Ko bijoti ir ko ne. XII-A eilinis sekmadienis

Baimės nereikia mokytis, jos išmokstame savaime. Mums pažįstama visa paletė baimės atspalvių –  nuogąstavimas, nerimas, išsigandimas ir t.t.  Vienokias baimes turi vaikai, kitokias jaunimas, dar kitokias suaugę ir vyresnio amžiaus žmonės. Ir pagrįstai, ir nepagrįstai, net iki beprotybės.

Evangelijoje neieškokime recepto beprotybei, nes kai kada bijoti, išsigąsti ir nerimauti reikia: „Bijokite, kas gali jūsų sielą nužudyti ir įmesti į pragarą”.  Ko natūraliai neturime – tai pagarbios Dievo baimės, kurios reikia mokytis ir kuri yra viena iš Šventosios Dvasios  dovanų. Bijoti Dievo labiau nei žmogaus, bijoti pragaro ir sunkios nuodėmės, bijoti savo gyvenimo beprasmybės ir sielos pigumo, bijoti prarasti dieviškąsias dorybes – tai dar ne visas sąrašas dalykų, kurie mums turėtų rūpėti.

Jėzaus pamokymuose randame dalykų, kurių jis draudžia bijoti. Vienas iš jų – turėti bedievišką baimę, kuri kyla iš netikėjimo. Tokią baimę reikia įveikti pasitikėjimu, jog Dievas žino kiekvieną pasaulio žvirblį ir galvos plaukų skaičių, jog jis pažįsta ir mane, jog jo Apvaizda vadovauja viskam, darbuojasi ir mano labui, jei tik pats sau nekliūdau.

Jėzus draudžia bijoti, kai reikia liudyti tikėjimą ir Dievą: jei išsiginsi manęs žmonių akivaizdoje, išsiginsiu tavęs savo Tėvo akivaizdoje. Savo Tėvą ir tiesą Jėzus liudijo drąsiai,  dėl to turėjo tiek priešų. Vienas vyskupas juokavo, kad kur tik apsilanko, visur jam siūlo tai kavos, tai arbatos, visi jam būna malonūs. Tuo tarpu dauguma atvejų Jėzaus pasirodymas ir kalbos baigdavosi konfliktais, užsipuolimais, grasinimais, pavojumi sveikatai ar gyvybei, kadangi užgaudavo tautos lyderių tuštybę  savo nepatogiomis kalbomis. Galima net paskaičiuoti statistiškai, jog trečdalis evangelijų tekstų yra konfliktų, neapykantos persmelktų. Kai kurie autoriai teigia, jog Jėzus turėjo neurotinę asmenybę, o biblija yra neapykantos pilna knyga. Čia derėtų pasakyti, jog apskritai žmogaus ir Dievo dialogas nebuvo sklandus, pilnas prieštaravimų ir įtampos, todėl žmogaus pykčiu ir neteisybėmis yra persmelkta ši knyga.

Bijome konfliktų, atmetimo, pajuokos, likti vieni, todėl stengiamės prisitaikyti prie daugumos. Be abejo, evangelija nėra receptas beprotybei, tačiau ji ragina būti tvirtais tiesoje ir tikėjime. Išpažinti tikėjimą visada buvo daugiau ar mažiau rizikinga. Buvo tarybiniai laikai, kai kalbėta į ausį, atėjo laikai, kai galime skelbti nuo stogų. Bet ir vėl vis labiau įsigali socliberalios ideologijos diktatas, kuomet kai kurias temas gvildenti yra tabu, draudžiama, norima užčiaupti, todėl skelbti lytinę orientaciją tapo oru, o liudyti tikėjimą gėdinga.

Covid19 epidemijos metu įsitikinau, kokie bailūs yra tikintys žmonės. Tikėjimo heroizmo apraiškų – vos vienas kitas. Baimės ir netikėjimo epidemija užvaldė ne tik pasauliečius. Net tiršta bailių, įsiteikėlių, karjeristų dvasininkų, kurie labiau rūpinasi žmonėms patikti, bet ne Dievui. Dabartinė bažnytinė aplinka yra nuodinga tikėjimo herojams. Anglų rašytojas ir konvertitas į katalikų tikėjimą Oscar Wild sakęs, jog Anglija yra vidutinybių rojus ir kilniųjų skaistykla. Parafrazuojant galima teigti, jog gali būti dar blogiau: kai šalis ir bažnytinė aplinka tampa rojumi menkystoms ir pragaru ant žemės teisiesiems.

Vienas komentaras apie “Ko bijoti ir ko ne. XII-A eilinis sekmadienis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *