatikano II Susirinkimą. Yra būtinybė peržiūrėti šį susirinkimą, nes jo klaidingos interpretacijos pakenkė Bažnyčiai, ypač apie tai daug kalba vyskupai Carlo Maria Vigano ir  Athanasius Schneider. Profesorius teigia, jog nors konklavos metu, kaip tikime, veikia Šventosios Dvasios asistencija, tačiau rinkėjai gali ją atmesti, kaip tai buvo atsitikę renesanso laikais, kai į popiežiaus tarnystę jie išrinko ypač amoralius asmenis. Tas pats galioja ir popiežiui: nors Šventoji Dvasia remia popiežių jo tarnystėje, tačiau popiežius turi laisvę klysti. Žmonės, kurie visus popiežiaus poelgius vertina kaip neklaidingus, daro Bažnyčiai didelę žalą.

Diskusijos dalyvis John Allen prisiminė kard. Juozapo Ratzingerio mintis dėl Šventosios Dvasios įtakos konklavai, jog Jos asistencija gali būti atmesta. Tokiu atveju Šventoji Dvasia čia budi, kad žmonės neprivestų Bažnyčios ir pasaulio iki visiškos katastrofos.

Visi diskusijos dalyviai išsakė susirūpinimą, jog Katalikų Bažnyčia susiduria su teisingo tikėjimo apibrėžimo problema. Yra viltis, kaip troško kard. Brandmüller, jog sekantis popiežius po Pranciškaus pradės savo pontifikatą nuo viešo tikėjimo išpažinimo, kaip buvo nuo seno įprasta popiežių intronizavimo tradicijoje.

Diskusijos dalyviai, John Allen ir Ross Douthat, abejoja, ar kitu šv. Petro įpėdiniu taps konservatyvių pažiūrų kardinolas, kaip antai Raymond Burke ar Robert Sarah. Progresistai greičiausiai rems kard. Louis Antonio Tagle  arba kard. Pietro Parolina, gal net kard. Christoph Schönborn.

Allen pastebėjo, jog kardinolai sieks išrinkti popiežiumi kardinolą, kuris teiks didesnę viltį reformuoti Romos Kuriją, nes šio tikslo nepasiekė paskutiniai valdę popiežiai.

Diskusijos vaizdo įrašą galima pažiūrėti čia:

https://youtu.be/cTzdF_3rItU

Roma sustabdė bažnyčios griovimą Treviro vyskupijoje

 

Apaštalų Sostas neleido sugriauti Treviro vyskupijos parapijinės struktūros, kai garsus savo modernistiniais sumanymais, libaralistinių pažiūrų, skandalistas ir fanatizmu pasižymintis vietinis vyskupas Stephan Ackermann nusprendė anuliuoti 800 parapijų ir sujungti jas į 35 superparapijas. Vyskupijos kunigai ir didžioji dalis tikinčiųjų išreiškė nepasitenkinimą tokiais ketinimais, kai tuo pačiu būtų sunaikinta kunigo kaip parapijos ganytojo pozicija.

Vyskupas teisinasi tuo, jog trūksta kunigų ir didelis parapijų skaičius per brangiai kainuoja vyskupijai, ir kad nori į bažnyčios valdymą įtraukti pasauliečius, kurie vadovautų kunigams. Vatikanas neleido sulyginti kunigo ir pasauliečių pozicijų, padaryti kunigą kokio nors bažnytinio aministratoriaus pavaldiniu, kadangi tai iš esmės prieštarautų bažnyčios hierarchinei struktūrai ir sakramentinei prigimčiai.

Pykdamas, nervuodamasis ir verkšlendamas vysk. Stephan Ackermann įvardijo tai kaip “masinę Romos intervenciją”, bet privalėjo laikytis Vatikano nustatytos tvarkos palikti bent 172 parapijas, leido sukurti 35 sielovadines apskritis, kurioms vadovaus tarybos, sudarytos iš pasauliečių ir vadovaujamos dvasininkų. Roma nubrėžė raudonas linijas ribas norėjusiam peržengti vyskupui.

Istorijos bėgyje Bažnyčią labiausiai griovė ne tiek išoriniai priešai, bet dvasininkai. Tai jie skleidė erezijas, skaldė bažnytinę vienybę, laužė tikinčiųjų sąžines, kėlė papiktinimus. Bet jiems nepavyko. Tai tikrai įrodo, jog Bažnyčia yra dieviškos kilmės. Ačiū Dievui, kad Roma vis dar išlieka tikėjimo pamatu ir gynėja.

Plačiau apie tai katholisch.de ir https://www.catholicnewsagency.com/news/vatican-halts-german-dioceses-plan-to-turn-800-parishes-into-35-62016

Civilizacijos griūtis

 

„Kiekvienas miestas yra pastatytas ant vulkano“ – teigė garsusis anglų katalikų mąstytojas Chestertonas.  Didysis katalikų apologetas tarsi numatė besiartinančių tamsių laikų pradžią, kai pradės trupėti susitelkusi miestuose dabartinė mūsų civilizacija. Pagrindinės prasidėjusios krizės priežastys yra moralinio, religinio ir kultūrinio pagrindo praradimas.

Mums istoriškai ir kultūriškai artimos Romos imperijos griūties IV am. istorija yra ignoruojama, savanoriškas ir piktybiškas faktų neigimas tik dar labiau pagilina artėjančią krizę. Pasak dabartinių laikų kritikų, šią krizę priartina  valstybės vykdoma švietimo politika, kadangi krikščioniškos kultūros ir civilizacijos atstatymas reikalauja mokymo apie tiesą, gėrį ir grožį.

Deja, švietimo sistema užprogramuota yra visuomenės susinaikinimui, ko įrodymu yra miestų riaušės, mašinų ir parduotuvių padeginėjimas, piliečių primityvus agresyvumas ir taisyklių nepaisymas, pilietinis nelojalumas ir atsakomybės trūkumas. Maža to, siekiama klastingais ir prievartiniais būdais įvesti seksualinę edukaciją, o tai dar  labiau skatina moralinę piliečių degradaciją. Dabartinė švietimo sistema turėtų kelti susirūpinimą normaliems tėvams, ir jų reakcija turėtų būti aiški – gelbėti savo vaikų sielas atsiimant juos iš valstybinio ugdymo institucijų. Valstybė per švietimą varo pleištą tarp tėvų ir vaikų, nes tėvai nenori vaikams to, ko nori švietimo ideologai.

Pažangiečiai siekia pažangos tik dėl pačios pažangos, užmiršdami ar ignoruodai praeitį. Kaip sakė Chestertonas: „Jie žvelgia į ateitį su entuziazmu, bet bijo pažvelgti į praeitį“. Praeityje jie atrastų savo idėjų sukeltą pražūtį.

Susinaikinimo katalizoriumi yra dabartinė žiniasklaida, kuri filtruoja ir cenzūruoja nuomones, visiškai nepaisydama žodžio laisvės ir pliuralizmo taisyklių, nors nuolat visiems jas primena. Neliko diskusijos, o tik vienos leftistinės, neomarksistinės, liberios ideologijos monologas ir vieno požiūrio piršimas.

Valdžios susikompromitavimas taip pat veda prie visuomenių susinaikinimo, kadangi dėl savo sprendimų praranda pagarbą ir pagrindimą. Kai kuriose valstybėse valdžia epidemijos metu uždarė bažnyčias ir įnirtingai persekiojo jų lankytojus, tačiau paliko atviras alkoholio parduotuves, nesuvokiant, kad krikščionybė turi visas priemones civilizacijos griūčiai sustabdyti, kad Dievas yra istorijos Viešpats ir su jo pagalba galima išvengti arba sušvelninti laukinčius sunkius išbandymus.

 

 

Nesakyk abejonės, nes gausi į galvą. Naujasis pliuralizmas

https://media.necn.com/2019/09/2471777338-1080pnbcstations.jpg?resize=1200%2C675

Birželio 19 LifeSiteNews puslapyje pasirodė pranešimas apie tai, jog univeristeto kapelionas tapo pašalintas dėl to, jog suabejojo George Floyd mirties rasistine priežastimi.

Kunigas Danielis Patrick Moloney yra Bostono arkivyskupijos dvasininkas ir ėjo Masačusetso technologijos instituto kapeliono katalikams pareigas nuo 2015. Savo elektroniniame laiške jis klausė, ar pagrįstai šalies žmonės mano, jog George Floyd mirtis buvo iš rasistinių paskatų. Kunigas taip nemano, nepritaria ir nuomonei, jog pagrindinė policijos problema yra rasizmas. Kapelionas klausė apie per sulaikymą mirusio juodaodžio charakterį, jo gyvenimo būdą, kurį sąmoningai visi nutylėjo: “jis negyveno dorybingo gyvenimo”.

Netrukus po pasisakymo Bostono arkivyskupija paprašė kunigą atsistatydinti birželio 9 d., atsiribojo nuo privačios kunigo nuomonės, kuri neatitinka nei vyskupijos, nei jos ordinaro kardinolo Seán O’Malley nuomonės. Maža to, vyskupijos pranešime nurodyta, jog kunigo komentaras neatitinka kunigo pašaukimo, buvo blogas ir sukėlė kitiems skausmą.

Panašiai atsiliepė ir universiteto atstovai, teigdami, kad kunigo išsakytos abejonės sukėlė gilų nerimą, pažeidė žmogaus orumą, palaiko sisteminį rasizmą bei neigia poreikį skubiai keisti Ameriką.

Profesorius Anthony Esolen išdrįso apginti kun. Moloney, klausdamas, ką kunigas pasakė, kas būtų netiesa, kadangi nežinome, ar Floydą nužudęs policininkas turėjo rasistinę motyvaciją. Žuvusysis vedė nedorą gyvenimą ir tai pasakant nebuvo meluojama.

Kunigas išdrįso suabejoti dėl visuotinės isterijos, todėl buvo atleistas iš pareigų. Tuo tarpu Amerikoje pilna pavyzdžių, kai kiti kunigai garsiai dalijasi mintimis apie tos pačios lyties asmenų santuoką, tačiau niekas jų neatleidžia, vyskupija neduoda viešos pastabos. Taip geri vyrai bus priversti aplenkti kunigystę pamatę, kaip gali būti persekiojami dėl teisėtos nuomonės ar abejonės.

https://www.lifesitenews.com/news/mit-catholic-chaplain-booted-after-questioning-popular-narrative-of-george-floyds-death

Nekaltosios Širdies metinis minėjimas

“Viešpats Jėzus nori įsteigti pasaulyje maldingumą į mano Nekalčiausiąją Širdį. Tiems, kurie jį priimas, pažadu išganymą. Jų sielos bus labai brangios Dievui tarsi gėlės, kuriomis puošiu Jo sostą“. Tuomet Dievo Motina išskėtė ranka sir antrą kartą suteikė mums tos nuostabios šviesos spindulį. Prie dešinės Dievo Motinos rankos buvo erškėčiais apjuosta širdis, kurių spygliai smigo į ją. Regėtojai suprato, jog tai buvo Marijos Nekalčiausioji Širdis, niekinama žmonijos nuodėmių, už kurias ji norėjo atsilyginti. Tokį apsireiškimo Fatimoje pasakojimą perduoda Antonio Borelli, knygos Fatima – tragedijos ar vilties žinia? autorius.

Tai buvo antrojo Marijos pasirodymo Lucijai, Hiancintai ir Pranciškui pasakojimas, kuriame Dievo Motina kviečia praktikuoti maldingumą į jos Nekalčiausiąją Širdį.

Dar gerokai prieš Fatimos apsireiškimą apie Marijos Širdį kalbėjo šv. Jonas Eudesas (1601-1680), Jėzaus ir Marijos Širdžių vienuolijos steigėjas, išplatinęs maldingumą Europoje. Popiežius Pijus VII (miręs 1878) leido Nekaltosios Marijos Širdies šventę eilėje vienuolijų ir vyskupijų.

II Pasaulinio Karo metu 1942 spalio 31 popiežius Pijus XII pavedė Bažnyčią ir visą žmoniją Nekalčiausiajai Širdžiai, 1944 kovo 4 nustatė šventę visoje Bažnyčioje. Pradžioje ji buvo švenčiame rugpjūčio 22 d., baigiant Dangun Paėmimo iškilmės oktavą, vėliau ši šventė perkelta į pirmąjį šeštadienį po Devintinių oktavos.