Pabūsiu daliniu ateistu – ne viską tikėsiu, ką popiežius kalba

Jau kelinta diena nėra ramybės: vieni piktinasi, kiti nustebę, daug kas klausia, kas pasidarė su popiežiumi, kokius niekus jis ėmė kalbėti ir pan. Daug kam pasirodė nepriimtini jo teiginiai interviu homoseksualiam režisieriui dėl vienalyčių sąjungų civilinio įteisinimo. Ar popiežius užsiima sodomijos propaganda ar kaip tai suprasti? Pasigirdo vyrų grasinimai pereiti į islamą, atsižadėti katalikų tikėjimo, nebevaikščioti į bažnyčią ar net tapti ateistais.

Nusprendžiau ir aš pabūti ateistu, bet ne ta prasme kaip pagalvojote.  Kunigas ateistas? Visko šiame pasaulyje pasitaiko. Aš tik aklai netikėsiu, rimtai nepriimsiu, ką kartais popiežius privačiai kalba, išreiškia kaip savo nuomonę. Kunigystė yra dvilypis dalykas, reikia mokėti atskirti sakramentą, iš jo kylančią pareigybę nuo asmens. Šv. Raštas ir katalikų tikėjimas aiškiai nurodo tikėjimo  turinį, ties tuo ir pasiliksiu, nes dvasininkai nėra aukščiau Dievo, bet pašaukti būti jo tarnau, skelbiančiu jo Žodį. Deja, vyksta kova su priklausomybe nuo savęs, nuo savo nuomonės, psichikos, savo interesų, kai save statome aukščiau už Dievą…

Kai popiežius Paulius VI paseno, paprašė savo sekretoriaus pasakyti, kada ims nusikalbėti. Koks nuolankus ir savikritiškas buvo tas popiežius! Dabartinis popiežius – dominuojanti, ūmi, dramatinė, įtarčiau – traumuota asmenybė. Tai nesunku pastebėti. Toks yra ir mūsų laikmetis! Sakoma, jog kiekvienas turime savų keistumų ir su amžiumi tie keistumai išryškėja, sustiprėja. Visa kas žmogiška ir mums, dvasininkams, nėra svetima. Popiežiai irgi sensta.

Popiežiaus Pranciškaus pasisakymas iš dalies yra pagrįstas ta prasme, jog nevalia tokių žmonių persekioti, tačiau ar jam reikėjo apie partnerystės įteisinimą kalbėti, kai apie tai pasaulietiniai sluoksniai diskutuoja jau kelis dešimtmečius? Neatsargus leptelėjimas sudrebino Bažnyčios pamatus, tapo pasičiuptas ir išnešiotas akimirksniu po visą pasaulį – čia juk ne gramą padariusio kaimo klebonėlio postringavimai. Taip jis užsitraukė eretiko popiežiaus įtarimą, maža to, – homoseksualaus asmens šešėlį (kas širdy – tas ir ant liežuvio). Bet tai nebūtų kažkas naujo, kai, pasak lenkų kunigo, profesoriaus Dariusz Oko, pusė katalikų vyskupų yra homoseksulios orientacijos ir kuria Bažnyčiai pavojingą “levandinę mafiją”.

Be abejo, visada buvo, yra ir bus vyrų, kurie moteris tik gerbia, bet neturi joms meilės, todėl negalės kurti dvasinio, kūniško ir ekonominio ryšio santuokos tikrovėje. Tas pats pasakytina apie kai kurias moteris, kurios neatskleidė vyriško prado esmės ir prasmės… Ir be popiežiaus komentarų ar mūsų leidimo jie iki šiol gyveno kaip norėjo ir  leidimo neprašė, patys prisiimdami atsakomybę už savo elgesį. Dabar jie permes iš dalies tą atsakomybę popiežiui, pateisindami savo gyvenimo būdą. Susidaro įspūdis, kad popiežius tapo svetimų nuodėmių bendrininku ir tyrų sielų piktintoju.

Popiežius savo pasisakyme kalbėjo, kad niekas neturėtų būti išmestas iš šeimos, gyventi be šeimos, suprask, vienas, vienišas, atsiskyręs. Aš, celibatininkas, esu vienatvės specialistas, žinau šį bei tą apie vienatvę, kad siūlyčiau kam nors vienatvę. Visgi kaip dvasininkas popiežius turėjo išlikti teologijos rėmuose ir nesileisti į spontaniškumą, suponuodamas šeimų lygybę su  vienalytėmis sąjungomis. Tai nėra šeima, tai tik pakaitalas, kad nebūtų vieniša, kad lengviau spręstųsi ekonominiai reikalai, kad paprasčiausiai būtų šalia patikimas draugas. Jei įvedus čia krikščioniškos moralės reikalavimus, kurioje tarptų skaisti ir nesavanaudiška draugystė bei tarpusavio pagalba, toks gyvenimo būdas primintų vienuolinę bendruomenę. Belieka pamaldžiai pasvajoti.

Bažnyčia kviečia į dorybingą gyvenimą pagal Dievo įsakymus ir krikščioniškos etikos normas. Viską suvedant vien į žmogiškumą, išblunka religijos ir moralės ribos. Nedrįstame paneigti žmogaus evangelinio idealo: nors esame nusidėjeliai, bet – ne bedieviai, kad sąmoningai atmestume Dievo valią ir prigimtinę tvarką.

Kard. Gerhard Ludwig Müller apie popiežiaus simpatijas homoseksualumui

Kard. Gerhard Ludwig Müller, buvęs Tikėjimo Kongregacijos prefektas, pakomentavo popiežiaus Pranciškaus žodžius apie homoseksualizmą. Jo manymu, tai tėra privati popiežiaus nuomonė, neturinti biblinio ir dogmatinio pagrindimo. Tikintieji turi vadovautis aiškių Dievo Žodžiu ir neklaidingu Bažnyčios Mokymu.

Spalio 22 dieną, ketvirtadienį, jis paskelbė savo pareiškimą tuo klausimu. Žemiau pateikiamas teksto vertimas.

Mums nėra žinomas pažodinis popiežiaus pasisakymo turinys, duotas interviu, kaip dažnai būna, – dviprasmiškas. Jo poveikis visgi yra siaubingas.

Katalikų tikintieji yra įpykę, o Bažnyčios priešai jaučiasi sustiprinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tarpininko, Kurio dieviškąją sunystę jie atmeta. Vietoj teologinių ir filosofinių argumentu pasitelkimo apoliuojama į jausmus, taip atmetant racionalumą sentimentų labui.

Tikėjimas nepriklauso nuo politinių pasirinkimų iš dešiniųjų ir kairiųjų spektro, nepriklauso nuo ideologinės padėties tarp konservatizmo ar progresyvizmo. Tikėjimas priklauso vien nuo tiesos, kuria yra savo esme pats Dievas ir Žodyje, kuris apsireiškė istorijoje.

Krikščionis tiki Dievą kaip į pirmąją tiesą ir pripažįsta popiežių bei vyskupus Petro ir kitų apaštalų įpėdiniais.

Būti ištikimam popiežiui – tai kažkas kito nei stabmeldiška papolatrija (popiežiaus garbinimas – vertėjo pastaba), panaši į tikrovę, pagal kurią vadovas arba partija visada yra teisūs.

Ten, kur atsiranda įtampa tarp, viena vertus, aiškaus Dievo Žodžio ir jo neklystamos interpretacijos bei, kita vertus, privataus net aukščiausių bažnytinių autoritetų pasisakymo, įpareigoja visuomet fundamentalus principas: in dubio pro DEO [abejonėse visada pasirinkti Dievą, Dievo labui).

Bažnyčios Mokymo tarnystė tarnauja Dievo Žodžiui ir niekada nėra aukščiau Apreiškimo. Bet kokiu atveju tai privalomas Bažnyčios mokymas apie Dievo Apreiškimą Kristuje, kuriam turi paklusti Mokymo tarnystė.

Nuomonė, apie kurią kalbama [popiežiaus pasisakymas], yra grynai privati, kurią atmesti gali – ir privalo – kiekvienas katalikas.

John Henry Newman (1801-1890), garsus kardinolas ir vienas didžiausių Bažnyčios mokytojų naujaisiais laikais, pasakė, jog sugedimas apreikštojo tikėjimo mokymo klausimuose yra blogiau nei finansinis sugedimas bažnytinėse institucijose ar dvasininkų ir pasauliečių lyderių moralinis sugedimas.  Tai yra visokių sumaiščių ir skandalų šaltinis Bažnyčios istorijoje.

Kas liudija bažnytinę drąsą ir krikščionių laisvę? Tarp popiežiaus ir vyskupų, ypatingai šventosios Romos Bažnyčios kardinolų, egzistuoja toks pats santykis kaip tarp Petro ir kitų Apaštalų, kuomet jis dviprasmiškai elgdamasis nutolo nuo evangelinės tiesos (Laiškas Galatams 2, 14). Jeronimas, Augustinas, ir Tomas Akvinietis Laiško Galatams   komentaruose dalykine prasme buvo Pauliaus pusėje, bet gyrė Petrą dėl jo nuolankumo ir nesipriešinimą, kai buvo perspėtas.

Katalikų Bažnyčioje, kalbant apie lyčių papildomumą, santuoką ir šeimą, – įpareigoja Dievo Žodis, aiškiai įskaitomas Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Asmenyje ir mokyme, skirtame fariziejams, ir tada, ir dabar: Ar neskaitėte, jog Kūrėjas nuo pradžių sukūrė juos kaip vyrą ir moterį? Ir tarė: todėl vyras paliks tėvą bei motiną ir vienysis su savo žmona, ir jiedu taps vienu kūnu (Mt 19, 4-5).

Teisė į santuoką ir šeimą egzistuoja tiktai vyro ir moters atžvilgiu, kurie pagal Dievo sukurtą prigimtį, laisvi sąžinėje, Dievo akivaizdoje, taria vienas kitam: tiktai tu ir visada, kol mirtis mūsų neišskirs. Pagal Dievo valią, už teisėtos santuokos ribų kiekvienas lytinis suartėjimas yra objektyviai sunki nuodėmė – nepriklausomai nuo subjektyvios kaltės, kurią žino tik Dievas ir kurio atleidimui galima visada pasivesti.

Negalima laisvai nusidėti dėl Dievo gailestingumo ir vietoj jo maloningo teismo ieškojimo siekti pateisinimo nuodėmingame elgesyje, plojant nukrikščionėjančiai dabarčiai.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas aiškiai išskiria pastoracinį rūpestį ir asmeninį santykį su asmenimis, turinčiais potraukį tai pačiai lyčiai, ir objektyvų homoseksualių veiksmų įvertinimą ar heteroseksualius aktus ne santuokoje, kurie prieštarauja Dievo įsakymams. Kas tvirtina, jog yra Jame, privalo ir pats elgtis taip, kaip Jis elgėsi (1 J 2, 6).

Dievo įsakymų laikymasis yra Dievo meilės ir jų išganingo poveikio pripažinimo išraiška žmogui. Vietoj susitikinėjimo su asmenimis, kurie jaučiasi sustiprinti savo elgesyje ir klaidingame mąstyme, rodant savo nuotrauką su popiežiumi visam pasauliui, popiežius privalėjo supažindinti su Danielio Mattson knyga ir pakviesti pokalbiui. Tai amerikietis, kuris atrado kelią iš negarbingo seksualinio palaidumo į dorybingą gyvenimą Dievo vaiko laisvėje ir garbėje (Rom 8, 21).

 

Šaltinis: Kath.net

Kas ciesoriaus ir kas Dievo? XXIX-A sekmadienis

Šį sekmadienį pasigirsta Izraelio tautos religinio ir politinio elito klausimas Jėzui politikos reikalu, kuris turėjo nuvesti Jėzų į politinį konfliktą ir su okupantų valdžia, ir su savąja tauta: ar valia mokėti mokesčius ciesoriui (imperatoriui)? Tai vienas iš kelių atvejų, kai Jėzų bandyta įvelti į politines intrigas. Jėzus paėmė romiečių monetą – sidabrinį denarą, kurioje grožėjosi imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas. Tai buvo blogos reputacijos asmuo, pasižymėjęs iškrypimais, keistumais ir beprotybėmis. Monetoje jis vaizduotas romiečių pagoniškos religijos vyriausiojo kunigo rūbais. Dieviškasis imperatorius, dieviškojo Augusto sūnus savo rankose buvo sutelkęs ir religinę, ir civilinę valdžią. Toks mirtingo žmogaus traktavimas buvo nepakeliamas žydams, jiems buvo didelis pažeminimas, kadangi laikė save išskirtine Dievo, o ne imperatoriaus nuosavybe. Prievartinis mokestis pagonims, mokamas nuo kiekvienos galvos, buvo jų tikėjimo ir savigarbos sumenkinimu. Žydai apie tai diskutavo, buvo priešiškai nusiteikę, todėl užduotas Jėzui klausimas savo galimais atsakymais buvo pavojingas. Jei būtų raginęs nemokėti, taptų Romos imperijos priešu ir fariziejai nepatingėtų jo įskųsti vietininkui, o už tai lauktų nukryžiavimas. Jei būtų sakęs, kad reikia mokėti, būtų savo tautiečių nekenčiamas, susikompromituotų kaip mesijas, nes tauta tikėjosi savo tautos išvadavimo nuo Romos okupacijos priespaudos, primestų žeminančių mokesčių ir t.t. Žydai laukė Dovydo karalystės atkūrimo ne tik dvasine, bet ir politine prasme. Aišku, vėliau Jėzus davė suprasti, kad jis nesiruošia būti politiniu lyderiu ir tautos išlaisvintoju iš okupacinės valdžios, taigi, nepateisino jų lūkesčių kaip mesijas.

Jėzus permatė politikuotojų klastingas mintis, kadangi buvo nuovokus, intelektualus ir įžvalgus.  Žydų lyderių užvesta diskusija buvo nesąžininga, jiems nerūpėjo problemos išsprendimas ar tiesos radimas, bet turėjo tikslą sumenkinti, apjuokti, sunaikinti oponentą. Pradžioje jie Jėzų „vaišina“ pagyromis, tarsi paglosto, bet turi tikslą smūgiuoti: „mokytojau, žinome, kad esi tiesiakalbis, bet pasakyk mums…“. Dėl šios priežasties Jėzus vadina juos veidmainiais. Graikiškame biblijos tekste  naudojamas žodis hypokritos – kas reiškia blogą aktorių, kuris po savo kauke slepia  savo tikrą veidą. Tokiais netikusiais aktoriais evangelijos pasakojime yra didingumu, autoritetu, prabangiais rūbais, šventomis pareigomis, apeigomis, tradicija ir biblija besidangstantys žydų religiniai lyderiai.

Kristus savo išmintingu atsakymu nurodo, jog žmogaus gyvenimas vyksta dviem kryptimis ir dvejose plotmėse: žemiškoje ir dvasinėje. Tai krikščioniškoje filosofijoje vadiname horizontalizmu ir vertikalizmu bei primena kryžiaus ženklą: mes suprantame save kaip tikinčius žmones, turinčius ryšį su Dievu, ir laikome save žemės gyventojais, visuomenės nariais, piliečiais. Tokiu būdu kryžius tampa meilės Dievui ir artimui įsakymo grafine išraiška, nurodanti priedermę būti geru tikinčiuoju ir geru piliečiu.

Mes pripažįstame tas dvi tikroves, du savo gyvenimo išmatavimus, žemišką ir dvasinę tvarkas, kurios yra autonomiškos viena kitos atžvilgiu, tačiau yra esminiai susijusios. Praėjo daug laiko, kol jų ribos buvo tinkamai nubrėžtos. Istorijoje žemiški valdovai pretendavo būti ne tik žemiškais valdytojais, bet ir dvasininkais. Kaip ir kad minėti Romos imperatoriai. Iki pat vienuolikto amžiaus vyskupų ir popiežiaus valdžia buvo priklausoma nuo karalių ir didikų. Tam pasipriešino ir išgyvvendino popiežius Grigalius VII, vadinamas didžiuoju, kuriam tai brangiai kainavo, buvo nuimtas ir ištremtas. Galiausiai jo oponentas, cezaropapizmo (imperatoriaus valdžios popiežiui ir vyskupams)  atstovas imperatorius Henrikas IV privalėjo nusileisti, savo sūnaus Henriko V priverstas atsisakė sosto. 1122 metais pasirašytas Vormacijos konkordatas, kuriame Kalikstas II ir Henrikas V atskyrė pasaulietinę ir dvasines valdžias. Bažnytinė valdžia tapo laisva skirstyti bažnytines pareigybes, o simboliniu ženklu buvo kryžiaus uždėjimas ir žiedo užmovimas.

Jonas Paulius II 1988 m. Europos Parlamente kalbėdamas pripažino, jog mūsų europietiška istorija ir kultūra turi daug pavyzdžių, kaip yra peržengiamos ribos tarp to, kas priklauso Dievui ir kas priklauso ciesoriui. Kai kas ir šiandien prikiša kunigams, kad jie peržengia tas ribas ir kišasi į politiką. Vienoje spaudos konferencijoje Jonui Pauliui II buvo papriekaištauta, kad jis kišasi į politiką komentuodamas karo pabėgėlių stovyklų sąlygas Vietname. Tuomet popiežius atsakęs tvirtu balsu: „gerbiamasis, čia ne politikos, čia žmogiškumo klausimas, žmogiškumo problema“. Yra vertybės ir situacijos, kuomet politika privalo atitikti moralės, sveiko proto, prigimtinio ir dieviškojo įstatymo kriterijus. Dvasinė valdžia nusišalina nuo politikos kaip praktinio visuomenės organizavimo, tačiau negali nusišalinti nuo politikos moralinių, bendražmogiškų ir religinių prielaidų.

Mūsų šalies žmonės nepasižymi lojalumu savo šaliai ir jos įstatymams, pilietiškai dar yra  nesubrendę, nes daug dešimtmečių šią šalį valdė svetimos ir priešiškos valdžios, todėl iš inercijos savo valdžią laiko priešu. Laikas keistis, laikas tapti atsakingais ir sąmoningais piliečiais. Neįmanoma būti geru krikščioniu, jei nesistengiama būti ir geru piliečiu. Jei esame ištikimi Dievui mažuose žemiškuose reikaluose, tuomet mums bus patikėti ir didesni dalykai Danguje. Žegnojantis reikia pagerbti ne tik kryžių ir Jėzaus kančią, tačiau nuolat prisiminti savo gyvenimo vertikalizmą ir horizontalizmą, jog privalu būti ir geru krikščionimi, ir geru piliečiu.

Kinijos vyskupo subtilus protestas

 

Kinijos Šiaurės Rytuose esančios Mindong vyskupijos valdytojas vyskupas Vincenzo Guo Xijin spalio 4 d. viešai pranešė, kad pasitraukia iš visų bažnytinių pareigybių, niekada ir niekur nedalyvaus, viešai nesirodys renginiuose, idant likusį gyvenimą pašvęstų maldai ir atgailai, o šv. Mišias aukos tiktai privačiai.

Jo sostą turėtų perimti komunistų favorizuojamas, anksčiau Vatikano ekskomunikuotas, patriotinei katalikų bažnyčiai priklausęs, dažniausiai leidimą kalbėti viešai gaunantis vyskupas Zhan Silu, garsėjantis kaip valdžios ir garbės siekiantis asmuo. Jis niekada neatsiprašė tikinčiųjų už savo atvirą bendradarbiavimą su komunistais ir padedant persekioti pogrindžio katalikus.

Savo kalboje vysk. Guo nekritikavo nei popiežiaus, nei komunistų, nei būsimo savo įpėdinio, tačiau vien tik save, išdėstydamas argumentus contra se: jog labai „stokoja kompetencijos”, „neturi reikiamų gabumų”, „nesugeba pasivyti laikmečio” ir nenori būti „pažangos trukdžiu”.

