Arkivyskupo Vigano pamąstymai apie dabartinę tikėjimo padėtį Bažnyčioje. 3 dalis

Sinodiškumas davė mums Amoris laetitia, siekiant išvengti to, kas visiems buvo iš anksto  aišku: įspūdingos organizacinės mašinerijos paruoštas dokumentas siekė pagrįsti Komunijos davimą išsiskyrusiems ir konkubinate gyvenantiems asmenims. Panašiai Querida Amazonia bus pasitelkta pagrįsti kunigėms moterims („vyskupo vikarės“ atvejis Friburgo vyskupijoje) ir šventojo celibato panaikinimui. Pranciškui savo Dubia (abejones) perdavę dignitoriai, mano manymu, turėjo tą patį maldingą naivumą manydami, jog Bergoglio supras klaidas protingų argumentų šviesoje, pataisys klaidingus dalykus ir paprašys atleidimo.

Susirinkimas buvo naudojamas pateisinti keisčiausiems nukrypimams nuo doktrinos, drąsiausioms liturginėms inovacijoms ir piktnaudžiaviamams, neturint skrupulų – tai vykstant Valdžiai tylint. Tas susirinikimas buvo taip keliamas viršum visko, jog buvo pateikiamas kaipo vienintelis teisingas atskaitos taškas katalikams, dvasininkijai ir vyskupams, pritemdant doktriną, kurios Bažnyčia visuomet mokė ir atmentant ją su panieka; draudžiant amžinąją liturgiją, kuri tūkstantmečiais maitino būrių katalikų, kankinių ir šventųjų tikėjimą. Šis susirinkimas pasirodė esąs išskirtinis ir vienintelis, kuris atnešė tiek daug interpretavimo problemų ir tiek daug prieštaravimų buvusio Mokymo atžvilgiu. Nebuvo jokio kito susirinkimo – pradedant nuo Jeruzelės susirinkimo iki Vatikano I susirinkimo – kuris nederėtų su visu Mokymu ir reikalautų tokios interpretacijos.

Su ramybe ir be prieštaravimo išpažįstu, jog buvau vienas iš nedaugelio žmonių, kuris nepaisant daug  nerimo ir abejonių – kurios šiandien pasirodė visiškai pagrįstos – pasitikėtų hierarchine valdžia su besąlygišku klusnumu. Išties, manau, jog daugelis žmonių – tame ir aš – pradžioje nemąstėme apie galimybę, jog gali atsirasti konfliktas tarp klusnumo hierarchinei valdžiai ir ištikimybei Bažnyčiai. Priežastis, kuri įtakojo, jog išryškėjo tas nenatūralus (sakyčiau – klastingas) hierarchijos ir Bažnyčios, klusnumo ir ištikimybės atskyrimas – tai dabartinis pontifikatas.

Raudų kambarėlyje prie Siksto koplyčios, kai prelatas Guido Marini paruošė baltą roketą, mucetą ir stulą pirmam naujai išrinkto popiežiaus pasirodymui, Bergoglio šūktelėjo: Sono finite le carnevalate! [Karnawalas baigėsi!], niekinančiai atmesdamas insignijas, kurias popiežius – iki tos akimirkos – nuolankiai priimdavo kaip Kristaus vietininką išskiriantį aprėdą. Tuose žodžiuose būta tiesos, net jei buvo pasakyti spontaniškai. 2013 m. gegužės 13 d. nukrito konspiratorių veidus dengusios kaukės, galiausiai išvaduotų nuo nepatogaus Benedikto buvimo, begėdiškai išdidiems, jog pavyko jiems prastumti kardinolą, kuris įkūnytų jų idealus, jų būdą sukelti Bažnyčios revoliuciją, suminkštinti doktriną, adaptuoti moralę, klastoti liturgiją ir laisvai manipuliuoti disciplina. Viskas, šio sąmokslo dalyvių manymu, buvo logiškai nuoseklu ir ir akivaizdus būdas, kaip pritaikyti Vatikano II susirinkimą, susilpnintą popiežiaus Benedikto XVI pasisakymais. Svarbiausias jo pontifikato „afrontem” buvo leidimas laisvai celebruoti garbingąją trindentinę liturgiją, kurios teisėtumas galiausiai buvo patvirtintas, užbaigiant penkių dešimčių metų neteisėtą persekiojimą. Neatsitikintinai Bergoglio šalininkai pirmieji skelbė susirinkimą kaip pirmą naujos bažnyčios įvykį, nes iki tol egzistavo senoji religija ir senoji liturgija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *