Kiekvienoje epochoje ateistai buvo akivaizdžia visuomenės mažuma, tačiau jie visada galvoja, kad yra kur kas protingesni už daugumą. Esminė ateizmo idėja – jog nėra esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno.
Kiekvieną kartą bendraujant su ateistais stebina, jog nei vienas iš jų nedaro išvadų iš ateizmo istorijos. Savo laikysena ir diskutavimo būdu jie patvirtina, jog yra tapę savo pačių tikėjimo sistemos kaliniais.
———————————————
Ateistų tikėjimo iracionalumas
Ateistai nekreipia dėmesio net į akivaizdžius faktus, kurie įrodo jų manymų neprotingumą. Jie bėga nuo faktų ir stengiasi išlikti tikslia kitų ateistų kopija.
Bendra ateistų, su kuriais teko bendrauti, savybė, tarsi jie nežinotų, kad būtent ateistinės politinės sistemos atvedė prie žiaurių diktatūrų ir didžiausių žmonijos istorijoje nusikaltimų. Niekada jokia visuomenės mažuma, kuria yra ateistai, neįvykdė tiek nusikaltimų, kaip tie, kurie stengiasi gyventi be Dievo. Susidaro įspūdis, jog apie ateistų milijonines žmogžudystes žino visi, tik ne ateistai. Nei vienas mano sutiktas ateistas neatsiprašė už ateistinių sistemų padarytus nusikaltimus ir neparodė, kad stengiasi daryti išvadas bent iš naujausios istorijos.
Ateistams atrodo, jog tikintys į asmeninį Dievą žmonės įtikėjo į Kūrėją atsitiktinai, o ne remdamiesi savo žmogystės išskirtumo patirtimi, kurios neįmanoma racionaliai pagrįsti kaip beasmenės ir nesąmoningos materijos rezultato. Ateistų tikėjimas, jog žmogus sukūrė Dievą, yra tiek pat neracionalus kaip ir teiginys, jog žmogus išgalvojo save patį, arba kad vyras išgalvojo moterį. Žmogus atskleidžia Dievo egzistavimą suvokdamas savo paties išskirtinumą, iš esmės būdamas kitoks nei visos kitos Žemės būtybės.
Ateistai prisimeta nežiną, kad ateizmo esmė yra ne Dievo neigimas, tačiau žmogaus, kuris taip skiriasi nuo gyvūnų, prigimties neigimas. Žmogus, kuris tiki, jog yra tik šiek tiek evoliucionavęs gyvūnas, neturi pagrindo kelti klausimo, tai kam turi dėkoti už savo išskirtinį egzistavimo būdą. Astkleisti Dievą, reiškia atskleisti žmogaus išskirtinumą. Užtenka išgąsčio patikėti, kad egzistuoja dievybės ir kažkoks nesveikas dievas, tačiau reikia suprasti buvimo asmeniu išskirtinumą, kad galėtum kelti klausimą apie tikrąjį Dievą. Ateizmas remiasi Dievo karikatūromis, pavyzdžiui, „liaudies opiumas“, nes būtent ateizmo sistemoje žmogus pristatomas kaip karikatūra, kaip viso labo tik „keistokas“ gyvūnas.
Kita vertus, ateistai nuduoda nesuprantą, kad žmogus, iš esmės nesiskiriantis nuo gyvūnų, mažumėlę skiriasi, todėl reikia šį faktą slopintį iracionaliais teiginiais, neva tai atsitiko atsitiktinai, esant palankioms aplinkybėms evoliucijos proceso matu. Ateistų apriori prielaida yra ši, jog materija save pačią sukūrė ir kad ji pilnai nusako ir išsemia tikrovę.
