Temos Archyvai: Pamokslai

Evangelijų evangelija. Laetare džiaugsmo sekmadienis, B

Leatare sekmadienio džiaugsmo priežastimi yra dažniausiai cituojamos Evangelijos ištraukos perskaitymas, jog Dievas pamilo pasaulį ir atsiuntė savo Sūnų jį išgelbėti. Tai tarsi lašiniai užtepti sviestu, tikėjimo esmės ir vilties šaltinis.

Deja, žmonės labiau myli tamsą nei šviesą, nuodėmę nei teisumą.

Kristaus pyktis. III Gavėnios sekmadienis B

Žmonės supyksta dėl bet ko, ne visada pagrįstai, tinkamai ir geru tikslu. Tai menkniekis prieš Dievo rūstybę, kurią užtraukia neteisumas. Šio sekmadienio evangelija liudija Kristaus rimbo rūstybę vykdomai korupcijai šventyklos viduje.

Vargo nematę, išpaikę, ambicingi, liberalizmo pažeisti jaunuoliai užpyko ant Bažnyčios, kad nepritaria amoraliam gyvenimo būdui. Štai šv. Kazimieras – jaunas, pamaldus, doras, teisus aristokratas, o štai klyno vertybes  ginantys jaunuoliai. Verčiau jau supyktų ant savęs, o supykę nueitų išpažinties, nes tai, ką gina, yra neteisu Dievo akyse ir neturi ateities.

Teisumas iš Dievo. Šv. Kazimieras prieš gender

Kas teisus? Žmogus, jo įstatymai, Stambulo konvencija, gender ideologija? Istorija pilna beprotybės infarktų, kurie ištinka visuomenes ir kurios skelbiamos kaip teisumo vertybė. Šv. Kazimiero šventėje skaitomas apaštalo Pauliaus laiško fragmentas, kuriame jis didžiuojasi teisumu iš Kristaus per tikėjimą. Tai nusako šventumo esmę.

Kai antikristo šnervės – pilnos evangelijos. I Gavėnios sekmadienis B

Pirmasis Kristaus darbas pradėjus viešąją veiklą buvo pasninkas ir susirėmimas su velnio gundymais dykumoje. Piktųjų dvasių veikimas sukuria žmonijos ir Bažnyčios gyvenimo dramatizmą. Popiežius Paulius VI pasibaisėjęs pareiškė, jog velnio dūmai įsiveržė į Dievo namus. Pasak rusų rašytojo ir teologo Solovjovo, velnio tarnas Antikristas bus labai malonus vyrukas, kurio šnervės bus pilnos evangelijos, brolybės ir taikos idėjų, jis bus aukščiausio lygio teologas, tačiau jo širdyje nebus Kristaus. Jis skelbs “toleranz über alles”, bet ne Kristų…

Nuodėmės infekcija. VI eil. sekmadienis, B

Manoma, kad Aleksandro Makedoniečio užkariavimų viena iš pasekmių – iš Indijos į Europą atnešta raupsų liga. Milijonai sergančiųjų, atskirtų nuo visuomenės, buvo pasmerkti ne tik fizinei, tačiau ir socialinei mirčiai. Biblija panaudoja raupsų įvaizdį nuodėmės tikrovei, nes amoralumas yra užkrečiamas.  Kristus išgydė raupsuotąjį, tuo norėdamas parodyti, jog jo galioje yra atleisti ir nuodėmes.

Upės tiesą, esmę ir prasmę apibrėžia jos krantai. Apie autoritetą. IV eil.sekmadienis B

Šio sekmadienio šv. rašto skaitiniai gvildena teisingo autoriteto problemą. Pirmasis skaitinys svarsto apie melaginguosius pranašus, antrasis skaitinys – žmogaus norą patikti ir prisitaikyti labiau prie kito žmogaus nei prie Dievo, evangelijoje pasakojama apie apsėsto žmogaus išvadavimą sinagogoje, kurioje lankėsi Jėzus. Velniui ir jo apsėstiesiems neegzistuoja tiesos, moralės ir gyvenimo rėmai, todėl jie platina chaosą. Žydams sinagoga, krikščionims Jėzus parodė gyvenimo krantus, kad netaptų stovinčia, pūvančia, gyvybės stokojančia pelke.

Kaip Lukutis katiną krikštijo. Kristaus Krikšto sekmadienis

Kai kurie krikšto bijo kaip katinas vandens. Kiti savo tikėjimo istoriją atpasakoja paviršutiniškai: mažą vandeniu apliejo, paauglystėje dėdė su didele kepure sviestu ištepė, per vestuves apmėtė kruopomis, per laidotuves užpylė žemėmis. Vienos skriaudos. Jie nesuprato, kad sakramentų dėka jie turėjo priartėti prie Dievo.

Jonas Krikštytojas prieš Laisvės partiją. II Advento sekmadienis

Vienas užsikaprizijęs vaikas pasislėpė namuose ir šaukiamas neatsiliepė. Tėvai pamanę, jog išėjo iš namų, ėmė ieškoti apylinkėse. Apie dingusį vaiką pranešė policijai, kartu su gelbėtojais išvažiavo ieškoti į kelius. Tuo tarpu vaikas buvo namuose, norėjo tėvams atsikeršyti…

Suaugęs žmogus gali elgtis panašiai, kai dėl įvairių priežasčių ima slapstytis nuo Dievo arba kažkokius savo reikalus ima klastoti, kombinuoti ne tik Dievo, kitų, bet ir savo paties atžvilgiu. Nors žmogus gyvena Jo sukurtame pasaulyje, nors neturi jokios alternatyvos išgyventi niekur daugiau kosmose, nors turi tik save patį, tačiau nori esmines tiesas apie Kūrėją, save, kai kuriuos nepatinkančius dalykus išmesti iš savo gyvenimo ir minčių.

Akivaizdu, kad pasislėpti vis sunkiau nuo visur sekančių saugumo palydovų, nuo sumaniojo telefono registruojamų duomenų, siunčiamų nežinomiems adresatams, nuo visur žvelgiančių saugumo kamerų. Galima pasiguosti, kas pasaulio ir žmogaus uzurpatoriai dar neskaito  minčių tiesiogiai… Jiems nėra svarbi tiesa ir žmogaus gerovė, jiems svarbu turėti kontrolę.

Viešpats, kuris mato būties gelmes, žvelgia į žmogaus širdį su tėvišku rūpesčiu, mato jo minčių labirintus, proto slėptuves, kuriose jis bando pasislėpti nuo tiesos, nuo savęs ir kitų. Juk žmogus neturi kur daugiau pasislėpti – vien tik savo mintyse. Kiek įvairių specialistų bando suprasti tą minčių labirintą, kuriame pradingsta tiesa ir tapatybė. Kristus juk ir atėjo tam, kad išvestų žmogų iš klaidos ir nežinios labirinto.

II Advento sekmadienio evangelijoje pasakojama apie Joną Krikštytoją, kuris kvietė ištiesinti savo kelius Viešpačiui. Kvietė visus išeiti į atvirą vietą prie Jordano ir ten atverti savo sąžines, išpažinti visa tai, kas mus pražudo, nuo Dievo atskiria. Jis buvo didis sąžinių budintojas, kviečiantis grįžti prie elementaraus sąžiningumo, padorumo ir sveikos nuovokos, kadangi suklastota, mele skendinti sąžinė nėra pajėgi sutikti Dievo.

Du krikščioniškosios moralės fundamentai, kurie slypi vienas kitame ir vienas be kito beveik yra neįmanomi – sąžinė ir dieviškasis apreiškimas. Sakyčiau, jog 95 % atvejų, kodėl kažkas negali atrasti tikėjimo –  kadangi neturi sąžinės arba labai jau silpną turi, kadangi yra sulaužęs sąžinę svarbiame dalyke. Kodėl silpsta ir prarandamas tikėjimas? Todėl, kad prarandama sąžinė. Sąžinė veda prie Dievo atradimo, o Dievo atradimas ištobulina sąžinę.

Asmeniškai nesekiau, bet mano pažįstamos “megztosios beretės” informavo, jog naujiems Seimo nariams duodant priesaiką, beveik visi ar gal net visi taip vadinamos Laisvės partijos nariai praleido “Tepadeda man Dievas”. Susipykę, praradę Dievą, nuo jo besislapstantys instinktinės laisvės skelbėjai? Jų laisvės sampratą jau išgirdome: per šimtą valdžios dienų įteisinti narkotikus, tos pačios lyties sąjungas, dirbtinį apvaisinimą. Akivaizdu, kad turima omenyje seksualinė, narkotinė ir kitų palaidumų laisvė. Ko dar nepasakė, ką jie dar ketina padaryti, netrukus pamatysime, nes naujoji premjerė Šimonytė pareiškusi, kad derybose su liberalais ir laisvūnais neturi nubrėžusi “raudonųjų linijų”.

Nejaugi Laisvės partija neša amoralumo, sąžinės griovimo žinią? Lietuva, laikykis, jie pradės savo žygį per institucijas, per švietimą! Vadinasi jie pastoviai prasilenks su Dievu, nešdami biblinės Salomėjos padėklą su dorųjų galvomis. Jie ateina naikinti doros ir tiesos apie žmogų. Susidaro įspūdis, kad liberalai yra viso labo kostiumuotieji anarchistai, propaguojantys žemiausius žmogaus instinktus.

Advento metu pasigirsta kvietimas atsigręžti į save, savo sąžines, ateiti į atvirą vietą, kur matosi, kas yra kas, kur atvirai įvardijama, kas yra kas, kad būtų nuplautas moralinis purvas, kad būtų galima sutikti Tiesą, kurią žmogus prarado ir kuri vėl atsirado Dievo Sūnuje.

 

Iš dvasininkų išmesto McCarrick pakilimas ir nuopolis

Prieš keleta dienų Vatikano valstybės sekretorius pristatė 450 puslapių tyrimo ataskaitą, kurioje buvo atsakoma į klausimą, kaip toks asmuo kaip Theodor McCarrik sugebėjo padaryti bažnytinę karjerą gaudamas net kardinolo titulą, tuo tarpu nuo pat seminarijos laikų jį lydėjo seksualinių piktnaudžiavimų šleifas. Kaip žinia, pop. Pranciškus atėmė iš jo kardinolo titulą ir pašalino iš dvasininkų luomo.

Žiniasklaida paskutiniu laiku užsipuolė buvusį Jono Pauliaus asmeninį sekretorių kard. Dziwisz, jog jis nuslėpė nuo popiežiaus daugumą bylų, liečiusių hierarchų nusikaltimus ir kombinuojant nevertų kandidatų nominacijas. Maža to, sekretorius kaltinamas ėmęs dovanas pinigine ar paslaugų išraiška iš, pavyzdžiui, iš McCarrik, faktiškai uzurpavęs popiežiaus funkcijas ir galią jam sunkiai sergant paskutiniais jo gyvenimo metais.

Kardinolas Dziwisz kategoriškai atmeta kaltinimus, teigdamas, jog jo tarnystė buvo besąlygiška, nesuinteresuota, paremta gera valia ir nuoširdžiu tarnavimu popiežiui. Kardinolas prašo suburti Vatikano komisiją, kuri ištirtų šį klausimą.

Kas gi buvo McCarrick, kaip jis sugebėjo apeiti bažnytinį filtrą ir apgauti šitiek atsakingų hierarchų, Vatikano institucijų ir popiežių, kurie buvo atsakingi už naujų vyskupų išrinkimą bei vyskupijų perdavimą? Kaip teigia nemažai šio asmens asmenybės ir gyvenimo žinovų, tai buvo žmogus, kuris sugebėjo užburti savo asmenybe prezidentus, kardinolus, arkivyskupus, mecenatus ir paprastus žmones. Jis turėjo genialią inteligenciją, asmeninį žavesį, mokėjimą užmegzti ir palaikyti gerus santykius bei draugystę.

