Šį sekmadienį Jėzus ragina pasitikrinti ausis: „kas turi ausis, teklauso“. Keistokai skamba šis raginimas, jei šią logiką pritaikytumėme ir kitiems atvejams: kas turi kojas – tevaikšto, kas turi dantis – tekramto, kas turi skrandį – tevirškina…
Turėti ausis dar nėra viskas, tačiau girdėti – tikroji ausų turėjimo prasmė. Dėl įvairių priežasčių žmogus gali negirdėti: senatvės, invalidumo, ausų kištukus naudodamas miegui ir t.t. Yra ir savanoriškas, išankstinis nenoras girdėti, kurį galima pavadinti dvasiniu ar psichologiniu kurtumu. Dažniausiai nenoras girdėti liečia tam tikras temas, kurios žmogui yra nepriimtinos, skaudžios, ar nesuprantamos.
Vienos parapijos klebonas pajuokavo, jog jo bažnyčioje nėra prasmės pamokslauti, kadangi vieni parapijiečiai neprigirdi (dėl senatvės), o kiti yra šventi (pasiekę tokį laipsnį, kai neįmanoma arba nebenori keistis).
Žmogus turi daug „ausų“ rūšių. Štai keletas pavyzdžių. Kažkada buvo pranešimas spaudoje, kad po automobilio ratais žuvo kurti moteris, kuri neišgirdo jo keliamo triukšmo. Kalėjime sėdintis jaunuolis pripažino, kad jei būtų klausęs tėvų, nebūtų padaręs nusikaltimo ir nebūtų patekęs į šią įstaigą. Jei pirmasis žmogus Adomas būtų paklausęs Dievo ir nevalgęs uždrausto vaisiaus, nebūtų ištremtas iš rojaus ir užsitraukęs prakeikimo visai žmonijai.
Apie tyčinį nenorą įsiklausyti, išgirsti ir klausyti Viešpats kalba plėtodamas sėjos palyginimą, kai į žmonių širdis tarsi grūdai sėjamas Dievo žodis, dieviškas pažinimas ir idėjos, čia rasdamas arba nerasdamas palankumą. Palyginimas apie sėjėją būtų pakankamai absurdiškas, jei priimtume jį tiesiogiai, nes atrodytų, jog kažkoks aklas ar girtas sėjėjas išėjo sėti kur papuola: ant kelio, ant uolų, tarp krūmų… Nemačiau dar daržininko, kuris morkas sėtų ant kelio. Pasirodo, čia kalbama apie skirtingas žmonių sielas, apie dvasines ir psichologines sąlygas, kurios lemia Dievo žodžio ir malonės priėmimo veiksmingumą.
Dievas kreipiasi į kiekvieną sielą, nes jo geroji valia siekia kiekvieno žmogaus išgelbėjimo. Žmonių atsakymai yra skirtingi. Ne tik tėvai skundžiasi, kad vaikai jų negirdi, tarsi bertų žirnius į sieną, tarsi ant žąsies vandenį, tačiau ir Viešpačiui nėra lengva su žmogumi. Tos pačios bėdos ir priežastys kasdienybėje būdingos ir tikėjime: uždarumas, užmaršumas, išsiblaškymas, paviršutiniškumas, neatsakingumas, tingumas. Visa tai dieviškąją tiesą ir malonę padaro bergždžią, neveiksmingą atskiro žmogaus atveju.
Įdomus ir perspėjantis yra Jėzaus pasakojimas apie atlekiančius paukščius, kurie surenka neprigijusius grūdus. Bažnyčios tėvų ir dvasinių mokytojų komentaruose pasigirsta teiginiai, jog čia pasakojama apie piktąsias dvasias, kurios sugeba išplėšti iš žmogaus paskutinius gėrio ir malonės grūdus.
Dievas save pristato kaip kantrųjį ir viltingąjį sėjėją, kuris sėja gėrio ir tiesos grūdus net į beviltišką širdžių lauką, negailėdamas pastangų ir resursų. Į šį darbą pašaukta ir Bažnyčia, kad šalia plačios blogio ir nuodėmės formų pasiūlos būtų galima atrasti gėrio pradmenų, kad padėtų puoselėti širdžių dirvas, kuriose tiesa ir malonė galėtų įsišaknyti ir nešti išganymo vaisius.
Prašome Viešpatį duoti mums naujas ausis, kad išgirstume, ir naują širdį, kuri suprastų jo išmintį. Prašome naujos sėklos pasėjimo mūsų širdyje, kad mumyse pradėtų vystytis dangaus karalystės vertybės: tiesa, gėris, teisingumas, meilė, taika ir džiaugsmas.