„Viešpats Jėzus nori įsteigti pasaulyje maldingumą į mano Nekalčiausiąją Širdį. Tiems, kurie jį priimas, pažadu išganymą. Jų sielos bus labai brangios Dievui tarsi gėlės, kuriomis puošiu Jo sostą“. Tuomet Dievo Motina išskėtė ranka sir antrą kartą suteikė mums tos nuostabios šviesos spindulį. Prie dešinės Dievo Motinos rankos buvo erškėčiais apjuosta širdis, kurių spygliai smigo į ją. Regėtojai suprato, jog tai buvo Marijos Nekalčiausioji Širdis, niekinama žmonijos nuodėmių, už kurias ji norėjo atsilyginti. Tokį apsireiškimo Fatimoje pasakojimą perduoda Antonio Borelli, knygos Fatima – tragedijos ar vilties žinia? autorius.

Tai buvo antrojo Marijos pasirodymo Lucijai, Hiancintai ir Pranciškui pasakojimas, kuriame Dievo Motina kviečia praktikuoti maldingumą į jos Nekalčiausiąją Širdį.

Dar gerokai prieš Fatimos apsireiškimą apie Marijos Širdį kalbėjo šv. Jonas Eudesas (1601-1680), Jėzaus ir Marijos Širdžių vienuolijos steigėjas, išplatinęs maldingumą Europoje. Popiežius Pijus VII (miręs 1878) leido Nekaltosios Marijos Širdies šventę eilėje vienuolijų ir vyskupijų.

II Pasaulinio Karo metu 1942 spalio 31 popiežius Pijus XII pavedė Bažnyčią ir visą žmoniją Nekalčiausiajai Širdžiai, 1944 kovo 4 nustatė šventę visoje Bažnyčioje. Pradžioje ji buvo švenčiame rugpjūčio 22 d., baigiant Dangun Paėmimo iškilmės oktavą, vėliau ši šventė perkelta į pirmąjį šeštadienį po Devintinių oktavos.