Iš Vatikano raporto aiškėja, kad pirmasis McCarrick susitikimas su dar tuomet kardinolu Wojtyla (būsimuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II) ir josekretoriumi kun. Dziwisz įvyko 1976 m., kai tuometinis Krokuvos metropolitas lankėsi Tarptautinio Eucharistinio Kongreso renginiuose Filadelfijoje Jungtinėse Valstijose. Tais metais buvo švenčiamas JAV įsikūrimo 200 metų jubiliejus. Tos vyskupijos ordinaras kard.  Terence Cooke kalbėjo vien anglų kalba, todėl į pagalbą iš atostogų buvo iššauktas kun. McCarrick, laisvai kalbėjęs itališkai, ispaniškai, prancūziškai, vokiškai, kad lydėtų svečius iš Lenkijos kongreso metu ir jų vizito Niujorke metu. Taip užsimezgė artima pažintis.

Išrinkus Krokuvos kardinolą į popiežiaus sostą jau tuomet arkivyskupu pakeltas McCarrick dažnai ir reguliariai lankydavosi Romoje, nes to reikalavo jo pareigos tiek JAV vyskupų konferencijoje, tiek Vatikane, tiek Šiaurės Amerikos kolegijoje, kurioje paprastai apsistodavo. McCarrick turėjo daug progų susitikinėti su popiežiumi ir jo aplinkos dvasininkais viešų ir privačių audiencijų metu, religinių švenčių, konferencijų ir kitų renginių proga.

McCarrick stengdavosi atvykti visur, kur tik popiežius lankydavosi savo apaštalinių kelionių metu, būtent: Albanijoje (1993 m.), Ispanijoje(1993 m.), Kolorade (1993 m.), Lietuvoje (1993 m.), Kroatijoje (1994 m.), Bosnijoje ir Hercegovinoje (1997), Lenkijoje (1997), Prancūzijoje (1997), Kuboje (1998), Meksikoje (1999), Šventojoje Žemėje (2000). Paprastai tose kelionėse popiežių lydėdavo asmeninis sekretorius, Valstybės sekretorius, substitutas ir kiti Vatikano pareigūnai. Taip jis užmezgė artimus asmeninius ryšius su įtakingais dvasininkais, ėmė kurti savo įvaizdį ir daryti įtaką.

Maža to, McCarrick dažnai rašė popiežiui Jonui Pauliui II, informuodamas apie savo veiklą tarptautinės politikos srityje. Laiškuose nuolat tvirtindavo apie savo troškimą pasitarnauti popiežiui ir Bažnyčiai, apie savo ištikimybę ir besąlygišką atsidavimą. Laiškuose save pristatydavo kaip tam tikrą Bažnyčios tarpininką ir atstovą santykiuose su JAV, kitų valstybių valdžiomis bei tarptautinėmis organizacijomis.

Turėdamas gabumų laimėti pažinčių, jis burė mecentus iš JAV ir jų teikiamą finansinę paramą labdaros darbams, kuriuos rekomenduodavo finansuoti Vatikanas. Dėl šio savo gabumo jis  buvo paskirtas  Popiežiškojo Fondo nariu ir vadovu, o tai sudarė galimybę dažnai lankyti Vatikaną, megzti ryšius su įtakingais dvasininkais, užtvirtinant tuos ryšius dosniu įvairių projektų finansavimu. Vatikanas pripažino jo nuostabiais sugebėjimais tvarkyti finansinius ir kitus materialius klausimus, jo talentu tvarkant Newark arkivyskupijos reikalus. Po Ambroziano banko skandalo ir bankroto Vatikanui pakliuvus į dideles finansines bėdas drauge su kitais Amerikos vyskupais McCarrick ženkliai prisidėjo prie Vatikano išgelbėjimo nuo finansinio žlugimo.

Visi minėti jo gabumai prisidėjo prie palankios nuomonės ir idėjos paskirti McCarrick raktinės arkivyskupijos vadovu, būtent Niujorko metropolitu. Tam pasipriešino jos tuometinis vyskupas kard. John O’Connor, kuris nusiuntė Vatikanui kaltinimus prieš McCarrick dėl jo palaido gyvenimo ir nusikaltimų. Už kelių mėnesių tas kardinolas mirė. Iš savų šaltinių Vatikane McCarrick sužinojo apie jo laišką, todėl 2000 m. rugpjūčio 6 d. jis parašė vysk. Stanislovui Dziwisz laišką, kuriame visus kaltinimus atmeta, apeliuoja į savo nuolankumą ir ištikimybę, draugystę sekretoriui. Dziwisz laišką pristato popiežiui, kuris liepė tą laišką atiduoti į atitinkamas Vatikano institucijas. Tuo sekretoriaus misija ir baigėsi, jog supažindino popiežių ir perdavė į Valstybės sekretoriatą.

McCarrick homoseksuali orientacija buvo vieša paslaptis JAV, tačiau ignoruojama, kadangi gėjų kultūra ir įtaka JAV dvasininkų tarpe buvo visuotinė, nekėlė didesnių problemų. Savo laiške sekretoriui Dziwisz McCarrick tvirtina, jog per 70 savo gyvenimo metus neturėjo jokių intymių santykių su jokiais asmenimis, nei su vyrais, nei su moterimis, nei su senais, nei su jaunais, nei su pasauliečiais, nei su dvasininkais, jog neišnaudojo nei vieno asmens ir netraktavo be pagarbos. Vėliau paaiškėjo, jog buvo seksualinis maniakas ir patologinis melagis, kuris piktnaudžiavo savo padėtimi ir valdžia ne tik suaugusiųjų atžvilgiu.

Popiežiaus nuncijaus JAV pareigas ėjęs arkivyskupas Vigano informavo apie tai popiežių Benediktą, kuris liepė McCarrick susilaikyti nuo viešos veiklos, vesti atgailos gyvenimą. Popiežiauti pradėjęs Pranciškus taip pat buvo informuotas apie minėto asmens elgesį, tačiau McCarrick nepaisė žodinio įsakymo, plačiai veikė ne tik bažnytiniame, tačiau diplomatinėje plotmėse, darė didelę įtaką savo draugų paskyrimui vyskupais raktinėse vyskupijose. Arkiv. Vigano apkaltino pop. Prnaciškų homoseksualių vyskupų dengimu ir paragino Pranciškų atsistatydinti ypač dėl nereagavimo McCarrick reikale. Kilęs skandalas privedė prie to, jog Pranciškus galų gale išmetė veidmainį ir slidų asmenį iš dvasininkų luomo, atėmęs visus titulus ir privilegijas. Deja, arkiv. Vigano tapo persona non grata, kuris priverstas slėpti savo būvimo vietą dėl grasinimų fiziškai susidoroti. Minėtame raporte jis nušviečiamas neigiamai, nors pats raportas turėtų vadintis “Vigano raportu”, nes esminė informacija buvo pateikta būtent Vigano.

Kokią pamoką pateikia ši istorija? Negalima nepripažinti ir atmesti padarytų gerų darbų, kuriuos atliko McCarrick, jo turėtų talentų, bet tai buvo giliai nuodėmės sužeistas žmogus, kurio polinkiai iškreipė Bažnyčios struktūrą, papročius, dvasininkų dorybes,sulaužė daugybės žmonių gyvenimus. Visų tų įvykių akivaizdoje, jo nuoširdumas ir draugiškumas buvo abejotini, dviprasmiški, verčiantys matyti veidmainystę ir begėdišką melą, kurį skleidė šis asmuo, ir apie atsakingų hierarchų aklumą, leidžiant save užliūliuoti ir būti naiviais. Tai karjeristo tipo asmuo, kuris su premeditacija audė savo karjerą, nejausdamas atsakomybės už nešamą blogį. Per tokius kaip jis Bažnyčioje įsigalėjo ligota dvasia, jog nereikia būti nei šventu, nei tikėjimo, nes užtenka patikti ir įtikti šeimininkui, sugebėti jį užliūliuoti, manipuliuoti perdėtu meilumu, ištikimybe ir kitais psichologiniais triukais, kaip asmeniu žavesiu, gera išvaizda, įtakos ir turimos galios demonstravimu ir t.t. Tai žmogus, kuris pasak Evaneglinio pavyzdžio, į avių gardą atėjo kaip vagis ne pro dorybės, šventumo ir sąžiningumo vartus, bet per tvorą. Kaip Bažnyčia pakils iš nuopolio, kai jos viršūnės yra apvaldytos velnio tarnų?

