Mėnesio archyvas: sausio 2014

Karo prieš vyrą ir tėvą padariniai

seima

Dr. Stephenas Baskerville, Londono ekonomikos mokyklos ir Patricko Henry koledžo profesorius, knygos „Taken Into Custody: The War Against Fathers, Marriage, and the Family” („Sulaikytasis: karas prieš tėvus, santuoką ir šeimą“) autorius teigia, kad valstybė ir feminizmas griauna vyro ir tėvo autoritetą, jo teises ir paneigia jo išskirtinę padėtį, svarbą šeimos gyvenime ir vaikų auklėjime.

Pasak jo, šiadien įsivyravo prieš vyrus nukreiptas režimas, kuris juos gasdina, verčia nevesti ir nepradėti šeimos, nes dabartinės sąlygos gali nuvesti juos į dideles netektis: į vaikų, nuosavybės atėmimą ir įkalinimą. Skyrybų teismams kaip taisyklė vadovauja moterys, kurios gina tik moteris, bet ne vyrus, apiplešia juos ir kriminalizuoja.

Tariamai blogai besielgiantys tėvai yra išviešinami ir yra baudžiami, tačiau iš tiesų dažnai yra apšmeižiami, kad būtų galima daryti skyrybas ir palengvinti betėvystę: suklastoti kaltinimai „smurtu šeimoje“ ir vaikų išnaudojimu, vaikų išlaikymo išlaidų gestapas, kuris motinoms moka už skyrybas, o tėvus verčia susimokėti už pavogtus savo vaikus. Rezultatas – dar labiau marginalizuoti tėvai, skatinamos skyrybos ir vaikų gimdymas nesusituokus.

Šiandien tėvas yra viena iš silpniausių grandžių šeimoje ir be susaistančių santuokos ryšių jis lengvai atkrenta. Santuoka egzistuoja tam, kad su šeima susietų tėvą. Tačiau kaip santuoka sukuria tėvystę, taip skyrybos sąmoningai ją sugriauna.

Iš iširusios santuokos atsiranda plačiai paplitusi betėvystė, visos probelmos prasideda nuo betėvystės. Amerikos didmiesčiuose, senųjų Amerikos gyventojų rezervatuose, šiaurinėje Anglijoje, Paryžiaus priemiesčiuose, Afrikoje – visur skurdūs, nuo nusikalstamumo kenčiantys ir narkotikais užkrėsti matriarchatai. Betėvystė, o ne skurdas ar rasė veda į socialinę patologiją tarp jaunų žmonių. Be tėviško autoriteto paaugliai auga be kontrolės ir visuomenė grimzta į chaosą. Skyrybos sukelia visuomenės ligas, kurios paaiškina beveik visas valstybės vidaus išlaidas ir prie bankroto veda ekonomiką.

Pasak dr. Baskerville, visa tai galima pataisyti. Su vyriška drąsa pripažystant nemalonią tiesą dėl santuokos ir santykių tarp lyčių iškaipymus.

Ką darai, vis atmink apie dangų ir pragarą

baznycia

Baisiausia krikrikščioniškojo mokymo tiesa – amžino pragaro egzistavimas. Ši tiesa yra aiškiai išreikšta Biblijoje, Bažnyčios Tėvų, šventųjų ir katekizmo mokyme, tačiau šiandien dažnai yra nutylima, ignoruojama, iškraipoma.

Amžinas užkietėjusių nusidėjėlių pasmerkimas yra neišvengiamas dėl absoliučiai teisingo Jėzaus Kristaus nuosprendžio, dėl Dievo šventos rūstybės pasireiškimo nesitaisančių piktadarių atžvilgiu. Žinoma, Bažnyčia nenurodo konkrečių asmenų, kurie pateko į pragarą, tik skelbia tuos, kurie tikrai pateko į dangų, t.y. šventuosius.

Nors Dievas yra geras ir gailestingas, tačiau ir teisingas. Iš tikrųjų, tai ne tik Dievas pasmerkia pragarui sunkius nusidėjelius, tačiau jie patys save, norėdami pasilikti blogyje, pragare, atmesdami Dievo meilę danguje. Dievas gerbia žmogaus galutinį asisprendimą.

Dievas bjaurisi nuodėme ir ją darančiais. Tai aiškiai išreikšta daugelyje Bibilijos vietų, ypač 5 psalmėje: „Juk tu esi Dievas, kuris nekenčia to, kas nedora; pikta pas tave nevieši. Kas puikuojasi, negali iškęsti tavo žvilgsnio; tu neapkenti visų nedorėlių. Melagiams tu leidi pražūti; VIEŠPATS bjaurisi žudikais ir išdavikais”.

Pragaras nėra tuščias, į jį patenka ne tik didžiausi žmonijos nusikaltėliai, bet ir kiekvienas, kuris miršta sunkioje nuodėmėje. Jėzaus mokymas byloja, kad pragaras nėra tuščias: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13).

Tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčios šventieji pergyveno dėl sielos išganymo, dėjo dideles pastangas šventumui siekti, liudijo, kad daugumas žmonių neatsakingai vertina savo gyvenimą ir pragaro tikrovę.

„Kokia daugybė nelaimingų sielų pražūva” (šv.Filipas Neri);

„Taip, tikrai daug žmonių bus pasmerkti” (šv. Benediktas Juozas Labre);

„Kiek daug sielų praranda dangų ir eina į pragarą!” (šv. Pranciškus Ksaveras – jėzuitas!);

„Pasmerktųjų skaičius yra nesuskaičiuojamas” (šv. Veronika Giulani);

„Didžioji dalis žmonių pasirenka pasmerkimą, bet ne visagalio Dievo meilę” (šv.Alfonsas Liguori).

Amžina kančios bausmė laukia visų, kurie sąmoningai ir užsispyrusiai pasiliks bent vienoje sunkioje nuodėmėje ir su ja mirs. Čia nebus galima pasiteisinti, jog esu statistinis žmogus, gyvenu kaip visi, kad prieš santuoką mylėjausi su sužadėtine kaip visi, gyvenau susidėjęs, naudojau horoskopus, vaikščiojau pas būrėjas, nelankiau sekmadienį Mišių ir dirbau, kasdien nesimeldžiu kaip visi, kad parapijos bažnyčia yra apleista, nes visiems nerūpi, kad mano vaikai yra „šiuolaikiški” kaip visų ir t.t.

Vienas buvęs ateistas pasakojo, kad sunkiai sirgdamas ligoninės palatoje gyveno su pamaldžiu žmogumi, kurio liudijimo dėka atsivertė. Jis papasakojo apie Dievą, dangų ir pragarą. Mažumėlę sustiprėjęs nuėjo į ligoninės koplyčią ir ten atliko viso gyvenimo išpažintį, priėmė Komuniją. Jį aplankiusiems savo artimiesiems jis priekaištavo, kad jie visiškai nesirūpino jo sielos amžinybe, nekalbino, nesiūlė šv.Sakramentų, pasimelsti, grįžti prie Dievo: „Ir kaip jie galėjo taip abejingai žvelgti į mano sielos pražūtį, nė žodelio apie amžinybę. Kur jų meilė ir užuojauta, kaip galima taip su savo šeimos nariu elgtis?”.

Klebonai mažai stengiasi, kalba ir pyksta ant parapijiečių, todėl daugumas miršta atitolę nuo Dievo, be paskutiniųjų sakramentų, ir jų nuodėmingas gyvenimas baigiasi amžinu pragaru. Kadaise tik ką tapęs vienos parapijos klebonu išsigandau radęs lovos ligonius, kurie kunigo nematė 5, 10, net 15 metų… Dabar gi klebonai laidoja visus pakaruoklius ir rinktinius nusidėjelius, be jokio atžvilgio, su varpais ir saldžiom pasakom apie kvailą gailestingumą. Paskui pražūvančias sielas į peklą keliaus ir tokie klebonai, ir abejingi namiškiai.

Geriau skyrybos negu žudynės

baznycia
Pasitaiko beviltiškų ir „nuodingų” santykių, reikalų ir situacijų, kuomet geriau vadovautis taisykle „geriau skyrybos, negu žudynės”. Tai galioja ir šeimai, ir bažnytinėms bendruomenėms, ir valstybėms, ir visuomenėms. Ekumenizmas ir vienybė neįmanomi neteisybės, įsisenėjusių konfliktų ir didelių skirtumų sąlygomis.
Tokios išvados priėjo ir rusų stačiatikių diakonas A.Kurajev, pasiūlęs susiskaldžiusiai ir susipriešinusiai Ukrainos visuomenei pasidalinti į autonomines sritis ir sukurti federaciją.
 

Aš nesu Pranciškaus…

Pamokslai

Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais pasireiškė nuomonių ir interesų skirtumai krikščionių tarpe. Tai liudija apaštalo Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams fragmentas: „Tarp jūsų esama kivirčų. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“. Argi Kristus padalytas?” (1, 11-13). Baigiant ekumenizmui pašvęstą savaitę įsitikiname, kad mažai kas ir pasikeitė. Krikščionių susivienijimo vienoje Bažnyčioje idėja įgyvendinama Danguje, bet ne žemėje.

Pasiklausius, ką stačiatikiai mano ir kalba apie katalikus, tampa akivaizdu, kad katalikai jiems yra per dideli eretikai. Pasiklausius, ką kalba ir kaip gyvena protestantai, darosi akivaizdu, kad jie yra per daug giliai įklimpę į įvairias erezijas, kad galėtų įvykti susivienijimas. Katalikų uoliausiai vykdomas ekumenizmas labiausiai įtakojo pačius katalikus, jų tarpe radosi didelių nukrypimų ir prieštaravimų.

Dabartinio popiežiaus svetimumas Benedikto XVI tradicinei minčiai ir paveldui verčia klausti, ar galima katalikybę remti vien popiežiaus subjektyvumu? Maža to, ypač kai popiežius šneka neautoritetingai ir jo atstovams paskui tenka aiškintis ir tikslinti jo teiginius. To paskutinių šimtmečių istorijoje nėra buvę. Nesenai du italų katalikų intelektualai atvirai pasakė: „popiežius Pranciškus mums nepatinka, tačiau nepaisant to mes esame  Katalikų Bažnyčios sūnūs” (Questo Papa non ci piace. Alessandro Gnocchi – Mario Palmaro. Il Foglio 9.10.2013).

Šv.Paulius supeikė „aš esu Kefo” idėją, kad nevalia apsiriboti siaura tikrove, sureikšminti vieną asmenį ar dabarties madas. Reikia drąsiai pasisąkyti už plačią perspektyvą, kurioje suprantamas teiginys „aš esu katalikas, priklausau Kristaus ir jo apaštalų Bažnyčiai, šv.Petro uolai, tveriančiai Romos Katalikų Bažnyčioje”, ir tai,  kas yra katalikybė, galima suprasti ne tik iš mokymo, tačiau ir iš istorinio, kultūrinio, liturginio, dvasingumo nuoseklumo. Būtent, tai ir yra tapatybės ir integralumo pagrindas. Paskutiniųjų dešimtmečių staigūs posūkiai privertė apie tai susimąstyti, iš kur ateiname ir kur einame, ir apsispręsti kas esame.

Aš nesu subjektyvaus Pranciškaus, nesu Sigito, nesu apskritai modernistinio sukirpimo jėzuitų gerbėjas. Jie man nepatinka, juos tenka toleruoti ir pakęsti, bandau išgyventi ir išsaugoti tikėjimą ir tokiomis sąlygomis. Stengiuosi išlikti krikščioniu Romos kataliku, atviru laikmečiui ir tam pačiam Pranciškui, ir stačiatikiams, ir liuteronams, atrasdamas trupinėlius tiesos ir gėrio, padedančius dar geriau suvokti ir vertinti katalikybę, kurioje šviečia Kristaus veidas ir apsireiškia jo buvimas bei malonė. 

Vyskupų ginčas su Tikėjimo Kongregacija

baznycia

Kardinolas Oscar Rodriguez Maradiaga viename savo interviu pasakęs, kad „pasaulis nėra juodas arba baltas”, kai vienas vokiečių žurnalistas paklausė jo nuomonės apie Tikėjimo Kongregacijos vadovo arkivyskupo Muller griežtą reakciją į vieno Vokietijos vyskupo viešus teiginius dėl leidimo priimti Komuniją išsiskyrusiems.

Arkiv.Muller kongregacijai vadovauja nuo 2012 m., kai į šias pareigas jį paskyrė pop. Benediktas XVI. Deja, bet šios kongregacijos reikšmė prie pop.Pranciškaus menksta. 2013 m. birželio 6 d. bendrojoje audiencijoje kalboje vienuolėms iš Pietų Amerikos pasakė, jog „gal būt kada nors padarysite kokią klaidą, ir tada gausite Tikėjimo Kongregacijos laišką dėl to, tačiau – nepergyvenkite”.

http://blogs.reuters.com/faithworld/2014/01/21/top-papal-ally-urges-vatican-doctrine-chief-muller-to-loosen-up/

http://rorate-caeli.blogspot.com/2013/06/pope-to-latin-american-religious-full.html

 

Ekumenizmas. Apie motiną ir pamotę

baznycia

Sausį jau ne vieneri metai vyksta maldų už krikščionių vienybę savaitė. Įvairiose denominacijose pasireiškiantis siekimas susivienyti vadinamas ekumenizmu.

Pradedant svarstyti ekumenizmo klausimą, privalu omenyje turėti šv.Jono evangelijos prologo žodžius, jog „šviesa šviečia tamsoje“. Nesenai atšventėme Kalėdas, kuriose dangiškos šviesos nužengimo į pasaulio tamsą motyvas yra stipriai išreikštas ir nepalieka vietos nepagrįstam optimizmui: žmonių širdyse ir visuomenėje dažnai vyrauja tamsa. Krikščionių susiskaldymas ir nuodėmės įrodo, jog tamsos šešėliai dengia ir atskirų asmenų, bendruomenių ir jų vadovų gyvenimo tikrovę.

Biblijoje daugeliu simbolių perteikiama vienos Bažnyčios idėja: „Tegul visi bus viena“ (J 17, 21-23). Apaštalas Paulius savo laiškuose išreiškia pirminės Bažnyčios siekį išsaugoti vienybę kaip konstitutyvinę Bažnyčios sąlygą, kadangi yra vienas Dievas, vienas šaltinis, vienas steigėjas, vienas pašaukimas ir vienas išsipildymas, vienas krikštas ir vienas išganymas. Nikėjos-Konstantinopolio visuotinis susirinkimas 381 m. į tikėjimo išpažinimo formulę įrašė Bažnyčios esminius požymius: viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė. Ir čia jos vienybė turi pasireikšti ir vidiniai, ir išoriškai, istoriškai, ir aktualiai. Kristus neįsteigė atskirų ir skirtingų „Bažnyčių“. Jei taip teigtume, akivaizdžiai nusikalstume atskleistam Dievo planui, jo valiai.

Deja, tikrovėje Bažnyčios globalinis susiskaldymas tęsiasi jau visą tūkstantmetį, todėl perspėjamai nuskamba jos steigėjo žodžiai: kiekviena susiskaldžiusi karalystė pasmerkta žlugti… (Plg. Mt 12, 25). Dažniausios bažnytinių skilimų priežastys yra erezijos, papiktinimai, vidiniai konfliktai, ypač hierarchų tarpe. Viso ko šaknis – asmeninė ir bendruomeninė nuodėmė, žmogiškas silpnumas, kuriais būdavo pažymėtos abi nesutariančios pusės. Vidinis, t.y. dvasinis ir doktrininis, susiskaldymas vadinamas erezija, o išorinis, administracinis–hierarchinis, socialinis susiskaldymas – schizma.

Bažnytiniai konfliktai neretai buvo įgavę siaubingus mastus. Galima būtų pateikti nesuskaičiuojamus pavyzdžius. Antai jau nuo III amžiaus tarp dviejų bažnytinių metropolijų Aleksandrijos ir Antiochijos ne vieną šimtmetį tęsėsi didelės įtampos, skelbiant vienas kitam anatemas, šūkaujant prakeiksmus ir keiksmažodžius. V am. p. Kr. Aleksandrijos arkivyskupas Kirilas nepagailėdavo stiprių epitetų, pvz. išvadindamas Antiochijos oponentus „šunimis ir atliekomis“. O ir pats dėl savo ūmaus ir valdingo charakterio amžininkų nebuvo mėgiamas, todėl jo mirtis buvo sutikta su ironija: „Pagaliau mirė šis pavojingas žmogus, kuris neturėjo draugų, tik sąjungininkus! Džiaugiasi gyvieji, rūpestis mirusiesiems…“.

Panaši retorika ėmė vykti tarp Romos ir Konstantinopolio, praeityje didžiausių bažnytinių centrų, kol 1054 m. buvo pasiektas konflikto apogėjus. Išsivadinę eretikais ir apsidalinę anatemomis abiejų bendruomenių ganytojai įvykdė didžiausią iki tol buvusį skylimą, kuris įgavo maskuojantį filioque doktrinos pavidalą. Praėjus tūkstančiui metų, XX am. antroje pusėje, abiejų bendruomenių vyskupai ir teologai priėjo išvados, kad neegzistuoja filioque problema. Vadinasi egzistavo išankstinių nusistatymų ir priešiškumo problema.

Po penkių šimtmečių augustijonų vienuolis kunigas Martynas Liuteris išsako tezes, už kurių slypėjo pagiežingas pasipiktinimas to meto Bažnyčios moraliniu nuosmukiu, hierarchiniu absoliutizmu ir piktnaudžiavimu religinėmis idėjomis galiai siekti. Vėliau jis pats ir jo pasekėjai darė tai, dėl ko piktinosi, ką smerkė, pavyzdžiui, ragino paleistuvavimui, idant būtų galima geriau patirti, kaip tikėjimas nugali nuodėmę: nusidėk, dar labiau tikėk, ir būsi išganytas. Pradžioje savo pobūdžiu maldingos idėjos tapo atviru teologiniu ir politiniu konfliktu, atvedusiu iki ginkluotos ir gyvybių pareikalavusios kovos ir prie Vakarų Bažnyčios schizmos, kuri labiausiai įgijo polemikos dėl nuteisinimo pavidalą. Žinoma, už to slypėjo ir politiniai to meto Europos didikų tikslai. Prieš kelis dešimtmečius abiejų bendruomenių teologai ir ganytojai pripažino, kad nuteisinimo teologija iš esmės sutampa, tačiau pasireiškė  blogas žmogaus traktavimas, nuodėmingumas, politinės intrigos.

Paskutinių dešimtmečių schizma Romos Katalikų Bažnyčioje buvo sąlygota Vatikano II Susirinkimo „dvasia“ vykdytos ‚reformos“, sukėlusios susipriešinimą liturginės tradicijos ir modernybės klausimu. Beatodairiškas ir įnirtingas tikinčiųjų ir kunigų prievartavimas, jų religinių jausmų įžeidimas, verčiant atsisakyti tradicinės liturgijos ir maldingumo, primetant desakralizuojančią „reformą“ sąlygojo protestą, kuris tapo naujo susiskaldymo reiškiniu. Pirma Jonas Paulius II, o paskui iš esmės Pop.Benediktas XVI pašalino doktrinines ir disciplinarines tradicijos diskriminavimo prielaidas ir perspėjo dėl vykdomos „trūkio hermeneutikos“. Kelia nuostabą tai, kad kas buvo nuspręsta galvoje, dar nėra priimta nariuose. Maža to, pasikeitus popiežiams, vėl padarytas staigus posakis, paneigtas Benedikto XVI tęstinumo principas. Kelia nuostabą tai, kad valdant Benediktui kard.Bergolio, dabartinis pop.Pranciškus, visiškai ignoravo jo potvarkius ir savo Mišiose rengdavo tango šokius. Jei dabartinis popiežius ignoravo buvusį, ar tai nėra prilaida schizmatiniam elgesiui?

Gausių istorinių pavyzdžių ir betarpiškos patirties pamokyti prieiname išvados, kad labiausiai nesiskaitoma su savaisiais ir artimiausiais, su savo vertybėmis. Keistai atrodo ekumeninės pamaldos, kur pasireiškia ne visada nuoširdaus draugiškumo perteklius, kai pačioje Bažnyčioje yra diskriminuojami, pavyzdžiui, katalikiškos tradicijos mylėtojai. Netgi atvirai reiškiamos svajonės, kad greičiau jie pereitų pas lefebristus… Paradoksalu, tačiau schizma kartais yra norima ir skatinama, yra paranki vykdyti interesus!

Nekyla abejonės, kad po šimto metų bus kviečiami taip vadinamųjų lefebristų atstovai bendrai maldai, bus rankų paspaudimai, nenuoširdžios šypsenos, „šviesos kelias“ Vilniaus gatvėmis ir pan. Ar reikia būti atskirtam nuo Bažnyčios, kad galėtumei būti priimtas draugiškai? Šaržuojant galima būtų pasiūlyti, kad šalia Šv.Rašto ir kitų svarbių tikėjimo knygų ant stalo turėtų būti ir Bažnyčios istorijos bei mandagumo vadovėliai …

Panašu, kad ekumenizmo idėją, kilusią protestantiškoje terpėje, paskutiniais dešimtmečiais labiausiai bandė įgyvendinti katalikai. Nei protestantų, nei stačiatikių bendruomenės netrykšta dideliu entuziazmu ir noru atsisakyti savo principų. Katalikų pastangos „susidraugauti“ lėmė, kad greičiau pati Katalikų Bažnyčia protestantėja ir liberalėja, negu protestantai artėja prie Katalikų Bažnyčios. Didžioji jų dalis toliau slysta individualizmo ir subjektyvizmo šlaitu, išduodami biblines ir tradicijos vertybes. Apie tai kalbėjo prieš kelis metus katalikybę priėmę trys anglikonų bendruomenės vyskupai, kurie tik pop.Benedikto eroje atrado palankų priėmimą ir aplinką. Pavyzdžiui, pažiūrėjus į ekumeninės Taize bendruomenės renginių lankytojus – didžioji dauguma yra katalikai. Protestantiškųjų bendruomenių atstovų ten yra tik nežymi dalis. Gaila, kad katalikiškas jaunimas tokiu būdu išbarsto savo ir taip jau susilpnėjusią katalikiškąją ir kultūrinę tapatybę.

Tapo akivaizdu, kad dar Vatikano II Susirinkimo laikais atsiradusi „vienybės įvairybėje“ idėja, plėtota dialoge su protestantiškomis bendruomenėmis, pasireiškė katalikiškosios tapatybės praradimu. „Unitas in pluraritate“ teiginys yra pilnas vidinių prieštaravimų. Pirmiausia loginis, jei abu dėmenis statytume greta kaip tos pačios vertės. Čia reikėtų išskirti du lygmenis: esmės ir formų. Tradicija, liturgija ir gyvenimo būdas ne tik išreiškia krikščionybės esminius principus, tačiau ir padeda išsaugoti ją. Nevalia šių dviejų elementų atskirti ir nuo tradicijos nuoseklumo. Tuo tarpu yra įsigalėjęs nihilizmas esmės ir jos tradicinio aiškinimo klausimu, pliuralizmo pagimdyta gausybė ir įvairybė veda į krikščionybės chaosą ir dekonstrukciją. Tapo aišku, kad sunku yra išlaikyti išorinę vienybę be vidinės, o vidinę vienybę be išorinės: pagrindiniai dalykai turi būti vienodi ir visiems bendri. Lotyniškosios ir bizantiškosios krikščionybės skylimas tai savu metu įrodė. Dideli skirtumai kenkia ne tik šeimoje.

Žinoma, yra idealioji vizija ir netobula tikrovė. Ekumenizmas – sunkiai išsprendžiama problema, kol Bažnyčią sudaro nusidėjėliai, kuriems netgi palanku turėti „UAB“ tipo „bažnyčią“. 100% krikščionies tikrovė, apie kurią nesenai postringavo vienas radijo kalbėtojas, šiame pasaulyje beveik neįmanoma, tačiau stengtis būtina. Akivaizdu, kad turi būti viena vienijimosi ašis, bendras tiesos vardiklis ir šventumo dvasia. Juo, be abejo, yra Kristus, jo mokslas ir jo įsteigtoji viena Bažnyčia, kurią Vatikano II Susirinkimas įvardijo ir nurodė: Kristaus Bažnyčia tveria Katalikų Bažnyčioje ir ji yra „mater et magistra omnium ecclesiarum“ (visų bažnyčių motina ir mokytoja). Jos pašaukimas yra prasmingas: atverti pasauliui dvasinę Dangaus perspektyvą, stiprinti ir auginti, padėti pažinti bei išmokyti jo vertybių. Deja, nusidėjėliai dažnai vertė ją pamote ir dresuotoja, nuo kurios pabėgti gundė nuoskaudos.

Susiskaldžiusi, vidiniai susipriešinusi ir menkai lojali krikščionių bendruomenė yra silpna ir nepajėgi išpildyti savo misijos. Taip atveriamas kelias ir islamo invazijai bei Vakarų civilizacijos vertybių nuosmukiui. Gal būt tai yra naudinga pavieniams socialiniams ir ideologiniams konkurentams, tačiau nenaudinga žmonijai, kuri gali džiaugtis Vakarų lotyniškosios civilizacijos pasiekimais, vertybėmis ir privalumais.

Ir pati krikščionių bendruomenė savo susiskaldymą priima kaip nuolat besitęsiančią nuodėmę ir šventvagystę, piktinančią visus geros valios žmones.

 

Dievo Avinėlis, kuris atmeta pasaulio nuodėmę. II eilinis sekmadienis

Pamokslai

Kartais tenka išgirsti klausimą, ką duoda tikėjimas, kam jis reikalingas?  Ar nėra svarbesnių dalykų gyvenime nei sekmadienis, malda, Šv.Raštas ir Jėzus? Kaip katalikų tikėjimas sprendžia konkrečius gyvenimo klausimus, pavyzdžiui, ekologines katastrofas, tarptautinius ir šeimų konfliktus, susvetimėjimą ir bendravimo kultūros nuosmūkį, demografines ir sveikatos bėdas, emigraciją, skurdą ir daugybę kitų sunkumų, kurie kaip lavina užgriuvo dabartinius laikus?

Pirmiausia, laikmečio sunkumai yra padarinys, o ne priežastis, gaisras, bet ne padegėjas. Kas sukelia tas problemas? Sakoma, kad tai visuomenė kalta, įstatymai, šeima, žiniasklaida… Kaltas kažkas. Galų gale, žvelgiant darvinistiniu ir markstiniu požiūriu, koks skirtumas, juk vyksta evoliucinė ir klasių kova, kurios rezultatas – laimi ir išlieka stipriausiosios, geriausiai prisitaikančios ir moralinių stabdžių nevaržomos žmogbeždžionės. Bet yra priešingai, ilgainiui žmogbeždžiones sunaikina jų daromas blogis.

Šv.Raštas pateikia  esminį atsakymą Jono Krikštytojo liudijimu: štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Jėzus stoja į akistatą su nusidedančiu žmogumi, jo nuodėme ir padariniais. Jėzaus krikšto ir jo veiklos vienas iš tikslų buvo parodyti nuodėmę ir ją įveikti kaip visų blogybių priežastį. To dabartinių laikų žmogus nenori girdėti. 

Nesenai dvi valandas klausiau vieno žmogaus pasakojimo, kokios kančios ir absurdai jį aplankė, bet neišgirdau nei vienos įvardintos asmeninės nuodėmės ir ydos, kurios ir buvo tų tragedijų priežastimi: puikybė, neapykanta, kvailumas, skubėjimas, maldingumo trūkumas, Dievo įsakymų sistematiškas pažeidinėjimas.

Nesuprastume Jėzaus Kristaus misijos, jei atmestume Senojo Testamento ir jo paties atneštąjį moralinį mokymą, kur aiškiai yra parodoma, kas yra nuodėmė, ir kad tikėjimu, krikštu, nuolatiniu atsivertimu ir dorybėmis yra atmetamas nuodėmingas gyvenimas.

Nuodėmės pūvinys įsimetė į biblinę moralę iškraipiusių protestantų mokymą, nemažai katalikų patraukė tou pačiu keliu. Pasaulis garbina velnią, o niekina Dievą, šlovina nuodėmę ir niekšus, o persekioja dorybę ir teisiuosius. Nieko naujo. Taip buvo iki krikščionybės, taip yra ne krikščionybėje, tokiu požiūriu ir gadinama krikščionybė.

Nepatinka man lietuviškas vertimas. Lotyniškas tekstas kalba apie „tollit peccata“, kur „tollit“ gali reikšti „nešti”, „pašalinti”, „atmesti“: „Štai Dievo avinėlis, štai tasai, kuris atmeta pasaulio nuodėmę“. Angliškame tekste yra kitokia prasmė nei lietuviškame. Štai čia ir visa žmogaus ir visuomenės gyvenimo istorijos esmė: atmeta nuodėmę ar neatmeta, gyvena pagal nuodėmę ar ne?

Lietuviškojo teksto „nuodėmių naikinimo“ prasmė nelabai tiksli ir logiška. Nuodėmė nėra būtis, kurią būtų galima naikinti, tai būties trūkumas, todėl nelogiška manyti, jog galima tuštinti tuščią. Kita vertus, už nuodėmės visada stovi protingas ir laisvas asmuo: puolęs angelas arba žmogus, kurie nuodėmę priima ir ją vykdo. Atsivertimas ir Krikštas reiškia atmesti velnią, jo pagundas ir jo kūrinį – nuodėmę.

Ką mums duoda tikėjimas, malda, sakramentų ir dorybių praktikavimas? Nuodėmės suvokimą ir galimybę ją atmesti iš pašaknų. Ir atvirkščiai, tolstant nuo tikėjimo pamaži prarandama sąžinė, sveikas protas, gėrio ir blogio suvokimas, tiesos ir meilės patirtis, Šventosios Dvasios ir malonės veikimas. Taigi, tikėjimas padeda spręsti blogio klausimą ir išsaugoti gėrį, nors kartais ir atrodo, kad be tikėjimo galima laimėti trumpose distancijose. Tačiau vargu ar ilgose.

Ekumenizmo grimasos. Ką iš tiesų apie katalikus mano stačiatikiai

baznycia

Graikų laikraštyje „ORTHODOX PRESS” 2007 m. vasarą buvo išspsausdinti Graikijos Pirėjos metropolito Serafimo pasisakymai apie Syroso salos „papistų“ vyskupą:

„Jūs nesate bažnyčia – jūs esate eretikai. Papistai yra atsakingi už žmonių ir Dievo žudymą“.

Syros salos papistų vyskupas laikraščiui „ORTHODOX PRESS” nusiuntė savo atsaką į minėtus teiginius.

„2007 m. liepos 25 d.

Gerbiamam ponui Serafimui, Piraeus metropolitui

Garbingasis Broli,

Su dideliu skausmu perskaičiau „Orthodox Press” birželio 6 d. laikraštį, apie ekumenizma ir papistus, t.y. Katalikų Bažnyčią. Minėtas laikraštis ypač pasižymėjo savo ekstremaliais pasisakymais ir kritika Graikų bažnyčios hierarchų, šv.sinodo atžvilgiu. Šiam laikrasčiui svetimi žodžiai, jog „Dvasia paskiria vyskupus tarnauti Viešpaties Bažnyčiai, kuri yra gaivinama jo Krauju“  (Apd 20:28). Maža to, minėtas laikraštis skatina ekstremalią laikyseną ir kitų krikščioniškų Bažnyčių, ypač Katalikų Bažnyčios, atžvilgiu.

Bet tai yra pirmas kartas, kiek mano atmintis siekia (visgi esu 20 metų vyresnis už jus), kad kada nors būčiau skaitęs kurio nors stačiatikių vyskupo tokius priešiškus žodžius Katalikų Bažnyčios atžvilgiu, būtent, „Papistai padėjo pamatas ateizmui“.

Mano garbingasis broli, man tolimas yra priešiškumas. Leisk man su didele meile išsakyti savo brolišką nuomonę.

1. Pastebėk, garbingasai, kad Jėzus paliko įsakymą jo mokiniams būti „viena“, kadangi jis yra viena su Tėvu (Jn 17:1). Deja, mes, jo mokiniai, nesame „viena“. Tai, kas atsitiko praeityje, aš asmeniškai nejaučiu jokios atsakomybės, ir nemanau, kad jūs ar kas kitas šiais laikais yra atsakingas. Bet kaip krikščionis ir Bažnyčios vyskupas jaučiu atsakomybę už šiandieną ir ateitį, todėl stengiuosi dėl krikščionių vienybės. Tai nėra vien mano asmeninis pasirinkimas, tačiau Viešpaties man uždėtas įpareigojimas. Mūsų pastangose dėl vienybės yra būtina meilė. Kaip vyskupas aš jau 33 metus tarnauju Bažnyčiai; niekada nenustojau kalbėjęs savo tikintiesiems, jog nepateisnu meilės nepaisymo, net tada, kai yra ginama Tiesa.

2. Aš giliai pergyvenu, kad krikščionių vienybės pastangose didžiausias sunkumas yra draugiškumo trūkumas. Jūsų laiškas patvirtino mano nuomonę. Turime pripažinti, kad krikščionys nėra gerai nusistatę vieni kitų atžvilgiu. Draugiškumo trūkumas ir praeityje, ir dabartyje įtakojo išankstinį nusistatymą vieni kitiems. Tai ką jūs parašėte apie Katalikų Bažnyčią, neatitinka jos mokymo ir skatina nepakantumą.

Turėjote žinoti apie gerus santykius, kurie yra nusistovėję tarp stačiatikių ir katalikų Syroso saloje. Tai nėra mano ar jūsų pasiekimas, bet tai yra vaisius draugiškumo, kuris yra Syros saloje. Mes vyskupai turime duoti savo tikintiesiems meilės ir pagarbos pavyzdį. Pusė mūsų šeimų yra mišrios. Bėda ganytojams, kurie skatina fanatizmą! Mūsų šeimos galėtų pamesti meilę ir pasekti fanatizmu. Tik draugiškumas gali nugalėti išankstinius nusistatymus ir sukurti vienybę.

3. Labiausia nuliūdino jūsų laiške faktas, kad jūs kėsinatės į Graikų Bažnyčios hierarchijos vienybę. Jūsų laiško turinys yra visiškai priešingas Jo Šventenybės Atėnų ir visos Graikijos arkivyskupo Christodoulos teiginiams. Jis jus konsekravo vyskupu. Aš turiu visus Jo Šventenybės kreipimusis ir pasisakymus, kuriuos jis pasakė lankydamasis Romoje praėjusį gruodį. Palyginęs Jo Šventenybės ir jūsų tekstus stebiuosi, nes teigti, kad Katalikų Bažnyčia yra erezija nėra vien atskira nuomonė, tačiau teiginys, jog ji atsitraukė nuo tikėjimo.

5. Ir pabaigai, jūsų laiškas buvo išspausdintas tuo metu, kai Jo Šventenybė yra sunkios ligos patale ligoninėje. Tikiu, kad jis nebūtų leidęs tokio laiško publikuoti.

Gerbiamas broli, gal būt jus nuliūdinau, tačiau parašiau su didele meile Bažnyčiai.

Priimki, prašau, mano broliškus sveikinimus ir vaisingos sielovados Piraeus vyskupijoje palinkėjimus.

†Franciscus, Syros, Thera ir Crete salų katalikų vyskupas”.

 

 

O štai čia minėto metroplito atsakymas (vertimas nėra pilnas)

„Piraeus, 2007 m. spalio 25 d.

Eminencijai Syros vyskupui Franciscus Papamanolis,

Jūsų Eminencija,

Gavau jūsų laišką tuo metu,kai metropolijos kurija buvo uždaryta, todėl atsiprašau už pavėlavimą, prašau man atleisti.

Kadangi aš tikrai jus myliu, kaip kiekvieną kitą žmogų, rašau su dideliu nusižeminimu Jėzaus Kristaus, Bažnyčios tikrojo paveikslo, akivaizdoje, neturėdamas noro pasiteisinti dėl dalykų, dėl kurių mane sukritikavote. Tai nėra mano, bet neregimosios Dievo Bažnyčios pozicija, kuri, pagaliau, buvo perteikta ant popieriaus visos Graikų stačiatikių unijos, kurią labai klysdamas jūs apibūdinote kaip „ekstremistinę“, kai iš tikrųjų ji priklauso Vienai, Šventai, Nedalomai, Visuotinei ir apštalinei Bažnyčiai, dogmatizuotai ir paskelbtai jau 20 amžių, ir kurioje, kas yra savaime suprantama,: ” Dvasia paskiria vyskupus tarnauti Viešpaties Bažnyčiai, kuri yra gaivinama jo Krauju“  (Apd 20:28). Nuo jos jūs jau 1000 metų esate atsiskyrę kaip religinė grupė, prarasdami istorinį nuoseklumą, Gyvojo Dievo malonę, ir nuo schizmos pereidami į ereziją, iškraipydami įsikūnijusio Dievo Sūnaus mokymą žodžiais ir darbais, sukurdami puolusio pasaulio struktūras ir autoritetus , dėl kurio Dievo Sūnus ir Žodis pasiaukojo Kryžiaus auka ir nekalčiausiu krauju.

Suprantama, kad „seseriškų bažnyčių” ir „bendrumo“ teorijos, kurias jūs pristatėte kitame savo laiške, ir „Petro dogma”, kurią jūs religinė bendruomenė paskelbė enciklika „Dominus Christ”, yra niekaip nesuderinami su nedalomosios apaštalų bažnyčios, ekumeninių tėvų ir septynių ekumeninių susirinkimų nutarimais.

Žinoma, jūs negalite priimti nedalomosios Bažnyčios, nuo kurios jūs, eretiška veidmainiškoji religinė bendrija, atsiskyrėte. Aš negaliu sekti jūsų veidmainyste ir su broliška meile pasakyti, kad esate „Dievo Bažnyčios vyskupas“. Jūs pats save taip apibrėžėte, nors tiesa yra kitokia, kurią jūs slepiate nuo savo bendruomenės, būtent, jūsų bendruomenė yra schizmoje ir erezijoje.

Meilė be tiesos netenka savo prasmės, todėl jūsų pasakymas „niekada nenustojau kalbėjęs savo tikintiesiems, jog nepateisinu meilės nepaisymo, net tada, kai yra ginama Tiesa“ yra visiškas nesusipratimas, nes jei tikrai yra mylima tiesa, tuomet negalima laikyti kito klaidos būklėje, leisti jam tikėti klaidingais dalykais.

Visą tūkstantmetį mes turėjome bendrą tikėjimą, Eucharistiją, į Dievą nukreiptą dvasingumą ir askezę, ekumeninius susirinkimus ir pentarchiją kaip bendrą autoritetą. Bet kas atsitiko, kad viskas pasisuko kitaip?

Kas iš to, kad jūs 33 metus buvote jūsų religinės bendruomenės vyskupas? Kas iš to, kad jau tūkstantį metų esate su savo teiginiais apie senosios Romos primato jurisdikciją, jo neklaidingumą, skaistyklą, indulgencijas, nuopelnų lobyną, Nekaltąjį pradėjimą ir t.t., kas iš tikrųjų neegzistuoja? Juk pirmasis apaštalų ir presbiterių susirinkimas Jeruzalėje vyko vadovaujamas ne dieviškojo apaštalo Petro, kaip jūs teigiate (Apd 15:22)? Kodėl septyni ekumeniniai susirinkimai rinkosi Rytuose vienybėje su tada Senosios Romos stačiatikių vyskupu? Kodėl 28-asis ketvirtojo ekumeninio susirinkimo kanonas apie nedalomą bažnyčią nustatė vienodą garbę tarp Senosios Romos ir Naujosios Romos (Konstantinopolio) sostų? Kur visa tai prapuolė?

Ir ką jūs galite atsakyti prie Viešpatį Jėzų, Bažnyčios statytoją, apie žmones, kuriuos žudė jūsų erezija (šventoji inkvizicija, šventieji karai, kryžiaus žygiai) dėl menamo tikėjimo grynumo, kai jūs neatskyrėte savo teiginių nuo šitų nusikaltimų, tačiau skelbdami laisvę ir meilę, jūs niekinote Dievo Sūnų, kuris buvo nukryžiuotas. Pagaliau, jūs beatifikavote kardinolą Augustine Stepinac iš Zagrebo, Koratijos, kuris bendradarbiavo su fašistais ir vienam jų adeptui Ante Pevelic Vatikanas padėjo pabėgti į Lotynų Ameriką. Ant jų krenta nužudytų 800 000 serbų stačiatikių kraujas. Jei šios šaltakraujiškos žudynės buvo pripažintos „palaimintomis“, tuomet toks jūsų „Dievas“ mums yra nereikalingas, mūsų nedomina.

Jus įžeidė mano teiginys, kad „papizmas veda į ateizmą“. Tai iš pradžių veda į protestantizmą, o tada į ateizmą. Jūsų tikėjimas yra prisigėręs kraujo. Norėčiau jums priminti 29 000 hugenotų tą tragišką šv.Bartolomėjaus naktį. Norėčiau jums priminti taip vadinamą 100 metų religinį karą. Ką turėčiau jums pasakyti? Kas tai buvo, kai sudeginote Joaną iš Lorraine? Šventoji Inkvizicija yra popiežiaus sostas, sudegino vargšę kaip demonų apsęstą ir paskui ją skelbia šventąją. Ar šie veiksmai yra Bažnyčios, kuri yra įkvėpta dieviškojo apreiškimo? Tiems, kurie tikrai jus myli, jūs privalote pasakyti tiesą apie tikrąją Bažnyčią, nes antraip jie paliks jus dėl jūsų veidmainystės. Nematau prasmės mūsų Bažnyčiai dalyvauti teologiniuose disputuose Europoje ir kitur, nes tai suteikia jums klaidingą užtikrintumą ir galimybę pridengti gėdą, tačiau palieka jus tamsybėse su visomis jūsų tuščiomis dogmomis.

Jūsų aiškinimai apie jūsų religinės bendruomenės dogmas manęs nejaudina. Leiskite man nuolankiai pacituoti jūsų religinės bendruomenės kakadoksijos, katalikų bažnyčios katekizmo, kuris visur platinamas, du paragrafus: 1030 ir 1471 (apie skaistyklą ir atlaidus). Ar suvokiate, kokie tragiški yra jūsų įsitikinimai?

Jūs paminėjote Jo Šventenybę Christodoulos, tačiau jis pritaria visiems pasisakymams graikų unijos bažnyčios tėvų, ir smerkia popiežiaus sostą, eretikų lyderį bei jo sosto primatą.

Baigdamas noriu paklausti, kada lotyniškoji kakadoksija grįš į nedalomąją visuotinę Bažnyčią pirmųjų 1000 metų, prie Tikėjimo, Teologijos, Askezės, Dvasingumo, Mandagumo, Tiesos ir Tradicijos ir tęs Viepšaties istorinį buvimą visuotinėje stačiatikių bažnyčioje, tikrąjį Kristaus Kūną ir paprašys atleidimo ir malonės?

Metropolitas Serafimas”.

 

 

 

Stačiatikių protodiakono Kurajevo mintys apie protestantizmą

Uncategorized

https://www.youtube.com/watch?v=iIA0HTiFVnU&feature=youtube_gdata_player

Diakonas Kurajevas teigia, kad protestantizmo ištakos yra glaudžiai susijusios su Liuterio tualetu, kuris nesenai buvo rastas jo namų sode Vitemberge. Dalykas tas, jog Liuteris kentėjo nuolatinį vidurių užkietėjimą, todėl buvo priverstas nemažai laiko jame praleisti. Ten jis ir suformulavo pagrindines savo tezes, kurias iškabino viešam disputui ant bažnyčios durų.

Pasak diak.Kurajevo, yra tiesioginis ryšys tarp tualeto ir protestantizmo, kuris paneigė ne vieną esminę apaštalinės krikščionybės dogmą, moralinę taisyklę ir paprotį. Krikščionybės ir krikščionių degradavimą galima tiesiogiai sieti su protestantizmo prielaidomis – subjektyvumu ir liberalizmu.

Švč.M.Marija – erezijų Naikintoja

Idomybes

Nuostabą keliantis ir žavus titulas bei paveikslas – Švč.M.Marijos visų erezijų Naikintojos (Exterminatrix omnium haeresiarum). Šis Giovanni Pagani iš Monterubbiano (miręs 1545 m.) paveikslas vaizduoja Mariją gan karingoje pozoje. Rankoje ji laiko ne leliją, bet beisbolo lazdą primenantį pagalį, idant apgintų savo vaikus nuo velnio pasiuntinių – eretikų. Pasak vienos karinės taisyklės: „kalbėti švelniai rankoje laikant ginklą”.

Šis titulas pagrindžiamas keliais Šv.Rašto tekstais, būtent, Pradžios kygos, kurioje pasakojama apie moterį, sutrinančią galvą žalčiui, ir Luko evangelijos, pasakojančiame, kad Marija dėmėjosi visus dalykus ir svarstė savo širdyje. Žinoma, tiktų ir jos raginimas, kurį galima atrasti Evangelijoje, kuomet ji liepė Kanos vestuvių patarnautojams daryti tai, ką Jėzus palieps.

maria.exterm

 

Vokietijoje bažnyčios pertvarkomos į mečetes

Idomybes
Hamburgo miesto Horn mikrorajone prieš du metus buvo parduota ir į mečetę pradėta pertvarkyti buvusi liuteronų bažnyčia, pastatyta 1958-1961. Ją įsigijo musulmonų organizacija Islamische Zentrum Al-Nour (Šviesa). Bendruomenei priklauso 600 narių, kuriems pavyko sutelkti savo lėšas ir rasti sponsorių remontui, kuris kainuos apie 1,5 milionų eurų.
Kadangi liuteronų bažnyčios pasižymi paprastumu, todėl nekilo didelių sunkumų esamą inventorių perduoti kitoms liuteronų bendruomenėms. Buvusios bažnyčios sienos bus išrašytos korano ištraukomis. 

