Apie Advento prasmę ir istoriją.

http://www.buzzfeed.com/summeranne/americans-try-to-place-european-countries-on-a-map 😀

Viename portale patalpintas įdomus straipsnis.

http://www.alfa.lt/straipsnis/15164148/10.pozymiu..kad.pasaulio.elitas.praranda.zmoniu.kontrole=2013-11-22_19-34

Čia teigiama, kad 77% apklaustųjų nepasitiki ziniasklaida… Iš to išplaukia, kad ir šiuo straipsniu galiu pasitikėti tik 77%. Vien pažiūrėjus į šiame straipsnyje nurodytą 5 punktą pasidaro aišku, kad žiniasklaidos pranešimus reikia mokėti atkoduoti ir nulupti užaugintą interpretacijų bei pagražinimų (gal labiau čia tiktų sakyti – pabloginimų) lukštą. Išeitų, kad Vatikano tikros ir tariamos bėdos yra svarbesnės už Europos demografines, ekologines, kriminalines ir kitas problemas… Akivaizdu, kad ir vėl perlenkiama.

Po vieno ūkininko mirties buvo atplėštas jo testamentas, ir, visų nuostabai, visos jo nuosavybės paveldėtoju nurodytas – šėtonas!.. Visi stebėjosi, svarstydami, kaip dabar tą nuosavybę perduoti velniui. Vienas išmintingas advokatas patarė: palikite jo žemę, namus ir nieko ten nedarykite, tokiu būdu bus atiduotas palikimas velniui. Iš tikrųjų, po kelių metų ėmė želti piktžolės, brūzgynai, nuosavybė pasidarė netinkama žmogui. Panašiai galima velniui atiduoti apleistus vaikus, bendruomenes, parapijas, sąžines…

Žmogus negali gyventi aplinkoje, kuri nėra palenkta jo prigimčiai. Kur jis gyvena, ten įsiveda savo tvarką, ten jis yra šeimininkais. Bet ilgainiui nebeįmanoma gyventi ir ten, kur nėra Dievo tvarkos, kur ji atmetama. Kiek sutinku tikrai tikinčių žmonių, nematau, kad kas nors gyventų kaip gyvulys. Krikščioniškas gyvenimas, paremtas Dievo įsakymais ir Kristaus Evangelija, yra labai palankus žmogui ir visuomenei. Bet kur tik matau tikėjimo praradimą, ten gyvenimas darosi kraupus, ten daug tragedijų, ašarų, pasimetimo, traumuotų vaikų.

Daug kur Lietuvoje kaimų mokyklose tik trečdalis vaikų sugeba įsisavinti mokyklos programą, yra menko intelektualinio pajėgumo, turi bendravimo problemų. Tai tėvų apleisti vaikai, kurių auklėjime trūko ne tik Dievo, bet ir šiaip objektyvesnės tvarkos. Dievas ir jo Bažnyčia jiems tikrai padėtų, bet jie labiau tiki mokslo ar televizorių „šviesa“, kuri taip jų ir neapšviečia.

Kristaus Karaliaus iškilmėje skaitome Bibliją, kurioje rašoma, jog Kristus yra visos kūrinijos kūrėjas ir atpirkėjas. Tačiau žmogus leidosi savanoriškai beprotybei, panoro nebepriklausyti jam ir atskirti nuo jo visa tai, ką iš jo gavo: prigimtį, gamtą, galimybes, savybes, sugebėjimus ir t.t. Neįmanoma gyventi niekam nepriklausant, vis tiek prie kažko prisišliejame. Dvasine prasme, nejučiom žmogus ėmė priklausyti velniui.

Bibliniu požiūriu, išganymo neturinčio žmogaus dvasinė būklė yra tokia: jis arba maištininkas, arba klystantis. Maištavimas ir klaida jį išplėšia iš Dievo tvarkos, todėl jis tampa svetimas Kristui ir jo Bažnyčiai. Jėzus atėjo sutaikinti žmogaus su Dievu ir išvaduoti iš nežinios tamsybių, sugrąžinant žmogų jo kūrėjo ir atpirkėjo galiai per Dievo Žodį, kryžių, širdį, altorių, kunigystę, sakramentus, krikščionių liudijimą ir veikimą.

Būdami Dievo vaikai, sąmoningai priklausome Kristui ir Bažnyčiai, todėl savo namuose, parapijoje ir visuomenėje siekiame laikytis katalikiškos tvarkos. Nevalia gyventi pagal pasaulio diktatą, neprivalome laukti pritarimo ir leidimo iš tų, kurie niekina katalikiškas vertybes. Antai, viena motina pasakojo apie savo vaikus, kurie ją aplankydavo kaime, bet griaudavo jos krikščioniškus papročius. Kartą paprašė: „vaikai, šiandien sekmadienis, noriu į bažnyčią, važiuokim kartu arba bent pavežkit“. Sūnus atsakė: „Tada apsispręsk: ar mes, ar bažnyčia! Jei mus paliksi dėl bažnyčios, mes nebeatvažiuosime pas tave“. Moteriškė jiems atsakė: „Dievas yra aukščiau visko, norit – važiuokit, norit – nevažiuokit, bet Dievo ir tikėjimo dėl jūsų neišžadėsiu ir sekmadienio neleisiu prie puodų, be maldos!”. Taip ji paliudijo ir apgynė tikėjimo vertybes, gyvenimo tvarką, kurios mokė kadaise savo vaikus, dabar atmetusius krikščionišką gyvenimo būdą.

Mes drąsiai galime pasakyti, jog katalikybė sukūrė ištisą civilizaciją, vadinamą Vakarų, paremtą krikščioniškomis vertybėmis, bet joje šiais laikais išplito įvairaus plauko maištininkų ir klaidatikių.  Daugėja parašytų testamentų velniui ir tai veda į katastrofą. Bet yra tokių, kurie priima Dievo Testamentą, Šv.Raštą, ir stengiasi pagal jį gyventi, tuomet krūmais ir piktžolėmis neapaugs nei žemė, nei siela, nei šeima. Kur valdo Kristus Karalius, ten yra krikščionija ir jos palaimingoji civilizacija. Tokie tampa atrama daugeliui pavargėlių ir pasimetusių, solidaresnės ir teisingesnės visuomenės, oraus ir prasmingo gyvenimo viltimi.

Prieš metus internete pasirodė (tik dabar pastebėjau) toks pranešimas: „Lietuviai dėl tėvynės ir tikėjimo galvos nedės. Lengvai šokiruojanti Sprinter apklausa, kuri bandė nustatyti, už ką  lietuviai aukotų savo gyvenimą. Taigi 42,8 % įsitikinę, kad gyvenimo neaukotų jokiomis aplinkybėmis, 26,2 % mirtų už vaikus, 7,3% – už partnerį, 6,9% – už tėvus, 5,2% – už seserį ar brolį, 2,6% – už draugą. Niekas iš apklaustųjų nesiaukotų dėl tėvynės arba tikėjimo“.

Mano galva, tai labai tendencingas ir ciniškas teiginys. Kur tas „Sprinteris“ darė tyrimus? Gal tarp žmogžudzių kalėjime, kurie ne savo, bet kitų gyvybes atėme? Gal klausinejo tokių kaip Bružaite, kuri savo vaikus pasmaugė ir į upelį įmetė?

Derėjo tos agentūros tyrėjams nuvykti į kariuomenę ir įsitikinti, kad yra tūkstančiai pasiruošusių pasiaukojimui . Arba aplankyti mons.Svarinską, Sadūnaitę, kurie už tikėjimą ir Tėvynę sėdėjo lageriuose. Reikėjo pašnekinti tokius kaip kad kun. Alfonsas Bulotas, kuris lageriuose nesedėjo, tačiau pats save aukojo ir kitų buvo aukojamas. Tokių yra ne vienas. Kodėl jie nepašnekino pokario partizanų vaikų? Galėjo nuvykti į parapijas, užklausti katalikus, normalių šeimų tėvus, kurie kasdien aukojasi Dievui ir artimui.

Suprantu, daug kas yra pasibaisėjęs Lietuvos valstybės tikrove, bet nereikia maišyti Tėvynės ir civilinės valdžios, kurią savo rankose vis dar laiko buvusi sovietinė nomenklatūra ir slaptieji bendradarbiai, skandinantys šią šalį. Deja, respublika ir tauta jau yra dvi skirtingos tikrovės. Gal net galima būtų teigti, jog respublika siekia pilnai „okupuoti“ lietuvių tautą, jos žemę, sąvastį, žmones…

Emigracija parodo, jog žmonės pasitraukia iš nevilties, bet kai kurie ir emigracijoje reiškiasi kaip SSSR ir iš jos išsirutuliojusios respublikos produktas: be patriotinių ir dvasinių vertybių, kaip pilki nachliebnikai, su menka savigarba ir paviršutiniški.

Net ir persekiojimų atveju Jėzus ragino bėgti į kitą miestą. Žinoma, yra aplinkybių, kada negalima bėgti, privalai likti. Gyvenimo kasdienybė pagrįsta ne radikaliu gyvybės paaukojimu, bet kasdieniu aukojimusi mažuose dalykuose dėl savo artimųjų ir krikščionių bendruomenės. Antai išeivijoje gyvenantys lietuviai dar serga už Lietuvą ir tautiečius, organizuoja labdaros renginius ir kitokiais būdais surinktas lėšas siunčia į Lietuvą seneliams prieglaudose ir sergantiems vaikams padėti. Ne tik. Jie padeda savo artimiesiems, pumpuoja milijardus į išsigimstančią respubliką, kuri juos nuvylė. Visgi žmogiškumo, tikėjimo ir patriotizmo genas dar nėra sunaikintas.

Nesiaukoti ir juoktis iš besiaukojančiųjų yra ne tik bedieviška, bet ir šiaip žema. Patogu tokiam lengvabūdžiui blaškytis gerovės laikais, bet vargas jo paliktiems vaikams, įskaudintam sutuoktiniui, apleistoms parapijoms. Iki laiko. Ateis diena, kai jis pats ims ieškoti, kas galėtų pasiaukoti ir padėti ligoje, senatvėje, nelaimėje. Ir neras, nes nesiaukojęs gyvenime dėl kitų, galės skaityti Sprinter tyrimus apie tai, kad niekas nenori aukotis dėl jo.

Tokio pobūdžio apklausa, kurią paskelbė „Sprinter“, yra neobjektyvi, piktavališka, visiškai beprasmiška. Potekstė aiški: kam aukotis dėl Tėvynės ir Dievo, verčiau aukokitės aukso veršiui ir bankams, kurie jį gano, gyvenkit dėl savęs, o paskui iš beprasmybės ir  vienatvės pasidarykit sau galą…

Verta pažiūrėti: http://www.youtube.com/watch?v=39Q4rMCy2Tk

Čia labai optimistinis paveikslas. Europa pradėjo „žaliuoti” ir „juoduoti”, nes vietiniai gyventojai ima atsižadėti krikščioniškų šaknų, pasiduoda bedievybei, pamaži išmiršta fiziškai, jų erdvę užima islamas.

Interneto platybėse užtikau II Pasaulinio karo laikus vaizduojantį rusų filmą „Dėl mano vardo” , kai kaimuose liko tik moterys, vaikai ir senas kunigas. Galiausiai tarybų valdžia išveža ir kunigą, kurio palikimas kaimui ir našlaitės širdyje – tikėjimas ir žmogiškumas.  Atmetus religiją griūna žmogiškumas, to reiškinio liūdnu pavyzdžiu buvo komunizmo, o dabar ir Lietuvos respublikos tikrovė.

http://www.youtube.com/watch?v=LtRxMlwNb0M

Prajuokino, bet kita vertus kelia nerimą, akivaizdus teologijos ir meno nuosmūkis,suprimityvėjimas, gal net sudebilėjimas naujosios katalikybės tikrovėje…

Pabūkime geri visi

Pabūkime geri visi

Ir uždekimè

Džiaugsmo žvakeles

Šventojo kankinio Stepono dienos šv. Mišių, transliuotų per LTV 2-ąjį

kanalą, aukojimo giesmės priedainis

Delfi.lt pasirodė straipsnis apie susektą pedofilų tinklą

http://www.delfi.lt/news/daily/crime/atliekant-tyrima-del-vaiku-pornografijos-kanadoje-sulaikyti-simtai-zmoniu.d?id=63295234

Mano komentaras. Kiek toje nuodėmėje dalyvavo religinių veikėjų? Paduoti konkretūs skaičiai: iš 341 itariamųjų tik 9 yra religijos atstovai. Kiek iš jų yra būtent katalikų dvasininkų? Nepasakyta.

Tačiau visa žiniaskalaidos puolimo jėga yra nukreipta prieš katalikų kunigus ir Bažnyčią, nors pasauliniu mastu išlieka toks pats santykis.

