Temos Archyvai: politika

Žodžio laisvė Bažnyčiai

Lietuvoje nebuvo skelbtas ir aptarinėtas (nebent neatsimenu), tuometinio JAV prezidento Donald Trump atšaukta Johnsono pataisa, draudžianti bažnytinėms bendruomenėms užsiiminėti politika ir atvirai remti kandidatus rinkimų metu. Šią žinią prezidentas paskelbė nacionalinių maldos pusryčių metu 2017 m. pirmą gegužės ketvirtadienį Baltųjų Rūmų rožių sode.

1954 m. senatoriaus Lyndona B.Johnsono (JAV prezidentas 1963-69) iniciatyva pasiūlyta ir priimta pataisa draudė religinėms, karitatyvinėms ir akademinėms institucijoms, besinaudojančioms mokestinėmis lengvatomis, atvirai dalyvauti politikoje ir remti kandidatus rinkimuose.

Šios pataisos atšaukimo prašė evangelikai, katalikai, nemažai judaizmo išpažinėjų. Nacionalinių maldos pusryčių metu Trump kalbėjo, jog per daug ilgai federalinė valdžia naudojo tą pataisą prieš tikėjimo žmones, bauginant ir dažnai baudžiant amerikiečius už jų religinius įsitikinimus.

Johnsono pataisa buvo neteisinga, naudojo finansinį šantažą, kad užčiauptų tikinčius žmones. Ji neatitinka pirmosios konstitucinės pataisos, kuri gina tikėjimo ir žodžio laisvę nuo vyriausybės suvaržymų. Žodžio laisvė neturėtų baigtis ties šventovės slenksčiu, todėl reikėjo gražinti religijoms balsą, kuris buvo joms atimtas.

Trump užsiminė, jog apie 50 įvairių religinių organizacijų padavė buvusio prezidento (Obamos) administraciją į teismą dėl tikėjimo ir žodžio laisvės suvaržymo, primetant prieš religinius įsitikinimus nukreiptus reikalavimus, uždedant finansines ir kitokias sankcijas.

Zita Šličytė prieš Lietuvos “homoseksualizavimą”

Kovo 11-osios šventiniame posėdyje Seime signatarė Zita Šličytė pasisakė prieš Lietuvos “homoseksualizavimą”. Dalis posėdžio dalyvių, suprask – remiančių “homoseksualizavimą”, protesto ženklan pasišalino iš salės, nes jų tolerancija nėra tiek išlavėjusi, kad galėtų klausyti nepatinkančių teiginių. Jiems juk tai, ko gero, – švenčiausioji vertybė…

Rusijos patriarchas Kirilas bandė pateisinti Putino pradėtą karą kaip pasipriešinimą prieš Ukrainos ir paskui Rusijos “homoseksualizavimą”, kad nevyktų gėjų paradai ir tos pačios lyties santuokų įteisinimas. Dėl tos priežasties viena Seimo narė Šličytę susiejo su Putinu.

Visgi atviros ir įnirtingos “homoseksualizacijos”, kurią nori vykdyti valdantieji, akivaizdoje nereikėtų atmestinai traktuoti to, ką sakė Rusijos patriarchas. Jis pristato Putiną kaip Dievo tarną ir karį, ginantį biblinę moralę nuo Vakarų moralinio sugedimo. Šis motyvas gali pasitarnauti tolimesnės agresijos tęsimui ir karo pateisinimui. Šiaip ar taip, didesnioji visuomenės dalis nepritaria visuomenės ir teisės “homoseksualizavimui”, todėl galima prarasti jos lojalumą ir pastūmėti link pritarimo patriarchui ir “Dievo tarnui, Jo bausmės vykdytojui” – Putinui.

Senojo Testamento Biblijos Mozės teisynas už sodomijos nuodėmę  liepė užmėtyti akmenimis, o Naujojo Testamento Biblijos kanone esantis apaštalo Pauliaus laiškas aiškiai nurodo, kad sanguliaujantys vyrai su vyrais nepaveldės Dangaus Karalystės. Taigi, ką kai kurie kunigai ar vyskupai bekalbėtų, iš Biblijos žodžių neišmesi ir jie nenurodo, kad turėtų kristi gėlės ir kad būtų žadamas žemiškas ar anapusinis dangus… Žmonija turėjo daug laiko, kad istoriškai ir religiškai išgyventų neigiamas “homoseksualizavimo” pasekmes, kad toji neigiama nuostata atsirastų visuotinėje sąmonėje ir pagrindiniuose religiniuose šaltiniuose. Karo ir krizių akivaizdoje viltis yra moralioje šeimoje, vyro ir moters santuokoje, kuri vienintelė, Dievui padedant, yra atgimimo šaltinis ir fizine, ir kultūrine, ir civilizacine prasme.

Karo Ukrainoje akivaizdoje visuomenė yra įsitempusi ir nervinga, todėl kelti egzistenciškai neesminius ir visuomenę erzinančius klausimus būtų neišmintinga. Kaltinant Putiną prievarta, valdantieji nesusimąsto, jog stumdami “homoseksualizavimo” politiką jie vykdo prievartą prieš didžiąją visuomenės dalį, nuteikia ją prieš save. Susirūpinau išgirdęs vieno pažįstamo pasipiktinimą: “Jau tegul būsim Putino valdžioje, nei iškrypėlių”… Kam provokuoti žmones dabartinės grėsmės akivaizdoje? Juk broliams ir seserims “homoseksualams” iš esmės niekas nepasikeis, nes jie gyvena, kaip jie nori, ir mūsų leidimo neklausia, o prievartinių krentančių gėlių tikėdamiesi, gali išprovokuoti akmenis.

 

“Idi ty n….” klausimu Ukrainos karo akivaizdoje

Ukrainos pasipriešinimo Rusijos agresijai šūkiu tapo keiksmažodis, kurį narsūs ukrainiečiai kariai ištarė kaip atsisakymą pasiduoti. Jame atsiskleidžia drąsa, sąmojis ir sarkazmas beprotiškos didybės ir beatodairiškumo atžvilgiu. Išskirtinės aplinkybės, sakytumei, pateisina išskirtinius žodžius. Bet ar moralu kasdienybėje tą keiksmažodį kartoti?

Tarybinių laikų pabaigoje  vienuose atlaiduose Rytų Aukštaitijoje girdėjau pamokslą, kuriame kunigas draudė keiktis rusiškai, nes visada tai bus nuodėmė, o jei lietuviškai – leido. Lietuviški keiksmažodžiai kalboje atlieka jaustukų ir ištiktukų funkciją, jie neturi tokio žeminančio ir ciniško pobūdžio kaip rusiški. Mūsų keiksmažodžiai daugiau liečia gamtą: rūtele žalioji, rupūže, žalty, po perkūnais ir t.t.

Po 2000 m. teko lankytis viename Rusijos mieste ir užėjus į vieną cerkvę išgirdau dvasininko pamokslą, kuriame jis ragino vartoti rusiškus keiksmažodžius, nes jie neužtraukia kaltės, bet vengti senųjų mongolų Ordos keiksmažodžių, kurie yra neskaistūs, žeminantys moteris, ypač seseris ir motinas. Pasirodo, visi bjauriausieji “rusiški” keiksmažodžiai atkeliavo iš mongolų klajoklių kultūros, taip pat ir tas keiksmažodis “idi ty …”.

Stebint, kaip vyksta agresija Ukrainos atžvilgiu, nenoromis imi galvoti, ką gero davė rytiniams slavams kelių šimtų metų vergovė Aukso Ordai? Iš jos išmoko ne tik keiksmažodžių, bet ir nežmoniško elgesio, tuščių ambicijų, neapykantos ir ypač žiaurumo. Kur eina Rytų ir Vakarų civilizacijų riba? Ją pažymi žmogaus, ypač moters ir vaiko, traktavimas. Ukrainoje tą ribą naikina beatodairiški bombardavimai tarptautinių susitarimų uždraustais būdais, šaudymas į vaikus, moterų ir senelių užspeitimas miestų griuvėsiuose nepaisant  paskelbtų humanitarinių koridorių įsigaliojimo. Krikščioniškųjų Vakarų riba justi ir Rusijoje, jos žmonių širdyse, tačiau ją tiek dešimtmečių buvo siekiama ištrinti, todėl ji ne visada yra aiški, ypač neaiški tapo šiomis dienomis.

Viena garbingo amžiaus pažįstama pasakojo, kad jos močiutė išmokė seną lietuvių pagonių maldelę į perkūną: “Perkūne dievaiti, nemuški žemaičio, mušk gudą kaip šunį rudą”. Už to “gudo” slypi žiaurumu pagarsėję kariai iš rytų, kurie atnešė daug kančių, chaoso, priespaudą ir atsilikimą. Jie visą laiką norėjo išvaduoti mus – nuo mūsų pačių!.. Tą teigia dabar ir ukrainiečių atžvilgiu. Ką gero jie gali pasiūlyti žmogui: korupciją, chaosą, ubagystę, girtavimą ir nihilizmą?

Krikščioniški keiksmažodžiai neegzistuoja, nebent jais laikytume Dievo atlygio ir bausmės palinkėjimus. Meldžiame priešams atsivertimo iš klaidų ir suteikiame pagalbą tai pasiekti tokiomis priemonėmis, kurios tikrai padeda: ne tik malda ir žodžiu, bet ir pasipriešinimu pikta darančiam ir pamokant klystantįjį. Jei neužtenka draugiško žodžio, tada ginklų žvangėjimu ir galios demonstravimu. Ekonominės sankcijos – tai privertimas papasninkauti, kad prablaivėtų protas. Jei Rytų Ordos ribos norės pasislinkti labiau į Vakarus, reikia jas sulaikyti. Keiksmažodžių čia neužteks.

Šildysimės ne dujomis, bet stipriu alumi? Energetinio skurdo grimasos

Vienas klebonas net prisėdo susijaudinęs, kai sulaukė kelių tūkstančių eurų sąskaitos už parapijos  pastatų šildymą dujomis. Praeitais metais vienas dujų kubas kainavo 0,33 euro, o paskutiniu metu buvo jau 1,15 euro. Kaina pakilo beveik 400 procentų. Parapijos priskirtos prie ūkio veiklos subjektų, nors nieko negamina. Daugiausia šildo maldininkus bažnyčiose, kunigų būtus, parapijos mokyklėlių sales, Caritas valgyklų, parapijinių bibliotekų ir panašias humanitarinio pobūdžio patalpas. Privatūs asmenys mokėjo dvigubai mažiau.

Geriau pasigilinus į kainos sudėtį, atrandama, jog didžiąją jos dalį (60 proc.) sudaro EU Emissions Trading System (EU ETS) (ES taršos pardavimų sistemos) uždėti mokesčiai už anglies dvideginio emisiją. ES institucijos priskyrė sau teisę pardavinėti CO2 kiekių leidimus. Maža to, atsiranda apsukrių verslininkų, kurie superka leidimus ir paskui perparduoda brangesne kaina toms šalims, kurioms tų leidimų pritrūksta. Taip ES valdžia pradėjo nuožmią kovą su klimato kaita, o mūsų šalies gamtos apsaugos ministras su sadistiniu džiaugsmu viename interviu teigė, jog kainų didinimu privers piliečius renovuoti namus, atsisakyti automobilių ir pan.

Akivaizdu, kad tokia beatodairiška ES energetinė ir gamtosauginė politika sukompromituos gamtosaugos idėją ir prives prie skurdo. ES priklausančios šalys atsako tik už 8 proc. pasaulinės CO2 emisijos. Lietuva per metus generuoja  5 tonas dvideginio vienam gyventojui, kai Lenkija – 9, o JAV – net 13. Mažą žalą klimatui darančios ES šalys turėtų pajusti taršos mokesčių adekvatumą.

