Vokiečių kardinolas gina Lenkiją nuo Vokietijos

Vokiečių katalikų portalas kath.net patalpino pokalbį su buvusiu Tikėjimo Kongregacijos prefektu kardinolu Gerhard Ludwig Müller, kuriame jis pakomentavo dabartinius aktualius įvykius Bažnyčioje ir politikoje.

Jo manymu, Lenkija jau nuo senų laikų yra galingų finansinių ir politinių Europos ir Amerikos nukrikščioninimo kampanijų taikiklyje. Dvasininkų nusikaltimai – tai tik žaidimas jų rankose, kadangi jie propaguoja tai, dėl ko kaltina dvasininkus, pavyzdžiui, homoseksualizmą, kurį klaidingai pristato kaip santuokinį ryšį, ir kuriam tarsi kaip dovana priklauso neteisėtas įsivaikinimas.

Dėl protestuojančių prieš demonstracijas dėl perdėtų priemonių apsisaugant nuo koronaviruso bus neišpasakytai įsižeidę, bet tuos, kurie atmetę saugumo priemones protestuoja už teisę į abortus Varšuvoje, laikomi laisvės herojais. Tai akivaizdus liudijimas, kaip kovojama prieš „tautinį-konservatyvų režimą”, kuris turi legitimę demokratinę vyriausybę. „Ekspertai iš Vokietijos“ tuos protestus laiko pagrįstais, tačiau užmiršta apie 6 milijonus lenkų, kuriuos vokiečiai nužudė Lenkijoje, laikant lenkus žemesnės rūšies žmonėmis o save nepagrįstai išaukštinant.

Kardinolas Müller teigė, jog vokiečių politikai ir žiniasklaida laikosi savo įsivaizdavimo apie Lenkiją kaip nedemokratinę šalį, tačiau taip jie įžeidžia kiekvieną, kuris pažįstą tą kraštą ir jos žmones, ypač tuos, kurie istorijos pamokų metu nemiegojo.

Nenorima nieko žinoti apie Lenkijos kančias ir pastangas siekiant laisvės ir demokratijos, vaduojantis nuo visiškai nedemokratinės Vokietijos, pradedant nuo Fridriko II Prūsiečio, Bismacko ir baigiant Hitleriu. Jie nenori žinoti apie lenkų pionierišką rolę sugriaunant geležinę Europos uždangą 1989 m., tačiau nori prievarta padaryti laimingus vakarietiškomis vertybėmis: abortais kaip moterų teise, vyresnių ir sergančių asmenų eutanazija, ankstyva vaikų seksualizacija ir santuokos degradavimu iki bet kokių seksualinių santykių.

Kardinolas kritiškai atsiliepė apie kai kuriuos žiniasklaidos darbuotojus, kurie piktinosi Jono Pauliaus II mokymu, o dabar bando naikinti jo atminimą, kadangi jie visada nekentė katalikų bažnyčios. Jiems palankius neva katalikus žurnalistus jie vadino „kritiškai mąstančiais“. Tuo tarpu buvo tyla apie McCarrick, su kuriuo kasdien turėjo reikalų. Nieko nematė, negirdėjo, nežinojo, nieko Romai nepranešė. Tai kaip popiežiui per 10 000 kilometrų įžiūrėti vilką avies kailyje, kuris dešimtmečiais griovė žmonių likimus?

Tik Dievas teisia po mirties, o mums svarbu yra tai, ko išmokome ateičiai. Vyskupais turi būti paskiriami asmenys, kurie turi solidų charakterį, yra intelektualiai gabūs reprezentuoti katalikų tikėjimą, kurie nori tarnauti Kristaus Bažnyčiai ir nesivadovauja kvailomis ambicijomis. Netinkami yra tie, kurie pataikauja popiežiui ar jo institucijų vadovams, kurie yra susiję su nusikaltėliais asmeniniais ryšiais, draugystėmis, todėl yra siūlomi kandidatais vien dėl to, jog turi pažintis ar kažkuo pasitarnavo. McCarrick jau yra praeitis. Turėkime vilties, jog nebebus gaminamos bombos, kurios sprogs po trisdešimties metų kitų rankose.

Bažnyčiai trūksta Jono Pauliaus II. Jis buvo drąsus, aiškus, nepalaužiamas, ištikimas Kristui ir įsitvirtinęs maldingume į Mariją. Šia prasme jis buvo mums sektinu pavyzdžiu. Jis buvo uola ir stiprino brolius (Lk 22,32). Buvo galima juo remtis. Jis sustiprino daugelį kunigų jų taip reikalingoje tarnystėje. Jonas Paulius II viską padarytų ir šiandien, kad kunigai nebūtų gąsdinami kaltinimais dėl klerikalizmo ir rigorizmo. Dėl atskirų individų nesėkmės Bažnyčioje, valstybėje, bendruomenėse ar didelėse organizacijose negalima kaltinti visos grupės. Tokie metodai buvo naudojami totalitariniuose režimuose, vykdant parodomuosius procesus prieš „buožes“, „karininkus“, „gydytojus“, kaip tai darydavosi Maskvoje.

Dabartiniais supasaulėjimo laikais ir esant daugybei abejonių Bažnyčioje, būtina susitelkti ties tuo, kas yra esminio. Neverta perdėtai rūpintis nuolatiniu naujų varžtų pagerinimu. „Morta Morta, tu rūpiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“ (Lk 10,41).

Kardinolas priminė, jog Jonas Paulius II buvo didžiu gyvybės gynėju ir pranašu, kuris Dievo vardu ragino išlikti ištikimais Dievo išganingai valiai. Ketvirtasis Dievo įsakymas nusako mūsų atsakomybę už gyvybę daugelio kartų perspektyvoje. Daugelis dabar rūpinasi gyvūnų rūšimis ir jų gyvenimo sąlygomis, o kur kas daugiau žmonių nori natūralių šeimyninių sąlygų augimui ir brendimui fizine, dvasine, religine, visuomenine ir kultūrine prasme.

Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas ir yra formuojamas Jo galvos. Kristus yra tiesa savimi pačiu. Bažnyčios paveldas, jos DNR yra Jėzaus Kristaus malonė ir tiesa, to Žodžio, kuris tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų (plg. J 1,14-17). Bažnyčios DNR – tai tiesa apie Dievą.

 

Kas reikalauja parduoti Lenkijos nepriklausomybę už 60 milijardų?

Prieš kelias dienas vyko nuolatinių ES narių atstovų susirinkimas dėl 2021-2027 metų ES biudžeto. Vokietijos sugalvota taisyklė susieti unijos fondų išmokas su šalių narių atitikimu ES parlamento daugumos politiniams sprendimams sulaukė Lenkijos ir Vengrijos pasipriešinimo ir galų gale veto. Lenkija pareiškė, jog „neprekiaus savo šalies nepriklausomybe“, kuomet kitų šalių išrinktos valdžios primetinės Lenkijai savo „vertybes“, ideologiją, kultūrą ir pasaulėžiūrą. Savo ištakose ir tiksluose ekonominė sąjunga nepastebimai tapo politine ir ideologine sistema, kuri ėmė šantažuoti kitokias pažiūras turinčias šalis.

Vokietijos sugalvota sąlyga 750 milijardų fondo realizavimui ir minėtų valstybių veto gali nukelti biudžeto priėmimo datą kitam pusmečiui, kai vadovavimą ES perimtų Portugalija, kuri yra skeptiškai nusistačiusi Vokietijos sugalvotoms sąlygoms. Lenkijai numatyta 60 milijardų, tačiau šios šalies valdžia neketina pardavinėti savo nepriklausomybės ir leisti, kad valstybės narės taptų ES provincijomis, valdomos galingųjų žaidėjų, kurių interesus gina daugumą ES parlamente sudarantys atstovai.

Tuo tarpu Vengrijos valdžios atstovai pareiškė, jog finansinių ir ekonominių reikalų siejimas su politiniais aspektais yra didelė klaida, kuri suskaldys Europą. Naujo reguliavimo mechanizmo įvedimas prieštarauja ES sutartims su valstybėmis narėmis. Tai pavojingas reiškinys, kuris suteiks Briuseliui galią primesti šalims narėms bet kokius dalykus, kaip antai, emigracijos politiką, vienalytes santuokas, besąlyginius abortus ir pan. Vengrijos premjeras išvedė paralelę tarp Vokietijos siūlomų ketinimų ir komunizmo, kai komunistinė diktatūra siekė primesti savo ideologiją ir taisykles, neatsižvelgdama į tautos įsitikinimus, valią ir gyvenimo būdą. Dera atminti Vokietijos kanclerės žodžius, jog didžiausias trukdis ES integracijai yra nacionalinės valstybės.

Slovėnijos premjeras nuogąstauja, kad įvedus šį naują reguliavimo mechanizmą, iš esmės ES neliks, kadangi bus panaikinta jos narių savarankiškumas bei nepriklausomybė. ES institucijos gaus neribotas galimybes kištis į valstybių narių politinį gyvenimą, demokratinius procesus. Iš komunistinio bloko išsivadavusios šalys nenori naujo funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmo primetimo, kuris iš ES padarys federalistinę valstybę, valdomą  iš Briuselio ir baudžiančią provincines valstybes pagal savo pažiūras ir nuožiūra, perimant lokalinių vyriausybių galias.

ES fondai nėra dovana Rytų ir Centrinės Europos šalims, kurios įstojo į ES po 1995 metų, kadangi atvėrus ekonomines sienas valstybės senbuvės supirko jų pramonę, gavo naują prekių realizavimo rinką, prisiviliojo darbo jėgą ir protus pas save, daugeliu prasmių smarkiai eksploatuodamos naująsias nares. Gaunama ES fondų parama tik dalinai padengia tuos nuostolius, kuriuos turi naujosios narės.

Sulaikyti ES fondų lėšas norėta jau ne kartą, tačiau paskaičiavus, jog 80 procentų jų grįžta į Vokietiją dėl plačių Vokietijos investicijų Lenkijoje, nuo idėjos susilaikyta. Atėjus dešiniųjų valdžiai pradėta rūpintis mažinti užsienio įmonių finansavimu, todėl Vokietija vis agresyviau stengiasi apginti savo įtaką ir interesus Lenkijoje. Dar dabar apie 90 procentų žiniasklaidos Lenkijoje priklauso vokiečių akcininkams. Nesuku suprasti, kas ir kodėl formuoja viešąją nuomonę. Didžioji dalis Lenkijos ir Vengrijos firmų priklauso užsienio investuotojams, todėl fondų finansavimas skaudžiai  kirs per jų pajamas, Galima sakyti, jog patys sau šaus į kelėną. Atimdami iš Lenkijos, atims – kam? Ogi sau pirmiausia.

Vokietija yra galingiausia ES narė, ES valdo vokietė Ursula von der Leyen, turi didžiausią įtaką parlamente ir komisijoje. Ji daugiausia sumoka į bendrą biudžetą, yra pagrindinė ES donorė, kai pusė ES sąjungos šalių, ypač Pietų Europos, yra netto šalys, t.y. daugiau gaunantys nei įmokantys. Taip yra iš pažiūros, nes didžiausią naudą iš ES gauna ta pati Vokietija. Eurą įsivedusios šalys kaip Lietuva neturi daug galimybių šakotis, kadangi per svetimą valiutą turi uždėtus tramdymo žąslus, verčiančius paklusti didžiųjų interesams. Ketinimas susieti išmokas su politiniu reguliavimu primena primityvų šantažą, pagal posakį, kad mokantis pinigus užsako ir muziką.

ES narystės sutartys nesuteikia galimybės įvedinėti naujų mechanizmų ES parlamento ar komisijos noru be šalių narių sutikimo. Lenkijos ir Vengrijos veto gina ne tik juos, tačiau ir Lietuvą, ir bet kurią kitą mažesnę ES šalį, demokratinę sistemą. Tai ne veto pareiškusios šalys nori sustabdyti biudžeto priėmimą ir sąlygoti mokėjimų vėlavimą, tačiau Vokietijos iškeltos sąlygos, kurių numanomas tikslas yra panaikinti nacionalines vyriausybes ir demokratines sistemas.

JAV prezidento rinkimų aferos

IT specialistė Melissa Carone, dirbusi balsavimo punkte Detroite, liudija apie nelegalų balsų skaičiavimą, atiduodant juos Bideno labui. Į skaičiavimo mašinas daug kartų buvo dedami tie patys balsavimo lapai, kuriuose buvo nurodytas Bideno vardas.

Specialistę įdarbino Dominion Voting Systems, kad stebėtų skaičiavimo mašinų darbą balsų skaičiavimo centre Centrum TCF. Šio punkto darbuotojai leido per mašinas tas pačias balsavimo lapų partijas po 50 vienetų aštuonis, devynis ar net dešimt kartų.

Carrone negalėjo liesti balsavimo lapų ir stovėti betarpiškai arti prie skaičiavimo mašinų, tačiau buvo pakankamai arti, kad matytų, kaip ištisai buvo paduodami lapai su Bideno pavarde visos pamainos metu, kuri tęsėsi 24 valandas, ir tarp balsavimo lapų nebuvo nei vieno lapo su Trumpo pavarde.

Informatikos specialistė liudija, jog skaičiavimo procesą stebėjo išskirtinai demokratų partijos nariai pagal principą „demokratai kontroliavo demokratus”. Carone informavo CŽV apie vykusią aferą, tačiau nėra tikra, ar ši institucija bei JAV Teisingumo Departamentas ketintų kažko imtis apgaulei išaiškinti.

JAV teisinė sistema ypatingai griežtai baudžia tuos, kurie melagingai liudija, todėl informatikos specialistės pasisakymas yra labai drąsus ir atsakingas, atliekant pilietinę pareigą ginti konstitucinę tvarką bei elementariausią sąžiningumą.

Specialistės liudijimą galima išgirsti vaizdo įraše: https://youtu.be/oF12gZ_mkHQ

Mirė apkaltintasis kardinolas

Kaip skelbia vatican news ir kiti portalai, mirė buvęs Vroclavo metropolitas ir suspenduotasis kardinolas Henrikas Gulbinovičius. Tikintieji  linki ir meldžia jo sielai amžinojo išganymo, nors žemėje likusiems ir paliko kartėlį bei nuoskaudą. Kaip praneša Vroclavo dvasininkijos atstovai, mirė priėmęs šv. sakramentus, susitaikęs su Dievu ir Bažnyčia, didžiai apgailestaudamas, dėl ko ir neatlaikė jo silpna širdis.

Visus jo gyvenimo nuopelnus nubraukia arba pritemdo netyrumo nuodėmės, išgarsėjo kaip iš Lietuvos kilęs Lenkijos homoseksualas, užėmęs aukštas bažnytines pareigas. Buvo žinomas ir kaip dvigubas agentas, kuris dirbo ne tik Bažnyčiai, tačiau ir Lenkijos komunistinėm saugumo tarnybom, tarsi ir Dievui, ir velniui, kas yra neįmanoma tuo pačiu metu, nes arba vieno nekentė ir kitą mylėjo, arba atvirkščiai.

Kaip skelbia antikinė romėniškoji patarlė, jis atėjo į valdžią klastingai kaip lapė, valdė su jėga tarsi liūtas, o mirė gėdoje tarsi šuva. Bet tikime, jog Prisikėlusio Kristaus jėga yra aukštesnė už velnio klastas, žmogaus nuodėmes ir mirtį, todėl pavedame jo nelaimingą sielą Dievo gailestingumui, nes ko gero užsitraukė ilgą ir sunkią skaistyklą, iš kurios teišvaduos Kryžiaus kančia, šventųjų ir dorų tikinčiųjų maldos bei nuopelnai.

Jono Pauliaus II atsakomybė dėl McCarrick karjeros

Pasigirdus kaltinimui, jog Jonas Paulius II vykdė nusikaltusių prieš VI Dievo įsakymą dvasininkų dengimą, neva stengėsi pats arba jo sekretorius Dziwisz „šiukšles šluoti po kilimu”, užmirštama, jog būtent Jonas Pauliaus II ėmėsi griežtų veiksmų prieš seksualinį išnaudojimą.

Praeitą savaitę Apaštalų Sostas paskelbė raportą, ką žinojo Vatikanas apie McCarrick asmenį ir kas lėmė, jog seksualinis maniakas darė greitą ir stulbinančią karjerą. Tame dokumente tirtos aplinkybės, lėmusios Jono Pauliaus II sprendimus, skirti pastarąjį Niujorko metropolitu. Čia atsiskleidžia baisus melo mastas, kurį naudojo ne tik McCarrick, bet ir kiti aukšti dvasininkai, kurių nuomonės ir pagalbos ieškojo popiežius verifikacijos procese.

Dera atminti, jog pirmi kaltinimai prieš McCarrick dėl nepilnamečių išnaudojimo pasirodė 2017 m., t.y. po 12 metų nuo Jono Pauliaus II mirties. Gerokai prieš 2017 metus signalai apie minėto dvasininko homoseksualumą Vatikaną jau buvo pasiekę.  Ką tuo klausimu nuveikė Jonas Paulius II ir jo pagalbinės institucijos, kad atmestų abejones?

Jonas Paulius II nebuvo abejingas ir nepaliko klausimo nesprendžiamo. 1999 m. gavęs pranešimą nuo kard. John O’Connor apie klierikų ir jaunų kunigų tvirkinimą, Jonas Paulius II kreipėsi į keturis patikimus  JAV vyskupus, gerai pažinusius McCarrick, prašydamas pakomentuoti informaciją. Tie vyskupai išsijuosę įrodinėjo popiežiui, kad McCarrick yra nekaltas ir visiškai patikimas kandidatas. Maža to, keistu sutapimu, į Vatikaną ėmė plūsti kitų vyskupų, kunigų, pasauliečių  laiškai, remiantys McCarrick, giriantys jo asmenybę, nuveiktus darbus, dorybes ir sugebėjimus. Po metų ir pats McCarrick nusiunčia sekretoriui Dziwisz laišką, kuriame begėdiškai meluoja, gindamsis nuo kaltinimų ir demonstruodamas nuolankumą bei nukentėjusiojo nuo šmeižto laikyseną. Savaime suprantama, popiežius tapo organizuotos melagingų liudijimų kampanijos įkaitu, todėl geroje valioje leido gražinti McCarrick į kandidatų sąrašą.

Tolimesnės procedūros atliktos Vyskupų Kongregacijoje, kuri tyrė dokumentus, atsiliepimus i rekomendavo pasirašyti popiežiui nominaciją. Akivaizdu, jog pagrindinė šios nominacijos kaltė tenka tiems vyskupams, kurie popiežiaus klausiami jam begėdiškai melavo, dengdami tikrąjį kandidato veidą. Savaime suprantama, jog jie buvo susiję nuodėmės ryšiais, kūrė gėjų lobizmą ir levandinę mafiją, kurioje vienas kitą palaikė, rėmė ir padėjo daryti karjerą.

Akivaizdu, kad prie šios nominacijos prisidėjo ir nunciatūros JAV bei Vatikano institucijų padarytos klaidos, nesugebant atsijoti netinkamų kandidatų, leidžiant praslysti žmogui, kuris išdavė savo pašaukimą ir buvo didelis nusikaltėlis. Nepadėjo ir JAV slaptosios bei teisėsaugos tarnybos, netgi informacija disponavusi žiniasklaida, kurios, gavus pranešimų apie McCarrick piktnaudžiavimus, nepradėjo tyrimo, laikydami apkalbomis. Čia įtakos turėjo geri McCarrick ryšiai su prezidentais Clinton, Bush ir Obama, kitais valstybės tarnautojais, kurie laikė McCarrick geru savo draugu.

Jono Pauliaus II reputacijos apgynimo labui dera priminti, jog tai jis 1993 m. pradėjo seksualinių nusikaltimų persekiojimą JAV, paskui Airijoje. 2001 m. balandį paskelbė garsųjį motu propio Sacramentorum sanctitatis tutela, kuriame įsako visus atvejus registruoti ir siųsti į Vatikaną, pavedant Dvasininkų ir Tikėjimo Kongregacijoms tirti atskleistus atvejus. Po minėto dokumento paskelbimo ir taikymo nusikaltimų skaičius nukrito labai sparčiai, pasireikšdavo reti pavieniai atvejai.

Šie skaudūs įvykiai parodo, koks gudrus ir kaip gerai įvaldęs manipuliaciją buvo Theodore McCarrick, pasitelkęs ir besimėgaujantis korupcijos ir piktnaudžiavimo valdžia metodais, plėšriojo homoseksualizmo atstovas, užnuodijęs vyskupijų, seminarijų, dvasininkų ir pasauliečių gyvenimus.

McCarrick atvejis yra vienas liūdniausių, kuris ragina būti pasiruošusiais tolimesniems klausimams ir atsakymais, o būtent, kokią realią įtaką McCarrick ir panašūs į jį užtvirtino Bažnyčioje, kas jo užtarimu ir pagalba padarė karjerą, kur ir kam buvo investuojamos didžiulės sumos, kad pralaužtų barjerus siekiantiems karjeros?

Begėdiški karjeristai lipo per galvas, šmeiždami konkurentus ir darydami savo nuopelnų cirkus, o pralindę į postus rėmė savo sėbrų karjerą. Didžiąja dalimi už kandidatų rekomendavimą ir verifikavimą atsakingos nunciatūros pasirodė esančios neefektyvios ir lengvai apgaunamos vietinių tandemų. Juos slegia šventvagiško melo nuodėmė prieš Bažnyčią ir popiežių, kuri ilgiems dešimtmečiams paskandins Bažnyčią didelėse problemose.

Iš dvasininkų išmesto McCarrick pakilimas ir nuopolis

Prieš keleta dienų Vatikano valstybės sekretorius pristatė 450 puslapių tyrimo ataskaitą, kurioje buvo atsakoma į klausimą, kaip toks asmuo kaip Theodor McCarrik sugebėjo padaryti bažnytinę karjerą gaudamas net kardinolo titulą, tuo tarpu nuo pat seminarijos laikų jį lydėjo seksualinių piktnaudžiavimų šleifas. Kaip žinia, pop. Pranciškus atėmė iš jo kardinolo titulą ir pašalino iš dvasininkų luomo.

Žiniasklaida paskutiniu laiku užsipuolė buvusį Jono Pauliaus asmeninį sekretorių kard. Dziwisz, jog jis nuslėpė nuo popiežiaus daugumą bylų, liečiusių hierarchų nusikaltimus ir kombinuojant nevertų kandidatų nominacijas. Maža to, sekretorius kaltinamas ėmęs dovanas pinigine ar paslaugų išraiška iš, pavyzdžiui, iš McCarrik, faktiškai uzurpavęs popiežiaus funkcijas ir galią jam sunkiai sergant paskutiniais jo gyvenimo metais.

Kardinolas Dziwisz kategoriškai atmeta kaltinimus, teigdamas, jog jo tarnystė buvo besąlygiška, nesuinteresuota, paremta gera valia ir nuoširdžiu tarnavimu popiežiui. Kardinolas prašo suburti Vatikano komisiją, kuri ištirtų šį klausimą.

Kas gi buvo McCarrick, kaip jis sugebėjo apeiti bažnytinį filtrą ir apgauti šitiek atsakingų hierarchų, Vatikano institucijų ir popiežių, kurie buvo atsakingi už naujų vyskupų išrinkimą bei vyskupijų perdavimą? Kaip teigia nemažai šio asmens asmenybės ir gyvenimo žinovų, tai buvo žmogus, kuris sugebėjo užburti savo asmenybe prezidentus, kardinolus, arkivyskupus, mecenatus ir paprastus žmones. Jis turėjo genialią inteligenciją, asmeninį žavesį, mokėjimą užmegzti ir palaikyti gerus santykius bei draugystę.

Iš Vatikano raporto aiškėja, kad pirmasis McCarrick susitikimas su dar tuomet kardinolu Wojtyla (būsimuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II) ir josekretoriumi kun. Dziwisz įvyko 1976 m., kai tuometinis Krokuvos metropolitas lankėsi Tarptautinio Eucharistinio Kongreso renginiuose Filadelfijoje Jungtinėse Valstijose. Tais metais buvo švenčiamas JAV įsikūrimo 200 metų jubiliejus. Tos vyskupijos ordinaras kard.  Terence Cooke kalbėjo vien anglų kalba, todėl į pagalbą iš atostogų buvo iššauktas kun. McCarrick, laisvai kalbėjęs itališkai, ispaniškai, prancūziškai, vokiškai, kad lydėtų svečius iš Lenkijos kongreso metu ir jų vizito Niujorke metu. Taip užsimezgė artima pažintis.

Išrinkus Krokuvos kardinolą į popiežiaus sostą jau tuomet arkivyskupu pakeltas McCarrick dažnai ir reguliariai lankydavosi Romoje, nes to reikalavo jo pareigos tiek JAV vyskupų konferencijoje, tiek Vatikane, tiek Šiaurės Amerikos kolegijoje, kurioje paprastai apsistodavo. McCarrick turėjo daug progų susitikinėti su popiežiumi ir jo aplinkos dvasininkais viešų ir privačių audiencijų metu, religinių švenčių, konferencijų ir kitų renginių proga.

McCarrick stengdavosi atvykti visur, kur tik popiežius lankydavosi savo apaštalinių kelionių metu, būtent: Albanijoje (1993 m.), Ispanijoje(1993 m.), Kolorade (1993 m.), Lietuvoje (1993 m.), Kroatijoje (1994 m.), Bosnijoje ir Hercegovinoje (1997), Lenkijoje (1997), Prancūzijoje (1997), Kuboje (1998), Meksikoje (1999), Šventojoje Žemėje (2000). Paprastai tose kelionėse popiežių lydėdavo asmeninis sekretorius, Valstybės sekretorius, substitutas ir kiti Vatikano pareigūnai. Taip jis užmezgė artimus asmeninius ryšius su įtakingais dvasininkais, ėmė kurti savo įvaizdį ir daryti įtaką.

Maža to, McCarrick dažnai rašė popiežiui Jonui Pauliui II, informuodamas apie savo veiklą tarptautinės politikos srityje. Laiškuose nuolat tvirtindavo apie savo troškimą pasitarnauti popiežiui ir Bažnyčiai, apie savo ištikimybę ir besąlygišką atsidavimą. Laiškuose save pristatydavo kaip tam tikrą Bažnyčios tarpininką ir atstovą santykiuose su JAV, kitų valstybių valdžiomis bei tarptautinėmis organizacijomis.

Turėdamas gabumų laimėti pažinčių, jis burė mecentus iš JAV ir jų teikiamą finansinę paramą labdaros darbams, kuriuos rekomenduodavo finansuoti Vatikanas. Dėl šio savo gabumo jis  buvo paskirtas  Popiežiškojo Fondo nariu ir vadovu, o tai sudarė galimybę dažnai lankyti Vatikaną, megzti ryšius su įtakingais dvasininkais, užtvirtinant tuos ryšius dosniu įvairių projektų finansavimu. Vatikanas pripažino jo nuostabiais sugebėjimais tvarkyti finansinius ir kitus materialius klausimus, jo talentu tvarkant Newark arkivyskupijos reikalus. Po Ambroziano banko skandalo ir bankroto Vatikanui pakliuvus į dideles finansines bėdas drauge su kitais Amerikos vyskupais McCarrick ženkliai prisidėjo prie Vatikano išgelbėjimo nuo finansinio žlugimo.

Visi minėti jo gabumai prisidėjo prie palankios nuomonės ir idėjos paskirti McCarrick raktinės arkivyskupijos vadovu, būtent Niujorko metropolitu. Tam pasipriešino jos tuometinis vyskupas kard. John O’Connor, kuris nusiuntė Vatikanui kaltinimus prieš McCarrick dėl jo palaido gyvenimo ir nusikaltimų. Už kelių mėnesių tas kardinolas mirė. Iš savų šaltinių Vatikane McCarrick sužinojo apie jo laišką, todėl 2000 m. rugpjūčio 6 d. jis parašė vysk. Stanislovui Dziwisz laišką, kuriame visus kaltinimus atmeta, apeliuoja į savo nuolankumą ir ištikimybę, draugystę sekretoriui. Dziwisz laišką pristato popiežiui, kuris liepė tą laišką atiduoti į atitinkamas Vatikano institucijas. Tuo sekretoriaus misija ir baigėsi, jog supažindino popiežių ir perdavė į Valstybės sekretoriatą.

McCarrick homoseksuali orientacija buvo vieša paslaptis JAV, tačiau ignoruojama, kadangi gėjų kultūra ir įtaka JAV dvasininkų tarpe buvo visuotinė, nekėlė didesnių problemų. Savo laiške sekretoriui Dziwisz McCarrick tvirtina, jog per 70 savo gyvenimo metus neturėjo jokių intymių santykių su jokiais asmenimis, nei su vyrais, nei su moterimis, nei su senais, nei su jaunais, nei su pasauliečiais, nei su dvasininkais, jog neišnaudojo nei vieno asmens ir netraktavo be pagarbos. Vėliau paaiškėjo, jog buvo seksualinis maniakas ir patologinis melagis, kuris piktnaudžiavo savo padėtimi ir valdžia ne tik suaugusiųjų atžvilgiu.

Popiežiaus nuncijaus JAV pareigas ėjęs arkivyskupas Vigano informavo apie tai popiežių Benediktą, kuris liepė McCarrick susilaikyti nuo viešos veiklos, vesti atgailos gyvenimą. Popiežiauti pradėjęs Pranciškus taip pat buvo informuotas apie minėto asmens elgesį, tačiau McCarrick nepaisė žodinio įsakymo, plačiai veikė ne tik bažnytiniame, tačiau diplomatinėje plotmėse, darė didelę įtaką savo draugų paskyrimui vyskupais raktinėse vyskupijose. Arkiv. Vigano apkaltino pop. Prnaciškų homoseksualių vyskupų dengimu ir paragino Pranciškų atsistatydinti ypač dėl nereagavimo McCarrick reikale. Kilęs skandalas privedė prie to, jog Pranciškus galų gale išmetė veidmainį ir slidų asmenį iš dvasininkų luomo, atėmęs visus titulus ir privilegijas. Deja, arkiv. Vigano tapo persona non grata, kuris priverstas slėpti savo būvimo vietą dėl grasinimų fiziškai susidoroti. Minėtame raporte jis nušviečiamas neigiamai, nors pats raportas turėtų vadintis “Vigano raportu”, nes esminė informacija buvo pateikta būtent Vigano.

Kokią pamoką pateikia ši istorija? Negalima nepripažinti ir atmesti padarytų gerų darbų, kuriuos atliko McCarrick, jo turėtų talentų, bet tai buvo giliai nuodėmės sužeistas žmogus, kurio polinkiai iškreipė Bažnyčios struktūrą, papročius, dvasininkų dorybes,sulaužė daugybės žmonių gyvenimus. Visų tų įvykių akivaizdoje, jo nuoširdumas ir draugiškumas buvo abejotini, dviprasmiški, verčiantys matyti veidmainystę ir begėdišką melą, kurį skleidė šis asmuo, ir apie atsakingų hierarchų aklumą, leidžiant save užliūliuoti ir būti naiviais. Tai karjeristo tipo asmuo, kuris su premeditacija audė savo karjerą, nejausdamas atsakomybės už nešamą blogį. Per tokius kaip jis Bažnyčioje įsigalėjo ligota dvasia, jog nereikia būti nei šventu, nei tikėjimo, nes užtenka patikti ir įtikti šeimininkui, sugebėti jį užliūliuoti, manipuliuoti perdėtu meilumu, ištikimybe ir kitais psichologiniais triukais, kaip asmeniu žavesiu, gera išvaizda, įtakos ir turimos galios demonstravimu ir t.t. Tai žmogus, kuris pasak Evaneglinio pavyzdžio, į avių gardą atėjo kaip vagis ne pro dorybės, šventumo ir sąžiningumo vartus, bet per tvorą. Kaip Bažnyčia pakils iš nuopolio, kai jos viršūnės yra apvaldytos velnio tarnų?

Merginų išmintis ir kvailystė. XXXII-A sekmadienis

Turbūt daugumas tėvų išgyveno savo vaikų kritiką, antpuolius, kaltinimus, kad yra atsilikę nuo gyvenimo, nieko nesupranta ar net yra kvaili. Patys tapę  tėvais po daugelio metų su gėda prisimena pasakytus kvailus žodžius tėvams, kadangi išgirsta tuos pačius kaltinimus iš savo vaikų. Jauno žmogaus problema – jam atrodo, kad jis viską supranta, tačiau neįtaria, kad yra naivus, be patirties ar net stačiai kvailas. Pradėjęs mokytis, gaudamas blogus pažymius, patyręs gyvenimo nesėkmes jis pradeda įtarti, kad nėra toks labai protingas, kad visgi kartais elgiasi kvailai.

Kai kvailys pradeda įtarti, kad yra kvailys, nuo to momento jis jau nebėra toks kvailas! Žmogiška išmintis ima pasireikšti, kai suvokia savo ribotumą, kai į viską žvelgia atsargiai, bet nelieka abejonėse ar nežinioje, tačiau eina link tikrumo, kad priimtų atsakingus ir toliaregius sprendimus.

Šio sekmadienio evangelijos skaitiniuose iškeliama išminties tema, tačiau neapsiribojama žmogišku supratimu, bet einama link religinės,  išganingos išminties klausimo. Vestuvių baliaus kontekste pasirodo dviejų tipų pamergės: atsakingos, toliaregės, išmintingos bei naivios, paviršutiniškos, neatsakingos. Toks tuomet buvo paprotys, kad jaunikis tyčia vėluodavo į vestuvių balių, todėl nuotaka ir pamergės turėjo jo laukti. Senojoje hebrajų tradicijoje nuo sužadėtuvių-pirminių vestuvių iki vestuvių puotos bei apsigyvenimo kartu turėjo praeiti maždaug metai laiko (našlėms – apie 3 mėnesius). Taigi, santuokos ir vestuvių klausimas buvo stipriai pažymėtas laukimo nuotaikos bei įtampos. Išgirdus jaunikio svitos keliamą erzelį pamergės bėgo jos pasitikti. Evangelijoje minima, jog tai buvo vidurnakčio laikas, todėl reikėjo užsidegti žibintus, pašviesti sau ir svitai kelią. Čia paaiškėjo, jog dalis pamergių neturi alyvos, nepasirūpino iš anksčiau, bėgo pirktis ir nebepasitiko jaunikio. Tasai įsižeidęs ant jų užsirakino duris ir liepė joms, besibeldžiančioms, nešdintis iš ten: “Aš jūsų nepažįstu”.

Šiame pasakojime atsiskleidžia dvi temos, dvi problemos. Vieną iš jų galima būtų apibūdinti kaip nesugebėjimą atskirti esminių dalykų nuo antraeilių: vietoj jaunikio ir jo vestuvių džiaugsmo paikosios merginos pasirinko tinginystę, paskui alyvą, kurios bėgo ieškoti. Jei be degančių žibintų būtų pasitikusios jaunikį, turbūt būtų gėdinga, tačiau mažesnis blogis nei kad visiškai nepasitikti. Kita problema – tai nenoras ar nesugebėjimas pramatyti, planuoti ateitį ir galimus iššūkius. Tai liudija apie abejingą, tingią, neatsakingą, mąstyti nenorinčią sąmonę, asmenybės moralinį, intelektualinį ir dvasinį silpnumą, kuomet gyvenama tik dabartimi, nenorima pažvelgti plačiau.

Šio biblinio pasakojimo kontekste į galvą ateina Lenkijoje vykstantis kairių ir liberalių pažiūrų moterų streikas (nedidelė reakcinga rėksnių moterų dalis), reikalaujant laisvų abortų, t.y. pradėtų žmogiškųjų būtybių, vaikų, neriboto žudymo. Emancipuotos, žiaurios, žmogišką dvasią praradusios egoistės moterys, neretai lezbietės, vaiką traktuoja kaip didžiausią savo priešą, kuris grasina atimti joms pinigus, karjerą, malonumus, laiką ir jėgas. Jos reikalauja, kad valstybė privalomai joms finansuotų aborto procedūras, o paskui ir ligos, bedarbystės, globos, senatvės pensijų išmokas, linksmintų ir guostų senatvėje, vientavėje ir pan. Koks absurdiškas ir trumparegiškas požiūris… Valstybės ekonomiką, socialinę struktūrą, išmokas, sienų apsaugą ir t.t. užtikrins tie, kurie gimė, kurių nenužudė. Demografinių problemų akivaizdoje reikalauti neribotų abortų yra aklumas, beprotybė ir atsakomybės nebuvimas. Paskui tos žudikės reikalaus lygių teisių su tomis, kurios nežudė, pagimdė, užaugino savo vaikus. Juos privers mokėti joms išmokas. Reikėtų palinkėti joms ubagauti gatvėje.

Palyginime apie namą ant smėlio ir uolos Kristus teigia, jog kas klauso ir vykdo Dievo žodį, tas stato ant uolos, o audroms ir žemės drebėjimams užėjus namas atsilaikys. Kas girdi Dievo žodį bet jo nevykdo, tas stato ant smėlio, todėl gyvenimo negandoms užėjus egzistencijos namas griūna. Dievo įsakymo nežudyti nekalto žmogaus, nežudyti negimusių vaikų laikymasis yra statymas ant  uolos, kuri leis tautai, valstybei, visuomenei atsilaikyti prieš įvairias istorines negandas. Šv. Jonas Paulius II sakęs, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities, išreiškia aborto pasekmes – tai statymas ant smėlio, valstybės pamatų griovimas. Tikroji išmintis yra pripažinti Dievo teisumą ir laikytis jo valios.

Kai prezidentui Linkolnui teko išgyventi dideles problemas šalies valdyme, kažkas jam palinkėjo: “Pone prezidente, tegul Dievas bus su jumis šituose sunkumuose”. Prezidentas atsakęs: “Dievas visada bus su manimi, jei būsiu tiesos ir gėrio pusėje”. Dievo įsakymai yra išganingi, jų užlaikymas reiškia buvimą teisingoje pusėje, Dievo palaiminimą ir išganymo pasiekimą. Jei mes su tikėjimo ir tiesos žibintais pasišviesdami einame per gyvenimą, tikime sutiksią ateinantį Viešpatį. Šviesos neturintys puldinės į visas puses jos ieškoti, kur jos nėra, todėl nesutiks Viešpaties, bet visur matys uždarytas duris, padėtį be išeities.

Evangelijoje minima vestuvių šventė – tai gyvenimo džiaugsmo simbolis. Biblijoje ne kartą Dievo ir žmonių sandora perteikiama vestuvių puotos simboliu. Dalykas yra akivaizdus, kad tas, kuris nemyli to, ką Dievas myli, neturi bendrystės su Dievu. Dievas myli žmogų ir noriai bei gausiai pašaukia juos į egzistavimą. Kas nekenčia ir žudo Dievo mylimus žmones, tas tampa Dievo priešininku ir velnio, eksterminatoriaus-žudiko, bendru. Kol pasilieka su tokia nuostata, tol durys į gyvenimo džiaugsmą jam bus užvertos.

Išmintingos merginos ir moterys pasižymi žmogiška širdimi, kilniais jausmai, pagarba tam, kuris gali ateiti netikėtai, ne tik Viešpačiui, bet kitam žmogui. Pasitikti su degančiais žibintais, su meile, viltimi ir džiaugsmu ateinantį Viešpatį ir ateinantį į šį pasaulį žmogų – tokios yra išmintingos, Dievo mylimos moterys, kurios dalyvauja gyvenimo ir gyvybės šventėje ne tik šiame pasaulyje, bet ir amžinybėje.

 

Kardinolą pasivijo praeities nuodėmės

Kaip skelbiama Vatikano radijo puslapyje, Apaštališkoji nunciatūra Lenkijoje informavo, jog  “Šventasis Sostas, ištyręs Vroclavo arkivyskupui emeritui kardinolui Henrykui Gulbinowicziui iškeltus kaltinimus dėl seksualinio išnaudojimo, neleistinų homoseksualių santykių bei bendradarbiavimo su komunistinės Lenkijos saugumu, jį pripažino kaltu”.

Šventasis Sostas uždraudė kardinolui bet kokią viešą dvasininko veiklą, iš jo atimta teisė dėvėti vyskupo insignijas, atimta ir laidotuvių katedroje privilegija. Kardinolas taip pat nuteistas tinkama pingine bauda, kurią turės sumokėti Lenkijos vyskupų konferencijos įsteigtam Šv. Juozapo fondui, remiančiam seksualinės prievartos Bažnyčios aukas.

Spalio 17 d. 1923 m. gimęs Šukiškėse (šalia Vilniaus), 97 sulaukęs dvasininkas formaliai ėjo Vilniaus vyskupijos administratoriaus pareigas 1970-1976 laikotarpiu. 1976 pop. Jonas Paulius II paskyrė Vroclavo arkivyskupu, kuriuo išbuvo gan ilgą laiką iki 2004. Tas pats popiežius pakėlė jį kardinolu 1985.

Dera atkreipti dėmesį, jog nunciatūros pranešime nenaudojamas terminas pedofilija, bet homoseksualizmas, kadangi kardinolas apkaltintas santykiais su 15-mečiu. Priešingai nei Lietuvos žiniasklaida, Vatikanas daro skirtumą tarp šių dalykų.

Lenkijos katalikiškieji komentatoriai teigia, jog homoseksualių polinkių kardinolas buvo apsistatęs homoseksualiais dvasininkais svarbiausiose vyskupijos pozicijose, taip iš bažnytinę struktūrą persmelkdamas gėjų lobistais, vaizdžiai vadinamais “levandine mafija”.

Gulbinovičius dabar bus bene garsiausiu homoseksualiu dvasininku, kilusiu iš Lietuvos, jei nebus išvilkta į dienos šviesą panašus atvejis, kuris buvo garsiai aptarinėjimas spaudoje, tačiau buvo suignoruotas bažnytiniame lygmenyje.

Nors popiežiaus laikysena homoseksualų atžvilgiu yra akivaizdžiai palanki, visgi savo valdžia piktnaudžiaujantys homoseksualūs hierarchai nėra ginami. Gulbinovičius bus jau trečias kardinolas (buvo dar airių kardinolas Keith O’Brien bei amerikiečiu McCarric – išmestas iš dvasininkų luomo), kurį Vatikanas nubaudė.

Apie purviną sostą Kristui – kairę ranką

Covid-19 pandemija verčia keisti ne tik kasdienį žmonių bendravimą, laikantis atstumo, plaunant rankas ir dėvint apsaugines kaukes, tačiau ir bažnytinę liturgiją. Viena iš labiausiai kontraversiškų naujovių, kurią leido vyskupai, yra šv. Komunijos priėmimas į rankas, neva toks būdas yra saugesnis. Apie tai, kodėl šis būdas nėra geras, pora žodžių vėliau, bet paguodžia bent tai, kad vyskupai neuždraudė norintiems priimti Komunijos tradiciniu ir savo prigimti sakrališkesniu, bibliškesniu bei pagarbesniu būdu į burną.

Po parapijas buvo išplatinti informaciniai lapai, kaip reikia priimti Komuniją į rankas, paduodant quasi teologinį pagrindimą ir praktinį paaiškinimą. Ten randame tokį sakinį ir paaiškinimą: „Priimdami Komuniją į rankas ištiesiame dešinės rankos delną į priekį, į jį įdedame kairįjį delną. Tai simbolizuoja sostą Karaliui Kristui“. Nežinia, iš kur buvo paimtas šis „simbolis“, tačiau kažkiek susipažinęs su bibline teologija, senovės Izraelio papročiais bei ilgaamže bažnytine tradicija lieka apstulbęs dėl tokio prasto paaiškinimo.

Pirmasis klausimas yra šis: kas yra kairė pusė ir kairė ranka biblinėje simbolikoje ir kaip praktiškai tai buvo taikoma? Be abejo, Dievas sukūrė ir kairę pusę bei ranką, ir skaičius 13 bei 666, tačiau judėjų ir krikščionių simbolikos sistemoje kairė yra nešvari, blogio, pasmerkimo simbolis. Senojo Testamento tradicijoje visi nešvarūs prisilietimai, darbai ir veiksmai, kaip antai, užmėtymas akmenimis, trenkimas per žandą, apskritai mušimas, buvo atliekami kaire ranka. Pagonių, išmestųjų iš tautos ir samariečių nederėjo sveikinti, tačiau esant neišvengiamai būtinybei sveikintis buvo paduodama kairė ranka. To papročio laikosi ir kai kurie radikalūs musulmonai. Evangelijose randame Jėzaus raginimą, kad jei kas tau trenktų per dešinįjį žandą, reikia atsukti ir kairįjį. Trenkimas, kaip sakyta, buvo blogas veiksmas, todėl jis buvo atliekamas kairiąja ranka. Tai atrodė apgailėtinai, todėl mušantysis  pažemindavo ne tik kitą, bet ir save. Liekant biblinių simbolių plotmėje, akivaizdu, kad kairė negali būti sosto, juo labiau Dievo, simboliu, todėl skelbiantys kairės simbolinį išaukštinimą yra paprasčiausi analfabetai.

Vyskupų leidimas priimti Komuniją į rankas yra legalus, priverstas epidemijos aplinkybių, todėl nėra kaip jo kritikuoti teisiškai, tačiau to primityvaus kairės rankos „sosto“ paaiškinimo reikėtų atsisakyti. Paprasčiausiai reikėtų paduoti techninę instrukciją kaip priimti Komuniją be pigių teologinių insinuacijų, tariant, jog  tiesiog taip reikia, nes iš aukščiau liepė.

 

Laukia tęsinys

Amerikos prezidento rinkimai žiniasklaidos išvartaliojimuose

Rinkimų dienos rytą, beklausant radijo stočių, užfiksavau įdomų reiškinį.

Tūlas Lietuvos radijo žurnalistas laidoje “Amerika renkasi. Koks bus pasaulis po šių rinkimų?” paskelbė, jog kandidatas Joe Bidenas pralenkė kandidatą Trumpą, ir, maždaug, pasaulis lengviau atsiduso. Nekentindamas klausyti peršamų išvadų, perjungiau Žinių radiją, o čia diktorius skelbė, jog Trumpas pralenkė Bideną. Buvo juokinga ir keista. Klasikinė logika teigia, jog juodas tuo pačiu negaliu būti baltas ir atvirkščiai. Vadinasi kažkas sakė faktinę netiesą, bet užtat tiesą apie savo pažiūras ir lūkesčius.

Nepaslaptis, kad Amerikos prezidento rinkimų kampanijos metu, ir dar anksčiau, LRT redakcija demonstravo nusistatymą prieš Trumpą ir simpatizavo Bidenui. Žodžio laisve prisidengiant patogu prasilenkti su objektyvumu. Tai įrodo, kad žmogus negali būti neutralios pasaulėžiūros, be ideologijos, todėl žiniasklaidos valdytojams reikia didelio atsargumo, kad nepradėtų piršti savo asmenines pažiūras. Pagrįstai kyla klausimas, kokios ideologijos formuoja LRT politiką?

Kai kurios žiniasklaidos priemonės virsta melo ir manipuliacijų vulkanais, besispjaudančiiais konfliktų lava, pusinių tiesų pelenais ir morališkai nuodingų naujienų dujomis. Mūsų senąją tiesos žodžio civilizaciją kaip senovės Pompėją melo pelenuose palaidos papirkta, šališka žiniasklaida. Nejaugi prie to prisidės ir valstybinė LRT?

 

Skelbia meilę su policijos pagalba

„Nesvyruoju teigdamas, kad esame karo būsenoje prieš islamo ideologiją“ – teigia Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Éric de Moulins-Beaufort. Prancūzai jautriai reagavo į šioje šalyje įvykusias tragedijas, kuomet islamistai nužudė mokytoją, nupjaunant jam galvą, ir stačiatikių kunigą, vis dar manydami, kad problema nėra pats islamas, bet islamo patologiją atstovaujantys islamistai.

Ši kova visų pirmiausia siekia saugumo piliečiams, tačiau savo esme yra dvasinė, nes, pasak arkivyskupo, negalima vienai prievartai priešintis kita prievarta, kadangi krikščioniškasis tikėjimas siekia prievartą nugalėti meilės ir atleidimo galia, bet tai neatmeta policinių priemonių ir valstybės pareigos užtikrinti saugumą.

Prancūzijoje krikščionys ir musulmonai gyvena šalia vieni kitų, todėl turi išmokti tarpusavio pagarbos. Išėjimas link kito visada yra rizikingas, tačiau krikščionys tiki, neapykanta ir smurtas nelaimės, todėl policinės priemonės nėra pakankamos.

Susidaro įspūdis, jog meilės sąvoka čia ne vietoje, jei jau iškilo elementaraus saugumo klausimas. Šių dienų dvasininkai ir teologai sugeba kalbėti nesuvokiamus dalykus, bandydami vienyti nesuvienijamus dalykus.

