Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2020

Kas aš esu. XXI-A eil.sekmadienis

Pamokslai

Kartais žmonės mėgsta pagasdinti vienas kitą pasakymu „ar žinai kas aš esu, su kuo turi reikalų?“. Paaiškėja, kad yra, pavyzdžiui, vietinio policininko antros eilės pusbrolis. Be abejo, žmonių tarpusavio ryšiai arba išaukština, arba pažemina, būna naudingi arba žalingi. Sėkmė turi daug draugų, o nelaimė – nei vieno, norinčių pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose netrūksta. Kaip sakoma, parodyk, su kuo draugauji, ir pasakysiu, kas esi.

Šio sekmadienio skaitiniai perteikia mintį, jog žmogaus santykis su Dievu daro didelę įtaką, keičia jo asmenį, jo galią ir net tapatybę. Neištikimajam šventyklos viršininkui Šebnui, kuris nusigręžė nuo Dievo, skelbiamas nuosprendis: bus atimti kunigo rūbai, nujuosta juosta, atimti raktai ir perduoti ištikimajam Eljakimui.

Panašų pokalbį išgirstame šios dienos evangelijoje Jėzui klausiant, kuo žmonės jį laiko, kuo laiko jį apaštalai. Nuomonės įvairios, tačiau tik apaštalas Petras išpažino jį esant tikrąjį ir vienintelį Mesiją, tikrą ir vienintelį Dievo Sūnų. Jo tikėjimas ir santykis su Jėzumi lėmė, kad jis iš Dievo gavo naują tapatybę, naujas užduotis ir galią. Neatsitiktinai krikščionybės tradicijoje yra išlikęs vardų keitimo paprotys, kai artėjant prie Kristaus, ar vienuoliui, ar popiežiui suteikiamas naujas vardas.

Kiekviena smulkmena šv. Rašte yra reikšminga. Jėzaus klausimas apie tikėjimą ir tapatybę nuskamba Pilypo Cezarėjos apylinkėse, kuriose buvo išplitę romėnų pagoniškosios religijos papročiai. Ten stovėjo romėnų stabo Pano šventykla, o toji būtybė buvo vaizduojama su ožio kojomis ir nuo pusiaujo žmogaus pavidalu. Biblijoje minimame Korinte buvo romėnų Deivės Afroditės šventykla, kurioje vienu metu kultine prostitucija galėjo užsiiminėti 13 000 pagonių. Pastebime, jog romėnų mitologijoje buvo sudievintos ir suasmenintos žmogaus aistros, kitaip sakant, žmogų valdantys gaivalai.

Jėzus klausė apaštalų ir tuo pačiu mus, kuo jis yra mums ir kas mums yra dievybė: tikrasis ir gyvasis Dievas ar žmonių pramanai. Nuo to keičiasi žmogaus tapatybė ir jo vardas: arba jis Dievo vaikas, arba svetimas kaip savo nuomonės, aistrų irdemonų vergas.

Šv. Sostas kovoja su liturginiais iškraipymais

baznycia

Tikėjimo mokymo kongregacija ketvirtadienį paskelbė doktrininę notą dėl Krikšto sakramento formulės pakeitimo. Notoje aptariama kai kur Krikšto apeigose vartojama novatoriška formulė „Mes tave krikštijame vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, kuri negalioja. Kai kur krikštijama panaudojant būtent tokią ar kitą panašią, tačiau nevartotiną ir klaidingą formulę.

Kongregacija kartu paskelbė „Responsum“ („Atsakymai“) dėl abejonės apie minėtosios Krikšto formulės galiojimą. Į du trumpus konkrečius klausimus atsakoma trumpai ir aiškiai.

Pirmas klausimas: „Ar galioja Krikštas, suteiktas pagal formulę: „Mes tave krikštijame vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“?“

Atsakymas į pirmą klausimą neigiamas.

Antras klausimas: „Ar tie, kuriems Krikštas suteiktas minėtąja formule, turi būti pakrikštyti pagal teisingą formulę?“

Atsakymas į antrą klausimą teigiamas.

