Dangus griūva. XXIII eilinis sekmadienis.

Artėjant Adventui Mišių liturgijoje skaitomi apokaliptiniai Šv.Rašto skaitiniai apie dangaus ir žemės pamatų sukrėtimą, žmonijos, pasaulio ir laiko pabaigą chaoso virsme. Tai turbūt bene vienintelė tema, dėl kurios nesiginčija nei religija, nei materialistinis mokslas, jog mums pažįstamas pasaulis, visata turi „galiojimo terminą”, laiko rodyklė rodo į neišvengiamą pabaigą. Bent galima pasiguosti optimistine teorija, jog tai atsitiks ne prie mūsų. 

Apokalipsės užuominų yra ir lietuvių tautosakoje. Turbūt teko girdėti nuotaikingą pasaką apie baukštų katinėlį, kuris lėkė šaukdamas „dangus griūva”, kai ant jo uodegos nusileido medžio lapas. Šiuo personažu apibūdinami „striokauni”, į paniką linkę žmonės, kuriems net mažas iššūkis atrodo kone pasaulio pabaiga. Atrodytų yra suprantama, kad prisibijoma galingų reiškinių, tačiau juokinga, jei pervertinami menkniekiai. Bet ar visada menkniekiai yra nereikšmingi? 

Kvantinės fizikos specialistai neatmeta galimybės, jog būtent menkniekis gali sukelti, įtakoti galingus reiškinius. Antai Amazonės džiunglėse plasnojančio drugelio sparnų mostai gali pradėti, išjudinti galingą audrą kur nors Europoje ar Azijoje. Tarsi pranašaudami kvantinės fizikos laikus senovės lietuviai paliko pasakojimą apie lapo išgasdintą katiną ir galimą pasaulio pabaigos scenarijų.

Užtenka ir kasdienio gyvenimo įrodymų. Antai, žingsniavo keleliu guvus ir linksmas žmogelis, įkvėpęs pakėlės pievų žiedadulkių smarkiai nusičiaudėjo, susvyravo apsvaigęs, dar žengė keliasdešimt žingsnių ir sukniubo ant žemės. Vėliau paaaiškėjo, kad nuo stipraus čiaudulio trūko galvoje kraujagyslė, plūstantis kraujas sužalojo smegenis nepataisomai. Maža žiedadulkė sukėlė reiškinių virtinę – nužudė žmogų. Panašiai mažas kraujo krešulys į kapą nuvarė man pažįstamą jauną, stiprų, savimi labai pasitikintį, į kitus iš aukšto žvelgiantį, Dievą nieku laukiusį vyrą. Tapo anuliuotas staiga ne patranka, bet sustingusiu kraujo lašeliu.

Kartais esame tokie susireikšminę manydami, kad mus, tokius galingus, ypatingus gali įveikti tik išskirtinės jėgos, kometos, žemės drebėjimai, atominės bombos, tik sunkios klaidos ir pan. Pasirodo, galime būti „užkutenti” plunksnele.

Kasdienybėje viskas yra svarbu, taip pat ir smulkmenos, nes jos sukuria reiškinius, atveda prie padarinių. Jėzus yra sakęs, jog ištikimam mažuose dalykuose bus pavesti dideli. Tai nurodo į kasdienybę, kurios turinį ir sudaro tos smulkmenos: kasdienė malda, pasakyti namiškiams žodžiai, į vietą padėtas daiktas, vaiko išmokta nauja raidė, ačiū ir prašom ir t.t.

Neseniai minėjome visus šventuosius, kuriems buvo pavesti didingi dalykai.  Meldėmės už dar ne šventuosius, skaistyklos vėles, kurios turi atsilyginti, pasak Jėzaus, iki skatiko, iki smulkmenų, kurių nevertino žemiškame gyvenime. O šiaip kasdienybėje minime save pačius ir žinome, kad vieną dieną ant kiekvieno mūsų uodegos nusileis lapas, tik nežinia kaip šauksime, kas mus užgrius: ar Dangus, ar pragaras.

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *