Gyvenimas tarsi Titaniko kelionė. I Advento sekm. C

1912 m. Titaniko žygis per Atlantą būtų pavykęs, jei dispečeris būtų derinęs su krantu ne vakarienės klausimus  atvykstantiems keleiviams, bet rimtai priėmęs įkyrius perspėjimus mažinti greitį ir keisti kryptį, atsidūrus ledkalnių zonoje. Per didelis pasitikėjimas, nekritiškas ir neatsakingas požiūris atvedė į katastrofą. Pagunda pasiduoti fantazijoms ir nenoras blaiviai žiūrėti į gyvenimą būdingas ne tik kasdieniame gyvenime, tačiau ir religijos srityje. Religija gali tapti opiumu, čia tik nedidelis žingsnelis nuo religijos į fantazavimą, į klaidingas pranašystes ir melagingus pamokslavimus, jei nenorima matyti tikrų gyvenimo reiškinių ir suprasti gryno Dievo žodžio.

Kristaus Karaliaus iškilmė. B.

Šv. Augustinas yra sakęs, jog blogis kaip toks neegzistuoja, tai tiesiog privatio bonis – gėrio trūkumas. Galima būtų tarti, kad tamsa yra šviesos trūkumas, o alkis yra maisto trūkumas ir pan. Kai žmogus netenka Dievo – jo egzistencijoje atsiveria įvairiai besireiškianti dvasinė tuštuma, kurią bando užpildyti įvairiais pakaitalais. Jei žmogus nėra pripildytas dieviškų vertybių, kitaip pasakytumei, jog jei Kristus jam nėra karalius, o švč. M.Marija karalienė, tada pamažu jame įsivyrauja trūkumo tikrovė.

Televizijoje išgirdau isterišką šuktelėjimą dėl covid19 epidemijos suvaldymo: kodėl jūs netikite mokslu, ar jūs atsilikę? Kai kada tikiu, kai kada netikiu, bet  Kristumi tikiu labiau.

Ar pasaulio pabaiga, ar išgelbėjimas? XXXIII eil.sekmadienis B

Artėjant advento laikotarpiui bažnyčiose pasigirsta apokaliptinės temos. Yra daug būdų pasauliui pražūti, tačiau juos svarstant nevalia užmiršti, kad Kristus ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų, ateis gelbėti pasaulio per gerųjų atskyrimą nuo blogųjų ir blogio. Persekiojimų išvarginti pirmieji krikščionys taip tikėjosi, kad Jėzus pasirodys nepraėjus tai kartai, todėl užmiršo, jog to atėjimo nežino niekas, išskyrus Tėvą.

Našlės skatikų lobiai. XXXII eil. sekmadienis B

Jėzaus laikais Viduržemio Jūros baseine, ypač Judėjos ir Galilėjos srityse, buvo naudojamos graikiškos, romėniškos, judėjiškos ir kitų aplinkinių šalių monetos. Mažiausio nominalo, smulkiausia moneta buvo graikų leptonas, variokas, kurio pavadinimas reiškė mažą, menką, silpną, ploną. Leptonas buvo mažesnės vertės nei smulkiausias romėnų pinigėlis – kvadransas, kadangi du leptonai buvo verti vieno kvadranso. Greičiausiai šio sekmadienio evangelijoje minima našlė aukojo būtent tuos du leptonus.

Paaukoti Jeruzalės šventykloje buvo galima moterų kieme, kuriame prie jį supančio muro sienos stovėjo trylika aukų indu, vadinamų trimitais. Taip vadinti todėl, kadangi buvo panašūs į didelius grafinus ar ąsočius: viršuje buvo praplatėjimas, tačiau kaklas labai siauras, kad netilptų ranka išimti, o dugnas labai platus, kad daugiau tilptų. Kiekvienas piniginių aukų indas buvo pažymėtas užrašu, kad būtų aišku, kokias aukas ir kur reikia mesti. Būtent į šį kiemą užėjo Jėzus ir stebėjo, kaip žmonės aukoja. Ten jis pastebėjo ir neturtingą našlę.

Pirmieji du aukų indai buvo skirti šventyklos mokesčiui: vienas už einamus, kitas – už praėjusius metus. Kiekvienas suaugęs izraelitas privalėjo į metus šventyklai sumokėti 2 drachmas, t.y. apie 80 eurų dabartine verte. Jėzus tą mokestį sumokėjo už save ir Petrą pastarajam ištraukus staterą iš sugautos žuvies nasrų. Nuo trečio iki septinto aukų indus buvo metamos lygiavertės aukos už purplelius, balandžius, malkas aukurui, smilkalus ir auksinius indus. Aštuntasis aukų indas buvo skirtas aukoms už nuodėmes, bet ten subyrėdavo tiek daug aukų, kad atsiradusį perviršį dėdavo nuo devinto iki dvylikto aukų indus. Į tryliktą aukų indą buvo metamos laisvanoriškos aukos. Panašu, kad neturtingoji našlė aukojo į šį indą, nes aukos suma neatitiko kitų indų paskirties.

Kaip liudija evangelijos tekstai apie darbą vynuogyne, vienos dienos uždarbis buvo vienas denaras, t.y. 128 leptonai. Jei tad mėnesyje dirbama 20 dienų,  vadinasi per mėnesį galima uždirbti 20 denarų. Palyginimui vienas denaras šiais laikais būtų vertas 68 eurus, turint omenyje, kad vidutinis užmokestis Lietuvoje dabar sudaro 1353 eurus į mėnesį. O leptonas būtų 53 centų vertės. Taip išeitų, kad našlės paaukotų 2 variokų vertė šiais laikais būtų maždaug 1 euras. Iš pelenų iškastame Pompėjos mieste rasti vienos šeimos išlaidų užrašai, jog duonos kepalas tada kainavo 64 leptonus, t.y. dviejų našlės skatikų nebūtų užtekę net duonos kampeliui nupirkti.

Jeruzalės šventykla iš aukų turėjo milžiniškas pajamas, tačiau turėjo ir dideles išlaidas šventyklos bei kunigų išlaikymui, apeigų ir ritualinio švarumo organizavimui. Visgi kai imperatorius Vespacianas ir jo sūnus Titas išplėšė Jeruzalės šventyklos lobyną po sukilimo numalšinimo 69 m., iš ten rastų pinigų ir aukso pastatė Romoje liūdnai pagarsėjusį koliziejų, labai prabangų ir sudėtingą pastatą, kuriame sadistiniam romiečių pasitenkinimui buvo masiškai žudomi žvėrys, daromos gladiatorių kovos, užpjudomi, kryžiuojami ir deginami pirmieji krikščionys, nekalbant apie kitus nusikaltusius įstatymui imperijos žmones. Koliziejaus istorijai priskiriami dešimtys tūkstančių pramoginių nužudymų.

Štai kuo materialiai baigėsi našlės skatikų kelias. Galų gale jie buvo panaudoti Koliziejaus statyboms ir žudymams. Bet ar galėjo apie tai žinoti ir to norėti evangelijos našlė? Ar galėjo tai numatyti piligrimai, kad jų aukos bus panaudotos blogam? Juk jie aukojo norėdami padėkoti Dievui, išpildydami Mozės įstatymą, išreikšti savo tikėjimą jo Apvaizda. Neretai gerųjų žmonių įdirbis patenka į blogųjų rankas ir panaudojamas ne pagal paskirtį.

Našlė žinojo, kad Viešpats iki šiol jos neapleido, neapleis ir toliau. Per jos auką atsiskleidė jos tikėjimo vertė: ji atidavė viską, ką turėjo, gal būt tą dieną ji badavo. Panašiai koliziejuje, pastatytame iš šventyklos aukso, buvo nužudyta daugybė krikščionių, kurie visa širdimi mylėjo Dievą ir jam pilnai pavedė savo gyvenimus kaip toji našlė šventykloje.

Vienas bankininkas išreiškė nuomonę, jog našlė neprasmingai išleido pinigus, kad galėjo padėti du grašius į taupomąją sąskaitą ir per 2000 metų, turint omenyje paskutiniųjų 700 metų palūkanų istoriją (vidutiniškai 4-5 metiniai procentai), šiandien ji turėtų beveik vieną decilioną dolerių (dešimt su 33 nuliais). Jūsų žiniai, tiek nėra žemėje smėlio grūdelių. Tokiam samprotavimui tiktų biblijos klausimas: kas iš to žmogui, jei visą pasaulį laimėtų, o savo sielą pražudytų? Vieni žiūri, kaip milijonus padauginti, kiti – kaip žmogiškumą ir dvasingumą.

Bet čia reikia pastebėti, kad ne ubagystė ar turtingumas daro žmogų geresniu, o autentiškas neturtas, t.y. sugebėjimas brandžiai priimti nepriteklių ir turtingumą, nesuabsoliutinant materialių dalykų, neiškeliant jų aukščiau žmonių ir Dievo. Ne tai, ką ir kiek turime, bet kaip turime, yra svarbiausia. Apie dvasiškai brandžius turtuolius sakoma: jie turi pinigų, bet jie turi ir gerų minčių, ką su jais prasmingo nuveikti. Apie dvasiškai nebrandžius turtuolius sakoma, jog ne jie turi turto, bet turtas juos turi.

Vienoje savo novelėje Levas Tolstojus rašė apie vargingai gyvenantį siuvėją, kuris dainavo nuo ryto iki vakaro. Turtuolis nekentė to laimingo žmogaus dainavimo, todėl pradėjo jam mokėti už kiekvieną nedainavimo dieną. Gavęs pinigų siuvėjas nustojo dainuoti, pradėjo nuo ryto iki vakaro galvoti, kur ir kaip paslėpti pinigus, kad niekas jų nepavogtų. Štai kaip laimė buvo pakeista rūpesčiu dėl pinigų. Nelaimingas turtuolis užkrėtė vargšą siuvėją savo nerimu, kaip apsaugoti savo turtą. Ši istorija vaizdingai perteikia esmę, jog yra tokia turtingo gyvenimo vizija, kurioje nebelieka laimės, kuri laimę atima daugybei žmonių.

Su šv. Tomu Akviniečiu Bažnyčia moko, jog teisingai funkcionuojanti visuomenė ir valstybė turi pasirūpinti, kad visi piliečiai pakankamai gautų būtinų materialių gėrybių, kurios reikalingos dorybių praktikavimui, asmenybės vystymui ir savo žmogystės tobulinimui. Šv. Jonas Paulius II nuolat kėlė klausimą apie tai, kad nedidelės dalies asmenų besaikis turtingumas pasmerkia daugybės žmonių gyvenimą ne tik materialiam, bet ir kultūriniam, dvasiniam ir asmenybiniam vargingumui, sudarant sąlygas plisti įvairioms blogio formoms. Yra pagunda negalvoti apie vargą kenčiančius žmones, padaryti neturtinguosius nematomu, nereikalingu, betiksliu visuomenės sluoksniu, nustumiant juos nuo visuomenės ir gyvenimo stalo. Tūlas XIX am. pradžios gyventojas Thomas Karlilas sulygino neturtinguosius su žiurkėmis, nuo kurių reikia ginti aruodus, namus, statant spąstus ir paduodant arseno nuodų, kadangi neturtingieji neturi nieko, ką galėtų pasiūlyti visuomenei. Minėtas imperatorius Vespacianas sakė, jog pinigai nesmirda (pecunia non olet), kai jo sūnus Titas pasibaisėjo mokesčių rinkimu nuo smuklių lankytojų šlapimo kiekio. Karlilo požiūryje į neturtinguosius atsispindi turto sugadinta moralė, apie kurią tegalima pasakyti, jog ji tikrai dvokia pragaro kvapu.

Šios dienos evangelija mums pasakoja apie tyros širdies našlę, kurios auka buvo Dievui maloni ir jai išganinga, Jėzaus išgirta, nes jos atsidavime Jėzus atpažino ir savo meilę, kurią parodė įsikūnydamas, kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus, atiduodamas save savo Tėvui ir žmonėms, kurie supras jo aukos prasmę ir panorės jos dvasia gyventi.

Gyvenimas medumi ir pienu plūstantis. XXXI eil. sekmadienis

Dievo, artimo ir savęs meilės įsakymas yra pagrindinis krikščionių tikėjimo ir gyvenimo principas, kuriuo grindžiami visi sprendimai, tikslai ir planai. Bent taip turėtų būti.

Mozė susieja šio įsakymo įgyvendinimą su gyvenimo sėkme ir laime, kurią vaizdingai išreiškia pieno ir medaus upių simbolis. Jei meilės taisyklė atmetama, tada ima plaukti kraujo ir tulžies upės, kuriose skęsta visuomenės, šeimos ir pavieni asmenys. Mylėti yra gyvybiškai svarbu.

Aš ne ragana, ne eretikė ir ne pagonė. Kūno kremavimas

Nuolat iškyla mirusiųjų kūnų kremavimo klausimas, žmonės susirūpinę, ar katalikų tikėjimas yra palankus šiai praktikai. Klausia, bet ir jaučia atsakymą, kad kažkas čia negerai.

Antai viena mano pažįstama parapijietė iškėlė tokią dilemą: „Atsakykite man, kodėl turėčiau būti deginama (ta prasme, jos kūnas po mirties)? Ar aš esu pagonė, ar aš esu ragana, o gal eretikė? Visą gyvenimą buvau ištikima katalikė, kuri tikėjau Kristaus prisikėlimu, todėl nepageidauju kremavimo, bet prašom palaidoti su šarvojimu ir trečią dieną! Kaip tai atrodo, kaip kokią nusidėjėlę tiesiai meta į pragaro liepsnas (suprask, kremavimo kamerą)“. Pateisinama, kad kaimo žmogaus kalba yra vaizdinga, hiperbolizuota, pilna simbolinių posakių. Visgi jausmas ir požiūris yra aiškūs – sąmoningas krikščionis bodisi kremavimu. Juolab kad ilgus šimtmečius mirusiųjų kūnų kremavimas katalikų tikėjime buvo draudžiamas ir nepraktikuojamas kaip pagoniškas reliktas.

Dabartinis katalikų kanonų teisynas numato katalikiškas laidotuvių apeigas ir po kremavimo, jei prieš mirtį asmuo nebuvo išreiškęs prieš katalikų tikėjimą nukreiptų pažiūrų ir tikslų. Kaip tragikomedijos atvejį prisimenu įvykį Lietuvos tautinio atgimimo metu, kai jau buvo galima laisviau atvykti į šalį. Kažkuris JAV emigracijoje gyvenęs lietuvis pageidavo, kad po mirties jo pelenai būtų išbarstyti Baltijos jūroje saulei leidžiantis. Akivaizdu, kad tai buvo panteistinė idėja, svetima krikščioniškam požiūriui, taip vadinamas „susivienijimas“ su gamta, tėvyne ar dar kažkuo. Tą akimirką, beriant pelenus iš urnos į jūra, netikėtai pakilo stipraus vėjo gūsis ir visų dalyvių plaukai, nosys, akys, burnos, drabužiai gavo vėjo paskleistų velionio pelenų, nuo kurių kiti ėmė čiaudėti, kuriuos teko paskui nupurtyti ir kriauklėje išplauti iš akių ir ausų, kitaip sakant laidotuvės baigėsi kanalizacijoje. Tai pavyzdys, kaip žmonės tampa savotiškų sumanymų pažeminti. Apie kitas pasitaikančias keistenybes nesinori rašyti.

Žvelgiant iš „natūralumo“, gamtos taško, visos žūstančios būtybės gula į žemę: augalai, gyvūnai, medžiai sutręšta, supūna ir tampa energijos, elementų ir materijos virsmo proceso dalimi. Kremavimas gamtiniu požiūriu  panašus į deginamus miškus ar pievas, yra dirbtinis, pritemtas reiškinys, akivaizdus entropijos įvykis, totalus sunaikinimas, kuris yra nesuderinamas su gyvybės paslaptimi, gamtos tikrove. Nekalbant apie didelius energijos ir materijos nuostolius, kurie susiję su kremavimo procesu, užteršiant atmosferą anglies dvideginiu.

Kadaise kapai paprastai buvo įrengiami ant kalnelio ir medžių apsuptyje. Nebuvo visuotinio papročio statyti akmeninių ir betoninių paminklų, nebent tai būtų kažkuo visuomenei nusipelnęs asmuo, todėl kapo kauburėlį žymėjo medinis kryželis. Kai kryželis sunyksta, tuomet jau nebelieka ir velionį atmenančių artimųjų, nelieka praktiškai ir palaikų.

Antai Vokietijoje plinta mada laidoti žmones kapuose-miške, kurie išskiriami tam tikslui. Be jokių paminklų, tik kryželis ir informacinė lentelė prie kauburio, kur būtų galima atvykti pasimelsti. Taip kūnas atiduodamas į žemę, iš kurio ir buvo paimtas, kaip nurodo bibliniai tekstai. Lietuviai savo dvasingumu yra miško žmonės,  ieško jame harmonijos, išgyvena paslaptį, atranda ramybę. Kur daugiau, jei ne miške tiktų kurti kapines ir laidoti mirusiųjų kūnus? Tai būtų kur kas prasmingiau ir oriau, nei pajungti krematoriumą į miesto šildymo sistemą, kaip kad buvo norima padaryti savu metu Švedijoje, bet dėl žmonių pasidygėjimo šildytis numirėlių šiluma, idėjos atsisakyta.

Halloween ar Hollywins (šventasis laimi). Apie dvasinį praregėjimą. XXX eil. sekmadienis B

Šio sekmadienio evangelijos ištrauka pasakoja apie aklojo Bartimiejaus išgydymą prie Jericho miesto. Bet aklumas gali būti ir dvasinis, intelektualinis, ideologinis.

Ar Helovyno šventimas, kai vaikai išsipaišo kraujais, vaizduoja atkarusias mėsas, griaučiais, išsigimėliais ir demonais, nėra dvasinis aklumas, manant, kad blogis gali būti žaismingas ir nekaltas? Helovynas pateisintų Hitlerį, juk jis galbūt žaidė blogiuką ir “netyčia” nukankino milijonus žmonių…

Katalikai tėvai neturėtų leisti vaikų į Helovyno šventę, kad ten jie gautų demonišką inicijaciją. Pasaulyje plinta paprotys į gatvę išeiti pasipuošus šventaisias ir liudyti, kad žmogiškumo civilizaciją kuria ne išsigimėliai piktadariai, bet šventieji.

 

Lichtenšteino arkivyskupas nedarys sinodo

Lichtenšteino arkivyskupas Wolfgang Haas paskelbė, kad savo vyskupijoje nevykdys vyskupijos lygmenio sinodo, kurį prieš savaitę pradėjo popiežius Pranciškus ir daugumas pasaulio vyskupijų.

Jis nuogąstauja, kad sinodo procesas yra per daug sudėtingas ir komplikuotas, todėl gali įgauti ideologinį pavidalą. Be to, diskusijos ir debatai, į kuriuos kviečia popiežius, Lichtenšteine nėra aktualūs, kadangi glaudūs ryšiai parapijose leidžia greitą ir paprastą kontaktą tarp tikinčiųjų ir dvasininkų. Intelektualinis ir dvasinis pasidalijimas visada buvo ir visada išliks galimas visiems, kurie nori ir gali kalbėtis, klausytis ir palaikyti asmeninį kontaktą visuose kasdienio Bažnyčios gyvenimo reikaluose, pasiūlymuose, troškimuose ir idėjose.  Vyskupo užduotis yra įsiklausyti, tačiau ne didelės diskusijos ir ilgi debatai.

Kaip žinia, prasidėjo vyskupijų lygmens pasiruošimas sinodui apie sinodiškumą Bažnyčioje, kurį eilė apžvalgininkų vertina kaip smarkiai biurokratizuotą ir slepiantį tikruosius tikslus, keliantį nuogąstavimus dėl didelio masto chaoso, kuris gali ištikti Bažnyčią netrukus. Tokie įtarimai kyla žvelgiant į Vokietijoje vykstantį Sinodinio kelio judėjimą. Surinktas išvadas nagrinės pagrindinė sinodo komisja, kuri savo nuožiūra interpretuos faktus, segreguos temas ir atsakymus.

Tarybiniais laikais buvo juokaujama, kad socializmas pats sukurdavo problemas, dėl kurių sprendimo skelbdavo karą. Liaudyje sakoma, kad pats muša, pats ir rėkia. Meldžiame Dievo pagalbos, kad dirbtinai iškeltos problemos ir rėkiančiųjų balsai neužgožtų tikėjimo depozito.

Jaunieji karjeristai. XXIX eil. sekmadienis B

Šį sekmadienį toliau pasakojama apie apaštalų konkurenciją. Į priekį išsiveržia apaštaliukai jaunuoliai Jonas ir Jokūbas, kurie taikėsi į postus dešinėje ir kairėje, kaip kad tauta tikėjosi, Mesijui atkūrus Dovydo karalystę.

Tuo tarpu Senojo Testamento fragmentas byloja apie kenčiantį Dievo tarną, kurio teisumas ir kentėjimai išgelbės daugelį. Evangelijos skaitinyje Jėzus kviečia pasaulį keisti ne viešpataujant, bet tarnaujant.

Amerikiečių žurnalistės tyrimas atskleidė Traditionis custodes šaltinius

Laikraštyje „The Remnant” buvo publikuotas žurnalistės Diane Montagna straispnis, kuriame teigiama, jog popiežiaus Pranciškaus dokumentas Traditionis custodes prasilenkia su faktais. Buvo teigiama, jog popiežiaus motu proprio remiasi pasaulio vyskupams 2020 m. išsiųstomis apklausomis. Tikėjimo Kongregacija klausė vyskupus, kaip vertina popiežius Benedikto XVI išleistą motu proprio Summorum Pontificum ir jo suteiktą leidimą laisvai aukoti tridentines Mišias. Neva atsiliepimai buvo labai neigiami, todėl dabartinis popiežius nusprendė paskelbti Traditionis custodes, kurio pavadinimas reiškia tradicijos išsaugojimą, o praktiškai juo buvo stipriai apribota ilgaamžė katalikų tradicija. Tradicionalistų tarpe sklandė ironiškas juokelis, kad prie Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI tradicionalistai buvo patalpinti kaip indėnai rezervatuose, o po Tradicionis custodes pasirodymo jie staiga tapo paskelbti nusikaltėliais ir patalpinti kalėjime.

Diane Montagna pateikė faktų, kurie patvirtina Traditionis custodes atsiradimą nepaisant realių vyskupų atsakymų anketose. Pirma buvo padaryti sprendimai 2020 sausio mėnesį vykusioje plenarinėje Tikėjimo Kongregacijos sesijoje, kurioje aštriai kritikuotas tradicinis pamaldumas, nuspręsta perduoti tridentinės liturgijos reguliavimą kitoms kongregacijoms, kai niekas dar net nekalbėjo apie anketų išsiuntinėjimą vyskupams. Anektos išsiųstos po kelių mėnsių, kai sprendimai buvo jau padaryti.

Žurnalistei pavyko gauti Tikėjimo Kongregacijos raporto kopiją apie vyskupų gražintas apklausas. Apie 35 procentai vyskupų ragino palikti ramybėje Summorum pontificum ir nieko nekeisti. Apie 30 procentų vyskupų pageidavo nedidelių pakeitimų, tačiau bendrai rėmė tolimesnį Summorum pontificum egzistavimą. Apie 60 procentai vyskupų norėjo, kad popiežiaus Benedikto XVI įvesti pakeitimai galiotų toliau. Ypač daug teigiamų anketų ir atsiliepimų atėjo iš Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų, kur tradicinės liturgijos judėjimai ir grupės yra plačiai paplitusios, liudija apie tradicinio maldingumo proveržį ypač jaunimo tarpe.

Dėmesį patraukė faktas, jog keletas vyskupų iš Azijos prašė galimybės mokyti senojo rito seminarijose, kadangi jis įtakoja nuoširdų maldingumą klierikų tarpe.

Deja, didžiosios dalies vyskupų atsiliepimų neišgirsta, apie juos nė žodžio Traditionis custodes dokumente. Diane Montagna teigia, jog iš savo šaltinių Vatikane sužinojusi,  Traditionis custodes visai neatsižvelgė į raportą, kurį paruošė Tikėjimo Kongregacija, remdamasi vyskupų atsiųstais atsiliepimais.

Žurnalistė Montagna skelbia, jog Tikėjimo Kongregacija paruošė dar kitą ataskaitą, kuri rėmėsi ne vyskupų atsiliepimais, ir kurios pobūdis nėra žinomas. Ko gero ta atasakaita ir buvo remiamiamasi ruošiant Traditionis custodes.

Žurnalistė rašo, jog daug negatyvių atsiliepimų apie Summorum Pontificum atėjo iš Italijos, kurios vyskupai ragino visiškai atšaukti minėtą Benedikto XVI dokumentą, net ir tuo atveju, kai tradicinis judėjimas davė daug gerų vaisių ir nešė didelę pastoracinę naudą, atgimimą eilėje vyskupijų.

Kyla klausimas, kas taip galėjo įtakoti Traditionis custodes neigiamą nusistatymą prieš tridentinę liturgiją? Panašu, kad ta radikalia ideologine  terpe yra šv. Anzelmo Popiepiežiškojo liturginis institutas Romoje, kurios ideologiniu lyderiu yra prof. Andrea Grillo. Daug ženklų liudija, jog Traditionis custodes pagrindiniai punktai buvo paruošti jau 2017 m., o vyskupams išsiuntinėtos anketos tebuvo dūmu uždanga, siekiant sukurti kolegialumo ir teisėtumo įspūdį. Tai primena liūdną  propagandinę operaciją, kurios tikslas yra paneigti tikrovę, jog Bažnyčia semia stiprybę iš tradicijos.

Šaltinis: The Remnant

Tarnavimo ir nuolankumo dvasia. XXVII eil. sekmadienis

Santuokos kilmė, apaštalų pavydas vaikams, Jėzaus palaiminimas vaikams – tiek daug įvairių temų paliečiama šį sekmadienį, dar trūktų velykinio ėriuko marinavimo recepto…

Skaitome, jog Jėzus glaudžia vaikus prie savęs ir juos laimina.  Bet 2 Karalių knygoje randame pranašo Eliziejaus prakeikimą vaikams, kuris išsipildė drastiškai: meškos atbėgo iš miško ir sudraskė 42 akiplėšas vaikus…

Pavydas dėl malonės. XXVI eil. sekmadienis B

Jėzus laimina kiekvieną, kuris kovoja prieš blogį ir platina gėrį, bet nuodėmei sutvardyti reikalauja radikalaus apsisprendimo ir veiksmų. Ypač jam skaudūs yra atvejai, kai iš širdžių yra išraunami paskutiniai gėrio ir tikėjimo daigai. Jei žmogus turi nors kažkokio gėrio savo širdyje, tai gali tapti jam išganymo inkaru ir “tramplynu” į Dangų.

Deja, kartais dėl turimo gėrio ir malonės yra pavyduliaujama. Tai yra nuodėmės prieš Šventąją Dvasią viena iš apraiškų. Antai, pradėjus kalbėti apie tėvo Stanislovo šventumą kai kurie nuliūsta, ima pavydėti, bandydami sovietinio teroro auką ir kankinį padaryti nusikaltėliu. Jų motyvas aiškus – jie pavydi kito žmogaus gerumo, kadangi patys yra menkos vertės.

 

Kenčiantis Mesijas. XXIV eil. sekmadienis B

 

Pranašas Izaijas – tarsi svečias iš ateities, Senojo Testamento laikais skambantis evangelijos aidas, skelbiantis, jog Dievo tarnas atėjo kentėti, kad per jo kančią apsireikštų Dievo gailestingumas ir meilė.

Jei tik prasideda kalba apie kančią, mūsų prigimtinė psichika ima šalintis temos ir situacijų. Kokių tik beprotybių neįvyko, kad išvengus kančios temos. Tuo tikslu buvo plėšoma ir Biblija…

“Seilių sakramentas”. XXIII eil.sekmadienis

Dekapolio apylinkėse (dešimties pagoniškų miestų geografiniame centre) Jėzus išgydė kurčnebylį, kurio neįgalumą graikiškasis žodis apibrėžia ir kaip nesugebėjimą rišliai kalbėti, kaip vapėjimą ar net nušnekėjimą. Tas žodis gali reikšti ne tik fizinį, bet ir dvasinį-intelektualinį neįgalumą.

Priemone ir vaistu Jėzus panaudoja savo burnos seiles, jomis patepdamas ligonio lūpas. Sakytum keistoka, bet tikrai ne išimtis žmonių ir gyvūnų elgesyje: įsipjovus pirštą instinktyviai puolame jį laižyti, nes seilės turi kažkokių gydomųjų savybių. Kitaip sakant, Dievo išminties burna gydo kvailysčių, nusišnekėjimų pilną žmogaus burną. „Seilių sakramentas“ tampa malonės ženklu ir tikrove, įdedant į žmogų Kristaus dalelę ir taip  gydant žmogiškąjį neįgalumą. Be to, čia galima įžvelgti ir kitą prasminį niunsą, nes seilės reikalingos virškinimo procesui, bet ne ką mažiau svarbu žmogui „suvirškinti“, pasisavinti Dievo apreiškimą, antgamtines tiesas.

Pagoniškasis Dekapolis, jo centras, kuriame vyksta išgydymas, primena kažkokią geografinę „ausį“ ir “burną“, į kurią ateina Dievo Žodis. Ne tik tas konkretus ligonis, bet ir visa pagoniška aplinka reikalinga išgydymo, prielaidų kalbėti logiškai, protingai, dieviškai.

Šis įvykis labai siejasi su pašaukimu tų, kurie visuomenėje atlieka ausų ir lūpų funkciją, girdėti ir kalbėti: poetais, rašytojais, filosofais, žurnalistais, politikais, dvasininkais. Jei jie blogai girdi ir kalba, tuomet yra didelė tikimybė sukvailinti ir visuomenę, pagal posakį, jog aklam vedant aklą, abu įkrenta į duobę. Antai šiomis dienomis bandoma įteigti, kad žmogus neturi prigimties, kad nėra nuodėmės, melo ar tiesos, kad visa yra tik kultūrinė-menininė, asmeninė saviraiška suprimityvintos  laisvės kontekste.

Mintimis nusikelkime į prieškario laikus, kai Lietuvos „elitas“ važiavo į Maskvą atvežti „Stalino saulės“. Jų tarpe buvo poetė Salomėja Neris, kuri Lietuvą – „gintarėlį ant delno, Baltijos lašelį tą nublankusį“ vežė padovanoti despotui. Kas atsitiko, kad anksčiau idealistė, ateitininkė, pamaldi mergina ir moteris ėmė kurti eiles Stalinui ir partijai? Ji fizinės kalbos neprarado, bet ji ėmė rimuotai kalbėti kvailystes. Kai kurie bando pateisinti jos poezijos turinį formos tobulumu, maždaug, melą ir kvailystę galima pateisinti ir neutralizuoti genialiu  pateikimo būdu. Kalbama, kad prieš mirtį Salomėjos sąžinė prabudo, jos burna atsirišo tiesos išpažinimui ir Dievo garbinimui.

Sovietinės komunistų partijos strategai stengėsi palenkti į savo pusę poetus, rašytojus, apskritai menininkus, kad galėtų meno pagalba efektyviau vykdyti savo ideologijos primetimą. Jie žinojo, kaip papirkti, manipuliuoti jų lūkesčiais. Kaip kad vienas poetas pasakojo, Sniečkus buvo nemalonus žmogus, bet nevengė menininkams įteikinėti gėlių ir dovanų, sakyti pagyrų. Tas, kurio rankose buvo ginklo ir politine galia, kuris persekiojo ir naikino miško brolius, vadintus „banditais“, kuriam bendradarbiaujant į Sibirą buvo ištremti tūkstančiai žmonių, štai teikia gėles, duoda premijas, privilegijas, suvaro tūkstantines  pavargusių darbininkų minias į aktų sales pasiklausyti nomenklaturinių “dainių” poezijos, finansavo jų kūrybos leidybą. Garbės, dėmesio ir įvertinimo ištroškę,   susižavėję dvaro spindesiu menininkai bijojo būti numesti į visuomenės dugną. Juos įkvepė maloningasis budelis, jų ausys gaudė vyraujančios ideologijos vėjus ir lūpos šlovino ideologinius absurdus. Nes kitaip jie nebus  svarbūs ir reikalingi.

Ne kitaip yra ir šiandien. Kiek daug asmenų ir institucijų aptarnauja dabar įsigalėjusią liberal-socialistinę ideologiją. Jei  pritarsi, būsi savas ir naudosiesi privilegijomis: kvies į televiziją, dės straipsnius, darys interviu, galėsi spindėti žvaigždele ar žvaigžde jų sukurtame garsenybių olimpo skliaute, segs medalius, gauti užsakymų, būsi įjungtas į interesų tinklą. Ir taip pamaži dvasiniai kurčnebyliai stengiasi iš kalbos ir temų išmesti prigimtinės ir apreikštos tiesos elementus.

Bet čia iškyla klausimas, ar pašaukta būti Kristaus burna Bažnyčia dalijasi gydančiu tiesos žodžiu, atveriančiu ausis, ar taip pat įsiliejo į vyraujančios ideologijos aptarnautojų gretas?

Kūniška ir dvasinė švara. XXII eil.sekmadienis

Blogis yra pažymėjęs žmonijos istoriją, juo nesistebime, bet jo formos sugeba mus ir toliau šokiruoti. Bet kad gėris nebėra toks geras – štai mūsų dienų didžiausia tragedija. Apaštalas Jokūbas ragina nesusitepti šiuo pasauliu, neflirtuoti su nuopolio kultūra, tačiau jis šiandien būtų priverstas atsistatydinti už “susikaustymą”, nesugebėjimą “apglėbti”, “dialoguoti”,  būti “gatvės kunigu” ir “kvepėti” paklydusiomis avelėmis.

Kunkuliuojantis erotikos katilas

Rugpjūčio 28 d. Bažnyčia prisimena ir pagerbia šv. Augustiną, vyskupą, tiek daug nusipelniusį Bažnyčiai teologą, filosofą ir tiesiog šventą krikščionį. Deja, iki krikšto, sulaukus 33 metų, kaip rašo savo viešojoje išpažintyje – Išpažinimuose, ypač išvykęs studijuoti į Kartaginą, jis buvo „įkritęs į kunkuliuojantį erotikos katilą“. Vėliau jis apgailestavo dėl savo palaido gyvenimo, iš dalies kaltindamas savo pagonį tėvą, kad blogai jį auklėjo ir nepasirūpino jo apženyti dar jauname amžiuje, santuokoje įprasminant ir sukilninant lytinę prigimtį.

Pažvelgus į dabartinės liberalios visuomenės gyvenimą, nesunku pastebėti, kad atsidūrėme „kunkuliuojančios erotikos katile“, kur vis labiau ir atviriau reiškiasi erotizuota kultūra. Tam ypač pasitarnauja interneto ir žiniasklaidos paduodami pavyzdžiai. Ne išimtis yra ir Bažnyčios gyvenimas, kai išgirstame, kad koks Brazilijos vyskupas per internetinę kamerą užsiiminėjo autoerotizmu su paaugliu, o kitas jo kraštietis teigė, jog homoseksualizmas yra Dievo dovana, kai tenka uždaryti ne vieną seminariją (kaip antai st. Poltene Austrijoje ar Orchard Lake JAV), kuri tapo išvirkavimo lizdu.

Vakar Bažnyčia pagerbė šv. Moniką, Augustino motiną, kuri daugybę metų meldėsi už savo paklydusio sūnaus atsivertimą. Jai Augustinas reiškė didelį dėkingumą, pagarbą ir meilę, kad jo klaidžiojimo metais ji buvo šalia, rėmė malda, pamokymu ir pagalba. Monikos asmenyje Bažnyčia mato save, kuri yra tarsi besimeldžianti motina, lydinti paklydusius savo vaikus ir kovojanti už jų išganymą.

Taip sutapo, kad šv. Monikos minėjimo dienos Mišiose skaitėme apaštalo Pauliaus pirmojo laiško tesaloniškiečiams ištrauką, kuri nušviečia skaistumo ir šventumo sąryšį: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Todėl kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią“ (4,3-8).

Ilgaamžiame krikščionybės mokyme ir praktikoje skaistumas buvo viena iš esminių šventumo prielaidų, todėl visi žengiantys išganymo ir tobulumo keliu, pagal savo luomo aplinkybes, turėjo apvaldyti geidulingumą ir vesti tyrą gyvenimą. Tai išreiškia ir liudija ypač gerbtina  skaistumo įžadų ar celibato pažado praktika. Maža to, apaštalas Paulius teigia, jog krikščionies kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė tol, kol jos nesuteršia neskaistumo nuodėmės. Šventosios Dvasios veikimas yra nesuderinamas su išvirkavimu, kadangi vienas kitą paneigia (priklauso, kas labiau vyrauja), prarandant dvasios viršenybę prieš kūną, proto prieš aistrą, atsakomybės prieš trumpalaikius norus. Maža to, paleistuvystė užtraukia „Dievo kerštą“, kuris pasireiškia dvasinio, socialinio, šeimos gyvenimo suirimu ir kitomis negandomis. Liaudyje sakoma, jog Dievas baudžia atimdamas protą, o kai labiau baudžia, tai atima ir gėdos jausmą, tačiau labiausiai žmogus nubaudžiamas einant į viešą paleistuvystę, ja didžiuojantis ir propaguojant. Tai yra žmogaus degradavimo ir moralės dugnas, akivaizdžiai atsivėrę pragaro vartai.

Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina Marija kalbėjo, jog daugiau sielų eina į pragarą dėl neskaistumo nuodėmių, nei dėl kitų nuodėmių. Šv. Tomas Akvinietis teigęs, jog blogų minčių karalystėje karaliauja neskaisčios mintys. Patyręs pasileidėlio gyvenimą šv. Augustinas perspėja apie ypač stiprią ir žalingą seksualinę priklausomybę, kuri „veda į nuodėmingą būtinybę“. Štai kodėl vis labiau reikalaujama įteisinti seksualinę laisvę ir įvairias jos formas. Susidaro įspūdis, kad žmogus nebegali kitaip gyventi, todėl belieka tik pateisinti ir įteisinti jo nuopolio troškimus.

Šv. Mato evangelijoje skaitome Jėzaus palaiminimo žodžius, jog tyros širdies žmonės regės Dievą (5,1-12). Šis teiginys nusako dvasinę ir psichologinę tikrovę, jog neskaistumo aistrų aptemdytas žmogus tampa abejingas ar net priešiškas Dievui (šv. Tomo Akv. teigimu, papuola į odium Dei), apskritai kilnesniems idealams ir troškimams. Nors sakoma, kad žmogus yra capax Dei, tačiau ištvirkavimas padaro, jog jis tampa acapax Dei (neimlus Dievui), acapax ir meilei, ir tiesai, ir kitam žmogui. Didžiausias žmogaus iššūkis, šv. Augustino pavyzdžiu, kas laimės jo gyvenime – kūniškos aistros ar dvasinės prigimties siekiai, patys primityviausi instinktai ar proto ir dvasios gelmė, meilė ar egoizmas? Neatsitiktinai skaistus žmogus gali drąsiai tarti „teateinie Tavo karalystė“, o neskaistus savo širdyje nujaučia visa persmelkiantį konfliktą, kurį pagimdo jo geidulių nesutaikomumas su Dievo karalystės tikrove ir vertybėmis.

Kažkuris krikščioniškas mąstytojas yra sakęs, jog už visus didingiausius darbus ir pasiekimus didingiausias yra skaistumas, nes netyrumas padaro nebeįmanomus didingus dalykus, vien tik beprotiškus padaro įmanomus, o skaistumas išlaisvina protą, valią ir jėgas kilnesnėms vertybėms ir siekiams.