Mėnesio archyvas: liepos 2020

Komunistinis Kinijos režimas apgavo Vatikaną

baznycia

2018 m. rugsėjį Apaštalų Sostas pasirašė slaptą sutartį su Kinijos vyriausybe dėl vyskupų paskyrimo. Šia sutartimi buvo pripažinti Kinijos komunistų partijos paskirti vyskupai ir sulygintos jų teisės su pogrindyje veikusių ir Apaštalų Sostui ištikimų vyskupų pozicija. Praktiškai ši sutartis panaikino pogrindinę katalikų struktūrą ir prijungė prie komunistų partijos valdomos struktūros.

Buvęs Honkongo vyskupas kard. Joseph Zen šį susitarimą pavadino gėdinga ištikimųjų katalikų išdavyste ir atidavimu į priešo rankas, prieštaravo šiam žingsniui, kurį prastūmė dabartinis Vatikano valstybės sekretorius Parolini. Kard. Zen perspėjo, jog komunistai nesutiks su katalikybės savarankiškumu, tačiau visais būdais ją persekios ir bandys kontroliuoti. Nesuvokiama, kokiu būdu vyks bendradarbiavimas tarp pogrindinių katalikų ir komunistinės valdžios, kuri tiek dešimtmečių įnirtingai persekiojo ir represavo katalikus. Po slaptosios sutarties, kurios turinio niekas nežino, Kinijos katalikai nepajuto jokio teigiamo pasikeitimo, priešingai, jie yra dar labiau spaudžiami, uždaromos jų bažnyčios, persekiojami kunigai ir tikintieji.

Paskutiniu metu valdžia įsakė nutraukti socialinę paramą neturtingiems katalikams, kurie atsisako išsižadėti tikėjimo ir pašalinti krikščioniškus simbolius iš savo namų. Vietoj Jėzaus ir šventųjų paveikslų liepiama pasikabinti Mao Zedung ar XI Jinping portretus.

Weihui mieste, kuris yra Henan provincijoje, vienai neturtingai moteriai pakišti pasirašyti dokumentai, jog dėl socialinės pašalpos tolimesnio mokėjimo, ji išsižada tikėjimo ir pašalina katalikiškus simbolius iš savo namų. Moteriai nesutinkant, ji tapo išbraukta iš pašalpų gavėjų sąrašo.

Panašiai atsitiko kitai moteriai, kuri pašalpą atnešusiai tarnautojai padėkojo „Dieve, atlygink“.

Katalikų persekiojimas vyksta ne tik individualiai, tačiau ir sistemiškai, įjungiant visas įmanomas struktūras ir priemones. Diplomatų tarpe eina kalbos, jog sutartis rugsėjį nebus pratęsta, o tai reikštų Vatikano politikos pralaimėjimą, bandant sušvelninti santykius su Kinijos komunistiniu režimu. Šios politikos kaina – milijonų pogrindinių katalikų išdavystė ir atidavimas į schizmatinių, lojalių komunistų partijai vyskupų rankas, per kuriuos komunistų valdžia siekia sunaikinti tikėjimą.

Prancūzijos bėdos su islamu

politika

Islamo tyrinėtoja Annie Laurent teigia, jog 50 metu laikotarpiu musulmonų maldos vietų išaugo beveik dvidešimt kartų. Praeito amžiaus septintame dešimtmetyje mečečių Prancūzijoje buvo virš 100, o štai  2015 m. statistika nurodo virš 2500 mečečių. Dažniausiai jų statybą finansuoja svetimos šalys – daugiausia Turkija, paskui Marokas ir Saudo Arabija.

Islamą išpažįstančių radikalumas auga akivaizdžiai, o kai kurių miestų rajonuose steigiasi „islamistinės ekosistemos“, t.y. uždaros ir besivadovaujančios vien šariato teise.

Matant šią grėsmingą situaciją praeityje kovingas ateistas ir agnostikas rašytojas Michel Houellebecq ėmė skelbti pažiūrą, jog būtina katalikybei gražinti valstybinės religijos statusą, nes musulmonai nesugeba prisitaikyti prie pasaulietinės valstybės, kuri užtikrina religinę laisvę, kadangi jos jie nesupranta. Katalikybės valstybinis dominavimas ir islamo būvimas antroje pozicijoje leistų labiau integruoti islamistus į visuomenę ir stabdyti jos neigiamą įtaką.

