Kas netiki viengimio Dievo Sūnaus, tas jau yra pasmerktas – skelbiama Švč. Trejybės sekmadienį, kuris šįmet sutampa su Tėvo diena. Mūsų išpažįstamas tikėjimas yra apie tėvystę ir sūnystę, Jėzus mums apreiškė Dangiškąjį Tėvą ir sūnaus širdį. Be šių vertybių ne tik dvasinis, bet ir visuomeninis gyvenimas tampa pasmerkimu daugybei žmonių.
Tėvo ir motinos meilė yra savaime suprantamas dalykas, kaip savaime suprantamas yra tyras ir švarus vanduo, kurį kasdien nesusimąstydami vartojame. Jei vanduo būtų užterštas ir drumzlinas, ar jį būtų galima vadinti vandeniu ir ar būtų tinkamas numalšinti troškulį? Panašiai santykis su tėvu gali būti suterštas ar apskritai jo nebūti. Taip atsiranda sužeistos, nepagirdytos sūnų i dukrų širdys, kurios stokojo to kasdienio meilės vandens. Tada visą gyvenimą lieka kažkoks akmuo, kurį sunku suvirškinti, kurį norisi išsakyti, tačiau niekaip nepavyksta nuolatiniuose pokalbiuose su savimi, draugais, kunigais ar psichologais. Ta žaizda nuolat skauda, verčia nuolat ją prisiminti, apie ją kalbėti ir skųstis, neleidžia džiaugtis gyvenimu.
Santykis su tėvu – tai kaip upelio santykis su šaltiniu, iš kurio išplaukia. Gal kartais tas šaltinis atrodo netyras, turime kažkokių pretenzijų, nuoskaudų tai pradžiai, ištakoms? Žmogus neatranda ramybės, jei nepriima ir nesusitaiko su savo ištakomis, neatleidžia tiems įvykiams ir atvejams, kai tėvai pasirodė netobuli. Yra gražių pavyzdžių, kad iš purvino šalitinio išėjęs žmogus tapo skaidrus, apsivalė bėgdamas per kilnios kultūros, švietimo, tikėjimo, kilnios draugystės filtrus.
Gyvename laikais, kurie nėra palankūs šeimai, santuokai, tėvystei. Per daug blogų pavyzdžių, pasisakymų tėvystės klausimu. Deja, visuomenės, biznio ir pramogų pasaulio garsenybės, žvaigždės ir žvaigždutės perduoda blogus, tiesiog tragiškus ir absurdiškus šeimos, santuokos ir tėvystės pavyzdžius. Kita sykį galvojame, kad pasaulis pasidarė absurdiškas, kadangi „melo ir pasakų dėžė“ – televizija – maitina žmones absurdiškų santykių turiniu, kai tuo tarpu paprastame gyvenime galima sutikti daugybę šviesių ir kilnių šeimų. Reikia turėti drąsos ir aukštos kultūros skelbiant kilniąsias šeimos ir tėvystės vertybes.
Kad būtum geras tėvas, turi išmokti būti geru sūnumi. Kad būtum geras mokytojas, turėjai būti geru mokiniu. Net gydytojui reikia mokėti pabūti geru pacientu, kad galėtų būti ir geru gydytoju. Kad kunigas būtų geru nuodėmklausiu, turi mokėti būti geru penintentu, mokėti tinkamai ir brandžiai praktikuoti išpažintį.
Čia prisimena toks pokalbis tarp vieno kunigo ir vienos vienuolyno viršininkės, kuri pergyveno, jog jos bendruomenės vienuolės yra puikios seserys, puikios Kristaus sužadėtinės, tačiau neturi motiniškų savybių. Nors vienuolių pašaukime nėra vaikų gimdymo, tačiau brandumui reikalinga motiniška širdis. Kai kunigas paklausė viršininkės, ar ji pati yra gera motina, toji nedvejodama patvirtino. Kai kunigas paklausė, ar ji yra Kūdikėlio Jėzaus motinos lygio, ar suaugusiojo Jėzaus motinos lygio, liko sutrikusi, nes jos motinystė nesugebėjo subrandinti seserų širdyse motiniškos jausenos. Būti motina mažam vaikui yra viena, o suaugusiam – visiškai kita. Panašiai galima svarstyti apie vyrų tėvystę: ar jie turi tokią širdį, kuri sugebėtų ir mažą, ir suaugusį sūnų mylėti.
Kaip išmokti būti tėvu? Tėvystės pagrindas yra vyriškumas, todėl reikia nors keletą jo savybių, požymių išvardinti. Pirmiausia į galvą ateina tai, jog vyras turi būti autonomiška būtybė, laisvas, savarankiškas ir kūrybingas. Jo santykis su kitais turi skleistis iš autonomiškumo ir laisvės pozicijų. Tas savybes ypatingai išbando ir subrandina vientvė, kai vyras atsiranda iššūkių akivaizdoje, kai vienatvėje, pasak šv. Efremo, susigrumia su savo vidiniais demonais: silpnumu, priklausomybėmis, pykčiu, aistromis, nekantrumu, nebrandumu ir t.t. Pasitaiko dominuojančių moterų ir diktatoriškų viršininkų, kurie norėtų laikyti kitus pririštus, silpnus, jais manipuliuoti. Tai kelias į niekur. Reikia džiaugtis, kad turime stiprių, savarankiškų vyrų, kuriems nereikia ramentų ir protezų, kad patys viską sugeba ir nesileidžia kvailinami.
Žvelgiame į augančius berniukus su nerimu, kadangi perdėtas moteriškojo prado ir virtualaus pasaulio įsigalėjimas sudaro tendenciją formuoti silpnus berniukus ir vyrus. Silpni vyrai primena bulvių maišus, kurie patys nesijudina, nes juos reikia kitiems tampyti. Moteris su vyru – bulviu maišu – namuose, kur ji kaip supermenė univarsalė sugeba viename asmenyje būti ir mama, ir žmona, ir slaugytoja, ir valytoja, ir virėja, ir reikalų tvarkytoja. Čia dera pasakyti, jog tikras vyras niekada nesinaudos ir neišnaudos moters savo egoistiniams tikslams, užmiršdamas atsakomybę už jos gyvenimą. Ne moteriai reikia nešti vyrą, bet vyras yra pašauktas didesnei stiprybei ir atsakomybei, nebent būtų susilaužęs koją ar stuburą.
Dažna vyrų problema, jog nemoka tvarkytis su emocijomis. Nors vyrų tarpe emocijos yra niekinamos, vadinamos bobiškumu, tačiau vyrai yra pritvinkę neigiamų emocijų, yra tokie emocionalūs, jomis vadovaujasi ir dar meluoja, jog neturi jų. Prie sužeistos savigarbos vyro galima prisiartinti tik beisbolo lazda ginkluotam. Vyrai nemoka tvarkytis ypač su pralaimėjimo ir nesėkmių emocijomis, tada pratrūksta smurtu, nebūtinai fiziniu, tačiau dažniau emociniu. Jie yra pritvinkę pašaipios ironijos, kuria plaka savo žmonas, vaikus, visuomenę, tikėjimą. Sakoma, jog ironija yra trečioji bedievybės rūšis šalia filosofinės ir praktinės bedievybės, ir dažnai vyrai tikėjimą atmeta vedami kvailos pagiežos ir melagingos ironijos, išjuokiant švenčiausias vertybes ir tiesas. Tos kvailos ironijos vyrai išmoksta dar būdami maži. Kartą vienas berniukas bandė išprašyti iš tėvo kažkokio nereikalingo dalyko, tačiau tėvas buvo neperkalbamas. Kaip paprastai, vaikai ima laidyti savo nuodingas manipuliacijų strėles visokių keistų teiginių pavidalu, kurių populiariausias būtų „aš tavęs nemyliu“. Stabilus ir protingas tėvas jam atsakęs: „man nereikia tavo meilės, man užtenka tavo mamos meilės, iš tavęs man pakaks klusnumo“.
Mylėti vaiką yra paprasta: paglostyti galvą, pasakyti gera žodį, duoti skanumynų, žaislų, pagirti, leisti pabūti tėvų glėbyje, dar žiūrėk tėvas pasiims į garažą ar žvejybą, ir vaikas laimingas. Kur kas sudėtingiau mylėti suaugusį žmogų, ypač jei tai yra bulvių maišo tipo vyras. Panašiai atrodome Dievo akivaizdoje, kai galvojame, kad Dievo meilė mums pagrįsta malonaus, turtingo ir sotaus gyvenimo gavimu. Tuo tarpu Dievas kaip geras tėvas nori užauginti mus iki savo sūnaus lygio ir brandumo, kad patirtume laisvę, atsakomybę, kūrybiškumą, kad suprastume jo valią ir išmoktume bendradarbiauti jo reikaluose. Jam mūsų meilės nereikia, nes Švenčiausios Trejybės Asmenys gauna ir dalijasi vienas su kitu tobula meile. Mūsų meilė Dievui prasideda jo valios vykdymu, t.y. išmokstant būti sūnumi.
