Mėnesio archyvas: vasario 2014

Apie trečią antausį arba evangelija pagal Ukrainą. VII eilinis sekmadienis

http://www.lrytas.lt/religija/apie-trecia-antausi-arba-evangelija-pagal-ukraina.htm#.Uwnw3fl5OZE

Kristus liepia mylėti savo priešus. Mh, nuoširdžiai, nuolankiai ir švelniai nusitaikai ir!.. Juokauju. Jei jūsų tarpe yra toks, kuriam sekasi mylėti priešus, duokite žinoti, pasistengsiu su juo susidraugauti, užsirašysiu į mokinius, dieną ir naktį pašvęsiu, kad perimčiau jo patirtį.

Tai pats nepopuliariausias, sunkiausias ir blogiausiai interpretuojamas Dievo įsakymas. Štai Ukrainoje žmonės kentėjo priespaudą, korupciją, vagystes, išnaudojimą. Bandė paprieštarauti, tai šimtą nušovė, kelis šimtus sužeidė. Žmonėms trūko kantrybė: nuvertė valdžią, Lenino paninklus, išsigandęs prezidentas ir jo pakalikai pabėgo. Bet jei būtų atleidę ir mylėję vagis įstatyme ir vagis šalia įstatymo, tuomet būtų išpildę Kristaus paliepimą ir tapę šventais? Ši idėja patinka valdžiai ir visokio plauko aferistams ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje.

Apibrėžkim tiksliai, ką Kristus sakė ir ko nesakė.

Antausių klausimas. Evangelijoje rašoma, jog jei tau užvožia per vieną žandą, atgrežk ir kitą. Dėmesio: jei tau! Bet jei užvožia tavo žmonai ar vaikui, tėvams, nekaltam žmogui, tai tuomet pasiraitoji rankoves ir atgal, kad nebūtų daugiau noro skriausti silpnesnių. Kristaus įsakymas nedraudžia ginti kito, nekalto, silpnesnio, bet moko asmeninę žalą, nuostolį iškentėti, neskubėti pyktis. Kiek kentėti? Šiuo atveju yra nurodyta vienas ir antras žandas, bet nesakoma, jog procedūrą galima kartoti. Vadinasi, du kartus pakentėjau, bet trečią kartą jau per daug. Ir tu kitam, net ir priešui, negali į žandą skelti daugiau nei du kartus. Yra teisinė taisyklė, jog žmogaus negalima už vieną ir tą patį nusikaltimą bausti du kartus. Turi būti antausių saikas.

Ta pati taisyklė galioja ir kalbant apie marškinius, kuomet Kristus ragino pridėti juos prie atimamo apsiausto. Jis neminėjo, jog visada besąlygiškai reikia atiduoti plėšikams savo turtą, kai tik jie užsimano jį pasisavinti. Jei taip būtų, tuomet krikščionys neturėtų prieštarauti mafijai, korumpuotai valdžiai, godiems oligarchams. Kartą ar kelis galima pakentėti, tačiau pastoviai daromai žalai reikia priešintis, ypač visuomenės lygmeniu.

Kristus ragina melstis už savo priešus. Gal kad jie turėtų gerą sveikatą apiplėšinėjat vienkiemių bobutes, sėkmę platinant narkotikus, nusukant algas, papirkinėjant balsus per rinkimus ir t.t.? Jei tiesmūkai priimtume tokį jo teiginį, tada logiška būtų atsakyti, jog mums nereikia tokio kvailo dievo.

Reikėtų melstis už priešų suklūpimą, pasitaisymą ir jų amžinąjį išganymą, kad jie būtų pamokyti ar gražiuoju, ar skaudžiuoju. Melstis reikia dar ir todėl, kad nepapultume į neapykantą ir nepadarytume kvailų sprendimų. Maldoje Dievo malonė padeda išsaugoti ramybę, mąstyti ir svarstyti, kas būtų teisingiau. Jei visi vienas už kitą melstumės, pasaulyje būtų kur kas geriau. Kadangi puolame vienas kitą už pirmą antausį ir atiduodame atgal nebeskaičiuodami, nesudarydami progos pasimokyti, todėl reikalai nepagerėja, bet vis labiau įsisuka naikinanti neapykanta.

Ar tai nėra tikroji pergalė, jog savo priešus sugebi pataisyti jų klaidose, padaryti savo draugais? Na, mažesnė, bet irgi pergalė, kai priverti savo priešus atsitraukti, tave gerbti ir atsisakyti piktų kėslų. Jei visi geri žmonės būtų nukryžiuoti su Kristumi, kuo pavirstų šis pasaulis? Kažkas turi saugoti ir ginti tiesą, tvarką ir teisybę, kad apskritai būtų galima išgirsti Kristaus evangeliją.

Jei Rytų Europoje įsiplieks karas (III)

Matant, kas darosi Ukrainoje, visos Rytų Europos šalys turėtų pradėti visuotinę karių mobilizaciją, prašyti NATO ir ES karinių dalinių permetimo arčiau pasienio su Ukraina, Baltarusija ir Rusija. Į konfliktą neišvengiamai įsitrauks Rusija, Lietuvai kaip niekada iškilo didelė grėsmė. Laukti negalima, būtina skubi reakcija ir kuo greitesnis pasiruošimas.

Jei Rytų Europoje įsiplieks karas (II)

Kremlius siekia padalinti Ukrainą ir aneksuoti Krymą, o Vakarai nesugeba sulaikyti Rusijos, nes JAV prezidento Baracko Obamos užsienio politika yra tokia pat bestuburė, kaip ir Europos Sąjungos (ES).

Taip tvirtina žymus rusų politikos ekspertas Andrejus Piontkovskis.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a-piontkovskis-po-gruzijos-ukraina-po-ukrainos-baltijos-valstybes.d?id=64085906#ixzz2twvqXxim

Jei Rytų Europoje įsiplieks karas

Iš Ukrainos mus pasiekia vis didesnį nerimą keliantys pranešimai: priešiškumas didėja, įsivyrauja smurtas, žuvusių yra dešimtys, o sužeistųjų – šimtai.

Tiek Ukrainos dvasininkai, tiek popiežius, tiek ir kitų šalių vyskupai prašo nusiraminti, nekovoti ir taikiai susitarti. Ukrainos unitų didysis arkivyskupas apgailestauja, jog niekas dvasininkų nebeklauso, maldos nebepadeda, kovos įsismarkauja.

Galima būtų klausti, kodėl tai vyksta. Postsovietinė šalis tik prieš kelis mėnesius nugriovė Lenino paminklus. Tai parodo, kaip ilgai užsitęsė sovietinė epocha, kaip  atsibodo žmonėms, pavargo nuo išnaudojimo ir žeminimų. Kilę neramumai – tai išblėsusios prasmės ir nevilties protrūkis. Daugiau nebėra ką prarasti, gyvenimas merdint ar mirti gyvenant – štai kas beliko.

Kita vertus, žvelgiant iš biblinių pozicijų, Vakarų šalys užsispyrusiai ir daug metų daro visas nuodėmes, už kurias kadaise Izrealio tauta buvo baudžiama potvyniais, ugnimi ir siera, karais, tremtimis, ligomis ir kitomis bėdomis. Gebūvio šalys išsižada Dievo kaip savo ganytojo, Dievo gailestingumas yra piktnaudojamas, bet nepriimamas, todėl ėmė grėsti tamsos pasaulio paruoštas sukrėtimas.

Ukrainos visuomenė skaldosi: vieni link Vakarų, kiti – link Rytų. Jei konfliktas nebus sprendžiamas, šalis gali suskilti, pirmi požymia jau matosi. Tikėtina, kad Rusijos karinės pajėgos įžengs į šią šalį ir užims didelę teritoriją padedama lojalių Ukrainos gyventojų ir karinių struktūrų. Bijodama Rusijos sienos priartėjimo Lenkija, remiama JAV, gali kilti ginti vakarinių Ukrainos teritorijų. Šiuos pokyčius tiesiogiai pajus visas regionas. Tai gali sukelti karą Rytų Europoje. Tokia situacija yra puikus pretekstas Rusijai pakoreguoti savo vakarines sienas.

Europos Sąjunga yra aptingusi, kažin ar aukos savo ramybę dėl senųjų SSSR teritorijų, nesugebės aprėpti išsiplėtusio karo fronto. ES neskuba reaguoti dabar, nes aiškiai supranta, kuo rizikuoja. Šių įvykių akivaizdoje Lietuva ir visos buvusios SSSR šalys turi dėti visas pastangas paskatinti Europos Sąjungos ir ypač savo politinę ir karinę parengtį.

Paprasti žmonės neturėtų laukti, kol juos valdžia įspės, nes jie tai padarys paskutinę akimirką. Visi nespės ir nenorės bėgti, reikia būti pasiruošus galimiems sunkumams. Dėl viso pikto būtina pasidomėti ir ruoštis gyvenimui karo sąlygomis.

Dieve saugok.

Lietuvos tikrovė – datų ir ideologijų kryžiuojama

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/oskaras-volskis-lietuva-datu-ir-ideologiju-kryziuojama-500-406564?utm_source=autorow_15min&utm_medium=left&utm_campaign=comments

Ką tik nutilo Vasario 16-osios šventės aidai. Jos euforijos apimti užmirštam, jog buvo ir 1917 m. gruodžio 11-oji, kai Vilniaus Taryba paskelbė Lietuvos autonomijos Vokietijos sudėtyje aktą. Šis istorinis faktas nėra labai plačiai aptariamas, mažai kas apie jį žino.

Tos dvi datos liudija, jog Tarybos nariai pradžioje buvo neapsisprendę, blaškėsi tarp Nepriklausomybės idealizmo ir pragmatiškumo. Ar sugebės, ar naudinga, ar atitinka ilgai vargintos, menkai išsivysčiusios, pažeisto mentaliteto tautos interesus visiška nepriklausomybė? Ar negeriau būtų pasivesti aukštesnės civilizacijos ir galingesnės tautos visokeriopai įtakai, kuri išmokytų esminių dalykų? Apsispręsta, jog išsivers su esamomis pasauliečių inteligentų ir dvasininkų pajėgomis, kurių tarpe buvo daug kompetetingų asmenų, mokslus baigusių užsienio šalyse.

Po 96 metų pamatėme, jog gruodžio 11 – oji lieka aktuali: esame lyg ir nepriklausoma valstybė, tačiau vis labiau kaip autonominė teritorija Europos Sąjungoje. Maža to, Lietuvos „prijungimą” prie kitų šalių įvykdė beveik milijonas jos emigrantų, kurie negalėjo pakelti  dabartinės Nepriklausomybės formos, didesnę viltį ir orumą atradę ne savo šalyje. Lieka viltis, jog jie savo išsilavinimu, patirtimi ir pasiekimais galės paremti ir Lietuvos Vasario 16-osios drąsų apsisprendimą.

Dabartinė Lietuvos valstybė ir jos visuomenė yra kryžiuojama dar kitų dviejų datų ir jų nešamų ideologijų. Tai 1940 rugpjūčio 3 d. „prašymas“ „priimti“ Lietuvos TSR į Sovietų Sąjungą ir 1990 kovo 11 – osios Nepriklausomybės atkūrimas. Mano galva, nebuvo esminio lūžio, nes rugpjūčio 3-ioji ir Kovo 11 – oji yra gan draugiškai susijusios. Mentalitetu ir personaliniu lygmeniu Lietuvos visuomenė dar nėra pabaigusi Lietuvos TSR eros.

Kai kas mestų priekaištą, maždaug, tik mons. Svarinskui visur vaidenasi komunistai. Bet gi jie nesivaidena, jie sėkmingai įsiliejo į naujai seną santvarką, užima pareigas, lemia šios šalies reikalus, matome juos kasdienybėje. Teigiama, jog jie įrodė lojalumą Lietuvai savo uoliu darbu ir nuopelnais. Be abejo, lengva įrodyti savo nuopelnus sėdint prie milijoninių biudžetų ir turint nenutrūkstamą valdžią reguliuojamos  demokratijos šalyje.

Kol kas daugumas nenori įsisąmoninti tiesos, jog jie buvo tautą pavergusio okupanto kontrolės ir priespaudos dalimi. Vieni tada buvo, kiti partinėse mokyklose uoliai ruošėsi būti vergvaldžių tarniukais. Daugumas jų yra nepataisomai sugadinti.

Lietuvos uždarumo ir liguistos Nepriklausomybės praradimo baimės klausimą pratęsia ir lenkų reikalas. Kauno rajone ir dar kitose vietovėse, ypač Vilnijoje gyvena istoriniai lenkai dar iš Žečpospolitos, Unijos laikų. Taigi, lenkai kai kam atrodo didelė problema, bet buvę sovietiniai veikėjai – ne. Su lenkais mus sieja ne tik istorija, tačiau ir bendros vertybės, panaši pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Pavyzdžiui, Kauno rajono valdžioje yra rusų kilmės meras ir ilgametis partijos veikėjas vicemeras. Iškalbinga konfigūracija. Daugybė Lietuvos mokyklų vadovauja buvę komunistiniai veikėjai. Nepaslaptis, prezidentė D.Grybauskaitė yra susitepusi komunizmo ideologija. Visiems gerai. Jie, matai, sukuria kur kas didesnį saugumo ir šviesesnio rytojaus jausmą negu lenkai. Savo akimis mačiau, kaip Lieuvos lenkai švenčia savo Tėvynės Vasario 16-ąją, ir kaip masiškai lietuviai nesiteikė net vėliavos iškelti.

Taigi, praėję du Nepriklausomybės dešimtmečiai buvo tų keturių datų, trijų krypčių drąskoma tikrovė: autonomija, nepriklausomybė, sovietija. Kaip šią lygtį išpręsti? Balsavimu? Pusė piliečių nebalsuoja, kiti užsispyrusiai įgyvendina rugpjūčio 3 – iąją, kiti nesiliauja giręsi „pusžale” Kovo 11 – ąja, dar kiti dedasi lagaminus, nematydami šios problemos sėkmingo sprendimo. Daugumai piliečių Vasario 16-oji nei šilta nei šalta: kas gauna už tai algą, tas tegul ir sklaidosi.

Koks galėtų būti pasiūlymas? Nepriklausomybė nereiškia išpuikėliškos saviizoliacijos, o autonomiškas būvimas vakarietiškų šalių įtakoje nėra pavojus. Nereikia bijoti atsivėrimo į Vakarus, trukdyti emigrantams  dalyvauti Lietuvos gyvenime. Emigrantus vertinkime labiau negu socialdemokratus ar konservatorius. Tiek sovietinio klano, tiek tautininkiškojo izoliavimosi  šalininkai bijo, kad įsigydami žemės Lietuvoje užsieniečiai sujudins esamą korupcinę sistemą. Ir pagaliau laikas užbaigti sovietijos erą, kuri susikompromitavo tada, skandina šią šalį ir šiandien. Šiurpas nukrečia, prisimenant sovietijos grimasas pačiame Lietuvos viduryje: nuvaryta vertybiškai, morališkai, dvasiškai ir ekonomiškai Tėvynė, kuria nebetiki jos vaikai, išvykstantis jaunimas.

Kodėl reikia švęsti Nepriklausomybės šventę?

Atrodytų keistas patarimas, paraginimas ar pastaba laisvos valstybės tikrovėje. Deja, valstybinių, tautinių ar religinių švenčių šventimas darosi vis mažesnio piliečių ratelio poreikis. Teisinamasi, jog žmonės tą dieną yra kažkuo kitu užsiėmę arba nori būti niekuo neužsiėmę, tarsi tai mažiau svarbu už žvejybą ar gulėjimą priešais televizorių. Be abejo, laisvė tai užtikrina, laisvadienis yra puiki proga pailsėti, tačiau Nepriklausomybė kilo ne iš laisvadienio ir poilsiavimo, todėl ši šventė neturėtų būti vien poilsinė.

Vos viena kita plazdanti Trispalvė, menkas žmonių dalyvavimas renginiuose išduoda, jog prieš 20 metų puoselėti Nepriklausomybės ir patriotiškumo idealai nuvertinami, nebenorima dėl jų nors truputėlį pasijudinti, pasiaukoti. Kai kurių viešai demonstruojamas cinizmas primena komunistų elgesį per Sausio 13-osios įvykius: žiūrėdami televizorių gurkšnojo brendį ir laukė, kuo baigsis „Nepriklausomos Lietuvos“ tragikomiškasis spektaklis. Toks jis vyksta šiandien, piliečiams demonstruojant savo abejingumą.

Kai kurie teigia, jog prisišventėme sovietiniais laikais, kai priversti mokytojų, vadovų ir vykdomųjų komitetų tampėme Lenino, Engelso ir kitų balvonų paveikslus. Dar kiti bodisi šių švenčių proga daroma partine ar politine agitacija. Keista, kad iki šiol neišmokome švęsti prasmingas ir orias šventes ne priversti ir veidmainiškai, bet kaip laisvos šalies žmonės.

Tai kodėl privalome švęsti Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo šventes?

1. Ji parodo, formuoja mus kaip naciją, sutelkia ir apvienija. Joje prisimenamas, aktualizuojamas ir sudabartinamas nacijos gimimas ir gyvavimas.

2. Nuolat būtina ugdyti teisingą piliečių savimonę, jog neatrodytume kaip neapsisprendę, tarsi nebūtų jokio skirtumo, kieno valiai ši šalis pasidavusi – savo ar svetimai. Nepriklausomybės šventėje sau ir kitiems pareiškiame savo valią likti suverenūs.

3. Ši šventė ir jos metu skelbiamos tiesos bei vertybės mus apibrėžia, padaro kitokiais, skirtingais, puoselėja ir suteikia tapatybę. Juk dėl teisės būti savimi kėlėme balsą ir ginklą prieš kitas tautas ir valstybes, reikalaudami pagarbos ir lygiateisio pripažinimo. Kokia tapatybė įsivyrauja ten, kur Nepriklausomybės minėjimas nevyksta?

4. Nepriklausomybės minėjimas padeda stiprinti šalies ir tautos savigarbą tiek tarp piliečių, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Jei tokia svarbi šventė yra už nieką verčiama, tuomet sunku tikėtis pagarbos iš kitų, ypač iš nedraugiškai nusiteikusių tautų.

5. Tai jaunąją kartą ir visuomenę ugdanti, motyvuojanti šventė. Kaip sekmadienio Mišiose kas kart pasikartojame krikščioniško gyvenimo tiesas ir jas įtvirtiname savo atmintyje bei apsisprendimuose, taip Nepriklausomybės šventėse turėtume pasikartoti esmines laisvės ir valstybingumo tiesas.

