Duonos padauginimas ir trys kontrastai. XVIII-A eil.sekmadienis

Duonos padauginimo stebuklas, apie kurį pasakoja šio sekmadienio evangelijos skaitinys, Biblijoje minimas 6 kartus, nors evangelijų tėra 4. Šis įvykis buvo paliudytas 5000 vyrų, o su jais buvo nemažai moterų ir vaikų, maždaug 20-30 000 žmonių.

Tarp kitų Jėzaus stebuklų duonos padauginimas yra vienas iš svarbiausių, centrinių, kuris paaiškina ne tik Dievo norus, bet ir žmogaus egzistencinę būklę, todėl kas nesupranta šio įvykio, tas nesupranta ir viso Jėzaus mokslo, krikščionybės. Savo esme tai toks aiškus įvykis, kuris nereikalauja paaiškinimo. Bet visgi kai kuriuos dalykus verta aptarti plačiau. Šis įvykis padarė didelį įspūdį ne tik Jėzaus mokiniams, bet ir Izraelio tautai; jo „reitingai“ dėl to smarkiai pakilo ir tauta pasišovė paskelbti Jėzų savo karaliumi.

Būtina atkreipti dėmesį į tame pasakojime pateiktus kontrastus, priešingybes. Duonos padauginimo stebuklas atpasakojamas iš karto po Jono Krikštytojo žūties paminėjimo. Jauna šokėja ant padėklo neša savo intrigantei motinai nukirsdintą Jono galvą. Štai ką mums duoda, ką gali pasiūlyti šis pasaulis, jo valdovai ir šis gyvenimas – mirtį, ir dar šokio žingsneliu ir ant jaunystės rankų. Ironizuojant, galima teigti (mokslas įrodė), kad statistiškai vienam žmogui tenka viena mirtis. Tuo tarpu Jėzus liepia apaštalams išdalinti žmonėms padaugintą duoną – gyvybės simbolį. Tai Dievui šlovė, kad žmogus gyvena, jo valia, kad visi jam gyventų. Padaugintos duonos įvykis apreiškia Jėzaus misijos esmę, jo troškimą: mus gydyti, gelbėti ir apdovanoti gyvenimu.

Antrasis evangelijos skaitinyje parodytas kontrastas – duonos padauginimas įvyksta dykumoje. Tai vieta, kuri yra nesuderinama su gyvybe, čia beprasmiška ieškoti duonos. Dykuma yra mirties ir demonų vieta. Jėzus dykumoje dalina žmonėms duoną – tai neatsitiktinė aplinkybė, nes Dievas nori per tai pranešti, ką galvoja apie mūsų gyvenimą. Šiuo metu mes esame toli nuo Dievo, ištremtieji, netekę Dievo ir jo dovanų, o mums beliko toks gyvenimas, kuris, palyginus su Rojumi, labiau primena dykumą. Mes netekome pilno, tobulo gyvenimo, mums beliko kažkokie trupinėliai ar šukės. Nors pasitaiko ir dabar nemažai gėrio trupinių, tačiau tai nėra Rojus ir pilnatvė. Kažkas  nuostabaus, kad kelionėje per pasaulio dykumą atsiveria dosnioji Dievo ranka, kuri duoda gyvybę.

Akivaizdu, kad duonos padauginimo įvykiu Jėzus vedė savo mokinius į Eucharistijos paslaptį, kuomet jiems apreiškė Save, savo Kūną bei Kraują kaip dangiškąją Duoną, gyvybės šaltinį. Eucharistijos dovana toliau įgyvendina žemiškojo pasaulio dykumoje esančių minių maitinimo įvykį.

Trečias kontrastas ar gal net nesusipratimas, žmogiškai žvelgiant, – tai Jėzaus paliepimas apaštalams daryti tai, ko jie nesugeba: „Jūs jiems duokite duonos“ (duokite, ko neturite, ir darykite, ko nesugebate). Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvelės apaštalų rankose turi pamaitinti tūkstantines minias. Tai tampa įmanoma tik todėl, jog apaštalai paliepti dalino, o Jėzus daugino, t.y. Jėzus pasiliko apaštalų tarnystėje, kunigystės sakramente, kai žmogiškas nesugebėjimas užleidžia vietą Dievo veikimui ir visagalybei. Toji nuostaba aplanko mus ir dabar: ar gali žmogus atleisti nuodėmes, perkeisti duoną į Švč. Sakramentą, teikti sakramentus, nuvesti į išganymą sielas? Žmogus negali, bet Kristus kunigystės sakramente gali. Tokį tad paradoksą išgyvename kunigystės atžvilgiu.

Kristus davė mums dangišką duoną, kurią turime nuolat priimti: Bažnyčia įsako nors kartą metuose priimti šv. Komuniją, o ypač mirties akivaizdoje kaip Vijatiką – kelionės maistą. Statistika liūdna. Miestuose vos 20 procentų laidojamų katalikų būna aprūpinti šv. sakramentais, daugumas miršta tarsi evangelijos, Kristaus, Bažnyčios nebūtų. Jų kelionė pas Dievą tapo komplikuota ar net užkardyta.

Trokškime gero sau ir savo artimiesiems, ypač tada, kai pasaulis nieko gero nebegali duoti tik mirtį. Išganytojas tiesia mums savo rankas ir duoda duonos, kuri neša amžiną gyvybę ir gyvenimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.