Nuskambėjo neįprastai ir net šventvagiškai: kuo Sekminės susijusios su ornitologija ir kodėl ji pavadinta šventa? Ogi dažno elementariai įkrikščioninto žmogaus sąmonėje Šventoji Dvasia asocijuojasi su balandės pavidalu. Knygų iliustracijose, bažnyčių vitražuose, ant liturginių rūbų, vyskupų mitrose sklendžia „dieviškasis paukštis“. Gerai kad dar nevadiname Šventosios Dvasios šventąja balande ir kad nepaskelbėme balandžių ypatingai krikščioniškais ir sakraliais paukščiais, nes tada per plauką būtų iki sakraliosios ornitologijos.

Ar turime pagrindą ir teisę trečiąjį Dieviškąjį Asmenį – Šventąją Dvasią – vaizduoti balande/balandžiu? Panašu, kad yra rimtų argumentų paliauti taip darius, kad išvengtume naiviosios šventvagystės ir esminės klaidos.

Be abejo, Jėzaus krikšto Jordane pasakojimuose atrandame užuominas apie Šventosios Dvasios nužengimą ant Jėzaus „tarsi balandis“ pavidalu. Paskaitykime, kas tiksliai yra parašyta.
Mato evangelijoje rašoma: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo“ (3, 16). Morkaus evangelijoje pranešama, kad „Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo (1, 9). Luko versija skamba panašiai: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis“ (3, 21). Jono evangelijoje randame panašų pasakojimą: „Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo (1, 32).

Niekur nerandame tvirto užtikrinimo, jog tai buvo balandžio pavidalas, abejonę ir netikrumą išreiškiant žodeliu „tarsi”, kuris nereiškia „tikrai”. Logiškai imant, jei kas turi panašumą, nebūtinai yra tuo, į ką yra panašus. Čia iš posovietinės seminarijos laikų prisimena garsusis gnoseologinis pavyzdys, kurį pateikė filosofiją dėstęs kaimo klebonas: „Valstietis išėjo vakare į ganyklą perkelti arklio. O čia tiršto rūko besą, nieko aplink nesimato. Vedamas nuojautos, apgraibomis žmogus žengė į rūką ir pamaži jame ėmė pastebėti neaiškų patamsėjimą, lyg kokį siluetą. Artėjant prie jo, vis labiau išryškėjo forma, bruožai, pasimatė, jog tai ne karvė ar briedis, bet arklys. Taip valstietis atrado rūke savo arklį“.

Pabandykime prisiartinti prie to neaiškaus silueto, kuris priminė balandį, tačiau juo nebuvo. Akivaizdu, kad tas pavidalas sklendė, judėjo, nusileido. Paukščio sparnų ir uodegos plunksnų išsidėstymas primena spindulius, išeinančią iš centro stipininę struktūrą – ko gero tai krito į akį liudininkams? Galbūt tas pavidalas mirguliavo, raibuliavo, turėjo kažkokius plazmos, judančio kamuolinio žaibo bruožus? Galima tik spėlioti. Aišku viena, Dvasios apsireiškimas buvo matomas, vadinasi turėjo materialų pobūdį.

Ši aplinkybė iškilo Nikėjos II visuotiniame bažnyčios susirinkime (787 m.), kuris sprendė ikonoklazmo erezijos klausimą. Buvo leista naudoti ikonas ir nustatytas sąrašas, kokie šventieji asmenys gali būti vaizduojami ir gerbiami ikonose: Jėzus Kristus, Mergelė Marija, angelai, visi šventieji. Jie buvo žmonių matomi ir kitaip apčiuopiami. Tame sąraše nepateikti Dievas Tėvas ir Dievas Šventoji Dvasia, apskritai Šv. Trejybė, nes Tėvo ir Dvasios joks žmogus nematė, juolab Dieviškosios Trejybės. Manoma, kad garsusis rusų ikonų tapytojas Andriejus Rubliovas bandė pavaizduoti Švč. Trejybę taip, kaip ji vaizduojama Abraomo istorijoje: trys besisvečiuojantys angelai. Krikščioniškoji tradicija ir nuojauta vertė manyti, jog jie buvo Trejybės provaizdis Senajame Testamente, tačiau tai irgi nesuteikia aiškaus tikrumo teigti, jog Trejybė nužengė pas Abraomą angelų pavidalu. Deus semper maior – skelbia teologinė sentencija (Dievas yra kur kas didesnis nei mūsų įsivaizdavimas ir supratimas gali aprėpti), neišreiškiamasis.

Grįžtant prie Nikėjos II susirinkimo. Jame dalyvaujantys vyskupai nerado pagrindo leisti vaizduoti Šventąją Dvasią jokiu būdu, net ir tarsi balandės pavidalu kaip šviesos ar ugnies žaismo formos. Katalikų Bažnyčia laikėsi šio kanono, tačiau jau XII am. jos sakraliniame mene pradėti vaizduoti nevaizduotini asmenys ir dalykai, kuomet ir Dvasia atvirai paversta balande.

Kitas motyvas, kodėl netiktų Dvasios ir Dievo vaizduoti, tai pirmųjų dviejų Dievo įsakymų turinio ir autoriteto priėmimas. Šie įsakymai yra tarsi tektoninis lūžis religijų istorijoje, kadangi atmeta politeizmą, Dievo sužmoginimą, Dievo lytiškumą, dieviškuosius pagalbininkus, hierogamiją, gamtos sudievinimą, mitą, magiją ir t.t. Dėl tos priežasties, antrasis Dievo įsakymas draudžia vaizduoti Dievą taip, kaip tai darė pagonys: žmogaus ar žvėries, gamtos reiškinio pavidalu, tuo teigiant, kad dievybė lanko šį pasaulį per žmogaus, žvėries ar gamtos reiškinio jėgą. Vienintelė išimtis čia yra Adomas ir Ieva, kurie buvo sukurti kaip Dievo paveikslas ir panašumas, kaip Jo atstovai šiame pasaulyje. Panašiai, Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo, tapo regimas ir materialus, todėl tapo atvaizduojamas.

Šventosios Dvasios vaizdavimas balandės pavidalu yra perdėm pagoniškas dalykas, nusviedžia Jos dieviškumą ligi gyvūno lygio, iš esmės prieštarauja draudimui vaizduoti Dievą gyvūno pavidalu. Akivaizdu, kad tai biblinės ir dogminės klaidos pasireiškimas esminiu klausimu. Kaip tad pavaizduoti Šventąją Dvasią, jei jos materialus apsireiškimas įvardintas tarsi balandės, tarsi ugnies liežuvių, tarsi vėjo ūžimo? Yra Nikėjos II susirinkimo sprendimas, yra ir įsigalėjusi neteisėta vaizdavimo praktika. Gal bent liktume „tarsi“ lygyje, nevaizduojant konkretaus ir su detalėmis paukščio – balandžio?