Ateistai nuduoda nežiną, jog didžioji dalis žmonių pasižymi tomis pačiomis savybėmis – ypač gebėjimu pažinti tiesą, priimti sąmoninigus sprendimus, taip pat sugebėjimu būti atsakingais, mylėti ir būti ištikimais. Šių savybių neleidžia pamatyti ateistų priimta manymų sistema. Būtent sąmoningumas, laisvė ir meilė yra išskirtinės žmogaus savybės, kurios nesutinkamos gyvūnų, augalų ar mineralų tarpe. Ateistai tiki, kad save suvokianti ir gebanti mylėti būtybė yra kilusi iš beasmenio pasaulio. Tai yra dar labiau neracionalu, nei tikėti, kad drugelis savo sparnais galėtų pramušti kulkoms atsparų stiklą.
Iracionalioji ateizmo antropologija
Vadinasi ateizmo išeities tašku yra ne teologinės, tačiau antropologinės problemos, t.y. ateistų tikėjimas, jog nėra esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvūnų. Ateistai tiki, kad mūsų sąmonė yra subjektyvi, laisvė yra netikra, o meilė – viso labo biochemija. Ateizmas remiasi išplėšto iš tikrovės žmogaus vizija. Kaip žvėrys neturi atžvilgio į Dievą, panašiai ir žmogus, ateistų manymu, neturi atžvilgio ir jam to nereikia, apskritai nesugeba to daryti. Akivaizdu, kad ateizmas atima iš žmogaus sampratos visa tai, kas žmoguje yra išskirtinio, kuo jis kokybiškai skiriasi nuo gyvūnų. Ateizmas kaip sistema nemato esminio skirtumo tarp zoologijos ir antropologijos, tarp aistros ir laisvės, tarp instinkto ir meilės. Ateistai žmoguje mato gyvūniškumą, o gyvūnuose ieško žmogiškumo.
Yra žmonių, kurie savyje pastebi vien tai, ką turi bendro su gyvūnais. Tuomet jie taip elgiasi tarsi būtų instiktų, hormonų ir vidinių impulsų belaisviai. Tokie žmonės nesugeba suprasti ne tik Dievo, bet ir savęs pačių. Ateizmo sistemą priėmęs žmogus racionaliai mąstančius, atsakingai besielgiančius ir ištikimai mylinčius žmones laiko neprotingais. Jei gyvūnai turėtų sąmonę – stebėtusi, jog sugebėdami vadovautis ne vien instiktais ir biocheminiais dirgigliais, žmonės nesielgia taip, kaip jiems būdinga.
Nieko nuostabaus, kad karikatūriškai redukuoto žmogaus vizija, kuria remiasi ateistai, veda prie žmogaus, ypač teisaus ir nekalto žmogaus, pažeminimo. Nenuostabu, kad ateistiniai politikai labiau rūpinasi turtingais gėjų aktyvistais negu bedarbiais, o ateistiškai nusiteikę teisininkai labiau rūpinasi būdeliais, o ne jų aukomis. Ateistės feministės seksu rūpinasi labiau negu vaikais, o ateistai ekologai – gyvūnais labiau nei žmonėmis.
Kiekviena ateistinė sistema veda į vienokią ar kitokią diktatūros formą, nes ateistai sau priskiria galią spręsti apie viską. Jie mano, kad turi galią spręsti apie žmogaus gyvenimą, ką legaliai nužudyti, o ką, pagal jų apibrėžtą teisę, – globoti. Ateizmas ne tik veda prie diktatūros, tačiau ir į stabmeldystę. Marksistiniame ateizme „dievu“ buvo komunistų partija ir jos vadovai, o liberlistiniame ateizme juo yra aistros, instiktai, polinkiai ir pinigai. Juk ateizmas visą laiką kažką stato virš žmogaus.
Ateistinio moderniškumo iracionalumas
Visais laikais ateistai sudarė akivaizdžią mažumą, tačiau visada galvojo, kad yra kur kas protingesni už didžiąją žmonių dalį. Jie įsitikinę, jog turi palankius žmogui ir geriausius sumanymus gyvenimui, santykiams ir vertybėms. Ateistiniai sumanymai ir tuo pačiu antropoligija yra nesudėtingi. Praėjusiame amžiuje prievarta ir nusikaltimais stūmė proletariato kolektyvo kultą. XXI am. pasitelkia rafinuotesnius būdus – per jų užvaldytą žiniasklaidą propaguoja laisvas sąjungas. Tuo jie patvirtina, kad jiems trūksta logiško mąstymo pagrindų, nes pasitelkia vidiniai prieštaringą terminą. Tikrovėje nėra tokio dalyko kaip „laisvos sąjungos“, kaip nėra kvadratinio apskritimo ar mėlyno žalumo. Žmogus sugeba sugalvoti vidiniai nelogiškas sąvokas, tačiau net vaikai supranta jų neatitikimą tikrovei. Ateistų propaguojamos sąjungos, ypač tarp vyro ir moters, yra ne sąjungos laisvos nuo sąjungos, tačiau sąjungos laisvos nuo atsakomybės, meilės ir ištikimybės.
Tai, ką ateistai siūlo kaip gyvenimo būdą, jie įvardija kaip moksliškai, racionaliai pagrįstą dalyką ir kaip modernumą. Realiai jų sumanymai atkartoja seniausius ir primityviausius mitus, jog žmogus gali tapti laimingas, kai savo elgesiu kokybiškai nebesiskirs nuo gyvūnų. Ateistai siūlo lengvus dalykus, kurie neveda į pažangą ir džiaugsmą. Siūlo lengvą seksą be sunkios meilės, lengvai kontroliuoti vaisingumą (antikoncepcija, prezervatyvai, abortai), vietoj atsakingos tėvystės, lengvą atsipalaidavimą vietoj atsakomybės. Vaikantis lengvumų, ateistai skelbia neracionalų mitą, jog kažkuriuo savo vystymosi metu žmogus gali būti nebe žmogus.
Pavojingiausias ateistų mitas yra teiginys, kad nustojus mylėti Dievą pradedama mylėti žmogų. Faktai įrodo, jog yra priešingai. Tarp visų laikų žmogžudžių pirmauja būtent ateistai. Tai nėra atsitiktinumas, jog ateistai šiais laikais šaiposi iš Jėzaus, kuris mylėjo ir mokė mylėti, tačiau jie nesišaipo iš ateistų nusikaltėlių, bet bando jų nusikaltimuose rasti pozityvių aspektų.
Minėtų faktų akivaizdoje darosi akivaizdu, jog didžiausias šių laikų suklydimas – tai tikėjimas, jog ateizmas išreiškia racionalumą ir kad ateistai yra netikintys. Tai mitas, jog ateistai neigia Dievą. Ištikrųjų jie siaubingai iškreipia požiūrį į žmogų. Ateistai mėgsta girtis esą „racionalistai”, „mokslo žmonės”, „modernūs ir pažangūs”, „humanistai”. Jų atveju teisingas yra principas, jog niekas nėra geras teisėjas savo reikaluose.
Didžioji dalis žmonių, kuriuos tenka sutikti, netelpa ateistinės antropologijos rėmuose, nes tie žmonės atskleidžia tokius gabumus, galimybes, poreikius ir lūkesčius, kurių ateistai neįtraukia į savo žmogaus viziją, ir kurie lemia, jog egzistuoja esminis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno. Žvėrims vadovauja evoliucija, o žmogus kuria istoriją. Žvėrys visada laikėsi tokių pačių instiktinių elgesio schemų, o žmogus neturi ribų tobulėjimui. Kol didžioji dalis žmonių skirsis nuo gyvūnų, tol ateizmas liks marginaliu reiškiniu. Aišku, kaip iki šiol, – liks pavojingu reiškiniu. Žmogus kelia sau didžiausią pavojų dviem atvejais: kai patiki, jog nesiskiria nuo žvėries, ir kai patiki, jog yra lygus Dievui.
Kun. Marek Dziewiecki
Straipsnis pasirodė mėnraštyje „Cywilizacja” nr.43/2012