Dera atminti, jog istorijos bėgyje islamas nuo žemės nušlavė pusę krikščionybės. Afrikos Šiaurė, dabartinė Turkijos teritorija (senoji Bizantija), Iranas, Irakas ir kitos aplinkinės teritorijos buvo tankiai apgyvendintos krikščionių, kurių ten nebėra. Vien armėnų tautos istorijos pakanka iliustruoti, kaip islamas traktuoja krikščionis ir ką su jais daro, jei turi galimybę. Istorijos pamokos neleidžia būti naiviems: arba jie mus, arba mes juos. Koranas nenumato dialogo ir pritarimo krikščionių egzistencijai, todėl radikalius islamistus mažų mažiausiai Europos valstybių vyriausybės turi išgabenti į jų kilmės šalis, islamiškąjį rojų, iš kurių jie pabėgo. Jie bėgo nuo savo problemų, bet jas atsinešė su savimi.

Prancūzijos prezidentui islamo džihadistai paskelbė mirties nuosprendį, tas nuosprendis paskelbtas ir visai krikščionybei, taip kad nėra kada svarstyti apie meilę, bet reikia blaiviai planuoti saugią ateitį. Liūdina tai, kad bedieviai valdininkai priima musulmonus, juos erzina, o krikščionys turi nukentėti.

Katuka ataka. Visi Šventieji. Iš 2016 m.

Visų Šventųjų dieną Bažnyčia džiūgauja, jog išgelbėtųjų būrys vis didėja, o pražūstančiųjų – mažėja. Milijonai Dangaus laimę pasiekusių sielų, viešai paskelbtų ar tik Dievui žinomų šventųjų mus užtaria ir įkvepia. Pasidžiaugti jų laime ir sutvirtėti savo pašaukime į Dangų bei šventumą susirenkame šią dieną į Eucharistiją.

Šventiesiems mūsų tarpe apibūdinti tiktų žemaitiškas pasakymas – katuka ataka (kačiukai atako, praregėjo, atsiklijavo jiems akys). Pasak apaštalo Pauliaus “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli” (1Kor 2,9). Tai praregėję žmonės, matantys pasaulio struktūrą, prasmę, sprendimus ir galimybes. Šventumo keliu einantys realiai sutinka šventuosius, ima bendrauti su Jėzumi (mato jį Eucharistijoje), su angelais, su švč. M. Marija ar kitais šventaisiais. Ne retas atvejis, jog praregėję šventieji mūsų tarpe slepiasi po tylos, kuklumo ar net kvailumo kaukėmis, būdami įsitikinę dėl tikrovės ir daugumos neįveikiamo naivumo. Deja, dangiškosios mistikos liudijimų ir pasireiškimų pasitaiko vis mažiau, kadangi maža yra einančių šventumo keliu.

Kur kas dažniau tenka susidurti su įsipainiojusiais į demoniškąją mistiką, kai panirę į sunkios nuodėmės dugną, Dievo kultą išmainę į horoskopus, ekstrasensus, kortas, jogas, pagonybę ir kitas velniavas, susiduria su puolusių angelų tikrove, smarkiai nuo jų nukenčia, būna jų gąsdinami ar kankinami. Šėtonas subūrė savo visų nešventųjų ir pasmerktųjų, blogio ir blogų personažų Halloween antišventę kaip patyčią iš šventųjų ir būdą naujoms demoniškoms iniciacijoms vaikų ir paauglių tarpe įvykdyti. Krikščionys privalo nuo to reiškinio laikytis toli ir saugoti savo jaunimą, o klystantiems ir naiviems pažįstamiems bei draugams paaiškinti jo absurdiškumą ir žalą.

Kas padeda žmogui tapti šventu? Galima išskirti keturis pagrindinius dalykus tarp daugelio kitų:

  1. Šventieji sakramentai, ypač Krikštas, Išpažintis ir Eucharistija. Šventieji ateina nuo krikštyklų ir klausyklų, nepaisant to, kuo jie buvo anksčiau;
  2. Nuoširdi ir kantri malda bei atsirandantis artimumas Dievui bei šventiesiems;
  3. Iš meilės Dievui ir artimui daromi geri darbai kaip Dievo valios vykdymo ir tikėjimo pagrindimo būdas;
  4. Šventojo Rašto ir viso to, kas išplaukia iš jo, skaitymas: dvasinių autorių ir šventųjų biografijų, katekizmo studijavimas, nes tai yra teisingo Biblijos interpretavimo pavyzdžiai atskirų žmonių gyvenime ir Bažnyčioje.

Linkiu sau ir jums: į šventumą, į praregėjimą ir Dievo regėjimą.

Pabūsiu daliniu ateistu – ne viską tikėsiu, ką popiežius kalba

Jau kelinta diena nėra ramybės: vieni piktinasi, kiti nustebę, daug kas klausia, kas pasidarė su popiežiumi, kokius niekus jis ėmė kalbėti ir pan. Daug kam pasirodė nepriimtini jo teiginiai interviu homoseksualiam režisieriui dėl vienalyčių sąjungų civilinio įteisinimo. Ar popiežius užsiima sodomijos propaganda ar kaip tai suprasti? Pasigirdo vyrų grasinimai pereiti į islamą, atsižadėti katalikų tikėjimo, nebevaikščioti į bažnyčią ar net tapti ateistais.

Nusprendžiau ir aš pabūti ateistu, bet ne ta prasme kaip pagalvojote.  Kunigas ateistas? Visko šiame pasaulyje pasitaiko. Aš tik aklai netikėsiu, rimtai nepriimsiu, ką kartais popiežius privačiai kalba, išreiškia kaip savo nuomonę. Kunigystė yra dvilypis dalykas, reikia mokėti atskirti sakramentą, iš jo kylančią pareigybę nuo asmens. Šv. Raštas ir katalikų tikėjimas aiškiai nurodo tikėjimo  turinį, ties tuo ir pasiliksiu, nes dvasininkas nėra aukščiau Dievo, bet pašauktas būti jo tarnu, skelbiančiu jo Žodį. Deja, vyksta kova su priklausomybe nuo savęs, nuo prisirišimo prie savo nuomonės, psichikos, savų interesų, kai save imama statyti aukščiau Dievo…

Kai popiežius Paulius VI paseno, paprašė savo sekretoriaus pasakyti, kada ims nusikalbėti. Koks nuolankus ir savikritiškas buvo tas popiežius! Dabartinis popiežius – dominuojanti, ūmi, dramatinė, įtarčiau – traumuota neurotinė asmenybė. Tai nesunku pastebėti. Toks yra ir mūsų laikmetis! Sakoma, jog kiekvienas turime savų keistumų ir su amžiumi tie keistumai išryškėja, sustiprėja. Visa kas žmogiška ir mums, dvasininkams, nėra svetima. Popiežiai irgi sensta.

Popiežiaus Pranciškaus pasisakymas iš dalies yra pagrįstas ta prasme, jog nevalia tokių žmonių persekioti, tačiau ar jam reikėjo apie partnerystės įteisinimą kalbėti, kai apie tai pasaulietiniai sluoksniai diskutuoja jau kelis dešimtmečius? Neatsargus leptelėjimas sudrebino Bažnyčios pamatus, tapo pasičiuptas ir išnešiotas akimirksniu po visą pasaulį – čia juk ne gramą padariusio kaimo klebonėlio postringavimai. Taip jis užsitraukė eretiko popiežiaus įtarimą, maža to, – homoseksualaus asmens šešėlį (kas širdy – tas ir ant liežuvio). Bet tai nebūtų kažkas naujo, kai, pasak lenkų kunigo, profesoriaus Dariusz Oko, pusė katalikų vyskupų yra homoseksulios orientacijos ir kuria Bažnyčiai pavojingą “levandinę mafiją”.

Be abejo, visada buvo, yra ir bus vyrų, kurie moteris tik gerbia, bet neturi joms meilės, todėl negalės kurti dvasinio, kūniško ir ekonominio ryšio santuokos tikrovėje. Tas pats pasakytina apie kai kurias moteris, kurios neatskleidė vyriško prado esmės ir prasmės… Ir be popiežiaus komentarų ar mūsų leidimo jie iki šiol gyveno kaip norėjo ir  leidimo neprašė, patys prisiimdami atsakomybę už savo elgesį. Dabar jie permes iš dalies tą atsakomybę popiežiui, pateisindami savo gyvenimo būdą. Susidaro įspūdis, kad popiežius tapo svetimų nuodėmių bendrininku ir tyrų sielų piktintoju.

Popiežius savo pasisakyme kalbėjo, kad niekas neturėtų būti išmestas iš šeimos, gyventi be šeimos, suprask, vienas, vienišas, atsiskyręs. Aš, celibatininkas, esu vienatvės specialistas, žinau šį bei tą apie vienatvę, kad siūlyčiau kam nors vienatvę. Visgi kaip dvasininkas popiežius turėjo išlikti teologijos rėmuose ir nesileisti į spontaniškumą, suponuodamas šeimų lygybę su  vienalytėmis sąjungomis. Sąjungos nėra šeima, tai tik pakaitalas, kad nebūtų vieniša, kad lengviau spręstųsi ekonominiai reikalai, kad paprasčiausiai būtų šalia patikimas draugas ar pagalbininkas. Jei įvedus čia krikščioniškos moralės reikalavimus, kurioje tarptų skaisti ir nesavanaudiška draugystė bei tarpusavio pagalba, toks gyvenimo būdas primintų vienuolinę bendruomenę. Belieka pamaldžiai pasvajoti.

Bažnyčia kviečia į dorybingą gyvenimą pagal Dievo įsakymus ir krikščioniškos etikos normas. Viską suvedant vien į žmogiškumą, išblunka religijos ir moralės ribos. Nedrįstame paneigti žmogaus evangelinio idealo: nors esame nusidėjeliai, bet – ne bedieviai, kad sąmoningai atmestume Dievo valią ir prigimtinę tvarką.

Kard. Gerhard Ludwig Müller apie popiežiaus simpatijas homoseksualumui

Kard. Gerhard Ludwig Müller, buvęs Tikėjimo Kongregacijos prefektas, pakomentavo popiežiaus Pranciškaus žodžius apie homoseksualizmą. Jo manymu, tai tėra privati popiežiaus nuomonė, neturinti biblinio ir dogmatinio pagrindimo. Tikintieji turi vadovautis aiškių Dievo Žodžiu ir neklaidingu Bažnyčios Mokymu.

Spalio 22 dieną, ketvirtadienį, jis paskelbė savo pareiškimą tuo klausimu. Žemiau pateikiamas teksto vertimas.

Mums nėra žinomas pažodinis popiežiaus pasisakymo turinys, duotas interviu, kaip dažnai būna, – dviprasmiškas. Jo poveikis visgi yra siaubingas.

Katalikų tikintieji yra įpykę, o Bažnyčios priešai jaučiasi sustiprinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tarpininko, Kurio dieviškąją sūnystę jie atmeta. Vietoj teologinių ir filosofinių argumentu pasitelkimo apeliuojama į jausmus, taip atmetant racionalumą sentimentų labui.

Tikėjimas nepriklauso nuo politinių pasirinkimų iš dešiniųjų ir kairiųjų spektro, nepriklauso nuo ideologinės padėties tarp konservatizmo ar progresyvizmo. Tikėjimas priklauso vien nuo tiesos, kuria yra savo esme pats Dievas ir Žodyje, kuris apsireiškė istorijoje.

Krikščionis tiki Dievą kaip į pirmąją tiesą ir pripažįsta popiežių bei vyskupus Petro ir kitų apaštalų įpėdiniais.

Būti ištikimam popiežiui – tai kažkas kito nei stabmeldiška papolatrija (popiežiaus garbinimas – vertėjo pastaba), panaši į tikrovę, pagal kurią vadovas arba partija visada yra teisūs.

Ten, kur atsiranda įtampa tarp, viena vertus, aiškaus Dievo Žodžio ir jo neklystamos interpretacijos bei, kita vertus, privataus net aukščiausių bažnytinių autoritetų pasisakymo, įpareigoja visuomet fundamentalus principas: in dubio pro DEO [abejonėse visada pasirinkti Dievą, Dievo labui).

Bažnyčios Mokymo tarnystė tarnauja Dievo Žodžiui ir niekada nėra aukščiau Apreiškimo. Bet kokiu atveju tai privalomas Bažnyčios mokymas apie Dievo Apreiškimą Kristuje, kuriam turi paklusti Mokymo tarnystė.

Nuomonė, apie kurią kalbama [popiežiaus pasisakymas], yra grynai privati, kurią atmesti gali – ir privalo – kiekvienas katalikas.

John Henry Newman (1801-1890), garsus kardinolas ir vienas didžiausių Bažnyčios mokytojų naujaisiais laikais, pasakė, jog sugedimas apreikštojo tikėjimo mokymo klausimuose yra blogiau nei finansinis sugedimas bažnytinėse institucijose ar dvasininkų ir pasauliečių lyderių moralinis sugedimas.  Tai yra visokių sumaiščių ir skandalų šaltinis Bažnyčios istorijoje.

Kas liudija bažnytinę drąsą ir krikščionių laisvę? Tarp popiežiaus ir vyskupų, ypatingai šventosios Romos Bažnyčios kardinolų, egzistuoja toks pats santykis kaip tarp Petro ir kitų Apaštalų, kuomet jis dviprasmiškai elgdamasis nutolo nuo evangelinės tiesos (Laiškas Galatams 2, 14). Jeronimas, Augustinas, ir Tomas Akvinietis Laiško Galatams   komentaruose dalykine prasme buvo Pauliaus pusėje, bet gyrė Petrą dėl jo nuolankumo ir nesipriešinimą, kai buvo perspėtas.

Katalikų Bažnyčioje, kalbant apie lyčių papildomumą, santuoką ir šeimą, – įpareigoja Dievo Žodis, aiškiai įskaitomas Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, Asmenyje ir mokyme, skirtame fariziejams, ir tada, ir dabar: Ar neskaitėte, jog Kūrėjas nuo pradžių sukūrė juos kaip vyrą ir moterį? Ir tarė: todėl vyras paliks tėvą bei motiną ir vienysis su savo žmona, ir jiedu taps vienu kūnu (Mt 19, 4-5).

Teisė į santuoką ir šeimą egzistuoja tiktai vyro ir moters atžvilgiu, kurie pagal Dievo sukurtą prigimtį, laisvi sąžinėje, Dievo akivaizdoje, taria vienas kitam: tiktai tu ir visada, kol mirtis mūsų neišskirs. Pagal Dievo valią, už teisėtos santuokos ribų kiekvienas lytinis suartėjimas yra objektyviai sunki nuodėmė – nepriklausomai nuo subjektyvios kaltės, kurią žino tik Dievas ir kurio atleidimui galima visada pasivesti.

Negalima laisvai nusidėti dėl Dievo gailestingumo ir vietoj jo maloningo teismo ieškojimo siekti pateisinimo nuodėmingame elgesyje, plojant nukrikščionėjančiai dabarčiai.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas aiškiai išskiria pastoracinį rūpestį ir asmeninį santykį su asmenimis, turinčiais potraukį tai pačiai lyčiai, ir objektyvų homoseksualių veiksmų įvertinimą ar heteroseksualius aktus ne santuokoje, kurie prieštarauja Dievo įsakymams. Kas tvirtina, jog yra Jame, privalo ir pats elgtis taip, kaip Jis elgėsi (1 J 2, 6).

Dievo įsakymų laikymasis yra Dievo meilės ir jų išganingo poveikio pripažinimo išraiška žmogui. Vietoj susitikinėjimo su asmenimis, kurie jaučiasi sustiprinti savo elgesyje ir klaidingame mąstyme, rodant savo nuotrauką su popiežiumi visam pasauliui, popiežius privalėjo supažindinti su Danielio Mattson knyga ir pakviesti pokalbiui. Tai amerikietis, kuris atrado kelią iš negarbingo seksualinio palaidumo į dorybingą gyvenimą Dievo vaiko laisvėje ir garbėje (Rom 8, 21).

 

Šaltinis: Kath.net

Kas ciesoriaus ir kas Dievo? XXIX-A sekmadienis

Šį sekmadienį pasigirsta Izraelio tautos religinio ir politinio elito klausimas Jėzui politikos reikalu, kuris turėjo nuvesti Jėzų į politinį konfliktą ir su okupantų valdžia, ir su savąja tauta: ar valia mokėti mokesčius ciesoriui (imperatoriui)? Tai vienas iš kelių atvejų, kai Jėzų bandyta įvelti į politines intrigas. Jėzus paėmė romiečių monetą – sidabrinį denarą, kurioje grožėjosi imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas. Tai buvo blogos reputacijos asmuo, pasižymėjęs iškrypimais, keistumais ir beprotybėmis. Monetoje jis vaizduotas romiečių pagoniškos religijos vyriausiojo kunigo rūbais. Dieviškasis imperatorius, dieviškojo Augusto sūnus savo rankose buvo sutelkęs ir religinę, ir civilinę valdžią. Toks mirtingo žmogaus traktavimas buvo nepakeliamas žydams, jiems buvo didelis pažeminimas, kadangi laikė save išskirtine Dievo, o ne imperatoriaus nuosavybe. Prievartinis mokestis pagonims, mokamas nuo kiekvienos galvos, buvo jų tikėjimo ir savigarbos sumenkinimu. Žydai apie tai diskutavo, buvo priešiškai nusiteikę, todėl užduotas Jėzui klausimas savo galimais atsakymais buvo pavojingas. Jei būtų raginęs nemokėti, taptų Romos imperijos priešu ir fariziejai nepatingėtų jo įskųsti vietininkui, o už tai lauktų nukryžiavimas. Jei būtų sakęs, kad reikia mokėti, būtų savo tautiečių nekenčiamas, susikompromituotų kaip mesijas, nes tauta tikėjosi savo tautos išvadavimo nuo Romos okupacijos priespaudos, primestų žeminančių mokesčių ir t.t. Žydai laukė Dovydo karalystės atkūrimo ne tik dvasine, bet ir politine prasme. Aišku, vėliau Jėzus davė suprasti, kad jis nesiruošia būti politiniu lyderiu ir tautos išlaisvintoju iš okupacinės valdžios, taigi, nepateisino jų lūkesčių kaip mesijas.

Jėzus permatė politikuotojų klastingas mintis, kadangi buvo nuovokus, intelektualus ir įžvalgus.  Žydų lyderių užvesta diskusija buvo nesąžininga, jiems nerūpėjo problemos išsprendimas ar tiesos radimas, bet turėjo tikslą sumenkinti, apjuokti, sunaikinti oponentą. Pradžioje jie Jėzų „vaišina“ pagyromis, tarsi paglosto, bet turi tikslą smūgiuoti: „mokytojau, žinome, kad esi tiesiakalbis, bet pasakyk mums…“. Dėl šios priežasties Jėzus vadina juos veidmainiais. Graikiškame biblijos tekste  naudojamas žodis hypokritos – kas reiškia blogą aktorių, kuris po savo kauke slepia  savo tikrą veidą. Tokiais netikusiais aktoriais evangelijos pasakojime yra didingumu, autoritetu, prabangiais rūbais, šventomis pareigomis, apeigomis, tradicija ir biblija besidangstantys žydų religiniai lyderiai.

Kristus savo išmintingu atsakymu nurodo, jog žmogaus gyvenimas vyksta dviem kryptimis ir dvejose plotmėse: žemiškoje ir dvasinėje. Tai krikščioniškoje filosofijoje vadiname horizontalizmu ir vertikalizmu bei primena kryžiaus ženklą: mes suprantame save kaip tikinčius žmones, turinčius ryšį su Dievu, ir laikome save žemės gyventojais, visuomenės nariais, piliečiais. Tokiu būdu kryžius tampa meilės Dievui ir artimui įsakymo grafine išraiška, nurodanti priedermę būti geru tikinčiuoju ir geru piliečiu.

Mes pripažįstame tas dvi tikroves, du savo gyvenimo išmatavimus, žemišką ir dvasinę tvarkas, kurios yra autonomiškos viena kitos atžvilgiu, tačiau yra esminiai susijusios. Praėjo daug laiko, kol jų ribos buvo tinkamai nubrėžtos. Istorijoje žemiški valdovai pretendavo būti ne tik žemiškais valdytojais, bet ir dvasininkais. Kaip ir kad minėti Romos imperatoriai. Iki pat vienuolikto amžiaus vyskupų ir popiežiaus valdžia buvo priklausoma nuo karalių ir didikų. Tam pasipriešino ir išgyvvendino popiežius Grigalius VII, vadinamas didžiuoju, kuriam tai brangiai kainavo, buvo nuimtas ir ištremtas. Galiausiai jo oponentas, cezaropapizmo (imperatoriaus valdžios popiežiui ir vyskupams)  atstovas imperatorius Henrikas IV privalėjo nusileisti, savo sūnaus Henriko V priverstas atsisakė sosto. 1122 metais pasirašytas Vormacijos konkordatas, kuriame Kalikstas II ir Henrikas V atskyrė pasaulietinę ir dvasines valdžias. Bažnytinė valdžia tapo laisva skirstyti bažnytines pareigybes, o simboliniu ženklu buvo kryžiaus uždėjimas ir žiedo užmovimas.

Jonas Paulius II 1988 m. Europos Parlamente kalbėdamas pripažino, jog mūsų europietiška istorija ir kultūra turi daug pavyzdžių, kaip yra peržengiamos ribos tarp to, kas priklauso Dievui ir kas priklauso ciesoriui. Kai kas ir šiandien prikiša kunigams, kad jie peržengia tas ribas ir kišasi į politiką. Vienoje spaudos konferencijoje Jonui Pauliui II buvo papriekaištauta, kad jis kišasi į politiką komentuodamas karo pabėgėlių stovyklų sąlygas Vietname. Tuomet popiežius atsakęs tvirtu balsu: „gerbiamasis, čia ne politikos, čia žmogiškumo klausimas, žmogiškumo problema“. Yra vertybės ir situacijos, kuomet politika privalo atitikti moralės, sveiko proto, prigimtinio ir dieviškojo įstatymo kriterijus. Dvasinė valdžia nusišalina nuo politikos kaip praktinio visuomenės organizavimo, tačiau negali nusišalinti nuo politikos moralinių, bendražmogiškų ir religinių prielaidų.

Mūsų šalies žmonės nepasižymi lojalumu savo šaliai ir jos įstatymams, pilietiškai dar yra  nesubrendę, nes daug dešimtmečių šią šalį valdė svetimos ir priešiškos valdžios, todėl iš inercijos savo valdžią laiko priešu. Laikas keistis, laikas tapti atsakingais ir sąmoningais piliečiais. Neįmanoma būti geru krikščioniu, jei nesistengiama būti ir geru piliečiu. Jei esame ištikimi Dievui mažuose žemiškuose reikaluose, tuomet mums bus patikėti ir didesni dalykai Danguje. Žegnojantis reikia pagerbti ne tik kryžių ir Jėzaus kančią, tačiau nuolat prisiminti savo gyvenimo vertikalizmą ir horizontalizmą, jog privalu būti ir geru krikščionimi, ir geru piliečiu.

Kinijos vyskupo subtilus protestas

 

Kinijos Šiaurės Rytuose esančios Mindong vyskupijos valdytojas vyskupas Vincenzo Guo Xijin spalio 4 d. viešai pranešė, kad pasitraukia iš visų bažnytinių pareigybių, niekada ir niekur nedalyvaus, viešai nesirodys renginiuose, idant likusį gyvenimą pašvęstų maldai ir atgailai, o šv. Mišias aukos tiktai privačiai.

Jo sostą turėtų perimti komunistų favorizuojamas, anksčiau Vatikano ekskomunikuotas, patriotinei katalikų bažnyčiai priklausęs, dažniausiai leidimą kalbėti viešai gaunantis vyskupas Zhan Silu, garsėjantis kaip valdžios ir garbės siekiantis asmuo. Jis niekada neatsiprašė tikinčiųjų už savo atvirą bendradarbiavimą su komunistais ir padedant persekioti pogrindžio katalikus.

Savo kalboje vysk. Guo nekritikavo nei popiežiaus, nei komunistų, nei būsimo savo įpėdinio, tačiau vien tik save, išdėstydamas argumentus contra se: jog labai „stokoja kompetencijos”, „neturi reikiamų gabumų”, „nesugeba pasivyti laikmečio” ir nenori būti „pažangos trukdžiu”.

Turint omenyje Vatikano ir Kinijos komunistų partijos sudarytą slaptą sutartį, darosi aišku, kad jį pasitraukti privertė tiek Vatikanas, tiek Kinija. Pasirinktas vyskupo prakalbos būdas tėra subtilaus protesto išraiška vykdomai Vatikano politikai, kai buvo išduoti ir parduoti popiežiui ištikimi pogrindžio katalikai, kunigai ir vyskupai prijungiant prie komunistų kontroliuojamos bažnytinės struktūros.

Vysk. Vincenzo Guo Xijin yra vienas iš didžiausių Kinijos katalikų autoritetų, parodęs savo nepalaužiamą ir uolų tikėjimą, iškentęs daugybę valstybinių bausmių, tame tarpe ir įkalinimus.

Kyla klausimas, kokių gabumų, kompetencijos, atsilikimo ir trukdžių turėjo Kristui ištikimas vyskupas? Žinant šių dienų tendencijas, jog kai kurie vyskupai yra labiau politikai nei ganytojai, išlavinę jusles jausti ne Šventosios Dvasios, bet politikos vėjų, kultūrines bei socialines kryptis, tampa aišku, jog vyskupas Guo buvo per daug ištikimas Dievui ir pogrindžio sąlygomis herojiškai tikėjimo besilaikiusiems tikintiesiems.

Kristaus gundymo scenoje pasigirsta velnio žodžiai: „jei mane pagarbinsi, atiduosiu tau  valdyti žemės karalystes“. Pasirodo, net vyskupijos negali valdyti niekas, kas nepagarbina vienaip ar kitaip pasirodančio velnio. Neatsitiktinai katalikų bažnyčiose Kinijoje privalu virš altoriaus laikyti ne tik Jėzaus, bet ir Mao-Dzedongo, komunistų partijos sekretoriaus atvaizdai bei kiti komunistiniai simboliai, todėl pogrindiniai katalikai šalia visų patiriamų sunkumų turi bent vieną džiaugsmą, kad virš altoriaus kryžiaus nėra komunistinių ženklų, kad sekmadieniais gali išgirsti Evangeliją, o ne partijos ideologines kalbas.

Šv. Pranciškus Asyžietis

 

Bandant suprasti šventumą, islamo evangelizavimą ir ekologiją.

Kas aš esu. XXI-A eil.sekmadienis

Kartais žmonės mėgsta pagasdinti vienas kitą pasakymu „ar žinai kas aš esu, su kuo turi reikalų?“. Paaiškėja, kad yra, pavyzdžiui, vietinio policininko antros eilės pusbrolis. Be abejo, žmonių tarpusavio ryšiai arba išaukština, arba pažemina, būna naudingi arba žalingi. Sėkmė turi daug draugų, o nelaimė – nei vieno, norinčių pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose netrūksta. Kaip sakoma, parodyk, su kuo draugauji, ir pasakysiu, kas esi.

Šio sekmadienio skaitiniai perteikia mintį, jog žmogaus santykis su Dievu daro didelę įtaką, keičia jo asmenį, jo galią ir net tapatybę. Neištikimajam šventyklos viršininkui Šebnui, kuris nusigręžė nuo Dievo, skelbiamas nuosprendis: bus atimti kunigo rūbai, nujuosta juosta, atimti raktai ir perduoti ištikimajam Eljakimui.

Panašų pokalbį išgirstame šios dienos evangelijoje Jėzui klausiant, kuo žmonės jį laiko, kuo laiko jį apaštalai. Nuomonės įvairios, tačiau tik apaštalas Petras išpažino jį esant tikrąjį ir vienintelį Mesiją, tikrą ir vienintelį Dievo Sūnų. Jo tikėjimas ir santykis su Jėzumi lėmė, kad jis iš Dievo gavo naują tapatybę, naujas užduotis ir galią. Neatsitiktinai krikščionybės tradicijoje yra išlikęs vardų keitimo paprotys, kai artėjant prie Kristaus, ar vienuoliui, ar popiežiui suteikiamas naujas vardas.

Kiekviena smulkmena šv. Rašte yra reikšminga. Jėzaus klausimas apie tikėjimą ir tapatybę nuskamba Pilypo Cezarėjos apylinkėse, kuriose buvo išplitę romėnų pagoniškosios religijos papročiai. Ten stovėjo romėnų stabo Pano šventykla, o toji būtybė buvo vaizduojama su ožio kojomis ir nuo pusiaujo žmogaus pavidalu. Biblijoje minimame Korinte buvo romėnų Deivės Afroditės šventykla, kurioje vienu metu kultine prostitucija galėjo užsiiminėti 13 000 pagonių. Pastebime, jog romėnų mitologijoje buvo sudievintos ir suasmenintos žmogaus aistros, kitaip sakant, žmogų valdantys gaivalai.

Jėzus klausė apaštalų ir tuo pačiu mus, kuo jis yra mums ir kas mums yra dievybė: tikrasis ir gyvasis Dievas ar žmonių pramanai. Nuo to keičiasi žmogaus tapatybė ir jo vardas: arba jis Dievo vaikas, arba svetimas kaip savo nuomonės, aistrų irdemonų vergas.