Temos Archyvai: tikejimas

Kūrinijos taika ir kolbų vaikai. II Advento sekmadienis

Praeitą sekmadienį pasakota Nojaus arkos istorija. Gelbėjosi ne tik Dievą tikintys žmonės, bet ir gyvūnai, kurių visų rūšių poros įėjo į arką. Kitaip sakant, Kūrėjas numatė ir blogo žmogaus įkaite tapusios kūrinijos išgelbėjimą.

Naujosios kūrinijos tema tęsiama ir šį sekmadienį, pasakojant apie įsivyrausiančią taiką tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmogaus ir kūrinijos, tarp įvairių rūšių. Pranašas Izaijas rašo: „Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus, kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nevyks nieko pikta, nebus nusikaltimų“.

Šis pasakojimas ypač aktualus tapo Lietuvoje, susirėmus dėl žmogaus gyvybės orumo ir apsaugos. Reprodukcinės medicinos atstovai atsisako priimti tiesą, jog žmogus yra žmogus nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, Dievo paveikslas ir panašumas, nemirtinga siela apgyvendinta kūne. Medicina ir žmogaus pradėjimo klausimas, negimę kūdikiai tapo blogų žmonių įkaitais. Girdime, jog žmogus gaminamas kolbose, embrioninės stadijos žmogiškosios būtybės yra naudojamos eksperimentams, jomis prekiaujama, daromas biznis arba išmetamos kaip šiukšlės.

Daug pasakyta apie dirbtinio apvaisinimo, dirbtinio žmogaus pradėjimo žalą. Pirmas blogas dalykas – tai pažeistas žmogaus orumas, traktuojant jį kaip daiktą, gyvulį, laboratorinę žiurkę, norint patenkinti kažkieno kaprizus ar verslo interesus. Šis mąstymas perkeliamas paskui į kitas gyvenimo sritis, sukuriant vis didesnio žiaurumo bei susipriešinimo prielaidas.

Antrasis blogis – genetinės prigimties sutrikimai. Žmogus gaminimas kolbose, per prievartą sujungiant genus, ne natūralioje terpėje, ne šeimos kontekste – tai nesibaigiantis genetinių problemų, ligų bei psichinių problemų šaltinis. Kolbiniai vaikai yra tokie pasiligoję ir silpni, jog daugiau kaip pusė tokių nėštumų baigiasi persileidimu. Daugiau kaip pusė gimusių turi rimtų genetinių sutrikimų ir apsigimimų. Daugiau kaip pusė yra nevaisingi. O kas gali garantuoti, kad ir tų vaisingų individų palikuonys bus sveiki?

Reikia atminti, jog kolbinių vaikų gaminimas yra ne tik amorali, bet ir brangi procedūra, tačiau rezultatai yra apgailėtini arba baigiasi vaisiaus žūtimi. Tai naudinga klinikoms, tačiau neša mirties kultūrą, nepagarbą žmogui, nuostolius šeimoms ir visuomenėms.

Be to, kad gimtų vienas normalesnis kolbinis vaikelis,  reikia paaukoti daugiau žmogiškų gyvybių, sukuriant daugiau embrionų. Tik keli persodinami į gimdą, ir ne visiems leidžiama gimti – kiti yra nužudomi dėl apsigimimų ar nėštumo komplikacijų, o jų audinius priverstas  įsisavinti paliktas gyventi kūdikis. Argi tai nėra panašu į nacistų darytus eksperimentus su kūdikiais koncentracijos stovyklose?

Teko kelis kartus krikštyti kolbinius vaikus. Paprastai kūdikiai ir vaikai yra gražūs, raudonskruosčiai, tyrų akių, nes jie pradėti ir pagimdyti natūraliu būdu. To negaliu pasakyti apie tuos, kuriuos tėvai užsakė laboratorijoje. Atmintyje stovi paveikslas berniuko, kurio iki pat 7 metų nekrikštijo, nes jis visą vaikystę prasirgo, buvo gydomas įvairiose ligoninėse. Ir į krikštą buvo atvestas smulkutis, apsiblausęs, pajuodusiais paakiais, menkų intelektualinių galimybių. Buvo gaila matyti šį medicinos monstrų ir tėvų puikybės suluošintą žmogų.

Dievo žodis mus perspėja, jog negimusių žmogiškų gyvybių žudymas ar gaminimas yra Dangaus keršto šaukianti nuodėmė. Nei tuo užsiimantys medikai, nei jų laboratorijose  vaikus užsakantys žmonės negalės pasiekti išganymo, jie priklauso prakeiktųjų būriui, jei neatsižadės savo tamsių darbų ir neatgailaus. Tokie žmonės nėra krikščionys ir privalo būti paskelbti kaip vieši notariniai nusidėjėliai, ekskomunikuoti nuo Bažnyčios ir jos dvasinių gėrybių.

Kita vertus, jie yra nusikaltėliai prieš žmonių rūšį ir žmogiškumą, nes jų veikla kelia grėsmę dėl žmonių visuomenės moralinio ir fizinio išsigimimo. Ar nereikės žmonijai statyti naująją Nojaus arką, kad išgelbėtų žmoniją ir gyvūniją nuo genetinių apsigimimų, kuriuos sukėlė medikų ir mokslininkų eksperimentai?

Biblijos skaitinys apie liūto ir gyvačių draugystę su kūdikiais nurodo naują Dangų ir naują Žemę, kuriuose nebus smurto, pažeminimo ir pavojaus gyvenimui. Deja, kūdikis nesijaučia saugus medikų-abortmacherių-verslininkų kailialupių rankose. Deja, net ir motinos širdis ir jos įsčios nebegina kūdikio žmogiškojo orumo ir jo kūniškos gyvybės, nebėra išgelbėjimo arka, kurioje jis pradedamas ir vystosi saugiai, nešamas į saugų ir žmogišką pasaulį.

 

Pasirinks religiją suaugęs?

Karts nuo karto girdžiu tokį teiginį, jog tėvai atsisako perteikti vaikui religiją, neva jis pats turėtų ją pasirinkti kai suaugs. Dažniausiai taip teigia katalikišką sąmoningumą praradę, retai į pamaldas užsukantys asmenys. Šis teiginys turi loginių ir praktinių neatitikimų, kuriuos norisi pristatyti.

Pedagogikos tikslas yra suformuoti mąstantį, atsakingą ir savarankišką asmenį. Tačiau ilgą laiką vaikai ir paaugliai  tokiomis savybėmis nepasižymi, todėl dėl daugelio dalykų privalo apsispręsti tėvai ir kiti ugdytojai, apskritai suaugusieji. Jei vadovautumės taisykle, jog vaikas pats pasirinks, tuomet nereikėtų jo mokyti gimtosios kalbos – tegul pats pasirinks, kai suaugs, o iki to laiko reikėtų tylėti. Gal tegul pats pasirinks, ar eiti į tualetą, ar daryti į kelnes, ar naudoti šaukštą, ar valgyti kaip beždžionė? Tegul pats pasirinks elgesio būdą suaugęs, o iki tol nereikėtų jo drausminti ir reikalauti.

Čia manoma, jog vaikų ugdymas, pasaulėžiūros, vertybių bei praktinių sugebėjimų perdavimas pažeidžia vaikų laisvę. Bet taip vadinamas pedagoginis ir ugdymo spaudimas yra būtina sąlyga, kad vaikas galėtų lavinti savo intelektą, sugebėjimus ir elgesį. Antraip turėsime mažą laukinį, kuris užaugs į didelį laukinį.

Pedagogika primena ant bėgių pastatytą traukinį, judantį konkrečia kryptimi. Jei manytume, jog tai pažeidžia traukinio laisvę, tuomet derėtų traukinį nuimti nuo bėgių ir palikti pievoje ar miške. Tuomet jis turėtų teorinį visų pasaulio krypčių pasirinkimą, tačiau praktiškai nuo bėgių nukeltas traukinys niekur nepajudės.

Tarkime tėvai Ignas ir Ieva daro pedagoginį spaudimą, padeda ir sudaro sąlygas savo vaikui mokytis anglų, vokiečių, prancūzų, italų ar kiniečių kalbas. Vaikas neturi laisvės, jis dirba nurodyta kryptimi, nes už jį apsisprendė tėvai. Tarkime, jog tėvai Jonas ir Barbora nedaro jokio spaudimo, nesudaro sąlygų nei nepadeda savo vaikui mokytis kalbų, todėl jis turi laisvę nekalbėti ir prancūziškai, ir vokiškai, ir angliškai. Anų tėvų vaikas turi laisvę kalbėti visomis tomis kalbomis, kurių mokėsi. Galutinis rezultatas: vienas gali, o kitas – nieko negali.

Ne kartą teko bendrauti su 40-mečiais, 50-mečiais, kurie atsivertė į katalikų tikėjimą, ir kurie uždavinėjo panašaus pobūdžio klausimus: „kodėl man reikėjo tiek daug kentėti ir kitus kankinti, tiek klaidų padaryti, tiek nuostolių patirti, kol atradau tikėjimą? Kodėl man tėvai vaikystėje neperdavė tikėjimo ir neapsaugojo nuo bedieviško gyvenimo komplikacijų?“.

Dažniausiai taip yra, kad kas neturi tikėjimo, tas neturi ir intelektualinio, moralinio bei dvasinio stuburo. Deja, liberalizmo ir emancipacijos laikais bendražmogiškosios ir humanistinės vertybės yra šakėmis ant vandens užrašytos ir dažniausiai nereiškia nieko arba reiškia chaotiško šėliojimo laisvę.

O ką kalbėti apie visokio plauko sektas, kurios medžioja ideologiškai ir dvasiškai skurdžias sielas, duodamos dalines ar niekines tiesas bei už jas pareikalaudamos visko. Kur nėra stipraus katalikiško tikėjimo, ten klesti sektos.

Jėzus Kristus yra sakęs, jog tikėjimas yra stovėjimas ant uolos, o krikščionybės atmetimas – stovėjimas ant smėlio, jog Jo asmuo ir atneštos vertybės yra pamatinis akmuo, todėl visiems jį atmetusiems jis tampa suklupimo akmeniu. Neatsitiktinai po bedievybės vėliava keliavo visi žiauriausi paskutinių jų ir besitęsiančių laikų ideologai bei pasaulinės dramos: Leninas, Stalinas, Hitleris, abortmacheriai, eutanazijos budeliai, godūs kapitalistai ir t.t.

Koks nuoširdžiai mylintis savo vaikus krikščionis galėtų vaikus auginti be tokio pamato, ant kurio užaugo šventieji, didieji visuomenės veikėjai ir geradariai, ir visa Vakarų Civilizacija? Kokiu ignorantu ir beširdžiu reikia būti, kad savo vaikus pasmerktum beprasmiam, destruktyviam gyvenimui be jokių tikrų orientyrų?

Žolinių manifestas

Žolinių iškilmės savo prasme yra ir katalikiška, ir „gamtos“ šventė. Prisimename tikėjimo tiesą ir gražiausią tos tiesos išsipildymo pavyzdį – M.Marijos Dangun paėmimą su kūnu ir siela, skelbiant kiekvieno žmogaus pašaukimą į tobulą gyvenimą Dievo artumoje ir visišką išvadavimą iš nuodėmės ir blogio padarinių. Žemiška prasme, ši šventė yra padėkos už derlių, už žmogaus ir gamtos vaisingą bendradarbiavimą šventė. Abu šventės dėmenius  vienija ta pati prasmė ir tas pats Asmuo – Dievo rūpestinga globa, palaikanti ir gelbėjanti žmogų.

Tam tikra prasme, Žolinės yra ir ekologijos, darnaus ir vaisingo žmogaus sugyvenimo su Dievo kūrinija, šventė, primenanti, jog tik išlikdama Kūrėjo valioje ir jo nustatytoje tvarkoje žmonija gali sulaukti gamtos ir dvasinių vaisių, praturtinančių jo gyvenimą. Deja, taip seniai nebėra, ir žmogaus širdis bei gamta darosi vis labiau nualinta ir bergždžia. Ši šventė miesto žmogui tapo tolima ir nebesuprantama, kadangi vietoj gyvenimo gamtoje ir sodžiuje jis pasirinko gyvenimą betoniniame karste.

Dar bedievis Volteras yra pastebėjęs, jog labiausiai žmogų gadina mokslas ir menas, kitaip sakant, palinkusi į blogį žmogaus pažįstančioji ir kūrybingoji prigimtis tampa absurdų ir klaidų šaltiniu. Mokslas iš esmės sugadino žmogaus mąstymą ir moralę bei nuosekliai kenkia gamtos stebuklui, žmogaus laikiniesiems namams, vienintelei materialioje Visatoje esančiai gyvybės oazei.

Mokslo vardu imta kovoti su Kūrėju ir jo duotuoju krikščionių tikėjimu. Nuo pirmos klasės, per įvairią literatūrą, televizijos programas yra kalama idėja, jog daugialypis ir sudėtingas pasaulis atsirado ir laikosi savaime. Įvairiomis technologijomis susižavėjęs žmogus įstrigo savo paties susikurtame iliuzijų pasaulyje, užmiršdamas platesnį gyvenimo akiratį.

Mokslo atneštų ekologinių ir moralinių tragedijų sąrašas yra ilgas ir klaikus. Iš jo darosi aišku, jog gamtai ir žmogaus gyvenimui reikėtų, jog dabartinė mokslo forma nebeegzistuotų, kadangi mokslo pasiekimai negailestingai griauna žmogaus dvasią, natūraliąją tvarką, veda žmoniją į susinaikinimą. Keletą jų reikėtų paminėti.

  1. Visuotinis oro, grunto ir vandens užteršimas mokslo sukurtomis nuodingomis medžiagomis, radiacija; su tuo yra susijęs padidėjęs sergamumas vėžinėmis ligomis, genetiniai išsigimimai, gyvosios gamtos naikinimas, pavyzdžiui, masinis bičių žuvimas;
  2. Gruntinio vandens stygius šalyse, kurios eksploatuoja žemės gelmėse esančias iškasenas, dėl šios priežasties džiūva šuliniai, išsenka ežerai, upės;
  3. Planetos atmosferos šilimas dėl mokslo civilizacijos išmetamų dujų, grasinantis sausromis, ekstremaliais vėjais ir potvyniais;
  4. Genetiškai modifikuotų augalų ir gyvūnų plėtimas natūralių rūšių naikinimo sąskaita;
  5. Žmogaus natūralių įgūdžių ir prigimtinio gyvenimo būdo praradimas, atitrūkimas nuo natūralios aplinkos ir užsidarymas savo susikurtame pasaulyje;
  6. Milijoniniai abortai ir kontraceptinių medžiagų pasklidimas gamtoje.

Mūsų laikų tragedija yra tame, jog nieko natūralaus ir tikro nebeliko daugelyje gyvenimo sričių, nes viskas yra perdirbta, modifikuota, užteršta, naikinama. Tikros liko tik gausėjančios ligos ir ligonių būriai. Ir dabartinė medicina nėra orientuota į sveikatos puoselėjimą, bet į verslą, nes jai reikia ligonių, kurių gausiai parūpina mokslo pasiekimai.

Apie kažkuriame kieme verdamą vištą sužinodavo visi kaimynai, kadangi pakvipdavo plačiai, nes natūraliai išauginti gyvūnai turėjo ir kitą kvapą, ir kitą skonį. Dabartinėse fermose moksliškai išaugintą vištą verdant tenka ištisai griebti nesibaigiančias putas iš prasmirdusio viralo. Nors maisto parduotuvės pilnos visokių  prekių, sunku rasti ką pirkti, nes pasiskaičius etiketes su cheminių priedų aprašymais, belieka „plastmasinius“ produktus palikti lentynoje. Kaip galima pagaminti aukščiausios kokybės dešrelę iš vištų ar kiaulių odelių, laikant gyvūnus ekstremaliomis sąlygomis ir maitinant chemiškai bei genetiškai užterštomis, hormoninėmis priemonėmis?

Kokią išeitį galima pasiūlyti? Grįžti prie tikėjimo, į sodžius, arčiau gamtos, toliau nuo miesto chaoso, užterštumo ir bedieviško mokslo; naujai mokytis dvasinių ir natūralių įgūdžių, kurie žmogui buvo būdingi tūkstančius metų, kuriuos išgrynino benediktiniškos regulos vienuolynai. Reikia patiems auginti ir gaminti natūralų maistą, dėl kurio nekiltų abejonių, kuris nežalotų ir gamtos.

Mokslu tikinčius ir jį kaip stabą garbinančius bei fanatiškai praktikuojančius mokslininkus reikėtų išsiųsti likviduoti mokslo padarinių į Fukušimą, Černobilį, apgyvendinti dykumose ir šiukšlynuose, prie mirusių upių ir ežerų; įdarbinti onkologinių ir apsigimusių žmonių prieglaudose, maitinti plastmasinėmis atliekatekų bei panašių dešrelėmis, ir t.t.

Mokslas padarė žmonių sielas bei Žemę ligotą ir bevaisę. Jis gali pasiūlyti tik dirbtinių gėlių, kurios netinkamos Žolinių pašventinimui. Belieka melstis ir darbuotis, kad niekada nepritrūktų tikros gėlių puokštės, sveikų žemės vaisių, žmogaus harmonijos su Dievu ir jo kūrinija.

Nemaitinkime jaunimo „dvasiniu šienu“

Nesenai vyko Kauno arkivyskupijos ministrantų stovykla, apie kurią informuojama vyskupijos puslapyje http://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=3713. Idėja rengti tokias stovyklas yra gera, bet ten dalyvavę ministrantai ir juos lankę kunigai buvo mažumėlę nusivylę, jog liturgija buvo atliekama „jaunatviškai“, t.y. pramoginiu stiliumi, be reikiamo orumo: ant sodo staliuko, su juokeliais ir t.t. Šv.Mišias aukoję dvasininkai laužė  liturgijos taisykles dėl aprangos, vietos ir kitų detalių. Nuotraukose iš duotojo puslapio galima tuo įsitikinti. Būtų galima suprasti, jei ši stovykla ruoštų jaunimą būsimam karui, kai pabėgėlių būryje kunigas bando organizuoti sekmadienio Mišias kažkur miške su pasigriebtais negausiais liturginiais rakandais…

Susidaro įspūdis, jog jaunimas negavo solidaus liturginio ir teologinio ugdymo, bet buvo maitinamas „sekminininkų šiaudais“. Kaip liaudyje sakoma, šiaudus ėsdamas gali ir jaučiu pavirsti, t.y.  pedagogikos primityvumas gimdo primityvią visuomenę. Kultūrinis, dvasinis ir liturginis primityvumas neatneša Bažnyčiai atgimimo, kaip kad įsitikiname žvelgdami į daugumos Europos parapijų nuosmūkį. Liturgijoje patarnaujančio jaunimo, kurio tarpe randasi nemažai pašaukimų į dvasinį luomą, formavimas reikalauja didesnio solidumo, nes jaunystėje matyti pavyzdžiai daro įtaką tolimesniam brendimui.

Bandant atsekti minties raidą, kas skatina ir pateisina minėtos ministrantų stovyklos ar apskritai jaunimo, šlovinimų stiliaus liturgiją, ateiname iki vadinamosios apšvietos ir protestantizmo. Keletas minčių apie tai.

Tūlas revoliucionierius Jonas Ruso sakęs, jog vaikai gimsta geri, tik visuomenė, aplinka ir nenormalios sąlygos juos iškraipo. Ruso taip teigė remdamasis ne gyvenimo stebėjimu (turėjo penkis vaikus, tačiau  visus juos paliko našlaičių prieglaudoje), bet siekdamas ideologiškai paneigti katalikišką mokymą apie gimtąją nuodėmę, kuriame tvirtinama, jog nepaisant žmogaus natūralaus polinkio į gėrį, jis jau gimsta sužeistas nuodėmės, linkstantis link blogio, vienaip ar kitaip tai ims reikštis, todėl katalikiško auklėjimo, pagrįsto Dievo malonės veikimu, tikslas yra nuo mažų dienų skiepyti dorybes ir kovoti su ydomis.

Liuterio ir jo pasekėjų paskleistos idėjos kitokiu būdu veda prie „gero žmogaus“ suvokimo. Aiškinama, jog per Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Dievas susivienijo su kiekvienu žmogumi, žmogus tapo Dievo dalimi, todėl iš esmės yra geras ir iš jo lauktina tik gėrio. Šią idėją atspindi šie mums girdėti moderniųjų teologų superoptimistiniai teiginiai: „anoniminis krikščionis“ (neva yra krikščioniškesnių už krikščionis pagonių) arba „anima humana naturaliter christiana“ (žmogaus siela natūraliai yra krikščioniška – ypač žvelgiant į musulmonų radikalų elgesį). Tai dar vienas būdas atmesti arba susilpninti mokymą apie gimtosios nuodėmės padarinius žmoguje, jog net ir pakrikštyto žmogaus prigimtyje išlieka polinkis į ydas ir silpnybes, pavyzdžiui, į tingumą, juslingumą, pyktį, pavydą ir t.t. Preciziškai tiksliai tai mums išaiškino šv.Tomas Akvinietis, kaip gimtosios nuodėmės padariniai įtakoja žmogaus psichologinę struktūrą ir raidą.