Jėzaus Krikštas

Uncategorized

Vienas Ford Motors gamyklos mechanikas atsivertė ir priėmė krikštą. Tai jį giliai palietė, tapo pamaldus ir teisingas žmogus. Netrukus vieną rytą į priekabą sukrovė ir į gamyklą pristatė per dešimt metų „paskolintas” ir negražintas dalis, įrankius. Savo viršininkui viską paaiškino ir atsiprašė. Tasai labai nustebęs nusiuntė telegramą savininkui Fordui, kurioje papasakojo šį įvykį. Fordas atsiuntė vieno sakinio atsakymą: tegul Detroito upėje pasikrikštys visi gamyklos darbuotojai. Galima įsivaizduoti, kiek paskolintos gamyklos nuosavybės grįžtų…

Ne tik ši, bet ir daug kitų istorijų liudija, jog atsivertimas į tikėjimą ir Krikštas pažadina žmogaus širdyje tiesos, gėrio troškimo, gražaus kūrybingumo ir pasišventimo galią. Krikštas yra visų gerų, išganingų dalykų pradžia, dvasinės brandos, kurią vadiname šventumu, pradžia ir būtina sąlyga. 

Graži Kalėdų Kūdikėlio Jėzaus šventė baigiasi suaugusio Jėzaus Krikšto švente. Krikšto sekmadienis yra pirmasis eilinio laiko sekmadienis, primenantis krikščioniško gyvenimo tikslą ir prasmę – įgyvendinti Krikštą, kad tikintysis subręstų į dvasiškai suaugusį, atsakingą ir išmintingą krikščionį. 

Stačiatikių tradicijoje Viešpaties Krikšto šventė vadinama Teofanija, t.y. Dievo apsireiškimo iškilme, nes būtent per Jėzaus Krikštą tapo apreikšta tiesa, kas yra Dievas savyje, ką išpažįsta krikščionys – Švč.Trejybę. Praktiškai Krikštas reiškia, jog Dievas apsigyvena žmoguje ir žmogus – Dieve.

Kodėl šventas ir teisus Jėzus priėmė nusidėjelių krikštą iš Jono rankų? Kad parodytų savo solidarumą su žmonėmis. Tai pasireiškė kūnišku būdu, kai pats tapo žmogumi, ir dvasiškai – kai per krikštą įžengė į žmogaus dvasinę tikrovę. Galų gale jis prisiėmė kančią ir mirtį, kad būdamas visiškoje vienybėje su žmogumi atvestų jį į vienybę su Dievu. Kita vertus, kad įsteigtų šį malonės ženklą, kad suteiktų Krikšto vandeniui atgimdančią ir išganančią galią.

Krikšto malonė, pašaukimas ir būklė, kai juos paneigia nuodėmės tikrovė, atnaujinama per išpažinties sakramentą, todėl visada šventieji, garbingi Bažnyčios mokytojai, popiežiai ir kiti dvasininkai, pamaldūs tikintieji liudijo dažnos išpažinties svarbą. Kad Šventoji Dvasia visada išliktų su krikščionimi, kad Dangiškasis Tėvas gėrėtusi savo įsūnytais vaikais, kad išliktume vienybėje su Kristumi, kad Dangus būtų atviras ir galėtume melstis, išlikti vienybėje su Švč.Trejybe.

Lenkijos ekonomistai: Lenkija tapo naująja kolonija

politika

Lenkų ekonomistas prof. Witold Kieżun sukritikavo Lenkijos premjero teiginį, jog ši šalis yra ekonomikos „žaliąja sala” Europoje. Profesorius mano, jog Lenkijos ekonomikai būdinga postkolonijinių šalių situacija. Politiškai dar savarankiška Europos Sąjungos rėmuose, tačiau ekonomika didžiąja dalimi priklauso užsienio šalių įmonėms, visi didieji bizniai pramonės, prekybos, finansų ir paslaugų srityse priklauso užsieniečiams. Kiekvienais metais iš Lenkijos apie 100 milijardų zlotų pelno pervedama į užsienio bankus. Panaši padėtis, gal net prastesnė, yra ir Lietuvoje.

Europos Sąjungos projektas buvo toliaregis buvusių kolonijinių valstybių sumanymas, iš kurio jos tik išlošė: atsidarė naujos rinkos, plūstelėjo pelnai, protai, pigi darbo jėga, tapo pagerinti demografiniai rodikliai. Naujosios narės liko ekonominėmis ir demografinėmis provincijomis, nesugebančiomis konkuruoti ir pasivyti senųjų, iš kurių daugiau paimta, negu joms duota, jų ateitis yra miglota. Nepanašu, kad Europos Sąjunga labai stengtųsi suvienodinti naujųjų narių gyvenimo ir ekonomikos rodiklius, siekiant išlyginti didelius skirtumus.

Mažai kas žino, kad 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė nepriklausomybės (gal geriau būtų vaditi – autonomijos) aktą Vokietijos sudėtyje. Jau tuomet buvo suvokta, jog mažai ir menkai išsivysčiusiai šaliai geriau šlietis prie stipresnių, aukštesnės civilizacijos valstybių. Bet tokiu atveju išlieka pavojus ištirpti.

Teigiamas religijos poveikis žmogaus mąstymui

Idomybes

Amerikiečių mokslinis žurnalas „Journal of the American Medical Association (JAMA) Psychiatry” publikavo straispnį, kuriame teigiama, jog yra ryšys tarp žmogaus smegenų parametrų ir religijos. Religingi asmenys pasižymi didesnėmis ir geriau funkcionuojančiomis smegenimis negu nereligingi.

Asmenys, kurie buvo labai religingi turėjo kur kas storesnę smegenų žievę negu nereligingi. Taip pat pastebėta, jog religingi asmenys yra labiau atsparūs gyvenimo negandoms ir kur kas rečiau serga depresija bei kitais psichologiniais sutrikimais. 

Iš to išplaukia, jog tikintys asmenys turi teisingą smegenų struktūrą, jog krikščioniška religija išaisvina žmogaus prigimtines galias, teigiamai veikia jo kūną. Vadinasi, jei žmogus nori pagerinti savo sveikatą, pirmiausia turėtų atsiversti ir praktikuoti dorybingą bei pamaldų gyvenimo būdą.

Dirbdant kaime ne kartą teko pastebėti ir stebėtis, kodėl tiek daug vaikų vos išgali išeiti mokyklos programą, kodėl jiems taip sunku ruošiantis I Komunijai išmokti poterius. Kaip taisyklė, tų vaikų tėvai buvo apleidę ir maldą, ir krikščioniškas dorybes. Neigiama emocinė atmosfera namuose užblokuoja jų atmintį, domėjimąsi aplinka ir gyvenimo džiaugsmą.

Stebimės žydų tautos intelektualiniais sugebėjimais ir ekspansyvumu. Kai kurie autoriai teigia, jog bibline pedagogika paremtas vaikų auklėjimas,  nuo mažų dienų ištisų šv.Rašto tekstų mokymasis atmintinai žymiai pagerina vaikų protines galias.

Žinoma, tai susiję ir piktosios dvasios veikimu, kuris destruktyviai, slopinančiai veikia žmogaus sveikatą. Tikinčiųjų žmonių gyvenime demonų veikimas nėra vyraujantis, nes religingas žmogus yra labiau atviras gydančios ir išganančios Dievo malonės veikimui.