Įvairiais skaičiavimais pedofilija pirmiausia yra išplitusi šeimos ir artimos giminės aplinkoje, ypač nestabiliose, nestandartinėse šeimose (kažkur apie 70%), paskui gi – švietimo ir ugdymo įstaigose (apie 20%). Religijos srityje tokių atvejų pasitaiko apie 5 %. Pavyzdžiui JAV katalikai rikiuojasi į penktą vietą tame 5% po episkopalų, žydų ir kitų, t.y. jos dvasininkai ir  darbuotojai yra padarę vos 1% nusikaltimų.

Kita vertus, psichiatrai aiškiai išskiria potraukį vaikams ir paaugliams. Potraukis paaugliams vadinamas efebofilija ir yra tapatinamas su potraukiu suaugusiam žmogui, nes paauglys turi visus subrendusio žmogaus požymius kūnišku požiūriu. Kai kurie autoriai teigia, kad grynos pedofilijos atvejų tame 1% tėra ketvirtadalis.

Delfi straipsnyje pateikti skaičiai patvirtina pasaulinę patirtį: 342 atvejus padauginkime iš 9, gaunasi – 3%. Kiek jų tarpe yra katalikų kunigų? Šiuo atveju neminima.

Bažnyčioje ir dvasininkų tarpe darosi visa tai, kas darosi ir pasaulyje, nes tai yra žmonės atėję iš pasaulio, gyvenantys jo įtakoje, tačiau klystantys kur kas mažesniais mąstais negu nekrikščioniškoje aplinkoje, nes stipriai reiškiasi katalikiškojo tikėjimo ir moralės pedagoginis, pozityvus poveikis žmogaus mąstymui ir elgesiui, Dievo malonės įtaka. Bendrai imant, tikintys žmonės ir dvasininkai yra nepalyginamai doresni negu visuomenės vidurkis.

Prieš Bažnyčią ir kunigus vykdomas plataus masto puolimas, peraugantis i persekiojimus. Pedofilija yra tik pretekstas. Ta pati žiniasklaida dažnai elgiasi dviprasmiškai: čia propaguoja palaidą gyvenimą, čia puola. Tai dar vienas pavyzdys ir įrodymas, jog žiniasklaida yra kreivų veidrodžių karalystė, tiesa nėra jos savybė…

Kokią alternatyvą turi visuomenė ir ta pati žiniasklaida, atmetus katalikišką dorinį mokymą? Suniekinus Bažnyčią laukia dar didesnis nuopolis.

Mamos pilve kalbasi du kūdikiai:

Kūdikis 1: Tu tiki gyvenimu po gimdymo?

Kūdikis 2: žinoma, akivaizdu, kad gyvenimas po gimdymo egzistuoja. Mes

esame čia, kad taptume stiprūs ir kad pasiruoštume tam, kas mūsų laukia po

gimimo.

Kūdikis 1: Pfff… visa tai kvailystė. Nieko nėra po gimimo. Į ką gali

būti panašus gyvenimas ne pilve?

Kūdikis 2: yra daug istorijų apie „anapus“… sakoma, kad ten yra daug

šviesos, daug džiaugsmo ir emocijų… Tūkstančiai naujų patirčių.

Pavyzdžiui, sakoma, kad tenai mes valgysime savo burna!

Kūdikis 1: Kokia nesąmonė ! Mes gi turim savo virkštelę, jos dėka mes

maitinamės! Visi gi apie tai žino. Mes nesimaitinam per burną! Ir žinoma,

niekad nebuvo sugrįžusių iš to kito gyvenimo, todėl visa tai tik naivių

žmonių pasakos. Gyvenimas paprasčiausiai baigiasi gimdymu! Taip jau yra ir

reikia su tuo susitaikyti.

Kūdikis 2: Leisk man galvoti kitaip. Žinoma, aš nieko nežinau į ką tas

gyvenimas po gimdymo bus panašus ir aš nieko tau negaliu įrodyti, bet aš

galvoju, kad tame gyvenime mes pamatysime mūsų mamą ir kad ji mumis

rūpinsis.

Kūdikis 1: „Mamą“? tu nori pasakyti, kad tu tiki „mama“??? Ir kur ji dabar

yra???

Kūdikis 2: Visur! Juk tu matai! Ji visur aplink mus, mes esame iš jos ir

dėka jos egzistuojame. Be jos mes nebūtume čia!