Šie radikaliai skirtingi požiūriai (apšvietos-protestantiškas ir katalikiškas-tomistinis) formuoja radikaliai skirtingas pedagogikas. Kaip matome, žaismingosios Mišios su vaikais ir jaunimu neša tą pačią mintį, jog vaikų nereikia ugdyti, jie savaime yra geri, jiems priklauso tik linksmumas, gerumas, nerūpestingumas, spontaniškumas, svarbiausia, kad jie gerai jaustųsi, jiems būtų įdomu, jie aktyviai dalyvautų, pasireikštų, kad būtų „faina“  mosuojant rankomis, tūpčiojant, šmaikštaujant. Bet ar tikrai Mišios su atrakcijomis ugdo tikėjimą ir charakterį? Deja, tai liūdnas vaizdelis iš lengvos, infantiliškos religijos serijos.

Šv.Mišių centre yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo Auka ir pamokymas, o ne jaunimo linksmumas ir jų saviraiška. Pataikavimas vaikams ir jaunimui, atsisakymas perteikti jiems brandžias ir ugdančias formas, daro jaunimą paviršutinišką, kaprizingą, egocentrišką. Tai yra skandalinga, jog linksmosiose Mišiose ant kelmo ir su gitaromis auginame ne vaikų ir jaunimo dorybes, bet ydas, kurių pagrindinė yra puikybė, tingumas, įspūdžių vaikymasis (o iš čia – vartotojiška nuostata), mąstymo trūkumas ir t.t.

Žinoma, vaikams ir jaunimui pramoginės Mišios nėra būtinos, ne jie ir sugalvojo jas. Jie labiau linkę prisitaikyti prie suaugusiųjų ir priimti tai, kas jiems pateikiama. Čia didesnė problema yra tai, kokį dvasinį ir kultūrinį peną, pavyzdžius duoda suaugusieji. Sutikau vaikų ir jaunimo, kurie nuostabiai įsisavina klasikinius, dažnai nelengvus dalykus, juos patraukia nuostabi polifoninė muzika, sudėtinga tradicinė liturgija, gili mistinė tikėjimo ir liturgijos slėpinių prasmė. Vaikai ir jaunimas iš prigimties yra labiau jautrūs mistikai ir dvasiniams dalykams, bet gaila, kad naujųjų formų įtakoje tai tampa užslopinama ar iškreipiama, manant, jog šėlsminga saviįtaiga vadinamųjų šlovinimų metu yra mistikos pasireiškimas.

Vaikams ir jaunimui reikalingas yra sacrum, t.y. šventumo pajutimas. Kad ir kaip bažnyčia stengtųsi, pramogiškumu ji niekada neaplenks vaikų darželių, akropolių, smėlio dėžių, barų, diskotekų ir kitų pramoginių vietų bei priemonių. Bažnyčia gali ir turi liudyti tikrovėje glūdinčią paslaptį – Dievo pasaulį. Sacrum – tai ir pagarbos mokykla, ribų pripažinimas, kai per liturginius ženklus ir liturgijos atlikimo būdą mokomasi pagarbiai priimti save ir kitus, neperžengti ypač nuodėmės ribos, pripažinti sritis, į kurias akiplėšiškai ir lengvabūdiškai nesibraunama.

Atsakykime į klausimą, ką katalikų katekizmas ir dogmatika kalba apie šv.Mišias? Tai Kristaus įsikūnijimo, kančios, mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, jo atėjimo prisiminimas ir sudabartinimas. Jei tad Mišiose turi būti linksma ir nenuobodu, tai ką tada patarti ant kryžiaus kentėjusiam Išganytojui: nuženk nuo kryžiaus, nesikankink ir mūsų nekankink, juk svarbiausia, kad visi jaustumės „fainiai“. Tai yra erezija ir skandalas, jog šv.Mišios atliekamos pramoginiu būdu. Pažvelkime, kaip kryžiaus aukoje dalyvavo pirmieji pamaldieji, kurie stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, jo Motina, kitos dvi Marijos ir Jonas. Jie nešokinėjo iš džiaugsmo ir neskambino gitaromis. Džiūgavo tik fariziejai ir kiti Jėzaus priešininkai, kurie siekė nešvarių tikslų.

Nebepamenu, kuris šventasis yra sakęs, jog tauta, parapija ir šeima yra pasiaukojančios meilės mokykla, o šv.Mišios yra pasiaukojančios meilės pamoka, kurioje Kristus mus moko tikro gyvenimo pagrindų. Taip buvo senais, gerais laikais, kai mūsų pasaulio ir gyvenimo nebuvo pažeidusios velniškos revoliucijos ir reformos, siekiančios sugriauti Dievo pasaulį, jo malonės kūrybą, pasireiškiančią per Bažnyčios ir tautų ilgaamžes tradicijas, per teisingai suprastą prigimtį. Ko dabar gali išmokyti vaikams ir jaunimui brukamos pramoginės Mišios su tremties žygio liturgija ir išsidirbinėjančio kunigo-klouno cirku? Tik kvailystės.

Pripažinkime mūsų vaikų ir jaunimo intelektualinį ir dvasinį potencialą, reikalaukime iš jų transcendencijos (savęs ir pasaulio peržengimo link tobulumo ir Tobuliausiojo) ir padėkime jos siekti, nekiškime jiems banalybių ir pigybių „katalikiškose“ stovyklose, nemaitinkime jų šio pasaulio „šienu“, kad nebaubtų kaip galvijai šlovinimo vakarėliuose ir pramoginėse Mišiose. Tiesa, Betliejaus prakartėlėje buvo ir galvijų, tačiau Dievo Sūnus atėjo gelbėti žmogaus, kuris nupuolė ir tapatinasi su gyvūnu, pamiršęs savo kilmę ir pašaukimą. Gitaras ir šokius, spontanišką elgesį ir pramoginius elementus palikime susitikimui prie stovyklos laužo ir parapijos salėje, o ne šv.Mišiose ir bažnyčiose. Katalikybei reikia ne reformų ir revoliucijų, bet solidaus ugdymo, demokratijos, pliuralizmo su praeities kartų Bažnyčia, jos šventaisiais ir tikinčiaisiais, o ne protestantiškojo modernizmo brukamo monologo.

ministrantustovyklaChartres Mass

Kaip vertinti Hario Poterio nuotykių romaną ir jo ekranizaciją

Vaikai ir jaunimas, taip pat ir suaugę skaito tomas po tomo pasirodančias Hario Poterio nuotykių knygas, stengiasi pamatyti jų ekranizacijas, pasižyminčias išskirtiniu medialiniu įtaikingumu ir efektais. Ką patarti tikintiems tėvams ir mokytojams dėl tų knygų ir filmų daromo poveikio, ar jos nekenkia jaunimo mąstymui ir tikėjimui?

Daug ir įvairių nuomonių yra šios knygų serijos ir filmų atžvilgiu, tačiau vos vienas kitas krikščioniškasis autorius pasisako teigiamai. Visgi dauguma šį romaną nagrinėjusių katalikų teologų perspėja, jog Hario Poterio nuotykių romanai pasitarnauja tik krikščioniškosios kultūros ir dvasingumo naikinimui, propaguojant maginį pasaulėvaizdį, kurį tiek amžių stengėsi nugalėti krikščionybė, ir atveria nekritiškai, vienpusiškai suformuotus protus piktųjų dvasių veikimui ir apvaldimui.

Pirmiausia, ši fantantastikos serijos literatūra griauna mylinčio, gero ir teisingo Dievo suvokimą, ignoruojant jo būvimą ir pristatant tikrovę kaip uždarą magijos pasaulį, pilną prievartos, grėsmės, pažeminimo, bjaurasties ir apsėdimų. Tai tikras bedieviškos „mistikos“ rinkinys. Manipuliuojant skaitytojo vaizduote ir jausmai pasaulis pristatomas kaip blogio valdoma maginė tikrovė, kuri neturi jokios išeities, vilties, tarsi prakeikimas, kuriame visi priversti pasilikti. Kitaip sakant, čia nėra jokio teigiamo antgamtiškumo, jis pristatomas tik kaip demoniškas. Dieviški elementai yra iškraipyti, tikrovė čia parodoma kaip sudaryta iš dviejų dalių: žemesnio žmonių ir aukštesnio besigalinėjančių burtininkų pasaulių.

Čia nepadedama ieškoti gėrio ir atpažinti blogio, čia niekas nesiekia gėrio ir dorybės, todėl tie į liguistumą linkę pasakojimai trukdo ugdyti  atsakingą ir darnią sąžinę, kuri suprastų ir nusiteiktų prieš blogį. Priešingai, pagrindinis šios pasakos herojus nesiekia gėrio, bet tik  galių, kol galiausiai ir  pats tampa užvaldytas, apsėstas blogio, taip sunaikinant jo asmenybę (trečiajame tome rašoma apie Hario Poterio supanašėjimą su blogio įsikūnijimu Voldemortu, kuris apsėda Poterį).

2003 m. laiške vienam lenkų autoriui, parašiusiam kritinę knyga apie Hario Poterio romaną, tuomet kardinolas Juozas Ratzingeris apie aptariamą romaną rašė, jog „tai yra subtilus klaidinimas, kuris veikia nepastebimai ir giluminiai griauna krikščionybę žmogaus sieloje“.

Šv. Bernardo Klerviečio (iš Clairvaux) „dvylika puikybės laipsnių“

Bernardas Klervietis gimė 1090 m. Prancūzijoje, Burgundijos regiono Fonteino miestelyje. Buvo  garsus poetas, mistikas, pamokslininkas, Klervo vienuolyno abatas, pirmasis benediktinų vienuolijos atšakos – cistersų – šventasis, kurį popiežius Pijus VII paskelbė „Bažnyčios daktaru“ dėl jo vertingo indėlio teologijoje ir dvasingume. Per savo gyvenimą įsteigė virš pusšimčio vienuolynų. Mirė saulaukęs 63 metų 1153 rugpjūčio 21 d. kaip visuotinai gerbiamas, daug nusipelnęs ir šventumu garsėjęs vienuolis.

Krikščioniškas gyvenimas apibrėžiamas dalyvavimu gėrio pasaulyje per malonę, dorybes ir vertybes, tačiau ydos paneigia ir įtvirtina žmogų nuopuolio tikrovėje, padarydamos jį šėtono tarnu ir pragaro dalininku. Bernardo mokymas apie puikybę ir jos laipsnius nėra plačiai žinomas, nors yra gan originalus ir įdomus. Jis tęsia dykumos ir Bažnyčios tėvų tarpe gan plačiai aptarinėtą dorybių ir nedorybių temą, nurodant priežastis ir sąryšį, apraiškas ir padarinius, sprendimo būdus ir nuoseklumą.

Šv.Bernardas savo svarstymus apie puikybę dedikuoja broliui Gotfridui. Jis teisinasi, kad negalėjo aprašyti kelionės į nuolankumą, kadangi jam lengviau sekasi leistis puikybės laiptais, ir kad apie nuolankumą geriau pasiskaitytų šv.Benedikto veikaluose.

Puikybė yra pati sunkiausia dvasios liga ir yda, kuri iš esmės trukdo žmogui artėti prie Dievo, sugyventi su žmonėmis, subręsti ir siekti šventumo. Pasak šv.Bernardo, tuos dvylika puikybės laipsnių, žingsnių galima sutraukti į tris, kadangi pirmieji šeši laipsniai veda link paniekos broliams, kiti keturi – link paniekos vyresnybei, du paskutiniai – link paniekos Dievui. Pavyzdžių savo svarstymams šv.Bernardas sėmėsi iš šv.Rašto aprašomų istorijų, asmenų ir simbolių, jų rado ir vienuolių gyvenime.

Pirmasis puikybės laipsnis – smalsumas – pasireiškia tuo, jog žmogus nesirūpina savimi, savo vidaus ir gyvenimo būkle, tačiau ima perdėtai domėtis kitų nuodėmėmis. Bernardas nesveiką  domėjimąsi kitų klaidomis vadina „ožių ganymu“ ir ragina šv.Rašto žodžiais uoliai saugoti savo širdį, žvelgti į žemę ir pažinti save, jog esi dulkė ir dulke virsi. Jei žmogus labiau susitelktų ties savimi, nekiltų noro per daug kreipti dėmesio į kitus. Tik dviem atvejais galima žiūrėti į kitus ir juos nagrinėti: kai prašai pagalbos, ir kai suteiki pagalbą.

Bernardas išskiria kvailą smalsumą ir domėjimąsi kvailumu, kurie yra pražūtingi ir asmeniškai, ir draugams, ir priešams. Pavyzdžiu jis pateikia Šėtoną ir Ievą, kurie prarado Rojų per didelį susidomėjimą netinkamais dalykais, užsidegusį juose nuodėmingą troškimą ir siekimą. Tai pagimdo kvailumą, kuris, pasak Bernardo, yra antrasis puikybės laipsnis.

Besidomintis kitais, o ne savimi, į mažesnius už save žvelgia su pajuoka, o į aukštesnius už save žvelgia su pavydu. Jį kankina puikavimasis, panieka, piktumas ir tuštybė, o virš visko – puikybė. Tokio žmogaus kalba gali būti ir trumpa, ir gausi, bet visada paviršutiniška, ironiška, liūdna ir beprasmė.

Trečiasis puikybės laipsnis yra piktdžiuga, kai smukęs dviem puikybės laipsniais žemyn asmuo praranda tikrąjį džiaugsmą, jo džiaugsmas susimaišo su liūdesiu, pavydu ir neapykanta. Negalėdamas pakelti pažeminimo, bando ieškoti klaidingos paguodos. Toks asmuo ignoruodamas savo būvimą menkysta ima liguistai ir melagingai girtis, laido beprasmius, pigius ar nepadorius juokelius ne laiku ir ne vietoj, nesivaldo garsiai ir be kuklumo juokdamasis, cypauja ir pliurpia kaip pradurta pūslė, išleisdamas iš savo ligotos širdies susikaupusį kvailystės vėją.

Pagyrūniškumas veda žmogų į ketvirtą puikybės laipsnį – didžiavimąsi, kai išpuikėlis trokšta ir alksta klausytojų, prieš kuriuos galėtų pasirodyti ir parodyti savo tuštybės teatrą, idant visi sužinotų, koks jis nuostabus ir didis esąs. Jis tiesiog trykšta sąmoju, pasitelkia posakius, citatas, pompastiką, mokslinius ir pseudo argumentus ir elementus, duoda atsakymus į klausimus, kurių niekas neklausė, pertraukinėja kitus, būna nepatenkintas, kad neleidžiama ilgiau kalbėti. Tokiam nerūpi kitus sutvirtinti, bet tik save išaukštinti ir demonstruoti savo retorinius sugebėjimus ir tariamą išsilavinimą. Nors mėgsta pasirodyti kaip dorybės ir pamaldumo žinovas, bet geriausiai jam sekasi kalbėti apie pasaulio tuščias pramogas ir reikalus. Jo didžiavimąsį išduoda daugiažodžiavimas, kuris veda prie kito puikybės laipsnio – savo asmens kulto arba susireikšminimo.

Išpuikėliui pagyrūnui sunku ištverti nepasirodžius prieš kitus, neišsiskiriant iš kitų. Jis stengsis atrodyti geresnis ir tobulesnis už kitus vien tam, kad pasirodytų ir išsiskirtų. „Nesu toks kaip kiti žmonės“ – galvoja jis lygiai taip pat kaip Jėzaus palyginimo fariziejus. Jis gali nusipasnikauti iki nukritimo, kad tik išsiskirtų iš kitų, sulauktų visų dėmesio ir palankios nuomonės. Dėl šios priežasties jis neturės ramybės, jei kas nors jį pralenks. Jis bus visada tingus bendruose reikaluose, bet pilnas entuziazmo, kur galėtų pasirodyti vienas. Kaip rašo Bernardas, toks vienuolis snaudžia per bendras pamaldas, tačiau mielai pasilieka po jų vienas bažnyčioje, kad paprasti ir naivūs žmonės imtų tikėti jo pamaldumu ir atsidavimu bei jį girtų.

Būdamas priklausomas nuo kitų nuomonės, toks asmuo yra įsitikinęs, jog tikrai yra už kitus geresnis, todėl sakomus mandagumo ar pataikūniškus komplimentus jis traktuoja kaip užsitarnautus ir pagrįstus. Ir tai vadinama išpuikimu – penktuoju puikybės laipsniu, kuris veda link šeštojo – nepamatuoto pasitikėjimo savimi.

Savo ypatingumu įtikėjęs išpuikėlis stengiasi užimti garbingiausias vietas, pasisakyti pirmas. Jis atvyksta neprašytas, kišasi į svetimus reikalus, ima keisti tvarką, kvestionuoja sprendimus, niekais verčia visa, kas ne jo padaryta. Jis teisia teisėjus, įtarinėja tuos, kurie abejoja jo kompetencija, niekina paprastus darbus, jaučiasi esąs pašauktas tik dideliems darbams. Įspėtas ar pamokytas toks asmuo ima kalbėti pagiežingai, ir tai reiškia, jog žmogus nusirito iki aštunto puikybės laipsnio – nuodėmės gynimo.

Pasak Bernardo, yra daug būdų nuodėmei pateisinti: kaltinant kitus, švelninant aplinkybes, slapstantis už geros valios ir t.t. Toks asmuo nekalba tiesos apie savo vidines nuodėmes, kadangi jis neigia ir tas, kurios yra viešai matomos. Tai reiškia, jog pasistūmėjo iki devinto puikybės laispnio – melgango nuodėmių pripažinimo.

Labiausiai pavojingas dalykas yra įnirtingas nuodėmių teisinimas, pasireiškiantis per išpuikusį ir melagingą jų išpažinimą. Apsimestinis prisipažinimas, atgailos teatras su ašaromis, rypavimu ir nuolankumo gestų atlikimas, išgalvotų dalykų kalbėjimas tokiam yra tik klastingas būdas išvengti atsakomybės už žinomas nuodėmes, taip sukuriant gražaus viešo prisipažinimo įspūdį, kuris iškreipia ir tiesą, ir neišreiškia vidinės atgailos.

Apsimestinis, „išpuikėliškas“ nuolankumas atitolina žmonių pasmerkimą ir pasibjaurėjimą, bet neatlaiko net ir menkiausios kritikos ar bausmės, nes tuojau pat pratrūkstama pykčiu ir pasipriešinimu. Siaubingą gėdą išgyvena išpuikėlis, kai jo gudrybės tampa atskleistos. Jis praranda ramybę, šlovę, tačiau nepergyvena dėl nuodėmės, todėl reaguoja beviltišku maištu, kuris yra dešimtasis puikybės laipsnis.

Savo svarstymuose šv.Bernardas kalba apie vienuolius, tačiau jie tinka ir pasauliečių gyvenimui, todėl ne tik peržengęs dešimtąjį puikybės slenkstį vienuolis, bet pasaulietis nusirita į vienuoliktąjį puikybės laipsnį – beatodairišką, lengvą nuodėmių darymą. Išmestas ar išėjęs iš vienuolyno asmuo, maištaujantis prieš tikėjimą pasaulietis papuola į palaidumą ir neapykantą Dievui. Patarlių knygoje rašoma, kad kai bedievis įpuola į nuodėmių gelmę, ima nekęsti. Jis nebeturi nei gėdos, nei baimės; nei brolių, nei vyresniųjų, kuriuos gerbtų ir klausytų, todėl leidžiasi į visišką savivalę, tenkina savo aistras, tačiau dar turi kažkokią pagarbą ir baimę Dievui, todėl jo valia dar susvyruoja prieš įvykdant nuodėmę. Tačiau kaip brendant per upės gelmę bangos apsemia žmogų, taip nuodėmių sūkurys nusineša nusidėjėlį į priklausomybę ir įpratimą, kurie liudija, jog pasiektas yra dvyliktasis ir paskutinis puikybės laiptelis į pragaro gelmę.

Žmogaus protas užmiega, kai užsidega aistros, vis labiau ir labiau jis darosi savo nuodėmių vergas, todėl kaip išprotėjęs ima savyje teigti, jog Dievo nėra. Stovintys puikybės laiptų viduryje dar išgyvena sąžinės skausmą ir proto prašviesėjimus, baiminasi amžino pasmerkimo, bando kovoti. Ant žemiausio puikybės laipto stovintys be trukdžių ir lengvai skuba į velnio glėbį. Tie kas kopia dorybių laiptais aukštyn link gyvenimo ir išganymo, juos paskatina meilė. Einantys žemyn aistrų pakopom yra skatinami niekingumo ir iškrypėliškumo. Vieniems saugumo suteikia tiesa, o kitiems – apakimas, todėl pastarieji praranda Dievo baimę ir ima jo nekęsti.

Ar tą patį Dievą tikime

Daugumas žmonių tiki į Dievą: musulmonai, žydai, krikščionys, įvairūs pagonys ir t.t. Ar tai yra tas pats Dievas? Pamatysime, jog čia yra esminių loginių ir faktinių skirtumų, kurie neleidžia tvirtinti, jog jie išpažįsta tą patį Dievą. Nėra nieko absurdiškesnio, kaip teigti, jog visi tiki į tą patį Dievą, tik kiti keliai į jį veda. Šis teiginys diskredituoja Dievą ir religiją.

Viena musulmonų užsipulta lietuvė Londone taip jiems atkirto: „kuo labiau musulmonas yra tikintis, tuo labiau jam kyla noras žudyti kitatikius. Kuo labiau krikščionis tikintis, tuo labiau yra doras ir mylintis, pasišvenčia kitiems, atiduodamas savo jėgas, laiką, turtą ir net gyvybę“. Iš tikrųjų, negali taip būti, kad Dievo vardu pjaustantys kitiems galvas ir prievartaujantys moteris išpažintų tą patį Dievą, kurį išpažįsta krikščionys, ir kuris nekenčia tokio pobūdžio veiksmų.

Galima pastebėti, jog net krikščionys išpažįsta ne tą patį Dievą, kadangi gausios ir įvairios protestantiškos grupuotės skelbia kitokį Dievą negu katalikai ar stačiatikiai. Be to, ir asmeninis Liuterio Dievo įsivaizdavimas iš esmės nesuderinamas su Bibliniu ir septynių pirmųjų Bažnyčios susirinkimų mokymu. Liuteriui priskiriama Dievo nuasmeninimo, jo satanizavimo ir velnio sudievinimo, „krikščioniško“ panteizmo ir priešybių vienybės idėjos. Bet čia atskira tema.

Pirmasis kriterijus būtų tikėjimas į išrinktajai tautai apsireiškusį Dievą – Jahvę, kuris davė Dekalogą (dešimt įsakymų) ir siuntė pranašus. Čia susivienytų žydai, krikščionys ir nemaža dalis musulmonų.

Antras kriterijus, pagal kurį spręstume, ar žmonės tiki tą patį Dievą, būtų moralinis: ar Dievas yra teisingas teisėjas, vienodai teisiantis žmones pagal jų poelgius. Neretai žmonės tiki neaišku kokį Dievą, kuriuo manipuliuojama savo poelgiams pateisinti, tarsi Dievas būtų abejingas ir nereikalingas moralės dalykuose.

Čia atrasime, kad islamistų ir protestantų dievas teisia tik pagal tikėjimą. Pirmieji verčia prievarta priimti tikėjimą ir užsispyrusiuosius žudo, o antrieji neverčia (nors istorijoje yra daug liuteronų prievartos pavyzdžių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse), bet teigia, jog išganymui užtenka tik tikėjimo: „nusidėk, dar labiau tikėk, ir būsi išganytas“. Šiuo atveju moralė nėra tiek svarbu tiems, kurie priima tikėjimą.

Judaizmas ir katalikiškoji bei ortodoksiškoji krikščionybė niekada netvirtino, jog užtenka vien tikėti, kad būtų pateisintos moralinės klaidos. Priešingai, pranašas Jeremijas Dievo įsakymus laužančiųjų giesmes vadina triukšmo kėlimu ir pasibjaurėjimu, Dievas daug kartų baudė nusidedančią tautą, o apaštalas Paulius tikėjimą be darbų vadina tuščiu.

Prieš keletą Dienų Norvegijos liuteronų bažnyčia aprobavo tos pačios lyties asmenų santuokos palaiminimo galimybę jų bažnyčiose. Stavangerio liuteronų vyskupas džiūgavo, jog „meilė nugalėjo“. Dievo vardu bus laiminama tai, kas biblinėje tradicijoje niekada nebuvo laiminama, bet gan kategoriškai smerkiama. Galima suprasti, kad civiliniame lygmenyje buvo pritarta tokios partnerystės galimybei, bet bažnyčioje – sunkiai suvokiama. Akivaizdu, kad Norvegijos liuteronai turi kažkokį kitokį dievą, kurio neišpažįsta kiti krikščionys. Beje, kažkada vienas Los Angeles satanistų lyderis šaukė, jog satanistų  altorius yra nuodėmė, jų gyvenimo centras yra pinigai, seksas ir magija, o jų šėtoniškas velnio sakramentas – tos pačios lyties asmenų santuoka. Kyla įtarimas, kad liuteronybė ir satanizmas yra glaudžiai susiję.

Vakarų civilizacija pastatyta ant Dekalogo moralės, todėl dešimt Dievo įsakymų padeda suprasti, ar priimame Dievą kaip moralės davėją ir saugotoją, teisingą poelgių teisėją. Pagal Dekalogą – tikėti reiškia ir gyventi pagal tikėjimą ir pelnyti atlygį. Mes tikime teisingąjį Dievą, kuris apsireiškė kaip tiesos ir gėrio šaltinis.

Trečias kriterijus, kuris padėtų suprasti, ar tą patį Dievą tikime, yra Jėzaus apreikšta Švenčiausios Trejybės tiesa, kuri yra suklupimo akmeniu ir žydams, ir musulmonams, ir pseudo krikščionims. Kuo toliau į Jėzaus apreiškimą apie įsikūnijimą, sakramentus, ypač kunigystę ir Eucharistiją, tuo mažiau bendro turime su žydais, musulmonais, liuteronais, pseudo krikščionimis, nekalbant apie budistus, induistus ir įvairius pagonis. O juk Dievas pilnai save apreiškė Jėzuje Kristuje, norėdamas išvesti žmoniją iš klaidos ir nuodėmės tamsos į išganymo šviesą.

 

Patarimai, kokie dalykai turėtų būti kiekvieno kataliko kasdieniame gyvenime

1. Pradėti dieną su malda (ypatingai į švč.M.Mariją), apžvelgiant būsimus reikalus ir prašant Dievo palaimos, bei keleto Šv. Rašto eilučių paskaitymu. Rytas yra blogiausia dienos dalis, sunku išsiristi iš lovos, reikia daug dalykų paskubomis nuveikti, tačiau su Dievu pradėta diena reiškia, jog pakvietei jį į savo gyvenimą.
2. Kiek leidžia galimybės, reikia stengtis būti mielam su kitais ir savo paties atžvilgiu, nors tenka ir įpulti į pasaulio chaoso ir susipriešinimo jūrą. Taip išpildysi pagrindinį Dievo įsakymą mylėti kitą kaip save patį.
3. Reikia naudotis progomis ir galimybėmis liudyti tikėjimą kasdienybėje ne tik savo aplinkoje, tačiau ir per socialinius tinklapius, dalijantis nuorodomis, mintimis, pavyzdžiais, straipsniais su kitais vartotojais.
4. Reikia išdrįsti žengti pirmą žingsnį draugiškumo su kitais linkme, ypač šeimos atžvilgiu, nes be artimųjų ir draugų pasaulis taptų siaubinga vieta.
5. Reikia ieškoti galimybių kalbėtis apie Dievą pirmiausia su bendraminčiais, kad nesijaustumei vienišas ir pasidalintumei tuo, kas tau svarbu ir esminga, ne tik namuose, tačiau ir kitose aplinkose, taip pat ir su kitokių įsitikinimų žmonėmis.
6. Reikia kasdien ką nors kad ir menko paaukoti Dievui ir kitiems žmonėms.
7. Kasdien reikia stengtis padaryti kad ir nedidelius gerus darbus, patarnavimus kitiems.
8. Dienos pabaigoje reikia stengtis atlikti sąžinės sąskaitą, darbų įvertinimą, suprasti kas gero ar blogo įvyko, pakoreguoti planus. Reikia padėkoti Dievui už viską, atsiprašyti už klaidas ir prašyti gero poilsio kitos dienos gražioms pastangoms.
Beje.
Kas savaitę:
Sekmadienį drauge su šeima dalyvauti šv.Mišiose ir kartu poilsiauti,
Rasti laiko adoracijai ar ilgesnei maldai,
Rasti laiko šeimos nariams ir draugams,
Paaukoti maisto ar pinigų vargstantiems.

Kas mėnesį:
Priimti Atgailos sakramentą,
Perskaityti nors vieną religinę knygą,
Prisidėti kaip savanoris prie gerus tikslus turinčios organizacijos veiklos,
Sudalyvauti renginyje, kur autoritetingi ir protingi žmonės pasisako.

Kasmet:
Išsiruošti į piligriminę kelionę,
Sudalyvauti rekolekcijose.

Nuo ko mirė Jėzus?

Sakytumei, keistas klausimas. Juk jis buvo plakamas, mušamas, išsekintas, prikaltas. Tokių sužeidimų žmogaus kūnas negali atlaikyti ir nenumirti. Jis buvo nežmoniškai nukankintas. To turėtų pakakti atsakymui.

Visgi nuo seniausių laikų tęsiasi diskusijos, nuo ko konkrečiai Jėzus mirė. Atrandame daug nerealių aprašymų, mitų ir perdėtų interpretacijų. Savo nuomonę turi ir medikai bei mokslininkai.

Viena aišku, jog tuo metu buvo jau gan šilta, Jėzui nedavė gerti, jis prakaitavo vedžiojamas po miestą, smarkiai nukraujavo krauju prakaituodamas, plakamas, susižeisdamas nuo parpuolimų ir mušimų, nešdamas kryžių (apie 50 kg), apnuogintas ir prikaltas prie jo, išgyvendamas siaubingą psichinį stresą. Biblija liudija, jog Jėzus buvo sąmoningas iki paskutinio atodūsio, todėl jautė viską, kas vyko.

Yra trys nuomonės, nuo ko mirė Jėzus: nuo uždusimo, nuo nukraujavimo, nuo infarkto plyšus širdžiai. Galėjo būti visos priežastys kartu… Dusimą įtakojo tai, jog jis buvo nukryžiuotas tokioje pozicijoje, kuri priverčia orą iškvėpti ir neleidžia įkvėpti, nes norint įkvėpti, reikėjo stotis ant prikaltų sopančių pėdų. Fizinis skausmas, dusimas, nukraujavimas, nežmoniška įtampa, bet dar labiau visų laikų žmonių nuodėmių, neteisybių ir niekuo nepagrįstos paniekos Dievui išgyvenimas, privedė prie širdies raumens plyšimo.

Kareiviui perdūrus Jėzaus šoną, iš jo ištekėjo kraujo ir vandens. Kraujas galėjo atsirasti dėl dviejų priežasčių: nuo plakimo buvo suvarpyta ne tik Jėzaus nugara, bet ir plaučiai, į kuriuos pateko kraujo; plyšus širdžiai kraujo išsiliejo į širdiplėvės ertmę; perverta buvo krūtinplėvės ertmė, kurioje yra serozinio skysčio . Šiaip ar taip, tai buvo nežmoniškas teisiojo nukankinimas.

Sutinkame pakankamai pavyzdžių, kai žmonės miršta nuo infarkto susinervinę, labai sielodamiesi. Bet kas gali suprasti Išganytojo sielvartą, užnešant visų laikų ir viso pasaulio nuodėmes ant kryžiaus, kai per įsikūnijimą susivienijęs su visa žmonija perėmė ant savęs visą nuodėmės ir bausmės siaubą.

Kaip Jėzus reaguotų į teroro aktą Belgijoje?

Luko evangelijos 13 skyriuje atrandame liudijimą, kaip Jėzus reagavo į nelaimes, apie kurias jam pranešė panikuojantys ir išsigandę žmonės: „Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.

Galima neabejoti, jog už tokius žodžius šiandien Jėzus būtų apšauktas storžieviu, negailestingu, žmogiškumo neturinčiu žmogumi. Pagal šių dienų papročius jis turėtų išreikšti užuojautą, solidarumą, paskelbti gedulo dieną, padėti vainikus, uždegti žvakutes, rymoti susigraudinęs prie įvykio vietos ir t.t.

