Su šv. ornitologijos diena? Sekminės

Nuskambėjo neįprastai ir net šventvagiškai: kuo Sekminės susijusios su ornitologija ir kodėl ji pavadinta šventa? Ogi dažno elementariai įkrikščioninto žmogaus sąmonėje Šventoji Dvasia asocijuojasi su balandės pavidalu. Knygų iliustracijose, bažnyčių vitražuose, ant liturginių rūbų, vyskupų mitrose sklendžia „dieviškasis paukštis“. Gerai kad dar nevadiname Šventosios Dvasios šventąja balande ir kad nepaskelbėme balandžių ypatingai krikščioniškais ir sakraliais paukščiais, nes tada per plauką būtų iki sakraliosios ornitologijos.

Ar turime pagrindą ir teisę trečiąjį Dieviškąjį Asmenį – Šventąją Dvasią – vaizduoti balande/balandžiu? Panašu, kad yra rimtų argumentų paliauti taip darius, kad išvengtume naiviosios šventvagystės ir esminės klaidos.

Be abejo, Jėzaus krikšto Jordane pasakojimuose atrandame užuominas apie Šventosios Dvasios nužengimą ant Jėzaus „tarsi balandis“ pavidalu. Paskaitykime, kas tiksliai yra parašyta.
Mato evangelijoje rašoma: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo“ (3, 16). Morkaus evangelijoje pranešama, kad „Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo (1, 9). Luko versija skamba panašiai: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis“ (3, 21). Jono evangelijoje randame panašų pasakojimą: „Ir Jonas paliudijo: “Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo (1, 32).

Niekur nerandame tvirto užtikrinimo, jog tai buvo balandžio pavidalas, abejonę ir netikrumą išreiškiant žodeliu “tarsi”, kuris nereiškia “tikrai”. Logiškai imant, jei kas turi panašumą, nebūtinai yra tuo, į ką yra panašus. Čia iš posovietinės seminarijos laikų prisimena garsusis gnoseologinis pavyzdys, kurį pateikė filosofiją dėstęs kaimo klebonas: „Valstietis išėjo vakare į ganyklą perkelti arklio. O čia tiršto rūko besą, nieko aplink nesimato. Vedamas nuojautos, apgraibomis žmogus žengė į rūką ir pamaži jame ėmė pastebėti neaiškų patamsėjimą, lyg kokį siluetą. Artėjant prie jo, vis labiau išryškėjo forma, bruožai, pasimatė, jog tai ne karvė ar briedis, bet arklys. Taip valstietis atrado rūke savo arklį“.

Pabandykime prisiartinti prie to neaiškaus silueto, kuris priminė balandį, tačiau juo nebuvo. Akivaizdu, kad tas pavidalas sklendė, judėjo, nusileido. Paukščio sparnų ir uodegos plunksnų išsidėstymas primena spindulius, išeinančią iš centro stipininę struktūrą – ko gero tai krito į akį liudininkams? Galbūt tas pavidalas mirguliavo, raibuliavo, turėjo kažkokius plazmos, judančio kamuolinio žaibo bruožus? Galima tik spėlioti. Aišku viena, Dvasios apsireiškimas buvo matomas, vadinasi turėjo materialų pobūdį.

Ši aplinkybė iškilo Nikėjos II visuotiniame bažnyčios susirinkime (787 m.), kuris sprendė ikonoklazmo erezijos klausimą. Buvo leista naudoti ikonas ir nustatytas sąrašas, kokie šventieji asmenys gali būti vaizduojami ir gerbiami ikonose: Jėzus Kristus, Mergelė Marija, angelai, visi šventieji. Jie buvo žmonių matomi ir kitaip apčiuopiami. Tame sąraše nepateikti Dievas Tėvas ir Dievas Šventoji Dvasia, apskritai Šv. Trejybė, nes Tėvo ir Dvasios joks žmogus nematė, juolab Dieviškosios Trejybės. Manoma, kad garsusis rusų ikonų tapytojas Andriejus Rubliovas bandė pavaizduoti Švč. Trejybę taip, kaip ji vaizduojama Abraomo istorijoje: trys besisvečiuojantys angelai. Krikščioniškoji tradicija ir nuojauta vertė manyti, jog jie buvo Trejybės provaizdis Senajame Testamente, tačiau tai irgi nesuteikia aiškaus tikrumo teigti, jog Trejybė nužengė pas Abraomą angelų pavidalu. Deus semper maior – skelbia teologinė sentencija (Dievas yra kur kas didesnis nei mūsų įsivaizdavimas ir supratimas gali aprėpti), neišreiškiamasis.

Grįžtant prie Nikėjos II susirinkimo. Jame dalyvaujantys vyskupai nerado pagrindo leisti vaizduoti Šventąją Dvasią jokiu būdu, net ir tarsi balandės pavidalu kaip šviesos ar ugnies žaismo formos. Katalikų Bažnyčia laikėsi šio kanono, tačiau jau XII am. jos sakraliniame mene pradėti vaizduoti nevaizduotini asmenys ir dalykai, kuomet ir Dvasia atvirai paversta balande.

Kitas motyvas, kodėl netiktų Dvasios ir Dievo vaizduoti, tai pirmųjų dviejų Dievo įsakymų turinio ir autoriteto priėmimas. Šie įsakymai yra tarsi tektoninis lūžis religijų istorijoje, kadangi atmeta politeizmą, Dievo sužmoginimą, Dievo lytiškumą, dieviškuosius pagalbininkus, hierogamiją, gamtos sudievinimą, mitą, magiją ir t.t. Dėl tos priežasties, antrasis Dievo įsakymas draudžia vaizduoti Dievą taip, kaip tai darė pagonys: žmogaus ar žvėries, gamtos reiškinio pavidalu, tuo teigiant, kad dievybė lanko šį pasaulį per žmogaus, žvėries ar gamtos reiškinio jėgą. Vienintelė išimtis čia yra Adomas ir Ieva, kurie buvo sukurti kaip Dievo paveikslas ir panašumas, kaip Jo atstovai šiame pasaulyje. Panašiai, Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo, tapo regimas ir materialus, todėl tapo atvaizduojamas.

Šventosios Dvasios vaizdavimas balandės pavidalu yra perdėm pagoniškas dalykas, nusviedžia Jos dieviškumą ligi gyvūno lygio, iš esmės prieštarauja draudimui vaizduoti Dievą gyvūno pavidalu. Akivaizdu, kad tai biblinės ir dogminės klaidos pasireiškimas esminiu klausimu. Kaip tad pavaizduoti Šventąją Dvasią, jei jos materialus apsireiškimas įvardintas tarsi balandės, tarsi ugnies liežuvių, tarsi vėjo ūžimo? Yra Nikėjos II susirinkimo sprendimas, yra ir įsigalėjusi neteisėta vaizdavimo praktika. Gal bent liktume „tarsi“ lygyje, nevaizduojant konkretaus ir su detalėmis paukščio – balandžio?

Pasaulio katalikų kreipimasis dėl totalitarizmo grėsmės epidemijos priedangoje

Katalikų dvasininkija, pasauliečiai, įvairių sričių specialistai ir visi geros valios žmonės kviečiami susipažinti su kreipimosi tekstu ir jį pasirašyti.

veritasliberabitvos.info

Kreipimęsi rašoma, jog COVID-19 priedangoje ir pretekstu daug kartų neproporcionaliai buvo pažeistos piliečių esminės teisės ir laisvės praktikuoti kultą, pasisakyti ir keliauti. Sveikatos pretekstu buvo pateisintas šimtų milijonų žmonių teisių trypimas visame pasaulyje.

Teigiama, jog egzistuoja slaptos struktūros, kurioms naudinga kelti paniką žmonių tarpe ir tuo  būdu apriboti laisvę ir įvesti kontrolę.  Tai kelia nuogastavimą, jog bus padaryta įžanga nekontroliuojamos pasaulinės vyriausybės įsigalėjimui. Epidemijos priedangoje, tikėtina, yra vykdomas socialinės inžinerijos projektas (siekiant drastiškai sumažinti žmonių skaičių pasaulyje nuo 7 iki 1 miljardo – mano pastaba).

Katalikams yra pasibaisėtina, kad kuriamam skiepui prieš virusą naudojami abortuotų negimusių kūdikių audiniai. Tai yra moraliai neleistina.

Žiniasklaidos terpėje pastebėtas temų ir nuomonių cenzūravimas, neleidžiant išsakyti kitokios nuomonės. Tai sudaro prielaidą susikurti klastingoms diktatūroms, nes demokratinės konfrontacijos trūkumas sudaro tam palankias sąlygas.

Epidemijos metu buvo stipriai pažeista Bažnyčios autonomijos ir religijos laisvė, primetant įvairius apribojimus, ypač atlikti kultą ir pamokslauti. Buvo pažeistos liturgijos normos ir sakramentų teikimas. Kreipimesi reikalaujama, kad civilinė valdžia nesikištų į tai ir neribotų viešo liturgijos atlikimo.

Kreipimesi esame kviečiami neleisti, kad viruso pretekstu būtų ištrinta krikščioniškoji civilizacija, įvedant piktąją technologinę tironiją, kurią sudarys beveidžiai žmonės, neturintys įtakos pasaulio likimui, palikti glūdėti virtualiame pasaulyje.

Kreipimasis baigiamas prasmingais žodžiais: Jei pasaulio galingieji ketina mus prispausti prie žemės, tai tegul žinos, kad Jezus Kristus yra istorijos Viešpats ir Karalius, ir kad “pragaro vartai jo nenugalės” (Mt 16, 18).

 

Kreipimosi signatarai iš dvasininkijos pusės:

Arkiv. Carlo Maria Viganò, Apaštalinis Nuncijus emeritas
Kard. Joseph Zen Ze-kiun, Hong Kong vyskupas emeritas
Kard. Janis Pujats, Rygos arkivyskupas emeritas
Kard.Gerhard Ludwig Mueller, Tikėjimo Kongregacijos prefektas emeritas
Arkiv. Luigi Negri, Ferrara-Comacchio arkivyskupas emeritas
Vysk. Joseph Strickland, Tyler, Teksase, vyskupas
Arkiv. Thomas Peta, Astanos arkivyskupas metropolitas
Vysk. Athanasius Schneider, Astanos vyskupas pagalbininkas
Arkiv.Jan Pawel Lenga, Karagandos arkivyskupas emeritas
Vysk. Rene Henry Gracida, Corpus Christi vyskupas emeritas
Vysk. Andreas Laun, Salzburg vyskupas pagalbininkas
Vysk. Robert Muetsaerts, Den Bosch vyskupas pagalbininkas

Lietuvos katalikai kreipiasi į vyskupus dėl šv. Komunijos

Internetinėje erdvėje pasirodė pasauliečių katalikų iniciatyva paruoštas kreipimasis į Lietuvos katalikų vyskupus dėl šv. Komunijos priėmimo būdo, po kuriuo galima pasirašyti.

https://laiskasvyskupams.lt/

Mintys perskaičius šį kreipiamasi.

Aukštesnioji bažnytinė hierarchija yra kanoniniškai-administraciškai laisva keisti tai vieną, tai kitą liturginę praktiką, pamaldumo būdą. Vyskupų Konferencija nurodė naują  komunikavimo (šv.Komunijos dalijimo) būdą, kuris atitinka visas biologines-medicinines, apskritai mokslines rekomendacijas, sveiką nuovoką ir bendražmogiškas vertybes, išmintingą atsargumą, rizikos išvengimo kriterijus bei išreiškia lojalumą valstybinės valdžios intitucijų potvarkiams, išvengiant įtampų visuomenėje, sekant šv.Tomo Akviniečio mokymu, jog malonė stato ant prigimties ir t.t.

Kita vertus, tikintieji turi teisę prašyti ir tikėtis ilgus šimtmečius brandinto pamaldumo ir tikėjimo išraiškos, kuriuos gyrė ir propagavo dešimtys prieš tai buvusių popiežių, tūkstančiai vyskupų, šventųjų ir dorų tikinčiųjų. Akivaizdu, jog Bažnyčia neprasidėjo su Vatikano II visuotiniu susirinkimu nei su kuriuo nors dabartiniu vyskupu ar kunigu, tačiau, naujausiųjų popiežių mintimis remiantis, egzistuoja nuosekliu būdu (in a spirit of continuity), stovint ant jau esamo pagrindo. Prašomas dalykas tikrai atitinka maldingųjų sielų teisėtus lūkesčius ir jautrias sąžines, todėl būtų nesuvokiamas jų sąžinių nuožmus laužymas ir prievartavimas nesant rimtai priežasčiai. Ir, panašu, neketinama to daryti.

