Dienos archyvas: 2020-06-19

Metinė jėzaus Širdies šventė. Iš 2012 metų

Mūsų šalyje nemažai žmonių serga širdies ligomis. Pasitaiko, kad kai kuriems iš jų persodinama širdis. Girdime, kad ir kai kurie kūdikiai gimsta turėdami širdies ydų, o tai lemia nepakankamą organizmo aprūpinimą deguonimi, maisto medžiagomis, žmogus negali augti, darbuotis.

Sakoma, kad žmogus turi ir dvasinę širdį, kažkokį asmens centrą, tapatybę ir sąžinę. Vaizdžiai kalbant, susirgti gali ne tik kūniška, tačiau ir dvasinė širdis. Iš tos vidinės gelmės  plūsta blogos mintys, sumanymai, jausmai, troškimai ir ydos. Blogas moralinis kraujas cirkuliuoja žmogaus vidiniame pasaulyje, neleidžia jam augti ir bręsti. Maža to, moralinė anemija persiduoda ir į išorę, yra užkrečiama.

Kartą vienas solidaus amžiaus vyras su didele pagarba pasakojo apie savo tėvus. Nors teko patirti karą, tremtį, kolektyvizaciją ir kitokias negandas, niekada negirdėjo tėvų murmant, koneveikiant, besidalinančius savo vargais ir nepasitenkinimais. „Vaikai, pasimelskime ir dirbkime“ – toks buvo paprasto valstiečio tėvo komentaras visų vargų akivaizdoje. Jie neužkrėtė vaikų depresija, sugebėjo „užnuodytą kraują“ apvalyti savo širdyje. Gal todėl savižudybės buvo išimtinai retos? Juk dabar dažnas net nesusimąsto, ką kalba, kokią blogų žinių „radiaciją“ paskleidžia visuomenėje.

Žmogaus širdies paslaptis: jis gali būti be galo geras, bet gali būti visiškai sugedęs. Kas įtakoja šį esminį vidinį virsmą? Gal įmanoma ir moralinės širdies transplantacija?

Atsakymą į šį klausimą pateikia Jėzaus Kristaus širdis, kuri yra visokio gėrio, malonės šaltinis, užuovėja geriesiems ir išganymo vartai klystantiems. Katalikų dvasingume yra gerbiama, kontempliuojama Švč.Jėzaus Širdis, kurio idealas, siekinys yra išreiškiamas maldos žodžiais: „Jėzau, padaryk mano širdį panašią į savo širdį“.

Į meilę atsiliepti meile – tokia yra krikščioniškojo dvasingumo prasmė. Išgirsta ir priimta Dievo meilė ima keisti ir žmogaus širdį, gali būti perduodama ir plisti. Savo esme katalikiškoji civilizacija buvo ne tiek daiktų ir dalykų, kiek Jėzaus perkeistų širdžių vienybė ir visuma.

Netikėtas popiežiaus emerito Benedikto XVI išvykimas iš Vatikano

Ankstų ketvirtadienio rytą popiežius emeritas Benediktas XVI išskrido į Vokietiją. Tai pirmoji jo kelionė į užsienį po pasitraukimo iš popiežiaus pareigų nuo 2013 metų. Kelionės tikslas – aplankyti sunkiai sergantį vyresnįjį brolį kanauninką Georgą, kuriam sukako 96 metai.

Popiežių Miuncheno oro uoste pasitiko Ratizbonos ordinaras vysk. Rudolfas Voderholzer. Prieš palikdamas oro uostą jis palaimino dviejų savaičių amžiaus kūdikį Konstantiną ir išvyko poilsio į seminariją. Pavakare atvyko į savo brolio namus, kuriuose ketina budėti prie sergančio brolio.

Popiežių emeritą lydi asmeninis sekretorius arkiv. Georg Gänswein, gydytojas ir med.sesuo bei Vatikano policijos komendanto pavaduotojas. Brolio namuose Benediktas XVI ketina būti tiek, kiek reikės, todėl aiškios grįžimo datos nenurodyta, o prieš vizitą jį aplankė pareigas einantis popiežius Pranciškus.

Popiežius emeritas nori būti arti savo brolio sunkią akimirką. Su juo jis buvo pašventintas į kunigus kartu 1951 m. birželio 29 d.

Išganytųjų daugėja. Žano Raspailo mirtis

Andegavenijos kunigaištis Ludvikas Alfonsas Burbonas,Prancūzijos sosto paveldėtojas kaip Ludvikas XX, atsisveikino su didžiu prancūzų rašytoju ir pranašu Žanu Raspailu. Velionis sulaukė 95 metų, aprūpintas šv. sakramentais mirė birželio 13 d Paryžiaus priemesčio ligoninėje Henry-Dunant.

Šis nuostabus žmogus buvo įsitikinęs tradicinis katalikas, monarchijos ir katalikiškos visuomenės gynėjas, politiškai nekorektiškas kalbėtojas, kuris dar 1973 m. savo knygoje „Šventujų lageris” išpranašavo masinį musulmonų antplūdį į Europą. Gal todėl jis vadinamas „mūsų laikų pranašu”.

Kelis dešimtmečius buvo vienas iš pagrindinių iniciatorių, kurie kasmet organizuodavo senojo rito šv. Mišias už karalių Liudviką XVI. Ir jo paties laidotuvės įvyko tradiciniu būdu, aukojant šv. Pijaus V aprobuotas Amžinąsias Mišias.

https://en.wikipedia.org/wiki/Jean_Raspail