Temos Archyvai: politika

Vokiečių kardinolas gina Lenkiją nuo Vokietijos

Vokiečių katalikų portalas kath.net patalpino pokalbį su buvusiu Tikėjimo Kongregacijos prefektu kardinolu Gerhard Ludwig Müller, kuriame jis pakomentavo dabartinius aktualius įvykius Bažnyčioje ir politikoje.

Jo manymu, Lenkija jau nuo senų laikų yra galingų finansinių ir politinių Europos ir Amerikos nukrikščioninimo kampanijų taikiklyje. Dvasininkų nusikaltimai – tai tik žaidimas jų rankose, kadangi jie propaguoja tai, dėl ko kaltina dvasininkus, pavyzdžiui, homoseksualizmą, kurį klaidingai pristato kaip santuokinį ryšį, ir kuriam tarsi kaip dovana priklauso neteisėtas įsivaikinimas.

Dėl protestuojančių prieš demonstracijas dėl perdėtų priemonių apsisaugant nuo koronaviruso bus neišpasakytai įsižeidę, bet tuos, kurie atmetę saugumo priemones protestuoja už teisę į abortus Varšuvoje, laikomi laisvės herojais. Tai akivaizdus liudijimas, kaip kovojama prieš „tautinį-konservatyvų režimą”, kuris turi legitimę demokratinę vyriausybę. „Ekspertai iš Vokietijos“ tuos protestus laiko pagrįstais, tačiau užmiršta apie 6 milijonus lenkų, kuriuos vokiečiai nužudė Lenkijoje, laikant lenkus žemesnės rūšies žmonėmis o save nepagrįstai išaukštinant.

Kardinolas Müller teigė, jog vokiečių politikai ir žiniasklaida laikosi savo įsivaizdavimo apie Lenkiją kaip nedemokratinę šalį, tačiau taip jie įžeidžia kiekvieną, kuris pažįstą tą kraštą ir jos žmones, ypač tuos, kurie istorijos pamokų metu nemiegojo.

Nenorima nieko žinoti apie Lenkijos kančias ir pastangas siekiant laisvės ir demokratijos, vaduojantis nuo visiškai nedemokratinės Vokietijos, pradedant nuo Fridriko II Prūsiečio, Bismacko ir baigiant Hitleriu. Jie nenori žinoti apie lenkų pionierišką rolę sugriaunant geležinę Europos uždangą 1989 m., tačiau nori prievarta padaryti laimingus vakarietiškomis vertybėmis: abortais kaip moterų teise, vyresnių ir sergančių asmenų eutanazija, ankstyva vaikų seksualizacija ir santuokos degradavimu iki bet kokių seksualinių santykių.

Kardinolas kritiškai atsiliepė apie kai kuriuos žiniasklaidos darbuotojus, kurie piktinosi Jono Pauliaus II mokymu, o dabar bando naikinti jo atminimą, kadangi jie visada nekentė katalikų bažnyčios. Jiems palankius neva katalikus žurnalistus jie vadino „kritiškai mąstančiais“. Tuo tarpu buvo tyla apie McCarrick, su kuriuo kasdien turėjo reikalų. Nieko nematė, negirdėjo, nežinojo, nieko Romai nepranešė. Tai kaip popiežiui per 10 000 kilometrų įžiūrėti vilką avies kailyje, kuris dešimtmečiais griovė žmonių likimus?

Tik Dievas teisia po mirties, o mums svarbu yra tai, ko išmokome ateičiai. Vyskupais turi būti paskiriami asmenys, kurie turi solidų charakterį, yra intelektualiai gabūs reprezentuoti katalikų tikėjimą, kurie nori tarnauti Kristaus Bažnyčiai ir nesivadovauja kvailomis ambicijomis. Netinkami yra tie, kurie pataikauja popiežiui ar jo institucijų vadovams, kurie yra susiję su nusikaltėliais asmeniniais ryšiais, draugystėmis, todėl yra siūlomi kandidatais vien dėl to, jog turi pažintis ar kažkuo pasitarnavo. McCarrick jau yra praeitis. Turėkime vilties, jog nebebus gaminamos bombos, kurios sprogs po trisdešimties metų kitų rankose.

Bažnyčiai trūksta Jono Pauliaus II. Jis buvo drąsus, aiškus, nepalaužiamas, ištikimas Kristui ir įsitvirtinęs maldingume į Mariją. Šia prasme jis buvo mums sektinu pavyzdžiu. Jis buvo uola ir stiprino brolius (Lk 22,32). Buvo galima juo remtis. Jis sustiprino daugelį kunigų jų taip reikalingoje tarnystėje. Jonas Paulius II viską padarytų ir šiandien, kad kunigai nebūtų gąsdinami kaltinimais dėl klerikalizmo ir rigorizmo. Dėl atskirų individų nesėkmės Bažnyčioje, valstybėje, bendruomenėse ar didelėse organizacijose negalima kaltinti visos grupės. Tokie metodai buvo naudojami totalitariniuose režimuose, vykdant parodomuosius procesus prieš „buožes“, „karininkus“, „gydytojus“, kaip tai darydavosi Maskvoje.

Dabartiniais supasaulėjimo laikais ir esant daugybei abejonių Bažnyčioje, būtina susitelkti ties tuo, kas yra esminio. Neverta perdėtai rūpintis nuolatiniu naujų varžtų pagerinimu. „Morta Morta, tu rūpiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“ (Lk 10,41).

Kardinolas priminė, jog Jonas Paulius II buvo didžiu gyvybės gynėju ir pranašu, kuris Dievo vardu ragino išlikti ištikimais Dievo išganingai valiai. Ketvirtasis Dievo įsakymas nusako mūsų atsakomybę už gyvybę daugelio kartų perspektyvoje. Daugelis dabar rūpinasi gyvūnų rūšimis ir jų gyvenimo sąlygomis, o kur kas daugiau žmonių nori natūralių šeimyninių sąlygų augimui ir brendimui fizine, dvasine, religine, visuomenine ir kultūrine prasme.

Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas ir yra formuojamas Jo galvos. Kristus yra tiesa savimi pačiu. Bažnyčios paveldas, jos DNR yra Jėzaus Kristaus malonė ir tiesa, to Žodžio, kuris tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų (plg. J 1,14-17). Bažnyčios DNR – tai tiesa apie Dievą.

 

Kas reikalauja parduoti Lenkijos nepriklausomybę už 60 milijardų?

Prieš kelias dienas vyko nuolatinių ES narių atstovų susirinkimas dėl 2021-2027 metų ES biudžeto. Vokietijos sugalvota taisyklė susieti unijos fondų išmokas su šalių narių atitikimu ES parlamento daugumos politiniams sprendimams sulaukė Lenkijos ir Vengrijos pasipriešinimo ir galų gale veto. Lenkija pareiškė, jog „neprekiaus savo šalies nepriklausomybe“, kuomet kitų šalių išrinktos valdžios primetinės Lenkijai savo „vertybes“, ideologiją, kultūrą ir pasaulėžiūrą. Savo ištakose ir tiksluose ekonominė sąjunga nepastebimai tapo politine ir ideologine sistema, kuri ėmė šantažuoti kitokias pažiūras turinčias šalis.

Vokietijos sugalvota sąlyga 750 milijardų fondo realizavimui ir minėtų valstybių veto gali nukelti biudžeto priėmimo datą kitam pusmečiui, kai vadovavimą ES perimtų Portugalija, kuri yra skeptiškai nusistačiusi Vokietijos sugalvotoms sąlygoms. Lenkijai numatyta 60 milijardų, tačiau šios šalies valdžia neketina pardavinėti savo nepriklausomybės ir leisti, kad valstybės narės taptų ES provincijomis, valdomos galingųjų žaidėjų, kurių interesus gina daugumą ES parlamente sudarantys atstovai.

Tuo tarpu Vengrijos valdžios atstovai pareiškė, jog finansinių ir ekonominių reikalų siejimas su politiniais aspektais yra didelė klaida, kuri suskaldys Europą. Naujo reguliavimo mechanizmo įvedimas prieštarauja ES sutartims su valstybėmis narėmis. Tai pavojingas reiškinys, kuris suteiks Briuseliui galią primesti šalims narėms bet kokius dalykus, kaip antai, emigracijos politiką, vienalytes santuokas, besąlyginius abortus ir pan. Vengrijos premjeras išvedė paralelę tarp Vokietijos siūlomų ketinimų ir komunizmo, kai komunistinė diktatūra siekė primesti savo ideologiją ir taisykles, neatsižvelgdama į tautos įsitikinimus, valią ir gyvenimo būdą. Dera atminti Vokietijos kanclerės žodžius, jog didžiausias trukdis ES integracijai yra nacionalinės valstybės.

Slovėnijos premjeras nuogąstauja, kad įvedus šį naują reguliavimo mechanizmą, iš esmės ES neliks, kadangi bus panaikinta jos narių savarankiškumas bei nepriklausomybė. ES institucijos gaus neribotas galimybes kištis į valstybių narių politinį gyvenimą, demokratinius procesus. Iš komunistinio bloko išsivadavusios šalys nenori naujo funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmo primetimo, kuris iš ES padarys federalistinę valstybę, valdomą  iš Briuselio ir baudžiančią provincines valstybes pagal savo pažiūras ir nuožiūra, perimant lokalinių vyriausybių galias.

ES fondai nėra dovana Rytų ir Centrinės Europos šalims, kurios įstojo į ES po 1995 metų, kadangi atvėrus ekonomines sienas valstybės senbuvės supirko jų pramonę, gavo naują prekių realizavimo rinką, prisiviliojo darbo jėgą ir protus pas save, daugeliu prasmių smarkiai eksploatuodamos naująsias nares. Gaunama ES fondų parama tik dalinai padengia tuos nuostolius, kuriuos turi naujosios narės.

Sulaikyti ES fondų lėšas norėta jau ne kartą, tačiau paskaičiavus, jog 80 procentų jų grįžta į Vokietiją dėl plačių Vokietijos investicijų Lenkijoje, nuo idėjos susilaikyta. Atėjus dešiniųjų valdžiai pradėta rūpintis mažinti užsienio įmonių finansavimu, todėl Vokietija vis agresyviau stengiasi apginti savo įtaką ir interesus Lenkijoje. Dar dabar apie 90 procentų žiniasklaidos Lenkijoje priklauso vokiečių akcininkams. Nesuku suprasti, kas ir kodėl formuoja viešąją nuomonę. Didžioji dalis Lenkijos ir Vengrijos firmų priklauso užsienio investuotojams, todėl fondų finansavimas skaudžiai  kirs per jų pajamas, Galima sakyti, jog patys sau šaus į kelėną. Atimdami iš Lenkijos, atims – kam? Ogi sau pirmiausia.

Vokietija yra galingiausia ES narė, ES valdo vokietė Ursula von der Leyen, turi didžiausią įtaką parlamente ir komisijoje. Ji daugiausia sumoka į bendrą biudžetą, yra pagrindinė ES donorė, kai pusė ES sąjungos šalių, ypač Pietų Europos, yra netto šalys, t.y. daugiau gaunantys nei įmokantys. Taip yra iš pažiūros, nes didžiausią naudą iš ES gauna ta pati Vokietija. Eurą įsivedusios šalys kaip Lietuva neturi daug galimybių šakotis, kadangi per svetimą valiutą turi uždėtus tramdymo žąslus, verčiančius paklusti didžiųjų interesams. Ketinimas susieti išmokas su politiniu reguliavimu primena primityvų šantažą, pagal posakį, kad mokantis pinigus užsako ir muziką.

ES narystės sutartys nesuteikia galimybės įvedinėti naujų mechanizmų ES parlamento ar komisijos noru be šalių narių sutikimo. Lenkijos ir Vengrijos veto gina ne tik juos, tačiau ir Lietuvą, ir bet kurią kitą mažesnę ES šalį, demokratinę sistemą. Tai ne veto pareiškusios šalys nori sustabdyti biudžeto priėmimą ir sąlygoti mokėjimų vėlavimą, tačiau Vokietijos iškeltos sąlygos, kurių numanomas tikslas yra panaikinti nacionalines vyriausybes ir demokratines sistemas.

JAV prezidento rinkimų aferos

IT specialistė Melissa Carone, dirbusi balsavimo punkte Detroite, liudija apie nelegalų balsų skaičiavimą, atiduodant juos Bideno labui. Į skaičiavimo mašinas daug kartų buvo dedami tie patys balsavimo lapai, kuriuose buvo nurodytas Bideno vardas.

Specialistę įdarbino Dominion Voting Systems, kad stebėtų skaičiavimo mašinų darbą balsų skaičiavimo centre Centrum TCF. Šio punkto darbuotojai leido per mašinas tas pačias balsavimo lapų partijas po 50 vienetų aštuonis, devynis ar net dešimt kartų.

Carrone negalėjo liesti balsavimo lapų ir stovėti betarpiškai arti prie skaičiavimo mašinų, tačiau buvo pakankamai arti, kad matytų, kaip ištisai buvo paduodami lapai su Bideno pavarde visos pamainos metu, kuri tęsėsi 24 valandas, ir tarp balsavimo lapų nebuvo nei vieno lapo su Trumpo pavarde.

Informatikos specialistė liudija, jog skaičiavimo procesą stebėjo išskirtinai demokratų partijos nariai pagal principą „demokratai kontroliavo demokratus”. Carone informavo CŽV apie vykusią aferą, tačiau nėra tikra, ar ši institucija bei JAV Teisingumo Departamentas ketintų kažko imtis apgaulei išaiškinti.

JAV teisinė sistema ypatingai griežtai baudžia tuos, kurie melagingai liudija, todėl informatikos specialistės pasisakymas yra labai drąsus ir atsakingas, atliekant pilietinę pareigą ginti konstitucinę tvarką bei elementariausią sąžiningumą.

Specialistės liudijimą galima išgirsti vaizdo įraše: https://youtu.be/oF12gZ_mkHQ

Amerikos prezidento rinkimai žiniasklaidos išvartaliojimuose

Rinkimų dienos rytą, beklausant radijo stočių, užfiksavau įdomų reiškinį.

Tūlas Lietuvos radijo žurnalistas laidoje “Amerika renkasi. Koks bus pasaulis po šių rinkimų?” paskelbė, jog kandidatas Joe Bidenas pralenkė kandidatą Trumpą, ir, maždaug, pasaulis lengviau atsiduso. Nekentindamas klausyti peršamų išvadų, perjungiau Žinių radiją, o čia diktorius skelbė, jog Trumpas pralenkė Bideną. Buvo juokinga ir keista. Klasikinė logika teigia, jog juodas tuo pačiu negaliu būti baltas ir atvirkščiai. Vadinasi kažkas sakė faktinę netiesą, bet užtat tiesą apie savo pažiūras ir lūkesčius.

Nepaslaptis, kad Amerikos prezidento rinkimų kampanijos metu, ir dar anksčiau, LRT redakcija demonstravo nusistatymą prieš Trumpą ir simpatizavo Bidenui. Žodžio laisve prisidengiant patogu prasilenkti su objektyvumu. Tai įrodo, kad žmogus negali būti neutralios pasaulėžiūros, be ideologijos, todėl žiniasklaidos valdytojams reikia didelio atsargumo, kad nepradėtų piršti savo asmenines pažiūras. Pagrįstai kyla klausimas, kokios ideologijos formuoja LRT politiką?

Kai kurios žiniasklaidos priemonės virsta melo ir manipuliacijų vulkanais, besispjaudančiiais konfliktų lava, pusinių tiesų pelenais ir morališkai nuodingų naujienų dujomis. Mūsų senąją tiesos žodžio civilizaciją kaip senovės Pompėją melo pelenuose palaidos papirkta, šališka žiniasklaida. Nejaugi prie to prisidės ir valstybinė LRT?

 

Skelbia meilę su policijos pagalba

„Nesvyruoju teigdamas, kad esame karo būsenoje prieš islamo ideologiją“ – teigia Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Éric de Moulins-Beaufort. Prancūzai jautriai reagavo į šioje šalyje įvykusias tragedijas, kuomet islamistai nužudė mokytoją, nupjaunant jam galvą, ir stačiatikių kunigą, vis dar manydami, kad problema nėra pats islamas, bet islamo patologiją atstovaujantys islamistai.

Ši kova visų pirmiausia siekia saugumo piliečiams, tačiau savo esme yra dvasinė, nes, pasak arkivyskupo, negalima vienai prievartai priešintis kita prievarta, kadangi krikščioniškasis tikėjimas siekia prievartą nugalėti meilės ir atleidimo galia, bet tai neatmeta policinių priemonių ir valstybės pareigos užtikrinti saugumą.

Prancūzijoje krikščionys ir musulmonai gyvena šalia vieni kitų, todėl turi išmokti tarpusavio pagarbos. Išėjimas link kito visada yra rizikingas, tačiau krikščionys tiki, neapykanta ir smurtas nelaimės, todėl policinės priemonės nėra pakankamos.

Susidaro įspūdis, jog meilės sąvoka čia ne vietoje, jei jau iškilo elementaraus saugumo klausimas. Šių dienų dvasininkai ir teologai sugeba kalbėti nesuvokiamus dalykus, bandydami vienyti nesuvienijamus dalykus.

Dera atminti, jog istorijos bėgyje islamas nuo žemės nušlavė pusę krikščionybės. Afrikos Šiaurė, dabartinė Turkijos teritorija (senoji Bizantija), Iranas, Irakas ir kitos aplinkinės teritorijos buvo tankiai apgyvendintos krikščionių, kurių ten nebėra. Vien armėnų tautos istorijos pakanka iliustruoti, kaip islamas traktuoja krikščionis ir ką su jais daro, jei turi galimybę. Istorijos pamokos neleidžia būti naiviems: arba jie mus, arba mes juos. Koranas nenumato dialogo ir pritarimo krikščionių egzistencijai, todėl radikalius islamistus mažų mažiausiai Europos valstybių vyriausybės turi išgabenti į jų kilmės šalis, islamiškąjį rojų, iš kurių jie pabėgo. Jie bėgo nuo savo problemų, bet jas atsinešė su savimi.

Prancūzijos prezidentui islamo džihadistai paskelbė mirties nuosprendį, tas nuosprendis paskelbtas ir visai krikščionybei, taip kad nėra kada svarstyti apie meilę, bet reikia blaiviai planuoti saugią ateitį. Liūdina tai, kad bedieviai valdininkai priima musulmonus, juos erzina, o krikščionys turi nukentėti.

Prancūzijos bėdos su islamu

Islamo tyrinėtoja Annie Laurent teigia, jog 50 metu laikotarpiu musulmonų maldos vietų išaugo beveik dvidešimt kartų. Praeito amžiaus septintame dešimtmetyje mečečių Prancūzijoje buvo virš 100, o štai  2015 m. statistika nurodo virš 2500 mečečių. Dažniausiai jų statybą finansuoja svetimos šalys – daugiausia Turkija, paskui Marokas ir Saudo Arabija.

Islamą išpažįstančių radikalumas auga akivaizdžiai, o kai kurių miestų rajonuose steigiasi „islamistinės ekosistemos“, t.y. uždaros ir besivadovaujančios vien šariato teise.

Matant šią grėsmingą situaciją praeityje kovingas ateistas ir agnostikas rašytojas Michel Houellebecq ėmė skelbti pažiūrą, jog būtina katalikybei gražinti valstybinės religijos statusą, nes musulmonai nesugeba prisitaikyti prie pasaulietinės valstybės, kuri užtikrina religinę laisvę, kadangi jos jie nesupranta. Katalikybės valstybinis dominavimas ir islamo būvimas antroje pozicijoje leistų labiau integruoti islamistus į visuomenę ir stabdyti jos neigiamą įtaką.

Pasaulietinė Prancūzija nesugeba susitvarkyti su islamo greita plėtra ir jos įtaka visuomenei, matant iškilusį pavojų prancūzų tautai. Pasaulietinis, vertybinis, religinis neutralumas čia pasirodo daugiau kaip teorinė fikcija, nes paskutiniųjų dešimtmečių patirtis rodo, jog tuščios vietos nebūna ne tik gamtoje, bet ir kultūroje bei dvasingume.

Tą liūdną tikrovę atspindi 2019 metais pasirodęs prancūzų filmas Les Miserables

https://www.telefilm-central.org/les-miserables-2019-recensione/

Gedulo maldų diena už islamizuotą krikščionių šventovę Hagia Sophia

Šiandien, liepos 24 d., Turkijos sostinėje Stambule, senoji krikščionių šventovė Hagia Sophia, kuri iki XVI am. tarnavo kaip krikščioniška katedra, paskui paversta mečete, o nuo XX am. pradžios buvo paversta muziejumi, vėl bus inauguruota kaip musulmonų maldų vieta – mečete. Viso pasaulio krikščionys išreiškė nepritarimą, tačiau Turkijos valdžia šiandien įvykdė savo sumanymą.

Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių vyskupai šį penktadienį paskelbė gedulo diena. Antai Lenkijos Plocko vyskupijos vyskupas Petras Libera nurodė visos vyskupijos bažnyčiose skambinti geduliniais varpais, iki pusės nuleisti bažnytines vėliavas.

Istorinės krikščionių šventovės perdarymą į mečetę apgailėjo ir popiežius Pranciškus, o JAV katalikų ir stačiatikių vyskupai paskelbė šį penktadienį ekumenine gedulo ir maldos diena už Hagia Sophia.

Plocko vyskupas savo kreipimesi rašė: „Prošau jus, broliai, solidarumo su Artimųjų Rytų krikščionimis ženklan, liepos 24 d. 15 val. visose mūsų vyskupijos bažnyčiose skambinti varpais, o bažnytines vėliavas – Marijos: baltai mėlyną ir Vatikano: geltonai baltą, ten, kur tai yra įmanoma, – nulesti iki pusės stiebo“.

Daugelio pasaulio krikščionys siunčia protesto ir susirūpinimo laiškus į jų šalyse esančias Turkijos ambasadas.

Turkijos ambasados kontaktai Vilniuje:

http://vilnius.emb.mfa.gov.tr/Mission/Contact

 

https://www.newsmax.com/us/catholic-bishops-hagia-sophia-turkey-mosque/2020/07/22/id/978466/

Migrantų paguoda, gelbėk nuo migrantų!? Atnaujinta informacija

Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kard. Robert Saraha išsiuntė visiems vyskupams pranešimą, jog popiežiaus Pranciškaus sprendimu Loreto Švenčiausios Mergelės Marijos litanija tapo papildyti trimis naujais kreipiniais: gailestingumo motina, vilties motina ir migrantų (keliaujančiųjų) paguoda.

Tai nieko naujo ir nuostabaus, kadangi amžių bėgyje pamaldžioji liaudis sukūrė tą litaniją pridėdama vis po naują kreipinį. Nauji kreipiniai atsirasdavo ir popiežių iniciatyva, siekiant atsižvelgti į Tradiciją, naujai paskelbtas dogmas ar krikščioniškas vertybes. Popiežius Benediktas XVI įvedė kreipinį „Taikos karaliene”, šv. Jonas Paulius II – „šeimų karaliene”.

Katalikiško dvasingumo tradicijoje Mergelė Marija buvo žinoma kaip jūrų žvaigždė, kuri veda laivus per neramius vandenynus, tačiau dažniausiai kelionės globėju buvo šaukiamas šv. Juozapas.

Popiežiaus Pranciškaus įvesti du kreipiniai, atrodytų, atitinka tradicinius ir dvasinius litanijos darybos dėsnius, tačiau trečiasis išsiskiria. Būtent, „migrantų paguoda” į lietuvių kalbą net nevertė, paliekant žodį „migrantai”, kai daugelyje kitų šalių jį pakeitė švelnesniu vietinės kalbos žodžiu. Siūlyčiau versti į keliauninkus, tada ne taip erzintų paskutinių metų migracijos tikrovė.

Ne vienas katalikiškas autorius pasaulyje išreiškė abejonę, ar norėta pagerbti Mariją, ar maldingumo priedangoje tapo įvestas ideologinis elementas? Daugumai yra žinomas popiežiaus Pranciškaus užsidegimas pabėgėlių iš Azijos ir Afrikos priėmimo klausimu, kaip jis darė visokeriopą spaudimą vyskupijoms ir vyriausybėms, kad priimtų jaunus, eiklius pabėgėlius, daugiausia musulmonus. Žinome ir Vakarų Europos visuomenių bei kai kurių vyriausybių atvirą priešinimąsi migrantų bangai, konfliktus su Europos Komisija ir t.t. Dėl migrantų stūmimo ne tik ES institucijos, vyriausybės, bet ir popiežius tapo labiausiai kritikuojami plačiuose visuomenės sluoksniuose. Migrantų keliamos nevaldomos smurto ir plėšimų akcijos Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse sukėlė paniką ir pasibaisėjimą, į rinkimų pergales atvedė patriotines partijas.

Neapsimetinėsiu, jog man tas kreipinys patinka. Kyla didelės abejonės, kad privačiai meldžiantis kas nors kreipsis į „migrantų paguodą“ (idant migrantai sėkmingai pasiektų Lietuvą ir ją paverstų antrąja Švedija, kurioje vyriausybė eilėje miestų yra praradusi civilinę kontrolę?). Viešose pamaldose teks laužant sąžinę ir pažiūras atlikti, kas eiliniam kunigui-vykdytojui, vyskupo pagalbininkui-varžteliui-durneliui, paliepta daryti. Kaip kad patarė vienas vyskupas su skurdo problema susidurusiam jaunam kunigui – „sukąsk dantis, broli, ir kentėk“. Veidmainiškai pro sukąstus dantis kalbėsim, kas vyresnybės paliepta, o širdyje aimanuosime: „Marija, atleisk mums dėl mūsų keistų maldų, gelbėk nuo migrantų, nes jie nuo savo problemų pabėgti negali, jie jas atneš pas mus. Suteik mums jėgų ir sumanumo jiems padėti jų kraštuose, o ne pas mus“.


Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė trijų kreipinių vertimo tekstą. Blaivus protas ima viršų išverčiant kontraversišką kreipinį “keliaujančiųjų priebėga”, kuris, nors ir nurodo į paskutiniąją migracijos krizę, tačiau ne tiek atvirai ir erzinančiai “migrantų” formoje.

https://lvk.lcn.lt/naujienos/,422

Civilizacijos griūtis

 

„Kiekvienas miestas yra pastatytas ant vulkano“ – teigė garsusis anglų katalikų mąstytojas Chestertonas.  Didysis katalikų apologetas tarsi numatė besiartinančių tamsių laikų pradžią, kai pradės trupėti susitelkusi miestuose dabartinė mūsų civilizacija. Pagrindinės prasidėjusios krizės priežastys yra moralinio, religinio ir kultūrinio pagrindo praradimas.

Mums istoriškai ir kultūriškai artimos Romos imperijos griūties IV am. istorija yra ignoruojama, savanoriškas ir piktybiškas faktų neigimas tik dar labiau pagilina artėjančią krizę. Pasak dabartinių laikų kritikų, šią krizę priartina  valstybės vykdoma švietimo politika, kadangi krikščioniškos kultūros ir civilizacijos atstatymas reikalauja mokymo apie tiesą, gėrį ir grožį.

Deja, švietimo sistema užprogramuota yra visuomenės susinaikinimui, ko įrodymu yra miestų riaušės, mašinų ir parduotuvių padeginėjimas, piliečių primityvus agresyvumas ir taisyklių nepaisymas, pilietinis nelojalumas ir atsakomybės trūkumas. Maža to, siekiama klastingais ir prievartiniais būdais įvesti seksualinę edukaciją, o tai dar  labiau skatina moralinę piliečių degradaciją. Dabartinė švietimo sistema turėtų kelti susirūpinimą normaliems tėvams, ir jų reakcija turėtų būti aiški – gelbėti savo vaikų sielas atsiimant juos iš valstybinio ugdymo institucijų. Valstybė per švietimą varo pleištą tarp tėvų ir vaikų, nes tėvai nenori vaikams to, ko nori švietimo ideologai.

Pažangiečiai siekia pažangos tik dėl pačios pažangos, užmiršdami ar ignoruodai praeitį. Kaip sakė Chestertonas: „Jie žvelgia į ateitį su entuziazmu, bet bijo pažvelgti į praeitį“. Praeityje jie atrastų savo idėjų sukeltą pražūtį.

Susinaikinimo katalizoriumi yra dabartinė žiniasklaida, kuri filtruoja ir cenzūruoja nuomones, visiškai nepaisydama žodžio laisvės ir pliuralizmo taisyklių, nors nuolat visiems jas primena. Neliko diskusijos, o tik vienos leftistinės, neomarksistinės, liberios ideologijos monologas ir vieno požiūrio piršimas.

Valdžios susikompromitavimas taip pat veda prie visuomenių susinaikinimo, kadangi dėl savo sprendimų praranda pagarbą ir pagrindimą. Kai kuriose valstybėse valdžia epidemijos metu uždarė bažnyčias ir įnirtingai persekiojo jų lankytojus, tačiau paliko atviras alkoholio parduotuves, nesuvokiant, kad krikščionybė turi visas priemones civilizacijos griūčiai sustabdyti, kad Dievas yra istorijos Viešpats ir su jo pagalba galima išvengti arba sušvelninti laukinčius sunkius išbandymus.

 

 

Nesakyk abejonės, nes gausi į galvą. Naujasis pliuralizmas

https://media.necn.com/2019/09/2471777338-1080pnbcstations.jpg?resize=1200%2C675

Birželio 19 LifeSiteNews puslapyje pasirodė pranešimas apie tai, jog univeristeto kapelionas tapo pašalintas dėl to, jog suabejojo George Floyd mirties rasistine priežastimi.

Kunigas Danielis Patrick Moloney yra Bostono arkivyskupijos dvasininkas ir ėjo Masačusetso technologijos instituto kapeliono katalikams pareigas nuo 2015. Savo elektroniniame laiške jis klausė, ar pagrįstai šalies žmonės mano, jog George Floyd mirtis buvo iš rasistinių paskatų. Kunigas taip nemano, nepritaria ir nuomonei, jog pagrindinė policijos problema yra rasizmas. Kapelionas klausė apie per sulaikymą mirusio juodaodžio charakterį, jo gyvenimo būdą, kurį sąmoningai visi nutylėjo: “jis negyveno dorybingo gyvenimo”.

Netrukus po pasisakymo Bostono arkivyskupija paprašė kunigą atsistatydinti birželio 9 d., atsiribojo nuo privačios kunigo nuomonės, kuri neatitinka nei vyskupijos, nei jos ordinaro kardinolo Seán O’Malley nuomonės. Maža to, vyskupijos pranešime nurodyta, jog kunigo komentaras neatitinka kunigo pašaukimo, buvo blogas ir sukėlė kitiems skausmą.

Panašiai atsiliepė ir universiteto atstovai, teigdami, kad kunigo išsakytos abejonės sukėlė gilų nerimą, pažeidė žmogaus orumą, palaiko sisteminį rasizmą bei neigia poreikį skubiai keisti Ameriką.

Profesorius Anthony Esolen išdrįso apginti kun. Moloney, klausdamas, ką kunigas pasakė, kas būtų netiesa, kadangi nežinome, ar Floydą nužudęs policininkas turėjo rasistinę motyvaciją. Žuvusysis vedė nedorą gyvenimą ir tai pasakant nebuvo meluojama.

Kunigas išdrįso suabejoti dėl visuotinės isterijos, todėl buvo atleistas iš pareigų. Tuo tarpu Amerikoje pilna pavyzdžių, kai kiti kunigai garsiai dalijasi mintimis apie tos pačios lyties asmenų santuoką, tačiau niekas jų neatleidžia, vyskupija neduoda viešos pastabos. Taip geri vyrai bus priversti aplenkti kunigystę pamatę, kaip gali būti persekiojami dėl teisėtos nuomonės ar abejonės.

https://www.lifesitenews.com/news/mit-catholic-chaplain-booted-after-questioning-popular-narrative-of-george-floyds-death

Išplauksi – paplosime, paskęsi – pats kaltas. Kardinolo Pell pergalė

Iš Australijos kilęs kardinolas George Pell išteisintas nuo jam mestų pedofilijos kaltinimų. Australijos Aukščiausiojo teismo kolegija vienbalsiai pripažino policijos, prokuratūros ir žemesniųjų teisminių instancijų padarytas šiurkščias klaidas, pažeidžiant esminę – nekaltumo prezumpcijos taisyklę, procesą remiant prieštaringais įrodymais, paprasčiausiai trūkstant įrodymų, proceso metu keičiant prisiekusiųjų sudėtį ir t.t. Po 13 mėnesių kalinimo kardinolas išleistas iš kalėjimo su neskundžiamu išteisinimo sprendimu .

Įtarimus prieš kardinolą Virdžinijos valstijos policija pradėjo tirti dar 2013 m. Teisminis procesas pradėtas 2016 m., kardinolą apklausus jam būvant Vatikane, kuriame jis buvo atsakingas už finansų auditą, kontrolę ir reformą. 2017 m. kardinolas, būdamas Vatikano piliečiu, savu noru išvyko į Australiją ginti savo gero vardo. 2018 m. Melburno teismo prisiekusieji nusprendė, kad kardinolas kaltas. 2019 m. apeliacinis teismas patvirtino šį sprendimą. Tais pačiais metais kardinolo apeliacija Virdžinijos valstijos aukščiausiojo teismo buvo atmesta, paliekant galioti 6 metų laisvės atėmimo bausmę griežto režimo kalėjime, skirtame žmogžudžiams ir maniakams, jo pavardę paskelbus seksualinių nusikaltėlių registre.

Bylos prieš kardinolą pagrindu buvo neva 1996 ir 1997 m. tvirkintų dviejų paauglių parodymai. Vienas iš jų prieš savo mirtį 2018 m. kaltinimus atšaukė kaip neteisingus, patvirtinant ir jo motinai. Byla turėjo remtis vieno vyro liudijimu, kurio parodymai prieštaravo beveik 60 asmenų kontra liudijimams, kurie tuo metu fiziškai buvo įvykio vietoje.

Tyrimas atskleidė šokiruojantį faktą, jog dar 2013 m. Virdžinijos valstijos policija intensyviai ieškojo asmens, kuris galėtų apkaltinti kardinolą. Kitaip sakant, buvo tikslingai kurpiama byla, nors niekas ir dėl nieko kardinolo nekaltino. Po metų trukmės pastangų pavyko suorganizuoti kaltintojus, kurių parodymai pasirodė esą klastotė. Šis įvykis atskleidė, jog stalinistinių teismų stilius persikėlė į Australiją, kai norint apkaltinti asmenį, buvo ieškoma kaltės patvirtinimo, o ne objektyvaus išnagrinėjimo; kai abejonės atveju kaltė ne atmetama, kaip tai daroma civilizuotuose teismuose, bet patvirtinama.

