Dienos archyvas: 2014-01-27

Aš nesu Pranciškaus…

Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais pasireiškė nuomonių ir interesų skirtumai krikščionių tarpe. Tai liudija apaštalo Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams fragmentas: „Tarp jūsų esama kivirčų. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“. Argi Kristus padalytas?” (1, 11-13). Baigiant ekumenizmui pašvęstą savaitę įsitikiname, kad mažai kas ir pasikeitė. Krikščionių susivienijimo vienoje Bažnyčioje idėja įgyvendinama Danguje, bet ne žemėje.

Pasiklausius, ką stačiatikiai mano ir kalba apie katalikus, tampa akivaizdu, kad katalikai jiems yra per dideli eretikai. Pasiklausius, ką kalba ir kaip gyvena protestantai, darosi akivaizdu, kad jie yra per daug giliai įklimpę į įvairias erezijas, kad galėtų įvykti susivienijimas. Katalikų uoliausiai vykdomas ekumenizmas labiausiai įtakojo pačius katalikus, jų tarpe radosi didelių nukrypimų ir prieštaravimų.

Dabartinio popiežiaus svetimumas Benedikto XVI tradicinei minčiai ir paveldui verčia klausti, ar galima katalikybę remti vien popiežiaus subjektyvumu? Maža to, ypač kai popiežius šneka neautoritetingai ir jo atstovams paskui tenka aiškintis ir tikslinti jo teiginius. To paskutinių šimtmečių istorijoje nėra buvę. Nesenai du italų katalikų intelektualai atvirai pasakė: „popiežius Pranciškus mums nepatinka, tačiau nepaisant to mes esame  Katalikų Bažnyčios sūnūs” (Questo Papa non ci piace. Alessandro Gnocchi – Mario Palmaro. Il Foglio 9.10.2013).

Šv.Paulius supeikė „aš esu Kefo” idėją, kad nevalia apsiriboti siaura tikrove, sureikšminti vieną asmenį ar dabarties madas. Reikia drąsiai pasisąkyti už plačią perspektyvą, kurioje suprantamas teiginys „aš esu katalikas, priklausau Kristaus ir jo apaštalų Bažnyčiai, šv.Petro uolai, tveriančiai Romos Katalikų Bažnyčioje”, ir tai,  kas yra katalikybė, galima suprasti ne tik iš mokymo, tačiau ir iš istorinio, kultūrinio, liturginio, dvasingumo nuoseklumo. Būtent, tai ir yra tapatybės ir integralumo pagrindas. Paskutiniųjų dešimtmečių staigūs posūkiai privertė apie tai susimąstyti, iš kur ateiname ir kur einame, ir apsispręsti kas esame.

Aš nesu subjektyvaus Pranciškaus, nesu Sigito, nesu apskritai modernistinio sukirpimo jėzuitų gerbėjas. Jie man nepatinka, juos tenka toleruoti ir pakęsti, bandau išgyventi ir išsaugoti tikėjimą ir tokiomis sąlygomis. Stengiuosi išlikti krikščioniu Romos kataliku, atviru laikmečiui ir tam pačiam Pranciškui, ir stačiatikiams, ir liuteronams, atrasdamas trupinėlius tiesos ir gėrio, padedančius dar geriau suvokti ir vertinti katalikybę, kurioje šviečia Kristaus veidas ir apsireiškia jo buvimas bei malonė