Kai Kazachstane pakilo dujų ir kuro kainos, žmonės išėjo į gatves protestuoti, kilo didžiulis susirėmimas, kainavęs šimtus gyvybių, apie kurias oficialiai neskelbiama. Mūsų kultūroje yra giliai įsišaknijusi pasidavimo ir bejėgiškumo dvasia, neleidžianti garsiau pasisakyti ir paprieštarauti, kai taikos ir gerovės metu ant lygaus pagrindo sukuriamos ekonomiškai nepateisinamos kainos. Maža to, bandoma visuomenę pjudyti išskirtinai prieš Rusiją, kurios manipuliavimas dujų perdavimu neabejotinai prisidėjo prie jų brangimo, tačiau nutylint, kad nemažiau už kainų augimą yra atsakinga ES politika per ETS.

Staiga  didžioji dalis visuomenės, ypač parapijos, priėjo prie energetinio skurdo ir bankroto ribos. Be abejo, gamtos ir žmonijos apsauga nuo klimato šilimo yra būtinybė, išsivaduoti iš Rusijos valdžios šantažo taip pat reikia, tačiau dabartinėje situacijoje reikėtų didesnio lankstumo ir atsižvelgimo į šiaurinę Žemės gaublio dalį apgyvendinusių žmonių natūralų poreikį šiltai gyventi žiemos metu. Tai juk ne kaprizas, bet natūralus poreikis. Reikia saugoti gamtą, tačiau negi sirgsime ir mirsime dėl to nuo šalčio? Gal žiemos metu reiktų uždaryti Lietuvą ir išsikraustyti visiems į Afriką?

Vienuolijų praktikoje viduramžiais, kai dėl atgailos ir neturto sumetimų nešildyti vienuolynai, buvo gaminamas stiprus alus, kurio buvo galima laisvai gerti, kad paprasčiausiai vienuoliai nesušaltų. Kas galėjo pagalvoti, kad gamtosaugos idealu taps senovės laikai, netgi akmens amžius, kai žmogus niekuo nekenkė gamtai. Išties, būtų labai “dvasinga”, taupi ir “svaiginanti” žiema energetinio skurdo laikais…

Valdžios perlenkimai Bažnyčios atžvilgiu

Lenkijos Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Stanislovas Gondeckis straipsnyje “Pastoracija po pandemijos„ įvertino Bažnyčios padėtį po pandeminių restrikcijų, kurias taikė civilinė valdžia Bažnyčios atžvilgiu. Jame jis teigia, jog valstybė vienašališkai uždraudė visus susibūrimus, todėl Mišios ir pamaldos tapo neprieinamos didžiajai daliai tikinčiųjų. Tokio dalyko dar nėra buvę per du tūkstančius Bažnyčios istorijos metų: nei per karus, nei per bombardavimus, nei per epidemijas. Valstybė uzurpavo sau sprendimus, kurie iki šiol buvo tik bažnytinės valdžios kompetencijoje ypač svarbiais atvejais.

Arkivyskupas teigia, jog valstybė pažeidė bažnytinę autonomiją taip smarkiai, kaip niekada nėra pasielgusi praeityje jokia valdžia. Buvo grubiai pažeistos ir konstitucijos, ir konkordato normos, tarsi tie dokumentai neegzistuotų. Valstybė ėmėsi veiksmų, kurie kanonų teisėje primena bažnytinį interdiktą, apimantį visą šalį, draudžiant Mišias, pamaldas, sakramentus. Bažnyčiai buvo primestas veikimo būdas religijos reikaluose, kuris neatitinka Konstitucijos ir Konkordato. Tokiu atveju tikintieji ir davasininkai turi teisę gintis nuo valstybės kišimosi į religinį gyvenimą, o bažnyčios autonomijos teisė turi būti apginta.

Vyskupas tvirtina, kad civilinė valdžia nesitarė dėl savo sprendimų su Bažnyčia, statant ją prieš jau įvykusį faktą, o su Bažnyčia buvo elgiamasi dar blogiau nei su pardavimų verslu, kaip nebūtina gyvybei sritis. Niekada anksčiau valdžios nedrįso uždėti Bažnyčiai tokių drastiškų draudimų, parodant visišką nepagarbą Bažnyčiai ir jos reikšmei visuomenėje.
Vyskupai priėmė tokį valdžios elgesį dėl to, jog nenorėjo sunkioje situacijoje komplikuoti, tačiau, išlaukę tinkamo meto, norėjo atkreipti dėmesį į įvykusius dalykus, kurie reikalauja rimtos analizės ir padaryti išvadas ateičiai, rūpinantis demokratijos gėriu, kurioje pagarba religijos laisvei yra labai svarbi.

Operacija pavyko – pacientas neatlaikė

Toks juokelis sklando tarp žmonių apie mediciną. Aktualizuojant šį posakį dabarčiai galima būtų tarti: karantinas pavyko, bet tauta išmirė arba išsižudė. Prieš kelis mėnesius Lietuvą apskriejo stulbinanti žinia, jog mirčių skaičius padvigubėjo, ir visai ne nuo covid19 viruso.
Nesenai ir Eurostato tyrimas atskleidė neįtikėtiną dalyką, jog šalyse, kuriose ribojimai buvo švelnūs (Švedija, Danija, Norvegija), nors ir žymiai išplito apsikrėtimai covid19 virusu, bendras mirtingumas padidėjo nežymiai, tuo tarpu Lietuvoje – dvigubai, t.y. 100%, nors čia suvaržymais, baudimais, persekiojimais, su galia ir prievarta bandoma suvaldyti padėtį.

Buvęs Didžiosios Britanijos aukščiausiasis teisėjas lordas Jonathan Sumption prieš kurį laiką sakė, jog kai kurių visuomeninių dalykų negalima siekti despotiškos teisės pagalba, kadangi teisei paklūstama ne vien dėl to, kad ji yra teisė, ypač jei ji laužo žmonių gyvenimus, griauna valstybės ekonomiką, laisvės kultūrą turinčią visuomenę, vedant ją į totalitarizmo sąlygas. Sunku pateisinti tokio mąsto suvaržymus, kai 99% apsikrėtusiųjų virusu sėkmingai pagyja.  Besąlygiškai ir su visam išsižadėti laisvės valstybės labui vardan jos duodamo tikro ar tariamo saugumo – neturi prasmės.

Suvaržymai ir su jais susijusios mirtys padeda geriau pamatyti žmogaus prigimtį ir jai nepalankius faktorius. Karantino sąlygomis padidėjo agresijos, depresijų ir jų malšinimo iki mirtino apsinuodijimo alkogoliu atvejų, savižudybių. Liūdesį ir beprasmybę paskatino bedarbystė, ekonominių sąlygų pablogėjimas, bendravimo ir gerų įspūdžių trūkumas, įkalinimas uždarose ir siaurose erdvėse, tūnojimas prie televizorių ir kompiuterių ekranų, negalėjimas ateiti į šventoves ir švenčių užkardymas. Kita vertus, pasirodė chroniškų ligų protrūkis, kadangi dėl apribojimų ir nuogąstavimo sumažėjo besilankančių gydymo įstaigose.

Nors virusas yra mikroskopinis, net nepriklauso gyvų organizmų kategorijai, tačiau “gudrumu” ima pralenkti kai kuriuos žmones, kurie didžiuojasi turėdami dideles smegenis ir išlavintus protus. Bepročiais galima pavadinti tuos, kurie rizikuoja nesilaikydami saugių atstumų, higienos, tačiau bukaprotyste galima vadinti ir tuos atvejus, kai primityviomis priemonėmis bandoma suvaldyti epidemiją, dar labiau susargdinant ir marinant visuomenę. Mišių, koncertų, restoranų, keliavimo, susitikimų su artimaisiais, darbo ir prekybos uždraudimas atskleidžia intelektualinę ir moralinę sprendimų krizę.

Yra toks posakis: jei jau mirt – tai su daina. Tą žmonės ir daro (gyventi džiaugsmingai), bandydami  kai kuriuos neprotingus suvaržymus apeiti.  Žmogui būdingo gyvenimo stiliaus negalima riboti, reikia tik išmokti jį kitaip įgyvendinti, atsižvelgiant į epidemijos sąlygas. Dievas davė žmogui protą, kad padarytų kūriniją sau palankią, kad sugebėtų apgudrauti ir virusą. Mes turime kur kas daugiau priežasčių gyventi pilnavertį gyvenimą nei vengti vien mirties, juolab kad niekas beprasmių karantino dienų nepridės prie gyvenimo, kaip už prastovas nėra mokama alga. Laisvų ir atsakingų žmonių gyvenimas tęsiasi, bandant, o paradoksas, jį apriboti liberalių partijų suformuotai vyriausybei.

Ar vien žmogus kaltas dėl klimato atšilimo?

Ar tikrai žmogus turi pakankamai svertų keisti klimatą, kaip šiais laikais tvirtinama? Gal šis teiginys tėra išgalvotas naujas būdas prasukti verslo planą ekologijos biznyje ir politikoje?

Eilė tyrinėtojų teigia, kad Žemės klimatą lemia trys pagrindiniai procesai: šilumos apytaka, vandens apytaka ir oro masių judėjimas. Saulės teikiama energija yra pagrindinis šilumos šaltinis Žemėje ir lemia visus kitus procesus.

Šiluma pasireiškia kaip spinduliavimas (infraraudonasis) ir kaip dalelių judėjimas, todėl Saulei įkaitinus sausumą ir jūras, jie savo ruožtu išspinduliuoja infraraudonuosius spindulius, kurių dalis palieka mūsų planetą, o dalį sugeria šiltnamio dujos, kurios, savo ruožtu, palaipsniui iš dalies atiduoda šilumą į kosmosą, o kita dalis grįžta į žemę. Reiškinys, kai šiluma sulaikoma atmosferoje ir neleidžiama jai visai pranykti kosmose, vadinamas šiltnamio efektu, dėl to žemės vidutinė temperatūra išlieka 15 C. Priešingu atveju, jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų nebūtų, planetos temperatūra būtų 18 laipsnių žemesnė. Teigiama, kad šiuo metu planetos vidutinė temperatūra šimtmečio bėgyje pakilo iki 18 C. Tai siejama su pramonės šuoliu Vakaruose.

Pagrindinėmis šiltnamio efekto dujomis yra vandens garai, kurie yra atsakingi (įvairiais vertinimais) už 70-99 procentų šiltnamio efekto. Anglies dvideginis, metanas, azoto oksidai ir kitos dujos neturi didesnės reikšmės šiam procesui susidaryti. Kur kas didesnės įtakos,  nei tos mažų kiekių dujos, turi dulkės, kurios kyla iš išsiveržusių ugnikalnių, smėlio audrų, miškų gaisrų, taip pat iš pramonės šaltinių: gamyklų, elektrinių, automobilių, šildymo pečių ir t.t.

Absoliučiai didžiausią, nei žmogaus veikla, įtaką klimatui turi saulės aktyvumas, vulkaninis aktyvumas, vandenynų srovės, vandens garai. Šie faktoriai Žemės istorijoje buvo nevienodai intensyvūs, todėl lėmė ir klimato pokyčius: šilumos ar net karščio laikotarpius keitė atšalimai ir ledynmečiai. Po paskutinio ledynmečio Europoje praėjo 10 000  metų, bet ir jo metu buvo temperatūrinių svyravimų, atšilimų ir atšalimų. Iki XV amžiuje įvykusio  temperatūros pažemėjimo vikingai sėkmingai apgyvendino Islandiją ir Grenlandiją, kurią turėjo palikti į Europą atėjus šalto ir drėgno klimato laikotarpiui: juos lydėjo badas, epidemijos ir neramumai. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje klimato temperatūra buvo pakilusi ne kartą. Antai Snaigupėlės tarpledynmečiu prieš 250-175 tūkst. metų klimatas buvo šiltesnis ir drėgnesnis už dabartinį, vyravo plačialapių miškai, o Merkinės tarpledynmečiu (prieš 130-90 tūkst. metų) oro temperatūra buvo vidutiniškai 2 laipsniais aukštesnė nei dabar, kritulių vidutiniškai 200 mm daugiau. Dabar juntamas atšilimas tėra dar vienas etapas ir epizodas Žemės istorijoje, nuvesiantis į ledynmetį po keliolikos tūkstančių metų.