Skandalingas kardinolo procesas yra įrodymas, jog antibažnytiniai elementai įsitvirtino teisėsaugoje, žiniasklaidoje ir kitose valstybinėse struktūrose. Jiems svarbu apšmeižti ir sumenkinti bažnyčios autoritetą bet kokiomis priemonėmis, pasitelkiant melą ir manipuliavimą. Taip patvirtinamas istorijos dėsnis, jog nėra taikios bedievybės, ilgainiui ji įgauna agresyvios kovos formas.

Liūdna yra ir tai, jog Vatikanas nusišalino nuo kardinolo, kai jį ištiko bėda, laikėsi abejingai ir neteikė jokios pagalbos. Kažkada vykdant vieną atsakingą projektą vienas vyskupas man yra sakęs : jei išplauksi – paplosime, jei paskęsi – pats būsi kaltas. Panašiai pasielgta su kardinolu, panašią patirtį turėjo ne vienas kunigas, paliktas savo vyskupo Vatikano ar valstybės teismo akivaizdoje. Be perstojo apie evangeliją mums pamokslaujantys saldžiaveidžiai pamokslininkai tėra tuščiai malantys malūnai, ganytojai, kurie pirmieji pabėga, pamatę avis puolančius vilkus. Jie dangsto ir purpurais puošia tikrus nusikaltėlius, o teisiesiems šį pasaulį padaro skaistykla.

Bet šiandien verta džiaugtis, kad teisusis buvo išgelbėtas, kad garbingojo kardinolo vardas buvo apvalytas nuo purvo. Išvykęs iš kalėjimo kardinolas pirmiausia atlaikė padėkos šv. Mišias, pirmą kartą po 13 mėnesių. Kentėjusio ir prisikėlusio Kristaus pergalės istorija atsikartoja šio kunigo gyvenime.

Kard. M. Ranjith įtarimai

Kard. Malcolm Ranjith, Kolombo metropolitas, įtaria, jog korona virusas atsirado dėl mokslinių tyrimų ir manipuliavimo laboratorijose. Jis reikalauja tarptautinio tyrimo, siekiant nustatyti kaltininkus ir užkirsti kelią panašiems dalykams ateityje.

Pasaulio galingosios valstybės nuolat kuria naujus biologinio ginklo variantus, kaip sunaikinti žmogaus gyvybę ir gamtą efektyviu būdu. Nekaltų žmonių gyvybės yra laikomos tarsi laboratorinių pelių, kurias gali bet kada sunaikinti.

Šalia mokslinių eksperimentų yra vykdomi ir kiti pertekliniai eksperimentai, kuriant naujas virusų veisles, kurių nežino gamta ir žmogaus imuninė sitema. Užtenka nedidelio žioplumo, kad virusai patektų į išorę ir sukeltų pavojingą epidemiją.

Pasak kardinolo, eksperimentai su tokiais virusais yra nusikaltimas prieš žmoniją, todėl būtina išaiškinti, kas juos sukūrė, kokios institucijos ir fondai už viso to stovi. Tokių eksperimentų iniciatoriai turi būti nubausti ir patys eksperimentai uždrausti.

Koronė Dievo. Apie krikščionių laikyseną epidemijos laikais

Taip sakydavo kadaise kaimo žmonės apie sunkias patirtis. Šių dienų koronė – korona virusas , tačiau ar nuo Dievo – reikia aiškintis, nes vieni Dievą karikatūrina, pripaišydami jam naivų ir kvailą gailestingumą, kiti jį daro despotu, baudžiančiu už kiekvieną prasižengimą. Akivaizdu, kad Dievas yra kaip teisingas ir mylintis tėvas, kuris nesitaiksto su savo vaikų nuopoliu ir juos ugdo, tačiau visada vadovaujasi nuoširdžios meilės ir geranoriškumo valia.

Kaip turėtų reaguoti į epidemijos protrūkį Bažnyčia? Nereaguoti neįmanoma ir būtų aplaidu. Daugelis Europos šalių pasirinko izoliavimo principą ir vietiniai vyskupai parėmė vyriausybių iniciatyvas. Bet štai Lenkijos vyskupai patarė patankinti Mišių skaičių, kadangi tikėjimo dorybe pasižyminti vyriausybė nesiėmė radikalaus draudimo, tik apribojo dalyvaujančių skaičių iki 50. Kiti visiškai uždarė bažnyčias ir atšaukė pamaldas. Samarietės sekmadienį vienoje Varšuvos bažnyčioje buvo atlaikyta 18 Mišių (viršutinėje bažnyčios dalyje ir apatinėje, pritaikytoje žienos metui), o Osle – nei vienos. Čia matome, kaip tikėjimo lygis įtakoja ir konkrečius sprendimus.

Įdomūs yra Vokietijos kanclerės ir Britanijos premjero pasisakymai, kuomet jie išreiškė  kvietimą drąsiai pasitikti virusą, kuris neišvengiamai užkrės apie 80 procentų žmonijos. Vidutiniškai nuo jo dabar miršta apie 4 procentus užsikrėtusiųjų. Tai nėra didelis procentas, bet pasaulio mastu susidaro nemažas skaičius, už jo slypi skaudžios netektys (pagal šią statistiką, Lietuvoje galima tikėtis apie 100 000 asmenų mirties). Šeimos turi nusiteikti ir pramatyti, kad neišvengiamai kažkas iš artimųjų sulauks priešlaikinės mirties. Izoliavimosi praktika yra naudinga tuo požiūriu, kad staiga nesusirgtų ir nemirtų didelis kiekis asmenų, kai nebebus įmanoma visų slaugyti ir mirusių tinkamai laidoti.

Be abejo, išmintingas rūpestis žmonių sveikata ir saugumu turi prasmę, tačiau reikia suprasti, jog Šv. Mišios turi išganingą prasmę, vadinasi yra ir ne tik dvasinės, tačiau ir fizinės sveikatos šaltinis. Nors Komunija nėra priešinfekcinė priemonė, tačiau suteikia malonę susivienyti su Dievu, per tai sustiprina žmogų ligoje ir kančioje, yra vilties ir išgelbėjimo ženklas bei laidas. Bažnyčia tiki ne tiek mokslu ir materija, kiek Dievu ir jo malone, kuri amžių bėgyje yra apsireiškusi akivaizdžiai įvairiose vietose ir progomis stebuklingais išgijimais. Be abejo, jei Apvaizdos lemta, kaip sakoma lietuviškoje patarlėje, – ir medinėje bažnyčioje plyta ant galvos  nukris… Turime drąsiai priimti teisingą Dievo atlygį už savo nuodėmes ir jas aukoti atsiteisimo intencija.

Kitas dalykas, pavojaus ir išbandymų akivaizdoje krikščionys turi nešti išganymo viltį, meilę, veiklią pagalbą ir bendruomeniškumo, vienybės vertybę. Amerikietis profesorius Rodney Stark, agnostikas, viename savo straispnių klausė, kodėl taip greitai išplito krikščionybė? Apie 40 mūsų eros metais jų tebuvo apie 1000, o štai IV amžiuje jų buvo jau 33 milijonai – pusė tuometinės Romos imperijos gyventojų. Lemiamas veiksnys buvo krikščionių laikysena epidemijų ir imperijos negandų akivaizdoje. Nuo bėdų bėgo autoritetai (jų tarpe buvo garsusis gydytojas Galenas), pagonių kunigai, imperijos valdininkai. Tik krikščionys nebėgo nelaimės akivaizdoje.

Viduramžių epidemijų protrūkio laikais krikščioniškos laikysenos pavyzdžiu buvo kapucinų vienuoliai, kurie rizikuodami savo gyvybėmis teikė paskutinį patepimą merdintiems namuose ar gatvėse, atliko laidojimo apeigas. Tapti kapucinu reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį. Per tai pasireiškė Kristaus žodžiai: Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti.

Būtų neišmintinga šiuo sunkiu laiku mažinti maldas, todėl teisingas pasiruošimas epidemijos protrūkiui turėtų apimti ir dvasinius dalykus. Reikėtų užsakyti šv. Mišias už save ir savo artimuosius, prašant sveikatos ir apsaugos malonės. Kad ir tuščiose bažnyčiose ar koplyčiose, kunigai kasdien jas aukoja. Privalu kuo greičiau atlikti išpažintį tiems, kurie gyvena sunkioje nuodėmėje, nes tai yra amžinos pražūties grėsmė. Kai liga užklups, bus sudėtinga prisikviesti kunigą. Tai laikas, kol dar galima kreiptis į kunigus privačiai ir pakviesti juos senyvo amžiaus ligonims, nes jie, kaip rodo statistika, yra pirmosios korona viruso aukos. Praktiškai, prieš uždarant bažnyčias viešoms pamaldoms, reikėjo atlikti masinį tikinčiųjų patepimą ligonių aliejais. Nežinia, kiek jų apsikrės ir išliks gyvi.

Ir aš kasdien aukosiu šv.Mišias ir rožančiaus maldą prašydamas sveikatos malonės ir apsaugos. Kviečiu atsiųsti savo artimųjų vardus e.pašto adresu sv.misios@kunigas.lt

Nuoširdžiai –

kun.O.P.Volskis

Pabaigos pradžia? 2020 sausio 31 d. – D.Britanijos išėjimas iš ES

Kodėl pradžioje ekonominė sąjunga ilgainiui tapo tautų ir valstybių niveliavimo sistema, lotyniškosios civilizacijos naikintoja, dirbtine anticivilizacija? 80 procentų šalių teisės tapo pakeista ES įstatymais, kai kas dieną atsiunčiama po vieną naują direktyvą kolonijinėmis tapusioms valstybėms. Pasak britų politiko Farage pramatymo, sekanti šalis, kuri paliks ES, bus Lenkija. Ar dar kas melsis ir kovos už autentišką ES idėją, kuri nekels grėsmės tautoms, valstybėms ir tikėjimui?

Troškimas gyventi kartu

Prezidentinių rinkimų įkarštyje pasirodė kunigų pasisakymai kandidatuojančių asmenų ir jų atstovaujamų vertybių klausimais. Pasigirdo pasipiktinimai, kad Bažnyčia ir kunigai kišasi į politiką ir pasisako politinėmis temomis. Niekas taip ir nepaaiškino, kas yra politika ir politinės temos, nes praktiškai viską, ką kunigai pasako apie visuomeninio gyvenimo temas, vadinama politikavimu.

Lietuvos Vyskupų konferencija išplatino pranešimą, kad „kunigai pašaukti skelbti Evangeliją ir tarnauti toms bendruomenėms, kurios jiems yra pavestos. Kaip nustato kan. 287 § 2, «dvasininkai ir vienuoliai neturi aktyviai dalyvauti politikoje ir politinių partijų veikloje, nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendram gėriui skatinti». Kas yra aktyvus dalyvavimas politinėje veikloje, čia ir vėl detaliau nepaaiškinama. Prisiminus carmečio ir sovietmečio kunigų pasisakymus, dabartiniai laikai atrodo kaip totalus kunigų pasitraukimas iš visuomenės reikalų. Paskutinį penkmetį Bažnyčios ir kunigų balso beveik nesigirdėjo. Kaip sakoma liaudyje, jei trimitininkas duoda silpną signalą, tai neaišku, ar mūšis bus. Žinoma, tylėjimo reikalauta komunistiniais laikais, tikimasi ir šiandien.

Čia būtų Konstitucinio teismo vertas klausimas, ar galima kuriai nors visuomenės grupei kaip nors riboti pilietines teises, pavyzdžiui, draudžiant pasisakyti visuomenės gyvenimo klausimais ir kandidatuoti? Priminimas kunigams iš žiniasklaidos pusės apie pareigą tylėti, panašu, sukuria akstiną manyti, jog kunigija yra beteisė ir nebyli.

Popiežius Pranciškus politiką apibūdino labai pozityviai, kaip žmonių neužgniaužiamo troškimo gyventi kartu ir vienybėje išraišką. Deja, politika dažniau atrodo kaip nuolatinis interesų, asmenų ir grupių karas. Dėl šios priežasties yra pavojus, kad  Bažnyčios ir kunigų veikla gali tapti labiau konfrontacinė negu vienijančioji.

Manau, kad politika yra labai pragmatiškas, kasdienis reiškinys, tarsi traukinių stotis, apie kurios darbą pasisakyti gali ne tik geležinkeliečiai, tačiau ir kunigai. Ir nebūtinai čia reikia bartis, įsižeisti dėl išsakytos nuomonės, pastabų, jei siekiame geresnio sprendimo.

Nesistebiu, kad išgirdome kunigų pasisakymus vertybiniais klausimais. Tik štai vienas pasisakymas įvyko netinkamu būdu. Disidento, Sąjūdžio veikėjo, kunigo Roberto Grigo pasakyti teiginiai, manau, tikrai nepasitarnavo troškimui gyventi kartu, pažeidė mandagumą: „Sauliaus S. kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėti Ingridos Š. naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau Gitano N. bankas“. Buvo nemalonu skaityti tokius epitetus. Belieka prašyti Premjero ir kandidatės į prezidentus suprasti ir neįsižeisti dėl teiginių, kuriuos išsakė tarybiniais laikais nukentėjęs kunigas.

Stengiuosi dalyvauti rinkimuose ir taip pasinaudoti nors kai kuriomis pilietinėmis teisėmis, kurių neapriboja bažnytiniai įstatymai. Pasitelkiau įvairius metodus išsiaiškinti, kuris kandidatas labiau atitinka mano pažiūras. Vienas iš būdų – tai tinklalapio manobalsas.lt paruoštos anketos ir vertybių sulyginimas koordinačių plokštumoje. Rezultatas nustebino, jog dabartinė konservatyvumo forma ir katalikiškos vertybės atsidūrė ne tik kad ne toje pačioje koordinačių skiltyje, net ne toje pačioje plokštumoje, bet net ne toje pačioje pusėje… Dėl šios priežasties belieka pritarti kun. Grigo minčiai, jog turime apsimetėlius konservatorius.

Jei kalbėtume apie kun. Grigo nevykusiai minimą „kolchozą“, tai didžioji dalis visuomenės, esame iš jo kilę tiesiogine prasme. Reikia nuolankiai priimti, jog didžioji dalis visuomenės yra paprasti žmonės, jog Lietuva yra neturtinga, agrarinė šalis, turėjo sunkią istoriją, menką ekonominį įdirbį ir patirtį. Jai dar toli iki elito, intelektualų. Paprasti žmonės sudaro Lietuvos stuburą, bet jie yra dar nepakankamai atstovaujami ir įžeidinėjami.

Jei jau kun. Grigui pasipiktinimą kelia tariamas „Šimonytės gėjų klubas“, tai dabartinių problemų Bažnyčioje kontekste toks moralizuojantis kalbėjimas yra ne laiku, ne vietoje ir ne tuo adresatu. Pakankamai prisiklausėme postringavimų iš dviveidžių autoritetų, kurie sukėlė neregėto masto krizę Bažnyčioje.

Kunigai ir tikintieji kažkada labai simpatizavo dešiniesiems ir juos palaikė, bet taip jau nebėra. Du dalykus sunku suprasti ir pateisinti: suliberalėjimą ir piktnaudžiavimą valdžia. Pastarasis buvo ypač nesuvokiamas. Omenyje turiu atvejus, kai dešiniesiems valdant kai kurie hierarchai gavo užnugarį, kurį panaudojo prieš savo kritikus ir kunigus, užsakant kratas butuose, konfiskuojant kompiuterius, grasinant susidorojimu, neteisėtai suspenduojant, sukombinuojant neveiksnumo pažymas ir t.t. Tai buvo aprašyta kadaise ir spaudoje. Tada buvo sunku suvokti, kad galios augimas buvo pasitelktas ne krikščioniškų vertybių sklaidai, bet susidorojimui.

Turime vilties, kad abu kandidatai į prezidentus, kurie, atrodo, yra padorūs žmonės, sąžiningai rūpinsis eilinių Lietuvos žmonių gerove. Mums, kunigams, belieka už juos pasimelsti, vienijant visus geriems tikslams.

Pamąstymai apie šeimą Nepriklausomybės 100-mečio išvakarėse

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejui mintimis grįžtame į praeitį, iš kurios, kaip giedame himne, semiamės stiprybės. Šv. Rašto mintimi, dar prieš tai, kai atsirado karalystės, imperijos ar respublikos, gerokai prieš Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimą, Dievas sukūrė vyro ir moters šeimą, liepė jiems gimdyti, laikytis moralės, padalino žmoniją į tautas. Būtent,  XIX amžiuje išplitus nacionalizmo ir nacionalinių valstybių idėjoms (tauta turi teisę apsispręsti ir egzistuoti kaip valstybinis darinys), Europoje ir visame pasaulyje byrėjo imperijos, atsirado daugybė tautinių valstybių, tame tarpe ir Lietuva. Panašiai sionistinis-nacionalinis judėjimas atvedė prie žydų valstybės įkūrimo.

Iki tol lietuvių tauta egzistavo, apgyvendino maždaug tą pačią teritoriją kaip ir dabar, tačiau  buvo apribota kitokių geopolitinių sąlygų. Paskelbusi nepriklausomybę nacionaliniu pagrindu lietuvių tauta deklaravo, jog ji sau pačiai yra pirmasis tikslas, jog sieks savarankiškai spręsti savo reikalus ne kaip kitų tautų tarnas ir jų naudai, bet kaip suverenas ir savo naudai. Juk kiekvienos valstybės ir nepriklausomybės tikslas yra apsiginti nuo išorės ir vidinių priešų bei geriau rūpintis savo išoriniais ir vidiniais interesais.

Dabartinis lietuvių tautos šeimininkas yra Lietuvos Respublika (pamažu perduodant galias Europos Sąjungai, dominuojamai Vokietijos ir Prancūzijos), o jos santvarka – demokratija, tačiau, kaip įsitikinome, su stipria postsovietine ir naująja kratokratija (valdžioje įsitvirtinusiu klanu). Iš esmės daug kas sėkmingai išvengė liustracijų, integravosi į naują tikrovę, net apsiskelbė patriotais. Naujų ideologijų paskatinta respublikos valdžia ėmė labiau pabrėžti pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės viršenybę kitų vertybių (tame ir Dievo įsakymų) atžvilgiu, nebūtinai atsižvelgiant ir į tautos interesus.

Tiesa sakant, toliau išliekame klaidingų ideologijų sukeltose patologijose, todėl  Nepriklausomybės jubiliejų Lietuva sutiks prasidedančios Vakarų civilizacijos ir savo pačios agonijos sąlygomis. Ketinama sukurti naują Europą, paremtą ne Kristaus mokslu, sudarytą ne iš Tėvynių, kaip kad tikėjosi Europos Sąjungos įkūrėjai, ne iš stiprių šeimų, bet permaišytą iš įvairių tautų ir kultūrų pagal naujai seną sovietų sąjungos modelį, besiremiantį neomarksistine ideologija ir ją išreiškiančia konstitucija, kur žmonės vienas kitam bus svetimi ir priešiški, panašiai kaip į kolūkius suvaryti šaknų neturintys darbininkai, apdoroti moraliai pakrikusios postmodernios Vakarų kultūros, brukant išgalvotas lyties ir šeimos sampratas, gender ideologiją.

Akivaizdu, kad bevaikę Europą ir Lietuvą ištiko demografinė katastrofa, kadangi statistiškai vienai europiečių šeimai tenka tik šiek tiek daugiau nei vienas kūdikis. Tai mirties skaičius, kurį pasirinko Dievo paliepimą daugintis užmiršę, į pramogas ar į karjerą pasidavęs šių dienų žmogus. Nebus kam daryti ekonomikos, ginti sienas, mokėti pensijų, išlaikyti kultūrą. Bevaikės ir beviltiškos Europos tikrovę simboliškai atspindi jos bevaikiai lyderiai: Prancūzijos prezidentas E. Macron, Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, Vokietijos kanclerė A. Merkel, Olandijos premjeras M. Rutte, D. Britanijos premjerė T. May, Italijos premjeras P. Gentiloni, ES Komisijos pirminikas J.C. Juncker. Tuo tarpu 50 milijonų  musulmonų (tai sudaro 10 procentų ES gyventojų), kurie jau gyvena ES teritorijoje, turi šeimose vidutiniškai 8 vaikus. Tai reiškia, jog netrukus daug kas pasikeis. Klystame, jei manome, kad mus išlaikys susvetimėjusių žmonių Europos katilas, ypač kad mumis rūpinsis įsibrovėliai ar atvykėliai iš islamiškų kraštų, kuriems europietis yra blogiausia žmogaus rūšis.

Aš, kunigas, irgi neturiu nei šeimos, nei vaikų, nes nuo XI am. tęsiasi popiežių paliepimas kunigams būti tobulais Kristaus atstovais, kurie stiprintų krikščioniškas šeimas, turėtų dvasinių vaikų bei dvasinę šeimą – Bažnyčią, ir nepadalinta širdimi tarnautų Dievui. Kunigai yra didžiulė išimtis ir retenybė mūsų visuomenėje, nes vienam kunigui tenka apie 3000 katalikų, todėl nėra net mažiausios galimybės pataisyti tai, ką milijonai pasauliečių apleidžia – nekuria šeimų ir negimdo vaikų.

Visgi kaip ir žemiškoji tauta, taip ir Dievo tauta yra sudaryta iš šeimų, kurios yra visuomenės esminės ląstelės. Kaip jaučiasi, gyvena ir vystosi šeima, kokia ji yra, tokia yra ir visuomenė, taip vystosi ir tauta. Istorijoje buvo ne vienas laikotarpis, kai šeima buvo atsiskyrusi nuo valdančios santvarkos ir mažai jai lojali. Susidaro įspūdis, kad lietuvių tautos šeimininkas – respublika – daugeliu klausimų yra prieš šeimą, todėl šeima yra prieš respubliką.

Normali, dora šeima atlieka daug uždavinių, tame tarpe ir kultūrinę, socialinę bei ekonominę, nes perduoda tautiškumą, gyvenimišką patirtį, rūpinasi šeimos nariais,  kaupia turtą, kurį naudoja kaip saugiklį ir perduoda kaip palikimą. Valstybingumo požiūriu vaikų gimdymas ir auklėjimas yra ne tik šeimos investicija, bet ir pačios valstybės egzistavimo pagrindas, tikrasis socialinio saugumo garantas. Tėvų ir senelių gerbūvis visada priklausė nuo to, ar ir kiek vaikų turi, ar tie vaikai yra išmokyti amato, turi reikiamus praktinius sugebėjimus (Išminties knygoje rašoma, jog jei tėvas neišmokė sūnaus amato, neturi teisės tikėtis jo pagalbos senatvėje), ar apskritai yra dori.

Žmonijos istorijoje niekada nebuvo socialinio draudimo, nebuvo pensijų, nes kiekviena šeima stengėsi susilaukti vaikų, kad būtų kas padeda darbuose, kas tęstų tėvų įdirbį ir išlaikytų nueinančias ir ateinančias kartas. Socialinis draudimas ir pašalpos yra dabartinių laikų atradimas, kuris iš dalies iškreipė natūralų mąstymą ir žmonių santykius, kadangi tapo nebesvarbu, ar žmogus turi vaikų, kokie jie yra, ar jie yra atsakingi, neva užtenka mokėti įmokas į socialinio draudimo sistemą, fondą,  pavadinkim jį „Gražioji ateitis“, tarsi nieko daugiau nereikėtų. Gražią ateitį gali užtikrinti ne tiek fondas, bet normali šeima, besiskleidžianti į ateitį vaikais.

Svieto lygintojai išgalvojo socialinį draudimą, kuris tapo įtvirtintas dabartinių valstybių sistemoje, nusavinant iš žmogaus kai kada pusę jo pajamų pagal pačią nelogiškiausią ir neteisingiausią sutartį, jog įmokų mokėtojas gal kažkada ir gal kažkiek gaus. Dabar valstybė kalba atvirai, jog nebus iš ko duoti, nes darbingo amžiaus piliečių mažėja, o fondo lėšos nėra rimtai kaupiamos, pelningai investuojamos, bet pravalgomos ir išleidžiamos kitiems tikslams. Komunizmas krito kaip giliai neteisinga sistema, todėl ir tokia socialinės apsaugos sistema žlugs kaip nenatūralus reiškinys, kadangi yra nukreiptas prieš šeimos atsakomybę, prieš vaikų gimdymą ir piliečių dorovę.

Iš krikščioniškos epochos ateinanti visuomenė turėjo palankų demografinį santykį, todėl septintame praeito amžiaus dešimtmetyje penki dirbantieji išlaikė vieną išsilaikyti negalėjusį. Koks santykis yra šiandien? Girdime, jog pusantro dirbančio išlaiko vieną paramos gavėją. Kokios priežastys? Teigiama, kad emigracija, bedarbystė, menkas gimstamumas, skurdas, kontracepcija, abortai ir t.t., tačiau priežastis yra ir ta, jog socialinės pašalpos reiškinys atėmė iš šeimos iniciatyvą ir atsakomybę, skatina eiti individualizmo keliu. Pagalba turėtų vykti šeimos kontekste, padedant šeimai, nes niekas geriau nepasirūpins žmogumi kaip šeima. Sektina yra dabartinės Lenkijos valdžios politika padedant  šeimai per programas 500+ ir Butas+.

Blogiausia yra tai, jog vaikų gimdymas ir auklėjimas pablogina tėvų gyvenimo sąlygas ir tampa diskriminavimu socialinio draudimo sistemoje. Ne tik biznio struktūros, tačiau ir valstybė elgiasi nekantriai, nori čia ir dabar turėti daugiau įmokas mokančių, pelną nešančių darbininkų, todėl traktuoja vaikus auginančias motinas gan šaltai. Gal todėl lengva ranka leido kontracepciją ir abortus, kompensuojant iš to pačio fondo.

Tai yra absurdas, kad valstybė finansuoja savęs pačios naikinimą. Prisiminkime šv. Jono Pauliaus II įspėjimą, jog savo vaikus žudanti tauta neturi ateities. Skaičiuojama, jog Lietuvoje per daugiau kaip 70 aborto legalizavimo metų buvo likviduota apie 5 milijonai negimusių kūdikių. Ar paminėsime šią netektį 100-mečio proga?

Žmogus gali laimėti trumpoje distancijoje, tačiau Dievo tiesa visada laimi ilgesnėje distancijoje, skaudžiai pamokydama besipriešinantį jai žmogų. Lietuva nubėgo trumpą 25 metų nepriklausomybės atkūrimo distanciją rodydama špygą Dievui ir žmogaus prigimčiai, tačiau jau dabar matome, jog yra atsilikusi visose srityse. Praėjo kelios dešimtys metų ir tapo akivaizdus proporcijų pasikeitimas:  šeimos mažiau gimdo, išaugo vyresnio amžiaus žmonių skaičius, pailgėjo gyvenimo trukmė, padidėjo socialinių išmokų kiekis. Logiška, jog vis mažiau dirbančių ir kuriančių, kurie sukeltų   pridėtinę vertę, mokėtų mokesčius. Omenyje reikia turėti ir jaunų šeimų emigracijos mastus. Ne už kalnų tas laikas, kai vienas dirbantysis išlaikys vieną nedirbantį. Gerai, jei tas vienas nedirbantis turi bent tris dirbančius, atsakingus ir dorus vaikus, kurie jam padeda. Taip iš esmės ir turėtų būti, nes tokia yra Dievo nustatyta tvarka.

Baigiant šį pamąstymą noriu pasakyti,  jog 100-metį švenčianti (ar gal apraudojanti?) dabartinė karta yra atsakinga, koks bus sekantis jubiliejus. Tauta išliks, jei dabartinė karta pasiryš pilnutinei aukai už tautos ateitį: stiprinti šeimas, tautiškumą, gimdyti bent po tris vaikus šeimoje, sutelkti visas protines ir fizines jėgas tautos verslumui bei ūkiui pataisyti, pakilti kovai prieš nedorybę ir nedoruosius, kurie naikina bendrąjį gėrį, išrinkti į valdžią dorus ir kompetentingus patriotus. Susidaro įspūdis, jog respubliką valdančios kratokratijos viską padarė, kad tauta nutoltų nuo Kristaus aukos, todėl įsivyravo savimylų mentalitetas. Blogiau negalėjo atsitikti, kai iš komunizmo, trumpai pasidžiaugus tautiškumu, buvo šokta į egoizmo paskatintą liberalizmą.

Šeima kyla, vaikai gimsta iš meilės ir pagalbos poreikio, tauta laikosi bendra kultūra, valstybės atsiranda ir tveria dėl to, jog piliečiai yra geranoriškai lojalūs ir solidarūs, jog valstybė gina šeimas ir nuosavybę. Linkiu 100-mečio Lietuvai atsigręžti į šeimą ir tautą, kuri yra jos šaltinis.

Idėja Lietuvai 100-mečio proga: gražinkime litą

„Su euro įvedimu – nuskurdome 3,45 karto!“ – taip tvirtina daugumas tautiečių prisimenant trečiąsias euro įvedimo metines. Prieš tris metus 1 litą kainavusi prekė šiandien kainuoja 1 ar net daugiau eurų, nors žmonių pajamos eurais padidėjo neženkliai. Pasirodė, jog žadėtas ekonomikos pakilimas ir pavienių žmonių gerbūvis tebuvo dar viena fikcija. Sunku nepritarti teiginiams, jog respublikos valdžia dar kartą apgavo ir apvogė savo piliečius. Objektyviai imant, euro įsivedimas silpnai ir mažai Lietuvos ekonomikai yra skaudi klaida. Kas tokią idėją padiktavo: ar godumas, ar kvailumas?

Paprasti žmonės moka skaičiuoti, kas labiau jiems apsimoka. Eiliniams piliečiams, ne tik lietuviams, bet ir slovakams, vokiečiams apsimoka nuvažiuoti apsipirkti į Lenkiją, kadangi daugelio dalykų ir paslaugų kainos ten skiriasi ženkliai. Turinti savo nacionalinę valiutą Lenkija išsaugojo ekonominį ir finansinį mikroklimatą, leidžiantį žmonėms gyventi pagal vietines sąlygas. Panašiai kur kas didesnį saugumą, didesnį nepriklausomumą  bei didesnį pasididžiavimą duotų nacionalinės valiutos, lito, naudojimas.

Europos Sąjungos institucijos ragina valstybes nares kuo greičiau įsivesti eurą kaip bendrą valiutą. Lenkijos, Bulgarijos bei Vengrijos vyriausybė neskuba to daryti, kelia pagrįstas sąlygas, kurias išsakė premjeras Mateusz Murawiecki Davoso ekonominiame forume. Ar mūsų vyriausybei ir ekonomistams neužteko proto paprastiems dalykams suprasti, kurie suprantami ne tik kaimyninių šalių vyriausybėms, bet ir eiliniams žmonėms?

Kaip galima iš menkai išsivysčiusios šalies, kurios piliečių pajamos nesiekia nė 60 procentų ES vidurkio, atimti apsaugą, kurią sukuria nacionalinė valiuta? Tik tada, kai turėsime tokį patį išsivystymo laipsnį ir bent 80 procentų Vokietijos piliečių pajamų lygį, kai pasieksime panašią ekonominę struktūrą ir efektyvumą, kokią turi Vakarų šalys, tuomet gal būt racionaliau įsivesti eurą. Kadangi to nėra, kadangi esame neturtingi, reikėtų sugrąžinti nacionalinę valiutą, nes jos dėka Lietuva galėtų turėti savo ekonominį pasaulį, kuriame ji būtų  centre, o ne amžinai ir beviltiškai įstrigusi ES periferijoje.

Lietuva niekada nebuvo ir, panašu, nebus labai turtinga. Nebent pakeitusi švietimo strategiją ims ruošti inžinierius, kurie surinkinės NASA kosmines raketas kur nors Zarasų rajone. Neturtingi žmonės už prekes ir paslaugas gali mokėti tiek, kiek jų  pajamos leidžia, kiek tarpusavyje susitaria, o ne tiek, kiek tai padiktuoja turtingų šalių rinka. Norint priklausyti euro zonai, reikia būti turtingais.

Kita vertus, krizės yra neišvengiamas dalykas, neišvengiamai kartojasi, todėl kiekviena šalis turi turėti būdus susidoroti. Atėjus finansinei krizei, ekonominio augimo sulėtėjimui, nelieka galimybės reaguoti, reguliuoti savo valiutos vertės, išplatinti obligacijas nacionaline valiuta, o tai yra esminiai finansinės politikos instrumentai.

O gal ES idėjos pagrinduose glūdi gudrus Vokietijos planas, kurio ji nesugebėjo realizuoti I-ąjame ir II-ąjame pasauliniuose karuose? 2016 metais ES prekybos perviršis sudarė beveik 270 milijardų eurų, iš kurių 95 procentai priklausė Vokietijai. Norint nubausti Lenkiją ir pasiūlius atimti iš jos ES struktūrinių fondų teikiamą paramą paaiškėjo, jog kiekvieno euro 80 centų grįžta atgal į Vokietiją. Nepasimoka bausti, nes labiau nukentėtų Vokietijos interesai. Lankantis Bulgarijoje ar Vengrijoje išgirdau tą pačią istoriją: atvažiavo vokiečiai, nupirko gamyklas, vynuogynus, paskui viską likvidavo tardami, jog “mes jus viskuo aprūpinsime”. Nordstream 2 vamzdyno gijos statymo istorija neleidžia abejoti, jog Vokietijai svarbiausia yra tik Vokietija, o kitos šalys yra traktuojamos instrumentaliai, lyg naujosios kolonijos.

Bet ar mūsų vyriausybė tinkamai gina šalies interesus ir savo piliečių gerovę, kyla abejonės. Lito panaikinimas buvo trumparegiškas ir neapgalvotas poelgis, pabloginęs eilinių žmonių gyvenimą, dar labiau paskatinęs emigraciją, pakirtęs patriotizmo šaknis, išstatęs Lietuvą į dideles rizikas.

Jėzaus laikais Izraelis turėjo šventyklos pinigus. Norint paaukoti šventyklai ir kitais su šventykla susijusiais atvejais reikėjo keisti ir vėl perkeisti pinigus, kadangi okupantų pagonių pinigai laikyti nešvariais. Sakytumei nepraktiška, bet tame slypi ir kai kas daugiau. Jie bent savo šventovėje norėjo išlikti savimi, išlaikyti savigarbą ir nepriklausomumą. Tai esminės prielaidos kiekvienai tautai išlaikyti stiprią dvasią. Kita vertus, kieno pinigais naudojiesi, to biznyje ir dalyvauji.

Neįkirto kardinolui gyvam, kerta mirusiam. kun. A.Bulotos atsakymas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) praėjusią savaitę paskelbė asmenų, bendradarbiavusių su KGB, sąrašą. Tarp jų buvo patalpinta ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus pavardė. Dvasininkas, kuris keturis dešimtmečius buvo sovietinių struktūrų persekiotas, tapo įvardintas tų struktūrų bendradarbiu.

Su tiesa Lietuvoje yra didelė problema: didvyriai ir aukos yra žeminami, o niekšai ir budeliai nutylimi ar net aukštinami. Už laisvės vertybę kovoję skursta atstumti, o Lietuvos laisvės nevertiems asmenims atsivėrė nežabotas turtų, garbės, valdžios perspektyvos. Slėpdami savo nusikaltimus, kai kurie net savindavosi mirusiųjų pavardes, mirusiųjų nuopelnus, karinius laipsnius arba keisdavo savo pavardes.

Jie toliau pučia miglą žmonėms per apvaldytą žiniasklaidą, ant reklaminių rinkiminių bukletų, kalendorėlių, lankstinukų skelbdami įmantrius šūkius, kad išmokys Lietuvą gyventi iš palūkanų. Jų advokatai tyčiojosi iš apvogtųjų, tyčiojosi iš manęs, kad tarpininkauju ginant alkanus pensininkus.

Valstybei ir piliečiams nusikaltę bankininkai buvo ekskomunisto prezidento A. M. Brazausko pristatomi Vatikane Šv. Tėvui kaip taurūs valstybės asmenys (vėliau nuteisti kalėjimu). Chaosas vyko ir vyksta nuo kgebistinio tvaiko neišvėdintoje Lietuvoje, kai po įslaptintus archyvus galėjo ir manau šiandieną gali landžioti jų žmonės, tepti kitus tuo, kuo patys gyvenime susitepę ir slėptis po įslaptintais dokumentais.

Nauji Lietuvos valdytojai, kurie uzurpavo patriotų nuopelnus, krečia šposus, jog okupacijos metais ir jie šventė Šv. Kalėdas dauždami margučius, jog per Šv. Velykas puošė eglę. Pagauti savo melo painiavose ir politinio korektiškumo vardant dabar tokie dažo kiaušinius gamtos atbudimo vardant ir švenčia kalėdinę išpardavimų akcijų šventę, dvasiai atgaivinti siūlydami ant kiekvieno kampo “taurųjį” gėrimą – alkoholį. Prezidentė Grybauskaitė arkivyskupui S. Tamkevičiui padejavusi, kad jei uždrausime alkoholio reklamą, nebus iš ko mokėti kunigams pensijų. Pastarasis įsiteikdamas konjunktūrai veino minėjimo metu vietoj Vyčio į atlapą įsisegė masonišką žibuoklę.

Nuo Sausio 13-osios laikų sunkiai slinko ir slenka (2 žingsniai atgal ir 1 žingsnis pirmyn) gėris Lietuvoje, kai slaugos ligoninėje mirštantis ligonis atsisako gerti jam paduoto vandens, nes parai jis turi tik vienas sauskelnes. To gėrio ir tiesos pasigedome dabar, kai tarsi šūvis Šv. Petro aikštėje Romoje į popiežių Joną Paulių II, pasigirdo kgebistinis melo šūvis į mirusio kardinolo V. Sladkevičiaus gerą vardą ir autoritetą. Apsispręskite patys, ar galima tuo pačiu asmeniui teikti Santarvės premiją ir drauge taikytis į jo atminimą KGB vėzdu?

Lietuvos asmenybės – kardinolas V. Sladkevičius, kiti vyskupai ir kunigai, neparsidavę KGB tarnybai, šiandieną susitepusių politikų ir jų tarniukų yra draskomi kaip Kristaus tunika, manant, kad apšmeižus juos, bus galima šmeižto skiaute užlopyti savo kiauras sąžines.

Dalykai pasaulyje kito ir kinta, atsiranda ir išnyksta. Išnyksta politinės partijos, tik vienintelė Kristaus „partija“ su šūkiu “Tiesa padarys jus laisvais” išliko per daugiau nei 2000 metų. Gyvenimo orientacija turi būti pažymėta amžinomis moralinėmis tiesomis, kurios per tūkstančius metų padėjo žmogui ir dabar padeda bet kurioje politinėje erdvėje būti laisvu. Nuo laisvo žmogaus atkrinta visi prisiplakėliai, nors tokios tiesos skelbimas kartais primena bėgimą per užšalusį arimą, saugantis kad nesukluptum, kad nepamestum, kad nuneštum Kristaus Tiesą tiems, kur jos labiausiai reikia.

Kiek daug atvejų, kai nei disidentų, nei mano straipsnių nebuvo leidžiama spausdinti net katalikiškoje spaudoje, buvo uždrausta. Disidentai priversti tęsti disidentavimą ir prisidengti slapyvardžiais. Štai jums iškovota dvasinio atgimimo ir žodžio laisvė. Kadaise bažnyčia atstovėjo prieš marksistines, ateistines katedras, prieš bažnyčią nukreiptą žiniasklaidą, šiandieną katalikiška žiniasklaida bijo spausdinti disidentų pasisakymų. Dėl tos priežasties monsinjoras A. Svarinskas kreipėsi į rusiškąją Lietuvos žiniasklaidą su rusišku straipsnio pavadinimu “Kiek galima mušti Lietuvą?”. Kelioms valandoms prieš jo mirtį paklausiau, kas dabar kalbės tiesą Lietuvoje? Jis atsakė: – „Jūs kalbėkite“.

Skaudžios okupacijos Lietuvai metu, Šv. Kalėdų išvakarėse, užtekant Betliejaus žvaigždei, Lietuvoje, Birštone buvo padovanotas katalikų bažnyčiai vyskupas – V. Sladkevičius. Be iškilmių, tik artimų draugų aplinkoje ir Šv. Dvasiai stiprinant šis jaunas vyskupas suprato, į kokias sunkias pareigas jis skiriamas. Kai prisistatė Vilniuje religinių reikalų įgaliotiniui pateikdamas įrodančius vyskupo dokumentus, tasai pasveikinęs jauną vyskupą žodžiais: “Mes tokius prochvostus kaip tu sutvarkysime.” Praėjus daugybei metų ataidi panašūs žodžiai ne iš priešų, bet tų, kurie skelbiasi tiesos ir patriotizmo atstovai. Jie užsiima garbingo žmogaus žeminimu.

Kaip buvęs kardinolo kancleris ir sekretorius žinau, kaip KGB siekė “suvarkyti” vyskupą tremtimis, sekimu, kratomis, naudojo jo gyvenamose patalpose radioaktyvias medžiagas, siekė šmeižtais ir intrigomis palaužti jį. Vatikanas įvertino jo ištikimybę, kančias ir tarnystę pakeliant iki kardinolo. Bet ir tai nepadėjo, nes kegebistiniai asmenys skundė ir šmeižė kardinolą Vatikanui ir nepriklausomybės laikais. Lankantis Vatikane šv.Tėvas mano akivaizdoje drąsino kardinolą sakydamas, kad kaip tik dabar atgimusiai Lietuvai jis yra labiausiai reikalingas, todėl pratęsė jo vadovavimą Lietuvos katalikų bažnyčiai. Man Šv. Tėvas spausdamas ranką paliepė globoti ir saugoti kardinolą. Tada nesupratau, nuo ko reikės saugoti ir ginti.

Dar ir dabar, po kardinolo mirties tenka ginti ir saugoti jo gerą vardą. Gražus marmuro antkapis Kauno arkikatedroje, kurio kardinolas pats nesirinko, bet nusprendus laidotuvių komisijai, primena, kad čia palaidota to meto Lietuvos sąžinė ir tiesos šauklys. Jo vardo parkas tėviškėje taip pat primena jo gyvenimo nuopelnus ir atminimą.

Ir miręs kardinolas turi atsakymus. Ne tik Vytautui Landsbergiui, kuris atsisveikinimo žodyje pripažino kardinolo paramą Sąjūdžiui įžvalgomis ir patarimais, jog sunkiais Lietuvai momentais su įvairiais klausimais atvykdavo pas Jo Eminenciją pasitarti, ir kad jis jau turėdavo atsakymus.

Patariant kardinolo draugams disidentams, kad reikia vis dėlto susipažinti su tikraisiais, paskui išvežtais iš Lietuvos, KGB archyvais ir kai kurių asmenų bylomis, tapo aišku, kad ne viskas tada vyko pagal Lietuvos valią. Baimintasi ypatingai prieš Šv. Tėvo Jono Pauliaus II atvykimą, kad nepasigirstų naujų šūvių į Šv. Tėvą kaip kad Romos aikštėje. Kai kurie dalykai, kviečiant Šv. Tėvą aplankyti Lietuvą, politikų nebuvo derinami su kardinolu. Pamatęs dominančių asmenų bylas , kardinolas pasakė, kad Lietuvoje toliau veikia asmenys, kurie gerai vykdo Kremliaus užduotis ir valstybėje, ir bažnyčioje, todėl KGB per juos sėkmingai toliau valdo Lietuvą. Tai kardinolo pasakyti žodžiai susipažinus su KGB bylomis. Tada manęs kardinolas paprašė, kad esant reikalui tai pasakyčiau Lietuvai. Manau, kad toks laikas atėjo, ypač kai pradėtas šmeižti per žiniasklaidą miręs kardinolas.

Bažnyčiai vadovauti, pasak KGB dokumentų, buvo numatytas lageryje užverbuotas dvasininkas. Gal tai klastotė ir gal tas asmuo apie tai nežinojo, bet mano nuomone, kol neatveriami liustracijai rimtesni KGB archyvai, tol tokios provokacijos tęsis.

Kardinolas matė savo bylą, kurią buvo jam užvedusi KGB. Iš jos jis pasiliko tėvelio nuotrauką, nes visos kardinolo šeimos nuotraukos per kratą buvo atimtos. Nuotrauka nedidelio formato, padaryta tėveliui stovint prie pastato. Paskui jo ir kitos bylos buvo skubiai vėl išvežtos į Rusiją.

Šv. Tėvo vizito metu Lietuvoje kardinolas perdavė jam informaciją apie su KGB susijusius dvasininkus. Turiu vilties, jog tas raportas yra Vatikano archyvuose, jei netapo išvogtas. Taip kardinolas bandė sutrukdyti tęsti KGB valdymą Lietuvos bažnyčioje, nes tokie šios akcijos požymiai pasirodė Vatikane slopinant ar iškreipiant informaciją bei Lietuvos KGB 5 skyriaus pastangomis pašalinus Vatikano lietuviškų radio laidų vedėją monsinjorą V. Kazlauską. Aš turėjau vykti pagal Vatikano iškvietimą dirbti į jo vietą į Vatikano radiją, bet suradus šios provokacijos dokumentus, vykdyti KGB valią atsisakiau.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad atgavus nepriklausomybę šitame laisvės džiaugsmo ir euforijos blūde mes pražiūrėjome, kas yra Kristus, ir kas yra Judas. Kardinolui iki mirties sąžiningai tarnaujančiam bažnyčiai ir tėvynei vėl buvo smogta provokacija net po mirties, apkaltinus jį KGB agentu, byloje nesant nė vieno agentūrinio dokumento.

kun.  atsargos majoras Alfonsas Bulotas

Apokalipsė ir Lapkričio 11-oji. 33-čiasis sekmadienis

Baigiantis bažnytiniams metams ir artėjant Adventui liturgijoje pradedami skaityti apokaliptiniai šventraščio skaitiniai apie paskutiniuosius įvykius, kurie ištiks žmoniją prieš Kristaus antrąjį atėjimą. Šių metų apokaliptinius svarstymus naujai nušvietė šv. Faustinos Kovalskos dienoraštis.

