Aš ne ragana, ne eretikė ir ne pagonė. Kūno kremavimas

Nuolat iškyla mirusiųjų kūnų kremavimo klausimas, žmonės susirūpinę, ar katalikų tikėjimas yra palankus šiai praktikai. Klausia, bet ir jaučia atsakymą, kad kažkas čia negerai.

Antai viena mano pažįstama parapijietė iškėlė tokią dilemą: „Atsakykite man, kodėl turėčiau būti deginama (ta prasme, jos kūnas po mirties)? Ar aš esu pagonė, ar aš esu ragana, o gal eretikė? Visą gyvenimą buvau ištikima katalikė, kuri tikėjau Kristaus prisikėlimu, todėl nepageidauju kremavimo, bet prašom palaidoti su šarvojimu ir trečią dieną! Kaip tai atrodo, kaip kokią nusidėjėlę tiesiai meta į pragaro liepsnas (suprask, kremavimo kamerą)“. Pateisinama, kad kaimo žmogaus kalba yra vaizdinga, hiperbolizuota, pilna simbolinių posakių. Visgi jausmas ir požiūris yra aiškūs – sąmoningas krikščionis bodisi kremavimu. Juolab kad ilgus šimtmečius mirusiųjų kūnų kremavimas katalikų tikėjime buvo draudžiamas ir nepraktikuojamas kaip pagoniškas reliktas.

Dabartinis katalikų kanonų teisynas numato katalikiškas laidotuvių apeigas ir po kremavimo, jei prieš mirtį asmuo nebuvo išreiškęs prieš katalikų tikėjimą nukreiptų pažiūrų ir tikslų. Kaip tragikomedijos atvejį prisimenu įvykį Lietuvos tautinio atgimimo metu, kai jau buvo galima laisviau atvykti į šalį. Kažkuris JAV emigracijoje gyvenęs lietuvis pageidavo, kad po mirties jo pelenai būtų išbarstyti Baltijos jūroje saulei leidžiantis. Akivaizdu, kad tai buvo panteistinė idėja, svetima krikščioniškam požiūriui, taip vadinamas „susivienijimas“ su gamta, tėvyne ar dar kažkuo. Tą akimirką, beriant pelenus iš urnos į jūra, netikėtai pakilo stipraus vėjo gūsis ir visų dalyvių plaukai, nosys, akys, burnos, drabužiai gavo vėjo paskleistų velionio pelenų, nuo kurių kiti ėmė čiaudėti, kuriuos teko paskui nupurtyti ir kriauklėje išplauti iš akių ir ausų, kitaip sakant laidotuvės baigėsi kanalizacijoje. Tai pavyzdys, kaip žmonės tampa savotiškų sumanymų pažeminti. Apie kitas pasitaikančias keistenybes nesinori rašyti.

Žvelgiant iš „natūralumo“, gamtos taško, visos žūstančios būtybės gula į žemę: augalai, gyvūnai, medžiai sutręšta, supūna ir tampa energijos, elementų ir materijos virsmo proceso dalimi. Kremavimas gamtiniu požiūriu  panašus į deginamus miškus ar pievas, yra dirbtinis, pritemtas reiškinys, akivaizdus entropijos įvykis, totalus sunaikinimas, kuris yra nesuderinamas su gyvybės paslaptimi, gamtos tikrove. Nekalbant apie didelius energijos ir materijos nuostolius, kurie susiję su kremavimo procesu, užteršiant atmosferą anglies dvideginiu.

Kadaise kapai paprastai buvo įrengiami ant kalnelio ir medžių apsuptyje. Nebuvo visuotinio papročio statyti akmeninių ir betoninių paminklų, nebent tai būtų kažkuo visuomenei nusipelnęs asmuo, todėl kapo kauburėlį žymėjo medinis kryželis. Kai kryželis sunyksta, tuomet jau nebelieka ir velionį atmenančių artimųjų, nelieka praktiškai ir palaikų.

Antai Vokietijoje plinta mada laidoti žmones kapuose-miške, kurie išskiriami tam tikslui. Be jokių paminklų, tik kryželis ir informacinė lentelė prie kauburio, kur būtų galima atvykti pasimelsti. Taip kūnas atiduodamas į žemę, iš kurio ir buvo paimtas, kaip nurodo bibliniai tekstai. Lietuviai savo dvasingumu yra miško žmonės,  ieško jame harmonijos, išgyvena paslaptį, atranda ramybę. Kur daugiau, jei ne miške tiktų kurti kapines ir laidoti mirusiųjų kūnus? Tai būtų kur kas prasmingiau ir oriau, nei pajungti krematoriumą į miesto šildymo sistemą, kaip kad buvo norima padaryti savu metu Švedijoje, bet dėl žmonių pasidygėjimo šildytis numirėlių šiluma, idėjos atsisakyta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.