Stipriausiu faktoriumi išlieka Saulės įtaka Žemės planetai, kuri labiausiai lemia klimato kaitą. Dabartinė žmogaus įtaka klimatui sudaro mažiau nei 1 procentą, pagrindinai išskiriant anglies dvideginį, metaną ar kitas pramonines dujas, o tai yra nereikšminga dalis, todėl anglies dvideginio emisiją reguliuojančios programos, susidaro įspūdis, iš esmės neįtakoja klimato kaitos, nebent ženkliai pagerina gyvenamą aplinką, oro kokybę.

Be abejo, tai negali tapti pasiteisinimu beatodairiškai eksploatuojant gamtą, jos resursus, naikinant rūšis ir gamtines sistemas. Dera atminti (stebint ypač Černobilio apylinkes), jog tiek po meteorų, tiek po vulkaninių ar po žmogaus sukeltų katastrofų gamta išveria ir vėl atgimsta, tačiau žmonės gali žūti, jų gyvenimas tampa labai apribotas ir apsunkintas.

Nereikia išsigąsti ir pasiduoti peršamai nuomonei, jog žmogus yra kalčiausias dėl klimato kaitos. Prievartinis ekologijos ideologijos brukimas veda prie energijos branginimo, skurdo ir kontrolės, kurie smarkiai pablogins žmogaus gyvenimo kokybę, trukmę ir turinį. Kaip Dievą Kūrėją išpažįstantys žmonės mes tikime ir jo globa bei vedimu šioje Žemėje, kuri mums yra tremties ir pasitaisymo vieta, su mėlynu dangumi, žydinčiomis gėlėmis ir paukščių čiulbėjimu.

Kinietiškos santvarkos importas Kovo 11-osios akivaizdoje

Pasaulio rinkas jau senai užvaldė kinietiškos prekės. Retai kada ant perkamos prekės lipduko rasi kitokį užrašą nei Made in China: pradedant klozeto šepečiais, baigiant kompiuteriais. Ūkinių prekių parduotuvės yra užpildytos menkos kokybės kinietiškais (dažnai neilgai tarnaujančiais) pigalais. Užtat Kinijos ekonominė ir karinė galybė, maitinama Vakarų pirkimais ir pramonės perkėlimu į šią šalį, tapo užauginta tiek, kad JAV ir kitos šalys pradėjo kalbėti apie atsiradusį globalinį pavojų.

 

Jau metai laiko pasaulis kenčia nuo kitos kinietiškos eksportinės „prekės“ – tai Covid-19 viruso, atvedusio prie globalios ekonominės krizės ir visuomenių uždarymo. Staiga pasirodė, jog su kinietišku virusu importavome ir Kinijos komunistinės visuomenės santvarką, kuriai budingas asmens orumo negerbimas, kontrolė, persekiojimas, uždarymai, suvaržymai, baudimas, sekimas, o labiausiai – bedievybė. Metų bėgyje išvydome neįtikėtiną pasikeitimą: Vakarų demokratinės visuomenės tapo labiau panašios į Kinijos ar Šiaurės Korėjos, kuriose žmonėms apribota laisvė išpažinti tikėjimą, judėti, bendrauti, prekiauti ir kitaip realizuoti iš laisvės kylantį gyvenimo būdą.

 

Vienu iš laisvės suvaržymo pavyzdžių yra bažnyčių uždarymas ir bendruomeninių apeigų ribojimas. Tai ypač būdinga komunistinių partijų valdomose valstybėse, ir mes puikiai atsimename tai iš netolimos mūsų praeities. Katalikų ir kitų tikėjimų persekiojimas Kinijoje kelia pasipiktinimą nuo seno. Kritikuojame Kiniją, tačiau JAV, Anglijos, Prancūzijos, Airijos ir kiti atvejai parodė, kaip civilinė valdžia įnirtingai ir neadekvačiai ribojo religijos ir apeigų laisvę epidemijos priedanga. Minėtų šalių aukščiausi ar konstituciniai teismai panaikino valdžios beatodairiškus sprendimus ir pareikalavo bažnyčių atidarymo. Staiga pamatėme, jog Vakarų visuomenių valdžios su tikinčiais ėmė elgtis kaip ateistinių komunizmo šalių valdžios.

Kyla klausimas, ar Covid-19 galima įveikti vien autoritariniais veikimo metodais, paremtais pozityvistinio mokslo patarimais? Jei mes esame krikščioniškų įsitikinimų, kodėl į epidemijos klausimą žiūrime vien kaip ateistinio komunizmo išpažinėjai, kurie valdo Kiniją, Šiaurės Korėją, kurie valdė ir mūsų šalį? Net ir dvasininkai pasidavė pagundai epidemijos problemas aiškinti paviršutiniškai ir vien tik žmogiškai, atsižadėdami interpretuoti jas tikėjimo dvasia ir kontekste.

 

Biblinis epidemijos interpretavimas skatina mus pažvelgti į tai iš Dievo suteiktos jo vaikų laisvės perspektyvos, kaip į ženklą, kurį reikia suprasti ne vien moksliškai, tačiau ir dvasiškai bei morališkai. Suabsoliutinant vien technines priemones, kunigams tapus vien kaukių dėvėjimo ar rankų dezinfekavimo žinovais, kažkur pradanginame ir dvasinius atsakymus: gal epidemiją reikėtų spręsti ir malda, atgaila, mūsų poelgių apmąstymu ir pataisymu? Biblijoje pateikiama ilgalaikė išrinktosios tautos patirtis gyvenant su Dievu, gelbėjant ją ir pataisant iš paklydimų. Ar dabar stumiamas gender ideologijos paklydimas nenuves į dar didesnę gamtos ir žmogaus ekologijos katastrofą, nesuardys  Kūrėjo plano ir gamtos struktūros?

Popiežius Pranciškus ragino melstis už kūriniją, kurioje vis labiau įsivyrauja žmogaus moralinio sugedimo bei įvairių ideologijų atneštas chaosas ir naikinimas. Kūrėjas pažįsta savo rankų darbą ir turi galią savo sukurtąjį pasaulį atnaujinti. Biblijoje ir evangelijose minimi Dievo ir jo siųstojo gelbėtojo įvykdyti materialaus pasaulio perkeitimai (ligų gydymas, audros numalšinimas, duonos padauginimas, galų gale prikėlimas iš mirties), skatinantys pasitikėti ir melsti Dievo malonės šiam iškamuotam pasauliui. Gal dabartinė epidemija išmokys mus nebevengti Dievo?

Apaštalas Paulius ragino budėti, kad nebūtume pavergti neteisingo požiūrio, primetamų paviršutiniškų atsakymų, žmonių uždedamų pančių, kad neatsisakytume atsakingos laisvės, kuri yra tikėjimo, meilės, žmogiško orumo,  išgelbėjimo, žmonių gyvenimo bei sugyvenimo pagrindas. Negalime sutikti su kinietiško eksporto išplitimu ekonomikoje, mąstyme, visuomeninėje santvarkoje ir dvasioje, todėl reikėtų iš vyriausybės pareikalauti ir patiems būti budriems, kad laisvės varžymas netaptų norma ir kasdienybe, be to, kasdien pasimelskime už kūriniją ir mus joje.

Šalies laisvė remiasi šeimų laisve. Pamąstymai Kovo 11-osios išvakarėse

Suteikti laisvę ir nurengti paskutinius marškinius – tai didžiausias akiplėšiškumas dirbančių žmonių atžvilgiu, tačiau taip ne kartą buvo atsitikę istorijoje. XVIII am. taip pasielgta su valstiečiais tiek Lietuvos, tiek Lenkijos žemėse, kurias jau valdė carinė Rusija: jūs laisvi nuo pono, galite jį palikti, bet visas jūsų turtas lieka ponui.

Paprasto žmogaus pavergimas ar išnaudojimas buvo vyraujantis reiškinys didžiąją mums žinomos istorijos dalį, neleidęs visuomenėms vystytis, privedęs prie socialinių katastrofų. Paskutiniųjų amžių pavyzdžiais buvo baudžiava ir manufaktūros, kai valstietis ar fabriko darbininkas turėjo sunkiai dirbti, gyveno beviltiškame skurde, buvo žeminamas, mušamas, kentėjo nuo daugybės chroniškų ligų, todėl buvo pertekęs neapykantos, tamsumo, nevilties, o kaip pagrindinį antidepresantą dideliais kiekiais naudojo alkoholį.

Paskelbti laisvę ir atimti paskutinius marškinius – nesuderinami dalykai, tai laisvės paneigimas iš esmės. Šalies laisvė yra įmanoma tada, kai atskiros šeimos turi pakankamą dvasinę, kultūrinę, ekonominę, savivaldos, iniciatyvos ir atsakomybės laisvę, leidžiančią pasiekti visokeriopą gerbūvį, būtiną žmogaus orumo ir autentiško žmogiško gyvenimo išsaugojimui.

Antrankių nuėjimas ir paskutinių batų atėmimas pasireiškia ir tada, kai atlikęs kalėjime bausmę asmuo laisvėje neturi jokio gyvenimiško pagrindo prasmingai įgyvendinti laisvę, todėl jis skatinamas daryti dalykus, kurie jį vėl atveda į teismą ir kalėjimą. Ne iš vieno kalinio girdėjau prisipažinimą, kad laisvėje jis neturi nieko, todėl jam geriau tapti etatiniu kaliniu, nes kalėjime jis turi pastogę, elementarią priežiūrą, nereikia mokėti mokesčių, tiek daug stengtis kaip pasaulyje.

Prie revoliucijų, maištų, neramumų atvedė, komunizmo nelaimę užtraukė ta pati priežastis – paprastų žmonių laisvės varžymas ir atėmimas, paliekant vergavimo ir skurdo sąlygas. Baudžiavos laikais dvarponiai pamažu privertė valstiečius neatlygintinai dirbti pirma vieną dieną savaitėje, o paskui net ir septynias dienas, pasitelkiant savo įrankius ir darbinius gyvulius, atiduodant ponui mokesčius ir prievoles. Fabrikų darbininkai buvo samdomi už vargingą atlygį, nes už vartų laukė būriai, kuriems buvo galima mokėti dar mažiau. Komunizmas pasiūlė mums laisvę, tačiau atėmė nuosavybę, tradicijas, istoriją, kultūrą ir religiją, taip paneigdamas laisvės prasmę ir esmę. Kai komunistų internacionalas bandė įgyvendinti pasaulinę revoliuciją Vakaruose, ten neberado pasekėjų, kadangi vyriausybės spėjo suvokti, kad nesiskaityti su dirbančiais savo piliečiais yra nenaudinga ir net pavojinga. Paprastas darbininkas uždirbo tiek, kad galėtų turėti namus,  baseiną, nusipirkti mašiną, išvažiuoti atostogauti ir aprūpinti šeimą padoriu gyvenimu, todėl jam nebuvo pagundos susigundyti komunistinės laisvės iliuzija, kuri komunistinės ideologijos užvaldytas visuomenes ilgiems dešimtmečiams įkalino dvasiniame, kultūriniame ir materialiame skurde.

Kiekviena brandi šalis turi  daryti viską, kad išugdytų ir suteiktų sąlygas žmonėms išlikti laisvais, kadangi tik laisvi žmonės gali padaryti savo šalį laisvą ir nepriklausomą. Tą laisvę reikia saugoti nuo visų tų, kurie ir vėl bando pavergti ir išnaudoti paprastus dirbančius, sudarančius absoliučią visuomenių daugumą. Šiuolaikinės baudžiavos atsiranda ten, kur nėra užtikrinamas stogas ir teisingas atlygis, kur žmones ima smaugti kreditai, kainos, juodoji buhalterija, nelegalus darbas, didelės prievolės dabartiniams ponams, kurių didžiausias yra valstybė.

