Temos Archyvai: Pamokslai

Iš dvasininkų išmesto McCarrick pakilimas ir nuopolis

Prieš keleta dienų Vatikano valstybės sekretorius pristatė 450 puslapių tyrimo ataskaitą, kurioje buvo atsakoma į klausimą, kaip toks asmuo kaip Theodor McCarrik sugebėjo padaryti bažnytinę karjerą gaudamas net kardinolo titulą, tuo tarpu nuo pat seminarijos laikų jį lydėjo seksualinių piktnaudžiavimų šleifas. Kaip žinia, pop. Pranciškus atėmė iš jo kardinolo titulą ir pašalino iš dvasininkų luomo.

Žiniasklaida paskutiniu laiku užsipuolė buvusį Jono Pauliaus asmeninį sekretorių kard. Dziwisz, jog jis nuslėpė nuo popiežiaus daugumą bylų, liečiusių hierarchų nusikaltimus ir kombinuojant nevertų kandidatų nominacijas. Maža to, sekretorius kaltinamas ėmęs dovanas pinigine ar paslaugų išraiška iš, pavyzdžiui, iš McCarrik, faktiškai uzurpavęs popiežiaus funkcijas ir galią jam sunkiai sergant paskutiniais jo gyvenimo metais.

Kardinolas Dziwisz kategoriškai atmeta kaltinimus, teigdamas, jog jo tarnystė buvo besąlygiška, nesuinteresuota, paremta gera valia ir nuoširdžiu tarnavimu popiežiui. Kardinolas prašo suburti Vatikano komisiją, kuri ištirtų šį klausimą.

Kas gi buvo McCarrick, kaip jis sugebėjo apeiti bažnytinį filtrą ir apgauti šitiek atsakingų hierarchų, Vatikano institucijų ir popiežių, kurie buvo atsakingi už naujų vyskupų išrinkimą bei vyskupijų perdavimą? Kaip teigia nemažai šio asmens asmenybės ir gyvenimo žinovų, tai buvo žmogus, kuris sugebėjo užburti savo asmenybe prezidentus, kardinolus, arkivyskupus, mecenatus ir paprastus žmones. Jis turėjo genialią inteligenciją, asmeninį žavesį, mokėjimą užmegzti ir palaikyti gerus santykius bei draugystę.

Iš Vatikano raporto aiškėja, kad pirmasis McCarrick susitikimas su dar tuomet kardinolu Wojtyla (būsimuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II) ir josekretoriumi kun. Dziwisz įvyko 1976 m., kai tuometinis Krokuvos metropolitas lankėsi Tarptautinio Eucharistinio Kongreso renginiuose Filadelfijoje Jungtinėse Valstijose. Tais metais buvo švenčiamas JAV įsikūrimo 200 metų jubiliejus. Tos vyskupijos ordinaras kard.  Terence Cooke kalbėjo vien anglų kalba, todėl į pagalbą iš atostogų buvo iššauktas kun. McCarrick, laisvai kalbėjęs itališkai, ispaniškai, prancūziškai, vokiškai, kad lydėtų svečius iš Lenkijos kongreso metu ir jų vizito Niujorke metu. Taip užsimezgė artima pažintis.

Išrinkus Krokuvos kardinolą į popiežiaus sostą jau tuomet arkivyskupu pakeltas McCarrick dažnai ir reguliariai lankydavosi Romoje, nes to reikalavo jo pareigos tiek JAV vyskupų konferencijoje, tiek Vatikane, tiek Šiaurės Amerikos kolegijoje, kurioje paprastai apsistodavo. McCarrick turėjo daug progų susitikinėti su popiežiumi ir jo aplinkos dvasininkais viešų ir privačių audiencijų metu, religinių švenčių, konferencijų ir kitų renginių proga.

McCarrick stengdavosi atvykti visur, kur tik popiežius lankydavosi savo apaštalinių kelionių metu, būtent: Albanijoje (1993 m.), Ispanijoje(1993 m.), Kolorade (1993 m.), Lietuvoje (1993 m.), Kroatijoje (1994 m.), Bosnijoje ir Hercegovinoje (1997), Lenkijoje (1997), Prancūzijoje (1997), Kuboje (1998), Meksikoje (1999), Šventojoje Žemėje (2000). Paprastai tose kelionėse popiežių lydėdavo asmeninis sekretorius, Valstybės sekretorius, substitutas ir kiti Vatikano pareigūnai. Taip jis užmezgė artimus asmeninius ryšius su įtakingais dvasininkais, ėmė kurti savo įvaizdį ir daryti įtaką.

Maža to, McCarrick dažnai rašė popiežiui Jonui Pauliui II, informuodamas apie savo veiklą tarptautinės politikos srityje. Laiškuose nuolat tvirtindavo apie savo troškimą pasitarnauti popiežiui ir Bažnyčiai, apie savo ištikimybę ir besąlygišką atsidavimą. Laiškuose save pristatydavo kaip tam tikrą Bažnyčios tarpininką ir atstovą santykiuose su JAV, kitų valstybių valdžiomis bei tarptautinėmis organizacijomis.

Turėdamas gabumų laimėti pažinčių, jis burė mecentus iš JAV ir jų teikiamą finansinę paramą labdaros darbams, kuriuos rekomenduodavo finansuoti Vatikanas. Dėl šio savo gabumo jis  buvo paskirtas  Popiežiškojo Fondo nariu ir vadovu, o tai sudarė galimybę dažnai lankyti Vatikaną, megzti ryšius su įtakingais dvasininkais, užtvirtinant tuos ryšius dosniu įvairių projektų finansavimu. Vatikanas pripažino jo nuostabiais sugebėjimais tvarkyti finansinius ir kitus materialius klausimus, jo talentu tvarkant Newark arkivyskupijos reikalus. Po Ambroziano banko skandalo ir bankroto Vatikanui pakliuvus į dideles finansines bėdas drauge su kitais Amerikos vyskupais McCarrick ženkliai prisidėjo prie Vatikano išgelbėjimo nuo finansinio žlugimo.

Visi minėti jo gabumai prisidėjo prie palankios nuomonės ir idėjos paskirti McCarrick raktinės arkivyskupijos vadovu, būtent Niujorko metropolitu. Tam pasipriešino jos tuometinis vyskupas kard. John O’Connor, kuris nusiuntė Vatikanui kaltinimus prieš McCarrick dėl jo palaido gyvenimo ir nusikaltimų. Už kelių mėnesių tas kardinolas mirė. Iš savų šaltinių Vatikane McCarrick sužinojo apie jo laišką, todėl 2000 m. rugpjūčio 6 d. jis parašė vysk. Stanislovui Dziwisz laišką, kuriame visus kaltinimus atmeta, apeliuoja į savo nuolankumą ir ištikimybę, draugystę sekretoriui. Dziwisz laišką pristato popiežiui, kuris liepė tą laišką atiduoti į atitinkamas Vatikano institucijas. Tuo sekretoriaus misija ir baigėsi, jog supažindino popiežių ir perdavė į Valstybės sekretoriatą.

McCarrick homoseksuali orientacija buvo vieša paslaptis JAV, tačiau ignoruojama, kadangi gėjų kultūra ir įtaka JAV dvasininkų tarpe buvo visuotinė, nekėlė didesnių problemų. Savo laiške sekretoriui Dziwisz McCarrick tvirtina, jog per 70 savo gyvenimo metus neturėjo jokių intymių santykių su jokiais asmenimis, nei su vyrais, nei su moterimis, nei su senais, nei su jaunais, nei su pasauliečiais, nei su dvasininkais, jog neišnaudojo nei vieno asmens ir netraktavo be pagarbos. Vėliau paaiškėjo, jog buvo seksualinis maniakas ir patologinis melagis, kuris piktnaudžiavo savo padėtimi ir valdžia ne tik suaugusiųjų atžvilgiu.

Popiežiaus nuncijaus JAV pareigas ėjęs arkivyskupas Vigano informavo apie tai popiežių Benediktą, kuris liepė McCarrick susilaikyti nuo viešos veiklos, vesti atgailos gyvenimą. Popiežiauti pradėjęs Pranciškus taip pat buvo informuotas apie minėto asmens elgesį, tačiau McCarrick nepaisė žodinio įsakymo, plačiai veikė ne tik bažnytiniame, tačiau diplomatinėje plotmėse, darė didelę įtaką savo draugų paskyrimui vyskupais raktinėse vyskupijose. Arkiv. Vigano apkaltino pop. Prnaciškų homoseksualių vyskupų dengimu ir paragino Pranciškų atsistatydinti ypač dėl nereagavimo McCarrick reikale. Kilęs skandalas privedė prie to, jog Pranciškus galų gale išmetė veidmainį ir slidų asmenį iš dvasininkų luomo, atėmęs visus titulus ir privilegijas. Deja, arkiv. Vigano tapo persona non grata, kuris priverstas slėpti savo būvimo vietą dėl grasinimų fiziškai susidoroti. Minėtame raporte jis nušviečiamas neigiamai, nors pats raportas turėtų vadintis “Vigano raportu”, nes esminė informacija buvo pateikta būtent Vigano.

Kokią pamoką pateikia ši istorija? Negalima nepripažinti ir atmesti padarytų gerų darbų, kuriuos atliko McCarrick, jo turėtų talentų, bet tai buvo giliai nuodėmės sužeistas žmogus, kurio polinkiai iškreipė Bažnyčios struktūrą, papročius, dvasininkų dorybes,sulaužė daugybės žmonių gyvenimus. Visų tų įvykių akivaizdoje, jo nuoširdumas ir draugiškumas buvo abejotini, dviprasmiški, verčiantys matyti veidmainystę ir begėdišką melą, kurį skleidė šis asmuo, ir apie atsakingų hierarchų aklumą, leidžiant save užliūliuoti ir būti naiviais. Tai karjeristo tipo asmuo, kuris su premeditacija audė savo karjerą, nejausdamas atsakomybės už nešamą blogį. Per tokius kaip jis Bažnyčioje įsigalėjo ligota dvasia, jog nereikia būti nei šventu, nei tikėjimo, nes užtenka patikti ir įtikti šeimininkui, sugebėti jį užliūliuoti, manipuliuoti perdėtu meilumu, ištikimybe ir kitais psichologiniais triukais, kaip asmeniu žavesiu, gera išvaizda, įtakos ir turimos galios demonstravimu ir t.t. Tai žmogus, kuris pasak Evaneglinio pavyzdžio, į avių gardą atėjo kaip vagis ne pro dorybės, šventumo ir sąžiningumo vartus, bet per tvorą. Kaip Bažnyčia pakils iš nuopolio, kai jos viršūnės yra apvaldytos velnio tarnų?

Merginų išmintis ir kvailystė. XXXII-A sekmadienis

Turbūt daugumas tėvų išgyveno savo vaikų kritiką, antpuolius, kaltinimus, kad yra atsilikę nuo gyvenimo, nieko nesupranta ar net yra kvaili. Patys tapę  tėvais po daugelio metų su gėda prisimena pasakytus kvailus žodžius tėvams, kadangi išgirsta tuos pačius kaltinimus iš savo vaikų. Jauno žmogaus problema – jam atrodo, kad jis viską supranta, tačiau neįtaria, kad yra naivus, be patirties ar net stačiai kvailas. Pradėjęs mokytis, gaudamas blogus pažymius, patyręs gyvenimo nesėkmes jis pradeda įtarti, kad nėra toks labai protingas, kad visgi kartais elgiasi kvailai.

Kai kvailys pradeda įtarti, kad yra kvailys, nuo to momento jis jau nebėra toks kvailas! Žmogiška išmintis ima pasireikšti, kai suvokia savo ribotumą, kai į viską žvelgia atsargiai, bet nelieka abejonėse ar nežinioje, tačiau eina link tikrumo, kad priimtų atsakingus ir toliaregius sprendimus.

Šio sekmadienio evangelijos skaitiniuose iškeliama išminties tema, tačiau neapsiribojama žmogišku supratimu, bet einama link religinės,  išganingos išminties klausimo. Vestuvių baliaus kontekste pasirodo dviejų tipų pamergės: atsakingos, toliaregės, išmintingos bei naivios, paviršutiniškos, neatsakingos. Toks tuomet buvo paprotys, kad jaunikis tyčia vėluodavo į vestuvių balių, todėl nuotaka ir pamergės turėjo jo laukti. Senojoje hebrajų tradicijoje nuo sužadėtuvių-pirminių vestuvių iki vestuvių puotos bei apsigyvenimo kartu turėjo praeiti maždaug metai laiko (našlėms – apie 3 mėnesius). Taigi, santuokos ir vestuvių klausimas buvo stipriai pažymėtas laukimo nuotaikos bei įtampos. Išgirdus jaunikio svitos keliamą erzelį pamergės bėgo jos pasitikti. Evangelijoje minima, jog tai buvo vidurnakčio laikas, todėl reikėjo užsidegti žibintus, pašviesti sau ir svitai kelią. Čia paaiškėjo, jog dalis pamergių neturi alyvos, nepasirūpino iš anksčiau, bėgo pirktis ir nebepasitiko jaunikio. Tasai įsižeidęs ant jų užsirakino duris ir liepė joms, besibeldžiančioms, nešdintis iš ten: “Aš jūsų nepažįstu”.

Šiame pasakojime atsiskleidžia dvi temos, dvi problemos. Vieną iš jų galima būtų apibūdinti kaip nesugebėjimą atskirti esminių dalykų nuo antraeilių: vietoj jaunikio ir jo vestuvių džiaugsmo paikosios merginos pasirinko tinginystę, paskui alyvą, kurios bėgo ieškoti. Jei be degančių žibintų būtų pasitikusios jaunikį, turbūt būtų gėdinga, tačiau mažesnis blogis nei kad visiškai nepasitikti. Kita problema – tai nenoras ar nesugebėjimas pramatyti, planuoti ateitį ir galimus iššūkius. Tai liudija apie abejingą, tingią, neatsakingą, mąstyti nenorinčią sąmonę, asmenybės moralinį, intelektualinį ir dvasinį silpnumą, kuomet gyvenama tik dabartimi, nenorima pažvelgti plačiau.

Šio biblinio pasakojimo kontekste į galvą ateina Lenkijoje vykstantis kairių ir liberalių pažiūrų moterų streikas (nedidelė reakcinga rėksnių moterų dalis), reikalaujant laisvų abortų, t.y. pradėtų žmogiškųjų būtybių, vaikų, neriboto žudymo. Emancipuotos, žiaurios, žmogišką dvasią praradusios egoistės moterys, neretai lezbietės, vaiką traktuoja kaip didžiausią savo priešą, kuris grasina atimti joms pinigus, karjerą, malonumus, laiką ir jėgas. Jos reikalauja, kad valstybė privalomai joms finansuotų aborto procedūras, o paskui ir ligos, bedarbystės, globos, senatvės pensijų išmokas, linksmintų ir guostų senatvėje, vientavėje ir pan. Koks absurdiškas ir trumparegiškas požiūris… Valstybės ekonomiką, socialinę struktūrą, išmokas, sienų apsaugą ir t.t. užtikrins tie, kurie gimė, kurių nenužudė. Demografinių problemų akivaizdoje reikalauti neribotų abortų yra aklumas, beprotybė ir atsakomybės nebuvimas. Paskui tos žudikės reikalaus lygių teisių su tomis, kurios nežudė, pagimdė, užaugino savo vaikus. Juos privers mokėti joms išmokas. Reikėtų palinkėti joms ubagauti gatvėje.

Palyginime apie namą ant smėlio ir uolos Kristus teigia, jog kas klauso ir vykdo Dievo žodį, tas stato ant uolos, o audroms ir žemės drebėjimams užėjus namas atsilaikys. Kas girdi Dievo žodį bet jo nevykdo, tas stato ant smėlio, todėl gyvenimo negandoms užėjus egzistencijos namas griūna. Dievo įsakymo nežudyti nekalto žmogaus, nežudyti negimusių vaikų laikymasis yra statymas ant  uolos, kuri leis tautai, valstybei, visuomenei atsilaikyti prieš įvairias istorines negandas. Šv. Jonas Paulius II sakęs, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities, išreiškia aborto pasekmes – tai statymas ant smėlio, valstybės pamatų griovimas. Tikroji išmintis yra pripažinti Dievo teisumą ir laikytis jo valios.

Kai prezidentui Linkolnui teko išgyventi dideles problemas šalies valdyme, kažkas jam palinkėjo: “Pone prezidente, tegul Dievas bus su jumis šituose sunkumuose”. Prezidentas atsakęs: “Dievas visada bus su manimi, jei būsiu tiesos ir gėrio pusėje”. Dievo įsakymai yra išganingi, jų užlaikymas reiškia buvimą teisingoje pusėje, Dievo palaiminimą ir išganymo pasiekimą. Jei mes su tikėjimo ir tiesos žibintais pasišviesdami einame per gyvenimą, tikime sutiksią ateinantį Viešpatį. Šviesos neturintys puldinės į visas puses jos ieškoti, kur jos nėra, todėl nesutiks Viešpaties, bet visur matys uždarytas duris, padėtį be išeities.

Evangelijoje minima vestuvių šventė – tai gyvenimo džiaugsmo simbolis. Biblijoje ne kartą Dievo ir žmonių sandora perteikiama vestuvių puotos simboliu. Dalykas yra akivaizdus, kad tas, kuris nemyli to, ką Dievas myli, neturi bendrystės su Dievu. Dievas myli žmogų ir noriai bei gausiai pašaukia juos į egzistavimą. Kas nekenčia ir žudo Dievo mylimus žmones, tas tampa Dievo priešininku ir velnio, eksterminatoriaus-žudiko, bendru. Kol pasilieka su tokia nuostata, tol durys į gyvenimo džiaugsmą jam bus užvertos.

Išmintingos merginos ir moterys pasižymi žmogiška širdimi, kilniais jausmai, pagarba tam, kuris gali ateiti netikėtai, ne tik Viešpačiui, bet kitam žmogui. Pasitikti su degančiais žibintais, su meile, viltimi ir džiaugsmu ateinantį Viešpatį ir ateinantį į šį pasaulį žmogų – tokios yra išmintingos, Dievo mylimos moterys, kurios dalyvauja gyvenimo ir gyvybės šventėje ne tik šiame pasaulyje, bet ir amžinybėje.

 

Kas ciesoriaus ir kas Dievo? XXIX-A sekmadienis

Šį sekmadienį pasigirsta Izraelio tautos religinio ir politinio elito klausimas Jėzui politikos reikalu, kuris turėjo nuvesti Jėzų į politinį konfliktą ir su okupantų valdžia, ir su savąja tauta: ar valia mokėti mokesčius ciesoriui (imperatoriui)? Tai vienas iš kelių atvejų, kai Jėzų bandyta įvelti į politines intrigas. Jėzus paėmė romiečių monetą – sidabrinį denarą, kurioje grožėjosi imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas. Tai buvo blogos reputacijos asmuo, pasižymėjęs iškrypimais, keistumais ir beprotybėmis. Monetoje jis vaizduotas romiečių pagoniškos religijos vyriausiojo kunigo rūbais. Dieviškasis imperatorius, dieviškojo Augusto sūnus savo rankose buvo sutelkęs ir religinę, ir civilinę valdžią. Toks mirtingo žmogaus traktavimas buvo nepakeliamas žydams, jiems buvo didelis pažeminimas, kadangi laikė save išskirtine Dievo, o ne imperatoriaus nuosavybe. Prievartinis mokestis pagonims, mokamas nuo kiekvienos galvos, buvo jų tikėjimo ir savigarbos sumenkinimu. Žydai apie tai diskutavo, buvo priešiškai nusiteikę, todėl užduotas Jėzui klausimas savo galimais atsakymais buvo pavojingas. Jei būtų raginęs nemokėti, taptų Romos imperijos priešu ir fariziejai nepatingėtų jo įskųsti vietininkui, o už tai lauktų nukryžiavimas. Jei būtų sakęs, kad reikia mokėti, būtų savo tautiečių nekenčiamas, susikompromituotų kaip mesijas, nes tauta tikėjosi savo tautos išvadavimo nuo Romos okupacijos priespaudos, primestų žeminančių mokesčių ir t.t. Žydai laukė Dovydo karalystės atkūrimo ne tik dvasine, bet ir politine prasme. Aišku, vėliau Jėzus davė suprasti, kad jis nesiruošia būti politiniu lyderiu ir tautos išlaisvintoju iš okupacinės valdžios, taigi, nepateisino jų lūkesčių kaip mesijas.

Jėzus permatė politikuotojų klastingas mintis, kadangi buvo nuovokus, intelektualus ir įžvalgus.  Žydų lyderių užvesta diskusija buvo nesąžininga, jiems nerūpėjo problemos išsprendimas ar tiesos radimas, bet turėjo tikslą sumenkinti, apjuokti, sunaikinti oponentą. Pradžioje jie Jėzų „vaišina“ pagyromis, tarsi paglosto, bet turi tikslą smūgiuoti: „mokytojau, žinome, kad esi tiesiakalbis, bet pasakyk mums…“. Dėl šios priežasties Jėzus vadina juos veidmainiais. Graikiškame biblijos tekste  naudojamas žodis hypokritos – kas reiškia blogą aktorių, kuris po savo kauke slepia  savo tikrą veidą. Tokiais netikusiais aktoriais evangelijos pasakojime yra didingumu, autoritetu, prabangiais rūbais, šventomis pareigomis, apeigomis, tradicija ir biblija besidangstantys žydų religiniai lyderiai.

Kristus savo išmintingu atsakymu nurodo, jog žmogaus gyvenimas vyksta dviem kryptimis ir dvejose plotmėse: žemiškoje ir dvasinėje. Tai krikščioniškoje filosofijoje vadiname horizontalizmu ir vertikalizmu bei primena kryžiaus ženklą: mes suprantame save kaip tikinčius žmones, turinčius ryšį su Dievu, ir laikome save žemės gyventojais, visuomenės nariais, piliečiais. Tokiu būdu kryžius tampa meilės Dievui ir artimui įsakymo grafine išraiška, nurodanti priedermę būti geru tikinčiuoju ir geru piliečiu.

Mes pripažįstame tas dvi tikroves, du savo gyvenimo išmatavimus, žemišką ir dvasinę tvarkas, kurios yra autonomiškos viena kitos atžvilgiu, tačiau yra esminiai susijusios. Praėjo daug laiko, kol jų ribos buvo tinkamai nubrėžtos. Istorijoje žemiški valdovai pretendavo būti ne tik žemiškais valdytojais, bet ir dvasininkais. Kaip ir kad minėti Romos imperatoriai. Iki pat vienuolikto amžiaus vyskupų ir popiežiaus valdžia buvo priklausoma nuo karalių ir didikų. Tam pasipriešino ir išgyvvendino popiežius Grigalius VII, vadinamas didžiuoju, kuriam tai brangiai kainavo, buvo nuimtas ir ištremtas. Galiausiai jo oponentas, cezaropapizmo (imperatoriaus valdžios popiežiui ir vyskupams)  atstovas imperatorius Henrikas IV privalėjo nusileisti, savo sūnaus Henriko V priverstas atsisakė sosto. 1122 metais pasirašytas Vormacijos konkordatas, kuriame Kalikstas II ir Henrikas V atskyrė pasaulietinę ir dvasines valdžias. Bažnytinė valdžia tapo laisva skirstyti bažnytines pareigybes, o simboliniu ženklu buvo kryžiaus uždėjimas ir žiedo užmovimas.

Jonas Paulius II 1988 m. Europos Parlamente kalbėdamas pripažino, jog mūsų europietiška istorija ir kultūra turi daug pavyzdžių, kaip yra peržengiamos ribos tarp to, kas priklauso Dievui ir kas priklauso ciesoriui. Kai kas ir šiandien prikiša kunigams, kad jie peržengia tas ribas ir kišasi į politiką. Vienoje spaudos konferencijoje Jonui Pauliui II buvo papriekaištauta, kad jis kišasi į politiką komentuodamas karo pabėgėlių stovyklų sąlygas Vietname. Tuomet popiežius atsakęs tvirtu balsu: „gerbiamasis, čia ne politikos, čia žmogiškumo klausimas, žmogiškumo problema“. Yra vertybės ir situacijos, kuomet politika privalo atitikti moralės, sveiko proto, prigimtinio ir dieviškojo įstatymo kriterijus. Dvasinė valdžia nusišalina nuo politikos kaip praktinio visuomenės organizavimo, tačiau negali nusišalinti nuo politikos moralinių, bendražmogiškų ir religinių prielaidų.

Mūsų šalies žmonės nepasižymi lojalumu savo šaliai ir jos įstatymams, pilietiškai dar yra  nesubrendę, nes daug dešimtmečių šią šalį valdė svetimos ir priešiškos valdžios, todėl iš inercijos savo valdžią laiko priešu. Laikas keistis, laikas tapti atsakingais ir sąmoningais piliečiais. Neįmanoma būti geru krikščioniu, jei nesistengiama būti ir geru piliečiu. Jei esame ištikimi Dievui mažuose žemiškuose reikaluose, tuomet mums bus patikėti ir didesni dalykai Danguje. Žegnojantis reikia pagerbti ne tik kryžių ir Jėzaus kančią, tačiau nuolat prisiminti savo gyvenimo vertikalizmą ir horizontalizmą, jog privalu būti ir geru krikščionimi, ir geru piliečiu.

Šv. Pranciškus Asyžietis

 

Bandant suprasti šventumą, islamo evangelizavimą ir ekologiją.

Kas aš esu. XXI-A eil.sekmadienis

Kartais žmonės mėgsta pagasdinti vienas kitą pasakymu „ar žinai kas aš esu, su kuo turi reikalų?“. Paaiškėja, kad yra, pavyzdžiui, vietinio policininko antros eilės pusbrolis. Be abejo, žmonių tarpusavio ryšiai arba išaukština, arba pažemina, būna naudingi arba žalingi. Sėkmė turi daug draugų, o nelaimė – nei vieno, norinčių pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose netrūksta. Kaip sakoma, parodyk, su kuo draugauji, ir pasakysiu, kas esi.

Šio sekmadienio skaitiniai perteikia mintį, jog žmogaus santykis su Dievu daro didelę įtaką, keičia jo asmenį, jo galią ir net tapatybę. Neištikimajam šventyklos viršininkui Šebnui, kuris nusigręžė nuo Dievo, skelbiamas nuosprendis: bus atimti kunigo rūbai, nujuosta juosta, atimti raktai ir perduoti ištikimajam Eljakimui.

Panašų pokalbį išgirstame šios dienos evangelijoje Jėzui klausiant, kuo žmonės jį laiko, kuo laiko jį apaštalai. Nuomonės įvairios, tačiau tik apaštalas Petras išpažino jį esant tikrąjį ir vienintelį Mesiją, tikrą ir vienintelį Dievo Sūnų. Jo tikėjimas ir santykis su Jėzumi lėmė, kad jis iš Dievo gavo naują tapatybę, naujas užduotis ir galią. Neatsitiktinai krikščionybės tradicijoje yra išlikęs vardų keitimo paprotys, kai artėjant prie Kristaus, ar vienuoliui, ar popiežiui suteikiamas naujas vardas.

Kiekviena smulkmena šv. Rašte yra reikšminga. Jėzaus klausimas apie tikėjimą ir tapatybę nuskamba Pilypo Cezarėjos apylinkėse, kuriose buvo išplitę romėnų pagoniškosios religijos papročiai. Ten stovėjo romėnų stabo Pano šventykla, o toji būtybė buvo vaizduojama su ožio kojomis ir nuo pusiaujo žmogaus pavidalu. Biblijoje minimame Korinte buvo romėnų Deivės Afroditės šventykla, kurioje vienu metu kultine prostitucija galėjo užsiiminėti 13 000 pagonių. Pastebime, jog romėnų mitologijoje buvo sudievintos ir suasmenintos žmogaus aistros, kitaip sakant, žmogų valdantys gaivalai.

Jėzus klausė apaštalų ir tuo pačiu mus, kuo jis yra mums ir kas mums yra dievybė: tikrasis ir gyvasis Dievas ar žmonių pramanai. Nuo to keičiasi žmogaus tapatybė ir jo vardas: arba jis Dievo vaikas, arba svetimas kaip savo nuomonės, aistrų irdemonų vergas.

Duonos padauginimas ir trys kontrastai. XVIII-A eil.sekmadienis

Duonos padauginimo stebuklas, apie kurį pasakoja šio sekmadienio evangelijos skaitinys, Biblijoje minimas 6 kartus, nors evangelijų tėra 4. Šis įvykis buvo paliudytas 5000 vyrų, o su jais buvo nemažai moterų ir vaikų, maždaug 20-30 000 žmonių.

Tarp kitų Jėzaus stebuklų duonos padauginimas yra vienas iš svarbiausių, centrinių, kuris paaiškina ne tik Dievo norus, bet ir žmogaus egzistencinę būklę, todėl kas nesupranta šio įvykio, tas nesupranta ir viso Jėzaus mokslo, krikščionybės. Savo esme tai toks aiškus įvykis, kuris nereikalauja paaiškinimo. Bet visgi kai kuriuos dalykus verta aptarti plačiau. Šis įvykis padarė didelį įspūdį ne tik Jėzaus mokiniams, bet ir Izraelio tautai; jo „reitingai“ dėl to smarkiai pakilo ir tauta pasišovė paskelbti Jėzų savo karaliumi.

Būtina atkreipti dėmesį į tame pasakojime pateiktus kontrastus, priešingybes. Duonos padauginimo stebuklas atpasakojamas iš karto po Jono Krikštytojo žūties paminėjimo. Jauna šokėja ant padėklo neša savo intrigantei motinai nukirsdintą Jono galvą. Štai ką mums duoda, ką gali pasiūlyti šis pasaulis, jo valdovai ir šis gyvenimas – mirtį, ir dar šokio žingsneliu ir ant jaunystės rankų. Ironizuojant, galima teigti (mokslas įrodė), kad statistiškai vienam žmogui tenka viena mirtis. Tuo tarpu Jėzus liepia apaštalams išdalinti žmonėms padaugintą duoną – gyvybės simbolį. Tai Dievui šlovė, kad žmogus gyvena, jo valia, kad visi jam gyventų. Padaugintos duonos įvykis apreiškia Jėzaus misijos esmę, jo troškimą: mus gydyti, gelbėti ir apdovanoti gyvenimu.

Antrasis evangelijos skaitinyje parodytas kontrastas – duonos padauginimas įvyksta dykumoje. Tai vieta, kuri yra nesuderinama su gyvybe, čia beprasmiška ieškoti duonos. Dykuma yra mirties ir demonų vieta. Jėzus dykumoje dalina žmonėms duoną – tai neatsitiktinė aplinkybė, nes Dievas nori per tai pranešti, ką galvoja apie mūsų gyvenimą. Šiuo metu mes esame toli nuo Dievo, ištremtieji, netekę Dievo ir jo dovanų, o mums beliko toks gyvenimas, kuris, palyginus su Rojumi, labiau primena dykumą. Mes netekome pilno, tobulo gyvenimo, mums beliko kažkokie trupinėliai ar šukės. Nors pasitaiko ir dabar nemažai gėrio trupinių, tačiau tai nėra Rojus ir pilnatvė. Kažkas  nuostabaus, kad kelionėje per pasaulio dykumą atsiveria dosnioji Dievo ranka, kuri duoda gyvybę.

Akivaizdu, kad duonos padauginimo įvykiu Jėzus vedė savo mokinius į Eucharistijos paslaptį, kuomet jiems apreiškė Save, savo Kūną bei Kraują kaip dangiškąją Duoną, gyvybės šaltinį. Eucharistijos dovana toliau įgyvendina žemiškojo pasaulio dykumoje esančių minių maitinimo įvykį.

Trečias kontrastas ar gal net nesusipratimas, žmogiškai žvelgiant, – tai Jėzaus paliepimas apaštalams daryti tai, ko jie nesugeba: „Jūs jiems duokite duonos“ (duokite, ko neturite, ir darykite, ko nesugebate). Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvelės apaštalų rankose turi pamaitinti tūkstantines minias. Tai tampa įmanoma tik todėl, jog apaštalai paliepti dalino, o Jėzus daugino, t.y. Jėzus pasiliko apaštalų tarnystėje, kunigystės sakramente, kai žmogiškas nesugebėjimas užleidžia vietą Dievo veikimui ir visagalybei. Toji nuostaba aplanko mus ir dabar: ar gali žmogus atleisti nuodėmes, perkeisti duoną į Švč. Sakramentą, teikti sakramentus, nuvesti į išganymą sielas? Žmogus negali, bet Kristus kunigystės sakramente gali. Tokį tad paradoksą išgyvename kunigystės atžvilgiu.

Kristus davė mums dangišką duoną, kurią turime nuolat priimti: Bažnyčia įsako nors kartą metuose priimti šv. Komuniją, o ypač mirties akivaizdoje kaip Vijatiką – kelionės maistą. Statistika liūdna. Miestuose vos 20 procentų laidojamų katalikų būna aprūpinti šv. sakramentais, daugumas miršta tarsi evangelijos, Kristaus, Bažnyčios nebūtų. Jų kelionė pas Dievą tapo komplikuota ar net užkardyta.

Trokškime gero sau ir savo artimiesiems, ypač tada, kai pasaulis nieko gero nebegali duoti tik mirtį. Išganytojas tiesia mums savo rankas ir duoda duonos, kuri neša amžiną gyvybę ir gyvenimą.

Purpurinės raugės. XVI A eil. sekmadienis

Daugybė Dievo įvaizdžių sutinkame šv. rašte. Šio sekmadienio evangelijoje girdime, jog Dievas turi geros sėklos tarsi koks  sėklų parduotuvės savininkas.

Dažnai žmogus meldžia Viešpatį sau ir kitiems laimės, džiaugsmo, gerumo, kantrumo ir kitų dorybių, tačiau nesusimąsto, jog šios vertybės yra vaisiai, o ne sėklos. Pajuokaujant būtų galima tarti, jog sėklų parduotuvėje vaisiai nepardavinėjami, juos reikia pačiam išsiugdyti. Panašiai Dievas suteikia mums gerus pradmenis, kuriuos turime vystyti ir patys.

Evangelijos pasakojime girdime, jog šalia geros Dievo sėklos velnias beria blogio grūdus. Minimos raugės yra blogos tuo, jog jų sėklos yra nuodingos, todėl sumalus nedidelį jų kiekį su kviečiais, miltai tampa pavojingi sveikatai ir gyvybei. Tuo tarpu raugės daigai išoriškai beveik nesiskiria nuo kviečių želmenų, kol nesuauga. Velnio strategija atsižvelgia į tai, kad blogis būtų panašus į gėrį, nes kitaip jo niekas nenorės. Kai reikalai ima vystytis, tik pagal padarinius ir vaisius galima atskirti, kas yra kas. Kartais būna per vėlu.

Žmogaus širdis yra atvira priimti visokias įdėjas, todėl jis panašus į dirvą, kurioje įsitvirtina ne tik geros, tačiau menkos vertės ar net pražūtingos vertybės. Net ir geri žmonės gali pasiduoti pagundoms ir įvykdyti beprotybę.

Šiais laikais vaikų ir jaunimo ugdymas yra panašus į sėjimo lenktynes: kas greičiau ir daugiau, ir kokių vertybių bei idėjų sielose pasės. Šeima, mokykla, parapija kartais jaučiasi bejėgiai prieš destruktyvią televiziją, internetą ir bendraamžių įtaką, kuomet imlus protas prisigeria blogų vaizdinių, pavyzdžių ir teiginių.

Mūsų aplinka turi nemažai įtakos, kas bus pasėta sielose. Amerikos prezidentas Karteris savo atsiminimuose rašė apie vieną šeimą, kuri po bankroto liko be namų, buvo priversti kelis metus gyventi automobilyje. Jų moksleivis sūnus lankė protiškai atsilikusių klasę, kadangi sunkiai ėjosi mokslas. Vyriausybės programos dėka šeima buvo apgyvendinta naujuose namuose, tačiau kitoje valstijoje. Moksleivis buvo priimtas į naują mokyklą ir į įprastinę klasę, kadangi jo asmeninė byla pražuvo, vadovybė nežinojo jo praeities. To vaikino pažymiai naujomis sąlygomis pasidarė vieni iš geriausių klasėje. Ši istorija liudija, kad benamių sūnaus širdyje buvo pasėtos nepasitikėjimo, menkavertiškumo mintys, jis buvo blogai traktuojamas ir vertinamas, todėl blogio sėkla slopino jo dvasią. Atsiradus orumo ir pagarbos sąlygoms, jo širdis patyrė naujas, geras vertybes, kurios padėjo pelnyti puikių pasiekimų.

Esame daugiau ar mažiau permaišyti su blogiu, todėl beprasmiška ieškoti idealių žmonių. Bet yra tikrai blogos valios žmonių, kurie elgiasi kaip velnio raugės. Kažkas bandė paskaičiuoti, kiek mūsų visuomenėje, parapijose ir grupėse tokių galėtų būti: tarp 15 ir 20 procentų. Jie nenori taisytis, jų neįmanoma pataisyti. Dėl jų ne vienas teisus žmogus prarado viltį ir įkvėpimą gyventi.

Visgi Viešpats liepė būti kantriais, nes raunant blogį, galime pažeisti ir gėrį. Ne tik operacijos metu šalinant vėžinį audinį sudaromas pavojus organų funkcionavimui, tačiau ir žmonių visuomenėje siekiant radikaliai pašalinti nedorybes ir bloguosius.

Paprastai raugės žydi baltai, bet bažnyčios raugės kartais žydi ir violetine, ir purpurine spalva, o jų veiklos vaisiai giliai iškreipia ir apnuodija tikinčiųjų bendruomenę. Kokia didelė kančia būna bažnyčioje, kai vyskupas ar kunigas yra raugė, tačiau bandant išgyvendinti juos galima pramušti bažnyčios valtyje skylę ir paskandinti parapiją ar vyskupiją.

Kyšius išmušinėjantis gydytojas yra dviprasmiškas. Jis elgiasi kaip raugė, bet jo darbas yra gyvybiškai svarbus žmonių sveikatos palaikymui. Jis stengiasi geriau gydyti ligonį, kai iš jo gauna papildomą užmokestį, tačiau abejingai praeis pro tą, kuris nesusimokėjo. Iš dalies kalta valstybės sveikatos politika. Jei siektume pašalinti ir sužlugdyti papildomą užmokestį imančius medikus, išmuštume valstybės laive skylę.

Tas 20 procentų piktavalių, ciniškų, veidmainių raugių yra beveik neišgyvendinama visose srityse, tame tarpe ir medicinoje, ir bažnyčioje. Jie tarsi kokia neišvengiama blogybė, tarsi duoklė velniui, pasėta velnio sėkla visuomenės lauke, kurią sunku atskirti nuo gerų žmonių.

Jėzaus pasiūlytas kovos su raugėmis metodas remiasi kantrybe, leidžiant pasirodyti vaisiams, kad pagal juos būtų galima spręsti ir teisti. Kitas būdas kovoti su raugėmis – gausiai sėti gerą sėklą, kad būtų mažiau vietos ir galimybių blogiui plisti, kurti sveiką ir vertingą aplinką.

Deja, į Nojaus laivą, kuris turėjo užbaigti blogųjų padermę, įsėdo Nojaus sūnus Chamas. Deja, gerieji gyvena šalia blogųjų, gėris šalia blogio, priklauso, ką labiau remsime, tai ir išplis.

 

Nuotraukoje matyti, kaip erezijofilai vyskupai neša į bažnyčią pagonių dievybės pačamamos stabą. Dieve pasigailėk ir gelbėk nuo panašių bažnytinių raugių, nuo vilkų, kurie nešioja ne avinėlių, bet ganytojų kailį.

 

 

Kas turi ausis. XV A eil. sekmadienis

Šį sekmadienį Jėzus ragina pasitikrinti ausis: „kas turi ausis, teklauso“. Keistokai skamba šis raginimas, jei šią logiką pritaikytumėme ir kitiems atvejams: kas turi kojas – tevaikšto, kas turi dantis – tekramto, kas turi skrandį – tevirškina…

Turėti ausis dar nėra viskas, tačiau girdėti – tikroji ausų turėjimo prasmė. Dėl įvairių priežasčių žmogus gali negirdėti: senatvės, invalidumo, ausų kištukus naudodamas miegui ir t.t. Yra ir savanoriškas, išankstinis nenoras girdėti, kurį galima pavadinti dvasiniu ar psichologiniu kurtumu. Dažniausiai nenoras girdėti liečia tam tikras temas, kurios žmogui yra nepriimtinos, skaudžios, ar nesuprantamos.

Vienos parapijos klebonas pajuokavo, jog jo bažnyčioje nėra prasmės pamokslauti, kadangi vieni parapijiečiai neprigirdi (dėl senatvės), o kiti yra šventi (pasiekę tokį laipsnį, kai neįmanoma arba nebenori keistis).

Žmogus turi daug „ausų“ rūšių. Štai keletas pavyzdžių. Kažkada buvo pranešimas spaudoje, kad po automobilio ratais žuvo kurti moteris, kuri neišgirdo jo keliamo triukšmo. Kalėjime sėdintis jaunuolis pripažino, kad jei būtų klausęs tėvų, nebūtų padaręs nusikaltimo ir nebūtų patekęs į šią įstaigą. Jei pirmasis žmogus Adomas būtų paklausęs Dievo ir nevalgęs uždrausto vaisiaus, nebūtų ištremtas iš rojaus ir užsitraukęs prakeikimo visai žmonijai.

Apie tyčinį nenorą įsiklausyti, išgirsti ir klausyti Viešpats kalba plėtodamas sėjos palyginimą, kai į žmonių širdis tarsi grūdai sėjamas Dievo žodis, dieviškas pažinimas ir idėjos, čia rasdamas arba nerasdamas palankumą. Palyginimas apie sėjėją būtų pakankamai absurdiškas, jei priimtume jį tiesiogiai, nes atrodytų, jog kažkoks aklas ar girtas sėjėjas išėjo sėti kur papuola: ant kelio, ant uolų, tarp krūmų… Nemačiau dar daržininko, kuris morkas sėtų ant kelio. Pasirodo, čia kalbama apie skirtingas žmonių sielas, apie dvasines ir psichologines sąlygas, kurios lemia Dievo žodžio ir malonės priėmimo veiksmingumą.

Dievas kreipiasi į kiekvieną sielą, nes jo geroji valia siekia kiekvieno žmogaus išgelbėjimo. Žmonių atsakymai yra skirtingi. Ne tik tėvai skundžiasi, kad vaikai jų negirdi, tarsi bertų žirnius į sieną, tarsi ant žąsies vandenį, tačiau ir Viešpačiui nėra lengva su žmogumi. Tos pačios bėdos ir priežastys kasdienybėje būdingos ir tikėjime: uždarumas, užmaršumas, išsiblaškymas, paviršutiniškumas, neatsakingumas, tingumas. Visa tai dieviškąją tiesą ir malonę padaro bergždžią, neveiksmingą atskiro žmogaus atveju.

Įdomus ir perspėjantis yra Jėzaus pasakojimas apie atlekiančius paukščius, kurie surenka neprigijusius grūdus. Bažnyčios tėvų ir dvasinių mokytojų komentaruose pasigirsta teiginiai, jog čia pasakojama apie piktąsias dvasias, kurios sugeba išplėšti iš žmogaus paskutinius gėrio ir malonės grūdus.

Dievas save pristato kaip kantrųjį ir viltingąjį sėjėją, kuris sėja gėrio ir tiesos grūdus net į beviltišką širdžių lauką, negailėdamas pastangų ir resursų. Į šį darbą pašaukta ir Bažnyčia, kad šalia plačios blogio ir nuodėmės formų pasiūlos būtų galima atrasti gėrio pradmenų, kad padėtų puoselėti širdžių dirvas, kuriose tiesa ir malonė galėtų įsišaknyti ir nešti išganymo vaisius.

Prašome Viešpatį duoti mums naujas ausis, kad išgirstume, ir naują širdį, kuri suprastų jo išmintį. Prašome naujos sėklos pasėjimo mūsų širdyje, kad mumyse pradėtų vystytis dangaus karalystės vertybės: tiesa, gėris, teisingumas, meilė, taika ir džiaugsmas.

Ko bijoti ir ko ne. XII-A eilinis sekmadienis

Baimės nereikia mokytis, jos išmokstame savaime. Mums pažįstama visa paletė baimės atspalvių –  nuogąstavimas, nerimas, išsigandimas ir t.t.  Vienokias baimes turi vaikai, kitokias jaunimas, dar kitokias suaugę ir vyresnio amžiaus žmonės. Ir pagrįstai, ir nepagrįstai, net iki beprotybės.

Evangelijoje neieškokime recepto beprotybei, nes kai kada bijoti, išsigąsti ir nerimauti reikia: “Bijokite, kas gali jūsų sielą nužudyti ir įmesti į pragarą”.  Ko natūraliai neturime – tai pagarbios Dievo baimės, kurios reikia mokytis ir kuri yra viena iš Šventosios Dvasios  dovanų. Bijoti Dievo labiau nei žmogaus, bijoti pragaro ir sunkios nuodėmės, bijoti savo gyvenimo beprasmybės ir sielos pigumo, bijoti prarasti dieviškąsias dorybes – tai dar ne visas sąrašas dalykų, kurie mums turėtų rūpėti.

Jėzaus pamokymuose randame dalykų, kurių jis draudžia bijoti. Vienas iš jų – turėti bedievišką baimę, kuri kyla iš netikėjimo. Tokią baimę reikia įveikti pasitikėjimu, jog Dievas žino kiekvieną pasaulio žvirblį ir galvos plaukų skaičių, jog jis pažįsta ir mane, jog jo Apvaizda vadovauja viskam, darbuojasi ir mano labui, jei tik pats sau nekliūdau.

Jėzus draudžia bijoti, kai reikia liudyti tikėjimą ir Dievą: jei išsiginsi manęs žmonių akivaizdoje, išsiginsiu tavęs savo Tėvo akivaizdoje. Savo Tėvą ir tiesą Jėzus liudijo drąsiai,  dėl to turėjo tiek priešų. Vienas vyskupas juokavo, kad kur tik apsilanko, visur jam siūlo tai kavos, tai arbatos, visi jam būna malonūs. Tuo tarpu dauguma atvejų Jėzaus pasirodymas ir kalbos baigdavosi konfliktais, užsipuolimais, grasinimais, pavojumi sveikatai ar gyvybei, kadangi užgaudavo tautos lyderių tuštybę  savo nepatogiomis kalbomis. Galima net paskaičiuoti statistiškai, jog trečdalis evangelijų tekstų yra konfliktų, neapykantos persmelktų. Kai kurie autoriai teigia, jog Jėzus turėjo neurotinę asmenybę, o biblija yra neapykantos pilna knyga. Čia derėtų pasakyti, jog apskritai žmogaus ir Dievo dialogas nebuvo sklandus, pilnas prieštaravimų ir įtampos, todėl žmogaus pykčiu ir neteisybėmis yra persmelkta ši knyga.

Bijome konfliktų, atmetimo, pajuokos, likti vieni, todėl stengiamės prisitaikyti prie daugumos. Be abejo, evangelija nėra receptas beprotybei, tačiau ji ragina būti tvirtais tiesoje ir tikėjime. Išpažinti tikėjimą visada buvo daugiau ar mažiau rizikinga. Buvo tarybiniai laikai, kai kalbėta į ausį, atėjo laikai, kai galime skelbti nuo stogų. Bet ir vėl vis labiau įsigali socliberalios ideologijos diktatas, kuomet kai kurias temas gvildenti yra tabu, draudžiama, norima užčiaupti, todėl skelbti lytinę orientaciją tapo oru, o liudyti tikėjimą gėdinga.

Covid19 epidemijos metu įsitikinau, kokie bailūs yra tikintys žmonės. Tikėjimo heroizmo apraiškų – vos vienas kitas. Baimės ir netikėjimo epidemija užvaldė ne tik pasauliečius. Net tiršta bailių, įsiteikėlių, karjeristų dvasininkų, kurie labiau rūpinasi žmonėms patikti, bet ne Dievui. Dabartinė bažnytinė aplinka yra nuodinga tikėjimo herojams. Anglų rašytojas ir konvertitas į katalikų tikėjimą Oscar Wild sakęs, jog Anglija yra vidutinybių rojus ir kilniųjų skaistykla. Parafrazuojant galima teigti, jog gali būti dar blogiau: kai šalis ir bažnytinė aplinka tampa rojumi menkystoms ir pragaru ant žemės teisiesiems.

Metinė jėzaus Širdies šventė. Iš 2012 metų

Mūsų šalyje nemažai žmonių serga širdies ligomis. Pasitaiko, kad kai kuriems iš jų persodinama širdis. Girdime, kad ir kai kurie kūdikiai gimsta turėdami širdies ydų, o tai lemia nepakankamą organizmo aprūpinimą deguonimi, maisto medžiagomis, žmogus negali augti, darbuotis.

Sakoma, kad žmogus turi ir dvasinę širdį, kažkokį asmens centrą, tapatybę ir sąžinę. Vaizdžiai kalbant, susirgti gali ne tik kūniška, tačiau ir dvasinė širdis. Iš tos vidinės gelmės  plūsta blogos mintys, sumanymai, jausmai, troškimai ir ydos. Blogas moralinis kraujas cirkuliuoja žmogaus vidiniame pasaulyje, neleidžia jam augti ir bręsti. Maža to, moralinė anemija persiduoda ir į išorę, yra užkrečiama.

Kartą vienas solidaus amžiaus vyras su didele pagarba pasakojo apie savo tėvus. Nors teko patirti karą, tremtį, kolektyvizaciją ir kitokias negandas, niekada negirdėjo tėvų murmant, koneveikiant, besidalinančius savo vargais ir nepasitenkinimais. „Vaikai, pasimelskime ir dirbkime“ – toks buvo paprasto valstiečio tėvo komentaras visų vargų akivaizdoje. Jie neužkrėtė vaikų depresija, sugebėjo „užnuodytą kraują“ apvalyti savo širdyje. Gal todėl savižudybės buvo išimtinai retos? Juk dabar dažnas net nesusimąsto, ką kalba, kokią blogų žinių „radiaciją“ paskleidžia visuomenėje.

Žmogaus širdies paslaptis: jis gali būti be galo geras, bet gali būti visiškai sugedęs. Kas įtakoja šį esminį vidinį virsmą? Gal įmanoma ir moralinės širdies transplantacija?

Atsakymą į šį klausimą pateikia Jėzaus Kristaus širdis, kuri yra visokio gėrio, malonės šaltinis, užuovėja geriesiems ir išganymo vartai klystantiems. Katalikų dvasingume yra gerbiama, kontempliuojama Švč.Jėzaus Širdis, kurio idealas, siekinys yra išreiškiamas maldos žodžiais: „Jėzau, padaryk mano širdį panašią į savo širdį“.

Į meilę atsiliepti meile – tokia yra krikščioniškojo dvasingumo prasmė. Išgirsta ir priimta Dievo meilė ima keisti ir žmogaus širdį, gali būti perduodama ir plisti. Savo esme katalikiškoji civilizacija buvo ne tiek daiktų ir dalykų, kiek Jėzaus perkeistų širdžių vienybė ir visuma.

Arkiv. C.M.Vigano laiškas prezidentui Trumpui

Buvęs popiežiaus nuncijus Jungtinėse Valstijose Arkiv. Carlo Maria Vigano, birželio 7 d. nusiuntė laišką prezidentui Trumpui, kuriame svarsto apie gėrio ir blogio kovą covid19 viruso ir masinių riaušių akivaizdoje.

Arkivyskupas teigia, jog esame kone biblinės kovos liudininkai, kuomet susirėmė dvi priešiškos pusės: politikos, ekonomikos ir žiniasklaidos valdytojai kaip mažuma ir šviesos vaikų dauguma. Gerieji žmonės  tapo niekšų įkaitais. Tos dvi jėgos visuomenėje egzistuoja kaip amžini priešininkai panašiai kaip amžinais priešininkais yra Dievas ir šėtonas. Šėtono vaikus galima lengvai atpažinti iš giluminės valstybės (anoniminė pasaulinė vyriausybė – mano pastaba) požymių, būtent ji vykdo įnirtingą kovą prieš prezidentą. Arkivyskupas mano, jog ir covid19, ir masinės riaušės Amerikoje yra kolosalaus masto socialinės inžinerijos operacija (chaotizacijos technologijų rezultatas – mano pastaba), suorganizuota tos besislapstančios jėgos, kuri veikia prieš piliečių ir juos atstovaujančios legalios valdžios interesus.

Arkivyskupas teigia, jog egzistuoja ne tik giluminė valstybė, bet ir giluminė bažnyčia. Yra ištikimieji ganytojai, kurie rūpinasi Kristaus kaimene, tačiau yra tikėjimo neturintys samdiniai, kurie nori išblaškyti kaimenę ir atiduoti ją plėšriems vilkams. Nebūtų nuostabu, jei tie samdiniai pasirodytų esą tamsybių vaikų sąjungininkai ir nekęstų šviesos vaikų. Kaip egzistuoja giluminė valstybė, taip egzistuoja ir giluminė bažnyčia, kuri išduoda savo pareigas ir išsižadėjo savo pašaukimo Dievo akivaizdoje.

Pasak nuncijaus, prezidentas Donaldas Trumpas aiškiai parodo, kurioje pusėje reikia būti: ginti negimusius vaikus, kalbėti apie persekiojamus krikščionis, remti piliečių religinę laisvę. Jis apgailestauja, kad prezidentas buvo užsipultas po jo apsilankymo nacionalinėje šv. Jono Pauliaus II šventovėje Vašingtone.

Ganytojas teigė, jog nerimą kelia vyskupai, kurie savo pasisakymais įrodė esą priešų sąjungininkais ir tarnauja giluminei valstybei, globalizmui, naujajai pasaulinei tvarkai, link kurio skuba visuotinės brolybės vardu, kuri nieko bendro neturi su krikščionybe, bet atkartoja masonų idealus, siekiant užvaldyti pasaulį, išmesti Dievą iš teismų, mokyklų, šeimų ir, galbūt, iš bažnyčių.

Arkivyskupas kviečia maldai už prezidentą Trumpą, už Jungtines Valstijas ir visą žmoniją, kuriai gresia dar neregėtas šėtono antpuolis.

Prezidento D. Trumpo reakcija buvo pozityvi, jis jautėsi pagerbtas šiuo ypatingu arkivyskupo Vigano laišku ir linki  tikintiesiems, ir netikintiesiems, visiems perskaityti jį.

Daugiau galima pastudijuoti adresu: https://www.lifesitenews.com/opinion/archbishop-viganos-powerful-letter-to-president-trump-eternal-struggle-between-good-and-evil-playing-out-right-now

Nuo savęs norisi pridėti, jog šio laiško teiginiai mums, postokupacinės valstybės gyventojams, yra labai suprantami ir pažįstami. Tarybiniais laikais bažnytinę struktūrą valdė komunistų partija ir slaptosios tarnybos. Buvo aišku, kad svetimos struktūros valdo per savo pastatytus ir užverbuotus dvasininkus. Kai kurie jau yra mirę, kiti ir toliau užima atsakingas pareigas, kyla karjeros laiptais, kai kurios vyskupijos dar tebėra užvaldytos buvusių bendradarbių (pasak Putino, jie nėra buvę, jie yra esami).

Dabar jau kitos svetimos struktūros vis labiau perima valdžią ir įtaką visuotinėje bažnyčioje bei įtakingų šalių vyskupijose, kuriant slaptas hierarchijos sąjungas (kaip antai liūdnai pagarsėjusi šv. Galeno sąjunga, nukreipta prieš pop. Benediktą XVI). Liūdnai pagarsėjęs Vatikano II vardu prisidengęs ir veikęs arkiv. Bugnini išaiškėjo kaip masonų narys, o buvo didžiausias liturginės reformos kombinatorius, apsukrumu ir manipuliavimu prastumęs reformos projektus.

Arkivyskupo Vigano perspėjimas ragina būti akylais ir išmintingais, bet drauge melstis ir darbuotis už bažnyčios grynumą.

Kiurksotojų adoracijos. Devintinės

Visos pasaulio religijos turėjo aukos sampratą ir reiškinį. Prie dievybės artėta, su ja bendrauta aukos kontekste. Būta ir baisių aukų, kai stabams buvo aukojamos žmonių gyvybės, tame tarpe ir kūdikių. Skaitant bibliją atrandi neįtikėtiną dalyką, kad išrinkoji tauta atsimetė nuo Dievo ir praktikavo Kanaano religiją, Aštartės ir Baalo kultą. Baalui izraelitai aukojo savo kūdikius. Kad kepamam kūdikiui pravirkus  tėvo širdis nesusvyruotų, užkimšdavo jam ausis arba už parankių jėga išvesdavo. Baisu apie tai net pagalvoti, kokiems poelgiams demonai įkvėpdavo savo sekėjus.

Apaštališkosios tradicijos krikščionybė taip pat turi savo auką – šv. Mišias, kuriose prisimename ir sudabartiname Jėzaus Kristaus asmeninę auką už pasaulio išganymą. Ši auka kyla iš paskutinės vakarienės ir Kalvarijos įvykio. Tai vienas iš nedaugelio ritualų, kuriuos Jėzus atliko ir kuris radikaliai skyrėsi nuo Jeruzalės šventyklos bei pagonių aukojimo apeigų.  Jėzus nerodė pirštu į kitas būtybes kaip aukotinas kitų labui, tačiau pats atidavė save kaip tyra atnašą Dievui už žmonijos nuodėmes. Tokiu būdu jis savo asmeniu buvo ir kunigas, ir auka, ir altorius. Jo paliepimu tai nuolat kartojame Mišiose: “tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”. Šie žodžiai nurodo krikščiones pašaukimą aukoti save Dievui.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys laikyti ateistais, kadangi nepraktikavo jokio tiems laikams būdingo kulto, bet turėjo nekultinę liturgiją. Ji išsiskyria tuo, jog tai yra labiau dvasinis kultas, kuriame prisimename ir sudabartiname Jėzaus auką Mišiose ir kiekvienas savo auką asmeniniame gyvenime.

