Operacija pavyko – pacientas neatlaikė

Toks juokelis sklando tarp žmonių apie mediciną. Aktualizuojant šį posakį dabarčiai galima būtų tarti: karantinas pavyko, bet tauta išmirė arba išsižudė. Prieš kelis mėnesius Lietuvą apskriejo stulbinanti žinia, jog mirčių skaičius padvigubėjo, ir visai ne nuo covid19 viruso.
Nesenai ir Eurostato tyrimas atskleidė neįtikėtiną dalyką, jog šalyse, kuriose ribojimai buvo švelnūs (Švedija, Danija, Norvegija), nors ir žymiai išplito apsikrėtimai covid19 virusu, bendras mirtingumas padidėjo nežymiai, tuo tarpu Lietuvoje – dvigubai, t.y. 100%, nors čia suvaržymais, baudimais, persekiojimais, su galia ir prievarta bandoma suvaldyti padėtį.

Buvęs Didžiosios Britanijos aukščiausiasis teisėjas lordas Jonathan Sumption prieš kurį laiką sakė, jog kai kurių visuomeninių dalykų negalima siekti despotiškos teisės pagalba, kadangi teisei paklūstama ne vien dėl to, kad ji yra teisė, ypač jei ji laužo žmonių gyvenimus, griauna valstybės ekonomiką, laisvės kultūrą turinčią visuomenę, vedant ją į totalitarizmo sąlygas. Sunku pateisinti tokio mąsto suvaržymus, kai 99% apsikrėtusiųjų virusu sėkmingai pagyja.  Besąlygiškai ir su visam išsižadėti laisvės valstybės labui vardan jos duodamo tikro ar tariamo saugumo – neturi prasmės.

Suvaržymai ir su jais susijusios mirtys padeda geriau pamatyti žmogaus prigimtį ir jai nepalankius faktorius. Karantino sąlygomis padidėjo agresijos, depresijų ir jų malšinimo iki mirtino apsinuodijimo alkogoliu atvejų, savižudybių. Liūdesį ir beprasmybę paskatino bedarbystė, ekonominių sąlygų pablogėjimas, bendravimo ir gerų įspūdžių trūkumas, įkalinimas uždarose ir siaurose erdvėse, tūnojimas prie televizorių ir kompiuterių ekranų, negalėjimas ateiti į šventoves ir švenčių užkardymas. Kita vertus, pasirodė chroniškų ligų protrūkis, kadangi dėl apribojimų ir nuogąstavimo sumažėjo besilankančių gydymo įstaigose.

Nors virusas yra mikroskopinis, net nepriklauso gyvų organizmų kategorijai, tačiau “gudrumu” ima pralenkti kai kuriuos žmones, kurie didžiuojasi turėdami dideles smegenis ir išlavintus protus. Bepročiais galima pavadinti tuos, kurie rizikuoja nesilaikydami saugių atstumų, higienos, tačiau bukaprotyste galima vadinti ir tuos atvejus, kai primityviomis priemonėmis bandoma suvaldyti epidemiją, dar labiau susargdinant ir marinant visuomenę. Mišių, koncertų, restoranų, keliavimo, susitikimų su artimaisiais, darbo ir prekybos uždraudimas atskleidžia intelektualinę ir moralinę sprendimų krizę.

Yra toks posakis: jei jau mirt – tai su daina. Tą žmonės ir daro (gyventi džiaugsmingai), bandydami  kai kuriuos neprotingus suvaržymus apeiti.  Žmogui būdingo gyvenimo stiliaus negalima riboti, reikia tik išmokti jį kitaip įgyvendinti, atsižvelgiant į epidemijos sąlygas. Dievas davė žmogui protą, kad padarytų kūriniją sau palankią, kad sugebėtų apgudrauti ir virusą. Mes turime kur kas daugiau priežasčių gyventi pilnavertį gyvenimą nei vengti vien mirties, juolab kad niekas beprasmių karantino dienų nepridės prie gyvenimo, kaip už prastovas nėra mokama alga. Laisvų ir atsakingų žmonių gyvenimas tęsiasi, bandant, o paradoksas, jį apriboti liberalių partijų suformuotai vyriausybei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.