Visomis prasmėmis laisvas žmogus kur kas geriau pasirūpina savimi, savo nuosavybe ir šeima. Kai abiejų tautų sąjungos teritorijoje Viduramžiais ėmė vystytis žemės ūkiai, tiekiantys Vakarų Europai grūdus, tūlas Anzelmas Gostomskis (1588) išleido vadovėlį “Ūkis”, kuriame dvarininkams, didelių folvarkų savininkams, patarė visame kame mokytis ūkininkavimo iš valstiečių, kadangi savo ūkiuose jie kur kas sėkmingiau, geriau ir rūpestingiau sugebėjo tvarkytis, todėl vertėsi kur kas geriau nei baudžiaviniu darbu besinaudojantys dvarai. Baudžiauninkų darbo moralė, sveikata ir depresija neleido pasiekti gerų rezultatų, iš jų galėjai sulaukti tik žiauraus smurto protrūkių, kai sukilę prieš savo engėjus ant pagalių nešė nukirstas ponų galvas užsidėję vietoj vėliavų.

Panaši situacija susiklostė Anglijoje, kurioje pradėjo vystytis didelės manufaktūros, atsirado pirmieji taip vadinami kapitalistai. Ištisos apylinkės buvo išvalomos nuo kaimų, kurių gyventojai neturėjo žemės nuosavybės, kad avių augintojai turėtų daugiau teritorijų ganykloms. Minios valstiečių suplūdo į miestus ieškoti darbo fabrikuose. Darbo ir gyvenimo sąlygos buvo tokios prastos, jog didžiąją dalį visuomenės ilgainiui ėmė sudaryti vieni klipatos ir ligoniai. Anglijai įsitraukus į karus iškilo problema gauti  fiziškai ir psichologiškai pajėgų karį, nes tik 20 procentų buvo tinkami karinei tarnybai. Medicinos terminologijoje atsirado sąvoka angliška liga, kuria apibūdinama visa eilė žmogaus susidėvėjimo, fizinio išsekimo ir invalidumo apraiškų.

Angliška liga pasireiškia ir šiais laikais, kai 40-50 metų vyrai, dirbantys savo kilmės šalyse ir ypač emigracijoje, anksčiau laiko susidėvi fiziškai nuo sunkaus darbo ir prastų gyvenimo sąlygų. Ligoninėje sutikau 20-metį vyrą, kuris nuo sunkaus darbo langų firmoje turėjo 3 stuburo išvaržas. Sąnarių, širdies, onkologinės ligos, infarktai, insultai, psichinės problemos yra būdingos ir šių dienų baudžiauninkams. 2010 m. paskelbta statistika atskleidė sunkiai suvokiamą dalyką, jog Lietuvoje tik 20 procentų pirmokų yra visapusiškai sveiki, ir tik 20 procentų šaukiamųjų buvo tinkami karinei tarnybai.

Skurdo, išnaudojimo ir depresijos užkrėsta visuomenė neturi šansų vystytis, nesustiprins ir valstybės, toliau bus skatinama emigracija, kaimo ir darbininkų šeimų degradavimas, demografinės problemas. Nėra kitos išeities, būtina šalies laisvę statyti ant šeimų laisvės pagrindo, kurios būtų pakankamai pasiturinčios, turėtų šeimininkišką mentalitetą, atsakomybę ir orumą.

Dieve, atlygink savo malone tavo tarnui Donaldui

Sausio 20 d. vidurdienį Vašingtono laiku baigėsi prezidento Donaldo Trumpo valdymo laikas. Visą jo audringą kadenciją pažymėjo nesiliaujantis ir įnirtingas demokratų partijos narių bei liberal-kairiųjų žiniasklaidos priemonių puolimas bei kritika. Lietuvos žiniasklaida, ypač LRT, įsiliejo į tą bendrą kritikos laviną, siekdama negatyviai nušviesti jo asmenį ir darbą. Iš paskutiniųjų laidų, kurias teko išgirsti, sužinojau, jog jis nieko gero nepadarė, o jei ir padarė, tai ne tiek jis, kiek jo komanda, arba gal atsitiktinai. Koks iš tiesų buvo 45-asis JAV prezidentas, ką gero yra nuveikęs savo šaliai ir likusiam pasauliui, Lietuvai?

Remdamasis amerikiečių profesoriaus Wayne Grudem iš Arizonos įžvalgomis, norisi pristatyti gausius Donaldo Trumpo nuopelnus ir pasiekimus, kurių nenori matyti susivieniję visų šalių kairieji ir liberalai.

  1. Mums, krikščionims, didžiausias privalumas yra tai, jog Trumpas gynė tikėjimo laisvę, kurią smarkiai suvaržė Obamos administracija. Tai pasireiškė valstybinių ir konfesinių mokyklų galimybių sulyginimu gauti valstybinę paramą; galimybe atleisti iš darbo asmenis religinėse institucijose, kurie savo gyvenimu ir elgesiu prieštarauja religinėms dogmoms ir moralei; religinių organizacijų išlaisvinimu nuo valstybės uždėtų taisyklių, kurios laužo tikinčiųjų sąžines abortų, lytinės moralės ir tos pačios lyties santuokos klausimais. Kolorado valstijos konditeris Jack Phillips sulaukė Trumpo administracijos pagalbos ir apgynė savo teisę atsisakyti teikti paslaugas, kurios prieštarauja jo įsitikinimams (buvo įskųstas ir jo laukė didžiulė bauda už atsisakymą kepti tortus gėjų vestuvėms). Teisingumo Departamentas išleido labai stiprų 25 puslapių memorandumą, kuriame smulkmeniškai gina tikėjimo laisvę.
  2. Trumpas stojo ginti negimusių kūdikių ir atėmė aborto klinikoms valstybinį finansavimą, ypač paaiškėjus faktams, jog abortų klinikos mėsinėja nužudytus kūdikius ir parduoda jų organus bei audinius. Jis suteikė galimybę atsisakyti daryti ar padėti daryti abortą, jei medicinos darbuotojams neleidžia sąžinė ir religiniai įsitikinimai. Trumpas buvo pirmasis prezidentas, kuris dalyvavo parade už gyvybę 2020 m. sausio 24 d.
  3. Amerikiečių verslininkai jam yra dėkingi už Obamos administracijos mokesčių taisyklių ir sumų redukavimą, kai buvo panaikinta 25 000 puslapių taisyklių. Tai atnešė didelį palengvėjimą visai šaliai, padidino žmonių pajamas, sumažino nedarbą iki mažiausio lygio per paskutinius 50 metų.
  4. 2016 lapkričio 11 d. Dow Jones ekonominis šalies indeksas buvo 18,332.74 punktų, o po 3,5 metų jis siekė 27, 898.82, t.y. padidėjo 52%, nepaisant užėjusios covid19 pandemijos. Ypač dėkingi yra JAV pensininkai, nes Trumpo administracija uždėjo specialias apsaugos taisykles pensijiniams fondams, neleisdamas nesąžiningiems vertelgoms jų žlugdyti savo nešvariuose sandoriuose.
  5. JAV armijos biudžetas padidėjo 150 milijardų dolerių per metus nuo 605 milijardų Obamos laikais iki 750 milijardų. Tokiu būdu galingiausia NATO narė sustiprino ir bloko narių apginamumą. Lietuvos kariuomenė trumpo valdymo metu sulaukė karinės paramos už 250 milijonus dolerių. Sugėdino ir paskatino kitas NATO nares pildyti pasižadėjimą skirti 2 procentus nuo BVP kariuomenės išlaidoms, taip sustiprindamas NATO karinę galią.
  6. Prezidentas Trumpas daug pasiekė tarptautiniuose reikaluose. Jo dėka Vidurio Rytuose tapo ramiau, kai eilė arabų šalių pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Izrealiu, susilpnino Irano keliamą grėsmę. Jis smarkiai sumažino ISIS narių gretas, įtaką, nors neįvėlė JAV į jokį naują karą. Obama Ukrainos palaikymui siuntė humanitarinę pagalbą, tuo tarpu Trumpas sudarė galimybes apginkluoti Ukrainą, kad ji galėtus efektyviai gintis nuo Rusijos agresijos.
  7. Prezidentas Trumpas ėmėsi ginti savo šalies sienas nuo nelegalios imigracijos, taip padrąsindamas ir Europos šalis ginti savo teritorijas ir visuomenes nuo nevaldomos ir pavojingos imigracijos, kuri atnešė daugybę teroristinių pavojų.
  8. Trumpas pašalino JAV iš Paryžiaus klimato susitarimo, kadangi tas susitarimas pabrangina energijos kainą tris kartus, sąlygoja bedarbystę ir skurdą. Taip valstijos užsitikrina savo energetinį nepriklausomumą, galimybę eksportuoti savo žaliavą į Europą, siekiant išvengti Rusijos energetinio šantažo.
  9. Amerikos žmonės dėkoja Trumpo administracijai už naujas vandens telkinių naudojimo taisykles, kurios buvo sugriežtintos iki absurdo lygio Obamos laikais; už Obamos lengvųjų automobilių įstatymo pakeitimą ir galimybę naudoti saugius ir ekonomiškus automobilius; už vaistų kainų sumažinimą ir farmacijos įmonių piktnaudžiavimo suvaržymą.
  10. Trumpo administracija sukūrė apsaugą nuo piktnaudžiavimo kaltinant ką nors seksualiniu išnaudojimu universitetų bendrabučiuose. Iki tol bet kuri studentė galėjo be atsakomybės apkaltinti kitą kolegą nebūtais dalykais moteriškojo keršto pagrindu. Maža to, JAV universitetuose užkirstas kelias varžyti žodžio laisvę studentams ir dėstytojams, kurie laikosi konservatyvių ir religinių pažiūrų. Buvo įsigalėjęs reiškinys blokuoti paskaitas, pasisakymus, šaukti ir kelti riaušes, neleidžiant jiems pasisakyti.
  11. Švietimo departamentas gražino vyrų ir moterų tualetus į švietimo ir sporto įstaigas, kad niekas negalėtų piktnaudžiauti transeksualumo motyvu eidamas į priešingai lyčiai skirtus tualetus. Maža to, buvo užkirstas kelias tarnauti kariuomenėje transeksualiems asmenims, kad biologiniai vyrai negalėtų veržtis į biologinėms moterims skirtus tualetus.
  12. Be abejo, JAV visuomenei tapo labai naudingos naujai pasirašytos prekybos sutartys su Meksika, Kanada ir Kinija, reikalaujant subalansuotos prekybos ir atnešant daugiau ekonominės naudos savo šaliai. Trumpo administracija pirmoji ėmėsi varžyti Kinijos ekonominį, politinį, karinį ir intelektualinį piktnaudžiavimą, Kinijai vagiant technologijas ir perimant ištisas industrijas, kėsinantis Kinijai užvaldyti Pietų Kinijos jūros regioną. Vienintelis Trumpas išdrįso pareikalauti iš Kinijos atsakomybės dėl covid19 atneštos žalos.
  13. Trumpo administracija pasirūpino net karo veteranais, kurių reikalams tarnauja specialus departamentas. Kilus skandalui iš pareigų buvo pašalinta 500 darbuotojų, kurie pasižymėjo menka kompetencija ir nusiteikimu padėti nuo karo nukentėjusiems kariams.

Be abejo, visų prezidento Trumpo nuopelnų savo šaliai ir pasauliui nesuminėti. Viena aišku, jo valdymo metu pasireiškė daug originalių ir puikių sprendimų, skiriant teisėjus, redukuojant ir supaprastinant mokesčius, stiprinant kariuomenę, saugant visuomenę nuo abortinio susinaikinimo, suteikiant mokykloms daugiau pasirinkimo ir laisvės, apginant žodžio ir tikėjimo laisvę, silpninant islamo fundamentalistų grėsmę, stiprinant NATO galią ir trukdant pavojingam Kinijos dominavimui, taikant arabų šalis ir t.t.