Ar priežastis, dėl kurios pakeistas komunikavimo būdas, yra tikrai pagrįsta, kyla diskusijų. Laišką pasirašiusieji asmenys jaučiasi turį stipresnį argumentą nei nuogąstavimą dėl viruso. Juos veda stipri pagarba ir tikėjimas Švč. Sakramentu, todėl prašydami įprastinio komunikavimo būdo, jie įeina į diskusiją dėl natūralumo ir antgamtiškumo santykio, manydami, jog iš amžių ir širdžių gelmės sklindąs tikėjimas labiau pagrindžia jų troškimą. Galbūt juos būtų galima pavadinti “plaukiojančiais padebesiais nesiekiant kojomis žemės”, stokojnčiais pragmatiškumo savybės, bet, atrodo, tikėjimas jiems atvėrė neaprėpiamus horizontus ir neišsemiamas malonės versmes Viešpatyje. Ar jų tikėjimas pagrįstas? Į tai pretenduoja atsakyti mokslas, ypač statistika.

Šis kreipimasis nurodo į kitą aktualiją, kurią stebime šiais laikais – tai teologinių akcentų pakeitimus daugelyje temų. Kadaise manyta, jog žmogus turi tarnauti Dievui, net ir nukentėjimo ar mirties kaina. Jei yra įsakymas sekmadienį švęsti ir dalyvauti Šv. Mišiose, vadinasi jis pildytinas kaip tarnavimo Dievui, klusnumo išraiška net ir sunkiomis aplinkybėmis. Per tarnavimo Dievui prizmę buvo žvelgiama į tarnavimą žmogui. Taip buvo siekiamas šventumas. Ypač tai atsispindėjo santuokos srityje: net jei sutuoktinis yra netobulas, tikintis asmuo santuokos pašaukimu pirmiausia tarnavo Dievui ir per tai savo nupturientui. Dabar tenka įsitikinti, jog naujosios teologinės tendencijos norėtų matyti tarnaujantį žmogui Dievą, teologiją ir Bažnyčią. Geriausiu atveju, dar kažkiek tikimasi tarnavimo kitam žmogui, tačiau aksomiškai švelniai, begaliniai gerbiant asmenį, jo nuomonę ir laisvę, ypač jo ausis, kad neišgirstų tiesos žodžio, kuris paprastai beveik visada yra nelaukiamas. Dar daugiau, girdime, jog žmogui tarnaujantis Dievas turi suprasti ir pateisinti skyrybas, abortus, kunigystės sakramento perinterpretavimą pasaulietiškumo ir feminizmo labui, Komunijos davimą išsiskyrusiems, nevaikščiojimą į šv. Mišias ir t.t. Visai nenuostabu, kad jis turėtų pateisinti bažnyčių uždarymą, Mišių ir sakramentų atšaukimą dėl mūsų gerovės, idant neapsikrėstume virusu, kad ilgai ir laimingai gyventume šiame pasaulyje, jei tik pavyks išvengti eutanazijos. Be to, būkime pateisinti ir išteisinti nuo to, jog epidemijos metu pasirodėme beveik absoliučiai susirūpinę vien savimi, nes nedavėme aukos nei bažnyčiai, nei kunigui. Neatsitiktinai Šv. Sostui Vatikane, ir eilinei kaimo parapijai gresia bankrotas, nes naujoji tarnavimo teologija savo esme ir yra bankrotinė.

Tikinčios sielos trokšta Dievui tarnauti, todėl tai pasireiškia pagarbinimu atsiklaupimu prieš Eucharistiją, priimant Viešpaties Jėzaus įvestą būdą, kai pirmąją Komuniją apaštamas jis davė juos maitindamas, įdėdamas jiems į burną dangiškos Duonos kaip savo begalinės meilės ir tuo pačiu savo dieviško autoriteto ženklą (skaitykime apie tai įdėmiau Biblijoje). Iš Dievą, save ir žmones gerbiančio kunigo rankų, nuplautų nuo žemiško ir dvasinio purvo keliais plovimais prieš Mišias ir jų metu, priimame Šv. Komuniją vedami ne medicininių, bet tikėjimo argumentų, kuriuos šitiek amžių išpažino Bažnyčia.

Net jei užsikrėstume covid virusu tarnaudami Dievui (liturgijoje, gelbėdami sielas ir liudydami tikėjimą, laikydamiesi dorybingumo) – bent būtų kažkoks tikėjimo didvyriškumo, asmeninio pasiaukojimo, šventumo pasireiškimas. Priešingu atveju, tektų labai stebėtis, kam pirmieji krikščionys rizikavo gyvybę dėl tarnavimo Dievui, o ne sau.

Tame kreipimesi į vyskupus matome pavardes asmenų, kurie nori  išpažinti ir liudyti Švč. Sakramento paslaptį net ir grėsmės akivaizdoje. Atrodo, kad šiais laikais didesnė grėsmė nei virusas bei nuostolis sieloms būtų prarasti tikėjimą ir pagarbą Dieviškiems slėpiniams, o tai su siaubu ir skausmu stebime Vakarų šalyse.

 

Ar Bažnyčia yra Kristaus, ar pasaulio sužadėtinė?

II Velykų dienos pamokslas, kuriame paliečiami aggiornamento ir accolienza sąvokos ir praktika, raginant mus atsinaujinti pagal pasaulio standartus, apglėbti ir priglausti nuodėmingą pasaulį, aiškintis jo dvasią, kvepėti pasauliu, kitaip sakant, būti užsiėmusiam pasauliu.

Marija Magdalietė patyrė daugelio vyrų glėbį, tačiau jie laimės neatnešė. Apkabinusi Kristaus kojas ir sutikusi jį prisikėlusį suprato, kad pasaulio ir nuodėmės glėbis uždusina.

Jei Bažnyčia išteka už pasaulio šiame šimtmetyje, tai sekančiame šimtmetyje pasaulis ją palaidos kaip našlys.

Baimės Velykos

Ir kas galėjo pagalvoti, kad Velykas švęsime kaip karo ar stalinistiniais laikais – uždaryti, persekiojami valstybinių struktūrų, užblokuotuose miestuose, tuščiose bažnyčiose. Mums sakoma, jog šįmet nešvęskime, kad kitais metais galėtume švęsti, neva šių metų Velykos mus nužudys. Prisikėlęs Jėzus mums atnešė mirtį?..

Tiek daug susitelkimo ties kapo problema, kiek, kas ir kur numirė, kiek dar gali numirti nuo viruso. Mirties baimė ir netikėjimo pergalė triumfuoja šių metų Velykose.

Evangelijoje minimos trys mmoterys skubėjo paryčiais prie Jėzaus kapo ir tapo jo prisikėlimo liudytojomis. Panašiai šiais metais daugumoje bažnyčių trys parapijiečiai dalyvavo Mišiose, nes kitiems mirties specialistai ir mirties baimė neleido.

Kas pavedė savo gyvenimo kelią Viešpačiui ir su tikėjimu žengia per gyvenimą, tas sutinka prisikėlusį Kristų. Tegul jo atneštoji gyvybė stiprina sveikuosius ir ligoniams suteikia sveikatos.

Kristaus Prisikėlimo iškilmė

 

 

Gaivus Velykų kvapas

Išplauksi – paplosime, paskęsi – pats kaltas. Kardinolo Pell pergalė

Iš Australijos kilęs kardinolas George Pell išteisintas nuo jam mestų pedofilijos kaltinimų. Australijos Aukščiausiojo teismo kolegija vienbalsiai pripažino policijos, prokuratūros ir žemesniųjų teisminių instancijų padarytas šiurkščias klaidas, pažeidžiant esminę – nekaltumo prezumpcijos taisyklę, procesą remiant prieštaringais įrodymais, paprasčiausiai trūkstant įrodymų, proceso metu keičiant prisiekusiųjų sudėtį ir t.t. Po 13 mėnesių kalinimo kardinolas išleistas iš kalėjimo su neskundžiamu išteisinimo sprendimu .

Įtarimus prieš kardinolą Virdžinijos valstijos policija pradėjo tirti dar 2013 m. Teisminis procesas pradėtas 2016 m., kardinolą apklausus jam būvant Vatikane, kuriame jis buvo atsakingas už finansų auditą, kontrolę ir reformą. 2017 m. kardinolas, būdamas Vatikano piliečiu, savu noru išvyko į Australiją ginti savo gero vardo. 2018 m. Melburno teismo prisiekusieji nusprendė, kad kardinolas kaltas. 2019 m. apeliacinis teismas patvirtino šį sprendimą. Tais pačiais metais kardinolo apeliacija Virdžinijos valstijos aukščiausiojo teismo buvo atmesta, paliekant galioti 6 metų laisvės atėmimo bausmę griežto režimo kalėjime, skirtame žmogžudžiams ir maniakams, jo pavardę paskelbus seksualinių nusikaltėlių registre.

Bylos prieš kardinolą pagrindu buvo neva 1996 ir 1997 m. tvirkintų dviejų paauglių parodymai. Vienas iš jų prieš savo mirtį 2018 m. kaltinimus atšaukė kaip neteisingus, patvirtinant ir jo motinai. Byla turėjo remtis vieno vyro liudijimu, kurio parodymai prieštaravo beveik 60 asmenų kontra liudijimams, kurie tuo metu fiziškai buvo įvykio vietoje.

Tyrimas atskleidė šokiruojantį faktą, jog dar 2013 m. Virdžinijos valstijos policija intensyviai ieškojo asmens, kuris galėtų apkaltinti kardinolą. Kitaip sakant, buvo tikslingai kurpiama byla, nors niekas ir dėl nieko kardinolo nekaltino. Po metų trukmės pastangų pavyko suorganizuoti kaltintojus, kurių parodymai pasirodė esą klastotė. Šis įvykis atskleidė, jog stalinistinių teismų stilius persikėlė į Australiją, kai norint apkaltinti asmenį, buvo ieškoma kaltės patvirtinimo, o ne objektyvaus išnagrinėjimo; kai abejonės atveju kaltė ne atmetama, kaip tai daroma civilizuotuose teismuose, bet patvirtinama.

Skandalingas kardinolo procesas yra įrodymas, jog antibažnytiniai elementai įsitvirtino teisėsaugoje, žiniasklaidoje ir kitose valstybinėse struktūrose. Jiems svarbu apšmeižti ir sumenkinti bažnyčios autoritetą bet kokiomis priemonėmis, pasitelkiant melą ir manipuliavimą. Taip patvirtinamas istorijos dėsnis, jog nėra taikios bedievybės, ilgainiui ji įgauna agresyvios kovos formas.

Liūdna yra ir tai, jog Vatikanas nusišalino nuo kardinolo, kai jį ištiko bėda, laikėsi abejingai ir neteikė jokios pagalbos. Kažkada vykdant vieną atsakingą projektą vienas vyskupas man yra sakęs : jei išplauksi – paplosime, jei paskęsi – pats būsi kaltas. Panašiai pasielgta su kardinolu, panašią patirtį turėjo ne vienas kunigas, paliktas savo vyskupo Vatikano ar valstybės teismo akivaizdoje. Be perstojo apie evangeliją mums pamokslaujantys saldžiaveidžiai pamokslininkai tėra tuščiai malantys malūnai, ganytojai, kurie pirmieji pabėga, pamatę avis puolančius vilkus. Jie dangsto ir purpurais puošia tikrus nusikaltėlius, o teisiesiems šį pasaulį padaro skaistykla.

Bet šiandien verta džiaugtis, kad teisusis buvo išgelbėtas, kad garbingojo kardinolo vardas buvo apvalytas nuo purvo. Išvykęs iš kalėjimo kardinolas pirmiausia atlaikė padėkos šv. Mišias, pirmą kartą po 13 mėnesių. Kentėjusio ir prisikėlusio Kristaus pergalės istorija atsikartoja šio kunigo gyvenime.

Kas čia per sąmokslas prieš katalikus?

Vyskupas Philip Egan iš Portsmouth vyskupijos Anglijoje labai abejoja, ar pagrįstai uždraudė šv. Mišias ir uždarė bažnyčias. Jam toks sprendimas buvo tragiškas, kadangi vyskupui ir kunigui tai iš esmės yra kažkas sunkiai suvokiamo ir prieštarauja pašaukimui. Turėjo taip pasielgti spaudžiamas kitų vyskupijų pavyzdžio ir su dideliu liūdesiu.

Išėjęs trumpam pasivaikščiojimui vyskupas pastebėjo, kad prekybos centrai ir parduotuvės atidaryti, žmonės važiuoja ir grįžta iš darbo. Veikia taip pat sinagogos ir mečetės. Kodėl būtent katalikų bažnyčios buvo uždarytos?

Vyskupas prašo savo kunigų visais įmanomais ir leidžiamais būdais nešti žmonėms Kristų, pamokslauti, teikti sakramentus ir atsidėti pastoracijai apsunkintomis sąlygomis.