6. Tai šventė, kuri turi įkvėpti, o dabar, atrodo, tarsi paskutines patriotizmo žarijas gesintume. Kažkada viename lietuvių renginyje JAV mačiau, kaip keliant žvaigždėtąją vėliavą lietuviukas antrokas visu balsu traukė šios šalies himną pridėjęs ranką prie širdies. Kai paklausiau, kas esąs, atsakė – amerikietis. Emocionaliai stiprus ir įtaigus kitos šalies patriotizmas „suvirškina“ lietuviško patriotizmo jausmo stokojantį jaunimą. Būtina stiprinti emocinį ryšį su savo tauta ir valstybe.

7. Tai ir ateitį statanti bei kurianti šventė, nes kol švęsime, tol mąstysime ir elgsimės kaip laisvos šalies piliečiai. Nepriklausomybės tradiciją, dvasią, nešamą orumą būtina perduoti jaunajai kartai. Tik tokios šeimos, mokyklos, seniūnijos, kuriose nuoširdžiai švenčiama ši šventė, sugebės perduoti valstybingumo vertybes.

8. Tai šventė, kurioje dėkojama Dievui už laisvės dovaną. Kitų tautų sunkios išsivadavimo kovos įtikina, jog laisvę abu kartu gavome kaip stebuklą, nes šią mažą šalį ir tautą jau daug šimtmečių saugo ir gina ne tiek kariuomenė, kiek Dievas. Šia proga dalyvaudami pamaldose atliekame maldos pareigą už savo šalį, tautą, valstybę, prašydami Aukščiausiojo palaimos. Deja, Tėvynės ir jos Nepriklausomybės nebematome tikėjimo šviesoje, o valstybės himne šaukdamiesi vien kaži kokios saulės, kol kas prisišaukėme tik „Stalino saulę“.

9. Ši šventė – tai ir pilietinio solidarumo paminėjimas, padėka visų visiems už bendrystę, bendrą darbą, pasiektus rezultatus. Pavyzdžiui, švietimo sistema gauna šešis milijardus litų, šiltas ir renovuotas mokyklas, nemokamą mokslą ir maitinimą, tačiau mokinių ir jų tėvų minėjimuose nepamatysi. Panašiai socialines išmokas gaunantiems piliečiams išdalinami kruvinu prakaitu uždirbti 8 milijardai. Savo malda ir dalyvavimu jie pelnytai pagerbtų darbščiuosius ir sąžininguosiuos piliečius, kurie sukuria bendrąjį gėrį, moka mokesčius, pasidalija savo darbo vaisiais. Deja, kai kurie į Dievą, tėvus ir valstybę žvelgia kiaulės akimis: duok duok, bet padėkos ir pagarbos – jokios!

10. Be abejo, Nepriklausomybės šventė – tai ir buvimo kartu džiaugsmas. Išgyventi ir priimti savo šalį vien kaip darbo, prievolės ir prievartos vietą, būtų neteisinga. Mus turi paliesti ir esamų privalumų bei džiaugsmo savąja Tėvyne patirtis, todėl turėtų vykti iškilmingi koncertai, vyrauti visuotinis linksmumas, pagerbiami šaliai nusipelnę žmonės. Čia būtų galima paklausti: ar liūdime būdami nepriklausomi, ar džiaugiamės?

Taigi, tiek Vasario 16-osios, tiek Kovo 11-osios šventes privalėtume švęsti iškilmingai, turiningai ir gausiu būriu. Kiekvieną sykį turėtų įvykti visos šalies mobilizacija, nes jei didesnės jos dalies nebėra šioje šventėje, kaži ar ji bus kasdieniuose darbuose ir iššūkiuose. Galų gale, ką ir kaip švenčiame, tuo ir tokie esame, tokį likimą ir užsitarnaujame.

Ps. Šios mintys buvo išsakytos prieš metus ir kai kurie teiginiai spėjo pasent. Kokia laisva Lietuva su tebešmėžuojančiais sovietiniais veidais ir ta pačia dvasia?

Kauno rajone yra Vandžiogalos parapija, kurioje gyvena istoriniai lenkai dar iš Žečpospolitos, Unijos laikų. Jų yra ir Vilnijoje. Taigi, lenkai kai kam atrodo didelė problema, bet buvę sovietiniai veikėjai – ne. Su lenkais mus sieja ne tik istorija, tačiau ir daug vertybių, panaši pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Bet kad Kauno rajono valdžioje yra yra rusų kilmės meras ir ilgametis partijos veikėjas vicemeras, visiems gerai. Jie, matai, sukuria kur kas didesnį saugumo jausmą negu lenkai. Kad Kauno rajono mokyklos apsodintos buvusiais komunistiniais veikėjais (dabartiniais socialdemokratais) – visiems gerai, bet kad lenkai švenčia Vasario 16-ąją, kai lietuviai net vėliavos nesiteikia iškelti, tai ir vėl visiems gerai. Susivokime pagaliau.

Tėvynės meilė ar savižudžio kilpa?

Nedaug mes kalbama apie Tėvynės meilę. Ši idėja ir darbai mūsų tautoje ir valstybėje yra apleista sritis. Atrodo, jog kažkas tyčia kompromituoja ir tyčiojasi iš mūsų tautybės, siekdamas sukiršinti ir nuvilti. Nežinia, kiek dar su tokiu požiūriu egzistuosime. Dėl šios priežasties, juolab kad Vasario 16-oji, norėtųsi pasidalyti keliais pasvarstymais apie patriotizmą.

Pats žodis yra graikiškos – lotyniškos kilmės „pater“ – tėvas. Pnašiai yra lietuvių kalboje: „tėvynė“ yra kilusi iš „tėvas“. Tėvynė – tai tėvo kraštas.

Vokiečių ar anglų kalbose sakoma „mutterland“, „motherland“ – motinos šalis. Tarptautinis Tėvynės meilės pavadinimas – patriotizmas – nusako tam tikrą jausmą, požiūrį ir gyvenimo būdą.

Tėvynė yra labai panaši į kiekvieno mūsų tėvą ir motiną, į mūsų senelius, gimines, mokytojus, kurie mus ugdė. Iš čia ir ta didelė tėvų ir jų pasitelkiamų autoritetų atsakomybė: taip reikia mylėti vaikus, kad jie mylėtų Tėvynę.

Tėvynės egzistencinis horizontas

Trumpai sakant, Tėvynė – tai žmonių bendruomenė, jų apgyvendintas kraštas, kilmės vieta, žmogaus būties dvasinis ir fizinis šaltinis. Vienu žodžiu apimame daug dalykų: tautą, visuomenę, valstybę, kultūrą, žmones, kalbą, religiją, istoriją ir t.t. Įvairiais požiūriais Tėvynė yra konkrečiai apibrėžtas dalykas. Kaip minėjau, tai goegrafija, klimatinė zona, politinė sistema, tam tikra istorinė patirtis ir atmintis, tradicijos, kultūra, savita pasaulėjauta, vyraujanti pasaulėžiūra, konkretūs tėvai ir pan.

Tėvynės sąvoka įsipina į kiekvieno mūsų tapatybę: esame tuo, kuo esame dėka Tėvynės.

Ko gero, visus kitus aspektus viršija, būtent kultūriniai veiksniai. Tėvynė – tai kultūrinis kontekstas, visuma, kuriems save priskiriame, su kuriais tapatinamės. Pilietybė nėra pakankamas motyvas save tapatinti su kuria nors žmonių bendruomene. Sovietai prievarta įjungė Lietuvą į SSRS, tačiau dauguma lietuvių nesitapatino su minėta sistema. Jiems Tėvynė ir tuomet buvo Lietuva, lietuvių tauta, kultūra, žemė.

Tėvynė Lietuva yra visuma, todėl turime mylėti labiau nei bet kokią kitą bendruomenę. Seniūnija, kaimas ar miestelis nėra patriotizmo objektas tikrąja to žodžio prasme, nors ir labai esmingai įsipina į Tėvynės kontekstą. Savivaldybės interesai yra palenkiami Tėvynės interesams. Net Europos Sąjungos interesai nėra tapatūs Tėvynės interesams, nes ES nėra mūsų Tėvynė. Tėvynė yra aukščiau visų kitų bendruomenių, o jos žmonės ir kultūra yra svarbiausias jos pačios elementas.

Jokia kita bendruomenė negali duoti to, ką duoda kiekvienam iš mūsų Lietuva. Tėvynės meilė turi pranokti ir viršyti visas kitas meiles, Tėvynės vertybė yra aukštesnė už daugelį kitų vertybių.

Esame lietuviai, kadangi mus tokiais pagimdė ir suformavo Lietuva. Mūsų vardas, pavardė yra lietuviški, turime lietuvius tėvus, mūsų broliai, seserys, kaimynai, draugai yra lietuviai, mūsų proseneliai ir istorija buvo lietuviški. Mes sklandžiai kalbame lietuviškai ir mąstome lietuviškai.

Galima sakyti, jog esu ne tik Dievo paveikslas ir panašumas, bet ir Tėvynės paveikslas ir atspindys. Tai nejaugi neturiu jokių pareigų savo Tėvynei? Nejaugi galiu išsižadėti savęs paties, savo tėvų, giminės? Jei taip daryčiau, sunkiai nusikalsčiau sau, savo giminei, savo gyvenimo tiesai galų gale pačiam Dievui.

Žinoma, pasitaiko, kad žmogus auga mišrioje aplinkoje, ir jam lieka iššūkis apsispręsti už vieną ar kitą tautinę tapatybę. Būvimas niekuo, be tapatybės yra psichinė, kultūrinė ir socialinė liga.

Priklausymas Tėvynei yra istorinis ir konkretus faktas: gimėme, augome, susiformavome. Maža to, kiekviena tauta pasižymi savitu mąstymu, jutimu, psichika, mentalitetu. Kai taip yra, ar įmanoma valios apsisprendimu paneigti, jog esi lietuvis? Jei taip elgtumeisi, tuomet meluotumei ir sau, ir kitiems. Turėtumei atgal į motinos įsčias sugrįžti ir naujai gimti kitoje aplinkoje, kad nebebūtum lietuvis. Kaip gimimo fakto nepakeisti, taip ir tautybės bei Tėvynės!

Būtų neteisinga, neetiška neigti savo tautybę, savo Tėvynę. Kaip psichinė sveikata reikalauja išlikti ištikimam sau pačiam, būti tapačiu sau, taip būtina pripažinti lietuvybę ir Lietuvą, kad nepatektumei į vidinį susiskaldymą ir konfliktą.

Dalykų logika, teisingumas reikalauja, kad išliktume ištikimi Tėvynei. Maža to – kad mylėtume ją, nes jos nemylėdami, prarasime pagarbą ir sau. Visose tautose savo Tėvynės ir tautos išsižadėję asmenys yra negerbiami, vadinami išdavikais, perėjūnais, silpnadvasiais. Kita vertus, Tėvynė kaip bendruomenė turi teisę bausti jos išsižadėjusius tautiečius, juos kaltinti, smerkti ir elgtis su jais kaip su Tėvynės išdavikais ir netgi priešais.

Tėvynės meilė, patriotizmas, turi religinės dorybės savybių: susijusi su meile ir dėkingumu savo tėvams. Jiems mes turime pareigų, todėl ir Tėvynei turime pareigą: gerbti, mylėti ir rūpintis ja. Tėvams esame dėkingi už daugelį esminių dalykų: gyvybę, gyvenimą, idealus, auklėjimą, kultūrą, papročius, net biologines savybes. Tačiau tėvai mums tą lobį perdavė todėl, jog ir patys priklauso Tėvynei, iš jos visa tai gavo. Tėvai dar ne viskas, jei nebūtų Tėvynės ir tautos. Net ir dabar kai kurie vaikai neaugo pas tėvus, tačiau dėka Tėvynės jie susiformuoja kaip lietuviai, tampa labiau ar mažiau patriotai. Taigi, kuo esam, turime dėkoti Tėvynei.

Tėvynėje turime stengtis visa siela, visu protu, visa širdimi ir visomis jėgomis mylėti Dievą ir artimą kaip save patį, skelbti Dievo šlovę gyvendami tiesos, teisingumo, gėrio ir grožio idealais.

Tėvynė – Dievo dovana

Katalikišku požiūriu Tėvynę galima suprasti ne tik kaip tėvų paveldą, bet ir kaip Dievo dovaną, jo malonę ir valią, nes Tėvynėje apsireiškia Dievo garbės atspindys, ji yra Dievo meilės ir valios instrumentas bei vieta.

Tokia buvo Dievo valia, kad gimtume, bręstume ir gyventume Tėvynėje, kurios nepasirinkome, bet kuri yra mums dovana. Tai Dievo maloningumo pasireiškimo vieta, tai būdas ir galimybė būti žmogumi, gyventi, mylėti ir kurti. Esame ne kažkokie žmonės ir krikščionys, bet lietuvišku būdu. Kartais užmirštame šį Dievo meilingosios Apvaizdos slėpinį.

Kadangi Tėvynė yra Dievo maloninigumo ir jo šlovės apsireiškimo vieta, todėl būtina jo dovaną priimti, vertinti ir puoselėti. Dievo garbei priklauso visa, kas teisinga, gražu, kilnu ir palanku oriam žmogaus asmens gyvenimui. Visa tai skleidžiasi ir pasireiškia nacionalinėje kultūroje.

Mūsų krikščioniškasis tikėjimas vadovaujasi Dievo ir artimo meilės principu. Žodžio „religija“ etimologija gali reikšti ryšį, sąsają. Praktiškai religija yra ryšio tarp Dievo ir žmogaus, Dievo ir bendruomenės, Dievą tikinčių žmogaus ir žmogaus įgyvendinimas. Šiuo atžvilgiu ir patriotizmas priklauso religijai.

Žinoma, Tėvynės meilė yra žemiškas dalykas, ir jokio kūrinio negalime mylėti labiau už Dievą. Antraip taptume stabmeldžiai. Taip atsitiko nacistinėje Vokietijoje ir sovietinėje imperijoje. Religijos ir patriotizmo suplakimas religijos nenaudai, reikštų tvarkos ir vertybių hierarchijos sumaišymą.

Lietuvių tautos tapatybė per šešis šimtmečius esmingai suaugo su Evangelija, su Katalikų Bažnyčia. Nėra jokios kitos lietuvių tautos kaip tik krikščioniškoji lietuvių tauta. Toks yra istorinis, kultūrinis ir dvasinis faktas.

Kai kurie mūsų istorikai, kultūros darbuotojai ir valdininkai, sovietinės inercijos genami, šiurpina savo požiūriu ir norais pristatyti Lietuvą be krikščionybės. Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas be krikščionybės yra dar vienas skandalingas, šizofreniškas melo planas. Jei iki smulkmenų atskirtume Lietuvą nuo katalikybės, tuomet teturėtume Lietuvos ir lietuvių tautos parodiją.

Jei tad tautos ir jos kultūros aprėptyje pasireiškia Dievo malonė, jo Apvaizdos mums duotas gėris, tuomet kiekvieną gėrį turėtume atpažinti, puoselėti ir saugoti. Patriotizmas yra dorybė, ginanti tiesą apie žmogų, todėl turi būti įjungtas į mūsų vertybių hierarchiją, skiepijamas ir palaikomas viešojoje erdvėje ir jaunosios kartos ugdyme. Yra pareiga rūpintis asmeniniu ir bendruomeniniu patriotiniu požiūriu ir elgesiu, kad galėtume išsaugoti savo ir savo tautos tapatybę, kultūrą, maža to – Dievo mums duotą natūraliąją ir antgamtinę malonę gyvenimui puoselėti.

Esame atsakingi už šios Dievo dovanos išsaugojimą, galima drąsiai tvirtinti, jog lietuviškosios kultūros gėriu turime Dievą ir garbinti.

Kaip puoselėti Tėvynės meilę?

Pirmiausia reikia savo Tėvynę pažinti. Etikoje yra žinoma universali taisyklė, kuri tinka ir patriotizmui: kas nori Tėvynę labiau mylėti, turi ją kuo labiau pažinti. Pažinti pačius geriausius, autentiškus dalykus, kurie įkvepia. Iš to kyla pareiga priimti ir perduoti įvairių sričių žinias apie mūsų istoriją, meną, papročius, tautos charakterį, iškilias asmenybes ir įvykius, tautosaką, gyvąjį tautos gyvenimo būdą, stilių ir t.t. Tai pavadintume tautiniu ugdymu. Su apgailestavimu tenka pripažinti, kad nyksta gyvoji tautos tradicija, gyvenimo būdas. Daug kas atsainiai į tai žiūri, labiau žavėdamiesi importu.

Tautinis ugdymas, Tėvynės kultūros puoselėjimas ir perdavimas yra labai konkreti, aiški ir nelengva Tėvynės valdžios, tautos strategų, šeimos, mokyklos, ir kiekvieno mūsų asmeninė pareiga.

Nesenai per valstybinį radiją teko girdėti Švietimo ir mokslo ministerijos atstovo teiginį, jog mokyklose galutinai įgyvendintas tautinis ugdymas. Net pagaugais nuėjo išgirdus tą teiginį. Popieriuose taip, bet praktikšai ne. Kaip tame anektode: teoriškai arklys, bet praktiškai nepaeina. Teoriškai lietuvis, bet praktiškai – posovietinis kapitalizmo ir popkultūros apvirškintas produktas…

Žinias reikia perteikti ne tik teoriškai, bet ir gyvenimiškai, konkrečiai, tiesioginiu pavyzdžiu. Žinoma, be šeimos, mokyklos, Bažnyčios ir valstybės sąmoningumo ir dalyvavimo tai būtų neįmanoma.

Prie ugdymo priskirčiau ir tautinio charakterio puoselėjimą. Lietuvis turi būti lietuviško charakterio. Etnologai, filosofai ir teologai turėtų pateiktų susintetintą, konkretesnį paaiškinimą, koks yra lietuviškas būdas.

Be tautinio ugdymo, svarbu yra darbuotis, kad Tėvynė klestėtų politine, ekonomine, demokratine prasme. Visi privalo domėtis ir dalyvauti savo Tėvynės reikaluose, politiniame, viešajame gyvenime, rinkimuose, mokėti mokesčius, ginti viešajį interesą ir bendrąjį gėrį, tramdyti savanaudžius, piktadarius ir priešiškus tikslus puoselėjančius asmenis.

Mes esame Tėvynei daug kuo skolingi ir už ją atsakingi, todėl tiems, kurie nori jos išsižadėti, reikėtų duoti suprasti, jog bus pasitelkiamos griežtos priemonės, net jėga ir prievarta, kad kiekvienas atliktų savo pareigas Tėvynei. Konkretumo ir griežtumo nebūvimas išblukina daugelio gerų idėjų ir reiškinių ribas.