Lapkričio 11-ąją Lenkija švenčia savo nepriklausomybės paskelbimo 98-ąsias metines, todėl šia proga verta susimąstyti apie šv. Faustinos teiginį, jog “iš Lenkijos kils kibirkštis, kuri paruoš pasaulį Kristaus galutiniam atėjimui” (Dienoraštis. 1732). Ar šventoji turėjo mintyje Dievo Gailestingumo žinią, ar kažką kita, sunku yra tiksliai įvardinti. Paskutinius šimtmečius Lenkija metė ne vieną kibirkštį, iš kurių išaugo liepsnos.Omenyje turiu ir šv. Jono Pauliaus II pontifikatą bei pirmąjį komunizmo sužlugdymo atvejį ir pavyzdį Rytų Europoje. Ši šalis dabar kibirkščiuoja bendraudama su Europos Sąjungos kairiųjų apvaldytomis institucijomis dėl vertybinių dalykų.

Daugiau nei akivaizdu, kad ES institucijas ir atskiras jos šalis vis labiau užvaldo neomarksistai, kuriems būdinga savybė – tai praeities, tikrovės bei prigimties neigimas. Jie nenori tapatintis su Europos ištakomis – krikščionybe; jie užsispyrusiai ir agresyviai  įgyvendino emigraciją iš Azijos ir Afrikos, nenorėdami pripažinti tragiškų šio poelgio padarinių; jie kaip išprotėję platina abortų darymo kultūrą, nepaisydami demografinės krizės; jie privalomai visiems bruka gender ideologiją kaip vienintelį teisingą požiūrį į žmogaus prigimtį. Kaip kadaise Rusijoje komunistai bandė pakeisti upių bėgimo kryptį, taip ES neomarksistai ėmė kėsintis į dalykus, kuriuos žmogus gauna kaip duotybę, kurie lemia jo teisingą prigimtinį funkcionavimą.

Savu metu mums buvo teigiama, jog ES yra ekonominė sąjunga, tačiau dabar mes matome,  jog čia yra kiaurai marksistinė sąjunga, brukanti savo vertybes per ekonominį šantažą. Pasaulio Bankas ar Valiutos Fondas verčiau linkėtų Afrikos šalių žmonėms mirti iš bado, tol nesuteikdama paramos, kol jos neįteisins gender ideologijos reikalavimų.  Aukščiausiu lygiu ES vadovai ėmė atvirai kalbėti, jog tautinės valstybės ir sienos tarp jų yra didžiausias blogis, kurį reikia kuo skubiau likviduoti. Galima tai pavadinti tautinės tapatybės naikinimu. Kartu per gender ideologiją yra naikinama ir lytinė tapatybė, dėl kurios griūna žmogaus gebėjimas sukurti normalią šeimą. Maža to, Ilarijos Klintonienės susirašinėjimų išviešinimas atskleidė ir iliustravo, kaip neomarksistai organizuoja antpuolius prieš katalikų tikėjimą, griauna jį iš vidaus, parūpindami ir finansuodami įvairaus plauko revoliucionierius, darančius įtaką mokymui, moralei ir liturgijai.

Su didžiausiu nerimu tenka stebėti, jog neomarksistai daro įtaką hierarchijos formavimo politikai, jog daugybė vyskupų ir kunigų dalyvauja katalikų tikėjimo ir jos tapatybės išplovimo darbe.  Tikintieji ir dvasininkai negali suprasti ir dabartinio popiežiaus kai kurių poelgių bei sprendimų. Paskutiniu metu Dėl Amoris laetitia teiginių ir konkrečių sprendimų išaiškinimo atviru laišku kreipėsi keturi kardinolai. O kur dar praeityje nuskambėję teiginiai ir atlikti poelgiai…

Žmogus praradęs tautinę, religinę ir lytinę tapatybę netenka orientyrų, juo lengva manipuliuoti, jis bus priklausomas nuo totalitarinės valstybės. Šią trejopą tapatybę praradęs asmuo netenka ir gilesnio tikrosios laisvės bei gyvenimo prasmės patyrimo, todėl neatsitiktinai kairieji stengiasi vis labiau uzurpuoti tautos, tėvų ir dvasinį autoritetą, pasitelkdama visą įmanomą klastą ir melą.

Lenkija jau atsikvošėjo: iš jos kilo tautiškumo, šeimos ir tikėjimo išsaugojimo kibirkštis. Toji kibirkštis tešoka ir į Lietuvą. Jei leisime neomarksistams sužlugdyti tikrąsias vertybes,  gali  sugrįšti Nojaus ir Gomoros laikai bei visuomenės, kai jau nebeliko jokios vilties, ir niekas nebepadėjo, tik vanduo ir ugnis.

 

Biurokratizmas – stabmeldystės forma (2 d.)

Katekizmo mokyme nurodomi 10 Dievo duotų žmogui įsakymų. Vieni iš jų draudžiantieji, kiti įsakantieji, vieni liečia santykį su Dievu, kiti – su žmogumi. Tai, vaizdžiai tariant, pasaulio ir gyvenimo naudojimo taisyklės, kad tikrovė nevirstų pragaru ir šiukšlynu, kad žmogus galėtų išsaugoti prasmingą ir tvarkingą gyvenimą, vedantį jį link Dievo.

Kai klausiame, kuris įsakymas yra svarbiausias, turėtume pažvelgti, kurį įsakymą labiausiai pabrėžė ir gynė pranašai, dievobaimingi žmonės, kurio įsakymo nesilaikymas atneša didžiausią blogį ir yra skaudžiausiai baudžiamas. Akivaizdu, kad tiek Senojo, tiek Naujojo Testamentų laikais labiausiai kovota už pirmąjį Dievo įsakymą. Jokio  kito įsakymo netoleravimas nebuvo toks nuožmus, kaip pirmojo. Pilnesnė to įsakymo versija skamba taip: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi“ (Iš 20, 2–5).

Biblijoje dažnai minima ir prakeikiama Kanaano pagonybė garbino savo dievukus Astartę ir Malochą. Pastarojo skulptūra buvo vaizduojama su ištiestomis rankomis. Apiegų metu ant jų paguldydavo aukojamus gyvus kūdikius, kuriuos iš apačios degindavo ugnimi. Kūdikių tėvai dažniausiai priklausydavo aukštuomenei. Jie patys aukodavo savo kūdkius ir turėdavo apeigų metu būti šalia bei su visa minia džiaugsmingai giedoti ir šokti, kad nesigirdėtų kenčiančio kūdikio klyksmas. Šis kanaaniečių ritualas kėlė pasibaisėjimą visoms kaimyninėms tautoms.

Panašiai pirmaisiais amžiais po Kristaus iš krikščionių buvo reikalaujama, kad imperatoriaus statulos akivaizdoje įmestų jo garbei į degančias žarijas smilkalų grūdelį. Teigta, kad imperatorius yra pusiau dievas. Užteko tik parodyti didesnį paklusnumą ne Kristaus, bet žmogiškosios valdžios atžvilgiu, ir prievartaujamas krikščionis atgaudavo laisvę. Kurie to nepadarė, buvo kryžiuojami, kankinami, žudomi, atiduodami sudraskyti žvėrims, kadangi formalumo nelaikė aukščiausia taisykle.

Ar kanaaniečiai ir kitos pagoniškos tautos tikėjo savo dievukais, kad pateisintų tokias aukas? Ar romėnai tikėjo imperatoriaus dieviškumu? Jei būtų tikėję, tai nebūtų jų tiek nužudę… Akivaizdu, kad paprasti žmonės buvo linkę tikėti, o aukštuomenė ir labiau išsilavinę reiškė skeptiškumą ar net atvirą netikėjimą. Antikos laikų filosofų užrašuose randame ištisas patyčių ir skeptiškumo pastraipas.

Tai kodėl buvo atliekami tokie ritualai? Kadangi tai atitiko praeitų kartų mokymą, tradicijas, apeigų knygas, religijos raidę, nusistovėjusį viešąjį paprotinį įstatymą, kitaip sakant, atitiko formalumus. Sąžinė ir protas tapo paminti ir paaukoti kažkieno sukurtam nežmoniškam ir nelogiškam įstatymui.

Žmogiškojo įstatymo kūrėjas, saugotojas ir teisėjas šiais laikais yra valstybinė valdžia, dar tiksliau – biurokratija.  Biurokratinės valdžios įsigalėjimas reiškia tą patį, kad ir šiais laikais bus aukojami žmonių likimai įstatymo raidei, formalumui, kai labiau paisoma ne sąžinės, sveiko proto, prigimtinio ir dieviškojo įstatymo, tačiau nuolat kintančio žmogiško įstatymo raidės ir jo kūrėjų puikybės. Pavyzdžių yra daug, kaip ant žmogiškojo įstatymo stabo rankų deginamos piliečių aukos. Baisiausias ir, sakyčiau, tiesiogiai susijęs su Kanaano pagonybės ritualu yra abortų įstatymas, kai žmogiškosios teisės vardu yra leidžiama žudyti negimusius žmones, visiems garsiai rėkiant, jog tai nėra problema, ir negirdint žudomų kūdikių ir sąžinių skausmo. Nepriklausomybės pradžioje rašyta apie močiutę, kuri turguje nelegaliai pardavė 20 kiaušinių ir gavo 60 000 litų baudą. Kažkuris policininkas sustabadė ir nubaudė už greičio viršijimą vyrą, kuris vežė į ligoninę gimdyti pradėjusią žmoną. Girdime, kad kelių patruliai pasirenka kontroliuoti ne tas vietas, kur daugiausia įvyksta avarijų ir žūva žmonių, bet pasislepia tokiose vietose, kuriose gali prisigaudyti greičio viršytojų ir kyšių davėjų. Gydytojas atsisakė padėti mirštančiam ligoniui, kadangi jis neatitiko formalumų.  Mokykloje dirba mokytoja, kuriai jos darbas nepatinka, neišplaukia iš širdies, ji tik atlieka formalumus, dirba kaip kiaulidės darbuotoja be dvasios, meilės, polėkio ir kūrybiškumo. Panašiai gali atsirasti kunigų ir vyskupų, kurie viską atlieka formaliai, tačiau kunigystė nėra jų pašaukimas, todėl jie sugeba užgesinti degančias tiesa ir šventumu širdis, sukuria biurokratines struktūras, kurios gina jų bedvasį gyvenimo stilių.

Formalizmas yra plačiai paplitęs, tačiau mes dažnai su juo taikomės. Žmonių skausmas, nelaimės ir jų tikrieji poreikiai yra nepaisomi, paminami įstatymo vardu tų bedvasiais pasidariusių biurokratų, kurie supranta, žino, jog elgiasi neteisiai, tačiau nieko nedaro, kad žmogui padėtų. Jie pildo instrukcijas, tačiau savo širdimi nepergyvena dėl savo darbo padarinių, atlieka formalius reikalavimus, tačiau nesidomi, ar tai yra teisinga, ar pasitarnauja atskiro žmogaus ir visuomenės gerovei.

Šv.Rašto ir ypač Jėzaus Kristaus nešama žinia yra ši: nesielgsiu formaliai, nesilenksiu žmogiškų įstatymų ir bedvasiškumo stabui, aukodamas savo sąžinę ir kitų gyvenimus. Biurokratija nėra pasaulio kūrėja ir centras, bet, apaštalo Pauliaus mintimi ir demokratinės visuomenės vizijoje, tik Dievo ir visuomenės tarnaitė, kuri egzistuoja ne dėl savęs pačios, bet kitų gerovei.

Jėzus Kristus kovojo prieš formalizmą ir buvo užsipultas fariziejų, kai pažeidė jų pačių iškraipytą ir užaštrintą įstatymą, ir draudžiamą dirbti Šabo dieną išgydė ligonį. Šiuo poelgiu jis parodė, jog ne žmogus tarnauja šabui, bet šabas žmogui, ne žmogus įstatymui, bet įstatymas žmogui.