Ant kunigų erškėčių besiremiantis Bažnyčios vynuogienojus. Gerojo ganytojo – Velykų IV sekmadienis

 

Biblijos mokymas, Jėzaus evangelijos pristato kontrastus: gyvenimą ir mirtį, tiesą ir melą, dorybę ir nuodėmę, avis ir ožius, kuriuos reikia atskirti. Šiais laikais norima tas priešybes suvienyti, užpilti esančią tarp jų prarają. Po Bažnyčios sparnais glaudžiasi dvi bendruomenės ir trys ganytojų tipai: Kristaus ir velnio. Tai mums priminė pop. Benediktas XVI savo katekezėse du kartus pacituodamas III am. krikščioniškąjį mąstytoją Tichomijų, kalbėjusį apie nevienareikšmę Bažnyčios vidinę tikrovę. Vyskupus ir kunigus galima skirstyti į tris kategorijas: kurie Kristų seka, kurie savo interesais vadovaujasi ir kurie yra velnio pasiuntiniai sieloms pražudyti. Pirmuosius reikia gerbti ir jiems padėti, antruosius esame priversti pakęsti, o trečiuosius reikia vyti kuo toliau.

Operacija pavyko – pacientas neatlaikė

Toks juokelis sklando tarp žmonių apie mediciną. Aktualizuojant šį posakį dabarčiai galima būtų tarti: karantinas pavyko, bet tauta išmirė arba išsižudė. Prieš kelis mėnesius Lietuvą apskriejo stulbinanti žinia, jog mirčių skaičius padvigubėjo, ir visai ne nuo covid19 viruso.
Nesenai ir Eurostato tyrimas atskleidė neįtikėtiną dalyką, jog šalyse, kuriose ribojimai buvo švelnūs (Švedija, Danija, Norvegija), nors ir žymiai išplito apsikrėtimai covid19 virusu, bendras mirtingumas padidėjo nežymiai, tuo tarpu Lietuvoje – dvigubai, t.y. 100%, nors čia suvaržymais, baudimais, persekiojimais, su galia ir prievarta bandoma suvaldyti padėtį.

Buvęs Didžiosios Britanijos aukščiausiasis teisėjas lordas Jonathan Sumption prieš kurį laiką sakė, jog kai kurių visuomeninių dalykų negalima siekti despotiškos teisės pagalba, kadangi teisei paklūstama ne vien dėl to, kad ji yra teisė, ypač jei ji laužo žmonių gyvenimus, griauna valstybės ekonomiką, laisvės kultūrą turinčią visuomenę, vedant ją į totalitarizmo sąlygas. Sunku pateisinti tokio mąsto suvaržymus, kai 99% apsikrėtusiųjų virusu sėkmingai pagyja.  Besąlygiškai ir su visam išsižadėti laisvės valstybės labui vardan jos duodamo tikro ar tariamo saugumo – neturi prasmės.

Suvaržymai ir su jais susijusios mirtys padeda geriau pamatyti žmogaus prigimtį ir jai nepalankius faktorius. Karantino sąlygomis padidėjo agresijos, depresijų ir jų malšinimo iki mirtino apsinuodijimo alkogoliu atvejų, savižudybių. Liūdesį ir beprasmybę paskatino bedarbystė, ekonominių sąlygų pablogėjimas, bendravimo ir gerų įspūdžių trūkumas, įkalinimas uždarose ir siaurose erdvėse, tūnojimas prie televizorių ir kompiuterių ekranų, negalėjimas ateiti į šventoves ir švenčių užkardymas. Kita vertus, pasirodė chroniškų ligų protrūkis, kadangi dėl apribojimų ir nuogąstavimo sumažėjo besilankančių gydymo įstaigose.

Nors virusas yra mikroskopinis, net nepriklauso gyvų organizmų kategorijai, tačiau “gudrumu” ima pralenkti kai kuriuos žmones, kurie didžiuojasi turėdami dideles smegenis ir išlavintus protus. Bepročiais galima pavadinti tuos, kurie rizikuoja nesilaikydami saugių atstumų, higienos, tačiau bukaprotyste galima vadinti ir tuos atvejus, kai primityviomis priemonėmis bandoma suvaldyti epidemiją, dar labiau susargdinant ir marinant visuomenę. Mišių, koncertų, restoranų, keliavimo, susitikimų su artimaisiais, darbo ir prekybos uždraudimas atskleidžia intelektualinę ir moralinę sprendimų krizę.

Yra toks posakis: jei jau mirt – tai su daina. Tą žmonės ir daro (gyventi džiaugsmingai), bandydami  kai kuriuos neprotingus suvaržymus apeiti.  Žmogui būdingo gyvenimo stiliaus negalima riboti, reikia tik išmokti jį kitaip įgyvendinti, atsižvelgiant į epidemijos sąlygas. Dievas davė žmogui protą, kad padarytų kūriniją sau palankią, kad sugebėtų apgudrauti ir virusą. Mes turime kur kas daugiau priežasčių gyventi pilnavertį gyvenimą nei vengti vien mirties, juolab kad niekas beprasmių karantino dienų nepridės prie gyvenimo, kaip už prastovas nėra mokama alga. Laisvų ir atsakingų žmonių gyvenimas tęsiasi, bandant, o paradoksas, jį apriboti liberalių partijų suformuotai vyriausybei.

Evangelijų evangelija. Laetare džiaugsmo sekmadienis, B

Leatare sekmadienio džiaugsmo priežastimi yra dažniausiai cituojamos Evangelijos ištraukos perskaitymas, jog Dievas pamilo pasaulį ir atsiuntė savo Sūnų jį išgelbėti. Tai tarsi lašiniai užtepti sviestu, tikėjimo esmės ir vilties šaltinis.

Deja, žmonės labiau myli tamsą nei šviesą, nuodėmę nei teisumą.

Ar vien žmogus kaltas dėl klimato atšilimo?

Ar tikrai žmogus turi pakankamai svertų keisti klimatą, kaip šiais laikais tvirtinama? Gal šis teiginys tėra išgalvotas naujas būdas prasukti verslo planą ekologijos biznyje ir politikoje?

Eilė tyrinėtojų teigia, kad Žemės klimatą lemia trys pagrindiniai procesai: šilumos apytaka, vandens apytaka ir oro masių judėjimas. Saulės teikiama energija yra pagrindinis šilumos šaltinis Žemėje ir lemia visus kitus procesus.

Šiluma pasireiškia kaip spinduliavimas (infraraudonasis) ir kaip dalelių judėjimas, todėl Saulei įkaitinus sausumą ir jūras, jie savo ruožtu išspinduliuoja infraraudonuosius spindulius, kurių dalis palieka mūsų planetą, o dalį sugeria šiltnamio dujos, kurios, savo ruožtu, palaipsniui iš dalies atiduoda šilumą į kosmosą, o kita dalis grįžta į žemę. Reiškinys, kai šiluma sulaikoma atmosferoje ir neleidžiama jai visai pranykti kosmose, vadinamas šiltnamio efektu, dėl to žemės vidutinė temperatūra išlieka 15 C. Priešingu atveju, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų nebūtų, planetos temperatūra būtų 18 laipsnių žemesnė. Teigiama, kad šiuo metu planetos vidutinė temperatūra šimtmečio bėgyje pakilo iki 18 C. Tai siejama su pramonės šuoliu Vakaruose.

Pagrindinėmis šiltnamio efekto dujomis yra vandens garai, kurie yra atsakingi (įvairiais vertinimais) už 70-99 procentų šiltnamio efekto. Anglies dvideginis, metanas, azoto oksidai ir kitos dujos neturi didesnės reikšmės šiam procesui susidaryti. Kur kas didesnės įtakos,  nei tos mažų kiekių dujos, turi dulkės, kurios kyla iš išsiveržusių ugnikalnių, smėlio audrų, miškų gaisrų, taip pat iš pramonės šaltinių: gamyklų, elektrinių, automobilių, šildymo pečių ir t.t.