Be šio popiežiaus patvirtinto dokumento, kongregacija paskelbė „Doktrininę notą“, kurioje aptariami įvairūs Krikšto teikimo aspektai, paminint kai kurias neteisingos formulės naudojimo pasekmes. Notoje pažymima, jog Krikšto sakramentas, suteiktas pagal savavališkai pakeistas formules, tikrai negalioja ir kad asmuo, tokiu būdu jį priėmęs, turi būti pakrikštytas pagal teisingą formulę: „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Kai kur per Krikštą naudojama ši (klaidinga) formulė: „Mes, tėčio ir mamos, krikštatėvių, senelių, artimųjų, draugų ir bendruomenės vardu krikštijame tave vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

Tokiu būdu norima iškelti bendruomeninę Krikšto reikšmę, šeimos ir artimųjų dalyvavimą ir tarsi atsverti tėvų ir bendruomenės nenaudai į kunigo rankas sutelktą sakralumo galią, kaip kad galėtų atrodyti pagal dabartinę Romos apeigyno Krikšto formulę.

Tikėjimo kongregacija notoje pažymi, kad tokia pagunda iš tikrųjų nėra nauja, jau šv. Tomas Akvinietis nagrinėjo panašų klausimą ir pateikė neigiamą išvadą, o Bažnyčia susirinkimo konstitucijoje „Sacrosantum Concilium“, pasiremdama šv. Augustinu, moko, jog „kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus“. Tai reiškia, kad krikštas vyksta dalyvaujant Kristui ta prasme, kad jis perduoda savo „antspaudą“, suteikiantį veiksmingumą, bet labiausiai turi būti aišku, jog švenčiamo įvykio pagrindinis veikėjas yra pats Kristus.

Bažnyčia amžiams bėgant labai atidžiai saugojo sakramentų šventimo formą, o Šventasis raštas leidžia be jokios abejonės atpažinti Kristaus veikimą Bažnyčios liturginiuose veiksmuose. Susirinkimas bendruosiose liturgijos tvarkymo nuostatuose, be kita ko, primena, kad „niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti“ (Sacrosanctum Concilium, n. 7).

Todėl savavališkas krikšto sakramento formos keitimas yra ne tik liturginio pobūdžio piktnaudžiavimas, bet ir bažnytinės bendrystės žeidimas, trukdantis atpažinti Kristaus veikimą, o pačiais sunkiausiais atvejais paverčiantis sakramentą negaliojančiu. Tarnystės veiksmų prigimtis reikalauja ištikimai perduoti tai, ką esame gavę (ten pat 22 § 3).

Krikšto sakramentą teikiantysis ne tik neįgaliotas savavališkai keisti sakramento formulę, bet ir negali skelbti veikiantis tėvų, krikšto tėvų, artimųjų ar draugų ir net visų apeigos dalyvių vardu, nes tarnystę atliekantysis veikia būdamas Kristaus veiksmų ir jo dalyvavimo Bažnyčios liturgijoje ženklu. Kai krikštijantysis ištaria formulę „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, jis nekalba kaip užduotį vykdantis funkcionierius. Bažnytinė pareigybė visuomet yra tarnystė Dievui ir jo tautai, o ne galios, manipuliuojančios tuo, ką Bažnyčiai perdavė Tradicija, vykdymas. Pasak Šv. Augustino, krikšto šventumas nepriklauso nuo sakramentą teikiančiųjų šventųjų ar nusidėjėlių, o tik nuo to, ant kurio nusileido Dvasia ir apie kurį pasakyta: „tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33). Šventasis Augustinas pridūrė: „krikštijant Petrui, krikštija pats Kristus, krikštijant Pauliui, krikštija pats Kristus, krikštijant net ir Judui, krikštija pats Kristus“.

Popiežius Pranciškus birželio 8-osios audiencijoje Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui pritarė Kongregacijos parengtiems atsakymams „Responsum“ ir nurodė juos paskelbti. Dokumentą birželio 24 dieną pasirašė kardinolas Luis Ladaria SJ, prefektas, ir arkivyskupas Giacomo Morandi, sekretorius.

(Vatican News)

Duonos padauginimas ir trys kontrastai. XVIII-A eil.sekmadienis

Pamokslai

Duonos padauginimo stebuklas, apie kurį pasakoja šio sekmadienio evangelijos skaitinys, Biblijoje minimas 6 kartus, nors evangelijų tėra 4. Šis įvykis buvo paliudytas 5000 vyrų, o su jais buvo nemažai moterų ir vaikų, maždaug 20-30 000 žmonių.

Tarp kitų Jėzaus stebuklų duonos padauginimas yra vienas iš svarbiausių, centrinių, kuris paaiškina ne tik Dievo norus, bet ir žmogaus egzistencinę būklę, todėl kas nesupranta šio įvykio, tas nesupranta ir viso Jėzaus mokslo, krikščionybės. Savo esme tai toks aiškus įvykis, kuris nereikalauja paaiškinimo. Bet visgi kai kuriuos dalykus verta aptarti plačiau. Šis įvykis padarė didelį įspūdį ne tik Jėzaus mokiniams, bet ir Izraelio tautai; jo „reitingai“ dėl to smarkiai pakilo ir tauta pasišovė paskelbti Jėzų savo karaliumi.

