Šį sekmadienį pasigirsta Izraelio tautos religinio ir politinio elito klausimas Jėzui politikos reikalu, kuris turėjo nuvesti Jėzų į politinį konfliktą ir su okupantų valdžia, ir su savąja tauta: ar valia mokėti mokesčius ciesoriui (imperatoriui)? Tai vienas iš kelių atvejų, kai Jėzų bandyta įvelti į politines intrigas. Jėzus paėmė romiečių monetą – sidabrinį denarą, kurioje grožėjosi imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas. Tai buvo blogos reputacijos asmuo, pasižymėjęs iškrypimais, keistumais ir beprotybėmis. Monetoje jis vaizduotas romiečių pagoniškos religijos vyriausiojo kunigo rūbais. Dieviškasis imperatorius, dieviškojo Augusto sūnus savo rankose buvo sutelkęs ir religinę, ir civilinę valdžią. Toks mirtingo žmogaus traktavimas buvo nepakeliamas žydams, jiems buvo didelis pažeminimas, kadangi laikė save išskirtine Dievo, o ne imperatoriaus nuosavybe. Prievartinis mokestis pagonims, mokamas nuo kiekvienos galvos, buvo jų tikėjimo ir savigarbos sumenkinimu. Žydai apie tai diskutavo, buvo priešiškai nusiteikę, todėl užduotas Jėzui klausimas savo galimais atsakymais buvo pavojingas. Jei būtų raginęs nemokėti, taptų Romos imperijos priešu ir fariziejai nepatingėtų jo įskųsti vietininkui, o už tai lauktų nukryžiavimas. Jei būtų sakęs, kad reikia mokėti, būtų savo tautiečių nekenčiamas, susikompromituotų kaip mesijas, nes tauta tikėjosi savo tautos išvadavimo nuo Romos okupacijos priespaudos, primestų žeminančių mokesčių ir t.t. Žydai laukė Dovydo karalystės atkūrimo ne tik dvasine, bet ir politine prasme. Aišku, vėliau Jėzus davė suprasti, kad jis nesiruošia būti politiniu lyderiu ir tautos išlaisvintoju iš okupacinės valdžios, taigi, nepateisino jų lūkesčių kaip mesijas.

Jėzus permatė politikuotojų klastingas mintis, kadangi buvo nuovokus, intelektualus ir įžvalgus.  Žydų lyderių užvesta diskusija buvo nesąžininga, jiems nerūpėjo problemos išsprendimas ar tiesos radimas, bet turėjo tikslą sumenkinti, apjuokti, sunaikinti oponentą. Pradžioje jie Jėzų „vaišina“ pagyromis, tarsi paglosto, bet turi tikslą smūgiuoti: „mokytojau, žinome, kad esi tiesiakalbis, bet pasakyk mums…“. Dėl šios priežasties Jėzus vadina juos veidmainiais. Graikiškame biblijos tekste  naudojamas žodis hypokritos – kas reiškia blogą aktorių, kuris po savo kauke slepia  savo tikrą veidą. Tokiais netikusiais aktoriais evangelijos pasakojime yra didingumu, autoritetu, prabangiais rūbais, šventomis pareigomis, apeigomis, tradicija ir biblija besidangstantys žydų religiniai lyderiai.

Kristus savo išmintingu atsakymu nurodo, jog žmogaus gyvenimas vyksta dviem kryptimis ir dvejose plotmėse: žemiškoje ir dvasinėje. Tai krikščioniškoje filosofijoje vadiname horizontalizmu ir vertikalizmu bei primena kryžiaus ženklą: mes suprantame save kaip tikinčius žmones, turinčius ryšį su Dievu, ir laikome save žemės gyventojais, visuomenės nariais, piliečiais. Tokiu būdu kryžius tampa meilės Dievui ir artimui įsakymo grafine išraiška, nurodanti priedermę būti geru tikinčiuoju ir geru piliečiu.

Mes pripažįstame tas dvi tikroves, du savo gyvenimo išmatavimus, žemišką ir dvasinę tvarkas, kurios yra autonomiškos viena kitos atžvilgiu, tačiau yra esminiai susijusios. Praėjo daug laiko, kol jų ribos buvo tinkamai nubrėžtos. Istorijoje žemiški valdovai pretendavo būti ne tik žemiškais valdytojais, bet ir dvasininkais. Kaip ir kad minėti Romos imperatoriai. Iki pat vienuolikto amžiaus vyskupų ir popiežiaus valdžia buvo priklausoma nuo karalių ir didikų. Tam pasipriešino ir išgyvvendino popiežius Grigalius VII, vadinamas didžiuoju, kuriam tai brangiai kainavo, buvo nuimtas ir ištremtas. Galiausiai jo oponentas, cezaropapizmo (imperatoriaus valdžios popiežiui ir vyskupams)  atstovas imperatorius Henrikas IV privalėjo nusileisti, savo sūnaus Henriko V priverstas atsisakė sosto. 1122 metais pasirašytas Vormacijos konkordatas, kuriame Kalikstas II ir Henrikas V atskyrė pasaulietinę ir dvasines valdžias. Bažnytinė valdžia tapo laisva skirstyti bažnytines pareigybes, o simboliniu ženklu buvo kryžiaus uždėjimas ir žiedo užmovimas.

Jonas Paulius II 1988 m. Europos Parlamente kalbėdamas pripažino, jog mūsų europietiška istorija ir kultūra turi daug pavyzdžių, kaip yra peržengiamos ribos tarp to, kas priklauso Dievui ir kas priklauso ciesoriui. Kai kas ir šiandien prikiša kunigams, kad jie peržengia tas ribas ir kišasi į politiką. Vienoje spaudos konferencijoje Jonui Pauliui II buvo papriekaištauta, kad jis kišasi į politiką komentuodamas karo pabėgėlių stovyklų sąlygas Vietname. Tuomet popiežius atsakęs tvirtu balsu: „gerbiamasis, čia ne politikos, čia žmogiškumo klausimas, žmogiškumo problema“. Yra vertybės ir situacijos, kuomet politika privalo atitikti moralės, sveiko proto, prigimtinio ir dieviškojo įstatymo kriterijus. Dvasinė valdžia nusišalina nuo politikos kaip praktinio visuomenės organizavimo, tačiau negali nusišalinti nuo politikos moralinių, bendražmogiškų ir religinių prielaidų.

Mūsų šalies žmonės nepasižymi lojalumu savo šaliai ir jos įstatymams, pilietiškai dar yra  nesubrendę, nes daug dešimtmečių šią šalį valdė svetimos ir priešiškos valdžios, todėl iš inercijos savo valdžią laiko priešu. Laikas keistis, laikas tapti atsakingais ir sąmoningais piliečiais. Neįmanoma būti geru krikščioniu, jei nesistengiama būti ir geru piliečiu. Jei esame ištikimi Dievui mažuose žemiškuose reikaluose, tuomet mums bus patikėti ir didesni dalykai Danguje. Žegnojantis reikia pagerbti ne tik kryžių ir Jėzaus kančią, tačiau nuolat prisiminti savo gyvenimo vertikalizmą ir horizontalizmą, jog privalu būti ir geru krikščionimi, ir geru piliečiu.