Bausmė už sunkias nuodėmės – kančia ir mirtis

Idomybes

Net 90 procentų asmenų, kurie užsikrečia AIDS (ilgai kankinančia ir mirtimi pasibaigančia imuniteto liga), yra homoseksualūs vyrai, kadangi vidutiniškai kiekvienas iš jų turi apie 20 partnerių. Nevaldoma aistra skatina tuos vyrus neatsakingam elgesiui, kuris atveda iki dvasinio ir fizinio susinaikinimo.

„Indian Journal of Cancer” buvo publikuoti tyrimų duomenys, jog abortas padidina krūties vėžio riziką net 626 procentais,  o cheminė kontracepcija riziką padidina net 950 procentais. Priežastis paprasta: šios prieš moters prigimtį nukreiptos priemonės sutrikdo jos organizmo procesus, hormoninę pusiausvyrą. Tuo tarpu ilgai trunkantis kūdikio maitinimas krūtimi mažina vėžio riziką.

 

Popiežius prieš dvasininkų karjerizmą

baznycia

Siekdamas įveikti nesveiką karjerizmo ir tuštybės dvasią Bažnyčioje popiežius Pranciškus uždraudė teikti monsinjoro (popiežiaus rūmų kapeliono) titulą jauneseniems nei 65 m. kunigams. Šis potvarkis nenaikina jau suteiktų titulų, tačiau bus taikomas ateityje. Visų šalių apaštaliniai nuncijai jau informavo vietines vyskupijas apie šį popiežiaus sprendimą.

Nors titulą suteikia Šventasis Sostas, tačiau kandidatus pasiūlo vyskupijų vyskupai, todėl tai labiau primena vyskupo apdovanijimą ir įvertinimą jam patikusiems kunigams. Lietuvoje yra ne vienas jauno amžiaus kunigas, pagerbtas monsinjoro titulu vien dėl vyskupo asmeninio troškimo, nebūtinai dėl dvasininkų ir pasauliečių pagarbos ar pripažininimo.

Dar būdamas Argentinoje vyskupu dabartinis popiežius prašydavo nevadinti jo nei ekscelencija, nei eminencija, o tiesiog „tėvu”. Būdamas Buenos Aires (1998-2013) vyskupu nei karto nesikreipė į Šventąjį Sostą dėl monsinjoro titulo suteikimo kuriam nors tos vyskupijos kunigui. 

Publicatio Paschae. Tradicinis ateinančių metų švenčių paskelbimas

baznycia

 Nuo seno yra paprotys per Epifanijos iškilmę paskelbti ateinančių metų pagrindines liturgines iškilmes. Pranešimas buvo iškilmingai giedamas ar bent perskaitomas.

2014 Viešpaties metais švęsime šventes:

  • Pelenų diena ir Gavėnios pradžia – kovo 5 d.;
  • Verbų sekmadienis – balandžio 13 d.;
  • Mūsų Viešpaties Prisikėlimo Velykos – balandžio 19 d.;
  • Dangun Žengimo iškilmės (Šešetinės) – birželio 1 d.;
  • Šventosios Dvasios atsiuntimo (Šeštinių) iškilmė – birželio 8 d.;
  • Dievo Kūno (Devintinių) iškilmė – birželio 19 d.;
  • Adventas prasidės lapkričio 30 d.

http://www.schola-sainte-cecile.com/programmes/2013-2014/03-epiphanie/PublicatioPascha2014.pdf

Šv.Šeimos svarba

Pamokslai

Kalėdiniu laikotarpiu yra prisimenama ir pagerbiama šv.Šeima, kurioje Jėzus gimė, augo ir subrendo didžiai misijai. Šventa dėl dviejų priežasčių: tai Dievui atvira šeima ir visi kartu, ir kiekvienas atskirai; tai aukščiausio žmogiškumo, dorybės bendruomenė, per kurią Dievas galėjo veikti ir padaryti civilizacinę, globalinę įtaką.

Statome šią šeimą pavyzdžiu kiekvienai šeimai, nes šeima yra tobulėjimo terpė ir būtinybė, nepakenčianti netobulumo. Klausiame, kiek galime leisti sau būti netobuli, nuodėmingi šeimoje? Žiniasklaida pilna reportažų apie nuodėmingų šeimų ir sutuoktinių santykių dramas. Skyrybų mąstai ir pasiaiškinimai atskleidžia lietuvių kalbos pateikiamą tiesą, jog nuodėmė ir nuodas yra ne tik tos pačios šaknies, tačiau artimos tikrovės. Apsinuodiję vienas kitu ir apnuodiję savo vaikus nuodėmingieji griauna autentiškos draugystės, kuri tokia svarbi šeimoje, pagrindus. Galima atsekti priežastingumo ryšį: nesilaikydami krikščioniškos religijos jie praranda tiesos pažinimą, teisingą elgesį, paskui ilgainiui sužlugdo dorybę ir meilę, nusidėjeliai visuoment jaučia menkavertiškumą, neranda priežasties žavėtis kitu, ima neapkęsti vienas kito.

Pagrindinė daugelio šeimų problemų priežastis yra sugedęs vyras. Gerų vyrų liko nedaug ir jų pasiūla yra maža. Jau nuo apšvietos laikų prasidėjęs vyrų gadinimas pasiekė savo apogėjų šiais laikais, atnešė daug skaudžių padarinių. Praėjusių penkių amžių „išlaisvinimo” idėjos protestantizmo, revoliucijų, materialistinio mokslo ir freudiškosios psichovizijos, liberalizmo pavidalais sugadino vyrą, kuris tapo  atsakomybės ir reikiamos brandos neturinčiu individu, freudiškuoju gyvuliu, į žlugimo patirtį atvedęs moterį, vaikus, visuomenę ir Bažnyčią.

Kaip ligota reakcija į neatsakingą, subedievėjusį, valia ir protu silpną vyrą galima laikyti ypač kairuoliškąjį, kraštutinį feminizmą, skatinantį tiesiog kovoti su vyru, vyro sąvoka, tapatybe, lytimi. Tai beatodairiška ir agresyvi revoliucija ne tik prieš vyrą, bet ir prieš šeimą. Tai noro keršyti vyrui, uzurpuoti jo sritį ketinimai. Kad būtų įmanoma tai padaryti, užsimota perinterpretuoti ar net paneigti Bibliją. Panašiai ir visi neseni nusikaltėliai, kaip antai Leninas, Hitleris, Stalinas ir kt., turėjo atmesti Bibliją, kad galėtų pagrįsti savo nesveikus užmojus.

Ne tik vyras, tačiau ir neapykanta alsuojanti, egoistė, išpuikusi ir isterikė moteris yra pavojus šeimai. Kaip rodo daugelis įvairių sričių statistikų, moterų socialinis ir mentalitetinis peraugis dažnai reiškia ne visuomenės viltį, bet yra jos merdėjimo požymis. Moterys be vyrų yra pasmerktos nesėkmei, todėl ypač nuo jų laikysenos priklauso, ar dar užaugs, bus palaikomas vyras, kurio dėka įmanoma šeima kaip tokia.

Kokį receptą galima pasiūlyti griūvančioms šeimoms ir visuomenei: būtina susigrąžinti biblinę šeimos, tėvystės ir motinystės sampratą, modelį. Kaip ryškiausias pavyzdys ir liudijimas išlieka šv.Šeima. Per biblinę šeimą dangiškoji šviesa ir išgelbėjimas atėjo į pasaulį. Galų gale, tikintis vyras turi iš Dievo gaunamą galią šeimą sukurti, išlaikyti ir palaiminti. Šventa ir tiesoje gyvenanti žmona turi galią paremti savo vyro ir sūnų šventumą. Reikia kategoriškai atmesti komunistinę kovos tarp vyro ir moters viziją, tačiau ieškoti teisingos pusiausvyros, kylančios iš dieviškosios, prigimties ir asmenų tikrovės.