Ištikimybė mažuose dalykuose. Prieš jehovistų sektos puolimus

 

Stebimas suaktyvėjęs johovistų sektos veikimas Lietuvoje. Tuntais pasklinda po kaimus ir miestelius, platina savo klaidas žodžiais ir brošiūromis. Kaip infekcijos platinamos per kontaktą, taip ir klaidingos idėjos – per bendravimą, todėl:

1. Nebendrauti

2. Literatūros nepriimti

3. Saugoti tikrąjį tikėjimą, tradicijas, gyvenimo džiaugsmą.

Marijos Vardas ir onomatodoksija

 

Marijos vardas turi daug reikšmių, bet labiausiai žinomas kaip “mano Viešpats yra didis”. Su šiuo vardu Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, vedama karaliaus Jono III Sobieskio, apgynė Vienos miestą ir Europą nuo žymiai didesnės turkų kariuomenės 1683 m. Po šio laimėjimo Popiežius Inocentas IX įvedė visuotinę Marijos Vardo liturginę šventę.

Žodžio laisvė Bažnyčiai

Lietuvoje nebuvo skelbtas ir aptarinėtas (nebent neatsimenu), tuometinio JAV prezidento Donald Trump atšaukta Johnsono pataisa, draudžianti bažnytinėms bendruomenėms užsiiminėti politika ir atvirai remti kandidatus rinkimų metu. Šią žinią prezidentas paskelbė nacionalinių maldos pusryčių metu 2017 m. pirmą gegužės ketvirtadienį Baltųjų Rūmų rožių sode.

1954 m. senatoriaus Lyndona B.Johnsono (JAV prezidentas 1963-69) iniciatyva pasiūlyta ir priimta pataisa draudė religinėms, karitatyvinėms ir akademinėms institucijoms, besinaudojančioms mokestinėmis lengvatomis, atvirai dalyvauti politikoje ir remti kandidatus rinkimuose.

Šios pataisos atšaukimo prašė evangelikai, katalikai, nemažai judaizmo išpažinėjų. Nacionalinių maldos pusryčių metu Trump kalbėjo, jog per daug ilgai federalinė valdžia naudojo tą pataisą prieš tikėjimo žmones, bauginant ir dažnai baudžiant amerikiečius už jų religinius įsitikinimus.

Johnsono pataisa buvo neteisinga, naudojo finansinį šantažą, kad užčiauptų tikinčius žmones. Ji neatitinka pirmajai konstitucinei pataisai, kuri gina tikėjimo ir žodžio laisvę nuo vyriausybės suvaržymų. Žodžio laisvė neturėtų baigtis ties šventovės slenksčiu, todėl reikėjo gražinti bažnyčioms balsą, kuris buvo joms atimtas.

Trump užsiminė, jog apie 50 įvairių religinių organizacijų padavė buvusio prezidento (Obamos) administraciją į teismą dėl tikėjimo ir žodžio laisvės suvaržymo, primetant prieš religinius įsitikinimus nukreiptus reikalavimus, uždedant finansines ir kitokias sankcijas.

Dievo artumo sakramentas. Devintinės 2022

Kaip suprasti Kristaus žodžius “tai mano kūnas”, “tai mano kraujas”, kuriuos jis ištarė Paskutinės vakarienės metu, duodamas apaštalams duoną ir vyną? Ar kalbėjo perkeltine prasme, ar konkrečiai? Ap. šv. Paulius neleidžia abejoti, jog kas neišskiria šios duonos iš kitų valgių, tas valgo sau pasmerkimą… Bet kas nevalgo šios duonos, tas neturės ir amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.

Dangaus ambasadoriaus atvykimas. Sekminės

Priešai stengiasi užimti centrinius ir strateginius objektus, valdžią, nes žino,  kad įgaus kontrolę. Naujų laikų chameleoniškasis priešas nesikauna gatvėje, bet paleidžia per žiniasklaidą ideologiją tarsi į vandentiekį nuodus, o jam belieka užsidegus cigaretę laukti efekto. Vakar sostinės gatvėse pasirodė efektas to, kaip ideologija sužalojo visuomenę.

Viskas turi savo centrą, esmę, iš kurio valdoma. Kompiuteriniuose žaidimuose reikia pasiekti centrinę gatvę, nueiti į centrinę būstinę, saugomą žaliukų, įsilaužti į centrinę patalpą, kurioje yra centrinis kompiuteris su centriniu disku, slaptažodžiu ir šifruote.Tai labai primena žmogaus būtį, kurioje esminis yra ne jo protas, bet dvasia. Kas apvaldo ją, tas turi įtaką visam žmogui.

Šiandien švenčiame dieną, kai Dievas į Bažnyčią ir krikščionių sielas atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri vaduoja žmogų nuo pragaro okupantų ir suteikia jam tiesos bei gėrio pažinimą.

Atsisveikinimas prieš Dangun žengimą. VI Velykų sekmadienis

Šio sekmadienio pirmieji skaitiniai parodo Bažnyčios žemėje ir išaukštintos Danguje Bažnyčios ryšį: kas priklauso jai žemėje, paveldės ir dangiškąją. Jėzus apdovanoja ją savo dovanomis ir palieka apaštalus tvarkytis. Pirmasis darbas – išsivaduoti iš Mozės įstatymo ir priimti vien tik Jėzaus įstatymą.

Žmogaus gyvenimas kažkuo panašus į lėktuvo skrydį. Čia reikia startuoti iš žemiškosios bažnyčios uosto ir pasiekti dangiškąją. Niekas nekeikia pilotų nusileidus avariniu būdu, net jei ir labai kratė bei buvo baisu – svarbu sėkmingai išlipome. Niekas Danguje nepyks dėl stipresnio kunigo žodžio, tėvų pabarimo, gyvenimo sunkių išbandymų, kurie neleido pamesti amžinojo tikslo…

Atvelykis ir šv. Jurgio atlaidai

Savotiškai nuskamba šventųjų gyvenimo knygoje atrandamas tvirtinimas, jog šv. Jurgis savo persekiotojui Romos imperatoriui pasakęs: tu, karūnuotoji asilo galva!.. Tie žodžiai yra tokie aktualūs pamišusiam žmogui, kurio šalies herbe yra mutantė dvigalvė višta ir kurio kariai elgiasi kaip moraliniai mutantai žmonės – orkai, paminę visas krikščioniškas vertybes. Tos šalies herbe yra pavaizduotas šv. Jurgis, perduriantis ietimi slibiną-demoną. Paskutinėmis dienomis pasaulis įsitikino, kas yra tos šalies centre ir dvasioje – demoniška jėga, kurią turėtų nugalėti šv. Jurgis, bet kol kas dar nenugalėjo.

Sūnaus sugrįžimas. Letare sekmadienis

Išrinktoji tauta grįžta iš Egipto tremties į pažadėtąją žemę, sūnus palaidūnas grįžta pas tėvą, parapijiečiai eina velykinės išpažinties ir grįžta į teisumą, žmonija grįžta pas Dievą – tai šio sekmadienio džiaugsmo priežastis. Tai apsisprendimas pasirinkti Tėvą, šeimą, asmenis, o ne laisvę, saviraišką, malonumus ir daiktus. Pop. Benediktas XVI yra sakęs, jog žmogus nekuria savęs; nors jis savimi yra dvasia ir laisve, bet taip pat yra ir prigimtimi, kuri liudija Kūrėją ir Atpirkėją.

 

Passivum divinum ir troškimas gerti vien iš garbės taurės

Kas save aukština, bus pažemintas. O kas save žemina – bus išaukštintas. Tai Jėzaus žodžiai apie buvimą apdovanotam ir pašauktam ir norą daryti karjerizmą. Jaunieji apaštalai veržėsi į postus ne tarnauti, bet ponauti, ne kentėti – bet džiaugtis. Iš biblinio taško žiūrint, kokia gėda tiems, kurie nors pirštą pajudino karjerizmo tikslais…

Zita Šličytė prieš Lietuvos “homoseksualizavimą”

Kovo 11-osios šventiniame posėdyje Seime signatarė Zita Šličytė pasisakė prieš Lietuvos “homoseksualizavimą”. Dalis posėdžio dalyvių, suprask – remiančių “homoseksualizavimą”, protesto ženklan pasišalino iš salės, nes jų tolerancija nėra tiek išlavėjusi, kad galėtų klausyti nepatinkančių teiginių. Jiems juk tai, ko gero, – švenčiausioji vertybė…

Rusijos patriarchas Kirilas bandė pateisinti Putino pradėtą karą kaip pasipriešinimą prieš Ukrainos ir paskui Rusijos “homoseksualizavimą”, kad nevyktų gėjų paradai ir tos pačios lyties santuokų įteisinimas. Dėl tos priežasties viena Seimo narė Šličytę susiejo su Putinu.

Visgi atviros ir įnirtingos “homoseksualizacijos”, kurią nori vykdyti valdantieji, akivaizdoje nereikėtų atmestinai traktuoti to, ką sakė Rusijos patriarchas. Jis pristato Putiną kaip Dievo tarną ir karį, ginantį biblinę moralę nuo Vakarų moralinio sugedimo. Šis motyvas gali pasitarnauti tolimesnės agresijos tęsimui ir karo pateisinimui. Šiaip ar taip, didesnioji visuomenės dalis nepritaria visuomenės ir teisės “homoseksualizavimui”, todėl galima prarasti jos lojalumą ir pastūmėti link pritarimo patriarchui ir “Dievo tarnui, Jo bausmės vykdytojui” – Putinui.

Senojo Testamento Biblijos Mozės teisynas už sodomijos nuodėmę  liepė užmėtyti akmenimis, o Naujojo Testamento Biblijos kanone esantis apaštalo Pauliaus laiškas aiškiai nurodo, kad sanguliaujantys vyrai su vyrais nepaveldės Dangaus Karalystės. Taigi, ką kai kurie kunigai ar vyskupai bekalbėtų, iš Biblijos žodžių neišmesi ir jie nenurodo, kad turėtų kristi gėlės ir kad būtų žadamas žemiškas ar anapusinis dangus… Žmonija turėjo daug laiko, kad istoriškai ir religiškai išgyventų neigiamas “homoseksualizavimo” pasekmes, kad toji neigiama nuostata atsirastų visuotinėje sąmonėje ir pagrindiniuose religiniuose šaltiniuose. Karo ir krizių akivaizdoje viltis yra moralioje šeimoje, vyro ir moters santuokoje, kuri vienintelė, Dievui padedant, yra atgimimo šaltinis ir fizine, ir kultūrine, ir civilizacine prasme.

Karo Ukrainoje akivaizdoje visuomenė yra įsitempusi ir nervinga, todėl kelti egzistenciškai neesminius ir visuomenę erzinančius klausimus būtų neišmintinga. Kaltinant Putiną prievarta, valdantieji nesusimąsto, jog stumdami “homoseksualizavimo” politiką jie vykdo prievartą prieš didžiąją visuomenės dalį, nuteikia ją prieš save. Susirūpinau išgirdęs vieno pažįstamo pasipiktinimą: “Jau tegul būsim Putino valdžioje, nei iškrypėlių”… Kam provokuoti žmones dabartinės grėsmės akivaizdoje? Juk broliams ir seserims “homoseksualams” iš esmės niekas nepasikeis, nes jie gyvena, kaip jie nori, ir mūsų leidimo neklausia, o prievartinių krentančių gėlių tikėdamiesi, gali išprovokuoti akmenis.

 

“Idi ty n….” klausimu Ukrainos karo akivaizdoje

Ukrainos pasipriešinimo Rusijos agresijai šūkiu tapo keiksmažodis, kurį narsūs ukrainiečiai kariai ištarė kaip atsisakymą pasiduoti. Jame atsiskleidžia drąsa, sąmojis ir sarkazmas beprotiškos didybės ir beatodairiškumo atžvilgiu. Išskirtinės aplinkybės, sakytumei, pateisina išskirtinius žodžius. Bet ar moralu kasdienybėje tą keiksmažodį kartoti?

Tarybinių laikų pabaigoje  vienuose atlaiduose Rytų Aukštaitijoje girdėjau pamokslą, kuriame kunigas draudė keiktis rusiškai, nes visada tai bus nuodėmė, o jei lietuviškai – leido. Lietuviški keiksmažodžiai kalboje atlieka jaustukų ir ištiktukų funkciją, jie neturi tokio žeminančio ir ciniško pobūdžio kaip rusiški. Mūsų keiksmažodžiai daugiau liečia gamtą: rūtele žalioji, rupūže, žalty, po perkūnais ir t.t.

Po 2000 m. teko lankytis viename Rusijos mieste ir užėjus į vieną cerkvę išgirdau dvasininko pamokslą, kuriame jis ragino vartoti rusiškus keiksmažodžius, nes jie neužtraukia kaltės, bet vengti senųjų mongolų Ordos keiksmažodžių, kurie yra neskaistūs, žeminantys moteris, ypač seseris ir motinas. Pasirodo, visi bjauriausieji “rusiški” keiksmažodžiai atkeliavo iš mongolų klajoklių kultūros, taip pat ir tas keiksmažodis “idi ty …”.

Stebint, kaip vyksta agresija Ukrainos atžvilgiu, nenoromis imi galvoti, ką gero davė rytiniams slavams kelių šimtų metų vergovė Aukso Ordai? Iš jos išmoko ne tik keiksmažodžių, bet ir nežmoniško elgesio, tuščių ambicijų, neapykantos ir ypač žiaurumo. Kur eina Rytų ir Vakarų civilizacijų riba? Ją pažymi žmogaus, ypač moters ir vaiko, traktavimas. Ukrainoje tą ribą naikina beatodairiški bombardavimai tarptautinių susitarimų uždraustais būdais, šaudymas į vaikus, moterų ir senelių užspeitimas miestų griuvėsiuose nepaisant  paskelbtų humanitarinių koridorių įsigaliojimo. Krikščioniškųjų Vakarų riba justi ir Rusijoje, jos žmonių širdyse, tačiau ją tiek dešimtmečių buvo siekiama ištrinti, todėl ji ne visada yra aiški, ypač neaiški tapo šiomis dienomis.

Viena garbingo amžiaus pažįstama pasakojo, kad jos močiutė išmokė seną lietuvių pagonių maldelę į perkūną: “Perkūne dievaiti, nemuški žemaičio, mušk gudą kaip šunį rudą”. Už to “gudo” slypi žiaurumu pagarsėję kariai iš rytų, kurie atnešė daug kančių, chaoso, priespaudą ir atsilikimą. Jie visą laiką norėjo išvaduoti mus – nuo mūsų pačių!.. Tą teigia dabar ir ukrainiečių atžvilgiu. Ką gero jie gali pasiūlyti žmogui: korupciją, chaosą, ubagystę, girtavimą ir nihilizmą?

Krikščioniški keiksmažodžiai neegzistuoja, nebent jais laikytume Dievo atlygio ir bausmės palinkėjimus. Meldžiame priešams atsivertimo iš klaidų ir suteikiame pagalbą tai pasiekti tokiomis priemonėmis, kurios tikrai padeda: ne tik malda ir žodžiu, bet ir pasipriešinimu pikta darančiam ir pamokant klystantįjį. Jei neužtenka draugiško žodžio, tada ginklų žvangėjimu ir galios demonstravimu. Ekonominės sankcijos – tai privertimas papasninkauti, kad prablaivėtų protas. Jei Rytų Ordos ribos norės pasislinkti labiau į Vakarus, reikia jas sulaikyti. Keiksmažodžių čia neužteks.