Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 1 dalis

 

Arkivykupas Carlo Maria Vigano, nuncijus emeritas, birželio 9 d., šv. Efremo minėjimo dieną, paskelbė savo pamąstymus, kuriuose atsiliepia į kito vyskupo, Athanasius Schneider, straipsnį apie religinį pliuralizmą, kaip nesuderinamą su Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija ir Bažnyčios Mokymu.

Vertimas nėra tikslus, siekiant apibendrintai ir trumpiau pristatyti arkivykupo mintis. Pilną tekstą galima rasti šiuo adresu https://smokeofsatan.wordpress.com/2020/06/11/viganos-latest-letter/ .

Jo manymu, kai kurie Vaticanum II nutarimai sąlygoja tam tikrą atitolimą nuo doktrininio, moralinio, liturginio ir disciplininio mokymo, ir šis procesas vystosi neigiama linkme. Modernistų terpėje gimęs monstras pradžioje pasėjo klaidą, ir šiandien reiškiasi kaip chameleoniškos ir maištingos prigimties reiškinys. Būtų naivu manyti, kad to padaro prigimtis galėtų keistis. Bandymas pakoreguoti susirinkiminius ekscesus tęstinumo hermeneutikos idėjoje pasirodė esąs nesėkmingas: Naturam expellas furca, tamen usque recurret (prigimties su šakėmis neišvysi, tuoj pat grįš – teigė Horacijus, Laiškai I,10,24). Abu Dabi deklaracija kilo iš Asyžiaus religinių susitikimų, o pastarąjį pagimdė Vaticanum II dvasia. Tą faktą patvirtina ir popiežius Pranciškus.

Toji „susirinkimo dvasia“ suteikia legalumą ir mandatą visoms naujovėms bei sudaro eretiškosios matricos pagrindą. Bažnyčios istorijoje joks susirinkimas niekada nebuvo laikomas istoriniu įvykiu, kuris skirtųsi nuo kitų susirinkimų. Niekada nebuvo kalbama apie „Nikėjos susirinkimo dvasią“ ar „ Florencijos susirinkimo dvasią“, ypač apie „Tridento susirinkimo dvasią“. Taip pat nebuvo posusirinkiminės eros po Laterano ar Vatikano I susirinkimų, kadangi visi susirinkimai buvo Šventosios Motinos Bažnyčios balsas, atkartojantis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus balsą.

Dabar esama tokių, kurie įsikirtę laikosi Vatikano II susirinkimo išskirtinumo ir eretiško mokymo, jog Senojo Testamento Dievas yra priešingas Naujojo Testamento Dievui, tarsi Švenčiausios trejybės Asmenys būtų tarpusavyje susipriešinę. Doktrininės klaidos visada savo prigimtyje turi polinkį į trinitologines erezijas.

Jei manytumėme, kad egzistuoja tokie Bažnyčios Mokymo dalykai, kurie gali būti keičiami, atšaukiami, laiko bėgyje interpretuojami skirtingai, galima užsitraukti prakeikimą, kuris buvo išsakytas dekrete Lamentabili sane exitu. Tokiu būdu negalima pateisinti mirties bausmės atšaukimo, kaip nesuderinamo su Evangelija ir pakeičiant Katekizmą. Pasirodžius įvairioms erezijoms, Bažnyčia reaguodavo labai greitai. Antai Pistojos sinodas 1786 m. uždraudė Komunijos dalijimą ne Mišių metu, įsakė naudoti liturgijoje gimtąją kalbą ir leido netarti Mišių kanono submissa voce (pritildytu balsu), sudarė prielaidas vyskupų kolegialumui ir popiežiaus funkciją suredukavo iki paprasčiausios pastoracijos. Galima sakyti, kad šis tuomet popiežių pasmerktas sinodas tapo tarsi Vatikano II idėjų šaltiniu ir provaizdžiu, nes dauguma nutarimų susišaukia.  Kaip tiesa kyla iš Dievo, taip klaida kyla ir maitinama priešo, kuris nekenčia Kristaus Bažnyčios ir jos širdies: Šv. Mišių ir Švenčiausiojo sakramento.

Ateina tokia akimirka, kai Apvaizdos sprendimu atsiradome prie apsisprendimo ribos, kuri nulems Bažnyčios ateitį ir mūsų išganymą. Tai liečia klaidą, į kurią praktiškai papuolėme visi, niekada neturėdami blogų ketinimų ar apsimetinėjimo, tarsi tos klaidos nepastebėjome ar kad pasiteisinti.

Mes taip pat padarėmę klaidą – vieną iš daugelio – laikydami pokalbio dalyvius žmonėmis, kurie nepaisant tikėjimo išpažinimo skirtumų ir turimų pažiūrų yra motyvuojami gerų intencijų; kaip žmones, kurie būtų linkę pataisyti savo klaidas, jei atsivertų mūsų Tikėjimui. Su daugeliu susirinkimo tėvų mąstėme apie ekumenizmą kaip apie procesą, kvietimą atskilėliams į vieną Kristaus Bažnyčią, stabmeldžius ir pagonis pažinti vieną Tikrąjį Dievą, o žydų tautą pripažinti žadėtąjį Mesiją. Nuo tos akimirkos, kai ekumenizmas tapo konseptualizacijos objektu susirinkimo komisijose, jis tapo apibūdintas būdu, kuris tiesiogiai prieštarauja ankstesniam Magisteriumo mokymui.

Galvojome, jog kai kuriuos ekscesus sąlygodavo kai kurių asmenų daromi perdėjimai, įtakojami naujovių entuziazmo; nuoširdžiai tikėjimo, jog Jono Pauliaus II paveikslas, užkeikėjų-gydytojų, budistų vienuolių, imamų, rabinų, protestantų pastorių ir kitų eretikų apsuptyje liudijo Bažnyčios sugebėjimą vienyti žmones maldai į Dievą už taiką, kai autoritetingas tokio elgesio pavyzdys pradėjo niekingą daugiau ar mažiau oficialią panteonų (pagoniškų) sukcesiją iki tos akimirkos, kai išvydome ant savo rankų nešvarų dievuką Pačamamą nešančius vyskupus, šventvagiškai besiteisinančius neva jis vaizduoja šventąją motinystę.

Pragaro dievybės atvaizdo atsiradimas šv. Petro bazilikoje yra crescendo dalimi, nuo pradžių numatyta antrosios pusės. Daugybė praktikuojančių katalikų (ko gero ir didžioji dalis katalikų dvasininkų) yra dabar įsitikinę, kad katalikų tikėjimas jau nėra būtinas išganymui; tiki, kad mūsų tėvams apreikštas Vienas Dievas Trijuose Asmenyse yra tapatus Mahometo dievui. Jau prieš dvidešimt metų girdėjome besikartojančius balsus iš vyskupų katedrų, o paskutiniuoju metu girdime, jog jie primygtinai patvirtinti aukščiausiojo Sosto.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.