Kiurksotojų adoracijos. Devintinės

Visos pasaulio religijos turėjo aukos sampratą ir reiškinį. Prie dievybės artėta, su ja bendrauta aukos kontekste. Būta ir baisių aukų, kai stabams buvo aukojamos žmonių gyvybės, tame tarpe ir kūdikių. Skaitant bibliją atrandi neįtikėtiną dalyką, kad išrinkoji tauta atsimetė nuo Dievo ir praktikavo Kanaano religiją, Aštartės ir Baalo kultą. Baalui izraelitai aukojo savo kūdikius. Kad kepamam kūdikiui pravirkus  tėvo širdis nesusvyruotų, užkimšdavo jam ausis arba už parankių jėga išvesdavo. Baisu apie tai net pagalvoti, kokiems poelgiams demonai įkvėpdavo savo sekėjus.

Apaštališkosios tradicijos krikščionybė taip pat turi savo auką – šv. Mišias, kuriose prisimename ir sudabartiname Jėzaus Kristaus asmeninę auką už pasaulio išganymą. Ši auka kyla iš paskutinės vakarienės ir Kalvarijos įvykio. Tai vienas iš nedaugelio ritualų, kuriuos Jėzus atliko ir kuris radikaliai skyrėsi nuo Jeruzalės šventyklos bei pagonių aukojimo apeigų.  Jėzus nerodė pirštu į kitas būtybes kaip aukotinas kitų labui, tačiau pats atidavė save kaip tyra atnašą Dievui už žmonijos nuodėmes. Tokiu būdu jis savo asmeniu buvo ir kunigas, ir auka, ir altorius. Jo paliepimu tai nuolat kartojame Mišiose: “tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”. Šie žodžiai nurodo krikščiones pašaukimą aukoti save Dievui.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys laikyti ateistais, kadangi nepraktikavo jokio tiems laikams būdingo kulto, bet turėjo nekultinę liturgiją. Ji išsiskyria tuo, jog tai yra labiau dvasinis kultas, kuriame prisimename ir sudabartiname Jėzaus auką Mišiose ir kiekvienas savo auką asmeniniame gyvenime.

Sakramentai yra veiksmingieji Dievo malonės ženklai. Eucharistija yra Jėzaus ir jo aukos ženklas. Krikštas, kunigystė, santuoka, vienuolinis pašaukimas taip pat yra ženklai. Kartais už tų ženklų nėra to, ką jie žymi. Įsivaizduokime, jog pievoje ar miške pastatėme autostradą nurodantį ženklą su leidimu važiuoti 130 km/h greičiu. Tai būtų tuščias ir beprasmis reikalas, kadangi nėra to, ką žymi ženklas – nenuskriesi su vėjeliu lygiu keliu.Deja, yra tuščių krikščionių, vienuolių ir kunigų, kurių gyvenimas neatitinka to ženklo, kurį nešioja.

Eucharistija yra aukos ženklas, jai pagerbti yra daroma adoracija priešais išstatytą Švč. Sakramentą. Adoracija turi prasmę ir tradiciją, tačiau reikia turėti saiką. Be abejo, jos metu krikščionis turėtų pagarbinti Dievą, apmąstyti savo atitikimą jo valiai ir išsilukštenti iš egoizmo lukšto, kad pakeltų sparnus aukos žygiui. Deja, įsigalėjo kiurksojimo ir snūduriavimo adoracija visą parą, visą naktį, visą savaitę, perduodant estafetę iš parapijos į parapiją, pasiguodžiant pamaldumo, bet ne sumanumo ir  veiklos heroizmu. Net  viena pretenduojanti vadintis krikščioniška radijo stotis  transliuoja adoraciją kaipo tylą, kai iš esmės ši priemonė yra skirta kalbėjimui. Tikras paradoksų ir keistenybių festivalis.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė vedė dvasinį dienoraštį, kuriame užrašė tokį sakinį: Nuostabiausias Dievo malones patyriau ne maldoje. Kai vienuolija paruošė išleidimui dienoraštį knygos pavidalu, išbraukė žodelį “ne”, tad gavosi: Nuostabiausias Dievo malones patyriau maldoje. Pasirodo, ideologijos elementų pilna net tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje… Kodėl šventoji taip parašė? Be abejo, kad malda nėra ir negali būti vienintelis būdas Dievui tarnauti ir malonę patirti. O kur šeimos ir tautos gyvenimas, kultūra, šventės, sukaktys, tradicijos, vestuvės, gamta, sapnai, kilnūs žmonės, gražiausi meilės ir išminties pavyzdžiai, kančia ir darbas? Su šv. Teresėle reikėtų kartoti, jog ir dabar daugumas žmonių Dievo malonę patyrė ne adoracijose ir ilgose maldose.

Ir pabaigai norėtųsi dar atkreipti dėmesį į akis ir širdį rėžiantį nesusipratimą, kuris įsivyravo adoracijų reiškinyje. Eilė bažnytinių dokumentų teigia, jog tikroji Eucharistijos ir Dievo adoracija yra šv. Mišios. Norint adoruoti, reikia padaryti jas iškilmingas, aukščiausio lygio, giedamas, smilkomas, bent 2 valandų trukmės (geriausia tridentiniu ritu, kadangi iš esmės jos yra garbinimo dvasioje – mano patirtimi), o ne atberti per 20 minučių naujuoju būdu ir paskui išstatyti monstranciją snūduriuotojams garbinti per naktis. Dievas sukūrė dieną darbui, o naktį poilsiui, o ne tam, kad adoracijos sujauktų tvarką: naktį kiurksoti, o dieną jėgų nėra. Norite adoruoti? Seniau buvo toks supratimas: nueiti pamaldžiai išklausyti antras Mišias adoracijos intencija.

Geriausiai krikščionis pasielgs, kai iš Eucharistijos pasimokys eucharistinio gyvenimo būdo, t.y. pasiaukojimo Jėzaus pavyzdžiu, kai jis pats save aukos kaip atnašą, ant savo gyvenimo altoriaus ir tarsi kunigas, neieškodamas pakaitinių aukų savo egoizmui pridengti.

3 Replies to “Kiurksotojų adoracijos. Devintinės

  1. Ačiū, kunige, už Jūsų įstabias įžvalgas. Tepadeda Jums Dievas, per Švč. M. Marijos užtarimą.

  2. Stipru , tikra , aisku /. Aciu uz drasa ir rupesti gryninti musu tikejima , nes tikejimo zarijos vos berusena /

  3. Stiprėti galime remdamiesi tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis. Apmąstykime kiekvieno žodžio išeinančio iš mūsų lūpų kilmę, nes nei mūsų lūpos, nei mūsų žodžiai nepriklauso mums. Apmąstykime kas mes esame ir kokiai tarnystei esame pašaukti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.