Tėvynės esminiai ir strateginai tikslai yra daug svarbesni už individualius jos nario tikslus. Tėvynė gali pareikalauti visko: turto, darbo, jėgų, gal net gyvybės. Turime būti pasiruošę aukotis už Tėvynę, nes antraip nebus nei tautos, nei Tėvynės, nei ateities. Paprasčiausiai būsime suviršktinti stipresnių dvasia, kultūra ir žmonių skaičiumi tautų.

Žinoma, tai nereiškia, jog mes turime tapti savo Tėvynės vergais. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertingas ir turi skleistis laisvės būdu, tačiau vertybių hierarchijoje nėra aukščiausia. Juk kiekvienas iš mūsų yra žmonių visuomenės dalis be kurios nieko negalėtume, taip pat mirtinga būtybė, todėl savimi ir po savęs privalome palikti didesnė viltį ateinančioms kartoms. Iškilus svarbiai priežasčiai mes turime aukoti savo gyvenimą, jėgas, turtą ir gyvybę už Tėvynę.

Kiekvienas turime asmeninę ir bendruomeninę pareigą ginti Tėvynę nuo ją griaunančių jėgų ir vykdyti moralinį, teisinį, policinį ir karinį pasipriešinimą kiekvieno priešininko atžvilgiu. Privalome būti pasiruošę eiti į mūšį su agresoriumi ir ginti tautines, kultūrines, moralines, religines vertybes, be kurių mūsų gyvenimas taptų nevertas žmogaus orumo.

Niekam nevalia iš mūsų atimti Tėvynės žemės, kultūros, savasties, egzistencijos, nepriklausomybės, savigarbos, nes tai Dievo dovanos, kurias mes gavome ir turime apsaugoti savo pačių ir ateities kartų labui.

Šiandien jau nebe tankais ir kariuomenių būriais nugalimos tautos ir kultūros, bet užslėpta, tikslinga, manipuliacine propaganda, kuri silpnina žmonių sveiką mąstymą ir dvasinį budrumą. Užtenka, kad lietuvės moterys masiškai darosi abortus, užtenka, kad jauni tėvai persiima gero ir malonaus gyvenimo madomis, todėl nebegimdo vaikų, užtenka, kad žiniasklaida viešina amoralius pavyzdžius ir gesina tautos savigarbą, užtenka, kad oligarchai skriaudžia tautiečius ir paralyžiuoja žmonių pasitikėjimą teisingumu, užtenka, kad alkoholiu, narkotikais ir rūkymu sugriaunama tautos žmonių sveikata ir psichika, priešiškus tikslus turinčios struktūros gali pasidžiaugti, jog tauta silpnėja ir atėjus palankiam metui lengvai perims į savo rankas.

Atskirai reikėtų paminėti Lietuvos kariuomenę. Patriotiniu požiūriu ji turėtų žadinti tautos budrumą, puosėlti vyriškumo savybes bei Tėvynės gynybos mintį. Atsisakydama šauktinių, t.y. ruošti Lietuvos vyrus Tėvynės gynybai, mano galva, ji pasirinko silpnųjų strategiją.

Kita vertus, turime taikiais ir civilizuotais būdais pristatyti savo kultūrą, kadangi ji yra gėris, kurį galime ir privalome raštais, menu, šokiu, kinu ir kitais būdais nešti visur, kur tik esame priimami. Taip pasireiškia naudingi kultūriniai mainai tarp tautų. Bet ką gi gali duoti elgeta, kuris nieko neturi pasidalyti? Tokie galime tapti praradę savo tautines vertybes.

Kaip minėjau, turime pažinti pačius geriausius mūsų Tėvynės dalykus, ir viską daryti, kad baigtųsi žiniasklaidos vykdomas priešo darbas: kaskart nuvilti mus žmogiškojo nuopolio ir gėdos pavyzdžiai, ypač kai juodinamos vertybės ir autoritetai. Gėdingų dalykų pristatymas turi savo manipuliacinę potekstę, nes smugdo patriotinę dvasią ir pasididžiavimą.

Būtina pasitelkti gražių pavyzdžių, visą tą nuostabųjį mūsų tautos paveldą, kurį sukaupėme per tiek amžių. Privalome gerbti tautai nusipleniusius žmones, jų atminimą, lankyti jų kapus, įvairiais būdais (kinu, literatūra, muzika, tapyba ir kt.) pasakoti jų žygdarbius, iškilmingai, nuoširdžiai, jausmingai švęsti tautines šventes, sukaktis, datas, metines, statyti paminklus ir pan. Nusipelniusių tautiečių, svarbių įvykių iškeliamas dorybes, vertę ir pasidižiavimą reikia pabrėžti.

Savaime suprantama, kiekviena sveika ir save gerbianti tauta rūpinasi, kad jos žmonių dvasios nežalotų netinkama literatūra, filmai, kalbos, mados ir pan. Tėvynės institucijos turi rūpintis, kad niekas nesityčiotų iš autentiškų tautai ir religijai šventų dalykų, vertybių ir tapatybės. Neretai tautos dvasios griovimo darbas atliekamas prisidengus kūryba, žodžio laisve, tolerancija ir kitomis melo formomis.

Katalikų Bažnyčioje yra žinomas indekso reiškinys, t.y. sąrašas raštų, kurių katalikui negalima skaityti, nes prieštarauja tikėjimui ir moralei, gali pastūmėti žmogų į moralinį degradavimą. Pradėjus plisti klaidoms ir moralinėms bėdoms, Bažnyčia buvo priversta sudaryti įvairaus pobūdžio indeksus: pagrindinių ydų, dogmų, kanoninių nusikaltimų, amoralaus turinio knygų sąrašus ir pan. Dabar amoralių rašliavų padaugėjo tiek, kad nebeįmanoma jų visų suregistruoti, tačiau indekso principas yra išlikęs kaip nuoroda atsakingai ir brandžiai rinktis.

Indekso principą taikė ne tik Bažnyčia, bet ir kariaujančios šalys, valstybės. Kiekviena valstybė turi būti suinteresuota užkirsti kelią dezinformacijos, demoralizacijos sklidimui, priešiškų jėgų siekiui paveikti žmonių mintis ir jausmus savo tikslams.

Indekso principas taikomas ir demokratinėse šalyse, kurių atsakingos institucijos kontroliuoja ypač žiniasklaidos priemones, kad netinkami tekstai, kalbos, vaizdai nepasiektų visuomenės, ypač vaikų ir jaunimo. Netinkama informacija formuoja jaunus žmones ir gali sugadinti pažiūras, emocijas ir motyvaciją.

Be to, kiekviena valstybė turėtų būti suinteresuota, kad jos piliečiai būtų moraliai ir fiziškai stiprūs, pajėgūs prisiimti atsakomybę už save, savo artimuosius, Tėvynės dabartį bei ateitį. Tėvynės interesai ir patriotizmas, tautinė savimonė yra aukštesnė vertybė už žodžio, neribotos saviraiškos ir meno laisvę, kuria taip akiplėšiškai manipuliuojama mūsų visuomenėje siekiant prastumti visokius nešvarius dalykus. Blogai suprasta laisvė, savivalė, tapo priedanga norintiems pasipelnyti, begėdžiams ir Tėvynės priešams.

Kartais moralės ir filosofijos srities klausimuose intelektas priešinamas su morale. Menkesnis išsilavinimas nereiškia, jog žmogus yra prastesnis, kad jo moralė žema. Intelektas ir moralė ne visada eina drauge. Paprasti žmonės gali pasižymėti kur kas aukštesne ir stipresne morale nei intelektualai. Akivaizdžiai matome, jog daugybė visokių nenormalumų, utopijų, amoralių teiginių ateina iš intelektualų, kurie galvoja, jog vien tik gudragalviavimas gali sustiprinti Tėvynę. Neapsirikime ir nepasiduokime apgaulingų autoritetų mintims, nes Tėvynės moralinės jėgos intelektualai jau senai nebestiprina, ir daugiausia skepticizmo ir patyčių patriotizmo klausimais sulaukiame būten iš jų.

Indekso principą reikėtų taikyti ir intelektualams, kurie galvoja, kad jie yra šventos karvės. Bet kokie tekstai, kalbos, teorijos, koncepcijos, kurios pasižymi moraline, tautine ir kultūrine degradacija, turėtų būti atmesti.

Demoralizavę intelektualai su pašaipa atsiliepia apie ilgaamžes, krikščioniškas, tradicines vertybes, sugeba tik kritikuoti, todėl jų žodžių neimkime domėn, jie mums tegul nieko nereiškia, nes būdami smukę, jie paskui save tempia ir Tėvynę. Sveiko proto ir jausmų žmogus, tebūnie paprastas, puoselėja tautinius jausmus!

Turime pasižymėti ne tik Tėvynės meilę pagrindžiančiomis žiniomis ir jausmais, bet ir patriotine valia. Patriotiniai sentimentai taptų gėdingi, išdavyste, jei nebūtų patriotinės valios atliekant savo pareigas. Būtina sudrausti tuos, kurie viešai tyčiojasi iš tautos, jos vertybių. Reikia ir pasakyti, ir parašyti prieš tokius, duoti atkirtį. Menkiausias nusižengimas ir pasidavimas šiuo klausimu silpnina patriotiškas mintis, jausmus ir nusiteikimus.

Patriotinė valia pasireiškia asmeniniu dalyvavimu tautos reikaluose: balsavime, šventėse, sąžiningai mokant mokesčius, gausinant ir stiprinant lietuvių tautą, ruošiantis jos moralinei ir fizinei gynybai ir t.t.

