Kovo 11-osios šventiniame posėdyje Seime signatarė Zita Šličytė pasisakė prieš Lietuvos „homoseksualizavimą”. Dalis posėdžio dalyvių, suprask – remiančių „homoseksualizavimą”, protesto ženklan pasišalino iš salės, nes jų tolerancija nėra tiek išlavėjusi, kad galėtų klausyti nepatinkančių teiginių. Jiems juk tai, ko gero, – švenčiausioji vertybė…

Rusijos patriarchas Kirilas bandė pateisinti Putino pradėtą karą kaip pasipriešinimą prieš Ukrainos ir paskui Rusijos „homoseksualizavimą”, kad nevyktų gėjų paradai ir tos pačios lyties santuokų įteisinimas. Dėl tos priežasties viena Seimo narė Šličytę susiejo su Putinu.

Visgi atviros ir įnirtingos „homoseksualizacijos”, kurią nori vykdyti valdantieji, akivaizdoje nereikėtų atmestinai traktuoti to, ką sakė Rusijos patriarchas. Jis pristato Putiną kaip Dievo tarną ir karį, ginantį biblinę moralę nuo Vakarų moralinio sugedimo. Šis motyvas gali pasitarnauti tolimesnės agresijos tęsimui ir karo pateisinimui. Šiaip ar taip, didesnioji visuomenės dalis nepritaria visuomenės ir teisės „homoseksualizavimui”, todėl galima prarasti jos lojalumą ir pastūmėti link pritarimo patriarchui ir „Dievo tarnui, Jo bausmės vykdytojui” – Putinui.

Senojo Testamento Biblijos Mozės teisynas už sodomijos nuodėmę  liepė užmėtyti akmenimis, o Naujojo Testamento Biblijos kanone esantis apaštalo Pauliaus laiškas aiškiai nurodo, kad sanguliaujantys vyrai su vyrais nepaveldės Dangaus Karalystės. Taigi, ką kai kurie kunigai ar vyskupai bekalbėtų, iš Biblijos žodžių neišmesi ir jie nenurodo, kad turėtų kristi gėlės ir kad būtų žadamas žemiškas ar anapusinis dangus… Žmonija turėjo daug laiko, kad istoriškai ir religiškai išgyventų neigiamas „homoseksualizavimo” pasekmes, kad toji neigiama nuostata atsirastų visuotinėje sąmonėje ir pagrindiniuose religiniuose šaltiniuose. Karo ir krizių akivaizdoje viltis yra moralioje šeimoje, vyro ir moters santuokoje, kuri vienintelė, Dievui padedant, yra atgimimo šaltinis ir fizine, ir kultūrine, ir civilizacine prasme.

Karo Ukrainoje akivaizdoje visuomenė yra įsitempusi ir nervinga, todėl kelti egzistenciškai neesminius ir visuomenę erzinančius klausimus būtų neišmintinga. Kaltinant Putiną prievarta, valdantieji nesusimąsto, jog stumdami „homoseksualizavimo” politiką jie vykdo prievartą prieš didžiąją visuomenės dalį, nuteikia ją prieš save. Susirūpinau išgirdęs vieno pažįstamo pasipiktinimą: „Jau tegul būsim Putino valdžioje, nei iškrypėlių”… Kam provokuoti žmones dabartinės grėsmės akivaizdoje? Juk broliams ir seserims „homoseksualams” iš esmės niekas nepasikeis, nes jie gyvena, kaip jie nori, ir mūsų leidimo neklausia, o prievartinių krentančių gėlių tikėdamiesi, gali išprovokuoti akmenis.