Du draugai išsiruošė į turistinį žygį. Vakare prie laužo kepė šašlykus, padarė gramą, paskui nuėjo miegoti. Naktį vienas iš jų prabudo ir kelia kitą: “pažiūrėk, ar matai?” Anas atsimerkė ir sako: “ogi giedrą dangų ir daugybę žvaigždžių matau. Astronomiškai žvelgiant, tai galėtų būti milijonai galaktikų, planetų, tinkamų ateityje žmonėms gyventi. Žvelgiant iš astrologinės pusės, matau Saturnas randasi Liūto žvaigždyne. Laiko požiūriu, dabar turėtų būti penkiolika minučių po trečios. Teologiškai žvelgiant, tai Dievo galybės, jo išminties ir begalinumo ženklas ir įrodymas. Žvelgiant metereologiškai, panašu, jog rytoj turėsime gražią dieną”. Tuomet susierzinęs tas draugas jam sako: “ką tu čia kalbi, ar nematai, kad mums kažkas palapinę pavogė, kol pasigėrę miegojom”?

Neretai esame labai išsilavinę, protingi ir išmintingi suprasti įvairius dalykus, bet galime nepastebėti paprastų. Šios dienos šv. Rašto skaitiniai byloja, kad mes galime būti ne tiek fiziškai, kiek intelektualiai ar dvasiškai akli, galime būti “toliaregiai” ar “trumparegiai”, t.y. matyti žvaigždes, bet nematyti po kojomis, arba matyti vien žemės grumstus ir nematyti visatos tolių. Evangelijoje minimi fariziejai nesugebėjo pamatyti Dievo galybės, kai aklas nuo gimimo žmogus buvo Jėzaus išgydytas. Atsimenu vieną istorijos mokytoją, kuri mokė komunizmo laikais. Buvo įsitikinusi ir arši komunistė. Kai atėjo Lietuvos Nepriklausomybė, ji atsivėrė ir pripažino, jog buvo šventai įsitikinusi komunizmo teisingumu, tačiau kai į jos rankas pateko vakarietiška istorijos literatūra, ji liko apstulbusi ir nusiminusi, kad nuo pat mažų dienų jai buvo brukamas melas, kad ji patikėjo absurdais ir kitus tų absurdų mokė.

Pirmame skaitinyje pateikiamas liudijimas, kaip pranašas ėjo ieškoti kandidato į Izraelio karalius. Atėjo į žmogaus sodybą, kurią nurodė Dievas. Kai prisistatė jo sūnūs, pranašas juos vertino pagal išvaizdą: buvo aukšti, stiprūs, išvaizdūs, galvojo, kad kuris nors iš jų. Tačiau nei vieno iš jų Dievas neišsirinko. Galų gale buvo pašauktas jauniausias sūnus, 15 metų paaugliukas, auksinių plaukų Dovydėlis, kuris dar nebuvo tiek sustiprėjęs, kad pakeltų kalaviją, jo ginklas buvo odinė laidyklė, su kuria mėtė akmenis. Dievas žvelgia į žmogaus širdį, o žmonės dažniausiai žvelgia ir sprendžia pagal išorę. Kai kurie žmonės iš Dievo malonės sugeba matyti užslėptus ar mistinius dalykus, todėl jie vadinami vizionieriais, mistikais, regėtojais. Dažnai atsitinka įsimylėjėlių tarpe, kai neaišku, ką žmogus pamilsta: ar išvaizdą, ar asmenį? Žinoma, būtų gerai, kad ir atrodytų gražiai, ir geros širdies būtų, bet kartais gražuoliai būna išpuikę, išpaikę, kartais būna pagedę… Einant į santuoką, labai svarbu yra pažinti žmogaus vidų, jo širdį, pamilti jo asmenį, nes išorė su amžiumi keičiasi, o gyventi juk reikia su asmeniu. Geriau jau paprastesnis žmogus, nei abejotinos vertės gražuolis…

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kaip Jėzus pagydė neregį. Paėmė žemės, sumaišė su savo seilėmis ir užtepė jam ant akių tą purvą. Paskui liepė eiti nusiplauti ir tas praregėjo. It’s disgusting – pasakytumėte. Purvu ištepti žmogui akis. Fuj… Bet tai buvo stiprus ir gilus simbolis, parodantis, kad žmogus yra žemės dulkės, ir kad iš Dievo lūpų ateina gyvybė. Žemės dulkės reiškia ir žmogaus gyvenimo istoriją, kuriai Kristus duoda savo dalelę. Kristus atėjo, kad susimaišytų su žmogaus dulkina, žemėta gyvenimo istoriją ir suteiktų jai naujumą, dieviškumą. Tas ženklas išreiškia ir jo įsikūnijimo tiesą.

Evangelijoje minimas žmogus atgavo regėjimą. Lietuvių kalboje turime kelis žodžius, išreiškiančius matymo niuansus: regėti, išvysti ir pamatyti. Įsivaizduokime, vėlų vakarą tamsu, rūkas uždengia pievą, einame į ganyklą perrišti arklį į šviežią žolę. Tu regi tik prieblandą ir rūką, paskui išvysti kažkokį siluetą ir labiau priartėjus pamatai, kad tai arklys. Neužtenka žmogui regėti, neužtenka ir išvysti, dar reikia pamatyti, maža to, dar reikia teisingai suinterpretuoti ir teisingai suprasti savo prote, pamatyti ne tik akimis, bet ir savo dvasia. Antai ėjo keleliu ūkininkas ir vedėsi jautį. Beeidamas sutiko savo aklą kaimyną,  kuris norėjo paduoti jam ranką pasisveikint, nepataikė, sučiupo jaučio ragą. Nustebęs su kita ranka sučiupo ir kitą jaučio ragą ir sako: “oj, kaimyne, negalvojau, kad turi tokias kietas ir stiprias rankas”. Panašiai ir mes galime nematyti tikros tiesos ir žmogų palaikyti gyvuliu, dar kuo nors, galvoti, kad jis yra blogas ir pan.

Bet mes juk mėgstame užsidėti ant akių laikraščių, televizijos, apkalbų nešamą purvą, kuris sudžiūva, prilimpa ir nenorime jo nusiplauti. Tai ne Jėzaus purvas, bet mūsų pačių sulipdytas purvas iš neapykantos, aistrų, egoizmo, abejingumo, godumo, netyrumo ir t.t. Gavėnios metu bažnyčia mus kviečia ateiti pas okulistą, kuriuo yra Jėzus, ir pagydyti savo asmeninį aklumą, nusiplauti nuo savo akių melo, netikėjimo ir nuodėmės purvą.

Trečiojo Gavėnios sekmadienio skaitiniuose pasitelkiamas motyvas vandens, kuris ištrykšta iš uolos ir  kuriuo yra Jėzus Kristus, nurodantis į Gavėnios tikslą – krikšto ir tikėjimo atnaujinimą. To vandens troško dykumos sausros iškankinti keleiviai ir prie šulinio atėjusi Samarijos srityje gyvenusi moteris, kurie stokojo ne vien fiziškai gyventi įgalinančio vandens, bet ir gyvenimui reikalingos motyvacijos, prasmės, tikėjimo.

Žmogus ištrokšta, nori atsigerti, ieško vandens, kelis kartus per dieną atsuka vandens čiaupą, ieško šaldytuve vandens butelio, kai kur dar kaimo vietovėse eina pasisemti jo į šulinį. Be vandens nėra gyvybės, augimo, švaros ir derlingumo. Deja, gerti tinkamas vanduo tesudaro nepilną procentą viso esamo vandens, kuris užpildo Žemės planetą. Bet pasirodo, kad tuo dvasiniu vandeniu yra tikėjimas, be kurio taip pat darosi neįmanoma pilnavertiškai gyventi. Galima būtų manyti, kad panašiai žmonijoje yra žinomos ir praktikuojamos įvairios religijos, tačiau tik viena yra tikru prasmės, tiesos ir išganymo šaltiniu.

Evangelijoje pasakojama, jog prie Jokūbo šulinio Jėzaus asmenyje susitiko žydų ir samariečių gentys, dvasiškai ir kultūriškai nesutaikomi žmonės. Samarijos srities gyventojų protėviai pažeidė Mozės įsakymą maišytis genetiškai, kultūriškai ir religiškai su kaimyninių pagoniškų tautų gyventojais, todėl buvo traktuojami kaip išdavikai, eretikai, šventvagiai ir piktžodžiautojai, netekę išrinktajai tautai būdingų savybių, garbės ir pašaukimo. Paniekinti savo tautiečių, samariečiai įsteigė alternatyvų, paralelinį judaizma: šventyklą, apeigas, hierarchiją. Judėjos žydai ne tik kad su samariečiais nebendravo, tačiau ne kartą kėsinosi juos fiziškai išnaikinti, buvo sugriovę samariečių Gerazimo kalno šventyklą. Kad būtų didesnis kerštas, samariečiai nepasigėdijo išniekinti Jeruzalės šventyklą per svarbiausią Velykų šventę.

Dviejų priešiškų tautų ir šventyklų atstovai susitinka prie Jokūbo šulinio vedami troškulio, ta proga Jėzus neleido suabejoti: samariečių alternatyvusis judaizmas nėra išganymo šaltinis, aiškiai nurodė, jog išganymas ateina iš žydų, tačiau juo neapsiriboja. Jėzus nurodo į save kaip į gyvojo vandens šaltinį ir pasakoja apie būsimus laikus, kai žmonės sems prasmę ir tiesą iš Šventosios Dvasios, garbins Dievą tiesa ir dvasia.

Pokalbyje su samariete Jėzus atskleidžia jos nesėkmingąs laimės ir meilės paieškas jau su penktu vyru. Ji keliauja per vyrų rankas, ieškodama gyvenimo pilnatvės, artumo ir bendrystės. Jos nesėkmingos partnerystės ar santuokos yra tarsi tuščias šulinys, kuriame nebuvo gyvenimo vandens, galinčio numalšinti meilės ir artumo poreikį. Panašiai ir praeityje, ir dabar žmonės vaikšto malšinti meilės, laimės , prasmės ir džiaugsmo troškulio prie įvairiausių dirbtinių, kiaurų šulinių: kas prie degtinės butelio, kas prie kompiuterio ar televizijos, kas svetimose lovose, kas prie pramogų ir nuotykių, kas naujuose ar senuose dvasingumuose ir sektose. Galų gale vis tiek lieka tuštumo ir beprasmybės troškulys.

Jėzus supažindino samarietę su savimi, atvedė ją prie savo dieviško asmens gelmės, kurioje ji atrado gyvąjį vandenį, numalšinantį vidinį troškulį. išganytojas padėjo jai užmegzti su savimi santykį ir įvedė į savo gyvenimą, kuris duoda žmogui amžinąjį gyvenimą. Panašiai Bažnyčios egzistavimo prasmė ir tikslas yra ne tiek linksminti ir užimti žmones, kiek įvesti į santykį ir gyvenimą su Jėzumi per tikėjimą, kuris stiprinamas per Dievo žodį, sakramentus, katekezę, maldą, tikėjimo darbus, atgailą ir atsivertimą.

Gavėnios metas yra skirtas atnaujinti krikšto gyvenimą, kuris prasidėjo nuo krikšto vandens, t.y. nuo gyvojo vandens – Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus – priėmimo ir jo malonės versmės pasilikimo krikščionies širdyje. Gavėnios atgaila išreiškia pasitraukimą nuo nuodėmės ir iliuzijų šulinių, grįžimą prie gyvojo vandens šaltinio, kuriuo yra Viešpats.

Minime šv. Kazimierą kaip Lietuvos globėją, tačiau kadaise Lietuvos bajorai norėjo jį pražudyti drauge su jo tėvu, karaliumi Kazimieru… Būtume turėję ne išpažinėją, bet kankinį… Čia reikia atskirti Kazimiero asmenį ir politines-istorines aplinkybes. Kaip asmuo jis neabejotinai spindėjo šventumu. Sąjunga su Lenkija nebuvo vienareikšmiškai traktuojama Lietuvos bajorų, kurie norėjo pasipriešinti Lenkijos siekiams politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai suvirškinti Lietuvą.

Praėjusį sekmadienį Viešpats Jėzus Kristus pavadino savo mokinius pasaulio šviesa ir žemės druska. Šis apibūdinimas ir tikrovė yra įmanomi tol, kol jie laikosi dieviškojo įstatymo. Ši tema aptariama ir vystoma šio sekmadienio šv.rašto skaitiniuose.

Dieviškasis įstatymas tapo apreikštas ir mums duotas per Mozę, ST pranašus ir galiausiai per Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Jame atsiskleidžia Dievo meilė ir rūpestis žmogumi. Tai ne tiek teisinis rinkinys, kiek pamokymai, kaip reikia gyventi, kad žmogus galėtų išsaugoti gyvenimo gerumą, teisingumą, grožį ir šventumą. Išties, Jėzus Kristus yra tuo pagrindiniu dieviškojo įstatymo mokytoju, interpretatoriumi ir išpildymo pavyzdžiu, tame tarpe ir Mozės įstatymo. Maža to, jis nepanaikina nei vienos įstatymo raidės, netgi uždraudžia ką nors jame keisti, bet skelbia apie jo išsipildymą. Čia jis pasirodo kaip naujojo įstatymo davėjas, išpildantis senąjį.

Mozės įstatymo pagrindu buvo sukurtas Toros teisynas, kurį sudarė tiek įsakymų, kiek yra metuose dienų. Tai nurodo į idėją, jog dieviškojo įstatymo reikia laikytis kasdien. Per Mozę duotieji 10 įsakymų atrodytų kaip radikali redukcija, apibendrinanti Torą. Kristaus patvirtintas Dievo, artimo ir savęs meilės įsakymas yra viso įstatymo esmė, išreikšta vienu sakiniu ir reikalavimu.

Tūlas TV programų vedėjas Ted Turner yra tvirtinęs, jog moderniais laikais baigėsi Dievo įsakymų galiojimo terminas (tarsi pasenusios supelijusios duonos). Visgi bandant nurodyti, kuris konkrečiai įsakymas paseno ir derėtų jį pašalinti, prieitume prie absurdų. Ko gero jis omenyje turėjo šeštąjį įsakymą, kuris labiausiai nepatinka Vakarų gerbuvio šalių gyventojams. Kaip gali būti neaktualus ir pasenęs draudimas žudyti? Kaip išgyventų televizinės kompanijos, jei žmonės masiškai vogtų, pvz. kabelinės televizijos programas ir nemokėtų abonemento? Tedas Turneris garantuotai eitų ūbagauti arba pakeistų profesiją. Realizuoti jo samprotavimai sužlugdytų jį patį.

Be abejo, priekaištų dieviškajai teisei netrūko visais laikais, netrūksta ir dabar, jog yra per griežti ir sunkūs įgyvendinti, todėl derėtų ją palengvinti, kad netrukdytų žmonėms laisviau gyventi. Įdomu būtų pasvarstyti, kas gautųsi palengvinus Dievo įsakymus? Tarkime, palengvinkime įsakymą nežudyti: šešias dienas savaitėje draudžiama žudyti, o tarkime pirmadienį – galima. Arba įsakymą gerbti tėvus (tai abipusis įsakymas, nurodantis tėvų pareigas vaikams ir tėvų vaikams): retkarčiais nesirūpinti vaikais ir tėvais, kad pabadautų ir šaltų… Leiskime žmonėms būti truputį iškrypusiais ir nenormaliais, kad darytų ką nori seksualinėje sferoje. Leiskime paaugliams truputį vartoti narkotikus, nebūkime tokie dogmatiški, tegul pajaučia alternatyvų pasaulį ir malonumą. Čia dera prisiminti šv. Tomo Akviniečio teiginį, jog maža klaida pradžioje veda į didelę klaidą ir komplikacijas pabaigoje, todėl kai kurie dalykai negali būti atšaukti ar palengvinti nei mažumėlę. Namas negali šiek tiek degti ar mašinos stabdžiai šiek tiek nestabdyti.

Turbūt girdėjote, kad bažnytinėje erdvėje vyksta sinodas apie sinodiškumą. Susidaro įspūdis, kad nereprezentatyvi mikroskopiškai maža grupelė tikinčiųjų svarsto katalikų religijos „vystymosi“ klausimus. Nesenai vykęs Europos regiono sinodinis susitikimas Pragoje atskleidė Rytų Europos katalikų biblinę laikyseną, jog negalima švelninti ir perinterpretuoti dieviško įstatymo, kurį bando įvykdyti Vakarų Europos vyskupijos, ypač Vokietijoje, Olandijoje. Vysk. Gondeckis iš Lenkijos sukritikavo terminus ir sugretinimą „modernistas“ ir „konservatorius“, nes katalikas arba laikosi Evangelijos, dieviško įsakymo, arba nesilaiko. Vyskupas iš Ukrainos pareikalavo iš galutinio dokumento pašalinti dažną „homoseksualizmas“ termino vartojimą (kone kiekviename puslapyje, net po kelis kartus), tarsi sinodas būtų apie homoseksualizmo įteisinimą. Kažkada paklaustas vienas vyskupas, ar tuoks gėjų poras, jei Vatikanas įsakys, neatsakė ir nukreipė temą…

Išganytojas žinojo, jog tikroji laimė, širdies ramybė ir taika su Dievu ateina iš dieviškojo įstatymo užlaikymo, o ne iš žmogiškų padavimų ir svarstymų. Maža to, jis patvirtino, jog dieviškojo įstatymo mokymą iškraipantys bus vadinami mažiausi Dangaus Karalystėje, todėl tokiais turi būti ir mūsų akyse: juos turime gerbti labai mažai, vertinami kaip paklydėliai. Biblija aiškiai nurodo, jog Dievo įstatymo atmetimas ar iškraipymas veda į sunaikinimą ir mirtį atskirus žmones, visuomenes ir tautas. Mums pasiūlyta pasirinkti mirtį arba gyvenimą.

Nuodėmė tarsi komosmoso juodosios skylė, kurios ryja ir naikina kūriniją.

Yra vienintelis išganymo šaltinis, kurį parodė Jonas Krikštytojas, tačiau daug nuodėmės šaltinių. Pranašas Habakukas barėsi, kad santuoka tampa nuodėmės šaltiniu.

Krikšto simbolika. Apie apostazės – krikšto atsižadėjimo – beprotybę.

Komercinėms Kalėdoms atėjus, Kristus iš jų išėjo…

Imperijos evangelija prieš Kristaus evangeliją. Kai atrodė, jog žmonių imperija nenusilenks Dievo galybei, Kūdikėlis supurtė jos pamatus.

Palaimingų šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų.

Pateikiami dviejų biblinių vyrų pavyzdžiai: karaliaus Achazo ir šv. Juozapo. Pirmasis veikė be Dievo, antrasis Jo valios ieškojo net sapne. Vienas viską pražudė, kitas – išgelbėjo.

Dar graikų filosofas Diogenas patarė, jog prieš pradedant ką nors daryti, reikia numatyti, kuo viskas baigsis. Pradedant naujus liturginius metus Adventu evangelija ragina galvoti, ar dabartinis gyvenimas nuves mus į išganymą.

II versija

Ar kiaulienos nevalgymas gali nuvesti į prisikėlimą?

Paprasti žmonės vagia menkus dalykus, padėtį užimantys vagia didesnius. Tautoje manoma, kad valdininkai yra vagys. Tai nėra pilna tiesa, nes yra žmonių, kurie išmano savybinių įvardžių teisingą naudojimą ne tik gramatikoje, bet ir gyvenime. Šios dienos evangelija liudija vagies, gal geriau būtų pasakyti – arkivagies, Zachiejaus atvejį, kai Jėzus atvėrė jo širdį, kad paliautų laužyti teisingumą ir meilę.

Be džiaugsmo nelengva gyventi. Be artimųjų ir draugų – dar sunkiau. Be Dievo – visiškai beprasmiška. Dievo netenkama tada, kai nebelieka maldos.

Naujo žmogaus kvėpavimas, naujo gyvenimo aušra – malda. Be jos nėra nei atsinaujinusio žmogaus, nei naujo gyvenimo vilties.

Stebimas suaktyvėjęs johovistų sektos veikimas Lietuvoje. Tuntais pasklinda po kaimus ir miestelius, platina savo klaidas žodžiais ir brošiūromis. Kaip infekcijos platinamos per kontaktą, taip ir klaidingos idėjos – per bendravimą, todėl:

1. Nebendrauti

2. Literatūros nepriimti

3. Saugoti tikrąjį tikėjimą, tradicijas, gyvenimo džiaugsmą.

Marijos vardas turi daug reikšmių, bet labiausiai žinomas kaip “mano Viešpats yra didis”. Su šiuo vardu Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, vedama karaliaus Jono III Sobieskio, apgynė Vienos miestą ir Europą nuo žymiai didesnės turkų kariuomenės 1683 m. Po šio laimėjimo Popiežius Inocentas IX įvedė visuotinę Marijos Vardo liturginę šventę.

Karo Ukrainoje, laisvosios rinkos smaugimo, klimato pokyčių ir kitų visuomenės bėdų kontekste mums šviečia šv. Roko krikščioniškojo žmogiškumo, tikėjimo ir pamaldumo  pavyzdys.

Kaip suprasti Kristaus žodžius “tai mano kūnas”, “tai mano kraujas”, kuriuos jis ištarė Paskutinės vakarienės metu, duodamas apaštalams duoną ir vyną? Ar kalbėjo perkeltine prasme, ar konkrečiai? Ap. šv. Paulius neleidžia abejoti, jog kas neišskiria šios duonos iš kitų valgių, tas valgo sau pasmerkimą… Bet kas nevalgo šios duonos, tas neturės ir amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.

Priešai stengiasi užimti centrinius ir strateginius objektus, valdžią, nes žino,  kad įgaus kontrolę. Naujų laikų chameleoniškasis priešas nesikauna gatvėje, bet paleidžia per žiniasklaidą ideologiją tarsi į vandentiekį nuodus, o jam belieka užsidegus cigaretę laukti efekto. Vakar sostinės gatvėse pasirodė efektas to, kaip ideologija sužalojo visuomenę.

Viskas turi savo centrą, esmę, iš kurio valdoma. Kompiuteriniuose žaidimuose reikia pasiekti centrinę gatvę, nueiti į centrinę būstinę, saugomą žaliukų, įsilaužti į centrinę patalpą, kurioje yra centrinis kompiuteris su centriniu disku, slaptažodžiu ir šifruote.Tai labai primena žmogaus būtį, kurioje esminis yra ne jo protas, bet dvasia. Kas apvaldo ją, tas turi įtaką visam žmogui.

Šiandien švenčiame dieną, kai Dievas į Bažnyčią ir krikščionių sielas atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri vaduoja žmogų nuo pragaro okupantų ir suteikia jam tiesos bei gėrio pažinimą.