Absoliučiai didžiausią, nei žmogaus veikla, įtaką klimatui turi saulės aktyvumas, vulkaninis aktyvumas, vandenynų srovės, vandens garai. Šie faktoriai Žemės istorijoje buvo nevienodai intensyvūs, todėl lėmė ir klimato pokyčius: šilumos ar net karščio laikotarpius keitė atšalimai ir ledynmečiai. Po paskutinio ledynmečio Europoje praėjo 10 000  metų, bet ir jo metu buvo temperatūrinių svyravimų, atšilimų ir atšalimų. Iki XV amžiuje įvykusio  temperatūros pažemėjimo vikingai sėkmingai apgyvendino Islandiją ir Grenlandiją, kurią turėjo palikti į Europą atėjus šalto ir drėgno klimato laikotarpiui: juos lydėjo badas, epidemijos ir neramumai. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje klimato temperatūra buvo pakilusi ne kartą. Antai Snaigupėlės tarpledynmečiu prieš 250-175 tūkst. metų klimatas buvo šiltesnis ir drėgnesnis už dabartinį, vyravo plačialapių miškai, o Merkinės tarpledynmečiu (prieš 130-90 tūkst. metų) oro temperatūra buvo vidutiniškai 2 laipsniais aukštesnė nei dabar, kritulių vidutiniškai 200 mm daugiau. Dabar juntamas atšilimas tėra dar vienas etapas ir epizodas Žemės istorijoje, nuvesiantis į ledynmetį po keliolikos tūkstančių metų.

Stipriausiu faktoriumi išlieka Saulės įtaka Žemės planetai, kuri labiausiai lemia klimato kaitą. Dabartinė žmogaus įtaka klimatui sudaro mažiau nei 1 procentą, pagrindinai išskiriant anglies dvideginį, metaną ar kitas pramonines dujas, o tai yra nereikšminga dalis, todėl anglies dvideginio emisiją reguliuojančios programos, susidaro įspūdis, iš esmės neįtakoja klimato kaitos, nebent ženkliai pagerina gyvenamą aplinką, oro kokybę.

Be abejo, tai negali tapti pasiteisinimu beatodairiškai eksploatuojant gamtą, jos resursus, naikinant rūšis ir gamtines sistemas. Dera atminti (stebint ypač Černobilio apylinkes), jog tiek po meteorų, tiek po vulkaninių ar po žmogaus sukeltų katastrofų gamta išveria ir vėl atgimsta, tačiau žmonės gali žūti, jų gyvenimas tampa labai apribotas ir apsunkintas.

Nereikia išsigąsti ir pasiduoti peršamai nuomonei, jog žmogus yra kalčiausias dėl klimato kaitos. Prievartinis ekologijos ideologijos brukimas veda prie energijos branginimo, skurdo ir kontrolės, kurie smarkiai pablogins žmogaus gyvenimo kokybę, trukmę ir turinį. Kaip Dievą Kūrėją išpažįstantys žmonės mes tikime ir jo globa bei vedimu šioje Žemėje, kuri mums yra tremties ir pasitaisymo vieta, su mėlynu dangumi, žydinčiomis gėlėmis ir paukščių čiulbėjimu.

Kinietiškos santvarkos importas Kovo 11-osios akivaizdoje

Pasaulio rinkas jau senai užvaldė kinietiškos prekės. Retai kada ant perkamos prekės lipduko rasi kitokį užrašą nei Made in China: pradedant klozeto šepečiais, baigiant kompiuteriais. Ūkinių prekių parduotuvės yra užpildytos menkos kokybės kinietiškais (dažnai neilgai tarnaujančiais) pigalais. Užtat Kinijos ekonominė ir karinė galybė, maitinama Vakarų pirkimais ir pramonės perkėlimu į šią šalį, tapo užauginta tiek, kad JAV ir kitos šalys pradėjo kalbėti apie atsiradusį globalinį pavojų.

 

Jau metai laiko pasaulis kenčia nuo kitos kinietiškos eksportinės „prekės“ – tai Covid-19 viruso, atvedusio prie globalios ekonominės krizės ir visuomenių uždarymo. Staiga pasirodė, jog su kinietišku virusu importavome ir Kinijos komunistinės visuomenės santvarką, kuriai budingas asmens orumo negerbimas, kontrolė, persekiojimas, uždarymai, suvaržymai, baudimas, sekimas, o labiausiai – bedievybė. Metų bėgyje išvydome neįtikėtiną pasikeitimą: Vakarų demokratinės visuomenės tapo labiau panašios į Kinijos ar Šiaurės Korėjos, kuriose žmonėms apribota laisvė išpažinti tikėjimą, judėti, bendrauti, prekiauti ir kitaip realizuoti iš laisvės kylantį gyvenimo būdą.

 

Vienu iš laisvės suvaržymo pavyzdžių yra bažnyčių uždarymas ir bendruomeninių apeigų ribojimas. Tai ypač būdinga komunistinių partijų valdomose valstybėse, ir mes puikiai atsimename tai iš netolimos mūsų praeities. Katalikų ir kitų tikėjimų persekiojimas Kinijoje kelia pasipiktinimą nuo seno. Kritikuojame Kiniją, tačiau JAV, Anglijos, Prancūzijos, Airijos ir kiti atvejai parodė, kaip civilinė valdžia įnirtingai ir neadekvačiai ribojo religijos ir apeigų laisvę epidemijos priedanga. Minėtų šalių aukščiausi ar konstituciniai teismai panaikino valdžios beatodairiškus sprendimus ir pareikalavo bažnyčių atidarymo. Staiga pamatėme, jog Vakarų visuomenių valdžios su tikinčiais ėmė elgtis kaip ateistinių komunizmo šalių valdžios.

Kyla klausimas, ar Covid-19 galima įveikti vien autoritariniais veikimo metodais, paremtais pozityvistinio mokslo patarimais? Jei mes esame krikščioniškų įsitikinimų, kodėl į epidemijos klausimą žiūrime vien kaip ateistinio komunizmo išpažinėjai, kurie valdo Kiniją, Šiaurės Korėją, kurie valdė ir mūsų šalį? Net ir dvasininkai pasidavė pagundai epidemijos problemas aiškinti paviršutiniškai ir vien tik žmogiškai, atsižadėdami interpretuoti jas tikėjimo dvasia ir kontekste.

 

Biblinis epidemijos interpretavimas skatina mus pažvelgti į tai iš Dievo suteiktos jo vaikų laisvės perspektyvos, kaip į ženklą, kurį reikia suprasti ne vien moksliškai, tačiau ir dvasiškai bei morališkai. Suabsoliutinant vien technines priemones, kunigams tapus vien kaukių dėvėjimo ar rankų dezinfekavimo žinovais, kažkur pradanginame ir dvasinius atsakymus: gal epidemiją reikėtų spręsti ir malda, atgaila, mūsų poelgių apmąstymu ir pataisymu? Biblijoje pateikiama ilgalaikė išrinktosios tautos patirtis gyvenant su Dievu, gelbėjant ją ir pataisant iš paklydimų. Ar dabar stumiamas gender ideologijos paklydimas nenuves į dar didesnę gamtos ir žmogaus ekologijos katastrofą, nesuardys  Kūrėjo plano ir gamtos struktūros?

Popiežius Pranciškus ragino melstis už kūriniją, kurioje vis labiau įsivyrauja žmogaus moralinio sugedimo bei įvairių ideologijų atneštas chaosas ir naikinimas. Kūrėjas pažįsta savo rankų darbą ir turi galią savo sukurtąjį pasaulį atnaujinti. Biblijoje ir evangelijose minimi Dievo ir jo siųstojo gelbėtojo įvykdyti materialaus pasaulio perkeitimai (ligų gydymas, audros numalšinimas, duonos padauginimas, galų gale prikėlimas iš mirties), skatinantys pasitikėti ir melsti Dievo malonės šiam iškamuotam pasauliui. Gal dabartinė epidemija išmokys mus nebevengti Dievo?

Apaštalas Paulius ragino budėti, kad nebūtume pavergti neteisingo požiūrio, primetamų paviršutiniškų atsakymų, žmonių uždedamų pančių, kad neatsisakytume atsakingos laisvės, kuri yra tikėjimo, meilės, žmogiško orumo,  išgelbėjimo, žmonių gyvenimo bei sugyvenimo pagrindas. Negalime sutikti su kinietiško eksporto išplitimu ekonomikoje, mąstyme, visuomeninėje santvarkoje ir dvasioje, todėl reikėtų iš vyriausybės pareikalauti ir patiems būti budriems, kad laisvės varžymas netaptų norma ir kasdienybe, be to, kasdien pasimelskime už kūriniją ir mus joje.

Kristaus pyktis. III Gavėnios sekmadienis B

Žmonės supyksta dėl bet ko, ne visada pagrįstai, tinkamai ir geru tikslu. Tai menkniekis prieš Dievo rūstybę, kurią užtraukia neteisumas. Šio sekmadienio evangelija liudija Kristaus rimbo rūstybę vykdomai korupcijai šventyklos viduje.