Pasaulietinė Prancūzija nesugeba susitvarkyti su islamo greita plėtra ir jos įtaka visuomenei, matant iškilusį pavojų prancūzų tautai. Pasaulietinis, vertybinis, religinis neutralumas čia pasirodo daugiau kaip teorinė fikcija, nes paskutiniųjų dešimtmečių patirtis rodo, jog tuščios vietos nebūna ne tik gamtoje, bet ir kultūroje bei dvasingume.

Tą liūdną tikrovę atspindi 2019 metais pasirodęs prancūzų filmas Les Miserables

https://www.telefilm-central.org/les-miserables-2019-recensione/

Gedulo maldų diena už islamizuotą krikščionių šventovę Hagia Sophia

politika

Šiandien, liepos 24 d., Turkijos sostinėje Stambule, senoji krikščionių šventovė Hagia Sophia, kuri iki XVI am. tarnavo kaip krikščioniška katedra, paskui paversta mečete, o nuo XX am. pradžios buvo paversta muziejumi, vėl bus inauguruota kaip musulmonų maldų vieta – mečete. Viso pasaulio krikščionys išreiškė nepritarimą, tačiau Turkijos valdžia šiandien įvykdė savo sumanymą.

Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių vyskupai šį penktadienį paskelbė gedulo diena. Antai Lenkijos Plocko vyskupijos vyskupas Petras Libera nurodė visos vyskupijos bažnyčiose skambinti geduliniais varpais, iki pusės nuleisti bažnytines vėliavas.

Istorinės krikščionių šventovės perdarymą į mečetę apgailėjo ir popiežius Pranciškus, o JAV katalikų ir stačiatikių vyskupai paskelbė šį penktadienį ekumenine gedulo ir maldos diena už Hagia Sophia.

Plocko vyskupas savo kreipimesi rašė: „Prošau jus, broliai, solidarumo su Artimųjų Rytų krikščionimis ženklan, liepos 24 d. 15 val. visose mūsų vyskupijos bažnyčiose skambinti varpais, o bažnytines vėliavas – Marijos: baltai mėlyną ir Vatikano: geltonai baltą, ten, kur tai yra įmanoma, – nulesti iki pusės stiebo“.

Daugelio pasaulio krikščionys siunčia protesto ir susirūpinimo laiškus į jų šalyse esančias Turkijos ambasadas.

Turkijos ambasados kontaktai Vilniuje:

http://vilnius.emb.mfa.gov.tr/Mission/Contact

 

https://www.newsmax.com/us/catholic-bishops-hagia-sophia-turkey-mosque/2020/07/22/id/978466/

Purpurinės raugės. XVI A eil. sekmadienis

Pamokslai

Daugybė Dievo įvaizdžių sutinkame šv. rašte. Šio sekmadienio evangelijoje girdime, jog Dievas turi geros sėklos tarsi koks  sėklų parduotuvės savininkas.

Dažnai žmogus meldžia Viešpatį sau ir kitiems laimės, džiaugsmo, gerumo, kantrumo ir kitų dorybių, tačiau nesusimąsto, jog šios vertybės yra vaisiai, o ne sėklos. Pajuokaujant būtų galima tarti, jog sėklų parduotuvėje vaisiai nepardavinėjami, juos reikia pačiam išsiugdyti. Panašiai Dievas suteikia mums gerus pradmenis, kuriuos turime vystyti ir patys.

Evangelijos pasakojime girdime, jog šalia geros Dievo sėklos velnias beria blogio grūdus. Minimos raugės yra blogos tuo, jog jų sėklos yra nuodingos, todėl sumalus nedidelį jų kiekį su kviečiais, miltai tampa pavojingi sveikatai ir gyvybei. Tuo tarpu raugės daigai išoriškai beveik nesiskiria nuo kviečių želmenų, kol nesuauga. Velnio strategija atsižvelgia į tai, kad blogis būtų panašus į gėrį, nes kitaip jo niekas nenorės. Kai reikalai ima vystytis, tik pagal padarinius ir vaisius galima atskirti, kas yra kas. Kartais būna per vėlu.

Žmogaus širdis yra atvira priimti visokias įdėjas, todėl jis panašus į dirvą, kurioje įsitvirtina ne tik geros, tačiau menkos vertės ar net pražūtingos vertybės. Net ir geri žmonės gali pasiduoti pagundoms ir įvykdyti beprotybę.

Šiais laikais vaikų ir jaunimo ugdymas yra panašus į sėjimo lenktynes: kas greičiau ir daugiau, ir kokių vertybių bei idėjų sielose pasės. Šeima, mokykla, parapija kartais jaučiasi bejėgiai prieš destruktyvią televiziją, internetą ir bendraamžių įtaką, kuomet imlus protas prisigeria blogų vaizdinių, pavyzdžių ir teiginių.

Mūsų aplinka turi nemažai įtakos, kas bus pasėta sielose. Amerikos prezidentas Karteris savo atsiminimuose rašė apie vieną šeimą, kuri po bankroto liko be namų, buvo priversti kelis metus gyventi automobilyje. Jų moksleivis sūnus lankė protiškai atsilikusių klasę, kadangi sunkiai ėjosi mokslas. Vyriausybės programos dėka šeima buvo apgyvendinta naujuose namuose, tačiau kitoje valstijoje. Moksleivis buvo priimtas į naują mokyklą ir į įprastinę klasę, kadangi jo asmeninė byla pražuvo, vadovybė nežinojo jo praeities. To vaikino pažymiai naujomis sąlygomis pasidarė vieni iš geriausių klasėje. Ši istorija liudija, kad benamių sūnaus širdyje buvo pasėtos nepasitikėjimo, menkavertiškumo mintys, jis buvo blogai traktuojamas ir vertinamas, todėl blogio sėkla slopino jo dvasią. Atsiradus orumo ir pagarbos sąlygoms, jo širdis patyrė naujas, geras vertybes, kurios padėjo pelnyti puikių pasiekimų.

Esame daugiau ar mažiau permaišyti su blogiu, todėl beprasmiška ieškoti idealių žmonių. Bet yra tikrai blogos valios žmonių, kurie elgiasi kaip velnio raugės. Kažkas bandė paskaičiuoti, kiek mūsų visuomenėje, parapijose ir grupėse tokių galėtų būti: tarp 15 ir 20 procentų. Jie nenori taisytis, jų neįmanoma pataisyti. Dėl jų ne vienas teisus žmogus prarado viltį ir įkvėpimą gyventi.

Visgi Viešpats liepė būti kantriais, nes raunant blogį, galime pažeisti ir gėrį. Ne tik operacijos metu šalinant vėžinį audinį sudaromas pavojus organų funkcionavimui, tačiau ir žmonių visuomenėje siekiant radikaliai pašalinti nedorybes ir bloguosius.

Paprastai raugės žydi baltai, bet bažnyčios raugės kartais žydi ir violetine, ir purpurine spalva, o jų veiklos vaisiai giliai iškreipia ir apnuodija tikinčiųjų bendruomenę. Kokia didelė kančia būna bažnyčioje, kai vyskupas ar kunigas yra raugė, tačiau bandant išgyvendinti juos galima pramušti bažnyčios valtyje skylę ir paskandinti parapiją ar vyskupiją.

Kyšius išmušinėjantis gydytojas yra dviprasmiškas. Jis elgiasi kaip raugė, bet jo darbas yra gyvybiškai svarbus žmonių sveikatos palaikymui. Jis stengiasi geriau gydyti ligonį, kai iš jo gauna papildomą užmokestį, tačiau abejingai praeis pro tą, kuris nesusimokėjo. Iš dalies kalta valstybės sveikatos politika. Jei siektume pašalinti ir sužlugdyti papildomą užmokestį imančius medikus, išmuštume valstybės laive skylę.

Tas 20 procentų piktavalių, ciniškų, veidmainių raugių yra beveik neišgyvendinama visose srityse, tame tarpe ir medicinoje, ir bažnyčioje. Jie tarsi kokia neišvengiama blogybė, tarsi duoklė velniui, pasėta velnio sėkla visuomenės lauke, kurią sunku atskirti nuo gerų žmonių.

Jėzaus pasiūlytas kovos su raugėmis metodas remiasi kantrybe, leidžiant pasirodyti vaisiams, kad pagal juos būtų galima spręsti ir teisti. Kitas būdas kovoti su raugėmis – gausiai sėti gerą sėklą, kad būtų mažiau vietos ir galimybių blogiui plisti, kurti sveiką ir vertingą aplinką.

Deja, į Nojaus laivą, kuris turėjo užbaigti blogųjų padermę, įsėdo Nojaus sūnus Chamas. Deja, gerieji gyvena šalia blogųjų, gėris šalia blogio, priklauso, ką labiau remsime, tai ir išplis.

 

Nuotraukoje matyti, kaip erezijofilai vyskupai neša į bažnyčią pagonių dievybės pačamamos stabą. Dieve pasigailėk ir gelbėk nuo panašių bažnytinių raugių, nuo vilkų, kurie nešioja ne avinėlių, bet ganytojų kailį.

 

 

Kas turi ausis. XV A eil. sekmadienis

Pamokslai

Šį sekmadienį Jėzus ragina pasitikrinti ausis: „kas turi ausis, teklauso“. Keistokai skamba šis raginimas, jei šią logiką pritaikytumėme ir kitiems atvejams: kas turi kojas – tevaikšto, kas turi dantis – tekramto, kas turi skrandį – tevirškina…

Turėti ausis dar nėra viskas, tačiau girdėti – tikroji ausų turėjimo prasmė. Dėl įvairių priežasčių žmogus gali negirdėti: senatvės, invalidumo, ausų kištukus naudodamas miegui ir t.t. Yra ir savanoriškas, išankstinis nenoras girdėti, kurį galima pavadinti dvasiniu ar psichologiniu kurtumu. Dažniausiai nenoras girdėti liečia tam tikras temas, kurios žmogui yra nepriimtinos, skaudžios, ar nesuprantamos.

Vienos parapijos klebonas pajuokavo, jog jo bažnyčioje nėra prasmės pamokslauti, kadangi vieni parapijiečiai neprigirdi (dėl senatvės), o kiti yra šventi (pasiekę tokį laipsnį, kai neįmanoma arba nebenori keistis).

Žmogus turi daug „ausų“ rūšių. Štai keletas pavyzdžių. Kažkada buvo pranešimas spaudoje, kad po automobilio ratais žuvo kurti moteris, kuri neišgirdo jo keliamo triukšmo. Kalėjime sėdintis jaunuolis pripažino, kad jei būtų klausęs tėvų, nebūtų padaręs nusikaltimo ir nebūtų patekęs į šią įstaigą. Jei pirmasis žmogus Adomas būtų paklausęs Dievo ir nevalgęs uždrausto vaisiaus, nebūtų ištremtas iš rojaus ir užsitraukęs prakeikimo visai žmonijai.

Apie tyčinį nenorą įsiklausyti, išgirsti ir klausyti Viešpats kalba plėtodamas sėjos palyginimą, kai į žmonių širdis tarsi grūdai sėjamas Dievo žodis, dieviškas pažinimas ir idėjos, čia rasdamas arba nerasdamas palankumą. Palyginimas apie sėjėją būtų pakankamai absurdiškas, jei priimtume jį tiesiogiai, nes atrodytų, jog kažkoks aklas ar girtas sėjėjas išėjo sėti kur papuola: ant kelio, ant uolų, tarp krūmų… Nemačiau dar daržininko, kuris morkas sėtų ant kelio. Pasirodo, čia kalbama apie skirtingas žmonių sielas, apie dvasines ir psichologines sąlygas, kurios lemia Dievo žodžio ir malonės priėmimo veiksmingumą.

Dievas kreipiasi į kiekvieną sielą, nes jo geroji valia siekia kiekvieno žmogaus išgelbėjimo. Žmonių atsakymai yra skirtingi. Ne tik tėvai skundžiasi, kad vaikai jų negirdi, tarsi bertų žirnius į sieną, tarsi ant žąsies vandenį, tačiau ir Viešpačiui nėra lengva su žmogumi. Tos pačios bėdos ir priežastys kasdienybėje būdingos ir tikėjime: uždarumas, užmaršumas, išsiblaškymas, paviršutiniškumas, neatsakingumas, tingumas. Visa tai dieviškąją tiesą ir malonę padaro bergždžią, neveiksmingą atskiro žmogaus atveju.

Įdomus ir perspėjantis yra Jėzaus pasakojimas apie atlekiančius paukščius, kurie surenka neprigijusius grūdus. Bažnyčios tėvų ir dvasinių mokytojų komentaruose pasigirsta teiginiai, jog čia pasakojama apie piktąsias dvasias, kurios sugeba išplėšti iš žmogaus paskutinius gėrio ir malonės grūdus.

Dievas save pristato kaip kantrųjį ir viltingąjį sėjėją, kuris sėja gėrio ir tiesos grūdus net į beviltišką širdžių lauką, negailėdamas pastangų ir resursų. Į šį darbą pašaukta ir Bažnyčia, kad šalia plačios blogio ir nuodėmės formų pasiūlos būtų galima atrasti gėrio pradmenų, kad padėtų puoselėti širdžių dirvas, kuriose tiesa ir malonė galėtų įsišaknyti ir nešti išganymo vaisius.

Prašome Viešpatį duoti mums naujas ausis, kad išgirstume, ir naują širdį, kuri suprastų jo išmintį. Prašome naujos sėklos pasėjimo mūsų širdyje, kad mumyse pradėtų vystytis dangaus karalystės vertybės: tiesa, gėris, teisingumas, meilė, taika ir džiaugsmas.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 3 dalis

baznycia

Sinodiškumas davė mums Amoris laetitia, siekiant išvengti to, kas visiems buvo iš anksto  aišku: įspūdingos organizacinės mašinerijos paruoštas dokumentas siekė pagrįsti Komunijos davimą išsiskyrusiems ir konkubinate gyvenantiems asmenims. Panašiai Querida Amazonia bus pasitelkta pagrįsti kunigėms moterims („vyskupo vikarės“ atvejis Friburgo vyskupijoje) ir šventojo celibato panaikinimui. Pranciškui savo Dubia (abejones) perdavę dignitoriai, mano manymu, turėjo tą patį maldingą naivumą manydami, jog Bergoglio supras klaidas protingų argumentų šviesoje, pataisys klaidingus dalykus ir paprašys atleidimo.

Susirinkimas buvo naudojamas pateisinti keisčiausiems nukrypimams nuo doktrinos, drąsiausioms liturginėms inovacijoms ir piktnaudžiaviamams, neturint skrupulų – tai vykstant Valdžiai tylint. Tas susirinikimas buvo taip keliamas viršum visko, jog buvo pateikiamas kaipo vienintelis teisingas atskaitos taškas katalikams, dvasininkijai ir vyskupams, pritemdant doktriną, kurios Bažnyčia visuomet mokė ir atmentant ją su panieka; draudžiant amžinąją liturgiją, kuri tūkstantmečiais maitino būrių katalikų, kankinių ir šventųjų tikėjimą. Šis susirinkimas pasirodė esąs išskirtinis ir vienintelis, kuris atnešė tiek daug interpretavimo problemų ir tiek daug prieštaravimų buvusio Mokymo atžvilgiu. Nebuvo jokio kito susirinkimo – pradedant nuo Jeruzelės susirinkimo iki Vatikano I susirinkimo – kuris nederėtų su visu Mokymu ir reikalautų tokios interpretacijos.

Su ramybe ir be prieštaravimo išpažįstu, jog buvau vienas iš nedaugelio žmonių, kuris nepaisant daug  nerimo ir abejonių – kurios šiandien pasirodė visiškai pagrįstos – pasitikėtų hierarchine valdžia su besąlygišku klusnumu. Išties, manau, jog daugelis žmonių – tame ir aš – pradžioje nemąstėme apie galimybę, jog gali atsirasti konfliktas tarp klusnumo hierarchinei valdžiai ir ištikimybei Bažnyčiai. Priežastis, kuri įtakojo, jog išryškėjo tas nenatūralus (sakyčiau – klastingas) hierarchijos ir Bažnyčios, klusnumo ir ištikimybės atskyrimas – tai dabartinis pontifikatas.