Sakramentai yra veiksmingieji Dievo malonės ženklai. Eucharistija yra Jėzaus ir jo aukos ženklas. Krikštas, kunigystė, santuoka, vienuolinis pašaukimas taip pat yra ženklai. Kartais už tų ženklų nėra to, ką jie žymi. Įsivaizduokime, jog pievoje ar miške pastatėme autostradą nurodantį ženklą su leidimu važiuoti 130 km/h greičiu. Tai būtų tuščias ir beprasmis reikalas, kadangi nėra to, ką žymi ženklas – nenuskriesi su vėjeliu lygiu keliu.Deja, yra tuščių krikščionių, vienuolių ir kunigų, kurių gyvenimas neatitinka to ženklo, kurį nešioja.

Eucharistija yra aukos ženklas, jai pagerbti yra daroma adoracija priešais išstatytą Švč. Sakramentą. Adoracija turi prasmę ir tradiciją, tačiau reikia turėti saiką. Be abejo, jos metu krikščionis turėtų pagarbinti Dievą, apmąstyti savo atitikimą jo valiai ir išsilukštenti iš egoizmo lukšto, kad pakeltų sparnus aukos žygiui. Deja, įsigalėjo kiurksojimo ir snūduriavimo adoracija visą parą, visą naktį, visą savaitę, perduodant estafetę iš parapijos į parapiją, pasiguodžiant pamaldumo, bet ne sumanumo ir  veiklos heroizmu. Net  viena pretenduojanti vadintis krikščioniška radijo stotis  transliuoja adoraciją kaipo tylą, kai iš esmės ši priemonė yra skirta kalbėjimui. Tikras paradoksų ir keistenybių festivalis.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė vedė dvasinį dienoraštį, kuriame užrašė tokį sakinį: Nuostabiausias Dievo malones patyriau ne maldoje. Kai vienuolija paruošė išleidimui dienoraštį knygos pavidalu, išbraukė žodelį “ne”, tad gavosi: Nuostabiausias Dievo malones patyriau maldoje. Pasirodo, ideologijos elementų pilna net tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje… Kodėl šventoji taip parašė? Be abejo, kad malda nėra ir negali būti vienintelis būdas Dievui tarnauti ir malonę patirti. O kur šeimos ir tautos gyvenimas, kultūra, šventės, sukaktys, tradicijos, vestuvės, gamta, sapnai, kilnūs žmonės, gražiausi meilės ir išminties pavyzdžiai, kančia ir darbas? Su šv. Teresėle reikėtų kartoti, jog ir dabar daugumas žmonių Dievo malonę patyrė ne adoracijose ir ilgose maldose.

Ir pabaigai norėtųsi dar atkreipti dėmesį į akis ir širdį rėžiantį nesusipratimą, kuris įsivyravo adoracijų reiškinyje. Eilė bažnytinių dokumentų teigia, jog tikroji Eucharistijos ir Dievo adoracija yra šv. Mišios. Norint adoruoti, reikia padaryti jas iškilmingas, aukščiausio lygio, giedamas, smilkomas, bent 2 valandų trukmės (geriausia tridentiniu ritu, kadangi iš esmės jos yra garbinimo dvasioje – mano patirtimi), o ne atberti per 20 minučių naujuoju būdu ir paskui išstatyti monstranciją snūduriuotojams garbinti per naktis. Dievas sukūrė dieną darbui, o naktį poilsiui, o ne tam, kad adoracijos sujauktų tvarką: naktį kiurksoti, o dieną jėgų nėra. Norite adoruoti? Seniau buvo toks supratimas: nueiti pamaldžiai išklausyti antras Mišias adoracijos intencija.

Geriausiai krikščionis pasielgs, kai iš Eucharistijos pasimokys eucharistinio gyvenimo būdo, t.y. pasiaukojimo Jėzaus pavyzdžiu, kai jis pats save aukos kaip atnašą, ant savo gyvenimo altoriaus ir tarsi kunigas, neieškodamas pakaitinių aukų savo egoizmui pridengti.

Apie bulvių maišus ir tėvystę. Tėvo diena

Kas netiki viengimio Dievo Sūnaus, tas jau yra pasmerktas – skelbiama Švč. Trejybės sekmadienį, kuris šįmet sutampa su Tėvo diena. Mūsų išpažįstamas tikėjimas yra apie tėvystę ir sūnystę, Jėzus mums apreiškė Dangiškąjį Tėvą ir sūnaus širdį. Be šių vertybių ne tik dvasinis, bet ir visuomeninis gyvenimas tampa pasmerkimu daugybei žmonių.

Tėvo ir motinos meilė yra savaime suprantamas dalykas, kaip savaime suprantamas yra tyras ir švarus vanduo, kurį kasdien nesusimąstydami vartojame. Jei vanduo būtų užterštas ir drumzlinas, ar jį būtų galima vadinti vandeniu ir ar būtų tinkamas numalšinti troškulį? Panašiai santykis su tėvu gali būti suterštas ar apskritai jo nebūti. Taip atsiranda sužeistos, nepagirdytos sūnų i dukrų širdys, kurios stokojo to kasdienio meilės vandens. Tada visą gyvenimą lieka kažkoks akmuo, kurį sunku suvirškinti, kurį norisi išsakyti, tačiau niekaip nepavyksta nuolatiniuose pokalbiuose su savimi, draugais, kunigais ar psichologais. Ta žaizda nuolat skauda, verčia nuolat ją prisiminti, apie ją kalbėti ir skųstis, neleidžia džiaugtis gyvenimu.

Santykis su tėvu – tai kaip upelio santykis su šaltiniu, iš  kurio išplaukia. Gal kartais tas šaltinis atrodo netyras, turime kažkokių pretenzijų, nuoskaudų tai pradžiai, ištakoms? Žmogus neatranda ramybės, jei nepriima ir nesusitaiko su savo ištakomis, neatleidžia tiems įvykiams ir atvejams, kai tėvai pasirodė netobuli. Yra gražių pavyzdžių, kad iš purvino šalitinio išėjęs žmogus tapo skaidrus, apsivalė bėgdamas per kilnios kultūros, švietimo, tikėjimo, kilnios draugystės filtrus.

Gyvename laikais, kurie nėra palankūs šeimai, santuokai, tėvystei. Per daug blogų pavyzdžių, pasisakymų tėvystės klausimu. Deja, visuomenės, biznio ir pramogų pasaulio garsenybės, žvaigždės ir žvaigždutės perduoda blogus, tiesiog tragiškus ir absurdiškus šeimos, santuokos ir tėvystės pavyzdžius. Kita sykį galvojame, kad pasaulis pasidarė absurdiškas, kadangi „melo ir pasakų dėžė“ – televizija – maitina žmones absurdiškų santykių turiniu, kai tuo tarpu paprastame gyvenime galima sutikti daugybę šviesių ir kilnių šeimų. Reikia turėti drąsos ir aukštos kultūros skelbiant kilniąsias šeimos ir tėvystės vertybes.

Kad būtum geras tėvas, turi išmokti būti geru sūnumi. Kad būtum geras mokytojas, turėjai būti geru mokiniu. Net gydytojui reikia mokėti pabūti geru pacientu, kad galėtų būti ir geru gydytoju. Kad kunigas būtų geru nuodėmklausiu, turi mokėti būti geru penintentu, mokėti tinkamai ir brandžiai praktikuoti išpažintį.

Čia prisimena toks pokalbis tarp vieno kunigo ir vienos vienuolyno viršininkės, kuri pergyveno, jog jos bendruomenės vienuolės yra puikios seserys, puikios Kristaus sužadėtinės, tačiau neturi motiniškų savybių. Nors vienuolių pašaukime nėra vaikų gimdymo, tačiau brandumui reikalinga motiniška širdis. Kai kunigas paklausė viršininkės, ar ji pati yra gera motina, toji nedvejodama patvirtino. Kai kunigas paklausė, ar ji yra Kūdikėlio Jėzaus motinos lygio, ar suaugusiojo Jėzaus motinos lygio, liko sutrikusi, nes jos motinystė nesugebėjo subrandinti seserų širdyse motiniškos jausenos. Būti motina mažam vaikui yra viena, o suaugusiam – visiškai kita. Panašiai galima svarstyti apie vyrų tėvystę: ar jie turi tokią širdį, kuri sugebėtų ir mažą, ir suaugusį sūnų mylėti.

Kaip išmokti būti tėvu? Tėvystės pagrindas yra vyriškumas, todėl reikia nors keletą jo savybių, požymių išvardinti. Pirmiausia į galvą ateina tai, jog vyras turi būti autonomiška būtybė, laisvas, savarankiškas ir kūrybingas. Jo santykis su kitais turi skleistis iš autonomiškumo ir laisvės pozicijų. Tas savybes ypatingai išbando ir subrandina vientvė, kai vyras atsiranda iššūkių akivaizdoje, kai vienatvėje, pasak šv. Efremo, susigrumia su savo vidiniais demonais: silpnumu, priklausomybėmis, pykčiu, aistromis, nekantrumu, nebrandumu ir t.t. Pasitaiko dominuojančių moterų ir diktatoriškų viršininkų, kurie norėtų laikyti kitus pririštus, silpnus, jais manipuliuoti. Tai kelias į niekur. Reikia džiaugtis, kad turime stiprių, savarankiškų vyrų, kuriems nereikia ramentų ir protezų, kad patys viską sugeba ir nesileidžia kvailinami.

Žvelgiame į augančius berniukus su nerimu, kadangi perdėtas moteriškojo prado ir virtualaus pasaulio įsigalėjimas sudaro tendenciją formuoti silpnus berniukus ir vyrus. Silpni vyrai  primena bulvių maišus, kurie patys nesijudina, nes juos reikia kitiems tampyti. Moteris su vyru – bulviu maišu – namuose, kur ji kaip supermenė univarsalė sugeba viename asmenyje būti ir mama, ir žmona, ir slaugytoja, ir valytoja, ir virėja, ir reikalų tvarkytoja. Čia dera pasakyti, jog tikras vyras niekada nesinaudos ir neišnaudos moters savo egoistiniams tikslams, užmiršdamas atsakomybę už jos gyvenimą. Ne moteriai reikia nešti vyrą, bet vyras yra pašauktas didesnei stiprybei ir atsakomybei, nebent būtų susilaužęs koją ar stuburą.