Kūdikis 1: Nesąmonė! Aš niekad nemačiau jokios mamos, todėl savaime aišku,

kad ji neegzistuoja!

Kūdikis 2: Aš nesutinku su tavo nuomone.. kartais, kai viskas aprimsta,

mes galime išgirsti ją dainuojant… galime pajausti, kai ji glosto mūsų

pasaulį… aš esu įsitikinęs, kad mūsų tikras gyvenimas prasidės po

gimdymo…

Artėjant Adventui Mišių liturgijoje skaitomi apokaliptiniai Šv.Rašto skaitiniai apie dangaus ir žemės pamatų sukrėtimą, žmonijos, pasaulio ir laiko pabaigą chaoso virsme. Tai turbūt bene vienintelė tema, dėl kurios nesiginčija nei religija, nei materialistinis mokslas, jog mums pažįstamas pasaulis, visata turi „galiojimo terminą”, laiko rodyklė rodo į neišvengiamą pabaigą. Bent galima pasiguosti optimistine teorija, jog tai atsitiks ne prie mūsų. 

Apokalipsės užuominų yra ir lietuvių tautosakoje. Turbūt teko girdėti nuotaikingą pasaką apie baukštų katinėlį, kuris lėkė šaukdamas „dangus griūva”, kai ant jo uodegos nusileido medžio lapas. Šiuo personažu apibūdinami „striokauni”, į paniką linkę žmonės, kuriems net mažas iššūkis atrodo kone pasaulio pabaiga. Atrodytų yra suprantama, kad prisibijoma galingų reiškinių, tačiau juokinga, jei pervertinami menkniekiai. Bet ar visada menkniekiai yra nereikšmingi? 

Kvantinės fizikos specialistai neatmeta galimybės, jog būtent menkniekis gali sukelti, įtakoti galingus reiškinius. Antai Amazonės džiunglėse plasnojančio drugelio sparnų mostai gali pradėti, išjudinti galingą audrą kur nors Europoje ar Azijoje. Tarsi pranašaudami kvantinės fizikos laikus senovės lietuviai paliko pasakojimą apie lapo išgasdintą katiną ir galimą pasaulio pabaigos scenarijų.

Užtenka ir kasdienio gyvenimo įrodymų. Antai, žingsniavo keleliu guvus ir linksmas žmogelis, įkvėpęs pakėlės pievų žiedadulkių smarkiai nusičiaudėjo, susvyravo apsvaigęs, dar žengė keliasdešimt žingsnių ir sukniubo ant žemės. Vėliau paaaiškėjo, kad nuo stipraus čiaudulio trūko galvoje kraujagyslė, plūstantis kraujas sužalojo smegenis nepataisomai. Maža žiedadulkė sukėlė reiškinių virtinę – nužudė žmogų. Panašiai mažas kraujo krešulys į kapą nuvarė man pažįstamą jauną, stiprų, savimi labai pasitikintį, į kitus iš aukšto žvelgiantį, Dievą nieku laukiusį vyrą. Tapo anuliuotas staiga ne patranka, bet sustingusiu kraujo lašeliu.

Kartais esame tokie susireikšminę manydami, kad mus, tokius galingus, ypatingus gali įveikti tik išskirtinės jėgos, kometos, žemės drebėjimai, atominės bombos, tik sunkios klaidos ir pan. Pasirodo, galime būti „užkutenti” plunksnele.

Kasdienybėje viskas yra svarbu, taip pat ir smulkmenos, nes jos sukuria reiškinius, atveda prie padarinių. Jėzus yra sakęs, jog ištikimam mažuose dalykuose bus pavesti dideli. Tai nurodo į kasdienybę, kurios turinį ir sudaro tos smulkmenos: kasdienė malda, pasakyti namiškiams žodžiai, į vietą padėtas daiktas, vaiko išmokta nauja raidė, ačiū ir prašom ir t.t.

Neseniai minėjome visus šventuosius, kuriems buvo pavesti didingi dalykai.  Meldėmės už dar ne šventuosius, skaistyklos vėles, kurios turi atsilyginti, pasak Jėzaus, iki skatiko, iki smulkmenų, kurių nevertino žemiškame gyvenime. O šiaip kasdienybėje minime save pačius ir žinome, kad vieną dieną ant kiekvieno mūsų uodegos nusileis lapas, tik nežinia kaip šauksime, kas mus užgrius: ar Dangus, ar pragaras.