Turint omenyje Vatikano ir Kinijos komunistų partijos sudarytą slaptą sutartį, darosi aišku, kad jį pasitraukti privertė tiek Vatikanas, tiek Kinija. Pasirinktas vyskupo prakalbos būdas tėra subtilaus protesto išraiška vykdomai Vatikano politikai, kai buvo išduoti ir parduoti popiežiui ištikimi pogrindžio katalikai, kunigai ir vyskupai prijungiant prie komunistų kontroliuojamos bažnytinės struktūros.

Vysk. Vincenzo Guo Xijin yra vienas iš didžiausių Kinijos katalikų autoritetų, parodęs savo nepalaužiamą ir uolų tikėjimą, iškentęs daugybę valstybinių bausmių, tame tarpe ir įkalinimus.

Kyla klausimas, kokių gabumų, kompetencijos, atsilikimo ir trukdžių turėjo Kristui ištikimas vyskupas? Žinant šių dienų tendencijas, jog kai kurie vyskupai yra labiau politikai nei ganytojai, išlavinę jusles jausti ne Šventosios Dvasios, bet politikos vėjų, kultūrines bei socialines kryptis, tampa aišku, jog vyskupas Guo buvo per daug ištikimas Dievui ir pogrindžio sąlygomis herojiškai tikėjimo besilaikiusiems tikintiesiems.

Kristaus gundymo scenoje pasigirsta velnio žodžiai: „jei mane pagarbinsi, atiduosiu tau  valdyti žemės karalystes“. Pasirodo, net vyskupijos negali valdyti niekas, kas nepagarbina vienaip ar kitaip pasirodančio velnio. Neatsitiktinai katalikų bažnyčiose Kinijoje privalu virš altoriaus laikyti ne tik Jėzaus, bet ir Mao-Dzedongo, komunistų partijos sekretoriaus atvaizdai bei kiti komunistiniai simboliai, todėl pogrindiniai katalikai šalia visų patiriamų sunkumų turi bent vieną džiaugsmą, kad virš altoriaus kryžiaus nėra komunistinių ženklų, kad sekmadieniais gali išgirsti Evangeliją, o ne partijos ideologines kalbas.

Šv. Pranciškus Asyžietis

 

Bandant suprasti šventumą, islamo evangelizavimą ir ekologiją.

Kas aš esu. XXI-A eil.sekmadienis

Kartais žmonės mėgsta pagasdinti vienas kitą pasakymu „ar žinai kas aš esu, su kuo turi reikalų?“. Paaiškėja, kad yra, pavyzdžiui, vietinio policininko antros eilės pusbrolis. Be abejo, žmonių tarpusavio ryšiai arba išaukština, arba pažemina, būna naudingi arba žalingi. Sėkmė turi daug draugų, o nelaimė – nei vieno, norinčių pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose netrūksta. Kaip sakoma, parodyk, su kuo draugauji, ir pasakysiu, kas esi.

Šio sekmadienio skaitiniai perteikia mintį, jog žmogaus santykis su Dievu daro didelę įtaką, keičia jo asmenį, jo galią ir net tapatybę. Neištikimajam šventyklos viršininkui Šebnui, kuris nusigręžė nuo Dievo, skelbiamas nuosprendis: bus atimti kunigo rūbai, nujuosta juosta, atimti raktai ir perduoti ištikimajam Eljakimui.

Panašų pokalbį išgirstame šios dienos evangelijoje Jėzui klausiant, kuo žmonės jį laiko, kuo laiko jį apaštalai. Nuomonės įvairios, tačiau tik apaštalas Petras išpažino jį esant tikrąjį ir vienintelį Mesiją, tikrą ir vienintelį Dievo Sūnų. Jo tikėjimas ir santykis su Jėzumi lėmė, kad jis iš Dievo gavo naują tapatybę, naujas užduotis ir galią. Neatsitiktinai krikščionybės tradicijoje yra išlikęs vardų keitimo paprotys, kai artėjant prie Kristaus, ar vienuoliui, ar popiežiui suteikiamas naujas vardas.

Kiekviena smulkmena šv. Rašte yra reikšminga. Jėzaus klausimas apie tikėjimą ir tapatybę nuskamba Pilypo Cezarėjos apylinkėse, kuriose buvo išplitę romėnų pagoniškosios religijos papročiai. Ten stovėjo romėnų stabo Pano šventykla, o toji būtybė buvo vaizduojama su ožio kojomis ir nuo pusiaujo žmogaus pavidalu. Biblijoje minimame Korinte buvo romėnų Deivės Afroditės šventykla, kurioje vienu metu kultine prostitucija galėjo užsiiminėti 13 000 pagonių. Pastebime, jog romėnų mitologijoje buvo sudievintos ir suasmenintos žmogaus aistros, kitaip sakant, žmogų valdantys gaivalai.

Jėzus klausė apaštalų ir tuo pačiu mus, kuo jis yra mums ir kas mums yra dievybė: tikrasis ir gyvasis Dievas ar žmonių pramanai. Nuo to keičiasi žmogaus tapatybė ir jo vardas: arba jis Dievo vaikas, arba svetimas kaip savo nuomonės, aistrų irdemonų vergas.

Šv. Sostas kovoja su liturginiais iškraipymais

Tikėjimo mokymo kongregacija ketvirtadienį paskelbė doktrininę notą dėl Krikšto sakramento formulės pakeitimo. Notoje aptariama kai kur Krikšto apeigose vartojama novatoriška formulė „Mes tave krikštijame vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, kuri negalioja. Kai kur krikštijama panaudojant būtent tokią ar kitą panašią, tačiau nevartotiną ir klaidingą formulę.

Kongregacija kartu paskelbė „Responsum“ („Atsakymai“) dėl abejonės apie minėtosios Krikšto formulės galiojimą. Į du trumpus konkrečius klausimus atsakoma trumpai ir aiškiai.

Pirmas klausimas: „Ar galioja Krikštas, suteiktas pagal formulę: „Mes tave krikštijame vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“?“

Atsakymas į pirmą klausimą neigiamas.

Antras klausimas: „Ar tie, kuriems Krikštas suteiktas minėtąja formule, turi būti pakrikštyti pagal teisingą formulę?“

Atsakymas į antrą klausimą teigiamas.

Be šio popiežiaus patvirtinto dokumento, kongregacija paskelbė „Doktrininę notą“, kurioje aptariami įvairūs Krikšto teikimo aspektai, paminint kai kurias neteisingos formulės naudojimo pasekmes. Notoje pažymima, jog Krikšto sakramentas, suteiktas pagal savavališkai pakeistas formules, tikrai negalioja ir kad asmuo, tokiu būdu jį priėmęs, turi būti pakrikštytas pagal teisingą formulę: „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Kai kur per Krikštą naudojama ši (klaidinga) formulė: „Mes, tėčio ir mamos, krikštatėvių, senelių, artimųjų, draugų ir bendruomenės vardu krikštijame tave vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Tokiu būdu norima iškelti bendruomeninę Krikšto reikšmę, šeimos ir artimųjų dalyvavimą ir tarsi atsverti tėvų ir bendruomenės nenaudai į kunigo rankas sutelktą sakralumo galią, kaip kad galėtų atrodyti pagal dabartinę Romos apeigyno Krikšto formulę.

Tikėjimo kongregacija notoje pažymi, kad tokia pagunda iš tikrųjų nėra nauja, jau šv. Tomas Akvinietis nagrinėjo panašų klausimą ir pateikė neigiamą išvadą, o Bažnyčia susirinkimo konstitucijoje „Sacrosantum Concilium“, pasiremdama šv. Augustinu, moko, jog „kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus“. Tai reiškia, kad krikštas vyksta dalyvaujant Kristui ta prasme, kad jis perduoda savo „antspaudą“, suteikiantį veiksmingumą, bet labiausiai turi būti aišku, jog švenčiamo įvykio pagrindinis veikėjas yra pats Kristus.

Bažnyčia amžiams bėgant labai atidžiai saugojo sakramentų šventimo formą, o Šventasis raštas leidžia be jokios abejonės atpažinti Kristaus veikimą Bažnyčios liturginiuose veiksmuose. Susirinkimas bendruosiose liturgijos tvarkymo nuostatuose, be kita ko, primena, kad „niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti“ (Sacrosanctum Concilium, n. 7).

Todėl savavališkas krikšto sakramento formos keitimas yra ne tik liturginio pobūdžio piktnaudžiavimas, bet ir bažnytinės bendrystės žeidimas, trukdantis atpažinti Kristaus veikimą, o pačiais sunkiausiais atvejais paverčiantis sakramentą negaliojančiu. Tarnystės veiksmų prigimtis reikalauja ištikimai perduoti tai, ką esame gavę (ten pat 22 § 3).

Krikšto sakramentą teikiantysis ne tik neįgaliotas savavališkai keisti sakramento formulę, bet ir negali skelbti veikiantis tėvų, krikšto tėvų, artimųjų ar draugų ir net visų apeigos dalyvių vardu, nes tarnystę atliekantysis veikia būdamas Kristaus veiksmų ir jo dalyvavimo Bažnyčios liturgijoje ženklu. Kai krikštijantysis ištaria formulę „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, jis nekalba kaip užduotį vykdantis funkcionierius. Bažnytinė pareigybė visuomet yra tarnystė Dievui ir jo tautai, o ne galios, manipuliuojančios tuo, ką Bažnyčiai perdavė Tradicija, vykdymas. Pasak Šv. Augustino, krikšto šventumas nepriklauso nuo sakramentą teikiančiųjų šventųjų ar nusidėjėlių, o tik nuo to, ant kurio nusileido Dvasia ir apie kurį pasakyta: „tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33). Šventasis Augustinas pridūrė: „krikštijant Petrui, krikštija pats Kristus, krikštijant Pauliui, krikštija pats Kristus, krikštijant net ir Judui, krikštija pats Kristus“.

Popiežius Pranciškus birželio 8-osios audiencijoje Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui pritarė Kongregacijos parengtiems atsakymams „Responsum“ ir nurodė juos paskelbti. Dokumentą birželio 24 dieną pasirašė kardinolas Luis Ladaria SJ, prefektas, ir arkivyskupas Giacomo Morandi, sekretorius.

(Vatican News)

Duonos padauginimas ir trys kontrastai. XVIII-A eil.sekmadienis

Duonos padauginimo stebuklas, apie kurį pasakoja šio sekmadienio evangelijos skaitinys, Biblijoje minimas 6 kartus, nors evangelijų tėra 4. Šis įvykis buvo paliudytas 5000 vyrų, o su jais buvo nemažai moterų ir vaikų, maždaug 20-30 000 žmonių.

Tarp kitų Jėzaus stebuklų duonos padauginimas yra vienas iš svarbiausių, centrinių, kuris paaiškina ne tik Dievo norus, bet ir žmogaus egzistencinę būklę, todėl kas nesupranta šio įvykio, tas nesupranta ir viso Jėzaus mokslo, krikščionybės. Savo esme tai toks aiškus įvykis, kuris nereikalauja paaiškinimo. Bet visgi kai kuriuos dalykus verta aptarti plačiau. Šis įvykis padarė didelį įspūdį ne tik Jėzaus mokiniams, bet ir Izraelio tautai; jo „reitingai“ dėl to smarkiai pakilo ir tauta pasišovė paskelbti Jėzų savo karaliumi.

Būtina atkreipti dėmesį į tame pasakojime pateiktus kontrastus, priešingybes. Duonos padauginimo stebuklas atpasakojamas iš karto po Jono Krikštytojo žūties paminėjimo. Jauna šokėja ant padėklo neša savo intrigantei motinai nukirsdintą Jono galvą. Štai ką mums duoda, ką gali pasiūlyti šis pasaulis, jo valdovai ir šis gyvenimas – mirtį, ir dar šokio žingsneliu ir ant jaunystės rankų. Ironizuojant, galima teigti (mokslas įrodė), kad statistiškai vienam žmogui tenka viena mirtis. Tuo tarpu Jėzus liepia apaštalams išdalinti žmonėms padaugintą duoną – gyvybės simbolį. Tai Dievui šlovė, kad žmogus gyvena, jo valia, kad visi jam gyventų. Padaugintos duonos įvykis apreiškia Jėzaus misijos esmę, jo troškimą: mus gydyti, gelbėti ir apdovanoti gyvenimu.

Antrasis evangelijos skaitinyje parodytas kontrastas – duonos padauginimas įvyksta dykumoje. Tai vieta, kuri yra nesuderinama su gyvybe, čia beprasmiška ieškoti duonos. Dykuma yra mirties ir demonų vieta. Jėzus dykumoje dalina žmonėms duoną – tai neatsitiktinė aplinkybė, nes Dievas nori per tai pranešti, ką galvoja apie mūsų gyvenimą. Šiuo metu mes esame toli nuo Dievo, ištremtieji, netekę Dievo ir jo dovanų, o mums beliko toks gyvenimas, kuris, palyginus su Rojumi, labiau primena dykumą. Mes netekome pilno, tobulo gyvenimo, mums beliko kažkokie trupinėliai ar šukės. Nors pasitaiko ir dabar nemažai gėrio trupinių, tačiau tai nėra Rojus ir pilnatvė. Kažkas  nuostabaus, kad kelionėje per pasaulio dykumą atsiveria dosnioji Dievo ranka, kuri duoda gyvybę.

Akivaizdu, kad duonos padauginimo įvykiu Jėzus vedė savo mokinius į Eucharistijos paslaptį, kuomet jiems apreiškė Save, savo Kūną bei Kraują kaip dangiškąją Duoną, gyvybės šaltinį. Eucharistijos dovana toliau įgyvendina žemiškojo pasaulio dykumoje esančių minių maitinimo įvykį.

Trečias kontrastas ar gal net nesusipratimas, žmogiškai žvelgiant, – tai Jėzaus paliepimas apaštalams daryti tai, ko jie nesugeba: „Jūs jiems duokite duonos“ (duokite, ko neturite, ir darykite, ko nesugebate). Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvelės apaštalų rankose turi pamaitinti tūkstantines minias. Tai tampa įmanoma tik todėl, jog apaštalai paliepti dalino, o Jėzus daugino, t.y. Jėzus pasiliko apaštalų tarnystėje, kunigystės sakramente, kai žmogiškas nesugebėjimas užleidžia vietą Dievo veikimui ir visagalybei. Toji nuostaba aplanko mus ir dabar: ar gali žmogus atleisti nuodėmes, perkeisti duoną į Švč. Sakramentą, teikti sakramentus, nuvesti į išganymą sielas? Žmogus negali, bet Kristus kunigystės sakramente gali. Tokį tad paradoksą išgyvename kunigystės atžvilgiu.

Kristus davė mums dangišką duoną, kurią turime nuolat priimti: Bažnyčia įsako nors kartą metuose priimti šv. Komuniją, o ypač mirties akivaizdoje kaip Vijatiką – kelionės maistą. Statistika liūdna. Miestuose vos 20 procentų laidojamų katalikų būna aprūpinti šv. sakramentais, daugumas miršta tarsi evangelijos, Kristaus, Bažnyčios nebūtų. Jų kelionė pas Dievą tapo komplikuota ar net užkardyta.

Trokškime gero sau ir savo artimiesiems, ypač tada, kai pasaulis nieko gero nebegali duoti tik mirtį. Išganytojas tiesia mums savo rankas ir duoda duonos, kuri neša amžiną gyvybę ir gyvenimą.

Komunistinis Kinijos režimas apgavo Vatikaną

2018 m. rugsėjį Apaštalų Sostas pasirašė slaptą sutartį su Kinijos vyriausybe dėl vyskupų paskyrimo. Šia sutartimi buvo pripažinti Kinijos komunistų partijos paskirti vyskupai ir sulygintos jų teisės su pogrindyje veikusių ir Apaštalų Sostui ištikimų vyskupų pozicija. Praktiškai ši sutartis panaikino pogrindinę katalikų struktūrą ir prijungė prie komunistų partijos valdomos struktūros.

Buvęs Honkongo vyskupas kard. Joseph Zen šį susitarimą pavadino gėdinga ištikimųjų katalikų išdavyste ir atidavimu į priešo rankas, prieštaravo šiam žingsniui, kurį prastūmė dabartinis Vatikano valstybės sekretorius Parolini. Kard. Zen perspėjo, jog komunistai nesutiks su katalikybės savarankiškumu, tačiau visais būdais ją persekios ir bandys kontroliuoti. Nesuvokiama, kokiu būdu vyks bendradarbiavimas tarp pogrindinių katalikų ir komunistinės valdžios, kuri tiek dešimtmečių įnirtingai persekiojo ir represavo katalikus. Po slaptosios sutarties, kurios turinio niekas nežino, Kinijos katalikai nepajuto jokio teigiamo pasikeitimo, priešingai, jie yra dar labiau spaudžiami, uždaromos jų bažnyčios, persekiojami kunigai ir tikintieji.

Paskutiniu metu valdžia įsakė nutraukti socialinę paramą neturtingiems katalikams, kurie atsisako išsižadėti tikėjimo ir pašalinti krikščioniškus simbolius iš savo namų. Vietoj Jėzaus ir šventųjų paveikslų liepiama pasikabinti Mao Zedung ar XI Jinping portretus.

Weihui mieste, kuris yra Henan provincijoje, vienai neturtingai moteriai pakišti pasirašyti dokumentai, jog dėl socialinės pašalpos tolimesnio mokėjimo, ji išsižada tikėjimo ir pašalina katalikiškus simbolius iš savo namų. Moteriai nesutinkant, ji tapo išbraukta iš pašalpų gavėjų sąrašo.

Panašiai atsitiko kitai moteriai, kuri pašalpą atnešusiai tarnautojai padėkojo „Dieve, atlygink“.

Katalikų persekiojimas vyksta ne tik individualiai, tačiau ir sistemiškai, įjungiant visas įmanomas struktūras ir priemones. Diplomatų tarpe eina kalbos, jog sutartis rugsėjį nebus pratęsta, o tai reikštų Vatikano politikos pralaimėjimą, bandant sušvelninti santykius su Kinijos komunistiniu režimu. Šios politikos kaina – milijonų pogrindinių katalikų išdavystė ir atidavimas į schizmatinių, lojalių komunistų partijai vyskupų rankas, per kuriuos komunistų valdžia siekia sunaikinti tikėjimą.

Prancūzijos bėdos su islamu

Islamo tyrinėtoja Annie Laurent teigia, jog 50 metu laikotarpiu musulmonų maldos vietų išaugo beveik dvidešimt kartų. Praeito amžiaus septintame dešimtmetyje mečečių Prancūzijoje buvo virš 100, o štai  2015 m. statistika nurodo virš 2500 mečečių. Dažniausiai jų statybą finansuoja svetimos šalys – daugiausia Turkija, paskui Marokas ir Saudo Arabija.

Islamą išpažįstančių radikalumas auga akivaizdžiai, o kai kurių miestų rajonuose steigiasi „islamistinės ekosistemos“, t.y. uždaros ir besivadovaujančios vien šariato teise.

Matant šią grėsmingą situaciją praeityje kovingas ateistas ir agnostikas rašytojas Michel Houellebecq ėmė skelbti pažiūrą, jog būtina katalikybei gražinti valstybinės religijos statusą, nes musulmonai nesugeba prisitaikyti prie pasaulietinės valstybės, kuri užtikrina religinę laisvę, kadangi jos jie nesupranta. Katalikybės valstybinis dominavimas ir islamo būvimas antroje pozicijoje leistų labiau integruoti islamistus į visuomenę ir stabdyti jos neigiamą įtaką.

Pasaulietinė Prancūzija nesugeba susitvarkyti su islamo greita plėtra ir jos įtaka visuomenei, matant iškilusį pavojų prancūzų tautai. Pasaulietinis, vertybinis, religinis neutralumas čia pasirodo daugiau kaip teorinė fikcija, nes paskutiniųjų dešimtmečių patirtis rodo, jog tuščios vietos nebūna ne tik gamtoje, bet ir kultūroje bei dvasingume.

Tą liūdną tikrovę atspindi 2019 metais pasirodęs prancūzų filmas Les Miserables

https://www.telefilm-central.org/les-miserables-2019-recensione/

Gedulo maldų diena už islamizuotą krikščionių šventovę Hagia Sophia

Šiandien, liepos 24 d., Turkijos sostinėje Stambule, senoji krikščionių šventovė Hagia Sophia, kuri iki XVI am. tarnavo kaip krikščioniška katedra, paskui paversta mečete, o nuo XX am. pradžios buvo paversta muziejumi, vėl bus inauguruota kaip musulmonų maldų vieta – mečete. Viso pasaulio krikščionys išreiškė nepritarimą, tačiau Turkijos valdžia šiandien įvykdė savo sumanymą.

Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių vyskupai šį penktadienį paskelbė gedulo diena. Antai Lenkijos Plocko vyskupijos vyskupas Petras Libera nurodė visos vyskupijos bažnyčiose skambinti geduliniais varpais, iki pusės nuleisti bažnytines vėliavas.

Istorinės krikščionių šventovės perdarymą į mečetę apgailėjo ir popiežius Pranciškus, o JAV katalikų ir stačiatikių vyskupai paskelbė šį penktadienį ekumenine gedulo ir maldos diena už Hagia Sophia.

Plocko vyskupas savo kreipimesi rašė: „Prošau jus, broliai, solidarumo su Artimųjų Rytų krikščionimis ženklan, liepos 24 d. 15 val. visose mūsų vyskupijos bažnyčiose skambinti varpais, o bažnytines vėliavas – Marijos: baltai mėlyną ir Vatikano: geltonai baltą, ten, kur tai yra įmanoma, – nulesti iki pusės stiebo“.

Daugelio pasaulio krikščionys siunčia protesto ir susirūpinimo laiškus į jų šalyse esančias Turkijos ambasadas.

Turkijos ambasados kontaktai Vilniuje:

http://vilnius.emb.mfa.gov.tr/Mission/Contact

 

https://www.newsmax.com/us/catholic-bishops-hagia-sophia-turkey-mosque/2020/07/22/id/978466/

Purpurinės raugės. XVI A eil. sekmadienis

Daugybė Dievo įvaizdžių sutinkame šv. rašte. Šio sekmadienio evangelijoje girdime, jog Dievas turi geros sėklos tarsi koks  sėklų parduotuvės savininkas.

Dažnai žmogus meldžia Viešpatį sau ir kitiems laimės, džiaugsmo, gerumo, kantrumo ir kitų dorybių, tačiau nesusimąsto, jog šios vertybės yra vaisiai, o ne sėklos. Pajuokaujant būtų galima tarti, jog sėklų parduotuvėje vaisiai nepardavinėjami, juos reikia pačiam išsiugdyti. Panašiai Dievas suteikia mums gerus pradmenis, kuriuos turime vystyti ir patys.

Evangelijos pasakojime girdime, jog šalia geros Dievo sėklos velnias beria blogio grūdus. Minimos raugės yra blogos tuo, jog jų sėklos yra nuodingos, todėl sumalus nedidelį jų kiekį su kviečiais, miltai tampa pavojingi sveikatai ir gyvybei. Tuo tarpu raugės daigai išoriškai beveik nesiskiria nuo kviečių želmenų, kol nesuauga. Velnio strategija atsižvelgia į tai, kad blogis būtų panašus į gėrį, nes kitaip jo niekas nenorės. Kai reikalai ima vystytis, tik pagal padarinius ir vaisius galima atskirti, kas yra kas. Kartais būna per vėlu.

Žmogaus širdis yra atvira priimti visokias įdėjas, todėl jis panašus į dirvą, kurioje įsitvirtina ne tik geros, tačiau menkos vertės ar net pražūtingos vertybės. Net ir geri žmonės gali pasiduoti pagundoms ir įvykdyti beprotybę.

Šiais laikais vaikų ir jaunimo ugdymas yra panašus į sėjimo lenktynes: kas greičiau ir daugiau, ir kokių vertybių bei idėjų sielose pasės. Šeima, mokykla, parapija kartais jaučiasi bejėgiai prieš destruktyvią televiziją, internetą ir bendraamžių įtaką, kuomet imlus protas prisigeria blogų vaizdinių, pavyzdžių ir teiginių.

Mūsų aplinka turi nemažai įtakos, kas bus pasėta sielose. Amerikos prezidentas Karteris savo atsiminimuose rašė apie vieną šeimą, kuri po bankroto liko be namų, buvo priversti kelis metus gyventi automobilyje. Jų moksleivis sūnus lankė protiškai atsilikusių klasę, kadangi sunkiai ėjosi mokslas. Vyriausybės programos dėka šeima buvo apgyvendinta naujuose namuose, tačiau kitoje valstijoje. Moksleivis buvo priimtas į naują mokyklą ir į įprastinę klasę, kadangi jo asmeninė byla pražuvo, vadovybė nežinojo jo praeities. To vaikino pažymiai naujomis sąlygomis pasidarė vieni iš geriausių klasėje. Ši istorija liudija, kad benamių sūnaus širdyje buvo pasėtos nepasitikėjimo, menkavertiškumo mintys, jis buvo blogai traktuojamas ir vertinamas, todėl blogio sėkla slopino jo dvasią. Atsiradus orumo ir pagarbos sąlygoms, jo širdis patyrė naujas, geras vertybes, kurios padėjo pelnyti puikių pasiekimų.

Esame daugiau ar mažiau permaišyti su blogiu, todėl beprasmiška ieškoti idealių žmonių. Bet yra tikrai blogos valios žmonių, kurie elgiasi kaip velnio raugės. Kažkas bandė paskaičiuoti, kiek mūsų visuomenėje, parapijose ir grupėse tokių galėtų būti: tarp 15 ir 20 procentų. Jie nenori taisytis, jų neįmanoma pataisyti. Dėl jų ne vienas teisus žmogus prarado viltį ir įkvėpimą gyventi.

Visgi Viešpats liepė būti kantriais, nes raunant blogį, galime pažeisti ir gėrį. Ne tik operacijos metu šalinant vėžinį audinį sudaromas pavojus organų funkcionavimui, tačiau ir žmonių visuomenėje siekiant radikaliai pašalinti nedorybes ir bloguosius.

Paprastai raugės žydi baltai, bet bažnyčios raugės kartais žydi ir violetine, ir purpurine spalva, o jų veiklos vaisiai giliai iškreipia ir apnuodija tikinčiųjų bendruomenę. Kokia didelė kančia būna bažnyčioje, kai vyskupas ar kunigas yra raugė, tačiau bandant išgyvendinti juos galima pramušti bažnyčios valtyje skylę ir paskandinti parapiją ar vyskupiją.

Kyšius išmušinėjantis gydytojas yra dviprasmiškas. Jis elgiasi kaip raugė, bet jo darbas yra gyvybiškai svarbus žmonių sveikatos palaikymui. Jis stengiasi geriau gydyti ligonį, kai iš jo gauna papildomą užmokestį, tačiau abejingai praeis pro tą, kuris nesusimokėjo. Iš dalies kalta valstybės sveikatos politika. Jei siektume pašalinti ir sužlugdyti papildomą užmokestį imančius medikus, išmuštume valstybės laive skylę.

Tas 20 procentų piktavalių, ciniškų, veidmainių raugių yra beveik neišgyvendinama visose srityse, tame tarpe ir medicinoje, ir bažnyčioje. Jie tarsi kokia neišvengiama blogybė, tarsi duoklė velniui, pasėta velnio sėkla visuomenės lauke, kurią sunku atskirti nuo gerų žmonių.

Jėzaus pasiūlytas kovos su raugėmis metodas remiasi kantrybe, leidžiant pasirodyti vaisiams, kad pagal juos būtų galima spręsti ir teisti. Kitas būdas kovoti su raugėmis – gausiai sėti gerą sėklą, kad būtų mažiau vietos ir galimybių blogiui plisti, kurti sveiką ir vertingą aplinką.

Deja, į Nojaus laivą, kuris turėjo užbaigti blogųjų padermę, įsėdo Nojaus sūnus Chamas. Deja, gerieji gyvena šalia blogųjų, gėris šalia blogio, priklauso, ką labiau remsime, tai ir išplis.

 

Nuotraukoje matyti, kaip erezijofilai vyskupai neša į bažnyčią pagonių dievybės pačamamos stabą. Dieve pasigailėk ir gelbėk nuo panašių bažnytinių raugių, nuo vilkų, kurie nešioja ne avinėlių, bet ganytojų kailį.

 

 

Kas turi ausis. XV A eil. sekmadienis

Šį sekmadienį Jėzus ragina pasitikrinti ausis: „kas turi ausis, teklauso“. Keistokai skamba šis raginimas, jei šią logiką pritaikytumėme ir kitiems atvejams: kas turi kojas – tevaikšto, kas turi dantis – tekramto, kas turi skrandį – tevirškina…

Turėti ausis dar nėra viskas, tačiau girdėti – tikroji ausų turėjimo prasmė. Dėl įvairių priežasčių žmogus gali negirdėti: senatvės, invalidumo, ausų kištukus naudodamas miegui ir t.t. Yra ir savanoriškas, išankstinis nenoras girdėti, kurį galima pavadinti dvasiniu ar psichologiniu kurtumu. Dažniausiai nenoras girdėti liečia tam tikras temas, kurios žmogui yra nepriimtinos, skaudžios, ar nesuprantamos.

Vienos parapijos klebonas pajuokavo, jog jo bažnyčioje nėra prasmės pamokslauti, kadangi vieni parapijiečiai neprigirdi (dėl senatvės), o kiti yra šventi (pasiekę tokį laipsnį, kai neįmanoma arba nebenori keistis).

Žmogus turi daug „ausų“ rūšių. Štai keletas pavyzdžių. Kažkada buvo pranešimas spaudoje, kad po automobilio ratais žuvo kurti moteris, kuri neišgirdo jo keliamo triukšmo. Kalėjime sėdintis jaunuolis pripažino, kad jei būtų klausęs tėvų, nebūtų padaręs nusikaltimo ir nebūtų patekęs į šią įstaigą. Jei pirmasis žmogus Adomas būtų paklausęs Dievo ir nevalgęs uždrausto vaisiaus, nebūtų ištremtas iš rojaus ir užsitraukęs prakeikimo visai žmonijai.

Apie tyčinį nenorą įsiklausyti, išgirsti ir klausyti Viešpats kalba plėtodamas sėjos palyginimą, kai į žmonių širdis tarsi grūdai sėjamas Dievo žodis, dieviškas pažinimas ir idėjos, čia rasdamas arba nerasdamas palankumą. Palyginimas apie sėjėją būtų pakankamai absurdiškas, jei priimtume jį tiesiogiai, nes atrodytų, jog kažkoks aklas ar girtas sėjėjas išėjo sėti kur papuola: ant kelio, ant uolų, tarp krūmų… Nemačiau dar daržininko, kuris morkas sėtų ant kelio. Pasirodo, čia kalbama apie skirtingas žmonių sielas, apie dvasines ir psichologines sąlygas, kurios lemia Dievo žodžio ir malonės priėmimo veiksmingumą.

Dievas kreipiasi į kiekvieną sielą, nes jo geroji valia siekia kiekvieno žmogaus išgelbėjimo. Žmonių atsakymai yra skirtingi. Ne tik tėvai skundžiasi, kad vaikai jų negirdi, tarsi bertų žirnius į sieną, tarsi ant žąsies vandenį, tačiau ir Viešpačiui nėra lengva su žmogumi. Tos pačios bėdos ir priežastys kasdienybėje būdingos ir tikėjime: uždarumas, užmaršumas, išsiblaškymas, paviršutiniškumas, neatsakingumas, tingumas. Visa tai dieviškąją tiesą ir malonę padaro bergždžią, neveiksmingą atskiro žmogaus atveju.

Įdomus ir perspėjantis yra Jėzaus pasakojimas apie atlekiančius paukščius, kurie surenka neprigijusius grūdus. Bažnyčios tėvų ir dvasinių mokytojų komentaruose pasigirsta teiginiai, jog čia pasakojama apie piktąsias dvasias, kurios sugeba išplėšti iš žmogaus paskutinius gėrio ir malonės grūdus.

Dievas save pristato kaip kantrųjį ir viltingąjį sėjėją, kuris sėja gėrio ir tiesos grūdus net į beviltišką širdžių lauką, negailėdamas pastangų ir resursų. Į šį darbą pašaukta ir Bažnyčia, kad šalia plačios blogio ir nuodėmės formų pasiūlos būtų galima atrasti gėrio pradmenų, kad padėtų puoselėti širdžių dirvas, kuriose tiesa ir malonė galėtų įsišaknyti ir nešti išganymo vaisius.

Prašome Viešpatį duoti mums naujas ausis, kad išgirstume, ir naują širdį, kuri suprastų jo išmintį. Prašome naujos sėklos pasėjimo mūsų širdyje, kad mumyse pradėtų vystytis dangaus karalystės vertybės: tiesa, gėris, teisingumas, meilė, taika ir džiaugsmas.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 3 dalis

Sinodiškumas davė mums Amoris laetitia, siekiant išvengti to, kas visiems buvo iš anksto  aišku: įspūdingos organizacinės mašinerijos paruoštas dokumentas siekė pagrįsti Komunijos davimą išsiskyrusiems ir konkubinate gyvenantiems asmenims. Panašiai Querida Amazonia bus pasitelkta pagrįsti kunigėms moterims („vyskupo vikarės“ atvejis Friburgo vyskupijoje) ir šventojo celibato panaikinimui. Pranciškui savo Dubia (abejones) perdavę dignitoriai, mano manymu, turėjo tą patį maldingą naivumą manydami, jog Bergoglio supras klaidas protingų argumentų šviesoje, pataisys klaidingus dalykus ir paprašys atleidimo.

Susirinkimas buvo naudojamas pateisinti keisčiausiems nukrypimams nuo doktrinos, drąsiausioms liturginėms inovacijoms ir piktnaudžiaviamams, neturint skrupulų – tai vykstant Valdžiai tylint. Tas susirinikimas buvo taip keliamas viršum visko, jog buvo pateikiamas kaipo vienintelis teisingas atskaitos taškas katalikams, dvasininkijai ir vyskupams, pritemdant doktriną, kurios Bažnyčia visuomet mokė ir atmentant ją su panieka; draudžiant amžinąją liturgiją, kuri tūkstantmečiais maitino būrių katalikų, kankinių ir šventųjų tikėjimą. Šis susirinkimas pasirodė esąs išskirtinis ir vienintelis, kuris atnešė tiek daug interpretavimo problemų ir tiek daug prieštaravimų buvusio Mokymo atžvilgiu. Nebuvo jokio kito susirinkimo – pradedant nuo Jeruzelės susirinkimo iki Vatikano I susirinkimo – kuris nederėtų su visu Mokymu ir reikalautų tokios interpretacijos.

Su ramybe ir be prieštaravimo išpažįstu, jog buvau vienas iš nedaugelio žmonių, kuris nepaisant daug  nerimo ir abejonių – kurios šiandien pasirodė visiškai pagrįstos – pasitikėtų hierarchine valdžia su besąlygišku klusnumu. Išties, manau, jog daugelis žmonių – tame ir aš – pradžioje nemąstėme apie galimybę, jog gali atsirasti konfliktas tarp klusnumo hierarchinei valdžiai ir ištikimybei Bažnyčiai. Priežastis, kuri įtakojo, jog išryškėjo tas nenatūralus (sakyčiau – klastingas) hierarchijos ir Bažnyčios, klusnumo ir ištikimybės atskyrimas – tai dabartinis pontifikatas.

Raudų kambarėlyje prie Siksto koplyčios, kai prelatas Guido Marini paruošė baltą roketą, mucetą ir stulą pirmam naujai išrinkto popiežiaus pasirodymui, Bergoglio šūktelėjo: Sono finite le carnevalate! [Karnawalas baigėsi!], niekinančiai atmesdamas insignijas, kurias popiežius – iki tos akimirkos – nuolankiai priimdavo kaip Kristaus vietininką išskiriantį aprėdą. Tuose žodžiuose būta tiesos, net jei buvo pasakyti spontaniškai. 2013 m. gegužės 13 d. nukrito konspiratorių veidus dengusios kaukės, galiausiai išvaduotų nuo nepatogaus Benedikto buvimo, begėdiškai išdidiems, jog pavyko jiems prastumti kardinolą, kuris įkūnytų jų idealus, jų būdą sukelti Bažnyčios revoliuciją, suminkštinti doktriną, adaptuoti moralę, klastoti liturgiją ir laisvai manipuliuoti disciplina. Viskas, šio sąmokslo dalyvių manymu, buvo logiškai nuoseklu ir ir akivaizdus būdas, kaip pritaikyti Vatikano II susirinkimą, susilpnintą popiežiaus Benedikto XVI pasisakymais. Svarbiausias jo pontifikato „afrontem” buvo leidimas laisvai celebruoti garbingąją trindentinę liturgiją, kurios teisėtumas galiausiai buvo patvirtintas, užbaigiant penkių dešimčių metų neteisėtą persekiojimą. Neatsitikintinai Bergoglio šalininkai pirmieji skelbė susirinkimą kaip pirmą naujos bažnyčios įvykį, nes iki tol egzistavo senoji religija ir senoji liturgija.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 2 dalis

Mes puikiai suprantame – atmindami Šv. Rašto sentenciją: Littera enim occidit, spiritus autem vivificat [raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3,6)] – jog pažangiečiai ir modernistai pramatė, kaip susirinkimo tekstuose patalpinti dviprasmiškus teiginius, kurie daugumai atrodė esą nepavojingi, tačiau šiandien parodo visą savo veidmainišką turinį. Tą metodą panaudojo subsistit in pagalba: kalbėti dalines tiesas ne tam, kad pokalbio dalyviai neįsižeistų (manant, kad tinkama yra nutylėti dieviškas tiesas iš pagarbos Jo kūriniui), tačiau turint tikslą panaudoti pusines klaidas, kurios būtų atskleistos skelbiant pilną tiesą. Iš čia Ecclesia Christi subsistit in Ecclesia Catholica (Kristaus Bažnyčia tveria Katalikų Bažnyčioje) nenustato abiejų tapatybės, tačiau vieno būvimą kitame ir – nuosekliai – taip pat kitose bažnyčiose. Taip atsiranda erdvė tarpkonfesinėms šventėms, ekumeninėms maldoms ir neišvengiama pabaiga Bažnyčios, kuri yra būtina išganymui ir vienybės, ir misijos prasme.

Dar kai kurie atmena, jog pirmieji ekumeniniai susitikimai vyko su Rytų schizmatikais, o protestantiškų sektų atžvilgiu buvo laikomasi didelio atsargumo. Pradžioje, katalikiški kraštai, išskyrus Vokietiją, Olandiją ir Šveicariją, entuziastingai nesveikino  švenčių drauge su protestantų pastoriais. Tada iš Veni Creator himno buvo apleidžiamas paskutinis doksologinis stulpelis, kad neįžeisti stačiatikių, kurie nepriima Filioque. Šiandien iš ambonų kunigai recituoja suras, vienuolės ir vienuoliai adoruoja medinius stabus, girdime, kaip vyskupai išsigina dalykų, kurie praeityje pateisino kraštutinius dalykus.

Ko masonerijos įtikintas ir naudodojant pragarišką klastą nori pasaulis – tai pasaulinės universalios  religijos sukūrimo, kuri būtų ekumeninio ir humanitarinio pobūdžio; religijos, iš kurios būtų išvytas mūsų garbinamas pavydus Dievas. Jei jau to nori pasaulis, tai kiekvienas Bažnyčios žingsnis ta kryptimi yra nesėkmingas pasirinkimas, kuris pakenks visiems, manantiems, jog iš Dievo galima tyčiotis. Babelio bokšto vilties neatgaivins globalus planas, kuriame numatytas Katalikų Bažnyčios anuliavimas ir jos pakeitimas stabmeldžių ir eretikų konfederacija, praturtinta ekologijos ir visuotinės brolystės idėjomis. Nėra kitos brolystės kaip Kristuje: qui non est mecum, contra me est (kas nėra su manimi, tas yra prieš mane).

Nerimą kelia ir tai, jog tik nedaugelis žmonių suvokia šitas lenktynes link pragaro, ir nedauglis žmonių suvokia aukščiausiosios Bažnyčios hierarchijos atsakomybę remiant antikrikščioniškas ideologijas, tarsi bažnytiniai lyderiai norėtų užsitikrinti vietą ir vaidmenį suvienodinto mąstymo platformoje. Stebina tai, jog žmonės užsispyrusiai nenori aiškintis pirminių dabartinės krizės priežasčių, vien tik apgailestaudami dėl dabartinių išsišokimų – tarsi jie nebūtų logiškai ir neišvengiamai kylantys iš prieš kelis dešimtmečius sukurto plano.

Kad Pačiamama gali būti garbinama bažnyčioje, kalta yra Dignitatis humanae. Kad turime suprotestantintą liturgiją, kaltas yra revoliucinis vyskupas Annibale Bugnini ir jo prastumtos posusirinkimės reformos. Kad pasirašyta buvo Abu Dabi deklaracija, kalta yra Nostra aetate. Jei jau prieita prie sprendimų perdavimo vyskupų konferencijoms, net jei tai prieštarauja konkordatui, kaip tai buvo Italijoje, kaltinti reikia kolegialumą ir jos aktualizuotą versiją – sinodiškumą.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 1 dalis

 

Arkivykupas Carlo Maria Vigano, nuncijus emeritas, birželio 9 d., šv. Efremo minėjimo dieną, paskelbė savo pamąstymus, kuriuose atsiliepia į kito vyskupo, Athanasius Schneider, straipsnį apie religinį pliuralizmą, kaip nesuderinamą su Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija ir Bažnyčios Mokymu.

Vertimas nėra tikslus, siekiant apibendrintai ir trumpiau pristatyti arkivykupo mintis. Pilną tekstą galima rasti šiuo adresu https://smokeofsatan.wordpress.com/2020/06/11/viganos-latest-letter/ .

Jo manymu, kai kurie Vaticanum II nutarimai sąlygoja tam tikrą atitolimą nuo doktrininio, moralinio, liturginio ir disciplininio mokymo, ir šis procesas vystosi neigiama linkme. Modernistų terpėje gimęs monstras pradžioje pasėjo klaidą, ir šiandien reiškiasi kaip chameleoniškos ir maištingos prigimties reiškinys. Būtų naivu manyti, kad to padaro prigimtis galėtų keistis. Bandymas pakoreguoti susirinkiminius ekscesus tęstinumo hermeneutikos idėjoje pasirodė esąs nesėkmingas: Naturam expellas furca, tamen usque recurret (prigimties su šakėmis neišvysi, tuoj pat grįš – teigė Horacijus, Laiškai I,10,24). Abu Dabi deklaracija kilo iš Asyžiaus religinių susitikimų, o pastarąjį pagimdė Vaticanum II dvasia. Tą faktą patvirtina ir popiežius Pranciškus.

Toji „susirinkimo dvasia“ suteikia legalumą ir mandatą visoms naujovėms bei sudaro eretiškosios matricos pagrindą. Bažnyčios istorijoje joks susirinkimas niekada nebuvo laikomas istoriniu įvykiu, kuris skirtųsi nuo kitų susirinkimų. Niekada nebuvo kalbama apie „Nikėjos susirinkimo dvasią“ ar „ Florencijos susirinkimo dvasią“, ypač apie „Tridento susirinkimo dvasią“. Taip pat nebuvo posusirinkiminės eros po Laterano ar Vatikano I susirinkimų, kadangi visi susirinkimai buvo Šventosios Motinos Bažnyčios balsas, atkartojantis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus balsą.

Dabar esama tokių, kurie įsikirtę laikosi Vatikano II susirinkimo išskirtinumo ir eretiško mokymo, jog Senojo Testamento Dievas yra priešingas Naujojo Testamento Dievui, tarsi Švenčiausios trejybės Asmenys būtų tarpusavyje susipriešinę. Doktrininės klaidos visada savo prigimtyje turi polinkį į trinitologines erezijas.

Jei manytumėme, kad egzistuoja tokie Bažnyčios Mokymo dalykai, kurie gali būti keičiami, atšaukiami, laiko bėgyje interpretuojami skirtingai, galima užsitraukti prakeikimą, kuris buvo išsakytas dekrete Lamentabili sane exitu. Tokiu būdu negalima pateisinti mirties bausmės atšaukimo, kaip nesuderinamo su Evangelija ir pakeičiant Katekizmą. Pasirodžius įvairioms erezijoms, Bažnyčia reaguodavo labai greitai. Antai Pistojos sinodas 1786 m. uždraudė Komunijos dalijimą ne Mišių metu, įsakė naudoti liturgijoje gimtąją kalbą ir leido netarti Mišių kanono submissa voce (pritildytu balsu), sudarė prielaidas vyskupų kolegialumui ir popiežiaus funkciją suredukavo iki paprasčiausios pastoracijos. Galima sakyti, kad šis tuomet popiežių pasmerktas sinodas tapo tarsi Vatikano II idėjų šaltiniu ir provaizdžiu, nes dauguma nutarimų susišaukia.  Kaip tiesa kyla iš Dievo, taip klaida kyla ir maitinama priešo, kuris nekenčia Kristaus Bažnyčios ir jos širdies: Šv. Mišių ir Švenčiausiojo sakramento.

Ateina tokia akimirka, kai Apvaizdos sprendimu atsiradome prie apsisprendimo ribos, kuri nulems Bažnyčios ateitį ir mūsų išganymą. Tai liečia klaidą, į kurią praktiškai papuolėme visi, niekada neturėdami blogų ketinimų ar apsimetinėjimo, tarsi tos klaidos nepastebėjome ar kad pasiteisinti.

Mes taip pat padarėmę klaidą – vieną iš daugelio – laikydami pokalbio dalyvius žmonėmis, kurie nepaisant tikėjimo išpažinimo skirtumų ir turimų pažiūrų yra motyvuojami gerų intencijų; kaip žmones, kurie būtų linkę pataisyti savo klaidas, jei atsivertų mūsų Tikėjimui. Su daugeliu susirinkimo tėvų mąstėme apie ekumenizmą kaip apie procesą, kvietimą atskilėliams į vieną Kristaus Bažnyčią, stabmeldžius ir pagonis pažinti vieną Tikrąjį Dievą, o žydų tautą pripažinti žadėtąjį Mesiją. Nuo tos akimirkos, kai ekumenizmas tapo konseptualizacijos objektu susirinkimo komisijose, jis tapo apibūdintas būdu, kuris tiesiogiai prieštarauja ankstesniam Magisteriumo mokymui.

Galvojome, jog kai kuriuos ekscesus sąlygodavo kai kurių asmenų daromi perdėjimai, įtakojami naujovių entuziazmo; nuoširdžiai tikėjimo, jog Jono Pauliaus II paveikslas, užkeikėjų-gydytojų, budistų vienuolių, imamų, rabinų, protestantų pastorių ir kitų eretikų apsuptyje liudijo Bažnyčios sugebėjimą vienyti žmones maldai į Dievą už taiką, kai autoritetingas tokio elgesio pavyzdys pradėjo niekingą daugiau ar mažiau oficialią panteonų (pagoniškų) sukcesiją iki tos akimirkos, kai išvydome ant savo rankų nešvarų dievuką Pačamamą nešančius vyskupus, šventvagiškai besiteisinančius neva jis vaizduoja šventąją motinystę.

Pragaro dievybės atvaizdo atsiradimas šv. Petro bazilikoje yra crescendo dalimi, nuo pradžių numatyta antrosios pusės. Daugybė praktikuojančių katalikų (ko gero ir didžioji dalis katalikų dvasininkų) yra dabar įsitikinę, kad katalikų tikėjimas jau nėra būtinas išganymui; tiki, kad mūsų tėvams apreikštas Vienas Dievas Trijuose Asmenyse yra tapatus Mahometo dievui. Jau prieš dvidešimt metų girdėjome besikartojančius balsus iš vyskupų katedrų, o paskutiniuoju metu girdime, jog jie primygtinai patvirtinti aukščiausiojo Sosto.

Popiežius kovoja su vagimis Vatikane

Popiežius Pranciškus įvedė tiesioginį komisaro valdymą savo paties bažnyčioje – šv. Petro bazilikoje. Iš tikrųjų, baziliką valdo institucija, vadinama lotyniškai Fabbrica di San Pietro. Istoriškai, ši institucija rūpinosi bazilikos statybomis, o dabar užsiima jos remontais ir administravimu.

Popiežius greitai reagavo į atsiradusius piktnaudžiavimus, kuriuos jam pranešė  pagrindinis finansų auditorius. Birželio 1 d. buvo paskelbtos normos, kuriose apibrėžiamas Šventojo Sosto ir Vatikano viešųjų užsakymų skaidrumas bei kontrolė. Jais vadovaudamasis auditorius sureagavo į atsiradusias rizikas.

Vatikano prokuratūros sprendimu  iš techninio ir administracijos biurų buvo paimti dokumentai ir kompiuteriai. Ypatinguoju komisaru paskirtas nuncijus arkivyskupas Maria Giordana, kuriam pavesta išsiaiškinti galimus piktnaudžiavimus ir reformuoti Fabbrica di San Pietro instituciją.

Praeitais metais popiežiaus vos neištiko infarktas, kai Vatikano valstybės biudžetas buvo viršytas 100 milijonų eurų: vietoj numatyto 300 atsirado 400 milijonų deficitinis biudžetas.

Pagrindinis Vatikano išsilaikymo šaltinis yra taip vadinamas šv. Petro skatikas. Prie Benedikto XVI pasaulio katalikai paaukodavo 750 milijonų eurų šv.Petro skatiko formoje, o prie Pranciškaus šios aukos krito iki 600 milijonų. Maža to, covid19 pandemijos įtakoje šių metų aukos bus dar mažesnės, jų rinkimas nukeltas į spalio 4 dieną, kuomet bus minimas š. Pranciškus Asyžietis. Tradiciškai ši rinkliava vykdavo per šv. Petro ir Pauliaus iškilmes birželio 29 d.

Migrantų paguoda, gelbėk nuo migrantų!? Atnaujinta informacija

Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kard. Robert Saraha išsiuntė visiems vyskupams pranešimą, jog popiežiaus Pranciškaus sprendimu Loreto Švenčiausios Mergelės Marijos litanija tapo papildyti trimis naujais kreipiniais: gailestingumo motina, vilties motina ir migrantų (keliaujančiųjų) paguoda.

Tai nieko naujo ir nuostabaus, kadangi amžių bėgyje pamaldžioji liaudis sukūrė tą litaniją pridėdama vis po naują kreipinį. Nauji kreipiniai atsirasdavo ir popiežių iniciatyva, siekiant atsižvelgti į Tradiciją, naujai paskelbtas dogmas ar krikščioniškas vertybes. Popiežius Benediktas XVI įvedė kreipinį „Taikos karaliene”, šv. Jonas Paulius II – „šeimų karaliene”.

Katalikiško dvasingumo tradicijoje Mergelė Marija buvo žinoma kaip jūrų žvaigždė, kuri veda laivus per neramius vandenynus, tačiau dažniausiai kelionės globėju buvo šaukiamas šv. Juozapas.

Popiežiaus Pranciškaus įvesti du kreipiniai, atrodytų, atitinka tradicinius ir dvasinius litanijos darybos dėsnius, tačiau trečiasis išsiskiria. Būtent, „migrantų paguoda” į lietuvių kalbą net nevertė, paliekant žodį „migrantai”, kai daugelyje kitų šalių jį pakeitė švelnesniu vietinės kalbos žodžiu. Siūlyčiau versti į keliauninkus, tada ne taip erzintų paskutinių metų migracijos tikrovė.

Ne vienas katalikiškas autorius pasaulyje išreiškė abejonę, ar norėta pagerbti Mariją, ar maldingumo priedangoje tapo įvestas ideologinis elementas? Daugumai yra žinomas popiežiaus Pranciškaus užsidegimas pabėgėlių iš Azijos ir Afrikos priėmimo klausimu, kaip jis darė visokeriopą spaudimą vyskupijoms ir vyriausybėms, kad priimtų jaunus, eiklius pabėgėlius, daugiausia musulmonus. Žinome ir Vakarų Europos visuomenių bei kai kurių vyriausybių atvirą priešinimąsi migrantų bangai, konfliktus su Europos Komisija ir t.t. Dėl migrantų stūmimo ne tik ES institucijos, vyriausybės, bet ir popiežius tapo labiausiai kritikuojami plačiuose visuomenės sluoksniuose. Migrantų keliamos nevaldomos smurto ir plėšimų akcijos Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse sukėlė paniką ir pasibaisėjimą, į rinkimų pergales atvedė patriotines partijas.

Neapsimetinėsiu, jog man tas kreipinys patinka. Kyla didelės abejonės, kad privačiai meldžiantis kas nors kreipsis į „migrantų paguodą“ (idant migrantai sėkmingai pasiektų Lietuvą ir ją paverstų antrąja Švedija, kurioje vyriausybė eilėje miestų yra praradusi civilinę kontrolę?). Viešose pamaldose teks laužant sąžinę ir pažiūras atlikti, kas eiliniam kunigui-vykdytojui, vyskupo pagalbininkui-varžteliui-durneliui, paliepta daryti. Kaip kad patarė vienas vyskupas su skurdo problema susidurusiam jaunam kunigui – „sukąsk dantis, broli, ir kentėk“. Veidmainiškai pro sukąstus dantis kalbėsim, kas vyresnybės paliepta, o širdyje aimanuosime: „Marija, atleisk mums dėl mūsų keistų maldų, gelbėk nuo migrantų, nes jie nuo savo problemų pabėgti negali, jie jas atneš pas mus. Suteik mums jėgų ir sumanumo jiems padėti jų kraštuose, o ne pas mus“.


Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė trijų kreipinių vertimo tekstą. Blaivus protas ima viršų išverčiant kontraversišką kreipinį “keliaujančiųjų priebėga”, kuris, nors ir nurodo į paskutiniąją migracijos krizę, tačiau ne tiek atvirai ir erzinančiai “migrantų” formoje.

https://lvk.lcn.lt/naujienos/,422

Kas bus naujuoju popiežiumi? Diskusija ilgintis ramybės Bažnyčioje

Romoje vyko diskusija, kurioje prof. Roberto Mattei, Edward Pentin, Jon Allen ir Ross Douthat bandė atsakyti į šį klausimą. Pasak dalyvių, Pranciškaus pontifikatas atnešė Bažnyčiai daug netikrumo, sąmyšio ir pokyčių, todėl Bažnyčia nebenori vidinių ginčų, tačiau susitelkti kovai su galingais vidiniais ir išoriniais Kristaus priešais.

Birželio pabaigoje pasirodė angliška knyga „Sekantis popiežius: pagrindiai kandidatai kardinolų tarpe“, kurią parašė „National Catholic Register” dirbantis žurnalistas Edward Pentin. Joje jis pristato 19 kardinolų biografijas, dorybes, gabumus ir nuopelnus trijų vyskupo ir kunigo pareigų – sanctificandi, regendi, docendi – šviesoje, kurios padėtų konklavoje laimėti rinkimus į popiežiaus sostą.

Knygoje taip pat aprašoma kardinolų kolegijos atsiradimo istorija ir dabartis, popiežiaus rinkimų būdas, Bažnyčios Tradicijos apibrėžtos dorybės, reikalingos šv. Petro įpėdiniui.

Knygos autorius Ross Douthat pastebi, kad prieš 50 ar 75 metų kardinolai nelabai pažinojo vienas kito, kad dažniausiai rinkimus nulemdavo siauras europiečių ar Italijos kardinolų ratas. Globalizacijos laikais kardinolai turi galimybę vienas kitą geriau pažinti.

Prof. Roberto de Mattei priminė, jog ateis laikas, kai turėsime naują popiežių. Pasak jo, Pranciškaus asmuo užstoja popiežiaus instituciją ir kad Vatikano II laikais vykusi diskusija tarp progresyvių ir konservatyvių jėgų turėjo ideologinį pobūdį, kovos už idėjas savybes, tačiau šiandien tapo suvesta į kovą tarp Pranciškaus priešų ir draugų, t.y. į asmeniškumų lygį. Pranciškaus garbintojai jį laiko ne tiek šv. Petro įpėdiniu, kiek Jėzaus įpėdiniu, savotišku Jėzumi II. Pranciškaus priešininkams jis ne joks Jėzus II, tačiau tikras antikristo įsikūnijimas. Jei jie teisūs, tuomet belieka laukti ne sekančio popiežiaus, bet pasaulio pabaigos. Pasak profesoriaus, ši knyga padeda nusiraminti ir suprasti, kad ateis laikai, kai Pranciškaus nebebus, ir kad Bažnyčia toliau egzistuos.

Į klausimą, ar Pranciškus turės įtakos naujo popiežiaus rinkimams, Ross Douthat atskė, jog kardinolų kolegijoje jaučiamas pavargimas nuo dabartinio popiežiaus charizmatiškumo, todėl yra didelė tikimybė, jog jie išrinks popiežiumi kardinolą, kuris sumažins Pranciškaus sukeltą temperatūrą Bažnyčioje.

John Allen mano, jog Pranciškaus įtaka sekančioje konklavove pasireikš per jo paskirtus kardinolus rinkėjus, kurių dabar yra 60. Tikėtina, kad jie neišrinks labai priešingo Pranciškaus linijai popiežiaus.

Prof. De Mattei atkreipė dėmesį, jog svarbiausias dalykas – tai būsimojo popiežiaus požiūris į Vatikano II Susirinkimą. Yra būtinybė peržiūrėti šį susirinkimą, nes jo klaidingos interpretacijos pakenkė Bažnyčiai, ypač apie tai daug kalba vyskupai Carlo Maria Vigano ir  Athanasius Schneider. Profesorius teigia, jog nors konklavos metu, kaip tikime, veikia Šventosios Dvasios asistencija, tačiau rinkėjai gali ją atmesti, kaip tai buvo atsitikę renesanso laikais, kai į popiežiaus tarnystę jie išrinko ypač amoralius asmenis. Tas pats galioja ir popiežiui: nors Šventoji Dvasia remia popiežių jo tarnystėje, tačiau popiežius turi laisvę klysti. Žmonės, kurie visus popiežiaus poelgius vertina kaip neklaidingus, daro Bažnyčiai didelę žalą.

Diskusijos dalyvis John Allen prisiminė kard. Juozapo Ratzingerio mintis dėl Šventosios Dvasios įtakos konklavai, jog Jos asistencija gali būti atmesta. Tokiu atveju Šventoji Dvasia čia budi, kad žmonės neprivestų Bažnyčios ir pasaulio iki visiškos katastrofos.

Visi diskusijos dalyviai išsakė susirūpinimą, jog Katalikų Bažnyčia susiduria su teisingo tikėjimo apibrėžimo problema. Yra viltis, kaip troško kard. Brandmüller, jog sekantis popiežius po Pranciškaus pradės savo pontifikatą nuo viešo tikėjimo išpažinimo, kaip buvo nuo seno įprasta popiežių intronizavimo tradicijoje.

Diskusijos dalyviai, John Allen ir Ross Douthat, abejoja, ar kitu šv. Petro įpėdiniu taps konservatyvių pažiūrų kardinolas, kaip antai Raymond Burke ar Robert Sarah. Progresistai greičiausiai rems kard. Louis Antonio Tagle  arba kard. Pietro Parolina, gal net kard. Christoph Schönborn.

Allen pastebėjo, jog kardinolai sieks išrinkti popiežiumi kardinolą, kuris teiks didesnę viltį reformuoti Romos Kuriją, nes šio tikslo nepasiekė paskutiniai valdę popiežiai.

Diskusijos vaizdo įrašą galima pažiūrėti čia:

https://youtu.be/cTzdF_3rItU