Evangelijos pateikia mums daugybę Jėzaus gailestingumo pavyzdžių, tačiau jo reakcija į žinią apie ištikusią nelaimę yra labai iškalbinga. „Jūs irgi pražūsite, jei neatsiversite“ – taip sakydamas, jis turėjo omenyje žmogaus moralinę ir dvasinę būklę, kuomet jis stoja prieš Dievo absoliutaus teisingumo teismą. Visi vienaip ar kitaip mirs, bet toji užgriūsianti žmogaus sielą teisingumo ir pragaro bausmės vizija turėtų mus išgąsdinti kur kas labiau ir paskatinti gyvenimo pakeitimui.

Šalia Jėzaus buvo nukryžiuoti du piktadariai, kurių vienas dergėsi iš Jėzaus , o kitas parodė tikros atgailos ir tikėjimo pavyzdį. Jėzus nekreipė dėmesio į pirmąjį, tačiau antrajam pažadėjo rojų. Panašiai nelaimėse ir teroro aktuose jis nekreipia dėmesio į žūvančius nusidėjėlius, kurie nebeturi sąžinės suprasti savo kaltę ir gailėtis dėl nusigręžimo nuo Dievo.

Savo pasisakymu Jėzus siekia išgelbėti tuos, kurie dar gyvena, kurie dar gali pakeisti savo mąstymą ir elgesį per atsivertimą. Panašiai reikia daryti išvadas ir susigriebti, kad būtų užkirstas kelias tolimesnėms klaidoms politiniame gyvenime. Sukvailėję Europos lyderiai prisikvietė sau svetimšalių, kurie „atsidėkodami“  sprogdina ne tik oro uostus ir metro traukinius, tačiau ir apkiautusių lyderių iliuzijas.

Dar didesnis nesusipratimas tų nelaimių akivaizdoje yra popiežiaus atliktas pabėgėlių kojų plovimo ir bučiavimo gestas, kuriuo yra pasipiktinę ne tik nuo teroro aktų nukentėję asmenys ir visuomenės, tačiau ir daugumas Lietuvos žmonių. Lietuviškuose interneto portaluose pasirodžiusių pranešimų komentatoriai kaip vienas yra nusiminę dėl to, ką daro popiežius.

Kas čia yra teisus? Kristus perspėjo dėl atsivertimo, o popiežius keliaklupsčiauja prieš lyderius, kurie sukvietė emigrantus, ir dar jiems kojas bučiuoja. Tai labiau primena nerimą keliančią tendenciją, kai Europa ir Bažnyčia bus parklupdyti  islamo prievartos.

popiezius.buciuoja.kojas

Ps. Bent tiek gerai, kad popiežius suteikė teisę kritikuoti jį, kai knygos autoriui Antoni Socci atsiųstame laiške jis pareiškęs, jog popiežiaus kritikavimas yra ne tik kad tinkamas, bet ir labai geras dalykas pačiam popiežiui.

Mosulo arkivyskupas: Jūs Vakaruose taip pat tapsite islamo aukomis

Mūsų kančios šiandien yra įžanga į jūsų, Europos ir Vakarų krikščionių,  būsimas kančias. Aš praradau savo vyskupiją. Mano fizinė buveinė tapo okupuota islamistinių radikalų, kurie norėjo mus atversti arba priešingu atveju nužudyti. Bet mano bendruomenė dar gyvuoja.

Prašau, bandykite suprasti mus. Jūsų liberalios ir demokratinės taisyklės nieko nebereiškia čia. Turėtumėte vėl atkreipti dėmesį į mūsų tikrovę Vidurio Rytuose, nes kviečiate į savo šalis vis didesnį musulmonų skaičių. Jūs taip pat esate pavojuje. Jūs privalote priimti grie-tus ir atsakingus sprendimus, net jei jie prieštarauja jūsų principams. Jūs galvojate, jog visi -žmonės yra lygūs,  bet tai nėra tiesa: islamas nesako, jog visi žmonės yra lygūs. Jūsų vertybės nėra jų vertės. Jei jūs nesuvoksite to greitai, jūs tapsite aukomis priešų, kuriuos pasikvietėte į savo namus.

Arkivyskupas Amel Nona
Mosulo Chaldėjų Katalikų Arkivyskupija, ištremta į Erbil
2014 m. rugpjūčio 8 d.

mosulo.katedra

Mosulo katedra prieš ir po užėmimo: nulaužto kryžiaus vietoje – islamistų vėliava.

Šv.Kryžiaus išaukštinimo šventės proga

kvirinalo.kryzius

Rugsėjo 14 d. Romos Katalikų liturgijoje – Kryžiaus išaukštinimo šventė. Kryžius – Jėzaus pasiaukojimo, jo gailestingumo, mūsų išgelbėjimo, krikščionių tikėjimo  ženklas.

Laikui bėgant gyvenimo įvykiai, įžvalgos ir išgirstos kitų mintys naujai nušviečia Kryžiaus paslaptį. Šiais metais lankantis Romoje visiškai atsitiktinai užklydau į Sant’Andrea al Quirinale bažnyčią prie Italijos Respublikos prezidentūros. Ten užtikau Nukryžiuotojo skulptūrą.

Kristaus kryžiaus akivaizdoje visada suvirpa širdis, tačiau šioje bažnytėlėje kažkaip ypatingai. Kaip apaštalams degė širdis einant su prisikėlusiu Jėzumi į Emauso kaimą, taip ir čia liepsnojo širdis to kryžiaus artumoje. Ne visada taip būna. Kažkas ypatingo: vidiniai traukė, užlaikė, jaudino, skatino pasimelsti ir pamąstyti – Kristus kalbino sielą.

Gyvenime tokį įspūdį prie Kryžiaus buvau pajutęs tik Vandžiogalos bažnyčioje, kurioje yra malonėmis garsi Nukryžiuotojo skulptūra, jau daugiau kaip tris šimtmečius gerbiama ir liudijanti išklausytas maldas, suteiktą malonę prašantiems. Praeitą vasarą išgirdau pasakojimą, jog moteris, kuri yra gydytoja, pati sunkiai sirgdama buvo išgydyta prie maloningoje Kryžiaus Vandžiogalos bažnyčioje.

Kryžiaus simbolio esmė yra visur ta pati, gal tik nevienodai meniškai išreikšta. Tačiau kaip šv.Pranciškui Asyžiečiui San Damiano bažnytėlėje iš kryžiaus prabilo Viešpats, taip ir daugelyje vietų Viešpats prabyla į savo žmones. Gal ne tiesiogiai, ne akivaizdžiai, tačiau širdyje, per stebuklingus ženklus ir išklausytas maldas. Taip jis parodo, jog neapleido savųjų, lydi savo globa.

Garbiname tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį.

Be pasiaukojimo kunigystė yra neįmanoma

Tokios išvados priėjau, kad geriau kunigystės nenorėti, nes tas, kuris nori, nežino, neišmano, ko nori, kadangi didelę atsakomybę ir vargą užsikrauna ant savo galvos. Kas labai nori būti kunigu, ko gero nori kažkokios naudos arba yra naivus. Blaivaus proto ir dievobaimingas vyras bijos ir vengs tapti kunigu, juo labiau vyskupu. Eina gandas, kad naujasis Kauno arkivyskupas Lionginas kelis kartus atsisakė priimti vyskupystę, kol nepareikalauta, ir paskui nenoriai priėmė Kauno metropoliją.

Nuo kunigystės geriau bėgti, nes atsiranda didelė atsakomybė prieš Dievą už daug žmonių: ką pasakei, ką padarei, ir ko nepasakei, ko nepadarei. Kunigas yra tarsi ant kalno stovintis miestas, kuris yra iš visur matomas ir nuolat priešų puolamas. Tai jo gyvenimą padaro neįmanomą.

Jis yra dėl visų, tačiau ir niekieno, kaip sovietinių laikų nuosavybė, be savo šeimos, pasmerktas vienatvei bei vienas kapanotis iš sunkumų, ir tik Dievas bei darbas gali paguosti, ir ne visi pasaulietiniai būdai pailsėti yra tinkami.

Kunigas yra tarp žmonių ir vyskupo tarsi tarp kūjo ir priekalo, iš abiejų pusių spaudžiamas,  jis nėra savas nei čia, nei ten. Tai kunigystę padaro dar sunkesnę, ypač jei kunigas turi tvirtą sąžinės ir tikėjimo stuburą.

Kunigystė turi vytis savo kandidatus per įvykius, šventų kunigų ir vyskupų, pamaldžių žmonių raginimus, gal net per dvasinius regėjimus, stiprias pagavas kaip apaštalo Pauliaus atveju, kad aiškiai ir stipriai pasireikštų Kristaus žodžiai: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau“.

Iš tikrųjų, tikintis vyras turėtų apsispręsti kunigystei tarsi mirties ir viso gyvenimo aukos nuosprendžiui, turėdamas aiškų paties Dievo paraginimą, garantiją ir malonę, nes šis pašaukimas yra panašus į kietą riešutą, kurio kiautas tvirtas, luobelė karti, o branduolys – saldus, pasiekiamas dažniausiai tik po mirties…

Tokiam pasiryžėliui derėtų patarti, kad geriau prieš seminariją įgyti kurį nors pasaulietinį išsilavinimą ir būti puikiu specialistu kurios nors profesijos srityje, kad esant poreikiui galėtų gyventi iš savo rankų darbo, būdamas nepriklausomas nuo turtuolių ar politikų, nesitikėdamas nieko iš neturtingųjų, galėdamas išvengti ir kitų sluoksnių šantažo.

Pasitaiko atvejų, kad kurį nors studentą atleidžia iš seminarijos. Būna, kad vertai, bet jei ir be reikalo, tai belieka jį padrąsinti: eik ir džiaukis, kad atėmė iš tavęs tokį kryžių, nes jo dar nesupranti, o kai suprasi, dar ir padėkosi. Kaip rodo patirtis, visi iš kunigo reikalauja padidintos atsakomybės. Žinoma, jei kas prarado pašaukimą jį turėdamas, tuomet irgi laimingas nebūna.

Dabar gi tiems, kurie pridėjo ranką prie arklo, kitaip sakant prie altoriaus, nėra ko dairytis atgal, belieka melsti pašaukimo sustiprinimo ir ištvermės, su kantriu pasišventimu priimant kunigystės kryžių.

Kai Dievo tarnas tampa cirkininku

Interneto platybėse pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matosi šokantys scenoje du kunigai. Laukiant, kas pasimatys vaizdo įraše, visokios neramios mintys sukosi galvoje, nejau kokie dviprasmiai vaizdeliai, kokie nors elito numylėtiniai susikabinę šoka. Nuogąstavimai nepasiteisino, nes  čia pavaizduotas normalus liaudiškas airių patrepsėjimas. Kaip sakoma, kunigėliai ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus. Visgi pramogiškumo dvasia braunasi į kunigų tarnystę, ją nustelbia ir iškreipia.

http://www.cruxnow.com/life/2014/10/23/dancing-priests-become-internet-sensation/

Ta proga verta pažiūrėti kito kunigo liudijimą, nes jis buvo miręs, pateko į Dievo teismą ir buvo pasmerktas į pragarą. Dėl ko taip atsitiko? Žmonės tikisi, jog kunigas bus dar vienas vaikinas, pasaulietis, „saviakas“, kuris neštų „taiką, meilę ir džiaugsmą“, bet ne moralę, dogmas ir Bažnyčios Mokymą. Tie trys pirmi yra populiaru ir pelninga. Kunigas stengiasi žmonėms patikti, kalba kas jiems patinka, o ne tai, ką Dievas nori jiems pasakyti. Todėl jo laukia atsakomybė už pražuvusias sielas, su jomis keliaus į pragarą.

Kodėl negalima Velykose naudoti zuikio atvaizdo

Kuo toliau, tuo sunkiau Velykų proga įsigyti krikščioniškų atviručių. Keliuose knygynuose radau visą įvairovę zuikučių, triušiukų, viščiukų, kiaušinių atvaizdų. Kad bent avinėlio būtų, jei jau ne Kristaus, jei jau taip visi pasinešę į žvėrelius.

Kaip susijęs triušis su Velykomis? Ogi niekaip, ar gal priešinga prasme. Tai velnio sumanymas per jo kontroliuojamus apsėstus ir naivius žmones pasityčioti iš Velykų tikrosios prasmės.

Zuikis eilėje religijų ir mitologijų yra demono simbolis. Kita vertus, šiais laikais jis yra tapęs ir palaidumo bei ištvirkimo simboliu, kurį mielai pasitelkia pornografijos pramonė.

Žinoma, zuikiai dėl to nėra kalti, nes ir jie yra Dievo kūriniai, sukurti geri, tačiau žmogaus nuodėmės padaryti blogi, kai švelnus padarėlis tampa nuodėmės kauke ir ginklu prieš tikėjimą.

Kristaus kančios ir mirties prasmė

Jėzaus mirtis kelia daug klausimų, ypač: kodėl Dievas leido pralieti nekaltojo kraują? Nejau neužteko žodinio permaldavimo už nuodėmes, kodėl jam reikėjo būtent Sūnaus gyvybės aukos?

Kad galėtume tai suprasti, turime žinoti, jog visiška vienybė ir tobulas pasivedimas Dievui yra vienintelė teisinga žmogaus egzistencija. Dalykas tas, kad po nuopuolio žmogus nebesugeba pilnai susivienyti su Kūrėju ir jam save pavesti. Dievo Sūnus tapo žmogumi, atėjo į nuodėmės sužeistą ir Dievo neturintį pasaulį, kad parodytų visiško atsidavimo Dievui pavyzdį ir mums padėtų tai pasiekti.

Šis Jėzaus troškimas įsiūtino tuometinius žmones, jie visais būdais bandė tai sutrukdyti ir paneigti, nes jie netikėjo tokia vienybe arba buvo įsitikinę savais būdais būti arti Dievo. Tačiau Jėzus liko iki galo, net per didžiausius sunkumus ištikimas ir atsidavęs dangiškajam Tėvui.

Kristaus aukos esminė prasmė – tai jo išlikimas ištikimu Dievui net sunkiausiose aplinkybėse. Jis buvo klusnus ir ištikimas Tėvui iki mirties, iki kryžiaus mirties, kaip sakoma šv.Pauliaus Laiške filipiečiams (2,8). Taip atsidavęs savo Tėvui galėjo būti tik Sūnus.

Kaip mūsų geri veiksmai teigiamai veikia aplinką, kurioje esame, ir padeda kitiems žmonėms tapti geresniais, taip dar labiau Jėzaus ištikimybė Dievui yra toks stiprus gėrio poelgis, jog negali nedaryti poveikio mūsų mąstymui ir elgesiui. Jėzus sakęs, jog iškeltas ant kryžiaus jis visus patrauks prie savęs.

Kristaus ištikimybė Dievui buvo ne tik Dievo Sūnaus poelgis, tačiau ir žmogaus, nes tas poelgis buvo įvykdytas žmogiškoje prigimtyje. Todėl kiekvienas, kuris per tikėjimą artinasi prie Kristaus, per malonę tampa viena su juo, su jo ištikimybės ir atsidavimo Tėvui poelgiu, tampa Kristaus poelgio ir nuopelnų dalininku. Kuo labiau žmogus atsiduoda Dievui per jo Sūnų, tuo daugiau gėrio laimi sau ir kitiems, jame atsiranda sugebėjimas ir akstinas daryti gėrį.

Nuo to karto mūsų išganymo sąlyga yra tik vienybė su Kristumi per tikėjimą į jį, patvirtinant tikėjimą  darbais, nes tikėjimas be darbų būtų tuščias ir save neigiantis reiškinys. Todėl kaip kaliniui laisvė reiškia išsivaduoti iš grandinių ir kameros, taip krikščioniui išsivaduoti iš blogio ir nutolimo nuo Dievo reiškia atsisakyti nuodėmės, kuri iš esmės paneigia žmogaus vienybę su Kristumi ir atsidavimą Dievui.

Kristaus malonė nėra bevaisė, nes ji pasireiškia visokeriopu teisumu ir teisingumu, gerais poelgiais Kristuje. Dievo malonė pasireiškia savo vaisiais, t.y. žmogaus elgesiu tiesoje ir meilėje. Todėl kas neneša gerų vaisių, tas nėra atpažįstamas kaip Jėzaus mokinys, jame nėra tiesos ir amžinai pasiliekančio gyvenimo.

Kad vienybė su Kristumi ir dalyvavimas jo atsidavime Tėvui būtų įmanomi, tikintieji kas savaitę dalyvauja Kristaus aukos sudabartinime – Mišiose, klausosi Dievo žodžio, praktikuoja sakramentus, eina atsivertimo ir atgailos keliu, nes tai įveda žmogų į malonės pasaulį, įgalina sekti Kristumi ir visiškai atsiduoti Tėvui, t.y. atsirasti teisingoje egzistencijoje. Toks supratimas ir laikysena brandina jame ne tuščią davatkiškumą, tačiau tikrą tikėjimą, per kurį asmuo vienijasi su Kristumi ir su juo pasiveda Tėvui.

Judo išdavystė

Judas buvo apsukrus ir gobšus žmogus. Keista, kad Jėzus jį pasirinko. Tiesa, Jėzus pasirinko ir kitą į jį panašų – muitininką Matą, tačiau tasai labai pasikeitė. Judas, deja, ne. Priešingai nei kiti apaštalai, Judas netikėjo, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus.

Paradoksas, kad pačiam nesąžiningiausiam buvo patikėta apaštalų kasa, iš kurios buvo šelpiami vargšai ir tenkinami keliaujančių apaštalų poreikiai. Kaip skaitome Šv.Rašte, Judas išvaginėjo kasą. Ypač tai paūmėjo paskutiniaisiais mėnesiais, kai Jėzus išėjo į atvirą konfliktą su Izraelio religiniais lyderiais.

Judas planavo Jėzaus tapimą karaliumi ir užimti gerą vietą, tačiau patirdamas jo nesibaigiančias keliones, girdėdamas jo kalbas ne apie žemiškąją, tačiau dangiškąją karalystę, suprato, jog jo svajonėms nelemta išsipildyti. Pasak palaimintosios Kotrynos Emerich regėjimų, Judas gan greitai tapo Jėzaus priešininkų šnipu, pranešdamas jiems visus įvykius ir kalbas, norėdamas pelnyti jų palankumą ir naudos. Paskutinėmis dienomis jis tiek nualino kojas bėgiojimu su pranešimais pas vyriausiąjį kunigą ir sinedrioną, kad beveik jų nebejautė.

Emerich teigia, kad būtent Judas labiausiai ir įkalbinėjo kunigus susidoroti su Jėzumi, nors jie nebuvo linkę imtis radikalių priemonių, labai abejojo ir baiminosi. Matydami tokį niekingą žmogų, kunigai atvirai demonstravo jam panieką, rodė nepasitikėjima, ir vengė būti įveliami į jo sugalvotas aferas.

Judo tragedijos kuliminacija prasidėjo tuomet, kai Paskutinės Vakarienės ir pirmosios Mišių aukos metu jis šventvagiškai priėmė Šv.Komuniją. Kaip rašoma Biblijoje, po šio veiksmo jis tapo apsėstas piktosios dvasios, pašokęs išlėkė iš vakarienės menės pas savo sėbrus į sinedrioną. Jis žinojo, jog tai paskutinis jo šansas išduoti Jėzų ir pasipelnyti, nes vakarienės metu jis buvo atskleistas apaštalų akivaizdoje kaip išdavikas. Jis prarado pasitikėjimą jų akyse.

Tokius argumentus jis išsakė ir kunigams, girdi, jis tapo atskleistas, todėl dabar yra paskutinis šansas Jėzų suimti, nes buvo tik su keliais savo mokiniais, o minios grįžo į savo namus švęsti Velykų, todėl nebūtų galėjusios apginti Jėzų.

Už išdavimą Judas pareikalavo pinigų, todėl kunigai jam atseikėjo trisdešimt sidabrinių. Tiek tuomet kainavo vergas. Judas pardavė Jėzų už vergo kainą. Tai buvo paskutinis jo šansas pasipelnyti, nes nebegalėjo likti apaštalų tarpe ir vagiliauti iš jų kasos.

Po šio poelgio jis liko vienas, juo nepasitikėjo apaštalai, niekino ir kunigai. Jis susipainiojo savo planuose, nebežinojo ko griebtis. Niekingas poelgis, nepasitvirtinę išskaičiavimai, vienatvė ir piktųjų dvasių apsėdimas ėmė reikštis nervų pairimu, panika ir depresija.

Išdavikas įkliuvo, jam nebebuvo kur trauktis. Jėzus jo neapgintų, o jo priešai jį šantažavo ir grasino, jei toliau nebūtų bendradarbiavęs. Taigi, prižiūrimas fariziejų tarnų jis privalėjo grįžti ir įsitikinti, kur yra Jėzus, kad kareiviai galėtų lengviau jį areštuoti. Pasirodo, jo ten nebebuvo, pasitraukė į Alyvų Kalną, kur mėgdavo buvoti ir melstis.

Judas matė Jėzaus stebuklingus sugebėjimus nepastebimai pasišalinti iš minios, todėl patarinėjo kunigams ir kareiviams, kaip reikia jį apsupti. Tačiau ir pats buvo nemažiau stebimas ir saugomas, nes buvo nepatikimas žmogus, siekęs vien pasipelnymo.