Donaldas Trumpas buvo tinkamas prezidentas tinkamu metu ne tik JAV, nes jo indėlis dar ilgai jausis ir visame pasaulyje. Valstijos ir tarptautinė bendrija dar pasiges blaiviai mąstančio vakariečio, kuriam brangios Vakarų pasaulio vertybės, valia ir gerovė.

Pasibaigus jo kadencijai, norisi maldoje pasakyti: Dieve, atlygink savo tarnui Donaldui už visa gera, ką padarė gindamas tavo tikinčiuosius, negimusius kūdikius, pasaulį nuo tamsybėse esančių žmonių įsigalėjimo.

Žodžio laisvės erai iškilo grėsmė. Mintys apie big-techų diktatą

Žodžio laisvė nėra visuotine teise, bet privilegija, kurią dalina socialinių tinklų savininkai. Toks faktas paaiškėjo paskutiniu metu, kai Facebook ir Instagram užblokavo JAV prezidentui Donaldui Trampui galimybę naudotis šiais tinklais. Technologiniai oligarchai parodė savo tikrąjį veidą ir ketinimus: turėti absoliučią valdžią, kuri paneigtų bet kokią kitą žemišką ar dvasinę valdžią.

Kažkada prie Harvardo universiteto kompiuterių kiurksantis jaunuolis sugalvoji socialinio tinklo projektą, kuris pasiekė greitą sėkmę. Prie to tinklo prisijungė šimtai milijonų naudotojų, ėmė plūsti milijardinės pajamos. Bjaurusis ančiukas tapo ne gražuole gulbe, bet plėšriu ereliu, kuris pasijuto antžmogiu, aukščiausiuoju teisėju, moderniosios demokratijos tėvu, steigėju ir gynėju, kuris iš savo paternalistinių aukštumų požiūrio ryžosi nubausti JAV prezidentą, išvadintą neveiksniu užsispyrusiu senuku, keliančiu grėsmę naujosios demokratijos vertybėms. Begėdiškas big-techo tūzo antausis skeltas žmogui, kuris nepabijojo pasipriešinti kylančiam neomarksistinėmis-kairiosiomis pažiūromis besivadovaujančių soctinklų ir žiniasklaidos diktatui.

Ne Federalinių Tyrimų Biuras, ne Tėvynės Apsaugos Agentūra, ne policija ar kariuomenė, ne teismas ar parlamentas, bet raudonplaukis Zuckerbergas išdrįso tildyti pareigas einantį galingiausios pasaulio valstybės prezidentą. Kompiuteristo triumfas prieš prezidentą, visam pasauliui paskelbiant, kad tai jis budės valdžių perdavimo procese. Išsipildė šiuolaikinių pranašų žodis, jog soctinklai ir žiniasklaida pretenduoja tapti aukščiausiąja, t.y. metavaldžia, kuri teis ir vertins politikus, tačiau niekas negalės jų vertinti ir pareikalauti atsakomybės. Prieš kelias dienas iš ryto prabudus sužinojome negirdėtą dalyką, kad Facebook jau nebėra instrumentu ir tarpininku, tačiau valdžios instancija, siekiančia valdyti sielas ir protus, idėjas ir laisvą žodį. Turtai ir sėkmė aptemdė vaikino protą, jis ėmė svaičioti apie jam likimo skirtą istorinę misiją – kurti nauja pasaulėžiūra paremtą pasaulį ir pastatyti naują civilizaciją.

Prezidentas Trampas kaltinamas neapykantos ir susiskaldymo propagavimu, tačiau visą penkerių metų jo valdymo laiką mes matėme pastovų liberaliųjų ir kairiųjų pažiūrų tinklų ir žiniasklaidos priemonių nepertraukiamą kritiką, patyčias, persekiojimą ir nuteikinėjimą jo atžvilgiu. Amerikos imperija, kokią iki šiol pažinojome, byra mūsų akivaizdoje. Anekdotai tampa tikrove: Po 100 metų hibernacijos prabudę Putinas ir Trampas čiupo skaityti naujausius laikraščius ir taip juokiasi, taip juokiasi; Donaldas negali patikėti, kad Lietuva turi bendrą sieną su Kinija, o Volodia – kad JAV užvaldė komunistai.

2021 metai prasidėjo su keliom blogom žiniom: covid19 epidemija, ekonominiu nuosmukiu ir soctinklų, žiniasklaidos atviru persiorientavimu į visuomenės, politikos, kultūros, religijos ir visų kitu sričių užvaldymą. Apie tai pasisakė ir Vatikano Dievo garbinimo bei sakramentu kongregacijos prefektas kar. Robertas Sarah, jog dabar mus valdo finansinės ir medialinės jėgos, kurios nurodinėja, ką žmonės turi daryti, į ką tikėti. Jos interpretuoja net ir tai, ką pasako popiežius ir ko moko Bažnyčia. Viso to jau nebeinterpretuoja teologai, bet medijos. O mes nekritiškai leidžiame, kad mus valdytų ir nukreiptų. Mes jau net nebežinome, ką iš tikrųjų pasakė popiežius, kas vyksta Vatikane ir apskritai Bažnyčios gyvenime, nes mes gauname ideologiškai ir priešiškai perdirbtą žinią-melą, vaizdžiai vadinamą melagiena ar angliškai – fakenews. Kad ir tie faktai, jog, pavyzdžiui, Lenkijoje iš 1500 pedofilijos atvejų tik vienas atvejis randasi bažnytinėje aplinkoje. Arba kad ir tai, jog JAV pedofilijos statistikoje religijos aplinkoje įvyksta 5 procentai nusikaltimų (70 procentų – šeimos ir giminės rate, 20 – švietimo įstaigose), ir katalikų atvejai yra tik penktoje vietoje po juidaizmo, episkopalų ir kitų. Bet niekam tai neįdomu, nes tikslas – naikinti ideologinį priešą, kuriuo yra Bažnyčia, tą tikrosios laisvės šauklę ir gynėją amžių bėgyje. Tų liūdnų pavyzdžių yra kur kas daugiau.

Gerokai seniau apie iš medijų kylančius pavojus kalbėjo filosofas Karlas Poperis, kuris persergėjo, jog jei televizija nebus pažabota, ji taps didžiausia grėsme demokratijai, visuomenei ir kultūrai.

Nesenai mus pasiekė pranešimas, jog Google ir Aple korporacijos užblokavo Parler socialinio tinklo aplikacijas. Šis tinklas buvo sukurtas kaip alternatyva kairuoliškų pažiūrų tinklams, ir turi jau 10 milijonų naudotojų, kurių randasi vis daugiau. Dešiniųjų, konservatyvių, krikščioniškų, apskritai sveiko proto vertybių persekiojimas dabartiniuose socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos priemonėse tapo toks akivaizdus ir agresyvus, jog tiek Amerikos konservatyvių pažiūrų piliečiai įsteigė, tiek pats prezidentas Trampas žada inicijuoti nepriklausomų alternatyvių tinklų ir žiniasklaidos atsiradimą, kad visuomenės nebūtų uždusintos tų melo, manipuliacijų ir amoralumo ugnikalnių, kuriais tapo kairuoliškos ir liberalios medijos, spjaudančios savo pavojingas ir nuodingas ideologines ugnis, pelenus ir dujas.

Jau keli metai vyksta akivaizdi visuomenių poliarizaciją, diferencijacija pažiūrų pagrindu, ir tas atotrūkis vis labiau ryškėja. Nepagarba ir nepakanta kitaip mąstantiems, ypač konservatyvių pažiūrų žmonėms, tapo tokia akivaizdi, ypač JAV, jog stumiamiems į visuomenės paraštes nebeliko nieko kito – priešintis. Katalikiškos mokyklos spaudžiamos vykdyti seksualinio “švietimo” programas, vienuolių vedamos ligoninės verčiamos teikti aborto paslaugas, falo formos pyragėlių ar gėjų vestuvėms torto nesutikęs kepti kepėjas yra teisiamas kaip kriminalinis nusikaltėlis ir t.t. Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, jog gėrio ir blogio riba yra ten, kur ją nubrėžia gerieji žmonės.

Žmonės turi teisę žinoti esminę informaciją apie Covid19 skiepus. Atsakymas iš Sveikatos ministerijos

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ IR AIDS CENTRAS

DĖL INFORMACIJOS APIE SKIEPUS NUO COVID-19 LIGOS (KORONAVIRUSO INFEKCIJOS)

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, išnagrinėjęs Jūsų 2021-01-11 ei. paštu gautą paklausimą, pagal kompetenciją teikia informaciją.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2020 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. V-2997 „Dėl Gyventojų skiepijimo valstybės biudžeto lėšomis įsigyjama COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcina organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ aktualia redakcija, skiepijimas nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vykdomas vadovaujantis šiais principais:

  • savanoriškumo (skiepijami tik rašytinį sutikimą davę asmenys ar asmenys, dėl kurių rašytinį sutikimą davėjų įstatyminiai atstovai);
  • etapiškumo (skiepijamos pirmiausia didesnės rizikos grupės);
  • teisėtumo (skiepijimas planuojamas ir atliekamas, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais);
  • ekonomiškumo (skiepijimą organizuojanti asmens sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – ASPĮ) ir skiepijanti ASPĮ turi planuoti skiepijamų pacientų srautus ir dėti maksimalias pastangas, kad būtų panaudotos visos užsakytos COVID-19 vakcinos dozės);
  • racionalumo (siekiama vienu metu paskiepyti didžiausią įmanomą viename kolektyve dirbančių darbuotojų, gyvenančių asmenų ar gydomų pacientų skaičių);
  • atsakomybės (asmens sveikatos priežiūros specialistas, skirdamas COVID-19 vakciną ir atlikdamas vakcinavimą atsižvelgia į COVID-19 vakcinos indikacijas, kontraindikacijas, įspėjimus ir pan. Taip pat minėto Aprašo nustatyta tvarka skiepijamam asmeniui suteikia visą reikalingą informaciją apie COVID-19 vakciną, įteikia pakuotės lapelį);
  • atskaitomybės (skiepijanti ASPĮ atsiskaito už valstybės lėšomis įsigytų COVID-19 vakcinų, skiepijimui reikalingų medicinos pagalbos priemonių bei asmens apsaugos priemonių panaudojimą).

Vadovaujantis Europos vaistų agentūros rekomendacijomis, šiai dienai Europos Sąjungoje užregistruotos trys vakcinos nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos). COVID-19 vakcinos kuriamos laikantis tokių pačių kokybės, saugumo ir veiksmingumo standartų, kaip ir visų kitų
vakcinų atveju. Kaip visų vakcinų, taip ir COVID-19 vakcinų poveikis pirmiausia testuojamas laboratorijoje, taip pat ir su gyvūnais, o vėliau – su žmonėmis, savanoriškai dalyvaujančiais klinikiniuose tyrimuose. Nei vienoje iš trijų registruotų COVID-19 vakcinų sudėtyje nėra abortuotų embrionų ląstelių ir vakcinos gamybos procesuose šios ląstelės naudojamos nebuvo. Dėl etinių principų vakcinoms gaminti stengiamasi pasitelkti ne žmogiškos prigimties ląsteles.

Vakcinos nuo COVID-19 ligos yra imuniniai vaistiniai preparatai, kuriais siekiama užkirsti kelią naujo koronaviruso SARS-CoV-2 sukeltoms ligoms, sukeliant imuninį organizmo atsaką ir tokiu būdu padedant išvengti COVID-19 ligos, sukeltos SARS-CoV-2 viruso. Apie vakcinų nuo COVID-19 ligos veikimo principus galite rasti Valstybinėje vaistų kontrolės tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos internetinėje svetainėje:

farmacijos kompanijos „AstraZeneca” kartu Oksfordo universitetu sukurtos vakcinos nuo COVID-19 ligos veikimo principas https://vvkt.lt/index.php72928397620 .

 

Šis ministerijos atsakymas yra atsakymas į žemiau parašyto straipsnio nuogąstavimus.

Ir bažnytinėje, ir civilinėje srityse girdime, jog skiepijimasis yra kiekvieno asmens pasirinkimas, remiantis savo sąžine. Daug diskusijų ir pasipiktinimą sukėlė faktas, kad kai kurių firmų skiepai buvo paruošti naudojant abortuotų kūdikių kamieninėmis ląstelėmis. Tuo pačiu teigiama, kad ne visi skiepai buvo gaminami naudojantis technologija, kuri pasitelkė žmogaus biologinę medžiagą.

Žmogaus kūno naudojimas pramonės tikslams primena nacių laikus, kai iš koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių kūnų buvo gaminama įvairi produkcija: iš plaukų – pagalvių užpildas, iš kaulų – želatina, iš odos – batai, piniginės, iš riebalų – muilas ir t.t. Be to, gyvi žmonės (tarp jų ir vaikai) buvo naudojami įvairiems medicininiams bandymams. Tai nesuderinama su žmogiškumu, žmogaus orumu ir jo esminėmis teisėmis.

Iš Vatikano Tikėjimo ir Mokslo kongregacijos paskelbto išaiškinimo taško žiūrint, abortuotų kūdikių medžiagos pagrindu pagamintų skiepų  atžvilgiu kyla trijų tipų atsakomybės (tuo pačiu moralės) ir laipsniai: 1) sunki atsakomybė, kai abortas siekiamas planuotai kaip tikslas arba priemonė; 2) sunki atsakomybė, kai naudojama biologinė abortuotų kūdikių medžiaga, siekiant pagaminti skiepus (taip pateisinant abortus ir siekiant naudingo efekto); 3) sąlyginė ir maža atsakomybė tų, kurie naudojasi tomis vakcinomis.

Taip išeina, jog nėra kaltės tiems, kurie priešinasi abortams ir pramoniniam žmogaus biologinės medžiagos panaudojimui, kadangi jie nedalyvauja gamybos procese, nors, siekdami sau sveikatos ir išsaugoti gyvybę, naudojasi minėtais skiepais. Moralinė kaltė atsirastų tuomet, jei būtų palaikoma tokių skiepų gamybos idėja, procesas ir taikymas, nors yra sąlygos ir galimybės naudoti skiepus, kurie yra moraliai nepriekaištingi.

Praktiškai sunku yra protu pripažinti vieną nuostatą, o veiksmais vykdyti priešingą. Jei nepripažįstam aborto savo širdimi ir protu, tai ir veiksmais nedarome nieko, kas jį pateisintų. Tai reiškia, jog asmenys, dėl religinių ir etinių priežasčių nenorintys priimti moraliai ir etiškai “nešvarių” skiepų, turi teisę reikalauti kiekvieno tipo ar gamintojo vakcinos atžvilgiu deklaracijos, išaiškinimo, jog jų pagaminimui nebuvo naudota nužudytų kūdikių biologinė medžiaga, ir reikalauti  alternatyvių vakcinų, kurios neprieštarauja žmonių sąžinei ir įsitikinimams. Kaip sakė Kazachstano vysk. Šneideris, ne tik jis, bet ir kiti tikintieji, neketina į save įsileisti nužudyto kūdikio kūno dalelės, kadangi tai būtų materialus dalyvavimas aborto nuodėmėje.

Kiek tenka girdėti, didžioji dalis žmonių nuogąstauja ir neketina skiepytis, kadangi yra daug neatsakytų klausimų, kurių kelis galima paminėti:

  1. Esminis išlieka abortuotų kūdikių pasitelkimas skiepų gamybai – kurių kompanijų ir pavadinimų skiepai yra pagaminti tokiu būdu?
  2. kodėl skiepų gamintojai neprisiima atsakomybės dėl skiepų neigiamų padarinių?
  3. kurių kompanijų skiepai yra tikri skiepai (naudojant negyvus ar labai susilpnintus virusus), o kurių “skiepai” – tai tik dalis virusų ar gyvūnų genų (primena genų terapiją bet ne skiepijimą)? Ar per tai mes netapsime GMO – genetiškai modifikuoti organizmais?
  4. paprastai naujam skiepui ištestuoti reikia apie 7 metų, tad kokią grėsmę kelia vos kelis mėnesius testuoti skiepai ir ar sąžininga bandymų poligonu daryti ištisas visuomenes?

Jei didžioji dalis žmonių boikotuotų iš abortų kilusius skiepus, tuomet būtų sutrukdyta įsigalėti pavojingai praktikai naudoti žmogų kaip medžiagą pramoniniams tikslams, tendencijai sudaiktinti žmogų ir menkinti jo prigimtinį orumą.

Skiepai nuo covid19 – iš nužudytų kūdikių

Nesenai keli vyskupai paskelbė viešą laišką „Apie moralinį neleistinumą skiepų, pagamintų iš abortuotų žmogiškųjų vaisių” (Kazachstano vyskupai Atanasius Schneider, arkiv. Tomasz Pet, arkiv.  Jan Paweł Lenga, Rygos – kard. Janis Pujats, JAV – vysk. Joseph Strickland), kuriame nori persergėti žmones dėl covid19 ligai skirtų skiepų, kadangi jų pagaminimui buvo naudojami nužudytų aborto metu kūdikių kūnų audiniai. Tokie skiepai yra moraliai blogi ir priimantys tokius skiepus „bus pažymėti” dalyvavimu dideliame blogyje, kuriuo yra abortai.

Jei dvasininkai agituotų priimti tokius skiepus, tuomet atsirastų pretekstas abortų šalininkams ir darytojams kalbėti, jog nors Katalikų Bažnyčia radikaliai priešinasi tam blogiui, bet kažkiek pritaria kai kuriose aplinkybėse.

Vyskupai klausė,  kaip mes galime būti priešingi abortams, jei pritariame tokiems skiepams, kurių atsiradimui žudomi vaikai? Niekas nereikalauja stabdyti šio reiškinio ir tai yra pavojinga, todėl penki vyskupai pirmieji prabilo, jog reikia sustoti, kad nebūtume kalti dėl tų kūdikių kraujo.

Vyriausybės ima mokesčius, finansuoja tokių skiepų gaminimą ir pirkimą, darydamos visus piliečius netiesioginiais aborto blogio dalininkais, tačiau tai jos daro be mūsų žinios ir mums neturint įtakos, „vogdamos pinigus“ iš mokesčių blogiems tikslams.

Vysk. A. Schneider sakė negalįs įsivaizduoti, kad galėtų priimti į savo kūną skiepą, padarytą iš supjaustyto aborto metu kūdikio, kad turėtų naudos savo sveikatai. Net ir tolimos sąsajos su tokiu skiepu yra nepriimtinos katalikui. Vėliau Bažnyčios istorija paminės, jog tik keli vyskupai pasipriešino ir kad geri žmonės pasidavė skiepų propagandai dėl nežinojimo, buvo akli, tačiau materialiai bendradarbiavo šioje piktadarybėje.

Netrukus, gruodžio 21 d., skiepų moralinę vertę įvertino Tikėjimo mokymo kongregacija, kuri, popiežiui Pranciškui pritarus, paskelbė notą, jog „gali būti naudojamos visos saugiomis ir veiksmingomis pripažintos vakcinos, net jei vakcinų kūrimui naudotų ląstelių kilmė yra susijusi su praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje darytais abortais, šių vakcinų naudojimas nereiškia nei pritarimo abortui, nei bendrininkavimo“. Notoje primenama, kad šis klausimas jau buvo nagrinėtas kituose oficialiuose  dokumentuose – 2005 m. Popiežiškosios gyvybės akademijos pareiškime, 2008 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcijoje „Dignitas personae“ ir dar viename Popiežiškosios gyvybės akademijos pareiškime, paskelbtame 2017 m.

Tikėjimo mokymo kongregacija neturi kompetencijos vertinti vakcinų nuo COVID-19 saugumo ir veiksmingumo, tačiau nori įvertinti moralinius aspektus ar galimas abejones, susijusias su tomis vakcinomis, kurioms sukurti buvo panaudotos ląstelių linijos, išvestos iš audinių, gautų iš dviejų septintajame dešimtmetyje darytų abortų. Šiam klausimui skirtoje instrukcijoje „Dignitas personae“, kurią 2008 m. patvirtino popiežius Benediktas XVI, buvo kalbama apie skirtingus atsakomybės laipsnius tų, kurie sąmoningai moksliniuose tyrimuose naudoja neteisėtais būdais gautas ląsteles, ir tų, kurie neturi sprendimo galios. Jei nėra galimybės būti paskiepytiems „etiškai nepriekaištinga“ vakcina nuo COVID-19, yra morališkai priimtina skiepytis ir ta vakcina, kurios sukūrimui buvo naudotos ląstelių linijos, gautos iš embrionų. Tam, kas skiepijasi tokia vakcina, gresia labai nedidelė rizika būti aborto bendrininku, ypač žinant, kokį didelį pavojų kelia COVID-19 sukeliančio viruso plitimas.

Neturime moralinės pareigos skiepytis. Sprendimas turėtų būtų priimamas visiškai laivai, tačiau turėtume atsiminti ir mūsų pareigą siekti bendrojo gėrio. Dabartinės pandemijos sąlygomis, kai nėra kitų priemonių epidemijai sustabdyti, skiepijimasis ir reiškia bendrojo gėrio siekimą. Tie, kurie dėl sąžinės atsisako skiepų, pagamintų, jų įsitikinimu, neetiškais būdais, privalo kitais profilaktikos ir atsargaus elgesio būdais stengtis, kad netaptų infekcijos platintojais.

Žmonių sielos karantino sąlygomis – tarsi vištos narvuose

Niekada neperku kiaušinių, kuriuos sudėjo dideliuose paukštynuose ir narvuose laikomos vištos. Ne vien dėl ekologinių, kūriniškųjų paskatų, bet ir dėl simbolizmo. Kaip apgailėtinai atrodo narvinės vištos palyginus su laisvai po kiemą bevaikščiojančiomis. Didelis egzistencijos skirtumas toms būtybėms, kurių egzistavimas yra toks trumpas.

Bet tai yra ne vien apie vištas, bet apie žmogų, kuris pavergė kūriniją, ją maksimaliai išnaudoja savo poreikiams, beatodairiškai eikvoja, griauna, neleisdamas jai džiaugtis jos specifiniu gyvenimu. Su tokiu požiūriu žmogus žvelgia ir į kitą žmogų.

Koks netikėtas sutapimas, kad pandemijos laikais žmonės tapo uždaryti miestų betoniniuose karstuose tarsi vištos narvuose. Internetinių komentarų stilius išduoda, jog nelaimingo lygis ėmė augti, žmogaus dvasinė “produkcija” suprastėjo, tarsi narvuose laikomų vištų kiaušiniai, pažymėti streso ir egzistavimo skurdumo.

Išeities tašku pasirinkus vištų ir žmonių sugretinimą, galima eiti dviem keliais: laikyti žmogų protingu gyvūnu arba įkūnyta siela. Nuo atsakymo, kas yra žmogus, randasi konkrečios praktinės išvados ir realus taikymas gyvenime.

Biologinės evoliucijos šalininkai, įvairaus plauko mokslininkai, Dievo egzistavimą atmetantys asmenys nuolat bando primesti savo teoriją ir viziją, kurioje žmogus matomas vien tik kaip gyvūnas, turintis labiau išsivysčiusias smegenis. Jie nenori pripažinti aukštesnės, kilnesnės, vertingiausios jo prigimties dalies – dvasinės, protingosios, amžinos sielos. Jei žmogus vien tik protingas gyvūnas, tada ima vyrauti kūniškumas, instinktai, žemiškos vertybės, mokslinis-materialus interpretavimas. Jei žmogus yra vien tik gyvūnas, tuomet agresyvesni gyvūnai ima žudyti kitus gyvūnus, dargi masiškai, kaip tai vyko bedieviškų politinių sistemų terpėje.

Kyla didelė grėsmė, kad pandemijos akivaizdoje valdžia ims žmogų traktuoti kaip gyvūną, kurį reikia izoliuoti, kuriam užteks kažkiek maisto ir tegul lindi urvu ar narvu tapusiuose namuose. Su žmogaus kaip gyvulio traktavimu susiduriame kartais ligoninėse, kai sunkiai sergantiems kliudoma pasinaudoti dvasią stiprinančiomis priemonėmis – sakramentais. Galų gale, nuo covid19 infekcijos mirusių kai kurie jau net nebelaidoja, tačiau pakasa po žemėmis be jokių ritualų kaip organines atliekas, ne žmogui būdingu būdu. Žmogaus sugyvulinimo tendencija galima laikyti draudimą dalyvauti Mišiose, švęsti Kalėdas.

Daugumas Europos valstybių griežtus karantinus įves po Kalėdų, po šeimų susitikimo prie šventininio stalo, po Kalėdinių Mišių, nes tai uždrausti, kaip sakė D. Britanijos premjeras, būtų nežmoniška. Yra daug būdų saugiai tai padaryti. Kai kuriems  jų tai bus paskutinio artumo ir atsisveikinimo akimirkos, kadangi epidemija gali tapti žemiškosios kelionės pabaigos priežastimi. Ar žmogui jau nebereikia tokios galimybės?

Dar lapkričio pradžioje Norvegijos premjerė Erna Solberg per televiziją kreipėsi į piliečius, kad jie anksčiau laiko pasidabintų namus girliandomis, lemputėmis, kad nebūtų taip liūdna ir nyku. Žmogui neužtenka techninių sprendimų, nes būtina suprasti jo sielos veržimąsi į tiesą, gėrį, grožį, Dievą, link kitos sielos, prasmės, kūrybiškumo ir nuotykių. Karantino būtinybę įsako žmogaus kūniškumas, tačiau jo dvasiškumas tuo negali apsiriboti. Čia reikia lankstaus ir kūrybiško požiūrio, ieškant būdų, kaip protingoji siela galėtų apgudrauti aklais instinktais besivadovaujantį kūną ir nuolat ją įkalinti siekiančią materiją, idant dvasia išliktų materijos forma, o siela – kūno forma, bet ne atvirkščiai.

Šv. Rašte atrandame tvirtinimą, kad žmonės yra tarsi dievai, tačiau turi mirti kaip gyvuliai. Jie yra sukurtieji dievai pašaukti viešpatauti drauge su Dievu, bet ne patys vieni. Ypač bedievybės logikoje žmogus statomas į dviprasmę prieštarą: vieną vertus Dievas yra atmetamas ir žmogus yra statomas į jo vietą (demokratijos, individualizmo, diktatūros, valdžios ir kt. būdu), kita vertus, žmogus laikomas gyvuliu. Susidievinęs žmogus tuo pačiu laiko save gyvuliu. Tų nesąmonių neįmanoma suprasti. Visgi krikščioniškos mąstysenos žmonės nuogąstauja, kad būdami sukurti į Dievo paveikslą ir panašumą, turėdami prigimtinį orumą, būdami dvasinėmis būtybėmis nenuskurdintų savęs, kaip kad nuskurdinamos besielės gamtinės būtybės uždarius jas ankštuose narvuose ir tvankiuose tvartuose.

 

Vokiečių kardinolas gina Lenkiją nuo Vokietijos

Vokiečių katalikų portalas kath.net patalpino pokalbį su buvusiu Tikėjimo Kongregacijos prefektu kardinolu Gerhard Ludwig Müller, kuriame jis pakomentavo dabartinius aktualius įvykius Bažnyčioje ir politikoje.

Jo manymu, Lenkija jau nuo senų laikų yra galingų finansinių ir politinių Europos ir Amerikos nukrikščioninimo kampanijų taikiklyje. Dvasininkų nusikaltimai – tai tik žaidimas jų rankose, kadangi jie propaguoja tai, dėl ko kaltina dvasininkus, pavyzdžiui, homoseksualizmą, kurį klaidingai pristato kaip santuokinį ryšį, ir kuriam tarsi kaip dovana priklauso neteisėtas įsivaikinimas.

Dėl protestuojančių prieš demonstracijas dėl perdėtų priemonių apsisaugant nuo koronaviruso bus neišpasakytai įsižeidę, bet tuos, kurie atmetę saugumo priemones protestuoja už teisę į abortus Varšuvoje, laikomi laisvės herojais. Tai akivaizdus liudijimas, kaip kovojama prieš „tautinį-konservatyvų režimą”, kuris turi legitimę demokratinę vyriausybę. „Ekspertai iš Vokietijos“ tuos protestus laiko pagrįstais, tačiau užmiršta apie 6 milijonus lenkų, kuriuos vokiečiai nužudė Lenkijoje, laikant lenkus žemesnės rūšies žmonėmis o save nepagrįstai išaukštinant.

Kardinolas Müller teigė, jog vokiečių politikai ir žiniasklaida laikosi savo įsivaizdavimo apie Lenkiją kaip nedemokratinę šalį, tačiau taip jie įžeidžia kiekvieną, kuris pažįstą tą kraštą ir jos žmones, ypač tuos, kurie istorijos pamokų metu nemiegojo.

Nenorima nieko žinoti apie Lenkijos kančias ir pastangas siekiant laisvės ir demokratijos, vaduojantis nuo visiškai nedemokratinės Vokietijos, pradedant nuo Fridriko II Prūsiečio, Bismacko ir baigiant Hitleriu. Jie nenori žinoti apie lenkų pionierišką rolę sugriaunant geležinę Europos uždangą 1989 m., tačiau nori prievarta padaryti laimingus vakarietiškomis vertybėmis: abortais kaip moterų teise, vyresnių ir sergančių asmenų eutanazija, ankstyva vaikų seksualizacija ir santuokos degradavimu iki bet kokių seksualinių santykių.

Kardinolas kritiškai atsiliepė apie kai kuriuos žiniasklaidos darbuotojus, kurie piktinosi Jono Pauliaus II mokymu, o dabar bando naikinti jo atminimą, kadangi jie visada nekentė katalikų bažnyčios. Jiems palankius neva katalikus žurnalistus jie vadino „kritiškai mąstančiais“. Tuo tarpu buvo tyla apie McCarrick, su kuriuo kasdien turėjo reikalų. Nieko nematė, negirdėjo, nežinojo, nieko Romai nepranešė. Tai kaip popiežiui per 10 000 kilometrų įžiūrėti vilką avies kailyje, kuris dešimtmečiais griovė žmonių likimus?

Tik Dievas teisia po mirties, o mums svarbu yra tai, ko išmokome ateičiai. Vyskupais turi būti paskiriami asmenys, kurie turi solidų charakterį, yra intelektualiai gabūs reprezentuoti katalikų tikėjimą, kurie nori tarnauti Kristaus Bažnyčiai ir nesivadovauja kvailomis ambicijomis. Netinkami yra tie, kurie pataikauja popiežiui ar jo institucijų vadovams, kurie yra susiję su nusikaltėliais asmeniniais ryšiais, draugystėmis, todėl yra siūlomi kandidatais vien dėl to, jog turi pažintis ar kažkuo pasitarnavo. McCarrick jau yra praeitis. Turėkime vilties, jog nebebus gaminamos bombos, kurios sprogs po trisdešimties metų kitų rankose.

Bažnyčiai trūksta Jono Pauliaus II. Jis buvo drąsus, aiškus, nepalaužiamas, ištikimas Kristui ir įsitvirtinęs maldingume į Mariją. Šia prasme jis buvo mums sektinu pavyzdžiu. Jis buvo uola ir stiprino brolius (Lk 22,32). Buvo galima juo remtis. Jis sustiprino daugelį kunigų jų taip reikalingoje tarnystėje. Jonas Paulius II viską padarytų ir šiandien, kad kunigai nebūtų gąsdinami kaltinimais dėl klerikalizmo ir rigorizmo. Dėl atskirų individų nesėkmės Bažnyčioje, valstybėje, bendruomenėse ar didelėse organizacijose negalima kaltinti visos grupės. Tokie metodai buvo naudojami totalitariniuose režimuose, vykdant parodomuosius procesus prieš „buožes“, „karininkus“, „gydytojus“, kaip tai darydavosi Maskvoje.

Dabartiniais supasaulėjimo laikais ir esant daugybei abejonių Bažnyčioje, būtina susitelkti ties tuo, kas yra esminio. Neverta perdėtai rūpintis nuolatiniu naujų varžtų pagerinimu. „Morta Morta, tu rūpiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“ (Lk 10,41).

Kardinolas priminė, jog Jonas Paulius II buvo didžiu gyvybės gynėju ir pranašu, kuris Dievo vardu ragino išlikti ištikimais Dievo išganingai valiai. Ketvirtasis Dievo įsakymas nusako mūsų atsakomybę už gyvybę daugelio kartų perspektyvoje. Daugelis dabar rūpinasi gyvūnų rūšimis ir jų gyvenimo sąlygomis, o kur kas daugiau žmonių nori natūralių šeimyninių sąlygų augimui ir brendimui fizine, dvasine, religine, visuomenine ir kultūrine prasme.

Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas ir yra formuojamas Jo galvos. Kristus yra tiesa savimi pačiu. Bažnyčios paveldas, jos DNR yra Jėzaus Kristaus malonė ir tiesa, to Žodžio, kuris tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų (plg. J 1,14-17). Bažnyčios DNR – tai tiesa apie Dievą.

 

Kas reikalauja parduoti Lenkijos nepriklausomybę už 60 milijardų?

Prieš kelias dienas vyko nuolatinių ES narių atstovų susirinkimas dėl 2021-2027 metų ES biudžeto. Vokietijos sugalvota taisyklė susieti unijos fondų išmokas su šalių narių atitikimu ES parlamento daugumos politiniams sprendimams sulaukė Lenkijos ir Vengrijos pasipriešinimo ir galų gale veto. Lenkija pareiškė, jog „neprekiaus savo šalies nepriklausomybe“, kuomet kitų šalių išrinktos valdžios primetinės Lenkijai savo „vertybes“, ideologiją, kultūrą ir pasaulėžiūrą. Savo ištakose ir tiksluose ekonominė sąjunga nepastebimai tapo politine ir ideologine sistema, kuri ėmė šantažuoti kitokias pažiūras turinčias šalis.

Vokietijos sugalvota sąlyga 750 milijardų fondo realizavimui ir minėtų valstybių veto gali nukelti biudžeto priėmimo datą kitam pusmečiui, kai vadovavimą ES perimtų Portugalija, kuri yra skeptiškai nusistačiusi Vokietijos sugalvotoms sąlygoms. Lenkijai numatyta 60 milijardų, tačiau šios šalies valdžia neketina pardavinėti savo nepriklausomybės ir leisti, kad valstybės narės taptų ES provincijomis, valdomos galingųjų žaidėjų, kurių interesus gina daugumą ES parlamente sudarantys atstovai.

Tuo tarpu Vengrijos valdžios atstovai pareiškė, jog finansinių ir ekonominių reikalų siejimas su politiniais aspektais yra didelė klaida, kuri suskaldys Europą. Naujo reguliavimo mechanizmo įvedimas prieštarauja ES sutartims su valstybėmis narėmis. Tai pavojingas reiškinys, kuris suteiks Briuseliui galią primesti šalims narėms bet kokius dalykus, kaip antai, emigracijos politiką, vienalytes santuokas, besąlyginius abortus ir pan. Vengrijos premjeras išvedė paralelę tarp Vokietijos siūlomų ketinimų ir komunizmo, kai komunistinė diktatūra siekė primesti savo ideologiją ir taisykles, neatsižvelgdama į tautos įsitikinimus, valią ir gyvenimo būdą. Dera atminti Vokietijos kanclerės žodžius, jog didžiausias trukdis ES integracijai yra nacionalinės valstybės.