Atskirai reikėtų pabrėžti ekonominius klausimus: lietuvis turi palaikyti lietuvį, pirkti lietuvišką prekę, naudotis lietuvių įsteigtomis finansinėmis organizacijomis, sudaryti sąlygas savo tautiečiui dirbti, uždirbti, išlaikyti šeimą ir prisidėti prie Tėvynės gerovės.

Kiekviena valstybė turi rūpintis savo žmonių lojalumu. Patriotizmas yra lojalumo išraiška. Žmonės nori tapatintis su savo tauta, todėl reikia stiprinti šį jausmą. Bloga žmogui vienam, todėl jei nesitapatins su savo tauta, tapatinsis su kitomis, tačiau ne kaip saviškis, bet kaip našlaitis, pamestinkukas, atsidūręs prieglaudoje.

Skaudu kalbėti apie pokomunistinės visuomenės ir valdžios elgesį Nepriklausomoje Lietuvoje, kai Tėvynę paliko pusė milijono lietuvių. Tai didelė netektis, nesmurtinis genocidas, kurį vykdė komunistinė nomenklatūra, įsiliejusi į valdžios struktūras ir verslą. Tai akivaizdus požymis, kokios dvasinės būklės ir tautinio sąmoningumo yra šių dienų lietuviai. Nesinori tikėti, jog išvyko silpniausi, labiausiai sutrikę ir mažiausiai lojalūs. Daug iš jų, kiek tenka girdėti, išvažiavo su labais pigiais motyvais, kiti įsižeidę ant Tėvynės valdžios, pokomunistinės sistemos, kurios nesugebėjome sugriauti daugelį metų.

Pabaigai

Istorijos mokslai liudija, kad prieš mus gyveno tautos, kurios išnyko. Ar mes, lietuviai, neatsidursime istorijos šiukšlyne? Kas mus krausto į kapus, anglijas ir ispanijas, į muziejų vitrinas? Kur mes nueisime būdami tokie sutrikę, be tapatybės, savigarbos, vienybės, neturėdami bendrų tikslų, nesiekdami bendrojo gėrio ir pagarbos vienas kitam?

Didžiosios valstybės sunyko ar pranyko dažniausiai dėl moralinio nuosmukio. Mažos išliko ir dar net išsiplėtė dėka savo vieningumo ir moralinės stirpybės. Kadaise ir Lietuvos valstybė buvo labai didelė, bet vėliau ir iki šiol ją kramtė ir karpė, likom trys milijonai su abortų, alkoholizmo ir emigracijos kilpa ant kaklo.

Baigiant norisi viltingai drauge su Jonu Pauliumi II, perfrazuojant jo žodžius savo tautieciams, pasakyti: Paveldą, kurio vardas Lietuva, priimk su tikėjimu, viltimi ir meile!

Jėzaus pagyrimas konservatyvumui. V eil. sekmadienis

Iš Jėzaus lūpų ne kartą pasigirsta barimasis ant fariziejų ir kitų apsimetėlių. Vadina juos angių išperomis, pabaltintais karstais, numirėlių kaulais ir t.t. Bet šį sekmadienį girdime Jėzaus švelnius, pagyrimo, įvertinimo žodžius savo mokiniams: „Jūs esate žemės druska ir pasaulio šviesa”.

Čia derėtų kukliai paprieštarauti, jog tai ne mes, bet Jėzus yra tikroji druska ir šviesa, kuri apsaugo krikščionis nuo sugedimo ir daro juos pavyzdžiu kitiems. Kas mes būtume be Jėzaus malonės ir mokymo? Tai Jėzaus mumyse ir per mus, kol esame vienybėje su juo, yra ir druska, ir šviesa.

Iš čia kyla ir paaiškinimas, atsakymas į Jėzaus klausimą, kurį uždavė ir sąmoningai neatsakė: jei druska nustotų sūrumo, kuo reikėtų ją pasūdyti? Krikščionių „pasūdymas” vyksta per grįžimą prie Jėzaus mokymo ir malonės, gyvenimo būdo.

Užtenka palyginti, kuo buvo žmonija iki Jėzaus ir yra be Jėzaus, ir suprasime, kad krikščionys yra žmonijos avangardas, šviesa ir išgydymas. Niekada tiek gražių pasiekimų, solidarumo ir teisingumo žmonija nerėgėjo, kaip krikščioniškoje eroje. Katalikybės pagimdyta civilizacija su savo nuostabiais pasiekimais ir privalumais pranoko visą praeitį ir duos esmines gaires ateičiai.

Deja, dabar matome liūdną vaizdą: krikščionybės išmetimą į gatvę, trypiamą katalikybę, be įtakos, be poveikio. Jėzaus diagnozė yra aiški: tai liberali, pataikaujanti pasaulio dvasiai katalikybė be savybių, be principų, praradusi konservacines  savybių.

Bijoma šiandien konservatyvumo, t.y. tikros druskos. Ir vėl galima patikrinti: liberalioji katalikybė miršta, konservatyvioji – klesti. Liberalioji, pigioji, prostitucinė katalikybė nėra verta pagarbos, Dievas ją išmetė voliotis ant pasaulio kelio, ji yra visų mindoma, nes ji atsisakė ištikimybės Jėzui ir jo istoriškai nuosekliai Bažnyčiai.

Galima sakyti, jog Jėzus pagyrė konservatyvumą, autentiškas savybes išlaikantį tikėjimą. Su juo belieka skelbti: tegyvuoja katalikiškasis ir stačiatikiškas konservatyvumas, originalioji, autentiškoji krikščionybė, per kurią ir skleidžiasi toji sūrumo nepraradusi žemės druska ir pasaulio šviesa.

Šventųjų relikvijų gerbimas

Ar katalikų pamaldumas į šventųjų relikvijas yra priešingas bibliniam tikėjimui ir ilgaamžei tradicijai, kaip teigia protestantai?

Relikvijos yra tai, kas priklausė asmenims, paskelbtiems šventaisiais, pavyzdžiui, jų kūno dalys (pirmo laipsnio relikvijos), jiems priklausę dalykai (antro laispnio relikvijos), daiktai, kurie buvo priliesti prie pirmo ar antro laispnio relikvijų. Katalikai rūpestingai saugo relikvijas ir jas gerbia. Kartais įvyksta stebuklų meldžiantis prie jų ar prie jų prisilietus.

Katalikai gerbia Jėzaus tarnus, todėl taip elgdamiesi gerbia Jėzų. Daugeliui protestantų tai atrodo yra keistai, kažkokia idoliatrija, Viduramžių Bažnyčios sugedimo palikimas. Iš tikrųjų, ši praktika ateina iš Biblijos ir pirmųjų krikščionybės amžių.

Senojo Testamento antroje Karalių knygoje galima perskaityti įdomią istoriją, kuri liudija, jog Dievas daro stebuklus per mirusiųjų jo šventų tarnų palaikus. Ten rašoma, jog moabitai užpuolė izrealitų laidotuvių procesiją kapinėse, ir norėdami paslėpti mirusiojo kūną, laidotuvininkai jį įmetė turbūt į pirmą pasitaikiusį kapą, kuriame buvo palaidoti pranašo Eliziejaus palaikai. Tuose kraštuose laidota ne užkasant, bet į specialiai oloje ižgremžtas ertmes. Taigi, numetus velionio palaikus ant pranšo kaulų, numirėlis atgijo ir atsistojo (2 Kar 13,20-22). Tai pirmo laipsnio relikvijų atvejis.

Naujame Testamente randame liudijimus, kaip Dievas veikia per šventiems žmonėms priklausančius daiktus. Morkaus evangelijoje pasakojama apie ilgai sirgusią kraujoplūdžiu moterį, kuri nemažai iškentėjo nuo gydytojų ir jiems išleidusi visą savo nuosavybę, tačiau nesulaukusią jokio pagerėjimo. Ligonė iš nugaros priėjusi prie Jėzaus palietė jo apsiaustą ir pagijo. Jėzus iš karto pajuto, jog iš jo išėjo jėga ir atsigręžęs ieškojo prisilietusio žmogaus (Mk 5,27-29). Tai antro laipsnio relikvijų atvejis.

Kitas atvejis minimas Apaštalų darbų knygoje, liudijančioje, jog Dievas darė stebuklus per apaštalą Paulių, kai žmonės dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėls, prijuostes ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios (Apd 19,11-12). Tai trečio laipsnio relikvijų atvejis.

Ir pirmųjų amžių krikščionys turėjo relikvijų praktiką. Šv.Polikarpas, kuris buvo apaštalo Jono mokinys ir Smirnos vyskupas, mirė kankinio mirtimi Romoje apie A.D. 155. Jo kankinystės aprašyme randame liudjimą, jog po nukankinimo velnias įkvėpė Erodo tėvą ir Alko brolį eiti pas valdytoją ir įtikinėti jį, kad neatiduotų kankinio palaikų krikščionims palaidoti, nes jie juos garbins.

Įdomu tai, jog to siekė Romos pareigūnas, pagonis, kuriam turėtų būti tas pats, kuris tačiau, įkvėptas velnio, gudrauja, neva krikščionys vietoj Kristaus ims garbinti kankinį Polikarpą. Bet gi krikščionys sąmoningai garbina Dievą, tačiau gerbia ir Jo tarnus bei jų relikvijas. Įdomu tai, jog velnias čia vaizduojamas kaip tas, kuris bijo ir nenori, kad krikščionys gerbtų kankinių relikvijas.

Polikarpo kankinystė įvyko po penkiasdešimties metų nuo paskutinio apaštalo Jono mirties apie A.D. 100. Jo palaikų gerbimas liudiją apie iš apaštalų laikų ateinančią ir ko gero jų pačių leistą praktiką gerbti kankinių palaikus. Jei tai būtų buvę blogai, apaštalai nebūtų leidę to daryti. Šventųjų palaikų gerbimo liudijimų yra daugybė.

Šv.Jeronimas VI am. mokė, jog krikščionys negarbina kūrinių kaip Dievo, tačiau gerbdami relikvijas jie apmąsto Jėzaus žodžius, jog kas priima jo sekėjus, priima ir jį patį, ir kad brangi yra Viešpaties akyse jo šventųjų mirtis (Laiškai 109, 1, 2). Todėl pirmųjų amžių krikščionių Dievo garbinimo liturgijai kaip svarbus elementas priklausė šventųjų rekvijų gerbimas.

Taigi, galima daryti išvadą, jog katalikai ir stačiatikiai laikosi pirminės ir originalios krikščionybės, kurios daugelį elementų atmetė protestantai. Tai kas čia  iš tikrųjų yra sugedęs?

Paruošta pagal http://www.aleteia.org/en/religion/article/the-ancient-christian-practice-of-venerating-relics-4825679224897536

 

Modernistams nepavyko apkaltinti vienuolijos steigėjo sukčiavimu

Panaši į Limburgo vyskupo šmeižto istorija paaiškėjo Nekaltai Pradėtosios Pranciškonų vienuolijoje. 1990 m. įkurta, dinamiškai besivystanti, pašaukimų gausa ir savo plačia veiksla garsėjanti abu Romos ritus puoselėjanti vyrų vienuolija praėjusiai metais buvo apkaltinta materialiniu neskaidrumu, neva jos steigėjas tėvas Manelli neteisėtai disponavo vienuolijos turtu ir savo giminaičiams perdavė nemažai lėšų ir nekilnojamo turto. Dėl šio ir kitų šmeižtų popiežius paskyrė vienuolijai apaštalinį vizitatorių kapuciną Fidenzio Volpi, kuriam suteikė plačius įgaliojimus ištirti vienuolijos veiklą.

Kaltinimais pasipiktino t.Manelli giminaičiai, kurie savo reputaciją ėmė ginti advokatų ir prokuratūros pagalba. Po atlikto išsamaus tyrimo nerastas nė vienas atvejis, kad vienuolijos steigėjas būtų užsiiminėjęs neteisėtu turto disponavimu, juolab jį perdavęs savo giminėms. T.Manelli tapo išteisintas, vizitatorius atšaukė bet kokius kaltinimus ir atsiprašė dėl iškilusių nesusipratimų.

Dėsninga, kad konservatyvesnių pažiūrų Limburgo vyskupas ir tradiciją puoselėjanti pranciškonų vienuolija tapo apšmeižti nebūtais dalykais, idant būtų galima juos suvaržyti ar pašalinti. Po pop.Benedikto XVI atsistatydinimo per pasaulį ritasi liberalių katalikų revanšas, susidorojimas su katalikiškąją tradiciją puoselėjančiais dvasininkais. Sielovadine sėkme besidžiaugiantys Nekakaltai Pradėtiosios Pranciškonai tapo pavydo ir neapykantos objektu merdinčiai, besitraukiančiai ir išsigimstančiai modernistų šutvei, besivadovaujančiai Voltero šūkiu – meluok, meluok, vis kas nors prilips….

Šmeižto lavina prieš Limburgo vyskupą

Prieš kelis mėnesius žiniasklaidoje piktintasi dėl Vokietijos Limburgo vyskupo suremontuotos vyskupijos kurijos, išleidžiant 30 milijonų eurų vietoj planuotų 5. Popiežius paprašė vyskupą Tebartz-van Elst pailsėti Metten vienuolyne, kad speciali komisija galėtų ištirti padėtį. 

Iš pradžių atrodė, kad vyskupas padarė didelį finansinį ir moralinį nusikaltimą (taip skelbė katedros kanauninkai ir dekanai), tačiau ėmė aiškėti tikrosios vyskupo užsipuolimo priežastys. Konflikto esmę galima nusakyti vieno tos vyskupijos dekano teiginiu: „Mums neįdomu, ką kalba oficialioji Bažnyčia (die Amtskirche), mes, kurie sudarome vietinę bažnyčią, esame kitos nuomonės”.

Kaip viskas buvo iš tikrųjų? Vyskupijos rūmai 25 metus buvo nenaudojami, nes ankstesnysis vyskupas juose negyveno. Limburgo vyskupijos rūmai yra gražus, istorinis statinys, pačiame miesto centre, šalia katedros buvo apleisti, reikalavo kapitalinio remonto. Naujasis vyskupas Tebartz-van Elst ėmėsi darbo, pritaikydamas rūmus sielovados reikmėms, įkurdamas čia vyskupijos institucijų centrą. Vyskupo ofisas ir butas užėmė nedidelę rūmų dalį. Be to, jis jautė atsakomybę, kad ateities kartoms būtų išsaugotas vertingas pastatas. Vyskupas remontui panaudojo lėšas ne iš vyskupijos ar parapijų kasos, tačiau dar XIX a. buvusių vyskupų įsteigto specialaus fondo lėšas, kurias vyskupas gali naudoti savo nuožiūrą, tačiau fondą stebi speciali taryba.  

Neramumų priežastimi buvo tai, kad naujasis vyskupas ėmė tvarkyti vyskupijos gyvenimą pagal Kanonų teisės ir Katalikiškojo Mokymo reikalavimus, nes buvęs vyskupas Kamphaus pasižymėjo dideliu liberalumu ir tam tikra prasme sugadino savo tikinčiuosius ir kunigus. Jis nepaklausė pop.Jono Pauliaus II, kai buvo pareikalauta nedalyvauti valstybinėje komisijoje, išduodančioje leidimus abortams. 

Naujasis vyskupas Tebartz-von Elst atšaukė kun. P. Kollas iš dekano pareigų, kai palaimino gėjų porą Wetzlar katedroje 2008 m. (http://www.faz.net/aktuell/rhein-main/hessen/wetzlar-absetzung-des-bezirksdekans-fuer-eine-diskrete-ruege-vom-bischof-war-es-wohl-zu-spaet-1683246.html). Vėliau atleido spaudos atstovą ir vyskupijos tribunolo pirmininką, pakeisdamas juos kandidatais, kuriuos rekomendavo kad.Meisner. Šie įvykiai pajudino vyskupijosliberalų lizdą. 2009 m. 11 kunigų pasirašė laišką vyskupui, kur kaltino jį visokiais dalykais, ypač „autoritariniu klerikalinės Bažnyčios stiliumi, mėgdžiojančiu Romą”. Vyskupas ėmė keisti atsiradusią „privačios bažnyčios” struktūrą, kuri tapo panaši labiau į protestantišką, nei į katalikišką. 

Pop.Pranciškus pavedė kard. Lajolo aplankyti vyskupiją ir padėti numalšinti kilusį konfliktą. Jis paprašė vyskupo stengtis palaikyti geresnę komunikaciją su vyskupijos kunigais, o šis savo ruožtu pažadėjo, kad biudžeto tvarkymas bus kuo skaidresnis.

Tai nesustabdė liberalių vyskupijos sluoksnių priešiškumo, jie surengė vyskupijos visuotinį suvažiavimą, kur paskelbė, jog naujos pradžios vyskupui neduoda (http://www.die-tagespost.de/kirche-aktuell/Dioezesanversammlung-Tebartz-kann-nicht-zurueckkehren;art312,147566). Dekanų pirmininkas iš Frankfurto Johannes zu Eltz teigė, kad dėl blogo vyskupo išrinkimo kalti yra popiežius ir vyskupijos kapitula, todėl jie turėtų atsiprašyti vyskupijos tikinčiųjų (http://www.die-tagespost.de/kirche-aktuell/Unter-Kulturkaempfern;art312,147452). Tik viena vienuolė gynė vyskupą, pasipiktinusi puolimo prieš vyskupą nekrikščioniškumu ir neteisingumu (http://www.die-tagespost.de/kirche-aktuell/Notfalls-auf-Bistumsebene-durchsetzen;art312,147746).

Prabėgus 3 mėnesiams vyskupų konferencijos įsteigta komisija priėmė išteisinantį sprendimą, jog vyskupas Tebartz-van Elst neišeikvojo neteisėtai nei vieno euro, neviršijo savo vyskupiškos valdžios  galiojimų (http://www.focus.de/magazin/kurzfassungen/focus-05-2014-pruefkommission-sieht-vorwuerfe-gegen-tebartz-van-elst-ausgeraeumt-wird-bistum-limburg-aufgeloest_id_3569329.html). Komisija galutinius ir oficialius rezultatus patvirtins vasarį, vėliau perduos Romos Kurijai, galiausiai jie bus paskelbti viešai. Pop.Benedikto XVI sekretorius ir popiežiaus rūmų prefektas arkiv. Georg Gänswein teigė, jog kaltinimai vyskupui Tebartz-van Elst buvo paneigti, neįrodyti (http://www.kath.net/news/44550).

