Pirmasis skaitinys nurodo išrinktosios tautos grįžimo iš Babilono nelaisvės laikus. Visi pilni entuziazmo, lūkęsčių greitai atstatyti šalį ir Jeruzalę, tačiau viskas vyko labai lėtai, daugeliu prasmių gyvenimas tremtyje ir nelaisvėje mažai kuo skyrėsi nuo gyvenimo laisvėje. Nusiminę žmonės klausė, kokia prasmė buvo grįžti ir toliau kentėti tuos pačius vargus? Pranašas Izaijas nurodė, kad pagrindinė tautos pažangos nebuvimo ir atsilikimo priežastis yra nenoras užjausti, padėti ir dalintis su tautiečiais, ypač vargstančiais. Teisingumo, solidarumo ir tarpusavio pagalbos trūkumas nusviedžia visuomenę į visokeriopą atsilikimą, todėl pranašas ragina dalintis su alkstančiais duona, suteikti prispaustiesiems ir benamiams pastogę, aprengti nuogus, nenusigręžti nuo bėdoje esančio kraštiečio, kad šviesa pagaliau nušvistų tamsoje (58; 7, 10).
Antrame skaitinyje iš šv. Pauliaus laiško atsiskleidžia pasiryžimas skelbti ne intelektualinį Kristų, bet nukryžiuotą. Paulius nusivylė savo misionieriavimo rezultatais Atėnuose, kuomet pasitelkė visą savo išsilavinimą, iškalbos žinias ir įgūdžius diskutuojant su filosofuoti mėgusiais atėniečiais. Darbuodamasis Korinte jis atsisakė retorikos vingrybių, žmogiškojo gudravimo, tačiau kalbėjo apie Kristaus pasišventimą, kad pagonys ir pamaldūs žydai Kristaus pavyzdžio įkvėpti išsivaduotų iš mirtį nešančio egoizmo ir pradėtų daryti gėrį kitiems, nes būtent per tai geriausiai apsireiškia Dievo Dvasia ir galia, padaranti krikščionį pasaulio druska ir šviesa.
Jėzaus laikais druska buvo brangi ir labai vertinama, netgi mistifikuojama. Druska buvo elementariausia ir dažniausiai auka, naudojama pagonių aukojimuose, taip pat ir Jeruzalės šventykloje. Jos baltumas ir švarumas, konservuojančios, skoninės ir gydomosios savybės pasitarnavo druskos simbolizmo išplėtojimui. Anglų kalbos žodis „alga“ skamba „salary“ – sūrūs pinigai, permirkę žmogaus darbo prakaitu, taigi nurodo nurodo tikrąją pinigų vertę. Panašiai krikščionys pasaulyje turi saugoti save pačius ir visuomenę nuo moralinio ir paprotinio pagedimo, neteisingumo ir chaoso, tarsi „pasūdyti“ viską iš Dievo apreiškimo kylančia prasme, tiesa, gėriu, meile, tvarka ir kitomis autentiškomis vertybėmis, kurios lemia žmogaus ir visuomenės vystymąsi, o ne degradavimą. Tikėjimas yra ta nuo pagedimo sauganti „druska“, todėl ne atsitiktinai tikėjimo nuosmūskis eina drauge moraliniu nuopuoliu.
Senojoje katalikų liturgijoje druskos simbolis buvo dažnai pasitelkiamas: pašventintos druskos buvo įdedama į burną krikšto metu, vanduo šventintas pasitelkiant druską. Deja, toks iškalbingas evangelinis simbolis tapo nebenaudojamas reformuotoje liturgijoje, nebent privačiai.
Čia reikia atkreipti dėmėsį, jog Jėzus nepavadino mokinių „pasaulio cukrumi“, bet druska. Žinoma, jo laikais rafinuotas cukrus buvo retenybė. Deja, religija išsigimsta į „cukrinę“, terapeutinę, geros savijautos, tarpusavio adoracijos, sėkmės ir lėkštų emocijų versiją, palydimą relaksacinių dainuškų, aptarnaujamą cukrinių dvasininkų, kai nebelieka solidžios doktrinos, dvasingumo, biblinio ir filosofinio realizmo, tikrų tikslų ir brandos.
Biblijoje skambantis šviesos motyvas yra dažnas ir turtingas. Šviesa leidžia matyti, parodo ir nušviečia kelią, perspėja, bet labiausiai duoda šilumą ir augimą viskam, kas gyva. Be Saulės šviesos žemėje nebūtų gyvybės. Jėzus save vadina pasaulio šviesa (J 9,5), tikrąja ir pirmine šviesa (J 8,12), kuri gali suspindėti ir krikščionyse, ir per krikščionis sugedusiame ir iškrypusiame pasaulyje (Flp 2, 15). Bėda, kad ne visada krikščionys nori būti pasaulio druska ir šviesa, slepia savo vertybes ir negina principų ypač moraliniais ir dvasiniais griuvėsiais tampančioje Europoje. Be abejo, tai veikia nušviečiant ir parodant nuodėmę ir neteisumą, „griaužiant” nusidėjėlių sąžinę tiesos druska. Tai nėra abipusiai malonu: nei krikščionims, nei jų oponentams.
Dera šia proga prisiminti asmenis, kurie buvo mūsų gyvenimo šviesuliai, nešė savimi šviesą: gal tai seneliai, tėvai, mokytojai, dvasininkai, sutuoktiniai? Kam paskambintum abejonėje, bėdoje pirmiausia? Bet čia reikia paklausti, o kam tu esi šviesa šiandien, kam darai gėrį, ką „pasūdai“ tiesa, prasme, meile, tikėjimu? Deja, gyvename šviesulių gesimo ir gesinimo laikais…