Būtina atkreipti dėmesį į tame pasakojime pateiktus kontrastus, priešingybes. Duonos padauginimo stebuklas atpasakojamas iš karto po Jono Krikštytojo žūties paminėjimo. Jauna šokėja ant padėklo neša savo intrigantei motinai nukirsdintą Jono galvą. Štai ką mums duoda, ką gali pasiūlyti šis pasaulis, jo valdovai ir šis gyvenimas – mirtį, ir dar šokio žingsneliu ir ant jaunystės rankų. Ironizuojant, galima teigti (mokslas įrodė), kad statistiškai vienam žmogui tenka viena mirtis. Tuo tarpu Jėzus liepia apaštalams išdalinti žmonėms padaugintą duoną – gyvybės simbolį. Tai Dievui šlovė, kad žmogus gyvena, jo valia, kad visi jam gyventų. Padaugintos duonos įvykis apreiškia Jėzaus misijos esmę, jo troškimą: mus gydyti, gelbėti ir apdovanoti gyvenimu.

Antrasis evangelijos skaitinyje parodytas kontrastas – duonos padauginimas įvyksta dykumoje. Tai vieta, kuri yra nesuderinama su gyvybe, čia beprasmiška ieškoti duonos. Dykuma yra mirties ir demonų vieta. Jėzus dykumoje dalina žmonėms duoną – tai neatsitiktinė aplinkybė, nes Dievas nori per tai pranešti, ką galvoja apie mūsų gyvenimą. Šiuo metu mes esame toli nuo Dievo, ištremtieji, netekę Dievo ir jo dovanų, o mums beliko toks gyvenimas, kuris, palyginus su Rojumi, labiau primena dykumą. Mes netekome pilno, tobulo gyvenimo, mums beliko kažkokie trupinėliai ar šukės. Nors pasitaiko ir dabar nemažai gėrio trupinių, tačiau tai nėra Rojus ir pilnatvė. Kažkas  nuostabaus, kad kelionėje per pasaulio dykumą atsiveria dosnioji Dievo ranka, kuri duoda gyvybę.

Akivaizdu, kad duonos padauginimo įvykiu Jėzus vedė savo mokinius į Eucharistijos paslaptį, kuomet jiems apreiškė Save, savo Kūną bei Kraują kaip dangiškąją Duoną, gyvybės šaltinį. Eucharistijos dovana toliau įgyvendina žemiškojo pasaulio dykumoje esančių minių maitinimo įvykį.

Trečias kontrastas ar gal net nesusipratimas, žmogiškai žvelgiant, – tai Jėzaus paliepimas apaštalams daryti tai, ko jie nesugeba: „Jūs jiems duokite duonos“ (duokite, ko neturite, ir darykite, ko nesugebate). Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvelės apaštalų rankose turi pamaitinti tūkstantines minias. Tai tampa įmanoma tik todėl, jog apaštalai paliepti dalino, o Jėzus daugino, t.y. Jėzus pasiliko apaštalų tarnystėje, kunigystės sakramente, kai žmogiškas nesugebėjimas užleidžia vietą Dievo veikimui ir visagalybei. Toji nuostaba aplanko mus ir dabar: ar gali žmogus atleisti nuodėmes, perkeisti duoną į Švč. Sakramentą, teikti sakramentus, nuvesti į išganymą sielas? Žmogus negali, bet Kristus kunigystės sakramente gali. Tokį tad paradoksą išgyvename kunigystės atžvilgiu.

Kristus davė mums dangišką duoną, kurią turime nuolat priimti: Bažnyčia įsako nors kartą metuose priimti šv. Komuniją, o ypač mirties akivaizdoje kaip Vijatiką – kelionės maistą. Statistika liūdna. Miestuose vos 20 procentų laidojamų katalikų būna aprūpinti šv. sakramentais, daugumas miršta tarsi evangelijos, Kristaus, Bažnyčios nebūtų. Jų kelionė pas Dievą tapo komplikuota ar net užkardyta.

Trokškime gero sau ir savo artimiesiems, ypač tada, kai pasaulis nieko gero nebegali duoti tik mirtį. Išganytojas tiesia mums savo rankas ir duoda duonos, kuri neša amžiną gyvybę ir gyvenimą.