Vargo nematę, išpaikę, ambicingi, liberalizmo pažeisti jaunuoliai užpyko ant Bažnyčios, kad nepritaria amoraliam gyvenimo būdui. Štai šv. Kazimieras – jaunas, pamaldus, doras, teisus aristokratas, o štai klyno vertybes  ginantys jaunuoliai. Verčiau jau supyktų ant savęs, o supykę nueitų išpažinties, nes tai, ką gina, yra neteisu Dievo akyse ir neturi ateities.

Teisumas iš Dievo. Šv. Kazimieras prieš gender

Kas teisus? Žmogus, jo įstatymai, Stambulo konvencija, gender ideologija? Istorija pilna beprotybės infarktų, kurie ištinka visuomenes ir kurios skelbiamos kaip teisumo vertybė. Šv. Kazimiero šventėje skaitomas apaštalo Pauliaus laiško fragmentas, kuriame jis didžiuojasi teisumu iš Kristaus per tikėjimą. Tai nusako šventumo esmę.

Šveicarijos Churo vyskupas Bažnyčios išgelbėjimą mato tradicijoje

Labai plačiai apie šį įvykį neskelbta, tačiau verta jį vėl prisiminti, kad suprastume, kas darosi Katalikų Bažnyčios gyvenime. 2019 m. gegužės 20 d. popiežius Pranciškus priėmė Šveicarijos Churo vyskupo Vitus Huonder atsistatydinimą. Netrukus vvyskupas emeritas apsigyveno šv. Pijaus X Brolijos namuose, kuriuose jis trokšta pasišvęsti maldai, tylai, išskirtinai tradicinių šv. Mišių aukojimui ir darbui vardan katalikų tradicijos, kuri, pasak vyskupo, yra vienintelis kelias į Bažnyčios atsinaujinimą.

Šv. Pijaus X Brolija yra vyskupų ir dvasininkų grupė, kuri vienija ne vieną milijoną tikinčiųjų, neberadusių vietos dabartinės Romos Katalikų Bažnyčios struktūrose, neretai kategoriškai naikinusios katalikų tradicinę liturgiją, dvasingumą ir kultūrą. Kelis dešimtmečius Brolija buvo formaliai atskirta nuo Katalikų Bažnyčios iki popiežiaus Benedikto XVI potvarkio, panaikinančio ekskomunikos padėtį. Popiežius Pranciškus leido savo ganomiesiems katalikams galiojančiai ir teisėtai praktikuoti sakramentus Brolijos kunigų bažnyčiose.

Vyskupas Vitus atsidūrė dėmesio centre, kai atvirai gynė tiesą, jog Dievo įsakymai yra  aukščiau žmonių, kad aktyvūs gėjai yra Dievo pasmerkti, o moterys negali būti įšventintos į kuniges, nes Kristus nesuteikė tam teisės.

Po vyskupo Huonder atsistatydinimo iki dabar vyskupiją valdė iš Islandijos paskubomis atšauktas Reikjaviko vyskupas Peter Bürcher. Tuo metu vyko naujo vyskupo kandidatūros paieškos. Churo vyskupija išlaikė seną privilegiją, jog naująjį vyskupą renka katedros kapitula, kuriai popiežius pateikia tris kandidatūras. Kapitula buvo atmetusi kandidatų sąrašą, kuriame buvo ir naujai nominuotas vyskupas, procesas užsitęsė beveik du metus, kol galų gale popiežius paskyrė atmestąjį kapitulos savo kandidatą. Juo tapo ispanų kilmės, 72 metų amžiaus šios vyskupijos tribunolo teisėjas, kunigas Joseph M. Bonnemain.

Pati vyskupija yra seniausia ir didžiausia Šveicarijoje, įkurta dar V amžiuje ir neturinti metropolito valdžios, tiesiogiai priklausanti Apaštalų Sostui. Į ją įeina labiausiai apgyvendinta šalies dalis su sostine Ciurichu. Paskutiniai du jos vyskupai buvo atsidavę katalikų tradicijai, turėjo vyskupo vikarą senosios liturgijos klausimams ir nuolat oponavo kitų Šveicarijos vyskupų liberaliai ir inovatyviai politikai.

Naujai nominuotas vyskupas po trejų metų sulauks pensijinio amžiaus, valdys neilgai, todėl jo išrinkimas yra laikinas sprendimas vyskupijai, kurios kleras ir tikintieji nėra palankiai nusiteikę sekuliaristinėms tendencijoms Bažnyčios sielovadoje. Vyskupas nominatas spėjo visus nustebinti, kai atsisakė vyskupo herbo, teigdamas, jog Viešpaties kryžiaus ženklo jam užteks. Ar tai yra ženklas radikalių pasikeitimų, laikas parodys.

Šalies laisvė remiasi šeimų laisve. Pamąstymai Kovo 11-osios išvakarėse

Suteikti laisvę ir nurengti paskutinius marškinius – tai didžiausias akiplėšiškumas dirbančių žmonių atžvilgiu, tačiau taip ne kartą buvo atsitikę istorijoje. XVIII am. taip pasielgta su valstiečiais tiek Lietuvos, tiek Lenkijos žemėse, kurias jau valdė carinė Rusija: jūs laisvi nuo pono, galite jį palikti, bet visas jūsų turtas lieka ponui.

Paprasto žmogaus pavergimas ar išnaudojimas buvo vyraujantis reiškinys didžiąją mums žinomos istorijos dalį, neleidęs visuomenėms vystytis, privedęs prie socialinių katastrofų. Paskutiniųjų amžių pavyzdžiais buvo baudžiava ir manufaktūros, kai valstietis ar fabriko darbininkas turėjo sunkiai dirbti, gyveno beviltiškame skurde, buvo žeminamas, mušamas, kentėjo nuo daugybės chroniškų ligų, todėl buvo pertekęs neapykantos, tamsumo, nevilties, o kaip pagrindinį antidepresantą dideliais kiekiais naudojo alkoholį.

Paskelbti laisvę ir atimti paskutinius marškinius – nesuderinami dalykai, tai laisvės paneigimas iš esmės. Šalies laisvė yra įmanoma tada, kai atskiros šeimos turi pakankamą dvasinę, kultūrinę, ekonominę, savivaldos, iniciatyvos ir atsakomybės laisvę, leidžiančią pasiekti visokeriopą gerbūvį, būtiną žmogaus orumo ir autentiško žmogiško gyvenimo išsaugojimui.

Antrankių nuėjimas ir paskutinių batų atėmimas pasireiškia ir tada, kai atlikęs kalėjime bausmę asmuo laisvėje neturi jokio gyvenimiško pagrindo prasmingai įgyvendinti laisvę, todėl jis skatinamas daryti dalykus, kurie jį vėl atveda į teismą ir kalėjimą. Ne iš vieno kalinio girdėjau prisipažinimą, kad laisvėje jis neturi nieko, todėl jam geriau tapti etatiniu kaliniu, nes kalėjime jis turi pastogę, elementarią priežiūrą, nereikia mokėti mokesčių, tiek daug stengtis kaip pasaulyje.

Prie revoliucijų, maištų, neramumų atvedė, komunizmo nelaimę užtraukė ta pati priežastis – paprastų žmonių laisvės varžymas ir atėmimas, paliekant vergavimo ir skurdo sąlygas. Baudžiavos laikais dvarponiai pamažu privertė valstiečius neatlygintinai dirbti pirma vieną dieną savaitėje, o paskui net ir septynias dienas, pasitelkiant savo įrankius ir darbinius gyvulius, atiduodant ponui mokesčius ir prievoles. Fabrikų darbininkai buvo samdomi už vargingą atlygį, nes už vartų laukė būriai, kuriems buvo galima mokėti dar mažiau. Komunizmas pasiūlė mums laisvę, tačiau atėmė nuosavybę, tradicijas, istoriją, kultūrą ir religiją, taip paneigdamas laisvės prasmę ir esmę. Kai komunistų internacionalas bandė įgyvendinti pasaulinę revoliuciją Vakaruose, ten neberado pasekėjų, kadangi vyriausybės spėjo suvokti, kad nesiskaityti su dirbančiais savo piliečiais yra nenaudinga ir net pavojinga. Paprastas darbininkas uždirbo tiek, kad galėtų turėti namus,  baseiną, nusipirkti mašiną, išvažiuoti atostogauti ir aprūpinti šeimą padoriu gyvenimu, todėl jam nebuvo pagundos susigundyti komunistinės laisvės iliuzija, kuri komunistinės ideologijos užvaldytas visuomenes ilgiems dešimtmečiams įkalino dvasiniame, kultūriniame ir materialiame skurde.

Kiekviena brandi šalis turi  daryti viską, kad išugdytų ir suteiktų sąlygas žmonėms išlikti laisvais, kadangi tik laisvi žmonės gali padaryti savo šalį laisvą ir nepriklausomą. Tą laisvę reikia saugoti nuo visų tų, kurie ir vėl bando pavergti ir išnaudoti paprastus dirbančius, sudarančius absoliučią visuomenių daugumą. Šiuolaikinės baudžiavos atsiranda ten, kur nėra užtikrinamas stogas ir teisingas atlygis, kur žmones ima smaugti kreditai, kainos, juodoji buhalterija, nelegalus darbas, didelės prievolės dabartiniams ponams, kurių didžiausias yra valstybė.

Visomis prasmėmis laisvas žmogus kur kas geriau pasirūpina savimi, savo nuosavybe ir šeima. Kai abiejų tautų sąjungos teritorijoje Viduramžiais ėmė vystytis žemės ūkiai, tiekiantys Vakarų Europai grūdus, tūlas Anzelmas Gostomskis (1588) išleido vadovėlį “Ūkis”, kuriame dvarininkams, didelių folvarkų savininkams, patarė visame kame mokytis ūkininkavimo iš valstiečių, kadangi savo ūkiuose jie kur kas sėkmingiau, geriau ir rūpestingiau sugebėjo tvarkytis, todėl vertėsi kur kas geriau nei baudžiaviniu darbu besinaudojantys dvarai. Baudžiauninkų darbo moralė, sveikata ir depresija neleido pasiekti gerų rezultatų, iš jų galėjai sulaukti tik žiauraus smurto protrūkių, kai sukilę prieš savo engėjus ant pagalių nešė nukirstas ponų galvas užsidėję vietoj vėliavų.

Panaši situacija susiklostė Anglijoje, kurioje pradėjo vystytis didelės manufaktūros, atsirado pirmieji taip vadinami kapitalistai. Ištisos apylinkės buvo išvalomos nuo kaimų, kurių gyventojai neturėjo žemės nuosavybės, kad avių augintojai turėtų daugiau teritorijų ganykloms. Minios valstiečių suplūdo į miestus ieškoti darbo fabrikuose. Darbo ir gyvenimo sąlygos buvo tokios prastos, jog didžiąją dalį visuomenės ilgainiui ėmė sudaryti vieni klipatos ir ligoniai. Anglijai įsitraukus į karus iškilo problema gauti  fiziškai ir psichologiškai pajėgų karį, nes tik 20 procentų buvo tinkami karinei tarnybai. Medicinos terminologijoje atsirado sąvoka angliška liga, kuria apibūdinama visa eilė žmogaus susidėvėjimo, fizinio išsekimo ir invalidumo apraiškų.

Angliška liga pasireiškia ir šiais laikais, kai 40-50 metų vyrai, dirbantys savo kilmės šalyse ir ypač emigracijoje, anksčiau laiko susidėvi fiziškai nuo sunkaus darbo ir prastų gyvenimo sąlygų. Ligoninėje sutikau 20-metį vyrą, kuris nuo sunkaus darbo langų firmoje turėjo 3 stuburo išvaržas. Sąnarių, širdies, onkologinės ligos, infarktai, insultai, psichinės problemos yra būdingos ir šių dienų baudžiauninkams. 2010 m. paskelbta statistika atskleidė sunkiai suvokiamą dalyką, jog Lietuvoje tik 20 procentų pirmokų yra visapusiškai sveiki, ir tik 20 procentų šaukiamųjų buvo tinkami karinei tarnybai.

Skurdo, išnaudojimo ir depresijos užkrėsta visuomenė neturi šansų vystytis, nesustiprins ir valstybės, toliau bus skatinama emigracija, kaimo ir darbininkų šeimų degradavimas, demografinės problemas. Nėra kitos išeities, būtina šalies laisvę statyti ant šeimų laisvės pagrindo, kurios būtų pakankamai pasiturinčios, turėtų šeimininkišką mentalitetą, atsakomybę ir orumą.