Raudų kambarėlyje prie Siksto koplyčios, kai prelatas Guido Marini paruošė baltą roketą, mucetą ir stulą pirmam naujai išrinkto popiežiaus pasirodymui, Bergoglio šūktelėjo: Sono finite le carnevalate! [Karnawalas baigėsi!], niekinančiai atmesdamas insignijas, kurias popiežius – iki tos akimirkos – nuolankiai priimdavo kaip Kristaus vietininką išskiriantį aprėdą. Tuose žodžiuose būta tiesos, net jei buvo pasakyti spontaniškai. 2013 m. gegužės 13 d. nukrito konspiratorių veidus dengusios kaukės, galiausiai išvaduotų nuo nepatogaus Benedikto buvimo, begėdiškai išdidiems, jog pavyko jiems prastumti kardinolą, kuris įkūnytų jų idealus, jų būdą sukelti Bažnyčios revoliuciją, suminkštinti doktriną, adaptuoti moralę, klastoti liturgiją ir laisvai manipuliuoti disciplina. Viskas, šio sąmokslo dalyvių manymu, buvo logiškai nuoseklu ir ir akivaizdus būdas, kaip pritaikyti Vatikano II susirinkimą, susilpnintą popiežiaus Benedikto XVI pasisakymais. Svarbiausias jo pontifikato „afrontem” buvo leidimas laisvai celebruoti garbingąją trindentinę liturgiją, kurios teisėtumas galiausiai buvo patvirtintas, užbaigiant penkių dešimčių metų neteisėtą persekiojimą. Neatsitikintinai Bergoglio šalininkai pirmieji skelbė susirinkimą kaip pirmą naujos bažnyčios įvykį, nes iki tol egzistavo senoji religija ir senoji liturgija.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 2 dalis

baznycia, tikejimas

Mes puikiai suprantame – atmindami Šv. Rašto sentenciją: Littera enim occidit, spiritus autem vivificat [raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3,6)] – jog pažangiečiai ir modernistai pramatė, kaip susirinkimo tekstuose patalpinti dviprasmiškus teiginius, kurie daugumai atrodė esą nepavojingi, tačiau šiandien parodo visą savo veidmainišką turinį. Tą metodą panaudojo subsistit in pagalba: kalbėti dalines tiesas ne tam, kad pokalbio dalyviai neįsižeistų (manant, kad tinkama yra nutylėti dieviškas tiesas iš pagarbos Jo kūriniui), tačiau turint tikslą panaudoti pusines klaidas, kurios būtų atskleistos skelbiant pilną tiesą. Iš čia Ecclesia Christi subsistit in Ecclesia Catholica (Kristaus Bažnyčia tveria Katalikų Bažnyčioje) nenustato abiejų tapatybės, tačiau vieno būvimą kitame ir – nuosekliai – taip pat kitose bažnyčiose. Taip atsiranda erdvė tarpkonfesinėms šventėms, ekumeninėms maldoms ir neišvengiama pabaiga Bažnyčios, kuri yra būtina išganymui ir vienybės, ir misijos prasme.

Dar kai kurie atmena, jog pirmieji ekumeniniai susitikimai vyko su Rytų schizmatikais, o protestantiškų sektų atžvilgiu buvo laikomasi didelio atsargumo. Pradžioje, katalikiški kraštai, išskyrus Vokietiją, Olandiją ir Šveicariją, entuziastingai nesveikino  švenčių drauge su protestantų pastoriais. Tada iš Veni Creator himno buvo apleidžiamas paskutinis doksologinis stulpelis, kad neįžeisti stačiatikių, kurie nepriima Filioque. Šiandien iš ambonų kunigai recituoja suras, vienuolės ir vienuoliai adoruoja medinius stabus, girdime, kaip vyskupai išsigina dalykų, kurie praeityje pateisino kraštutinius dalykus.

Ko masonerijos įtikintas ir naudodojant pragarišką klastą nori pasaulis – tai pasaulinės universalios  religijos sukūrimo, kuri būtų ekumeninio ir humanitarinio pobūdžio; religijos, iš kurios būtų išvytas mūsų garbinamas pavydus Dievas. Jei jau to nori pasaulis, tai kiekvienas Bažnyčios žingsnis ta kryptimi yra nesėkmingas pasirinkimas, kuris pakenks visiems, manantiems, jog iš Dievo galima tyčiotis. Babelio bokšto vilties neatgaivins globalus planas, kuriame numatytas Katalikų Bažnyčios anuliavimas ir jos pakeitimas stabmeldžių ir eretikų konfederacija, praturtinta ekologijos ir visuotinės brolystės idėjomis. Nėra kitos brolystės kaip Kristuje: qui non est mecum, contra me est (kas nėra su manimi, tas yra prieš mane).