Dažna vyrų problema, jog nemoka tvarkytis su emocijomis. Nors vyrų tarpe emocijos yra niekinamos, vadinamos bobiškumu, tačiau vyrai yra pritvinkę neigiamų emocijų, yra tokie emocionalūs, jomis vadovaujasi ir dar meluoja, jog neturi jų. Prie sužeistos savigarbos vyro galima prisiartinti tik beisbolo lazda ginkluotam. Vyrai nemoka tvarkytis ypač su pralaimėjimo ir nesėkmių emocijomis, tada pratrūksta smurtu, nebūtinai fiziniu, tačiau dažniau emociniu. Jie yra pritvinkę pašaipios ironijos, kuria plaka savo žmonas, vaikus, visuomenę, tikėjimą. Sakoma, jog ironija yra trečioji bedievybės rūšis šalia filosofinės ir praktinės bedievybės, ir dažnai vyrai tikėjimą atmeta vedami kvailos pagiežos ir melagingos ironijos, išjuokiant švenčiausias vertybes ir tiesas. Tos kvailos ironijos vyrai išmoksta dar būdami maži. Kartą vienas berniukas bandė išprašyti iš tėvo kažkokio nereikalingo dalyko, tačiau tėvas buvo neperkalbamas. Kaip paprastai, vaikai ima laidyti savo nuodingas manipuliacijų strėles visokių keistų teiginių pavidalu, kurių populiariausias būtų „aš tavęs nemyliu“. Stabilus ir protingas tėvas jam atsakęs: „man nereikia tavo meilės, man užtenka tavo mamos meilės, iš tavęs man pakaks klusnumo“.

Mylėti vaiką yra paprasta: paglostyti galvą, pasakyti gera žodį, duoti skanumynų, žaislų, pagirti, leisti pabūti tėvų glėbyje, dar žiūrėk tėvas pasiims į garažą ar žvejybą, ir vaikas laimingas. Kur kas sudėtingiau mylėti suaugusį žmogų, ypač jei tai yra bulvių maišo tipo vyras. Panašiai atrodome Dievo akivaizdoje, kai galvojame, kad Dievo meilė mums pagrįsta malonaus, turtingo ir sotaus gyvenimo gavimu. Tuo tarpu Dievas kaip geras tėvas nori užauginti mus iki savo sūnaus lygio ir brandumo, kad patirtume laisvę, atsakomybę, kūrybiškumą, kad suprastume jo valią ir išmoktume bendradarbiauti jo reikaluose. Jam mūsų meilės nereikia, nes Švenčiausios Trejybės Asmenys gauna ir dalijasi vienas su kitu tobula meile. Mūsų meilė Dievui prasideda jo valios vykdymu, t.y. išmokstant būti sūnumi.

Ar Bažnyčia yra Kristaus, ar pasaulio sužadėtinė?

II Velykų dienos pamokslas, kuriame paliečiami aggiornamento ir accolienza sąvokos ir praktika, raginant mus atsinaujinti pagal pasaulio standartus, apglėbti ir priglausti nuodėmingą pasaulį, aiškintis jo dvasią, kvepėti pasauliu, kitaip sakant, būti užsiėmusiam pasauliu.

Marija Magdalietė patyrė daugelio vyrų glėbį, tačiau jie laimės neatnešė. Apkabinusi Kristaus kojas ir sutikusi jį prisikėlusį suprato, kad pasaulio ir nuodėmės glėbis uždusina.

Jei Bažnyčia išteka už pasaulio šiame šimtmetyje, tai sekančiame šimtmetyje pasaulis ją palaidos kaip našlys.

Baimės Velykos

Ir kas galėjo pagalvoti, kad Velykas švęsime kaip karo ar stalinistiniais laikais – uždaryti, persekiojami valstybinių struktūrų, užblokuotuose miestuose, tuščiose bažnyčiose. Mums sakoma, jog šįmet nešvęskime, kad kitais metais galėtume švęsti, neva šių metų Velykos mus nužudys. Prisikėlęs Jėzus mums atnešė mirtį?..

Tiek daug susitelkimo ties kapo problema, kiek, kas ir kur numirė, kiek dar gali numirti nuo viruso. Mirties baimė ir netikėjimo pergalė triumfuoja šių metų Velykose.

Evangelijoje minimos trys mmoterys skubėjo paryčiais prie Jėzaus kapo ir tapo jo prisikėlimo liudytojomis. Panašiai šiais metais daugumoje bažnyčių trys parapijiečiai dalyvavo Mišiose, nes kitiems mirties specialistai ir mirties baimė neleido.

Kas pavedė savo gyvenimo kelią Viešpačiui ir su tikėjimu žengia per gyvenimą, tas sutinka prisikėlusį Kristų. Tegul jo atneštoji gyvybė stiprina sveikuosius ir ligoniams suteikia sveikatos.

Kristaus Prisikėlimo iškilmė

 

 

Gaivus Velykų kvapas

Dievas neatgežia mums nugaros

Amerikietis kardinolas Burke, buvęs aukščiausiojo bažnytinio teismo vadovas, ragina lankyti bažnyčią net ir epidemijos laikais, kad patirtume Dievo artumą ir sulauktume jo pagalbos, nes be Dievo pagalbos pražūsime. Šv. Jono XXIII 1962 m. patvirtintame mišiole yra specialūs tekstai Mišioms prašant išgelbėjimo nuo mirties epidemijos laikais (Missae Votivae ad Diversa, nr 23), kurias parapijų kunigai galėtų nuolat aukoti už jiems patikėtus žmones.

Dievas niekada neatsuka mums savo nugaros, neatšaukia savo sandoros su mumis, nors esame dažnai abejingi, šalti ir neištikimi. Dabartinės kančios atskleidžia daugelio širdžių šaltumą ir abejingumą. Turime atsigręžti į Dievą ir melsti jo gailestingumo. Dabartiniais laikais akivaizdus yra dalies visuomenės pasitraukimas nuo Dievo. Ten kur atakuojamas žmogaus prigimtinis seksualumas, šeima, negimę kūdikiai, platinama gender ideologija, kur atliekami gamtos ir žemės pagoniški kultai, netgi Bažnyčios viduje, ten pasireiškia  akivaizdus pasitraukimas nuo Dievo. Yra žmonių Bažnyčioje, kurie vadina žemę mūsų motina, tarsi iš jos mes būtume kilę, tarsi ji būtų mūsų išganymas. Mes ateiname iš Dievo rankų ir Jame atrandame išganymą.

Kardinolas nesupranta, kodėl buvo sustabdytos apeigos ir sakramentai bažnyčiose, kuriose yra pakankamai didelės erdvės, kad būtų galima užtikrinti separacijos reikalavimą. Klausyklas galima aprūpinti apsaugos plėvelėmis, kad būtų galima prieiti išpažinties visiems norintiems. Tai ypač svarbu viruso sukeltos ligos ir mirties akivaizdoje, ypač skubant susitaikyti su Dievu sunkios nuodėmės būklėje esantiems katalikams.

 

Atlaidai koronaviruso epidemijos akivaizdoje

Vatikano Apaštalinė Penitenciarija paskelbė papildomus atlaidus tiems, kurie susiduria su naujosios epidemijos tikrove.

Popiežiaus Pranciškaus nutarimas suteikia visuotinius atlaidus sergantiems tikintiesiems, jei atmesdami prisirišimą prie bet kokios nuodėmės, komunikacijos priemonių pagalba dvasiškai jungsis į Šventųjų Mišių auką, Šventojo Rožinio kalbėjimą, Kryžiaus kelio apmąstymą arba į kitas pamaldumo formas, arba bent sukalbės Tikėjimo išpažinimą, Tėve mūsų maldą ir maldą į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, aukodami šį išmėginimą Dievu tikėjimo ir artimo meilės broliams dvasioje, ir, kai tik bus įmanoma, pasiryžę įvykdyti įprastas sąlygas (sakramentinė išpažintis, eucharistinė Komunija ir malda Šventojo Tėvo intencija).

Visuotiniai atlaidai suteikiami ir medicinos darbuotojams, šeimos nariams ir visiems, kurie, sekdami gerojo samariečio pavyzdžiu, rizikuodami užsikrėsti, slaugo koronavirusu sergančiuosius, tomis pačiomis sąlygomis kaip nurodyta aukščiau.

Tomis pačiomis sąlygomis visuotiniai atlaidai dabartinės pandemijos proga suteikiami  tikintiesiems, kurie aukoja Švenčiausiojo Sakramento aplankymą arba eucharistinę adoraciją, arba bent pusvalandį Šventojo Rašto skaitymo, arba Šventojo Rožinio maldą, arba Kryžiaus kelio apmąstymą, arba Dievo Gailestingumo vainikėlį, maldaudami Visagalį Dievą epidemijos numalšinimo, sveikatos visiems šios ligos paliestiesiems bei amžinojo išganymo tiems, kuriuos Viešpats pasišaukė pas save.

Kurie atsidurtų tokiose sąlygose, kur nebus įmanoma gauti Ligonių patepimo sakramento bei Viatiko (Šv.Komunijos prieš mirtį), mirties akimirką tikinčiajam suteikiami visuotiniai atlaidai, jei tik šis buvo tinkamai nusiteikęs ir per visą gyvenimą įprastai kalbėjo kokią nors maldą ( šiuo atveju Bažnyčia papildo tris įprastai reikalaujamas sąlygas). Norint gauti tokius atlaidus patariama pasinaudoti Nukryžiuotuoju ar kryžiumi.

Atlaidų suteikimo dekretas pasirašytas Romoje, Apaštalinės Penitenciarijos rūmuose 2020 metų kovo 19 dieną.