Temos Archyvai: Pamokslai

Gyvasis ir oficialusis tikėjimas

Vokiško žurnalo „Herder Korrespondenz“ puslapiuose pasirodė Tobijo Winstelem interviu su popiežiumi emeritu Benediktu XVI, kuriame popiežius teologiškai ir dvasiškai įvertino savo tautiečių, kai kurių vokiečių vyskupų, klaidą. Mat paskutiniu metu pasirodė keistas reiškinys, kurį galima pavadinti bažnyčios ir tikėjimo biurokratizavimu, vartojant ir remiantis „oficialiosios bažnyčios“, „oficialiosios bažnyčios nuomonės, pozicijos“ terminais.

Benediktas XVI nurodo, kad oficialiuosiuose tekstuose ėmė vyrauti ne „širdis ir dvasia“, bet institucija. Pasak Benedikto, kol tai tęsis, tol vyks exodus (išėjimas) iš tikėjimo pasaulio. Juolab, kad bažnytinėse institucijose randasi vis daugiau atsakingas pareigas einančių asmenų, kurie nepritaria Bažnyčios misijai ir ilgaamžiam mokymui, kurių tikėjimo gyvumu tenka abejoti, tėra formalus, bet kurie veržiasi rašyti ir ruošti „oficialiosios bažnyčios“ dokumentus, sudarančius jau didesnę jų dalį.

Institucijos viršenybės prieš tikėjimą pražūtingus pavyzdžius svarsto ir amerikiečių žurnalistas, leidėjas bei visuomeninis veikėjas Michael Voris savo knygoje „Resistance: Fighting the Devil Within“. Jis teigia, jog 20-30 XX am. metais tarptautinis komunistinis judėjimas išsiuntė į JAV seminarijas virš 1000 savo agentų komunistų, kurie turėjo užduotį pasėti hierarchijoje komunistines idėjas, įvesti homoseksualizmą ir vėliau perimti vadovaujančius postus bažnyčioje bei teologijos katedrose. Tokiu būdu buvo užvaldyta bažnyčios institucija ir pradėtas keisti jos tikėjimas. Nepaisant aiškaus Bažnyčios mokymo, daugiau kaip pusė dvasininkų JAV remia marksistines idėjas, supasaulėjimą, abortus, homoseksualizmą, skyrybas, kiaurai kairią Demokratų partiją ir kitus prieš katalikų tikėjimą nukreiptus dalykus.

Knygoje teigiama, kad didesnioji dalis JAV dvasininkų abejingai žvelgia į savo ir kitų sielų išganymo reikalą, yra įsitikinę, jog visi pasieks išganymą nepaisant religijos ir moralės. Savo pamoksluose jie nebeliečia kontraversiškų tikėjimo temų, tačiau stengiasi žmones pralinksminti anekdotais, sukurti terapinę nuotaiką. Politinis korektiškumas ir pamokslų lėkštumas sąlygojo tai, jog tikintieji prarado prasmę vaikščioti į tokias Mišias, pasidavė masiniam supasaulėjimui, ignoruoja ilgaamžį Bažnyčios mokymą tikėjimo ir moralės klausimais.

Regint masines apostazijas, drastiškai krentantį pašaukimų skaičių, tikinčiųjų moralinę ir dvasinę degradaciją „oficialioji bažnyčia“ mėtosi pareiškimais ir dokumentais, bandant parodyti kažkokią institucinę galią, tačiau tampa akivaizdu, kad vis labiau praranda  dvasinį ir tikėjimo autoritetą, vedantį prie Kristaus ir jo išganymo paslapties.

Tipišku institucijos viršenybės prieš tikėjimą pavyzdžiu galima laikyti kai kurių vyskupų naudotą dispensavimą nuo sekmadienio šventimo pandemijos metu. Buvo patarta žiūrėti Mišias per televiziją, praktikuoti dvasinę išpažintį, dvasinę komuniją ir kitus dvasinius-virtualinius dalykus. Ne vienam kilo klausimas, kaip gali žmogus, net jei jis yra ir vyskupas, atleisti nuo Dievo įsakymų vykdymo? Istorinio ir pamaldumo nuoseklumo dvasioje katalikui švęsti sekmadienį reiškė atvykti į bažnyčią ir dalyvauti Mišiose. Dievo įsakymų vykdymas reiškia Dievo valios vykdymą, savo sielos pašventinimą ir jos išganymą, todėl buvo žiūrėta ne kaip nevykdyti, bet kaip įvykdyti įsakymą. Tikėjimo dorybės pasireiškimas herojišku būdu skatino viską padaryti, kad sekmadienio Mišios vyktų ir jose būtų dalyvaujama. Neigiamų dispensavimo nuo sekmadienio Mišių vaisių nereikėjo ilgai laukti.

Jei žmogus gali dispensuoti nuo Dievo įsakymų, kokios kilmės ir vertės tada yra toks tikėjimas? Vadovaujantis “oficialiosios bažnyčios” samprata atsiveria galimybės keisti viską, įvesti ką tik nori, bet ar tas naujoves galima vadinti dieviškuoju testamentu, kuris mums buvo paliktas?

Karalius Jogaila į Žalgirio mūšį ėjo su škaplieriumi

Švč. M. Marijos dovana šv. Simonui Stokui (ir per jį – visai Bažnyčiai) – škaplierius, kuris yra sutarties ir sandoros ženklas: mes pasivedame Jos globai nešiodami škaplierių ir sekame Jos dorybėmis, o ji mus saugos, gelbės iš pragaro ir pirmą šeštadienį po mirties išvaduos iš skaistyklos.

 

Dievo pašaukti pranašai ir apaštalai. XV eil.sekmadienis B

Žemdirbį Amosą Viešpats pašaukia būti pranašu, eiti ir skelbti tai, kas patinka Dievui, tačiau nevisada patinka žmonėms. Jėzus pasirinko savo apaštalais daugiausia žvejus, ppaprastus žmones, kad eitų pirma ten, kuri jis pats ketino ateiti. Apaštalų pėdomis ateina ir Jėzus.

Tiesos tarnystė nėra lengva ir saugi. Kažkuris prieš kelis dešimtmečius gyvenęs Čikagos arkivyskupas yra sakęs, jog homoseksualizmo įvardijimas nuodėme sukels kritiką jo įpėdinio atžvilgiu. Bet sekančiam įpėdiniui tai gali užtraukti administracinę baudą. O jo įpėdinis už tokį teiginį bus sodinamas į kalėjimą. Bet jo įpėdinis už tokius žodžius bus vedamas prie sienos ir šaudomas be teismo vietoje. Nebent kažkuris įpėdinis pats bus homoseksualas ir skelbs, jog tai nėra nuodėme… Tik tuomet bus aišku, kad jis nebėra Dievo apaštalas.

Į Dievo meilę reikia atsiliepti meile. Švč. Jėzaus Širdies iškilmė B

Jei gerbiame tėvą ir viršininką, tai kodėl negerbiame Viešpaties, kuris mums yra ir tėvas, ir valdovas? Tokį klausimą iškelia pranašas Malachijas. Galima būtų paklausti ir daugiau: Dievas mums parodė meilę per savo Sūnų, kodėl tad neatsiliepiame į jo meilę meile?

Viena svarbiausių meilės savybių yra ištikimybė, kuri kažkiek apriboja, tačiau tuo pačiu ir gina, atveria kitą laisvės perspektyvą. Kaip savimeilė mus apriboja ir įkalina, taip meilė Dievui mus išlaisvina ir suteikia tikrąją laisvę.

Mes esame ne tiek krikščionys, kiek trejybininkai. Švč. Trejybės iškilmė

Dievas apreiškė save kaip trijų dieviškų Asmenų vienybę, kurią grafiškai galima būtų išreikšti  –  1+1+1=1. Tai pranoksta žmogaus protą, kadangi atskleidžia dievybės pasaulio tikrovę.

Per tikėjimą atsiranda sutarties, pakto situacija, taip atrandame ryšį su Dievu, ir be tikėjimo – tą ryšį sunku apčiuopti. Paprasčiausias būdas išpažinti Švč. Trejybę – naudoti persižegnojimą.

Šv. Rita – užtarėja beviltiškuose reikaluose

 

Patyrusi santuokos ir vienuolinio gyvenimo pašaukimus, per gyvenimą ėjo su kantrybe, švelnumu ir malda. Kai žmogų ištinka beviltiški iššūkiai, kai atrodo išeities nebėra, norėtųsi iškelti kumštį, užtaisyti ginklą, tačiau reikalai gali dar labiau pablogėti. Šv. Rita davė pavyzdį, kad viltis sudėjus į Viešpatį ir apsiginklavus kantrumu reikia dalykus keisti ne jėga, bet švelnumu.

 

Ant kunigų erškėčių besiremiantis Bažnyčios vynuogienojus. Gerojo ganytojo – Velykų IV sekmadienis

 

Biblijos mokymas, Jėzaus evangelijos pristato kontrastus: gyvenimą ir mirtį, tiesą ir melą, dorybę ir nuodėmę, avis ir ožius, kuriuos reikia atskirti. Šiais laikais norima tas priešybes suvienyti, užpilti esančią tarp jų prarają. Po Bažnyčios sparnais glaudžiasi dvi bendruomenės ir trys ganytojų tipai: Kristaus ir velnio. Tai mums priminė pop. Benediktas XVI savo katekezėse du kartus pacituodamas III am. krikščioniškąjį mąstytoją Tichomijų, kalbėjusį apie nevienareikšmę Bažnyčios vidinę tikrovę. Vyskupus ir kunigus galima skirstyti į tris kategorijas: kurie Kristų seka, kurie savo interesais vadovaujasi ir kurie yra velnio pasiuntiniai sieloms pražudyti. Pirmuosius reikia gerbti ir jiems padėti, antruosius esame priversti pakęsti, o trečiuosius reikia vyti kuo toliau.