Nerimą kelia ir tai, jog tik nedaugelis žmonių suvokia šitas lenktynes link pragaro, ir nedauglis žmonių suvokia aukščiausiosios Bažnyčios hierarchijos atsakomybę remiant antikrikščioniškas ideologijas, tarsi bažnytiniai lyderiai norėtų užsitikrinti vietą ir vaidmenį suvienodinto mąstymo platformoje. Stebina tai, jog žmonės užsispyrusiai nenori aiškintis pirminių dabartinės krizės priežasčių, vien tik apgailestaudami dėl dabartinių išsišokimų – tarsi jie nebūtų logiškai ir neišvengiamai kylantys iš prieš kelis dešimtmečius sukurto plano.

Kad Pačiamama gali būti garbinama bažnyčioje, kalta yra Dignitatis humanae. Kad turime suprotestantintą liturgiją, kaltas yra revoliucinis vyskupas Annibale Bugnini ir jo prastumtos posusirinkimės reformos. Kad pasirašyta buvo Abu Dabi deklaracija, kalta yra Nostra aetate. Jei jau prieita prie sprendimų perdavimo vyskupų konferencijoms, net jei tai prieštarauja konkordatui, kaip tai buvo Italijoje, kaltinti reikia kolegialumą ir jos aktualizuotą versiją – sinodiškumą.

Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 1 dalis

baznycia, tikejimas

 

Arkivykupas Carlo Maria Vigano, nuncijus emeritas, birželio 9 d., šv. Efremo minėjimo dieną, paskelbė savo pamąstymus, kuriuose atsiliepia į kito vyskupo, Athanasius Schneider, straipsnį apie religinį pliuralizmą, kaip nesuderinamą su Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija ir Bažnyčios Mokymu.

Vertimas nėra tikslus, siekiant apibendrintai ir trumpiau pristatyti arkivykupo mintis. Pilną tekstą galima rasti šiuo adresu https://smokeofsatan.wordpress.com/2020/06/11/viganos-latest-letter/ .

Jo manymu, kai kurie Vaticanum II nutarimai sąlygoja tam tikrą atitolimą nuo doktrininio, moralinio, liturginio ir disciplininio mokymo, ir šis procesas vystosi neigiama linkme. Modernistų terpėje gimęs monstras pradžioje pasėjo klaidą, ir šiandien reiškiasi kaip chameleoniškos ir maištingos prigimties reiškinys. Būtų naivu manyti, kad to padaro prigimtis galėtų keistis. Bandymas pakoreguoti susirinkiminius ekscesus tęstinumo hermeneutikos idėjoje pasirodė esąs nesėkmingas: Naturam expellas furca, tamen usque recurret (prigimties su šakėmis neišvysi, tuoj pat grįš – teigė Horacijus, Laiškai I,10,24). Abu Dabi deklaracija kilo iš Asyžiaus religinių susitikimų, o pastarąjį pagimdė Vaticanum II dvasia. Tą faktą patvirtina ir popiežius Pranciškus.

Toji „susirinkimo dvasia“ suteikia legalumą ir mandatą visoms naujovėms bei sudaro eretiškosios matricos pagrindą. Bažnyčios istorijoje joks susirinkimas niekada nebuvo laikomas istoriniu įvykiu, kuris skirtųsi nuo kitų susirinkimų. Niekada nebuvo kalbama apie „Nikėjos susirinkimo dvasią“ ar „ Florencijos susirinkimo dvasią“, ypač apie „Tridento susirinkimo dvasią“. Taip pat nebuvo posusirinkiminės eros po Laterano ar Vatikano I susirinkimų, kadangi visi susirinkimai buvo Šventosios Motinos Bažnyčios balsas, atkartojantis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus balsą.

Dabar esama tokių, kurie įsikirtę laikosi Vatikano II susirinkimo išskirtinumo ir eretiško mokymo, jog Senojo Testamento Dievas yra priešingas Naujojo Testamento Dievui, tarsi Švenčiausios trejybės Asmenys būtų tarpusavyje susipriešinę. Doktrininės klaidos visada savo prigimtyje turi polinkį į trinitologines erezijas.