Slovėnijos premjeras nuogąstauja, kad įvedus šį naują reguliavimo mechanizmą, iš esmės ES neliks, kadangi bus panaikinta jos narių savarankiškumas bei nepriklausomybė. ES institucijos gaus neribotas galimybes kištis į valstybių narių politinį gyvenimą, demokratinius procesus. Iš komunistinio bloko išsivadavusios šalys nenori naujo funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmo primetimo, kuris iš ES padarys federalistinę valstybę, valdomą  iš Briuselio ir baudžiančią provincines valstybes pagal savo pažiūras ir nuožiūra, perimant lokalinių vyriausybių galias.

ES fondai nėra dovana Rytų ir Centrinės Europos šalims, kurios įstojo į ES po 1995 metų, kadangi atvėrus ekonomines sienas valstybės senbuvės supirko jų pramonę, gavo naują prekių realizavimo rinką, prisiviliojo darbo jėgą ir protus pas save, daugeliu prasmių smarkiai eksploatuodamos naująsias nares. Gaunama ES fondų parama tik dalinai padengia tuos nuostolius, kuriuos turi naujosios narės.

Sulaikyti ES fondų lėšas norėta jau ne kartą, tačiau paskaičiavus, jog 80 procentų jų grįžta į Vokietiją dėl plačių Vokietijos investicijų Lenkijoje, nuo idėjos susilaikyta. Atėjus dešiniųjų valdžiai pradėta rūpintis mažinti užsienio įmonių finansavimu, todėl Vokietija vis agresyviau stengiasi apginti savo įtaką ir interesus Lenkijoje. Dar dabar apie 90 procentų žiniasklaidos Lenkijoje priklauso vokiečių akcininkams. Nesuku suprasti, kas ir kodėl formuoja viešąją nuomonę. Didžioji dalis Lenkijos ir Vengrijos firmų priklauso užsienio investuotojams, todėl fondų finansavimas skaudžiai  kirs per jų pajamas, Galima sakyti, jog patys sau šaus į kelėną. Atimdami iš Lenkijos, atims – kam? Ogi sau pirmiausia.

Vokietija yra galingiausia ES narė, ES valdo vokietė Ursula von der Leyen, turi didžiausią įtaką parlamente ir komisijoje. Ji daugiausia sumoka į bendrą biudžetą, yra pagrindinė ES donorė, kai pusė ES sąjungos šalių, ypač Pietų Europos, yra netto šalys, t.y. daugiau gaunantys nei įmokantys. Taip yra iš pažiūros, nes didžiausią naudą iš ES gauna ta pati Vokietija. Eurą įsivedusios šalys kaip Lietuva neturi daug galimybių šakotis, kadangi per svetimą valiutą turi uždėtus tramdymo žąslus, verčiančius paklusti didžiųjų interesams. Ketinimas susieti išmokas su politiniu reguliavimu primena primityvų šantažą, pagal posakį, kad mokantis pinigus užsako ir muziką.

ES narystės sutartys nesuteikia galimybės įvedinėti naujų mechanizmų ES parlamento ar komisijos noru be šalių narių sutikimo. Lenkijos ir Vengrijos veto gina ne tik juos, tačiau ir Lietuvą, ir bet kurią kitą mažesnę ES šalį, demokratinę sistemą. Tai ne veto pareiškusios šalys nori sustabdyti biudžeto priėmimą ir sąlygoti mokėjimų vėlavimą, tačiau Vokietijos iškeltos sąlygos, kurių numanomas tikslas yra panaikinti nacionalines vyriausybes ir demokratines sistemas.

JAV prezidento rinkimų aferos

IT specialistė Melissa Carone, dirbusi balsavimo punkte Detroite, liudija apie nelegalų balsų skaičiavimą, atiduodant juos Bideno labui. Į skaičiavimo mašinas daug kartų buvo dedami tie patys balsavimo lapai, kuriuose buvo nurodytas Bideno vardas.

Specialistę įdarbino Dominion Voting Systems, kad stebėtų skaičiavimo mašinų darbą balsų skaičiavimo centre Centrum TCF. Šio punkto darbuotojai leido per mašinas tas pačias balsavimo lapų partijas po 50 vienetų aštuonis, devynis ar net dešimt kartų.

Carrone negalėjo liesti balsavimo lapų ir stovėti betarpiškai arti prie skaičiavimo mašinų, tačiau buvo pakankamai arti, kad matytų, kaip ištisai buvo paduodami lapai su Bideno pavarde visos pamainos metu, kuri tęsėsi 24 valandas, ir tarp balsavimo lapų nebuvo nei vieno lapo su Trumpo pavarde.

Informatikos specialistė liudija, jog skaičiavimo procesą stebėjo išskirtinai demokratų partijos nariai pagal principą „demokratai kontroliavo demokratus”. Carone informavo CŽV apie vykusią aferą, tačiau nėra tikra, ar ši institucija bei JAV Teisingumo Departamentas ketintų kažko imtis apgaulei išaiškinti.

JAV teisinė sistema ypatingai griežtai baudžia tuos, kurie melagingai liudija, todėl informatikos specialistės pasisakymas yra labai drąsus ir atsakingas, atliekant pilietinę pareigą ginti konstitucinę tvarką bei elementariausią sąžiningumą.

Specialistės liudijimą galima išgirsti vaizdo įraše: https://youtu.be/oF12gZ_mkHQ

Amerikos prezidento rinkimai žiniasklaidos išvartaliojimuose

Rinkimų dienos rytą, beklausant radijo stočių, užfiksavau įdomų reiškinį.

Tūlas Lietuvos radijo žurnalistas laidoje “Amerika renkasi. Koks bus pasaulis po šių rinkimų?” paskelbė, jog kandidatas Joe Bidenas pralenkė kandidatą Trumpą, ir, maždaug, pasaulis lengviau atsiduso. Nekentindamas klausyti peršamų išvadų, perjungiau Žinių radiją, o čia diktorius skelbė, jog Trumpas pralenkė Bideną. Buvo juokinga ir keista. Klasikinė logika teigia, jog juodas tuo pačiu negaliu būti baltas ir atvirkščiai. Vadinasi kažkas sakė faktinę netiesą, bet užtat tiesą apie savo pažiūras ir lūkesčius.

Nepaslaptis, kad Amerikos prezidento rinkimų kampanijos metu, ir dar anksčiau, LRT redakcija demonstravo nusistatymą prieš Trumpą ir simpatizavo Bidenui. Žodžio laisve prisidengiant patogu prasilenkti su objektyvumu. Tai įrodo, kad žmogus negali būti neutralios pasaulėžiūros, be ideologijos, todėl žiniasklaidos valdytojams reikia didelio atsargumo, kad nepradėtų piršti savo asmenines pažiūras. Pagrįstai kyla klausimas, kokios ideologijos formuoja LRT politiką?

Kai kurios žiniasklaidos priemonės virsta melo ir manipuliacijų vulkanais, besispjaudančiiais konfliktų lava, pusinių tiesų pelenais ir morališkai nuodingų naujienų dujomis. Mūsų senąją tiesos žodžio civilizaciją kaip senovės Pompėją melo pelenuose palaidos papirkta, šališka žiniasklaida. Nejaugi prie to prisidės ir valstybinė LRT?

 

Skelbia meilę su policijos pagalba

„Nesvyruoju teigdamas, kad esame karo būsenoje prieš islamo ideologiją“ – teigia Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Éric de Moulins-Beaufort. Prancūzai jautriai reagavo į šioje šalyje įvykusias tragedijas, kuomet islamistai nužudė mokytoją, nupjaunant jam galvą, ir stačiatikių kunigą, vis dar manydami, kad problema nėra pats islamas, bet islamo patologiją atstovaujantys islamistai.

Ši kova visų pirmiausia siekia saugumo piliečiams, tačiau savo esme yra dvasinė, nes, pasak arkivyskupo, negalima vienai prievartai priešintis kita prievarta, kadangi krikščioniškasis tikėjimas siekia prievartą nugalėti meilės ir atleidimo galia, bet tai neatmeta policinių priemonių ir valstybės pareigos užtikrinti saugumą.

Prancūzijoje krikščionys ir musulmonai gyvena šalia vieni kitų, todėl turi išmokti tarpusavio pagarbos. Išėjimas link kito visada yra rizikingas, tačiau krikščionys tiki, neapykanta ir smurtas nelaimės, todėl policinės priemonės nėra pakankamos.

Susidaro įspūdis, jog meilės sąvoka čia ne vietoje, jei jau iškilo elementaraus saugumo klausimas. Šių dienų dvasininkai ir teologai sugeba kalbėti nesuvokiamus dalykus, bandydami vienyti nesuvienijamus dalykus.

Dera atminti, jog istorijos bėgyje islamas nuo žemės nušlavė pusę krikščionybės. Afrikos Šiaurė, dabartinė Turkijos teritorija (senoji Bizantija), Iranas, Irakas ir kitos aplinkinės teritorijos buvo tankiai apgyvendintos krikščionių, kurių ten nebėra. Vien armėnų tautos istorijos pakanka iliustruoti, kaip islamas traktuoja krikščionis ir ką su jais daro, jei turi galimybę. Istorijos pamokos neleidžia būti naiviems: arba jie mus, arba mes juos. Koranas nenumato dialogo ir pritarimo krikščionių egzistencijai, todėl radikalius islamistus mažų mažiausiai Europos valstybių vyriausybės turi išgabenti į jų kilmės šalis, islamiškąjį rojų, iš kurių jie pabėgo. Jie bėgo nuo savo problemų, bet jas atsinešė su savimi.

Prancūzijos prezidentui islamo džihadistai paskelbė mirties nuosprendį, tas nuosprendis paskelbtas ir visai krikščionybei, taip kad nėra kada svarstyti apie meilę, bet reikia blaiviai planuoti saugią ateitį. Liūdina tai, kad bedieviai valdininkai priima musulmonus, juos erzina, o krikščionys turi nukentėti.

Prancūzijos bėdos su islamu

Islamo tyrinėtoja Annie Laurent teigia, jog 50 metu laikotarpiu musulmonų maldos vietų išaugo beveik dvidešimt kartų. Praeito amžiaus septintame dešimtmetyje mečečių Prancūzijoje buvo virš 100, o štai  2015 m. statistika nurodo virš 2500 mečečių. Dažniausiai jų statybą finansuoja svetimos šalys – daugiausia Turkija, paskui Marokas ir Saudo Arabija.

Islamą išpažįstančių radikalumas auga akivaizdžiai, o kai kurių miestų rajonuose steigiasi „islamistinės ekosistemos“, t.y. uždaros ir besivadovaujančios vien šariato teise.

Matant šią grėsmingą situaciją praeityje kovingas ateistas ir agnostikas rašytojas Michel Houellebecq ėmė skelbti pažiūrą, jog būtina katalikybei gražinti valstybinės religijos statusą, nes musulmonai nesugeba prisitaikyti prie pasaulietinės valstybės, kuri užtikrina religinę laisvę, kadangi jos jie nesupranta. Katalikybės valstybinis dominavimas ir islamo būvimas antroje pozicijoje leistų labiau integruoti islamistus į visuomenę ir stabdyti jos neigiamą įtaką.

Pasaulietinė Prancūzija nesugeba susitvarkyti su islamo greita plėtra ir jos įtaka visuomenei, matant iškilusį pavojų prancūzų tautai. Pasaulietinis, vertybinis, religinis neutralumas čia pasirodo daugiau kaip teorinė fikcija, nes paskutiniųjų dešimtmečių patirtis rodo, jog tuščios vietos nebūna ne tik gamtoje, bet ir kultūroje bei dvasingume.

Tą liūdną tikrovę atspindi 2019 metais pasirodęs prancūzų filmas Les Miserables

https://www.telefilm-central.org/les-miserables-2019-recensione/