Vokiečių katalikų portalas kath.net patalpino pokalbį su buvusiu Tikėjimo Kongregacijos prefektu kardinolu Gerhard Ludwig Müller, kuriame jis pakomentavo dabartinius aktualius įvykius Bažnyčioje ir politikoje.
Jo manymu, Lenkija jau nuo senų laikų yra galingų finansinių ir politinių Europos ir Amerikos nukrikščioninimo kampanijų taikiklyje. Dvasininkų nusikaltimai – tai tik žaidimas jų rankose, kadangi jie propaguoja tai, dėl ko kaltina dvasininkus, pavyzdžiui, homoseksualizmą, kurį klaidingai pristato kaip santuokinį ryšį, ir kuriam tarsi kaip dovana priklauso neteisėtas įsivaikinimas.
Dėl protestuojančių prieš demonstracijas dėl perdėtų priemonių apsisaugant nuo koronaviruso bus neišpasakytai įsižeidę, bet tuos, kurie atmetę saugumo priemones protestuoja už teisę į abortus Varšuvoje, laikomi laisvės herojais. Tai akivaizdus liudijimas, kaip kovojama prieš „tautinį-konservatyvų režimą”, kuris turi legitimę demokratinę vyriausybę. „Ekspertai iš Vokietijos“ tuos protestus laiko pagrįstais, tačiau užmiršta apie 6 milijonus lenkų, kuriuos vokiečiai nužudė Lenkijoje, laikant lenkus žemesnės rūšies žmonėmis o save nepagrįstai išaukštinant.
Kardinolas Müller teigė, jog vokiečių politikai ir žiniasklaida laikosi savo įsivaizdavimo apie Lenkiją kaip nedemokratinę šalį, tačiau taip jie įžeidžia kiekvieną, kuris pažįstą tą kraštą ir jos žmones, ypač tuos, kurie istorijos pamokų metu nemiegojo.
Nenorima nieko žinoti apie Lenkijos kančias ir pastangas siekiant laisvės ir demokratijos, vaduojantis nuo visiškai nedemokratinės Vokietijos, pradedant nuo Fridriko II Prūsiečio, Bismacko ir baigiant Hitleriu. Jie nenori žinoti apie lenkų pionierišką rolę sugriaunant geležinę Europos uždangą 1989 m., tačiau nori prievarta padaryti laimingus vakarietiškomis vertybėmis: abortais kaip moterų teise, vyresnių ir sergančių asmenų eutanazija, ankstyva vaikų seksualizacija ir santuokos degradavimu iki bet kokių seksualinių santykių.
Kardinolas kritiškai atsiliepė apie kai kuriuos žiniasklaidos darbuotojus, kurie piktinosi Jono Pauliaus II mokymu, o dabar bando naikinti jo atminimą, kadangi jie visada nekentė katalikų bažnyčios. Jiems palankius neva katalikus žurnalistus jie vadino „kritiškai mąstančiais“. Tuo tarpu buvo tyla apie McCarrick, su kuriuo kasdien turėjo reikalų. Nieko nematė, negirdėjo, nežinojo, nieko Romai nepranešė. Tai kaip popiežiui per 10 000 kilometrų įžiūrėti vilką avies kailyje, kuris dešimtmečiais griovė žmonių likimus?
Tik Dievas teisia po mirties, o mums svarbu yra tai, ko išmokome ateičiai. Vyskupais turi būti paskiriami asmenys, kurie turi solidų charakterį, yra intelektualiai gabūs reprezentuoti katalikų tikėjimą, kurie nori tarnauti Kristaus Bažnyčiai ir nesivadovauja kvailomis ambicijomis. Netinkami yra tie, kurie pataikauja popiežiui ar jo institucijų vadovams, kurie yra susiję su nusikaltėliais asmeniniais ryšiais, draugystėmis, todėl yra siūlomi kandidatais vien dėl to, jog turi pažintis ar kažkuo pasitarnavo. McCarrick jau yra praeitis. Turėkime vilties, jog nebebus gaminamos bombos, kurios sprogs po trisdešimties metų kitų rankose.
Bažnyčiai trūksta Jono Pauliaus II. Jis buvo drąsus, aiškus, nepalaužiamas, ištikimas Kristui ir įsitvirtinęs maldingume į Mariją. Šia prasme jis buvo mums sektinu pavyzdžiu. Jis buvo uola ir stiprino brolius (Lk 22,32). Buvo galima juo remtis. Jis sustiprino daugelį kunigų jų taip reikalingoje tarnystėje. Jonas Paulius II viską padarytų ir šiandien, kad kunigai nebūtų gąsdinami kaltinimais dėl klerikalizmo ir rigorizmo. Dėl atskirų individų nesėkmės Bažnyčioje, valstybėje, bendruomenėse ar didelėse organizacijose negalima kaltinti visos grupės. Tokie metodai buvo naudojami totalitariniuose režimuose, vykdant parodomuosius procesus prieš „buožes“, „karininkus“, „gydytojus“, kaip tai darydavosi Maskvoje.
Dabartiniais supasaulėjimo laikais ir esant daugybei abejonių Bažnyčioje, būtina susitelkti ties tuo, kas yra esminio. Neverta perdėtai rūpintis nuolatiniu naujų varžtų pagerinimu. „Morta Morta, tu rūpiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“ (Lk 10,41).
Kardinolas priminė, jog Jonas Paulius II buvo didžiu gyvybės gynėju ir pranašu, kuris Dievo vardu ragino išlikti ištikimais Dievo išganingai valiai. Ketvirtasis Dievo įsakymas nusako mūsų atsakomybę už gyvybę daugelio kartų perspektyvoje. Daugelis dabar rūpinasi gyvūnų rūšimis ir jų gyvenimo sąlygomis, o kur kas daugiau žmonių nori natūralių šeimyninių sąlygų augimui ir brendimui fizine, dvasine, religine, visuomenine ir kultūrine prasme.
Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas ir yra formuojamas Jo galvos. Kristus yra tiesa savimi pačiu. Bažnyčios paveldas, jos DNR yra Jėzaus Kristaus malonė ir tiesa, to Žodžio, kuris tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų (plg. J 1,14-17). Bažnyčios DNR – tai tiesa apie Dievą.