Mėnesio archyvas: birželio 2020

Popiežius kovoja su vagimis Vatikane

Popiežius Pranciškus įvedė tiesioginį komisaro valdymą savo paties bažnyčioje – šv. Petro bazilikoje. Iš tikrųjų, baziliką valdo institucija, vadinama lotyniškai Fabbrica di San Pietro. Istoriškai, ši institucija rūpinosi bazilikos statybomis, o dabar užsiima jos remontais ir administravimu.

Popiežius greitai reagavo į atsiradusius piktnaudžiavimus, kuriuos jam pranešė  pagrindinis finansų auditorius. Birželio 1 d. buvo paskelbtos normos, kuriose apibrėžiamas Šventojo Sosto ir Vatikano viešųjų užsakymų skaidrumas bei kontrolė. Jais vadovaudamasis auditorius sureagavo į atsiradusias rizikas.

Vatikano prokuratūros sprendimu  iš techninio ir administracijos biurų buvo paimti dokumentai ir kompiuteriai. Ypatinguoju komisaru paskirtas nuncijus arkivyskupas Maria Giordana, kuriam pavesta išsiaiškinti galimus piktnaudžiavimus ir reformuoti Fabbrica di San Pietro instituciją.

Praeitais metais popiežiaus vos neištiko infarktas, kai Vatikano valstybės biudžetas buvo viršytas 100 milijonų eurų: vietoj numatyto 300 atsirado 400 milijonų deficitinis biudžetas.

Pagrindinis Vatikano išsilaikymo šaltinis yra taip vadinamas šv. Petro skatikas. Prie Benedikto XVI pasaulio katalikai paaukodavo 750 milijonų eurų šv.Petro skatiko formoje, o prie Pranciškaus šios aukos krito iki 600 milijonų. Maža to, covid19 pandemijos įtakoje šių metų aukos bus dar mažesnės, jų rinkimas nukeltas į spalio 4 dieną, kuomet bus minimas š. Pranciškus Asyžietis. Tradiciškai ši rinkliava vykdavo per šv. Petro ir Pauliaus iškilmes birželio 29 d.

Migrantų paguoda, gelbėk nuo migrantų!? Atnaujinta informacija

Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kard. Robert Saraha išsiuntė visiems vyskupams pranešimą, jog popiežiaus Pranciškaus sprendimu Loreto Švenčiausios Mergelės Marijos litanija tapo papildyti trimis naujais kreipiniais: gailestingumo motina, vilties motina ir migrantų (keliaujančiųjų) paguoda.

Tai nieko naujo ir nuostabaus, kadangi amžių bėgyje pamaldžioji liaudis sukūrė tą litaniją pridėdama vis po naują kreipinį. Nauji kreipiniai atsirasdavo ir popiežių iniciatyva, siekiant atsižvelgti į Tradiciją, naujai paskelbtas dogmas ar krikščioniškas vertybes. Popiežius Benediktas XVI įvedė kreipinį „Taikos karaliene”, šv. Jonas Paulius II – „šeimų karaliene”.

Katalikiško dvasingumo tradicijoje Mergelė Marija buvo žinoma kaip jūrų žvaigždė, kuri veda laivus per neramius vandenynus, tačiau dažniausiai kelionės globėju buvo šaukiamas šv. Juozapas.

Popiežiaus Pranciškaus įvesti du kreipiniai, atrodytų, atitinka tradicinius ir dvasinius litanijos darybos dėsnius, tačiau trečiasis išsiskiria. Būtent, „migrantų paguoda” į lietuvių kalbą net nevertė, paliekant žodį „migrantai”, kai daugelyje kitų šalių jį pakeitė švelnesniu vietinės kalbos žodžiu. Siūlyčiau versti į keliauninkus, tada ne taip erzintų paskutinių metų migracijos tikrovė.

Ne vienas katalikiškas autorius pasaulyje išreiškė abejonę, ar norėta pagerbti Mariją, ar maldingumo priedangoje tapo įvestas ideologinis elementas? Daugumai yra žinomas popiežiaus Pranciškaus užsidegimas pabėgėlių iš Azijos ir Afrikos priėmimo klausimu, kaip jis darė visokeriopą spaudimą vyskupijoms ir vyriausybėms, kad priimtų jaunus, eiklius pabėgėlius, daugiausia musulmonus. Žinome ir Vakarų Europos visuomenių bei kai kurių vyriausybių atvirą priešinimąsi migrantų bangai, konfliktus su Europos Komisija ir t.t. Dėl migrantų stūmimo ne tik ES institucijos, vyriausybės, bet ir popiežius tapo labiausiai kritikuojami plačiuose visuomenės sluoksniuose. Migrantų keliamos nevaldomos smurto ir plėšimų akcijos Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse sukėlė paniką ir pasibaisėjimą, į rinkimų pergales atvedė patriotines partijas.

Neapsimetinėsiu, jog man tas kreipinys patinka. Kyla didelės abejonės, kad privačiai meldžiantis kas nors kreipsis į „migrantų paguodą“ (idant migrantai sėkmingai pasiektų Lietuvą ir ją paverstų antrąja Švedija, kurioje vyriausybė eilėje miestų yra praradusi civilinę kontrolę?). Viešose pamaldose teks laužant sąžinę ir pažiūras atlikti, kas eiliniam kunigui-vykdytojui, vyskupo pagalbininkui-varžteliui-durneliui, paliepta daryti. Kaip kad patarė vienas vyskupas su skurdo problema susidurusiam jaunam kunigui – „sukąsk dantis, broli, ir kentėk“. Veidmainiškai pro sukąstus dantis kalbėsim, kas vyresnybės paliepta, o širdyje aimanuosime: „Marija, atleisk mums dėl mūsų keistų maldų, gelbėk nuo migrantų, nes jie nuo savo problemų pabėgti negali, jie jas atneš pas mus. Suteik mums jėgų ir sumanumo jiems padėti jų kraštuose, o ne pas mus“.


Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė trijų kreipinių vertimo tekstą. Blaivus protas ima viršų išverčiant kontraversišką kreipinį „keliaujančiųjų priebėga”, kuris, nors ir nurodo į paskutiniąją migracijos krizę, tačiau ne tiek atvirai ir erzinančiai „migrantų” formoje.

https://lvk.lcn.lt/naujienos/,422

Kas bus naujuoju popiežiumi? Diskusija ilgintis ramybės Bažnyčioje

Romoje vyko diskusija, kurioje prof. Roberto Mattei, Edward Pentin, Jon Allen ir Ross Douthat bandė atsakyti į šį klausimą. Pasak dalyvių, Pranciškaus pontifikatas atnešė Bažnyčiai daug netikrumo, sąmyšio ir pokyčių, todėl Bažnyčia nebenori vidinių ginčų, tačiau susitelkti kovai su galingais vidiniais ir išoriniais Kristaus priešais.

Birželio pabaigoje pasirodė angliška knyga „Sekantis popiežius: pagrindiai kandidatai kardinolų tarpe“, kurią parašė „National Catholic Register” dirbantis žurnalistas Edward Pentin. Joje jis pristato 19 kardinolų biografijas, dorybes, gabumus ir nuopelnus trijų vyskupo ir kunigo pareigų – sanctificandi, regendi, docendi – šviesoje, kurios padėtų konklavoje laimėti rinkimus į popiežiaus sostą.

Knygoje taip pat aprašoma kardinolų kolegijos atsiradimo istorija ir dabartis, popiežiaus rinkimų būdas, Bažnyčios Tradicijos apibrėžtos dorybės, reikalingos šv. Petro įpėdiniui.

Knygos autorius Ross Douthat pastebi, kad prieš 50 ar 75 metų kardinolai nelabai pažinojo vienas kito, kad dažniausiai rinkimus nulemdavo siauras europiečių ar Italijos kardinolų ratas. Globalizacijos laikais kardinolai turi galimybę vienas kitą geriau pažinti.

Prof. Roberto de Mattei priminė, jog ateis laikas, kai turėsime naują popiežių. Pasak jo, Pranciškaus asmuo užstoja popiežiaus instituciją ir kad Vatikano II laikais vykusi diskusija tarp progresyvių ir konservatyvių jėgų turėjo ideologinį pobūdį, kovos už idėjas savybes, tačiau šiandien tapo suvesta į kovą tarp Pranciškaus priešų ir draugų, t.y. į asmeniškumų lygį. Pranciškaus garbintojai jį laiko ne tiek šv. Petro įpėdiniu, kiek Jėzaus įpėdiniu, savotišku Jėzumi II. Pranciškaus priešininkams jis ne joks Jėzus II, tačiau tikras antikristo įsikūnijimas. Jei jie teisūs, tuomet belieka laukti ne sekančio popiežiaus, bet pasaulio pabaigos. Pasak profesoriaus, ši knyga padeda nusiraminti ir suprasti, kad ateis laikai, kai Pranciškaus nebebus, ir kad Bažnyčia toliau egzistuos.

Į klausimą, ar Pranciškus turės įtakos naujo popiežiaus rinkimams, Ross Douthat atskė, jog kardinolų kolegijoje jaučiamas pavargimas nuo dabartinio popiežiaus charizmatiškumo, todėl yra didelė tikimybė, jog jie išrinks popiežiumi kardinolą, kuris sumažins Pranciškaus sukeltą temperatūrą Bažnyčioje.

John Allen mano, jog Pranciškaus įtaka sekančioje konklavove pasireikš per jo paskirtus kardinolus rinkėjus, kurių dabar yra 60. Tikėtina, kad jie neišrinks labai priešingo Pranciškaus linijai popiežiaus.

Prof. De Mattei atkreipė dėmesį, jog svarbiausias dalykas – tai būsimojo popiežiaus požiūris į Vatikano II Susirinkimą. Yra būtinybė peržiūrėti šį susirinkimą, nes jo klaidingos interpretacijos pakenkė Bažnyčiai, ypač apie tai daug kalba vyskupai Carlo Maria Vigano ir  Athanasius Schneider. Profesorius teigia, jog nors konklavos metu, kaip tikime, veikia Šventosios Dvasios asistencija, tačiau rinkėjai gali ją atmesti, kaip tai buvo atsitikę renesanso laikais, kai į popiežiaus tarnystę jie išrinko ypač amoralius asmenis. Tas pats galioja ir popiežiui: nors Šventoji Dvasia remia popiežių jo tarnystėje, tačiau popiežius turi laisvę klysti. Žmonės, kurie visus popiežiaus poelgius vertina kaip neklaidingus, daro Bažnyčiai didelę žalą.

Diskusijos dalyvis John Allen prisiminė kard. Juozapo Ratzingerio mintis dėl Šventosios Dvasios įtakos konklavai, jog Jos asistencija gali būti atmesta. Tokiu atveju Šventoji Dvasia čia budi, kad žmonės neprivestų Bažnyčios ir pasaulio iki visiškos katastrofos.

Visi diskusijos dalyviai išsakė susirūpinimą, jog Katalikų Bažnyčia susiduria su teisingo tikėjimo apibrėžimo problema. Yra viltis, kaip troško kard. Brandmüller, jog sekantis popiežius po Pranciškaus pradės savo pontifikatą nuo viešo tikėjimo išpažinimo, kaip buvo nuo seno įprasta popiežių intronizavimo tradicijoje.

Diskusijos dalyviai, John Allen ir Ross Douthat, abejoja, ar kitu šv. Petro įpėdiniu taps konservatyvių pažiūrų kardinolas, kaip antai Raymond Burke ar Robert Sarah. Progresistai greičiausiai rems kard. Louis Antonio Tagle  arba kard. Pietro Parolina, gal net kard. Christoph Schönborn.

Allen pastebėjo, jog kardinolai sieks išrinkti popiežiumi kardinolą, kuris teiks didesnę viltį reformuoti Romos Kuriją, nes šio tikslo nepasiekė paskutiniai valdę popiežiai.

Diskusijos vaizdo įrašą galima pažiūrėti čia:

https://youtu.be/cTzdF_3rItU

Ko bijoti ir ko ne. XII-A eilinis sekmadienis

Baimės nereikia mokytis, jos išmokstame savaime. Mums pažįstama visa paletė baimės atspalvių –  nuogąstavimas, nerimas, išsigandimas ir t.t.  Vienokias baimes turi vaikai, kitokias jaunimas, dar kitokias suaugę ir vyresnio amžiaus žmonės. Ir pagrįstai, ir nepagrįstai, net iki beprotybės.

Evangelijoje neieškokime recepto beprotybei, nes kai kada bijoti, išsigąsti ir nerimauti reikia: „Bijokite, kas gali jūsų sielą nužudyti ir įmesti į pragarą”.  Ko natūraliai neturime – tai pagarbios Dievo baimės, kurios reikia mokytis ir kuri yra viena iš Šventosios Dvasios  dovanų. Bijoti Dievo labiau nei žmogaus, bijoti pragaro ir sunkios nuodėmės, bijoti savo gyvenimo beprasmybės ir sielos pigumo, bijoti prarasti dieviškąsias dorybes – tai dar ne visas sąrašas dalykų, kurie mums turėtų rūpėti.

Jėzaus pamokymuose randame dalykų, kurių jis draudžia bijoti. Vienas iš jų – turėti bedievišką baimę, kuri kyla iš netikėjimo. Tokią baimę reikia įveikti pasitikėjimu, jog Dievas žino kiekvieną pasaulio žvirblį ir galvos plaukų skaičių, jog jis pažįsta ir mane, jog jo Apvaizda vadovauja viskam, darbuojasi ir mano labui, jei tik pats sau nekliūdau.

Jėzus draudžia bijoti, kai reikia liudyti tikėjimą ir Dievą: jei išsiginsi manęs žmonių akivaizdoje, išsiginsiu tavęs savo Tėvo akivaizdoje. Savo Tėvą ir tiesą Jėzus liudijo drąsiai,  dėl to turėjo tiek priešų. Vienas vyskupas juokavo, kad kur tik apsilanko, visur jam siūlo tai kavos, tai arbatos, visi jam būna malonūs. Tuo tarpu dauguma atvejų Jėzaus pasirodymas ir kalbos baigdavosi konfliktais, užsipuolimais, grasinimais, pavojumi sveikatai ar gyvybei, kadangi užgaudavo tautos lyderių tuštybę  savo nepatogiomis kalbomis. Galima net paskaičiuoti statistiškai, jog trečdalis evangelijų tekstų yra konfliktų, neapykantos persmelktų. Kai kurie autoriai teigia, jog Jėzus turėjo neurotinę asmenybę, o biblija yra neapykantos pilna knyga. Čia derėtų pasakyti, jog apskritai žmogaus ir Dievo dialogas nebuvo sklandus, pilnas prieštaravimų ir įtampos, todėl žmogaus pykčiu ir neteisybėmis yra persmelkta ši knyga.

Bijome konfliktų, atmetimo, pajuokos, likti vieni, todėl stengiamės prisitaikyti prie daugumos. Be abejo, evangelija nėra receptas beprotybei, tačiau ji ragina būti tvirtais tiesoje ir tikėjime. Išpažinti tikėjimą visada buvo daugiau ar mažiau rizikinga. Buvo tarybiniai laikai, kai kalbėta į ausį, atėjo laikai, kai galime skelbti nuo stogų. Bet ir vėl vis labiau įsigali socliberalios ideologijos diktatas, kuomet kai kurias temas gvildenti yra tabu, draudžiama, norima užčiaupti, todėl skelbti lytinę orientaciją tapo oru, o liudyti tikėjimą gėdinga.

Covid19 epidemijos metu įsitikinau, kokie bailūs yra tikintys žmonės. Tikėjimo heroizmo apraiškų – vos vienas kitas. Baimės ir netikėjimo epidemija užvaldė ne tik pasauliečius. Net tiršta bailių, įsiteikėlių, karjeristų dvasininkų, kurie labiau rūpinasi žmonėms patikti, bet ne Dievui. Dabartinė bažnytinė aplinka yra nuodinga tikėjimo herojams. Anglų rašytojas ir konvertitas į katalikų tikėjimą Oscar Wild sakęs, jog Anglija yra vidutinybių rojus ir kilniųjų skaistykla. Parafrazuojant galima teigti, jog gali būti dar blogiau: kai šalis ir bažnytinė aplinka tampa rojumi menkystoms ir pragaru ant žemės teisiesiems.

Roma sustabdė bažnyčios griovimą Treviro vyskupijoje

 

Apaštalų Sostas neleido sugriauti Treviro vyskupijos parapijinės struktūros, kai garsus savo modernistiniais sumanymais, libaralistinių pažiūrų, skandalistas ir fanatizmu pasižymintis vietinis vyskupas Stephan Ackermann nusprendė anuliuoti 800 parapijų ir sujungti jas į 35 superparapijas. Vyskupijos kunigai ir didžioji dalis tikinčiųjų išreiškė nepasitenkinimą tokiais ketinimais, kai tuo pačiu būtų sunaikinta kunigo kaip parapijos ganytojo pozicija.

Vyskupas teisinasi tuo, jog trūksta kunigų ir didelis parapijų skaičius per brangiai kainuoja vyskupijai, ir kad nori į bažnyčios valdymą įtraukti pasauliečius, kurie vadovautų kunigams. Vatikanas neleido sulyginti kunigo ir pasauliečių pozicijų, padaryti kunigą kokio nors bažnytinio aministratoriaus pavaldiniu, kadangi tai iš esmės prieštarautų bažnyčios hierarchinei struktūrai ir sakramentinei prigimčiai.

Pykdamas, nervuodamasis ir verkšlendamas vysk. Stephan Ackermann įvardijo tai kaip “masinę Romos intervenciją”, bet privalėjo laikytis Vatikano nustatytos tvarkos palikti bent 172 parapijas, leido sukurti 35 sielovadines apskritis, kurioms vadovaus tarybos, sudarytos iš pasauliečių ir vadovaujamos dvasininkų. Roma nubrėžė raudonas linijas ribas norėjusiam peržengti vyskupui.

Istorijos bėgyje Bažnyčią labiausiai griovė ne tiek išoriniai priešai, bet dvasininkai. Tai jie skleidė erezijas, skaldė bažnytinę vienybę, laužė tikinčiųjų sąžines, kėlė papiktinimus. Bet jiems nepavyko. Tai tikrai įrodo, jog Bažnyčia yra dieviškos kilmės. Ačiū Dievui, kad Roma vis dar išlieka tikėjimo pamatu ir gynėja.

Plačiau apie tai katholisch.de ir https://www.catholicnewsagency.com/news/vatican-halts-german-dioceses-plan-to-turn-800-parishes-into-35-62016

Civilizacijos griūtis

 

„Kiekvienas miestas yra pastatytas ant vulkano“ – teigė garsusis anglų katalikų mąstytojas Chestertonas.  Didysis katalikų apologetas tarsi numatė besiartinančių tamsių laikų pradžią, kai pradės trupėti susitelkusi miestuose dabartinė mūsų civilizacija. Pagrindinės prasidėjusios krizės priežastys yra moralinio, religinio ir kultūrinio pagrindo praradimas.

Mums istoriškai ir kultūriškai artimos Romos imperijos griūties IV am. istorija yra ignoruojama, savanoriškas ir piktybiškas faktų neigimas tik dar labiau pagilina artėjančią krizę. Pasak dabartinių laikų kritikų, šią krizę priartina  valstybės vykdoma švietimo politika, kadangi krikščioniškos kultūros ir civilizacijos atstatymas reikalauja mokymo apie tiesą, gėrį ir grožį.

Deja, švietimo sistema užprogramuota yra visuomenės susinaikinimui, ko įrodymu yra miestų riaušės, mašinų ir parduotuvių padeginėjimas, piliečių primityvus agresyvumas ir taisyklių nepaisymas, pilietinis nelojalumas ir atsakomybės trūkumas. Maža to, siekiama klastingais ir prievartiniais būdais įvesti seksualinę edukaciją, o tai dar  labiau skatina moralinę piliečių degradaciją. Dabartinė švietimo sistema turėtų kelti susirūpinimą normaliems tėvams, ir jų reakcija turėtų būti aiški – gelbėti savo vaikų sielas atsiimant juos iš valstybinio ugdymo institucijų. Valstybė per švietimą varo pleištą tarp tėvų ir vaikų, nes tėvai nenori vaikams to, ko nori švietimo ideologai.

Pažangiečiai siekia pažangos tik dėl pačios pažangos, užmiršdami ar ignoruodai praeitį. Kaip sakė Chestertonas: „Jie žvelgia į ateitį su entuziazmu, bet bijo pažvelgti į praeitį“. Praeityje jie atrastų savo idėjų sukeltą pražūtį.

Susinaikinimo katalizoriumi yra dabartinė žiniasklaida, kuri filtruoja ir cenzūruoja nuomones, visiškai nepaisydama žodžio laisvės ir pliuralizmo taisyklių, nors nuolat visiems jas primena. Neliko diskusijos, o tik vienos leftistinės, neomarksistinės, liberios ideologijos monologas ir vieno požiūrio piršimas.

Valdžios susikompromitavimas taip pat veda prie visuomenių susinaikinimo, kadangi dėl savo sprendimų praranda pagarbą ir pagrindimą. Kai kuriose valstybėse valdžia epidemijos metu uždarė bažnyčias ir įnirtingai persekiojo jų lankytojus, tačiau paliko atviras alkoholio parduotuves, nesuvokiant, kad krikščionybė turi visas priemones civilizacijos griūčiai sustabdyti, kad Dievas yra istorijos Viešpats ir su jo pagalba galima išvengti arba sušvelninti laukinčius sunkius išbandymus.

 

 

Nesakyk abejonės, nes gausi į galvą. Naujasis pliuralizmas

https://media.necn.com/2019/09/2471777338-1080pnbcstations.jpg?resize=1200%2C675

Birželio 19 LifeSiteNews puslapyje pasirodė pranešimas apie tai, jog univeristeto kapelionas tapo pašalintas dėl to, jog suabejojo George Floyd mirties rasistine priežastimi.

Kunigas Danielis Patrick Moloney yra Bostono arkivyskupijos dvasininkas ir ėjo Masačusetso technologijos instituto kapeliono katalikams pareigas nuo 2015. Savo elektroniniame laiške jis klausė, ar pagrįstai šalies žmonės mano, jog George Floyd mirtis buvo iš rasistinių paskatų. Kunigas taip nemano, nepritaria ir nuomonei, jog pagrindinė policijos problema yra rasizmas. Kapelionas klausė apie per sulaikymą mirusio juodaodžio charakterį, jo gyvenimo būdą, kurį sąmoningai visi nutylėjo: “jis negyveno dorybingo gyvenimo”.

Netrukus po pasisakymo Bostono arkivyskupija paprašė kunigą atsistatydinti birželio 9 d., atsiribojo nuo privačios kunigo nuomonės, kuri neatitinka nei vyskupijos, nei jos ordinaro kardinolo Seán O’Malley nuomonės. Maža to, vyskupijos pranešime nurodyta, jog kunigo komentaras neatitinka kunigo pašaukimo, buvo blogas ir sukėlė kitiems skausmą.

Panašiai atsiliepė ir universiteto atstovai, teigdami, kad kunigo išsakytos abejonės sukėlė gilų nerimą, pažeidė žmogaus orumą, palaiko sisteminį rasizmą bei neigia poreikį skubiai keisti Ameriką.

Profesorius Anthony Esolen išdrįso apginti kun. Moloney, klausdamas, ką kunigas pasakė, kas būtų netiesa, kadangi nežinome, ar Floydą nužudęs policininkas turėjo rasistinę motyvaciją. Žuvusysis vedė nedorą gyvenimą ir tai pasakant nebuvo meluojama.

Kunigas išdrįso suabejoti dėl visuotinės isterijos, todėl buvo atleistas iš pareigų. Tuo tarpu Amerikoje pilna pavyzdžių, kai kiti kunigai garsiai dalijasi mintimis apie tos pačios lyties asmenų santuoką, tačiau niekas jų neatleidžia, vyskupija neduoda viešos pastabos. Taip geri vyrai bus priversti aplenkti kunigystę pamatę, kaip gali būti persekiojami dėl teisėtos nuomonės ar abejonės.

https://www.lifesitenews.com/news/mit-catholic-chaplain-booted-after-questioning-popular-narrative-of-george-floyds-death

Nekaltosios Širdies metinis minėjimas

„Viešpats Jėzus nori įsteigti pasaulyje maldingumą į mano Nekalčiausiąją Širdį. Tiems, kurie jį priimas, pažadu išganymą. Jų sielos bus labai brangios Dievui tarsi gėlės, kuriomis puošiu Jo sostą“. Tuomet Dievo Motina išskėtė ranka sir antrą kartą suteikė mums tos nuostabios šviesos spindulį. Prie dešinės Dievo Motinos rankos buvo erškėčiais apjuosta širdis, kurių spygliai smigo į ją. Regėtojai suprato, jog tai buvo Marijos Nekalčiausioji Širdis, niekinama žmonijos nuodėmių, už kurias ji norėjo atsilyginti. Tokį apsireiškimo Fatimoje pasakojimą perduoda Antonio Borelli, knygos Fatima – tragedijos ar vilties žinia? autorius.

Tai buvo antrojo Marijos pasirodymo Lucijai, Hiancintai ir Pranciškui pasakojimas, kuriame Dievo Motina kviečia praktikuoti maldingumą į jos Nekalčiausiąją Širdį.

Dar gerokai prieš Fatimos apsireiškimą apie Marijos Širdį kalbėjo šv. Jonas Eudesas (1601-1680), Jėzaus ir Marijos Širdžių vienuolijos steigėjas, išplatinęs maldingumą Europoje. Popiežius Pijus VII (miręs 1878) leido Nekaltosios Marijos Širdies šventę eilėje vienuolijų ir vyskupijų.

II Pasaulinio Karo metu 1942 spalio 31 popiežius Pijus XII pavedė Bažnyčią ir visą žmoniją Nekalčiausiajai Širdžiai, 1944 kovo 4 nustatė šventę visoje Bažnyčioje. Pradžioje ji buvo švenčiame rugpjūčio 22 d., baigiant Dangun Paėmimo iškilmės oktavą, vėliau ši šventė perkelta į pirmąjį šeštadienį po Devintinių oktavos.

Metinė jėzaus Širdies šventė. Iš 2012 metų

Mūsų šalyje nemažai žmonių serga širdies ligomis. Pasitaiko, kad kai kuriems iš jų persodinama širdis. Girdime, kad ir kai kurie kūdikiai gimsta turėdami širdies ydų, o tai lemia nepakankamą organizmo aprūpinimą deguonimi, maisto medžiagomis, žmogus negali augti, darbuotis.

Sakoma, kad žmogus turi ir dvasinę širdį, kažkokį asmens centrą, tapatybę ir sąžinę. Vaizdžiai kalbant, susirgti gali ne tik kūniška, tačiau ir dvasinė širdis. Iš tos vidinės gelmės  plūsta blogos mintys, sumanymai, jausmai, troškimai ir ydos. Blogas moralinis kraujas cirkuliuoja žmogaus vidiniame pasaulyje, neleidžia jam augti ir bręsti. Maža to, moralinė anemija persiduoda ir į išorę, yra užkrečiama.

Kartą vienas solidaus amžiaus vyras su didele pagarba pasakojo apie savo tėvus. Nors teko patirti karą, tremtį, kolektyvizaciją ir kitokias negandas, niekada negirdėjo tėvų murmant, koneveikiant, besidalinančius savo vargais ir nepasitenkinimais. „Vaikai, pasimelskime ir dirbkime“ – toks buvo paprasto valstiečio tėvo komentaras visų vargų akivaizdoje. Jie neužkrėtė vaikų depresija, sugebėjo „užnuodytą kraują“ apvalyti savo širdyje. Gal todėl savižudybės buvo išimtinai retos? Juk dabar dažnas net nesusimąsto, ką kalba, kokią blogų žinių „radiaciją“ paskleidžia visuomenėje.

Žmogaus širdies paslaptis: jis gali būti be galo geras, bet gali būti visiškai sugedęs. Kas įtakoja šį esminį vidinį virsmą? Gal įmanoma ir moralinės širdies transplantacija?

Atsakymą į šį klausimą pateikia Jėzaus Kristaus širdis, kuri yra visokio gėrio, malonės šaltinis, užuovėja geriesiems ir išganymo vartai klystantiems. Katalikų dvasingume yra gerbiama, kontempliuojama Švč.Jėzaus Širdis, kurio idealas, siekinys yra išreiškiamas maldos žodžiais: „Jėzau, padaryk mano širdį panašią į savo širdį“.

Į meilę atsiliepti meile – tokia yra krikščioniškojo dvasingumo prasmė. Išgirsta ir priimta Dievo meilė ima keisti ir žmogaus širdį, gali būti perduodama ir plisti. Savo esme katalikiškoji civilizacija buvo ne tiek daiktų ir dalykų, kiek Jėzaus perkeistų širdžių vienybė ir visuma.

Netikėtas popiežiaus emerito Benedikto XVI išvykimas iš Vatikano

Ankstų ketvirtadienio rytą popiežius emeritas Benediktas XVI išskrido į Vokietiją. Tai pirmoji jo kelionė į užsienį po pasitraukimo iš popiežiaus pareigų nuo 2013 metų. Kelionės tikslas – aplankyti sunkiai sergantį vyresnįjį brolį kanauninką Georgą, kuriam sukako 96 metai.

Popiežių Miuncheno oro uoste pasitiko Ratizbonos ordinaras vysk. Rudolfas Voderholzer. Prieš palikdamas oro uostą jis palaimino dviejų savaičių amžiaus kūdikį Konstantiną ir išvyko poilsio į seminariją. Pavakare atvyko į savo brolio namus, kuriuose ketina budėti prie sergančio brolio.

Popiežių emeritą lydi asmeninis sekretorius arkiv. Georg Gänswein, gydytojas ir med.sesuo bei Vatikano policijos komendanto pavaduotojas. Brolio namuose Benediktas XVI ketina būti tiek, kiek reikės, todėl aiškios grįžimo datos nenurodyta, o prieš vizitą jį aplankė pareigas einantis popiežius Pranciškus.

Popiežius emeritas nori būti arti savo brolio sunkią akimirką. Su juo jis buvo pašventintas į kunigus kartu 1951 m. birželio 29 d.

Išganytųjų daugėja. Žano Raspailo mirtis

Andegavenijos kunigaištis Ludvikas Alfonsas Burbonas,Prancūzijos sosto paveldėtojas kaip Ludvikas XX, atsisveikino su didžiu prancūzų rašytoju ir pranašu Žanu Raspailu. Velionis sulaukė 95 metų, aprūpintas šv. sakramentais mirė birželio 13 d Paryžiaus priemesčio ligoninėje Henry-Dunant.

Šis nuostabus žmogus buvo įsitikinęs tradicinis katalikas, monarchijos ir katalikiškos visuomenės gynėjas, politiškai nekorektiškas kalbėtojas, kuris dar 1973 m. savo knygoje „Šventujų lageris” išpranašavo masinį musulmonų antplūdį į Europą. Gal todėl jis vadinamas „mūsų laikų pranašu”.

Kelis dešimtmečius buvo vienas iš pagrindinių iniciatorių, kurie kasmet organizuodavo senojo rito šv. Mišias už karalių Liudviką XVI. Ir jo paties laidotuvės įvyko tradiciniu būdu, aukojant šv. Pijaus V aprobuotas Amžinąsias Mišias.

https://en.wikipedia.org/wiki/Jean_Raspail

Arkiv. C.M.Vigano laiškas prezidentui Trumpui

Buvęs popiežiaus nuncijus Jungtinėse Valstijose Arkiv. Carlo Maria Vigano, birželio 7 d. nusiuntė laišką prezidentui Trumpui, kuriame svarsto apie gėrio ir blogio kovą covid19 viruso ir masinių riaušių akivaizdoje.

