Interneto platybėse užtikau II Pasaulinio karo laikus vaizduojantį rusų filmą „Dėl mano vardo” , kai kaimuose liko tik moterys, vaikai ir senas kunigas. Galiausiai tarybų valdžia išveža ir kunigą, kurio palikimas kaimui ir našlaitės širdyje – tikėjimas ir žmogiškumas. Atmetus religiją griūna žmogiškumas, to reiškinio liūdnu pavyzdžiu buvo komunizmo, o dabar ir Lietuvos respublikos tikrovė.
http://www.youtube.com/watch?v=LtRxMlwNb0M
Prajuokino, bet kita vertus kelia nerimą, akivaizdus teologijos ir meno nuosmūkis,suprimityvėjimas, gal net sudebilėjimas naujosios katalikybės tikrovėje…
Pabūkime geri visi
Pabūkime geri visi
Ir uždekimè
Džiaugsmo žvakeles
Šventojo kankinio Stepono dienos šv. Mišių, transliuotų per LTV 2-ąjį
kanalą, aukojimo giesmės priedainis
Delfi.lt pasirodė straipsnis apie susektą pedofilų tinklą
http://www.delfi.lt/news/daily/crime/atliekant-tyrima-del-vaiku-pornografijos-kanadoje-sulaikyti-simtai-zmoniu.d?id=63295234
Mano komentaras. Kiek toje nuodėmėje dalyvavo religinių veikėjų? Paduoti konkretūs skaičiai: iš 341 itariamųjų tik 9 yra religijos atstovai. Kiek iš jų yra būtent katalikų dvasininkų? Nepasakyta.
Tačiau visa žiniaskalaidos puolimo jėga yra nukreipta prieš katalikų kunigus ir Bažnyčią, nors pasauliniu mastu išlieka toks pats santykis.
Įvairiais skaičiavimais pedofilija pirmiausia yra išplitusi šeimos ir artimos giminės aplinkoje, ypač nestabiliose, nestandartinėse šeimose (kažkur apie 70%), paskui gi – švietimo ir ugdymo įstaigose (apie 20%). Religijos srityje tokių atvejų pasitaiko apie 5 %. Pavyzdžiui JAV katalikai rikiuojasi į penktą vietą tame 5% po episkopalų, žydų ir kitų, t.y. jos dvasininkai ir darbuotojai yra padarę vos 1% nusikaltimų.
Kita vertus, psichiatrai aiškiai išskiria potraukį vaikams ir paaugliams. Potraukis paaugliams vadinamas efebofilija ir yra tapatinamas su potraukiu suaugusiam žmogui, nes paauglys turi visus subrendusio žmogaus požymius kūnišku požiūriu. Kai kurie autoriai teigia, kad grynos pedofilijos atvejų tame 1% tėra ketvirtadalis.
Delfi straipsnyje pateikti skaičiai patvirtina pasaulinę patirtį: 342 atvejus padauginkime iš 9, gaunasi – 3%. Kiek jų tarpe yra katalikų kunigų? Šiuo atveju neminima.
Bažnyčioje ir dvasininkų tarpe darosi visa tai, kas darosi ir pasaulyje, nes tai yra žmonės atėję iš pasaulio, gyvenantys jo įtakoje, tačiau klystantys kur kas mažesniais mąstais negu nekrikščioniškoje aplinkoje, nes stipriai reiškiasi katalikiškojo tikėjimo ir moralės pedagoginis, pozityvus poveikis žmogaus mąstymui ir elgesiui, Dievo malonės įtaka. Bendrai imant, tikintys žmonės ir dvasininkai yra nepalyginamai doresni negu visuomenės vidurkis.
Prieš Bažnyčią ir kunigus vykdomas plataus masto puolimas, peraugantis i persekiojimus. Pedofilija yra tik pretekstas. Ta pati žiniasklaida dažnai elgiasi dviprasmiškai: čia propaguoja palaidą gyvenimą, čia puola. Tai dar vienas pavyzdys ir įrodymas, jog žiniasklaida yra kreivų veidrodžių karalystė, tiesa nėra jos savybė…
Kokią alternatyvą turi visuomenė ir ta pati žiniasklaida, atmetus katalikišką dorinį mokymą? Suniekinus Bažnyčią laukia dar didesnis nuopolis.
Mamos pilve kalbasi du kūdikiai:
Kūdikis 1: Tu tiki gyvenimu po gimdymo?
Kūdikis 2: žinoma, akivaizdu, kad gyvenimas po gimdymo egzistuoja. Mes
esame čia, kad taptume stiprūs ir kad pasiruoštume tam, kas mūsų laukia po
gimimo.
Kūdikis 1: Pfff… visa tai kvailystė. Nieko nėra po gimimo. Į ką gali
būti panašus gyvenimas ne pilve?
Kūdikis 2: yra daug istorijų apie „anapus“… sakoma, kad ten yra daug
šviesos, daug džiaugsmo ir emocijų… Tūkstančiai naujų patirčių.
Pavyzdžiui, sakoma, kad tenai mes valgysime savo burna!
Kūdikis 1: Kokia nesąmonė ! Mes gi turim savo virkštelę, jos dėka mes
maitinamės! Visi gi apie tai žino. Mes nesimaitinam per burną! Ir žinoma,
niekad nebuvo sugrįžusių iš to kito gyvenimo, todėl visa tai tik naivių
žmonių pasakos. Gyvenimas paprasčiausiai baigiasi gimdymu! Taip jau yra ir
reikia su tuo susitaikyti.
Kūdikis 2: Leisk man galvoti kitaip. Žinoma, aš nieko nežinau į ką tas
gyvenimas po gimdymo bus panašus ir aš nieko tau negaliu įrodyti, bet aš
galvoju, kad tame gyvenime mes pamatysime mūsų mamą ir kad ji mumis
rūpinsis.
Kūdikis 1: „Mamą“? tu nori pasakyti, kad tu tiki „mama“??? Ir kur ji dabar
yra???
Kūdikis 2: Visur! Juk tu matai! Ji visur aplink mus, mes esame iš jos ir
dėka jos egzistuojame. Be jos mes nebūtume čia!
Kūdikis 1: Nesąmonė! Aš niekad nemačiau jokios mamos, todėl savaime aišku,
kad ji neegzistuoja!
Kūdikis 2: Aš nesutinku su tavo nuomone.. kartais, kai viskas aprimsta,
mes galime išgirsti ją dainuojant… galime pajausti, kai ji glosto mūsų
pasaulį… aš esu įsitikinęs, kad mūsų tikras gyvenimas prasidės po
gimdymo…