Merginų išmintis ir kvailystė. XXXII-A sekmadienis

Turbūt daugumas tėvų išgyveno savo vaikų kritiką, antpuolius, kaltinimus, kad yra atsilikę nuo gyvenimo, nieko nesupranta ar net yra kvaili. Patys tapę  tėvais po daugelio metų su gėda prisimena pasakytus kvailus žodžius tėvams, kadangi išgirsta tuos pačius kaltinimus iš savo vaikų. Jauno žmogaus problema – jam atrodo, kad jis viską supranta, tačiau neįtaria, kad yra naivus, be patirties ar net stačiai kvailas. Pradėjęs mokytis, gaudamas blogus pažymius, patyręs gyvenimo nesėkmes jis pradeda įtarti, kad nėra toks labai protingas, kad visgi kartais elgiasi kvailai.

Kai kvailys pradeda įtarti, kad yra kvailys, nuo to momento jis jau nebėra toks kvailas! Žmogiška išmintis ima pasireikšti, kai suvokia savo ribotumą, kai į viską žvelgia atsargiai, bet nelieka abejonėse ar nežinioje, tačiau eina link tikrumo, kad priimtų atsakingus ir toliaregius sprendimus.

Šio sekmadienio evangelijos skaitiniuose iškeliama išminties tema, tačiau neapsiribojama žmogišku supratimu, bet einama link religinės,  išganingos išminties klausimo. Vestuvių baliaus kontekste pasirodo dviejų tipų pamergės: atsakingos, toliaregės, išmintingos bei naivios, paviršutiniškos, neatsakingos. Toks tuomet buvo paprotys, kad jaunikis tyčia vėluodavo į vestuvių balių, todėl nuotaka ir pamergės turėjo jo laukti. Senojoje hebrajų tradicijoje nuo sužadėtuvių-pirminių vestuvių iki vestuvių puotos bei apsigyvenimo kartu turėjo praeiti maždaug metai laiko (našlėms – apie 3 mėnesius). Taigi, santuokos ir vestuvių klausimas buvo stipriai pažymėtas laukimo nuotaikos bei įtampos. Išgirdus jaunikio svitos keliamą erzelį pamergės bėgo jos pasitikti. Evangelijoje minima, jog tai buvo vidurnakčio laikas, todėl reikėjo užsidegti žibintus, pašviesti sau ir svitai kelią. Čia paaiškėjo, jog dalis pamergių neturi alyvos, nepasirūpino iš anksčiau, bėgo pirktis ir nebepasitiko jaunikio. Tasai įsižeidęs ant jų užsirakino duris ir liepė joms, besibeldžiančioms, nešdintis iš ten: “Aš jūsų nepažįstu”.

Šiame pasakojime atsiskleidžia dvi temos, dvi problemos. Vieną iš jų galima būtų apibūdinti kaip nesugebėjimą atskirti esminių dalykų nuo antraeilių: vietoj jaunikio ir jo vestuvių džiaugsmo paikosios merginos pasirinko tinginystę, paskui alyvą, kurios bėgo ieškoti. Jei be degančių žibintų būtų pasitikusios jaunikį, turbūt būtų gėdinga, tačiau mažesnis blogis nei kad visiškai nepasitikti. Kita problema – tai nenoras ar nesugebėjimas pramatyti, planuoti ateitį ir galimus iššūkius. Tai liudija apie abejingą, tingią, neatsakingą, mąstyti nenorinčią sąmonę, asmenybės moralinį, intelektualinį ir dvasinį silpnumą, kuomet gyvenama tik dabartimi, nenorima pažvelgti plačiau.

Šio biblinio pasakojimo kontekste į galvą ateina Lenkijoje vykstantis kairių ir liberalių pažiūrų moterų streikas (nedidelė reakcinga rėksnių moterų dalis), reikalaujant laisvų abortų, t.y. pradėtų žmogiškųjų būtybių, vaikų, neriboto žudymo. Emancipuotos, žiaurios, žmogišką dvasią praradusios egoistės moterys, neretai lezbietės, vaiką traktuoja kaip didžiausią savo priešą, kuris grasina atimti joms pinigus, karjerą, malonumus, laiką ir jėgas. Jos reikalauja, kad valstybė privalomai joms finansuotų aborto procedūras, o paskui ir ligos, bedarbystės, globos, senatvės pensijų išmokas, linksmintų ir guostų senatvėje, vientavėje ir pan. Koks absurdiškas ir trumparegiškas požiūris… Valstybės ekonomiką, socialinę struktūrą, išmokas, sienų apsaugą ir t.t. užtikrins tie, kurie gimė, kurių nenužudė. Demografinių problemų akivaizdoje reikalauti neribotų abortų yra aklumas, beprotybė ir atsakomybės nebuvimas. Paskui tos žudikės reikalaus lygių teisių su tomis, kurios nežudė, pagimdė, užaugino savo vaikus. Juos privers mokėti joms išmokas. Reikėtų palinkėti joms ubagauti gatvėje.

Palyginime apie namą ant smėlio ir uolos Kristus teigia, jog kas klauso ir vykdo Dievo žodį, tas stato ant uolos, o audroms ir žemės drebėjimams užėjus namas atsilaikys. Kas girdi Dievo žodį bet jo nevykdo, tas stato ant smėlio, todėl gyvenimo negandoms užėjus egzistencijos namas griūna. Dievo įsakymo nežudyti nekalto žmogaus, nežudyti negimusių vaikų laikymasis yra statymas ant  uolos, kuri leis tautai, valstybei, visuomenei atsilaikyti prieš įvairias istorines negandas. Šv. Jonas Paulius II sakęs, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities, išreiškia aborto pasekmes – tai statymas ant smėlio, valstybės pamatų griovimas. Tikroji išmintis yra pripažinti Dievo teisumą ir laikytis jo valios.

Kai prezidentui Linkolnui teko išgyventi dideles problemas šalies valdyme, kažkas jam palinkėjo: “Pone prezidente, tegul Dievas bus su jumis šituose sunkumuose”. Prezidentas atsakęs: “Dievas visada bus su manimi, jei būsiu tiesos ir gėrio pusėje”. Dievo įsakymai yra išganingi, jų užlaikymas reiškia buvimą teisingoje pusėje, Dievo palaiminimą ir išganymo pasiekimą. Jei mes su tikėjimo ir tiesos žibintais pasišviesdami einame per gyvenimą, tikime sutiksią ateinantį Viešpatį. Šviesos neturintys puldinės į visas puses jos ieškoti, kur jos nėra, todėl nesutiks Viešpaties, bet visur matys uždarytas duris, padėtį be išeities.

Evangelijoje minima vestuvių šventė – tai gyvenimo džiaugsmo simbolis. Biblijoje ne kartą Dievo ir žmonių sandora perteikiama vestuvių puotos simboliu. Dalykas yra akivaizdus, kad tas, kuris nemyli to, ką Dievas myli, neturi bendrystės su Dievu. Dievas myli žmogų ir noriai bei gausiai pašaukia juos į egzistavimą. Kas nekenčia ir žudo Dievo mylimus žmones, tas tampa Dievo priešininku ir velnio, eksterminatoriaus-žudiko, bendru. Kol pasilieka su tokia nuostata, tol durys į gyvenimo džiaugsmą jam bus užvertos.

Išmintingos merginos ir moterys pasižymi žmogiška širdimi, kilniais jausmai, pagarba tam, kuris gali ateiti netikėtai, ne tik Viešpačiui, bet kitam žmogui. Pasitikti su degančiais žibintais, su meile, viltimi ir džiaugsmu ateinantį Viešpatį ir ateinantį į šį pasaulį žmogų – tokios yra išmintingos, Dievo mylimos moterys, kurios dalyvauja gyvenimo ir gyvybės šventėje ne tik šiame pasaulyje, bet ir amžinybėje.