Arkivyskupas teigia, jog esame kone biblinės kovos liudininkai, kuomet susirėmė dvi priešiškos pusės: politikos, ekonomikos ir žiniasklaidos valdytojai kaip mažuma ir šviesos vaikų dauguma. Gerieji žmonės  tapo niekšų įkaitais. Tos dvi jėgos visuomenėje egzistuoja kaip amžini priešininkai panašiai kaip amžinais priešininkais yra Dievas ir šėtonas. Šėtono vaikus galima lengvai atpažinti iš giluminės valstybės (anoniminė pasaulinė vyriausybė – mano pastaba) požymių, būtent ji vykdo įnirtingą kovą prieš prezidentą. Arkivyskupas mano, jog ir covid19, ir masinės riaušės Amerikoje yra kolosalaus masto socialinės inžinerijos operacija (chaotizacijos technologijų rezultatas – mano pastaba), suorganizuota tos besislapstančios jėgos, kuri veikia prieš piliečių ir juos atstovaujančios legalios valdžios interesus.

Arkivyskupas teigia, jog egzistuoja ne tik giluminė valstybė, bet ir giluminė bažnyčia. Yra ištikimieji ganytojai, kurie rūpinasi Kristaus kaimene, tačiau yra tikėjimo neturintys samdiniai, kurie nori išblaškyti kaimenę ir atiduoti ją plėšriems vilkams. Nebūtų nuostabu, jei tie samdiniai pasirodytų esą tamsybių vaikų sąjungininkai ir nekęstų šviesos vaikų. Kaip egzistuoja giluminė valstybė, taip egzistuoja ir giluminė bažnyčia, kuri išduoda savo pareigas ir išsižadėjo savo pašaukimo Dievo akivaizdoje.

Pasak nuncijaus, prezidentas Donaldas Trumpas aiškiai parodo, kurioje pusėje reikia būti: ginti negimusius vaikus, kalbėti apie persekiojamus krikščionis, remti piliečių religinę laisvę. Jis apgailestauja, kad prezidentas buvo užsipultas po jo apsilankymo nacionalinėje šv. Jono Pauliaus II šventovėje Vašingtone.

Ganytojas teigė, jog nerimą kelia vyskupai, kurie savo pasisakymais įrodė esą priešų sąjungininkais ir tarnauja giluminei valstybei, globalizmui, naujajai pasaulinei tvarkai, link kurio skuba visuotinės brolybės vardu, kuri nieko bendro neturi su krikščionybe, bet atkartoja masonų idealus, siekiant užvaldyti pasaulį, išmesti Dievą iš teismų, mokyklų, šeimų ir, galbūt, iš bažnyčių.

Arkivyskupas kviečia maldai už prezidentą Trumpą, už Jungtines Valstijas ir visą žmoniją, kuriai gresia dar neregėtas šėtono antpuolis.

Prezidento D. Trumpo reakcija buvo pozityvi, jis jautėsi pagerbtas šiuo ypatingu arkivyskupo Vigano laišku ir linki  tikintiesiems, ir netikintiesiems, visiems perskaityti jį.

Daugiau galima pastudijuoti adresu: https://www.lifesitenews.com/opinion/archbishop-viganos-powerful-letter-to-president-trump-eternal-struggle-between-good-and-evil-playing-out-right-now

Nuo savęs norisi pridėti, jog šio laiško teiginiai mums, postokupacinės valstybės gyventojams, yra labai suprantami ir pažįstami. Tarybiniais laikais bažnytinę struktūrą valdė komunistų partija ir slaptosios tarnybos. Buvo aišku, kad svetimos struktūros valdo per savo pastatytus ir užverbuotus dvasininkus. Kai kurie jau yra mirę, kiti ir toliau užima atsakingas pareigas, kyla karjeros laiptais, kai kurios vyskupijos dar tebėra užvaldytos buvusių bendradarbių (pasak Putino, jie nėra buvę, jie yra esami).

Dabar jau kitos svetimos struktūros vis labiau perima valdžią ir įtaką visuotinėje bažnyčioje bei įtakingų šalių vyskupijose, kuriant slaptas hierarchijos sąjungas (kaip antai liūdnai pagarsėjusi šv. Galeno sąjunga, nukreipta prieš pop. Benediktą XVI). Liūdnai pagarsėjęs Vatikano II vardu prisidengęs ir veikęs arkiv. Bugnini išaiškėjo kaip masonų narys, o buvo didžiausias liturginės reformos kombinatorius, apsukrumu ir manipuliavimu prastumęs reformos projektus.

Arkivyskupo Vigano perspėjimas ragina būti akylais ir išmintingais, bet drauge melstis ir darbuotis už bažnyčios grynumą.

Kiurksotojų adoracijos. Devintinės

Visos pasaulio religijos turėjo aukos sampratą ir reiškinį. Prie dievybės artėta, su ja bendrauta aukos kontekste. Būta ir baisių aukų, kai stabams buvo aukojamos žmonių gyvybės, tame tarpe ir kūdikių. Skaitant bibliją atrandi neįtikėtiną dalyką, kad išrinkoji tauta atsimetė nuo Dievo ir praktikavo Kanaano religiją, Aštartės ir Baalo kultą. Baalui izraelitai aukojo savo kūdikius. Kad kepamam kūdikiui pravirkus  tėvo širdis nesusvyruotų, užkimšdavo jam ausis arba už parankių jėga išvesdavo. Baisu apie tai net pagalvoti, kokiems poelgiams demonai įkvėpdavo savo sekėjus.

Apaštališkosios tradicijos krikščionybė taip pat turi savo auką – šv. Mišias, kuriose prisimename ir sudabartiname Jėzaus Kristaus asmeninę auką už pasaulio išganymą. Ši auka kyla iš paskutinės vakarienės ir Kalvarijos įvykio. Tai vienas iš nedaugelio ritualų, kuriuos Jėzus atliko ir kuris radikaliai skyrėsi nuo Jeruzalės šventyklos bei pagonių aukojimo apeigų.  Jėzus nerodė pirštu į kitas būtybes kaip aukotinas kitų labui, tačiau pats atidavė save kaip tyra atnašą Dievui už žmonijos nuodėmes. Tokiu būdu jis savo asmeniu buvo ir kunigas, ir auka, ir altorius. Jo paliepimu tai nuolat kartojame Mišiose: „tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”. Šie žodžiai nurodo krikščiones pašaukimą aukoti save Dievui.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys laikyti ateistais, kadangi nepraktikavo jokio tiems laikams būdingo kulto, bet turėjo nekultinę liturgiją. Ji išsiskyria tuo, jog tai yra labiau dvasinis kultas, kuriame prisimename ir sudabartiname Jėzaus auką Mišiose ir kiekvienas savo auką asmeniniame gyvenime.

Sakramentai yra veiksmingieji Dievo malonės ženklai. Eucharistija yra Jėzaus ir jo aukos ženklas. Krikštas, kunigystė, santuoka, vienuolinis pašaukimas taip pat yra ženklai. Kartais už tų ženklų nėra to, ką jie žymi. Įsivaizduokime, jog pievoje ar miške pastatėme autostradą nurodantį ženklą su leidimu važiuoti 130 km/h greičiu. Tai būtų tuščias ir beprasmis reikalas, kadangi nėra to, ką žymi ženklas – nenuskriesi su vėjeliu lygiu keliu.Deja, yra tuščių krikščionių, vienuolių ir kunigų, kurių gyvenimas neatitinka to ženklo, kurį nešioja.

Eucharistija yra aukos ženklas, jai pagerbti yra daroma adoracija priešais išstatytą Švč. Sakramentą. Adoracija turi prasmę ir tradiciją, tačiau reikia turėti saiką. Be abejo, jos metu krikščionis turėtų pagarbinti Dievą, apmąstyti savo atitikimą jo valiai ir išsilukštenti iš egoizmo lukšto, kad pakeltų sparnus aukos žygiui. Deja, įsigalėjo kiurksojimo ir snūduriavimo adoracija visą parą, visą naktį, visą savaitę, perduodant estafetę iš parapijos į parapiją, pasiguodžiant pamaldumo, bet ne sumanumo ir  veiklos heroizmu. Net  viena pretenduojanti vadintis krikščioniška radijo stotis  transliuoja adoraciją kaipo tylą, kai iš esmės ši priemonė yra skirta kalbėjimui. Tikras paradoksų ir keistenybių festivalis.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė vedė dvasinį dienoraštį, kuriame užrašė tokį sakinį: Nuostabiausias Dievo malones patyriau ne maldoje. Kai vienuolija paruošė išleidimui dienoraštį knygos pavidalu, išbraukė žodelį „ne”, tad gavosi: Nuostabiausias Dievo malones patyriau maldoje. Pasirodo, ideologijos elementų pilna net tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje… Kodėl šventoji taip parašė? Be abejo, kad malda nėra ir negali būti vienintelis būdas Dievui tarnauti ir malonę patirti. O kur šeimos ir tautos gyvenimas, kultūra, šventės, sukaktys, tradicijos, vestuvės, gamta, sapnai, kilnūs žmonės, gražiausi meilės ir išminties pavyzdžiai, kančia ir darbas? Su šv. Teresėle reikėtų kartoti, jog ir dabar daugumas žmonių Dievo malonę patyrė ne adoracijose ir ilgose maldose.

Ir pabaigai norėtųsi dar atkreipti dėmesį į akis ir širdį rėžiantį nesusipratimą, kuris įsivyravo adoracijų reiškinyje. Eilė bažnytinių dokumentų teigia, jog tikroji Eucharistijos ir Dievo adoracija yra šv. Mišios. Norint adoruoti, reikia padaryti jas iškilmingas, aukščiausio lygio, giedamas, smilkomas, bent 2 valandų trukmės (geriausia tridentiniu ritu, kadangi iš esmės jos yra garbinimo dvasioje – mano patirtimi), o ne atberti per 20 minučių naujuoju būdu ir paskui išstatyti monstranciją snūduriuotojams garbinti per naktis. Dievas sukūrė dieną darbui, o naktį poilsiui, o ne tam, kad adoracijos sujauktų tvarką: naktį kiurksoti, o dieną jėgų nėra. Norite adoruoti? Seniau buvo toks supratimas: nueiti pamaldžiai išklausyti antras Mišias adoracijos intencija.

Geriausiai krikščionis pasielgs, kai iš Eucharistijos pasimokys eucharistinio gyvenimo būdo, t.y. pasiaukojimo Jėzaus pavyzdžiu, kai jis pats save aukos kaip atnašą, ant savo gyvenimo altoriaus ir tarsi kunigas, neieškodamas pakaitinių aukų savo egoizmui pridengti.

Apie bulvių maišus ir tėvystę. Tėvo diena

Kas netiki viengimio Dievo Sūnaus, tas jau yra pasmerktas – skelbiama Švč. Trejybės sekmadienį, kuris šįmet sutampa su Tėvo diena. Mūsų išpažįstamas tikėjimas yra apie tėvystę ir sūnystę, Jėzus mums apreiškė Dangiškąjį Tėvą ir sūnaus širdį. Be šių vertybių ne tik dvasinis, bet ir visuomeninis gyvenimas tampa pasmerkimu daugybei žmonių.

Tėvo ir motinos meilė yra savaime suprantamas dalykas, kaip savaime suprantamas yra tyras ir švarus vanduo, kurį kasdien nesusimąstydami vartojame. Jei vanduo būtų užterštas ir drumzlinas, ar jį būtų galima vadinti vandeniu ir ar būtų tinkamas numalšinti troškulį? Panašiai santykis su tėvu gali būti suterštas ar apskritai jo nebūti. Taip atsiranda sužeistos, nepagirdytos sūnų i dukrų širdys, kurios stokojo to kasdienio meilės vandens. Tada visą gyvenimą lieka kažkoks akmuo, kurį sunku suvirškinti, kurį norisi išsakyti, tačiau niekaip nepavyksta nuolatiniuose pokalbiuose su savimi, draugais, kunigais ar psichologais. Ta žaizda nuolat skauda, verčia nuolat ją prisiminti, apie ją kalbėti ir skųstis, neleidžia džiaugtis gyvenimu.

Santykis su tėvu – tai kaip upelio santykis su šaltiniu, iš  kurio išplaukia. Gal kartais tas šaltinis atrodo netyras, turime kažkokių pretenzijų, nuoskaudų tai pradžiai, ištakoms? Žmogus neatranda ramybės, jei nepriima ir nesusitaiko su savo ištakomis, neatleidžia tiems įvykiams ir atvejams, kai tėvai pasirodė netobuli. Yra gražių pavyzdžių, kad iš purvino šalitinio išėjęs žmogus tapo skaidrus, apsivalė bėgdamas per kilnios kultūros, švietimo, tikėjimo, kilnios draugystės filtrus.

Gyvename laikais, kurie nėra palankūs šeimai, santuokai, tėvystei. Per daug blogų pavyzdžių, pasisakymų tėvystės klausimu. Deja, visuomenės, biznio ir pramogų pasaulio garsenybės, žvaigždės ir žvaigždutės perduoda blogus, tiesiog tragiškus ir absurdiškus šeimos, santuokos ir tėvystės pavyzdžius. Kita sykį galvojame, kad pasaulis pasidarė absurdiškas, kadangi „melo ir pasakų dėžė“ – televizija – maitina žmones absurdiškų santykių turiniu, kai tuo tarpu paprastame gyvenime galima sutikti daugybę šviesių ir kilnių šeimų. Reikia turėti drąsos ir aukštos kultūros skelbiant kilniąsias šeimos ir tėvystės vertybes.

Kad būtum geras tėvas, turi išmokti būti geru sūnumi. Kad būtum geras mokytojas, turėjai būti geru mokiniu. Net gydytojui reikia mokėti pabūti geru pacientu, kad galėtų būti ir geru gydytoju. Kad kunigas būtų geru nuodėmklausiu, turi mokėti būti geru penintentu, mokėti tinkamai ir brandžiai praktikuoti išpažintį.

Čia prisimena toks pokalbis tarp vieno kunigo ir vienos vienuolyno viršininkės, kuri pergyveno, jog jos bendruomenės vienuolės yra puikios seserys, puikios Kristaus sužadėtinės, tačiau neturi motiniškų savybių. Nors vienuolių pašaukime nėra vaikų gimdymo, tačiau brandumui reikalinga motiniška širdis. Kai kunigas paklausė viršininkės, ar ji pati yra gera motina, toji nedvejodama patvirtino. Kai kunigas paklausė, ar ji yra Kūdikėlio Jėzaus motinos lygio, ar suaugusiojo Jėzaus motinos lygio, liko sutrikusi, nes jos motinystė nesugebėjo subrandinti seserų širdyse motiniškos jausenos. Būti motina mažam vaikui yra viena, o suaugusiam – visiškai kita. Panašiai galima svarstyti apie vyrų tėvystę: ar jie turi tokią širdį, kuri sugebėtų ir mažą, ir suaugusį sūnų mylėti.

Kaip išmokti būti tėvu? Tėvystės pagrindas yra vyriškumas, todėl reikia nors keletą jo savybių, požymių išvardinti. Pirmiausia į galvą ateina tai, jog vyras turi būti autonomiška būtybė, laisvas, savarankiškas ir kūrybingas. Jo santykis su kitais turi skleistis iš autonomiškumo ir laisvės pozicijų. Tas savybes ypatingai išbando ir subrandina vientvė, kai vyras atsiranda iššūkių akivaizdoje, kai vienatvėje, pasak šv. Efremo, susigrumia su savo vidiniais demonais: silpnumu, priklausomybėmis, pykčiu, aistromis, nekantrumu, nebrandumu ir t.t. Pasitaiko dominuojančių moterų ir diktatoriškų viršininkų, kurie norėtų laikyti kitus pririštus, silpnus, jais manipuliuoti. Tai kelias į niekur. Reikia džiaugtis, kad turime stiprių, savarankiškų vyrų, kuriems nereikia ramentų ir protezų, kad patys viską sugeba ir nesileidžia kvailinami.

Žvelgiame į augančius berniukus su nerimu, kadangi perdėtas moteriškojo prado ir virtualaus pasaulio įsigalėjimas sudaro tendenciją formuoti silpnus berniukus ir vyrus. Silpni vyrai  primena bulvių maišus, kurie patys nesijudina, nes juos reikia kitiems tampyti. Moteris su vyru – bulviu maišu – namuose, kur ji kaip supermenė univarsalė sugeba viename asmenyje būti ir mama, ir žmona, ir slaugytoja, ir valytoja, ir virėja, ir reikalų tvarkytoja. Čia dera pasakyti, jog tikras vyras niekada nesinaudos ir neišnaudos moters savo egoistiniams tikslams, užmiršdamas atsakomybę už jos gyvenimą. Ne moteriai reikia nešti vyrą, bet vyras yra pašauktas didesnei stiprybei ir atsakomybei, nebent būtų susilaužęs koją ar stuburą.

Dažna vyrų problema, jog nemoka tvarkytis su emocijomis. Nors vyrų tarpe emocijos yra niekinamos, vadinamos bobiškumu, tačiau vyrai yra pritvinkę neigiamų emocijų, yra tokie emocionalūs, jomis vadovaujasi ir dar meluoja, jog neturi jų. Prie sužeistos savigarbos vyro galima prisiartinti tik beisbolo lazda ginkluotam. Vyrai nemoka tvarkytis ypač su pralaimėjimo ir nesėkmių emocijomis, tada pratrūksta smurtu, nebūtinai fiziniu, tačiau dažniau emociniu. Jie yra pritvinkę pašaipios ironijos, kuria plaka savo žmonas, vaikus, visuomenę, tikėjimą. Sakoma, jog ironija yra trečioji bedievybės rūšis šalia filosofinės ir praktinės bedievybės, ir dažnai vyrai tikėjimą atmeta vedami kvailos pagiežos ir melagingos ironijos, išjuokiant švenčiausias vertybes ir tiesas. Tos kvailos ironijos vyrai išmoksta dar būdami maži. Kartą vienas berniukas bandė išprašyti iš tėvo kažkokio nereikalingo dalyko, tačiau tėvas buvo neperkalbamas. Kaip paprastai, vaikai ima laidyti savo nuodingas manipuliacijų strėles visokių keistų teiginių pavidalu, kurių populiariausias būtų „aš tavęs nemyliu“. Stabilus ir protingas tėvas jam atsakęs: „man nereikia tavo meilės, man užtenka tavo mamos meilės, iš tavęs man pakaks klusnumo“.

Mylėti vaiką yra paprasta: paglostyti galvą, pasakyti gera žodį, duoti skanumynų, žaislų, pagirti, leisti pabūti tėvų glėbyje, dar žiūrėk tėvas pasiims į garažą ar žvejybą, ir vaikas laimingas. Kur kas sudėtingiau mylėti suaugusį žmogų, ypač jei tai yra bulvių maišo tipo vyras. Panašiai atrodome Dievo akivaizdoje, kai galvojame, kad Dievo meilė mums pagrįsta malonaus, turtingo ir sotaus gyvenimo gavimu. Tuo tarpu Dievas kaip geras tėvas nori užauginti mus iki savo sūnaus lygio ir brandumo, kad patirtume laisvę, atsakomybę, kūrybiškumą, kad suprastume jo valią ir išmoktume bendradarbiauti jo reikaluose. Jam mūsų meilės nereikia, nes Švenčiausios Trejybės Asmenys gauna ir dalijasi vienas su kitu tobula meile. Mūsų meilė Dievui prasideda jo valios vykdymu, t.y. išmokstant būti sūnumi.