Jei manytumėme, kad egzistuoja tokie Bažnyčios Mokymo dalykai, kurie gali būti keičiami, atšaukiami, laiko bėgyje interpretuojami skirtingai, galima užsitraukti prakeikimą, kuris buvo išsakytas dekrete Lamentabili sane exitu. Tokiu būdu negalima pateisinti mirties bausmės atšaukimo, kaip nesuderinamo su Evangelija ir pakeičiant Katekizmą. Pasirodžius įvairioms erezijoms, Bažnyčia reaguodavo labai greitai. Antai Pistojos sinodas 1786 m. uždraudė Komunijos dalijimą ne Mišių metu, įsakė naudoti liturgijoje gimtąją kalbą ir leido netarti Mišių kanono submissa voce (pritildytu balsu), sudarė prielaidas vyskupų kolegialumui ir popiežiaus funkciją suredukavo iki paprasčiausios pastoracijos. Galima sakyti, kad šis tuomet popiežių pasmerktas sinodas tapo tarsi Vatikano II idėjų šaltiniu ir provaizdžiu, nes dauguma nutarimų susišaukia.  Kaip tiesa kyla iš Dievo, taip klaida kyla ir maitinama priešo, kuris nekenčia Kristaus Bažnyčios ir jos širdies: Šv. Mišių ir Švenčiausiojo sakramento.

Ateina tokia akimirka, kai Apvaizdos sprendimu atsiradome prie apsisprendimo ribos, kuri nulems Bažnyčios ateitį ir mūsų išganymą. Tai liečia klaidą, į kurią praktiškai papuolėme visi, niekada neturėdami blogų ketinimų ar apsimetinėjimo, tarsi tos klaidos nepastebėjome ar kad pasiteisinti.

Mes taip pat padarėmę klaidą – vieną iš daugelio – laikydami pokalbio dalyvius žmonėmis, kurie nepaisant tikėjimo išpažinimo skirtumų ir turimų pažiūrų yra motyvuojami gerų intencijų; kaip žmones, kurie būtų linkę pataisyti savo klaidas, jei atsivertų mūsų Tikėjimui. Su daugeliu susirinkimo tėvų mąstėme apie ekumenizmą kaip apie procesą, kvietimą atskilėliams į vieną Kristaus Bažnyčią, stabmeldžius ir pagonis pažinti vieną Tikrąjį Dievą, o žydų tautą pripažinti žadėtąjį Mesiją. Nuo tos akimirkos, kai ekumenizmas tapo konseptualizacijos objektu susirinkimo komisijose, jis tapo apibūdintas būdu, kuris tiesiogiai prieštarauja ankstesniam Magisteriumo mokymui.

Galvojome, jog kai kuriuos ekscesus sąlygodavo kai kurių asmenų daromi perdėjimai, įtakojami naujovių entuziazmo; nuoširdžiai tikėjimo, jog Jono Pauliaus II paveikslas, užkeikėjų-gydytojų, budistų vienuolių, imamų, rabinų, protestantų pastorių ir kitų eretikų apsuptyje liudijo Bažnyčios sugebėjimą vienyti žmones maldai į Dievą už taiką, kai autoritetingas tokio elgesio pavyzdys pradėjo niekingą daugiau ar mažiau oficialią panteonų (pagoniškų) sukcesiją iki tos akimirkos, kai išvydome ant savo rankų nešvarų dievuką Pačamamą nešančius vyskupus, šventvagiškai besiteisinančius neva jis vaizduoja šventąją motinystę.

Pragaro dievybės atvaizdo atsiradimas šv. Petro bazilikoje yra crescendo dalimi, nuo pradžių numatyta antrosios pusės. Daugybė praktikuojančių katalikų (ko gero ir didžioji dalis katalikų dvasininkų) yra dabar įsitikinę, kad katalikų tikėjimas jau nėra būtinas išganymui; tiki, kad mūsų tėvams apreikštas Vienas Dievas Trijuose Asmenyse yra tapatus Mahometo dievui. Jau prieš dvidešimt metų girdėjome besikartojančius balsus iš vyskupų katedrų, o paskutiniuoju metu girdime, jog jie primygtinai patvirtinti aukščiausiojo Sosto.