Brazilijos prezidentas Jair Bolsonaro įrašė bažnyčias į esminiai svarbių objektų sąrašą, kurių negalima uždaryti ar apriboti, kadangi šventovėje ir maldoje žmogus atranda sustiprinimą, viltį ir Dievo pagalbą. Deja, federalinis teismas sustabdė jo dekretą, reikalaudamas išbraukti bažnyčias iš gyvybiškai svarbių institucijų sąrašo.

Su nerimu tenka stebėti baisų reiškinį, jog žmogus pradėtas traktuoti kaip elementariausias gyvūnas. Medicina staiga pavirto veterinarija, o visuomenė – uždarytų gyvūnų pasauliu. Atėmus iš žmogaus tai, kas daro jį žmogumi, pabrėžiant tik biologinį aspektą, žmogaus orumas ir vertė yra sumenkinami.

Iš tikėjimo pusės žvelgiant, tokio masto baimė, perauganti į isteriją, paneigia pasitikėjimo Dievu dorybę, užblokuoja žmogaus atvirumą Dievo malonei. Susidaro įspūdis, kad visi tiki tik mokslu, o jų dievybė – gydytojai. Pergalę nešančio tikėjimo pavyzdžių nesimato, vien baimės ir netikėjimo deklaracijos.

Ligoninėse nuo viruso gydosi vos per šimtą žmonių, o trys milijonai yra uždaryti karantine. Nesinori tikėti, kad ši epidemija yra repeticija prieš kažkokią visuotinę diktatūrą, kurią bus galima taip paprastai, greitai ir efektyviai įvesti dėl bet kokios neadekvačios priežasties.

Apie “dvasinius” sakramentus

Įsigalėjus epidemijai buvo uždraustos viešos pamaldos. Dvasininkų komentaruose girdime raginimą likti namuose ir praktikuoti dvasinę išpažintį, dvasinę komuniją ir dvasinį dalyvavimą Mišiose komunikacijos priemonių pagalba. Tai kažkas naujo ir neįprasto katalikų tikėjime.

Tai nukelia į laikus, kai nebuvo galima praktikuoti viešai tikėjimo, kai pamaldos buvo atliekamos paslapčiomis ir praktikuojamas individualus pamaldumas. Buvo prancūziškosios revoliucijos diktatas, buvo liuteroniškasis katalikų persekiojimas Skandinavijos, Anglijos kraštuose, hitlerinis, komunistinis diktatas, dabar išgyvename sanepideminį diktatą ir režimą, kuomet viešos pamaldos draudžiamos ir viešas tikėjimo praktikavimas draudžiamas ir baudžiamas, žinoma, dvasininkams sutinkant ir bendradarbiaujant.

Labai neįprasta ir keista, kad sanepideminio diktato laiku raginama praktikuoti dvasinius sakramentus. Tai klaidina žmones ir griauna tikėjimo objektyvumą. Nuo pat Liuterio išstojimo laikų bažnyčia kovojo prieš jo teiginį, jog sakramentai nėra reikalingi išganymui.  Ką tai reiškia? Jog išganymui pasitelkiamas tikinčiojo individualus tikėjimas ar greičiau įsivaizdavimas, saviįtaiga, fantazija, siekiant sukurti kažkokią dvasinę išpažintį, komuniją ir dalyvavimą. Tai primena Liuterio teiginį apie smarkų nusidėjimą ir dar smarkesnį tikėjimą, kurio dėka galimas išganymas. Tikėjimo formalus išpažinimas padarytas svarbesnis už bažnyčios sakramentinę prigimtį.

Galima būtų paklausti: o jei kuris tikintysis neturi tokios lakios fantazijos ir saviįtaigos, tai tada jo išganymas nebėra užtikrintas? Reikia aiškiai pasakyti, jog tokie dalykai kaip dvasinė išpažintis, dvasinė komunija ar dvasinis dalyvavimas Mišiose yra fikcija, negali atstoti Kristaus įsteigtų sakramentų, kurie yra realūs laike, erdvėje, kuniškai ir dvasiškai, veiksmingi ir nuopelningi, pašventinantys ir išganingi. Skelbdami “dvasinius sakramentus” gadiname teisingą tikėjimo mokymą ir elgesį. Reikia aiškiai ir tiesiai sakyti, jog šiuo sanepidemijos diktato laiku vieši sakramentai yra uždrausti, o dvasiniai neegzistuoja ir egzistuoti negali. Rūpinantis sielų išganymu kaip persekiojimo laikais reikia:

  1. nepaliauti praktikuoti tikruosius sakramentus ir šv. Mišias;
  2. tai daryti su dideliu atsargumu ir išmintimi;
  3. būti kūrybingais ir išradingais.

Be sakramentų malonės Bažnyčia nustoja egzistuoti, be tikrų šv. Mišių Bažnyčia nebeapsireiškia, išganymo darbas nebevyksta. Ar link to judame?

Arkivyskupas grįžta į mediciną

Kaip skelbiama prancūziškoje spaudoje, Paryžiaus arkivyskupas pasisiūlė dirbti savanoriu gydytoju padedant susirgusiems nuo korona viruso http://www.leparisien.fr/societe/coronavirus-les-prieres-de-l-archeveque-de-paris-ancien-medecin-pour-les-soignants-et-malades-24-03-2020-8287167.php

69 metų arkivyskupas Michel Aupetit prieš tapdamas kunigu kelis dešimtmečius dirbo bendrosios medicinos gydytoju. Bažnyčios istorijoje nieko nauja, kad dvasininkai užsiėmė medicinos praktika. Šv. Lukas, evangelistas, buvo gydytoju. Sovietiniais laikais rusų stačiatikių metropolitas Lukas prie ikonos ir su kunigo sutana operavo ligoninėse pacientus, tarp jų ir bažnyčios bei tikėjimo priešus, kadangi buvo sėkmingas ir garsus  chirurgas (https://orthodoxwiki.org/Luke_(Voino-Yasenetsky)_of_Simferopol_and_Crimea). Lietuvoje tarp kunigų yra  keletas buvusių gydytojų. Ypač garsus ybuvo Aleksandras Bendoraitis (https://www.vle.lt/Straipsnis/Aleksandras-Ferdinandas-Bendoraitis-54795), kuris daugybę metų buvo Pietų Amerikos džiunglių gyventojų apaštalas, švietėjas ir gydytojas.

Natūraliai kyla klausimas, ar kunigui tinka užsiimti medicinos praktika, kai jis yra pašauktas būti sielų gydytojas, turintis dieviškas priemones sielų ir kūnų gydymui? Galima būti prileisti, kad iš netikėjimo ar menko tikėjimo kyla pagunda apsiriboti žemiškomis priemonėmis, manant, kad dvasinės ir tikėjimo duodamos yra neefektyvios ar negyvenimiškos.  Be to, ar vadovaujant tokiai dideliai vyskupijai, esant atsakingam už savo kunigų reikalus, pakanka laiko ir kažkam kitam? Jau dvidešimt metų arkivyskupas nėra praktikuojantis medikas, tad kyla nuogastavimų dėl jo medicininių sugebėjimų ir įgūdžių lygio. Ko gero tai buvo viešų ryšių akcija, siekiant atkreipti dėmesį ir solidarizuojantis epidemijos akivaizdoje.

Paryžiaus arkivyskupas yra įsteigęs koronavirusu apsikrėtusių ligonių ir jų šeimų pastoraciją, kurioje darbuojasi virš 50 geros sveikatos jaunų kunigų, kuriems virusas yra minimaliai pavojingas, kad dieviškosios priemonės šv. sakamentų pagalba būtų toliau taikomos, kad malonės jėga stiprintų sielas, o sielų stiprybė apsireikštų ir kūno sveikata bei abiejų išganymu.

Pranašiškas filmas apie katalikybės ateitį

Dalinuosi nuoroda į filmą „Katalikai“, sukurtą 1973 m., su subtitrais lietuvių kalba. Jame perteikiamas  įsivaizduojamas laikotarpis po Vatikano IV visuotinio susirinkimo, kurio dėka įgyvendinamas visų religijų sinkretizmas. Išsiilgę tikro tikėjimo katalikai keliauja į nuošalią salą, kurioje dar gali atlikti išpažinti, dalyvauti normaliose Mišiose ir priimti tikrą Komuniją.
Sinkretistinės religijos tarsi koks popiežius siunčia jauną naujosios religijos dvasininką kaip vizitatorių likviduoti senojo dvasingumo paskutinėje katalikybės partizanavimo vietoje.
Vietoj maldos vizitatorius atlieka budistinę meditaciją. Aklas klusnumo pildymas žmogiškų religinių lyderiu atžvilgiu tapo iškeltas aukščiau paties tikėjimo, kuris yra klusnumo Dievui išraiška.
Tai filmas, kuris parodo metodišką tikinčių žmonių sąžinių laužymą religijos ribose, kai politika, pasaulietinės mados ir taip vadinamas sveikas protas tampa naujosios religijos esme. Šis filmas parodo ir religinių lyderių netikėjimo dramą, kai būdami akli tikėjimo reikaluose, jie vadovauja dar šiek tiek matantiems, idant ir juos padarytų aklais.
Subtitrus išvertė ir patalpino Andrius, kuriam padėka už nemažą darbą.

Dievas neatgežia mums nugaros

Amerikietis kardinolas Burke, buvęs aukščiausiojo bažnytinio teismo vadovas, ragina lankyti bažnyčią net ir epidemijos laikais, kad patirtume Dievo artumą ir sulauktume jo pagalbos, nes be Dievo pagalbos pražūsime. Šv. Jono XXIII 1962 m. patvirtintame mišiole yra specialūs tekstai Mišioms prašant išgelbėjimo nuo mirties epidemijos laikais (Missae Votivae ad Diversa, nr 23), kurias parapijų kunigai galėtų nuolat aukoti už jiems patikėtus žmones.

Dievas niekada neatsuka mums savo nugaros, neatšaukia savo sandoros su mumis, nors esame dažnai abejingi, šalti ir neištikimi. Dabartinės kančios atskleidžia daugelio širdžių šaltumą ir abejingumą. Turime atsigręžti į Dievą ir melsti jo gailestingumo. Dabartiniais laikais akivaizdus yra dalies visuomenės pasitraukimas nuo Dievo. Ten kur atakuojamas žmogaus prigimtinis seksualumas, šeima, negimę kūdikiai, platinama gender ideologija, kur atliekami gamtos ir žemės pagoniški kultai, netgi Bažnyčios viduje, ten pasireiškia  akivaizdus pasitraukimas nuo Dievo. Yra žmonių Bažnyčioje, kurie vadina žemę mūsų motina, tarsi iš jos mes būtume kilę, tarsi ji būtų mūsų išganymas. Mes ateiname iš Dievo rankų ir Jame atrandame išganymą.

Kardinolas nesupranta, kodėl buvo sustabdytos apeigos ir sakramentai bažnyčiose, kuriose yra pakankamai didelės erdvės, kad būtų galima užtikrinti separacijos reikalavimą. Klausyklas galima aprūpinti apsaugos plėvelėmis, kad būtų galima prieiti išpažinties visiems norintiems. Tai ypač svarbu viruso sukeltos ligos ir mirties akivaizdoje, ypač skubant susitaikyti su Dievu sunkios nuodėmės būklėje esantiems katalikams.

 

Vatikano dekretas Didžiosios Savaitės ir Velykų klausimu

Vatikano Dievo kulto ir Sakramentų kongregacija kovo 25 d.  išleido dekretą, pasirašytą kongregacijos prefekto kardinolo Roberto Sarah, dėl Didžiosios Savaitės apeigų epidemijos sąlygomis.

Velykų data negali būti perkelta, kunigai apeigas turės atlikti be tikinčiųjų dalyvavimo, be koncelebros ir ramybės palinkėjimo. Parapijiečiai skatinami melstis namuose tą valandą, kai parapijos bažnyčioje bus atliekamos apeigos ir taip vienytis dvasiniu būdu, nebent parapija turi galimybę transliuoti kunigo atliekamas apeigas per internetą.

Apleidžiamos visos procesijos, kojų plovimo apeigos, imamos trumposios kai kurių apeigų formos, krizmos Mišios nukeliamos į ateitį pagal galimybę, Didžiojo Penktadienio apeigose kryžių pabučiavimu pagerbia tik kunigas, iškilminguose maldavimuose prisimenami visi sergantieji ir slaugantieji, liaudies pamaldumo elementai perkeliami į Kryžiaus išaukštinimo šventę rugsėjo viduryje.

