Pasak šv. Augustino, nekenčiam nuodėmės, bet stengiamės mylėti nusidėjėlį.
Pamokslo tekstas
Sakyta 2020 m. spalio 25 d. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Žydų tikėjime buvo 613 įsakymų, išpreparuotų, išimtų iš Šventojo Rašto, ir jie sudaro Toros pagrindą: 365 įsakymai neigiami, 248 teigiami. Žydai, kad geriau įsimintų, kiek jų yra tų įsakymų, sakė: neigiamų įsakymų yra tiek, kiek metuose dienų, o teigiamų tiek, kiek žmogaus kūne kaulų. Juos visus žinoti ir visus išpildyti iš tiesų nebuvo paprastas dalykas.
Fariziejai, bandydami Jėzų, klausė: o kuris gi įsakymas iš šitų šešių šimtų trylikos yra svarbiausias? Jėzus atsakė tarsi trimis įsakymais: mylėti Dievą, mylėti artimą, bet artimą mylėti taip, kaip save, vadinasi, ir save reikia mylėti. Ir artimą reikia mylėti ne daugiau kaip save – nors tiek, kiek save myli; jeigu mylėsi artimą, tai jau bus didis stebuklas.
Ką gi iš esmės reiškia šis įsakymas? Juk mes turime posakį apie meilę, kartojame apie meilę, o meilė savo esme yra ne kas kita, kaip draugiškumas: būti draugišku Dievo atžvilgiu ir kito žmogaus atžvilgiu. Tai iš tiesų brolystės įstatymas.
Juk turime stengtis Dievui pareikšti savo gražiuosius jausmus – palankumo, pasitikėjimo, be abejo, taip pat pagarbos. Nes Dievas nėra draugelis, kuriam per petį galim paplekšnoti. Visgi Dievas yra aukščiau žmogaus. Dievas reikalauja išskirtinės savo meilės: „Neturėsi kitų dievų šalia manęs.“
Štai šventasis Augustinas, gyvenęs ketvirtajame krikščionybės amžiuje, Hipono vyskupas, paliko mums tokį pasakojimą. Krikščionių Dievo pagoniškoji Roma niekaip nenorėjo priimti į savo dievų panteoną. Kaip žinia, romėnai vykdė gana išmintingą politiką: užkariautų tautų ir jų dievų, jų papročių nenaikino. Maža to, užkariautų tautų dievybes atsiveždavo į savo dievų panteoną ir ten jas pastatydavo. Bet krikščionių Dievo jokiu būdu negalėjo priimti į savo panteoną. Senatas, balsuodamas tuo klausimu, pareiškė: krikščionių Dievas yra per daug išpuikęs. Jis reikalauja išskirtinės savo meilės, o taip nesigauna, juk mes turim visą panteoną dievukų, kuriuos reikia mylėti. Taigi krikščionių Dievas pavydus, jis nenori dalintis meile su kitais dievukais. O taip todėl, kad nėra kitų dievų, tik jis vienas, ir yra kvailystė tikėti ir garbinti įvairius dievukus – tarsi žmogaus nežinios, klaidos produktą.
Kita vertus, Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą ir nori, kad mes jo paveikslą ir panašumą atskleistume kitame žmoguje ir kad žmogų traktuotume taip, kaip Dievas kiekvieną iš mūsų traktuoja. „Žmogus – tai skamba išdidžiai“, – pasakė kažkuris komunizmo veikėjas, tačiau be Dievo jis ne toks. Kai tik įsigali bedievybė, mes matome, ką bedievybė padaro su žmogumi. Čia mums į atmintį ateina ir Hitlerio, ir komunizmo, ir visokios kitokios bedievių sistemos, ideologijos, kurios žmogaus netraktavo pagarbiai. Taip pat ir pagoniškos religijos į žmogų žiūrėjo visai kitaip, žmogus nebuvo išskirtinis taip, kaip mums tai apreiškia Biblija.
Taigi šventasis Pranciškus dėl to į žmones žiūrėjo kaip į karalių minią, traktavo žmogų tarsi jis būtų karalius. Savo kilme ir savo verte iš tiesų žmogus yra karalaitis, iškritęs iš karaliaus vežimo, iškritęs į purvą, susidaužęs galvą. Todėl nebesupranta, kas jis toks yra. Įkritęs į purvą, susipurvinęs – sunku pažinti jame karalaičio bruožus.
Meilė artimui susiduria su tokiais sunkumais. Kaip pavyzdį imkime mažą mergaitę. Kaip žinom, vaikai mėgsta po balas, po purvus vaikščioti, šokinėti, būna šlapi, purvini. Purvino veido mergaitė – ir mumyse kyla dviprasmiški jausmai. Štai vaiką reikėtų mylėti, reikėtų globoti, jam būti gailestingam. Bet matai, vaikas purvinas kaip paršiukas, ir nemėgsti, nekenti to purvo, pasipiktini tuo purvu. Lygiai taip pat degradavęs koks alkoholikas, kuris išmaldos eina gatvėmis, kaulija pinigėlių: blogai apsirengęs, purvinas, apsileidęs, nesišukavęs, nesiprausęs, blogas kvapas. Matai tą purvą ant jo, bet matai ir žmogų. Ir žinai, kad, tą purvą nuplovus, čia būtų kitas žmogus, kitaip jis atrodytų. Ta mergaitė, susipurvinusi baloje – nuprausus, aprengus, sušukavus, kokia ji graži mergaitė būtų! Ji jau tokia yra savyje, bet tas purvas pridengia jos grožį, jos kilnumą.
Nesinori tokio žmogaus per daug mylėti, su juo turėti reikalų, su juo draugauti. Bet visgi žinome, kad jeigu tą žmogų papuoštume, jeigu jis išsimiegotų, jeigu jis palankytų mokyklą, jeigu jis būtų pamokytas gražių papročių, tai būtų iš tiesų gražus žmogus – ne tik išore, bet ir savo siela. Meilė artimui – taip, kaip šventasis Pranciškus žiūrėjo į žmogų, į karalių minią.
O gyvūnėlius jis vadino broliais ir seserimis. Jis negarbino motinos gamtos, jis nevadino gamtos motina. Tai būtų didžiulis nesusipratimas: kaip tada atrodytų ta gamta? Atrodytų tarsi didžiulis [organizmas?], ir mes visi tarsi jo ataugos. Tai nesusipratimas, tai svetima mums, krikščionims. Mes gamtoje matome mažesniuosius mūsų brolius ir seseris, Dievo kūrinius. Bet kūrinijos viršūnė ir karūna yra žmogus, Dievo paveikslas ir panašumas. Dėl šios priežasties mes stengiamės žmogaus to kilnumo nepažeisti, jo nesumenkinti, o jį praradus – jį atstatyti.
Meilės įsakymas yra mūsų tikėjimo esmė, yra dangaus tikrovės vienintelė taisyklė. Ir, be abejo, šis įsakymas neliepia mums būti naiviems, neliepia mums pateisinti blogio ir blogai besielgiančių žmonių. Ten, kur pasireiškia blogis, mes jam nepritariame. Todėl, kaip šventasis Augustinas sakė, mes nekenčiame blogio, nekenčiame to purvo, bet mylim nusidėjėlį. Tai nemylėkime savo ydų, savo netobulumų, savo nuodėmių, bet vis tiek gerbkime save, kad ir kokie bebūtume. To nusipelnome dėl to, kad Dievas ištikimas savo pažadams: net ir didžiausias nusidėjėlis savo gelmėje turi tą Dievo panašumą, tik tą panašumą gaubia nuodėmės purvas.
Su Dievo pagalba, mūsų krikščioniškos kultūros, pedagogikos pagalba, šventųjų sakramentų pagalba ir mūsų dvasinės, moralinės kovos dėka bandome iškelti savyje tą orumą. Dievo ir artimo meilės įsakymas nustato mūsų krikščioniškos tapatybės stuburą, tarsi ašį, parodo, ko mes turėtumėm laikytis, kaip turėtumėm elgtis.
Parašykite komentarą