Svarstoma, jog po šių įvykių minėtoji vyskupija bus likviduota, įjungta į Mainz – Trewir (Trier) vyskupijos sudėtį arba jai bus paskirtas naujas administratorius. Taip būtina pasielgti, kad iš valdymo būtų pašalinta neramumus sukėlusi kanauninkų kapitula. Panašu, jog maištaujantys libelumu persiėmę kunigai, kanauninkai ir jų pasekėjai nenurims. Jie užmiršo, kad Bažnyčia nėra demokratinė bendruomenė, tačiau mistinis Kristaus Kūnas, todėl čia pasireiškia kitoks valdžios ir veikimo būdas.

Grabnyčių šviesa

Grabnyčių švente pasibaigia 40 dienų Kalėdų nuotaikos laikotarpis, bus nuimtos prakartėlės, Kalėdų simboliai, nutils Kalėdų giesmės. Vakarų krikščionys šią šventę kadaise vadino Purificatio – M. Marijos Apsivalymo švente, dabar reformuotos Katalikų liturgijos kalendoriuje vadinama Viešpaties paaukojimu šventykloje. Rytų krikščionys šią šventę vadina Hypapanté – Susitikimo švente, prisimenant Jėzaus, Marijos ir Juozapo susitikimą Jeruzalės šventykloje su kunigu Simeonu ir pranaše Ona.

Grabnyčių ir Paaukojimo pavadinimų prasmės labai skirtingos, manytum, jog kalbama apie „grabą“ (karstą, kapą), t. y. mirtį… Žinoma, šią dieną pašventinta ir deganti grabnyčių žvakė yra įdedama į mirštančiojo kataliko rankas, prisimenant senelio Simeono džiaugsmingą maldą sulaukus Mesijo, ir kiekvienas maldingai mirštantis tikintysis gali drauge su juo tarti: „Dabar leisk man, savo tarnui, Viešpatie, išeiti, nes mano akys išvydo tavo šviesą.“ Visgi žodis „grabnyčios“ yra kilęs iš lenkų kalbos „Matka Boza Gromniczna“ („Perkūninė“ Dievo Motina), kadangi grabnyčių žvakė deginta perkūnijos metu, prašant apsaugos nuo žaibų ir jų sukeliamų gaisrų. Galbūt iš čia yra kilęs lėkštą religingumą nusakantis posakis, kad kol perkūnas netrenkia, lietuvis nesižegnoja…

Paaukojimo šventė yra giliai įsišaknijusi Šventajame Rašte, ypač Mozės teisyne. Ji primena išrinktosios tautos išėjimą iš Egipto vergovės, kai Izraelio pirmagimiai buvo išgelbėti pažymėjus durų staktas avinėlio krauju, o Egipto pirmagimių gyvybes pasiėmė mirties angelas. Tai buvo dešimtasis ženklas ir nelaimė velnią simbolizuojančiam faraonui ir Egiptui, kad leistų Dievo išrinktai tautai laisvai iškeliauti. Nuo to karto kiekvienas hebrajų pirmagimis berniukas priklausė Dievui, jį reikėjo paaukoti šventykloje. Taip buvo skelbiamas ir Mesijo atėjimas. Neatsitiktinai žydų pirmagimiai jautėsi esą išskirtiniai, nes kiekvienas iš jų galėjo būti Dievo išrinktas ypatingam pašaukimui. Čia galima įžvelgti ir pedagoginę prasmę, kai vaiko, ypač berniuko, orumas ir savivertė yra ne menkinama, bet skatinama: tu esi Dievo norėtas ir mylimas, pašauktas ne blogiui vergauti, bet siekti gėrio.

Šioje šventėje atsiskleidžia gili gyvenimo ir auklėjimo prasmė: tėvai priima kūdikį kaip Dievo dovaną, pripažįsta Dievo teises į vaiką, Jam jį aukoja ir paveda, veda Jo įsakymų keliu. Tai, sakytum, pirmoji vaiko „teisių deklaracija“ ir prigimtinio orumo priežasties įvardijimas Mozės teisyne: vaikas yra Dievo paveikslas ir panašumas, žmogiška būtybė, su kuria negalima elgtis kaip su gyvuliu, daiktu ar vergu.

Tai ir religinės pedagogikos esminė tiesa: Dievas pašaukia tėvus drauge visapusiškai kurti kitą žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“. Tokiu supratimu vadovaudamiesi krikščionys smerkia kiekvieną nenatūralų, instrumentinį, mechaninį, savininkišką požiūrį į vaiką, jo pradėjimą ir ugdymą. Vis dažniau dėl verslo ir karjeros pavėlavusios gimdyti ar kontracepcijos ir abortų susargdintos moterys, homoseksualų poros užsimano turėti vaiką tarsi žaisliuką, kaip kompensaciją, protesto, liguistumo ar puikybės išraišką. Vaikšto po vaisingumo klinikas kaip po parduotuvę ir renkasi norimo vaiko akių spalvą, lytį ir kitas savybes. Kolbose ir mėgintuvėliuose, išnuomotose įsčiose susireikšminusių medikų konstruojami vaikai yra pasityčiojimas iš žmogaus prigimties, kilmės, orumo ir vertės. Kitaip to nepavadinsi: tikras Egipto vergovės pasireiškimas, kai silpnesnis žmogus tėra stipresniojo užgaidų objektas, priverčiamas atsirasti ar ir kaip netinkamas yra nužudomas.

Kadangi pirmagimis Jėzus priklausė Dievui, tėvai jį atidavė į kunigo Simeono rankas: Dievas davė, Dievas pasiėmė – tebūna pašlovintas jo vardas. Tačiau tuo paaukojimo apeigos nesibaigia, nes kūdikis, kaip nurodė Mozės teisynas, buvo išperkamas. Tėvas duodavo kunigui penkis sidabro šekelius, t.y. penkių dienų uždarbį. Kaip teigė Bažnyčios tėvai, šis gestas – tai pranašiškas simbolis, nurodantis, kuo buvo žmogus iki išvadavimo – velnio ir jo tarnų vergas, pigus dėl nuodėmės ir atsiskyrimo nuo savo Kūrėjo. Dievas už jį užmoka ne tiek brangią, kiek be galo orią kainą, tinkamą asmeniui – savo meilę, save patį, savo Sūnaus Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, kurias simboliškai nusako penkios Jėzaus žaizdos. Dieve per Kristaus sakramentus žmogus atgauna savo begalinę vertę. Tokiu būdu kūdikis tampa Dangiškojo ir žemiškojo tėvo sūnumi. Išpirkimo apeiga yra programa ir užduotis tėvui darbuotis ir aukotis, kovoti už savo vaikų gyvenimą ir jų sielas, už tėvo ir sūnaus ryšį, kuris yra pamatinis krikščioniškoje religijoje ir visuomenėje. Kraupu pagalvojus, kiek daug yra tėvų, kurie nemoka jokios kainos už savo vaikus, net apgailėtinų alimentų, taip plėsdami vergų, našlaičių ir benamių psichologiją.

Paaukojimo šventė mums primena būtinybę savo vaikus pavesti, paskirti Dievui ir jo reikalams. Ne kartą girdėjau kunigų ar vienuolių motinas pasakojant, kad savo sūnus ar dukras dar kūdikystėje maldoje paaukojo tarnauti Dievui. Taip peržengiamas savininkiškas požiūris į vaikus, jog jie yra tik mano ir man, kad jie turi gyventi tik dėl savęs ir savo šeimos. Pasigendame tėvų atvirumo ir nusiteikimo ugdyti vaikus bendruomeniniam pašaukimui, ne tik kunigystei, bet ir tautai, visuomenei, valstybei ir žmonijai.

Atrodytų, kiek nedaug reikia, paprasčiausiai savo atžalas vestis drauge į šventes, minėjimus, mokyti praktiškai, išugdyti įprotį, paprotį ir tradiciją, požiūrį ir poreikį būti Dievo ir tautos žmogumi. Atnešdami kūdikį į šventyklą, vėliau paūgėjusį vesdamiesi drauge į religines šventes, Marija ir Juozapas parodė Jėzui platesnį gyvenimo kontekstą. Jis buvo tėvų per kunigo rankas paaukotas ir vėliau pats pasiaukojo Dievui už žmones.

Paaukojimo paslaptį kaskart prisimename ir sudabartiname šv. Mišiose: aukojame Dievui, kas jam priklauso – savo pagarbą, dėkingumą, pasitikėjimą, savo darbo vaisius – duoną ir vyną, piniginę auką katalikiškos dvasios ir civilizacijos kūrimui, ir atgauname kur kas daugiau – Amžinąją Auką ir Gyvybės Duoną, kurios dėka vadinamės ir esame Dievo vaikai. Būtent per Mišias esame mokomi pagrindinių katalikiškojo gyvenimo tiesų ir gauname malonę tai įgyvendinti.

Daug kur Lietuvoje buvo paplitęs paprotys, kad kaip Mergelė Marija paaukojo du purplelius Jeruzalės šventykloje, taip motinos ar krikšto mamos už kiekvieną savo vaiką ar krikšto vaiką Grabnyčių dieną bažnyčioje paaukoja po dvi pašventintas žvakes, kad degtų prie altoriaus. Tai palinkėjimas ir malda, kad Dievo malonė juos lydėtų, Kristaus šviesa ir jo Aukos pažinimas išliktų jų širdyse, kad jie būtų šviesa aukodamiesi už Dievą, artimą ir Tėvynę. Tuomet senelių, tėvų akys gali ramiai užsimerkti, nes palieka šiame pasaulyje didesnę viltį.