Mano komentaras. Negalėjimas švęsti Velykų savo esme yra tragiškas reiškinys, kažkoks baisus ženklas, tarsi bausmė ar atlygis, tarsi bloga pranašystė. Tapome sutrukdyti ir atriboti nuo esminio dalyko, lyg išgyvenant jaunosios mirtį per jos vestuves.  Epidemijos laikas atskleidė tikrąjį žmonių dvasinį ir moralinį veidą.

Velykas tikintieji sutiks melsdamiesi ir giedodami prie žydrųjų ekranų, kadangi vyskupai neleidžia realaus dalyvavimo. Nepaisant tokios aplinkybės, reikėtų Velykas švęsti, o savo namus padaryti namų bažnyčia su visais dvasiniais elementais: malda, giesme, įrengiant altorėlį su intronizuotais Jėzaus ir Marijos Širdžių paveikslais, su Velykų simboliais ir papuošimais, kiek tai įmanoma.

Kunigai budi bažnyčiose, todėl dera prisiruošti velykinei išpažinčiai pagal visus atsargumo reikalavimus, kuriuos nurodo vyskupai ir civilinė valdžia. Niekas teneatskiria mus nuo Dievo meilės – net koronavirusas. Gal ši epidemija atskleidė mūsų tikėjimo menkumą ir butinybę jį atnaujinti?

Epidemijos protrūkis kunigų seminarijoje

Visi šv. Petro brolijos seminarijoje Wigratzbade Vokietijoje  dirbantys kunigai ir pusė studijuojančių klierikų apsikrėtė koronavirusu nuo italo kunigo, kuris svečiavosi seminarijoje ir nežinodamas atvežė iš savo šalies ligą. Daugumos sveikata pasitaisė, beliko 10 sunkiai sergančių.

Kovo 14 d. pradėjusi plisti liga privertė visą bendruomenę izoliuotis ir sudarė tinkamas sąlygas ne tik gydytis, tačiau ir pamąstyti, koks trapus ir trumpas yra gyvenimas, kad būtina rūpintis ne tik savo kūniška sveikata, tačiau ir savo sielos amžinuoju išganymu.

Savo internetiniame puslapyje seminarijos atstovas rašė, jog Dievas leidžia blogiui įvykti tik dėl to, kad būtų pasiektas dar didesnis gėris, todėl epidemija paskatins daugelio grįžimą pas Dievą, o jo ištikimiesiems dar labiau sustiprinti tikėjima Tuo, kuris vienintelis gali suteikti prasmę mūsų trapiai  egzistencijai žemėje.

Nuo epidemijos saugantis kryžius – karavaka

XVII-XIX amžiuje katalikiškoje Europoje buvo išplitęs karavakos kryžius, saugantis nuo epidemijos ir užteršto oro. Ilgainiui ši tradicija išnyko, tačiau dar galima jų pastebėti kai kuriuose Lenkijos regijonuose. Jotvingių kryžiaus ordino nariai jį pastatė ir pašventino Kryžių kalne 2013 m.

Daugiau apie tai Šiaulių naujienose: http://www.snaujienos.lt/zmones/5376-v-puronas-apie-karavyk-jotvingi-kryiaus-riteri-ordin-ir-kryi-kalno-reglament.html

Kovo 25 d. popiežius kviečia bendrai maldai

Popiežius Pranciškus kovo 25-ąją, Viešpaties Apreiškimo iškilmės dieną, paskelbė visuotinės maldos koronaviruso epidemijos intencija diena, šaukiantis Dangaus pagalbos ir kartu vidurdienį meldžiantis Viešpaties išmokyta malda – Tėve mūsų.

Tą pačią dieną 18 val. šv. Petro ir Povilo bazilikoje Vatikane popiežius vadovaus bendrai maldai epidemijos įveikimo intencija, perduodamai visuomenės komunikavimo priemonių pagalba.

 

Nuo viruso mirę kunigai Italijoje

Praeitą penktadienį Italijoje mirė 10 kunigų, kurie skubėjo patarnauti sergantiems tikintiesiems teikdami patepimą, šv. Komuniją ir stiprindami juos dvasiškai. Bendras nuo korona viruso mirusių kunigų skaičius Italijoje – jau 50. Daugiausia tai vyresnio amžiaus dvasininkai, tačiau jų tarpe yra du 55 ir 45 metų sulaukę kunigai.

Daugiausia nuo viruso mirusių kunigų yra iš Bergamo ir Lombardijos. Bet ko gero didvyriškiausias buvo kun. Giuseppe Berardelli, Casnigo klebono, pavyzdys. Kai sirgdamas pateko į ligoninę, atsisakė kvėpavimo aparato dėl kito ligonio, kadangi yra didelis jų trūkumas.

Tai paslaptis, kaip Dievas sugeba iš blogio išvesti gėrį, kai savo Sūnaus kančia ir mirtimi atnešė pasauliui išganymą. Liga ir kančia gali tapti akstinu atrasti Dievą ir atsiversti. Tai patyrė jaunas gydytojas iš Lombardijos Iulian Urban (38 m.), kuris grįžo į tikėjimą, išgyvenęs daugybę skaudžių savo pacientų mirčių ir sutikęs ligoninėje sergantį kunigą.

Dar prieš dvi savaites jis buvo ateistas ir juokėsi iš savo tėvų, kurie kas sekmadienį eidavo į bažnyčią į Mišias. Didelę jam įtaką padarė jo skyriuje sunkiai nuo viruso komplikacijų sergantis kunigas, kuris niekuo nesiskundė, tačiau guodė kitus ligonius. Tai 75 metų kunigas, kuris mirė su biblija rankose ir malda lūpose.

Kovo 24 d. Lenkijoje mirė pirmas kunigas iš Zamostės-Lubiešovo vyskupijos Boreckis, Bialopolės klebonas prie sienos su Ukraina. Kunigas buvo sulaukęs 67 metų.

Amžinoji šviesa jiems tešviečia tarp šventųjų per amžius, nes Tu maloningas.

To istorijoje dar nėra buvę – šv. Mišių uždraudimas

Kanonų teisės specialistė Catherine Caridi, kurios interviu pasirodė ChurchMilitant.com puslapyje, neįsivaizduoja, kad šv. Jonas Paulius II leistų kuriam nors dieceziniam vyskupui uždrausti tikintiesiems garbinti Dievą Bažnyčios nustatytu tobuliausiu būdu – šv. Mišiomis. Ji giria Lenkijos vyskupus, kurie leido padidinti aukojamų šv. Mišių skaičių, kad padaugintųmaldas ir tuo pačiu išvengtų spūsčių pavojaus epidemijos akivaizdoje.

Caridi ragina tikinčiuosius oponuoti vyskupams, kurie visiškai uždraudė šv.Mišias ir dalyvavimą jose, nes nuo neatmenų laikų Bažnyčia mokė, kad lex iniusta non est lex – neteisinga teisė nėra teisė, todėl nėra prievolės jai paklūsti. Nei vienam vyskupui nesuteikta teisė uždrausti visas viešas šv. Mišias, nes toks sprendimas būtų negaliojantis  455 kanono mintimi. Visuotinė teisė nesuteikia vyskupams galimybės visuotinai atšaukti viešas Mišias.

Caridi atkreipė dėmesį, jog viešų Mišių uždraudimas yra beprecedentinis įvykis, kurio analogo nerandame istorijoje. Be abejo, Bažnyčios persekiotojai tai darė ne kartą, bet kad vyskupai jas uždraustų – negirdėtas dalykas. Mišių ir sakramentų uždraudimo mastas šokiruoja, todėl galima tai vadinti įžengimu į kažkokią „alternatyvios  katalikybės“ epochą.

Lenkijos kardinolas Višinskis ir kard. Vojtyla nepakluso viešosios valdžios reikalavimams apriboti liturginę ir pastoracinę veiklą. Jie išlieka pavyzdžiu visiems kunigams, kurie Dievo įsakymų klauso labiau nei žmonių. Viduramžiais gyvenęs kardinolas Karolis Boromėjus epidemijos laikais (1575-1576) rengė šv. Mišias atvirose vietose ir procesijas gatvėse, viešas Eucharistijos adoracijas. Kaip paradoksas atrodo dabartinis Milano vyskupas, šv. Karolio įpėdinis, kuris pirmasis uždarė bažnyčias ir uždraudė viešas Mišias Italijoje, kai tuo tarpu niekas neliepė jam to daryti, nebuvo dar jokių valdžios nurodymų.

Caridi pastebėjo, jog protestantizmo laikais Bažnyčia aktyviai kovojo prieš pažiūrą, jog sakramentai nėra būtini išganymui, o dabar vyskupai liepia tikintiesiems žiūrėti Mišių transliacijas iš tolo, ekranuose, kai vien tik kunigai priima šv. Komuniją. Tai panašu į išbadėjusius, kuriems liepta per langą žiūrėti, kaip kiti valgo, ir tuo pasisotinti.

Nuo savęs norisi pridėti pastebėjimą, paskatintą pokalbio su žmonos išsiilgusiu vyru, kuomet dėl epidemijos ji nebegalėjo grįžti iš užsienio. Jis juokaudamas klausė, kad jei vyskupai atleido nuo Dievo įsakymo sekmadienį švęsti laikymosi, tai gal galėtų epidemijos metu atleisti tokius kaip jis nuo šešto Dievo įsakymo? Kad bažnyčioje vis labiau įsivyrauja žmogiškos nuomonės, jau atrodo nebestebina, tačiau kad artėtume prie tendencijos uzurpuoti Dievo autoritetą tokiu atviru būdu, – yra neįtikėtina.

Paveikslėlis iš gloria.tv

Krokuvos vyskupas laimino miestą

Krokuvos arkivyskupas metropolitas Marek Jędraszewski iš šv. Jono pauliaus II šventovės Baltųjų Marių vietovėje iš ten esančio apžvalgos bokšto palaimino Švenčiausiuoju Sakramentu Krokuvos miesto gyventojus, prašydamas miesto globėjo šv. Juozapo užtarimo epidemijos akivaizdoje.

Krokuvos miestą ne kartą siaubė karai, ligos ir badas, todėl miestiečiai meldė šv. Juozapo globos ir ją patyrė. 1715 m. Šventųjų Apeigų kongregacija patvirtino šv. Juozapą miesto globėju.

Atlaidai koronaviruso epidemijos akivaizdoje

Vatikano Apaštalinė Penitenciarija paskelbė papildomus atlaidus tiems, kurie susiduria su naujosios epidemijos tikrove.

Popiežiaus Pranciškaus nutarimas suteikia visuotinius atlaidus sergantiems tikintiesiems, jei atmesdami prisirišimą prie bet kokios nuodėmės, komunikacijos priemonių pagalba dvasiškai jungsis į Šventųjų Mišių auką, Šventojo Rožinio kalbėjimą, Kryžiaus kelio apmąstymą arba į kitas pamaldumo formas, arba bent sukalbės Tikėjimo išpažinimą, Tėve mūsų maldą ir maldą į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, aukodami šį išmėginimą Dievu tikėjimo ir artimo meilės broliams dvasioje, ir, kai tik bus įmanoma, pasiryžę įvykdyti įprastas sąlygas (sakramentinė išpažintis, eucharistinė Komunija ir malda Šventojo Tėvo intencija).

Visuotiniai atlaidai suteikiami ir medicinos darbuotojams, šeimos nariams ir visiems, kurie, sekdami gerojo samariečio pavyzdžiu, rizikuodami užsikrėsti, slaugo koronavirusu sergančiuosius, tomis pačiomis sąlygomis kaip nurodyta aukščiau.

Tomis pačiomis sąlygomis visuotiniai atlaidai dabartinės pandemijos proga suteikiami  tikintiesiems, kurie aukoja Švenčiausiojo Sakramento aplankymą arba eucharistinę adoraciją, arba bent pusvalandį Šventojo Rašto skaitymo, arba Šventojo Rožinio maldą, arba Kryžiaus kelio apmąstymą, arba Dievo Gailestingumo vainikėlį, maldaudami Visagalį Dievą epidemijos numalšinimo, sveikatos visiems šios ligos paliestiesiems bei amžinojo išganymo tiems, kuriuos Viešpats pasišaukė pas save.

Kurie atsidurtų tokiose sąlygose, kur nebus įmanoma gauti Ligonių patepimo sakramento bei Viatiko (Šv.Komunijos prieš mirtį), mirties akimirką tikinčiajam suteikiami visuotiniai atlaidai, jei tik šis buvo tinkamai nusiteikęs ir per visą gyvenimą įprastai kalbėjo kokią nors maldą ( šiuo atveju Bažnyčia papildo tris įprastai reikalaujamas sąlygas). Norint gauti tokius atlaidus patariama pasinaudoti Nukryžiuotuoju ar kryžiumi.

Atlaidų suteikimo dekretas pasirašytas Romoje, Apaštalinės Penitenciarijos rūmuose 2020 metų kovo 19 dieną.