Atėjus į Getsemanės sodą Judui ir būriui kareiviui, apaštalai iš tolo pamatė degančius fakelus ir suprato jų tikslus. Apaštalas Petras ėmė organizuoti savigynos būrį. Jėzus pirmas išėjo ir pats prisistatė, kad apsaugotų apaštalus.

Išdavystės ženklas, sutartas su kareiviais, buvo pabučiavimas. Kai Judas priėjęs tai padarė, Jėzus jam pasakęs, jog pabučiavimu jį išduodąs ir įvykdo tokį blogį, jog geriau jis būtų negimęs. Tuo tarpu kareiviai apsupo Jėzų.

Atlikęs savo niekingą darbą, niekam nebereikalingas, Judas pasileido į Hinomo slėnį, kuris buvo Jeruzalės sąvartynas, pilnas visokių šiukšlių ir nešvarumų. Vėliau prislėgtas savo poelgio dar bandė grąžinti kunigams sidabrinius, bet išjuoktas jų, netekęs prasmės vėl pasitraukė į tą slėnį, kuris buvo pranašų prakeiktas, nes kažkada izraelitai jame savo vaikus aukojo stabams.

Jo ausyse skambėjo prakeikimo žodžiai Kainui, kuris užmušė savo brolį Abelį. Jam prisiminė istorija apie Dovydo sūnų Absalomą, kuris sukilo prieš tėvą ir norėjo jį užmušti, tačiau bėgdamas plaukais įsipainiojo į medžio šakas ir tapo kareivių nudurtas. Šį prakeikimą jam šnabždėjo demonai ir jis pats jį priėmė: nusirišo nuo juosmens virvę ir pasikorė ant šakoto medžio, kaip Absalomas pakibo ant šakų.

Švč.M.Marijos žinia žmonijai

Nesenai skaitinėdamas dvasinę literatūrą užtikau M.Marijos apsireiškimo La Salet vietovėje istoriją. Tai vienas iš nedaugelio apsireiškimų, kuriuos Bažnyčia yra patvirtinusi kaip autentišką. Pavyzdžiui, Šiluvos legendų perduodamas apsireiškimas nėra kanoniškai ištirtas ir patvirtintas. Per piemenėlius duota Marijos žinia buvo labai paprasta, tinkanti ir šiomis dienomis:

  1. Atsiversti (iš bedievybės ir sunkių nuodėmių),
  2. Sekmadienį švęsti, nepaisant oro ir darbo sąlygų dalyvauti šv.Mišiose,
  3. Rytą ir vakarą melstis nuoširdžiai bent „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“,
  4. Neburnoti prieš Dievą ir jo Sūnų ypač ištikus sunkumams.

Švč.Motina pasakojo piemenėliams, kaip ji dalyvauja teisingumo ir gailestingumo tikrovėje: savo maldomis ji apeliuoja į savo Sūnaus gailestingumą ir sulaiko jo teisingumo „sunkiąja ranką“, kuri prislegia nusidėjusius žmones. Ji apsireiškė veidą uždengusi savo rankomis, raudodama, nes jau pavargo užtarti žmones, kurių nedėkingumas ir abejingumas yra baisaus masto.

Malda prašant kilnios senatvės

Viešpatie, tu geriau žinai nei aš, jog senstu ir kažkada būsiu senas.

Apsaugok mane nuo pražūtingo įpročio manyti, jog visais klausimais ir kiekviena proga turiu pasisakyti. Atimk man norą nuolat taisyti kiekvieno žmogaus kelią.

Padaryk mane rimtu, tačiau ne paniurėliu; paslaugiu, tačiau ne įkyriu.

Gaila neišnaudoti visų savo išminties turtų, kuriuos turiu, tačiau tu, Viešpatie, žinai, kad norėčiau iki pabaigos išsaugoti nors keletą bičiulių.

Išvaduok mano protą nuo nesibaigiančio gilinimosi į detales ir suteik man sparnus, kad kilčiau link esmės.

Užverk mano lūpas nuo murmėjimo dėl silpnumo ir kančių, kurios mane aplanko, nes noras jas skaičiuoti su amžiumi vis didėja.

Neprašau malonės mėgautis svetimų kančių pasakojimais, tačiau suteik kantrybės juos išklausyti.

Nedrįstu tavęs prašyti geresnės atminties, tačiau meldžiu daugiau nuolankumo ir mažiau svyruojančio tikrumo, kai mano prisiminimai ima neatitikti kitų žmonių prisiminimų.

Suteik man garbingo pajutimo, jog ilgainiui galiu imti klysti. Išlaikyk mane malonų žmonėms, nors kai kuriuos sunku pakelti.

Suteik man sugebėjimą pastebėti gerus dalykus ir geras savybes žmonėse, kur mažiausiai tikiesi. Suteik, Viešpatie, malonę apie tai jiems kalbėti… Amen.

Šv.Tomas Akvinietis

Kunigų sakomi prakeiksmai ir palaiminimai

Ne kartą buvau klausimas, įdomu teologiškai, ne pirma karta sutinku, kad dvasininkas prakeikia. Vaizdo įraše lenkų kun.Natanek jį persekiojančius žurnalistus palydi smūgiu į kamerą ir prakeiksmu: „Viešpats su jumis! Viešpatie atleisk, pirmą kartą (prakeikiu). Dievo prakeikimas tenužengia ant jūsų dabar ir per amžių amžius“. Tuos žodžius tardamas žegnoja prakeikiamuosius.  Iš internetinių komentarų sužinome, jog šį reportažą organizavusiam TVN televizijos žurnalistui gyvenimas smarkiai susikomplikavo.

Jėzus mokęs, jog reikia laiminti, bet ne keikti, mylėti priešus, tačiau tai nereiškia, jog pritariame piktadariams ir kad atsižadame teisingumo. Jis pats Jeruzalei skelbęs prakeikimą „neliks akmens ant akmens“, šventykla bus sugriauta. Taip ir įvyko. Kitu atveju Jėzus prakeikė nevaisingą figmedį, kuris nudžiuvo. Jis daugybę kartų išsakė priekaištų ir prakeiksmo žodžius fariziejams.

Apaštalo Petro pasakytas prakeikimas užmušė du nesąžiningus sutuoktinius, kaip skaitome Apaštalų Darbuose. Apaštalas Paulius sakęs, jog įspėtas ir nenorintis taisytis tikintysis turi būti atiduotas velniui. Buvau susidūręs su atveju, kai vienas apšmeižtas klebonas prakeikė nusikaltusią parapijiečių šeimą, kuri vėliau sulaukė didelių bėdų.

Garsus atvejis, kai 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notre Dam aikštėje, Templierių ordino magistras Žakas de Mole degdamas ant laužo prakeikė egzekuciją suorganizavusį ir stebėjusį Prancūzijos karalių, kuris dėl turtinių sumetimų apšmeižė ir sunaikino ordiną, ir šiam padėjusį popiežių Klemensą V, šaukdamas, jog nepraeis nė metai, kai jie stos prieš Dievo teismą. Magistro prakeiksmas netrukus išsipildė: maždaug po mėnesio netikėtai pasimirė popiežius, į jo karstą per bažnyčios langą trenkė žaibas, o dar po kelių mėnesių nežinoma liga palaužė karalių Pilypą IV Gražųjį. Girdėdamas prakeikimą karalius gailėjosi, kad prieš sudeginimą neišpjovė magistrui liežuvio.

Jėzaus, Petro, Pauliaus ir kiti atvejai liudija, jog prakeikimas gali pasireikšti kaip Dievo galia paremta teisingumo ir atlygio ištarmė. Tą ištarmę gali ir neretai privalo paskelbti Dievo tarnai. Beje, Biblijoje labai vertinamas tėvų palaiminimas, o ne vienerių metų patirtis leidžia tvirtinti, kad tėvų prakeiksmas liūdnais padariniais lydi nusikaltusius tėvams vaikus.

Biblijoje sutinkame tekstų, kurie byloja apie palaiminimo sąlygas. Be abejo, palaiminti yra visi tie, kurie klauso Dievo žodžio ir jį vykdo. Tačiau randame ir kai kurias įdomias aplinkybes. Antai Abraomas priėmė ir vaišino tris angelus, kurie jį palaimino ir pažadėjo sūnaus gimimą, kurio jis per visą gyvenimą troško. Jo sūnus Izaokas senatvėje prieš palaimindamas pirmagimį liepė pagaminti troškintos žvėrienos. Tai nėra tuščias dalykas, nes laiminantis tėvas turi būti geros nuotaikos, patenkintas. Panašiai Abraomas davė kunigui Melchizedekui dešimtinę nuo savo turto ir buvo jo palaimintas.

Tam tikra prasme galima klausti, ko vertas nelaimingo kunigo, tėvo ar motinos palaiminimas atbula ranka? Tenka susidurti su tėvų prakeiktais vaikais, kurių gyvenimas susikomplikavo.

Žmonės intuityviai tai suvokė, todėl stengėsi, kad laiminantysis būtų geros nuotaikos ir  nuoširdus. Lietuviškoje kultūroje išliko paprotys vaišinti ir apdovanoti kalėdojimo metu, per Krikštą ar Santuoką atnešti auką ir vaišių nuo šventinio stalo. Prieš vestuves laiminantys tėvai pasodinami ant kėdės, bučiuojamos jų rankos. Pagarba ir vaišingumas yra svarbios palaiminimo aplinkybės.

Žinoma, galų gale visus palaiminimus ir prakeikimus leidžia Dievas, kuris vienintelis yra teisingas teisėjas. Net jei kunigas būtų  sunkioje nuodėmėje prieš Dievą, kaip moko sakramentinė teologija, jo atliekami bažnytiniai palaiminimai yra tikri. Neteisaus kunigo prakeikimai dėl dalykų, kuriais jis pats kaltas, būtų nesusipratimas, reikštų, jog ir jis save prakeikia. Visgi jei kunigas prakeikia Dievo vardu už neteisybę, daromą blogį, bedievybę, verta susirūpinti, nes tai Dievo bausmės ir atlygio pranašystė, įspėjimas, kuris anksčiau ar vėliau išsipildys.

Daug blogybių liautųsi ar sumažėtų, jei kunigai dažniau pranašautų Dievo atlygį, jo vardu smerktų piktadarius ir jų žodžius patvirtintų Dievo Apvaizda kasdieniame gyvenime. Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Daugumas kunigų tikrai yra geros širdies, net ir patys nukentėdami, neskuba tarti prakeikimo maldos, šaukdamiesi Dievo pagalbos ir teisybės.

Kunigas Kristaus galia ir savo malda gali atšaukti ir permaldauti visus prakeikimus, kai atsivertimu, atgaila, atsiteisimu, doru ir pamaldžiu gyvenimu žmogus panaikina prakeikimo priežastį.