Krikščionybės pradžioje Kalėdų nebuvo. Neįtikėtina, tačiau pirmiausia buvo Epifanijos iškilmė, kurią dabar vadiname Trijų Karalių švente. Tos senosios Epifanijos aidai pasiekia dar ir mūsų dienas. Vienas jau miręs kunigas pasakojo, jog seniau kunigai ir vyskupai vieni kitus sveikindavo, siūsdavo atvirukus būtent Epifanijos proga. Kunigų kalėdojimas savo kilme yra susijęs su Epifanija, senuose apeigynuose randame namų palaiminimą būtent šios šventės proga.

Epifanija – Kristaus apreiškimas, kai žvaigždė, angelai, trys išminčiai, Jonas Krikštytojas, balsas iš dangaus, besileidžiantis balandis apreiškia Jėzų esant Dievo Sūnų ir Mesiją. Vėliau Jėzus pats savo darbais, žodžiais, ypač prisikėlimu iš mirties, apreiškė savo dievystę ir pasiuntinystę. Todėl visas Kalėdų laikotarpis yra viena ištisinė Epifanijos šventė.

Trijų Karalių šventė yra iš pagonybės atsivertusių tautų iškilmė, bylojanti apie Dievo sprendimą į išganymą pakviesti ne tik išrinktąją, tačiau ir visas tautas. Vedami mokslo, išminties, sąžinės ir gyvenimo ženklų trys pagoniškų tautų atstovai atranda Kristaus šviesą. Tai liudijimas, kad ir šių dienų geros valios žmogus gali rasti Dievą pasaulio sutemose.

Iškalbingas yra trijų išminčių ir Kristaus susitikimas. Pagonys ateina su žemiškais turtais ir randa Betliejaus neturtėlį, vyksta mainai: jie duoda tai, ką žmogus gali duoti, o iš Kristaus gauna tai, ką gali tik Dievas duoti: jis ne tik juos, bet ir visas pagonių tautas praturtino kokybiškai nauju mąstymu, morale, dvasia, gyvenimo būdu.

Galima teigti, jog Vakarų civilizacija prasidėjo, kilo iš trijų karalių atneštų skrynelių, kai ėdžių ir kryžiaus neturtą pasirinkusiam Kristui tapo pašvenčiamas šis pasaulis, su savo gėrybėmis ir žmonių talentais. Jų pasižiūrėti ir pasiklausyti važiuojame, kol naujojo socializmo bedievybė visko nesunaikino.

Kiekvienoje bažnyčioje yra aukų skrynelė, pamaldų metu vyksta piniginių aukų rinkliava. Tai nėra vien ekonominis intarpas, tačiau seną tradiciją, prasmę ir reikšmę turintis reiškinys. Aukojantis Kristui krikščionis turi  trijų karalių nusiteikimą, kad užgimusio karaliaus karalystė augtų ir stiprėtų, t.y. kad jo atneštoji Dievo Karalystė taptų regima šiame pasaulyje.

Naujųjų šventimas savo prasme yra susimąstymas apie laiką, iškelia skausmingą gyvenimo prasmės klausimą: ateina laikas, kai laiko nebebus, ką daryti su likusiu laiku? Laiko išties mažėja, todėl džiūgauti nėra ko: senstame, galimybės traukiasi, pasak tautosakos, „Grabinskas su Lopetinsku“ pasibels į duris.

Šia prasme laiko vertė yra neįkainojama. Nors amerikonai ir mano, kad laikas yra pinigai, krikščionys mano kitaip: laiko prasmė – kad bloga keistųsi į gera, kūniškumas į dvasingumą, laikinumas į amžinybę. Šia prasme, laikas padeda pasiruošti ir prisiliesti prie amžinybės, nes kaip yra dabar, gali tapti visada. Tai baugina, nes blogo žmogaus „dabar“ taps amžinu „visada“.

Laiko, jaunystės ir galimybių švaistymo pavyzdžių apstu visur. Naujųjų šventimo būdas mūsų šalyje liudija, jog laiką sutinkame su dvasine tuštuma. Tai pati girčiausia, nesamoningiausia ir šėlsmingiausia para metuose, lydima ugninio vandens sukelto gaisro danguje, butuose, sielose, kai gesinant jį degtine, dar labiau jis įsiplieskia.

Naujieji daug kam yra laiptai į pragarą, kai protas ir jausmai tampa pritemdyti ir atskirti vienas nuo kito, kai visu gražumu pasirodo „in vino veritas“ tikrovė: suaugusieji ima elgtis kaip komunistinės bandos beždžionės, kaip nesubrendę vaikai, o vaikai puola išbandyti „suaugusiųjų“ gyvenimo ir debilizmo progreso. Perafrazuojant tautiečių giesmę apie didvyrius (šiuo atveju – gėrimo čempionams), kam nusvyro galva nuo degtinės, tam ne dangaus angelai vaininką iš deimantų pina, bet slaugės šaltus kompresus arba policininkai antrankius deda.

Bet visgi derėtų Naujųjų orgijai praėjus padėkoti šv. Bonifacui Romiečiui, III a. kankiniui, alkoholikų, jiems prijaučiančių bei atsivertėlių globėjui, kad išmeldė šiltą Naujųjų naktį, ir kad gatvėje nesušalo degtinės pakirsti naujametinio budėjimo dalyviai. Derėtų jo užtarimo paprašyti, kad pritaikius medikamentų, maldos ir darbo terapiją išeitume iš pirmojo pragaro rato, ir galėtume suprasti „veritas de vino“ klausimą bei laiko vertę.

Reikia vėl atsigręžti į šviesą, į viltį, į šv.Raštą, sakramentus, maldą, į kunigus, kai kam ir į objektyvius narkologus ar psichiatrus, ir su Dievu stebuklingojo žodžio „atsiprašau“ pagalba grįžti į praeitį, į išeities tašką, kai buvo padaryta klaida, kad būtų ištaisyta ta akimirka, tuo pačiu dabartis bei amžinybė, ir būtų galima bloga keisti į gera.

Nuskambėjo dainos, nugriaudėjo šventinė pirotechnika, pradėjome naujus civilinius metus, naują etapą. Naujų metų pradžia yra planavimo ir prioritetų nustatymo laikas, kai apsvarstysime, kas pasitarnaus ne tik mums asmeniškai, bet ir tiems, už kuriuos esame atsakingi.

Metų programos apmatus mums pateikė Kalėdų nakties angelai: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms” (Lk 2). Taip turėtų prabėgti krikščionies gyvenimas,  jo darbai turi turėti tokį tikslą ir turinį, kad  būtų Dievui garbė, visame kame būtų gera valia ir neštų žmonėms ramybę. Dievas yra pirmoje vietoje, žmogus – antroje, o visa kita yra aplinkui. Principai aiškūs, belieka pulti prie darbų, bendradarbiaujant su Viešpačiu, kuris veikia visame kame gerovei tų, kurie jį myli.

Tokio gyvenimo pavyzdžiu yra švč.M.Marija, Dievo Sūnaus Gimdytoją, kurios iškilmę naujų metų pradžioje švenčiame: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebus man, kaip tu pasakei”. Abraomiškas ir marijinis klusnumas jo valiai bei  pasitikėjimas juo yra būtinos sąlygos, kad angelų skelbtoji programa būtų įmanoma.

Marija parodė, jog jos gyvenimas buvo skirtas ne tik Dievui, bet ir žmogui, šeimai, tautai. Kai užmirštame apie pašaukimą gyventi dėl kitų ir tarnystę kitų labui, vargu ar taikos ir ramybės sulauksime, vargu ar gyvenimas bus džiaugsmingas ir prasmingas.

Galų gale, ateinančių metų programoje tebus noras tobulėti ir asmeniškai, nes Dievui garbę teikia ir ramybę kuria dvasiškai ir vertybiškai turtingi žmonės. Poetas Pablo Neruda rašė: „Pamaži miršta tasai, kuris nebekeliauja, kuris nebeskaito, neklauso muzikos, neranda savyje žavesio. Pamaži miršta tas, kuris nemyli, kuris sau nepadeda, tačiau leidžia dienas apverkdamas savo nelaimes. Pamaži miršta tas, kuris meta savo planus, dar jų nepradėjęs, kuris neklausia nežinodamas, ir  neatsako žinodamas. Mažomis dozėmis nuodija save tasai, kuris užmiršta, jog gyvenimui neužtenka tik alsuoti”.

Akivaizdu, kad kas gyvena Dievo garbei, turi gerą valią ir neša taiką, nemerdėja pats ir nežudo kitų, neapnuodys nuoboduliu šalia esančių, netaps pagonių garbinama medine ožka, bet bus Dievo ramybę nešančiu kūnišku angelu.

Mieli broliai ir seserys, šiandien dalyvaujame metiniame Kristaus Gimimo, Kalėdų, palaiminime, kuris suteikiamas tiems, kurių širdyse Kristus gimsta. Nes jei Kristus gimtų tūkstančius kartų, ir negimtų tavo širdyje nors kartą, nieko tai nereikštų. Jis atėjo į žemę tik tam, kad galėtų ir tavo širdyje apsigyventi.

Kalėdų evangelijos pasakojimas pristato ne tik įvykius ir aplinkybes, bet yra ir tikėjimo bei gyvenimo simboliai, nurodantys gilesnę tikrovę. Buvo ne tik tvartelis oloje, kur gimė Išganytojas. Tvartelis gali reikšti ir tavo širdį: siaurą, tamsią, purviną ir dvokiančią, kur sunku atrasti kažką vertingo, kur nėra vietos Dievui, net jei jis yra Kūdikis.

Šiandien visi skubame iš pasaulio, iš gatvių į šventoves, tarsi šv.Šeima iš Galilėjos, iš praeinančio pasaulio, į Judėją, į tikrojo tikėjimo šalį. Skubame į bažnyčias prie Betliejaus, kurio pavadinimas reiškia duonos namus, ir į kurį nužengė gyvoji duona iš Dangaus. Mūsų bažnyčios išlieka amžinu Betliejumi, nes jose pasilieka Eucharistijos duona, nuolatinis Jėzaus būvimas su mumis. Ir mūsų širdys tampa duonos namais, kai priimame šv.Komuniją.

Dievo Sūnus, taikos kunigaikštis, gimsta Augusto gerovės ir taikos metu, kad visiems jį sekantiems parodytų taikos ir meilės kelius. Ir angelų gausybė tą naktį skelbė garbę Dievui ir taiką geros valios žmonėms, nes tik tokie yra verti taikos, ją gali pasiekti šiame konfliktų ir karų varginamame pasaulyje.

Imperatoriaus Augusto įsakymu privalėjo būti surašyti visi imperijos gyventojai, todėl Juozapas ir Marija skubėjo iš Galilėjos į Judėją, į Dovydo genties ir savo kilmės miestą Betliejų, deklaruoti savo priklausymo giminei bei  susimokėti mokesčius. Panašiai ir mes šiandien skubame į bažnyčias deklaruoti savo priklausymo išrinktajai Dievo tautai, kurią subūrė Dovydo palikuonis.

Imperatorius Augustas siuntė savo pavaldinį Ciriną surinkti mokesčius. Panašiai tikrasis Visatos imperatorius ir valdovas Kristus siunčia savo apaštalus rinkti tikėjimo ir gerų darbų mokesčio, kad nei vienas neliktų skolingas Dievui to, kas žmogui jo atžvilgiu priklauso.

Šią šventę būtų neteisinga, jei neatneštume Dievui aukos. Kai priimame svečius, karalius ar prezidentus, kažką duodame dovanų. Dangaus Dovana – Jėzus Kristus – moko mus, kad ir mes išsižadėtume egoizmo ir save duotume kaip dovaną Dievui, artimui ir Bažnyčiai, atnašaudami savo laiko, maldos, kūrybingumo, darbo ir kančios, kūrinijos atnašas. Imkime pavyzdį iš Rytų Išminčių, kurie sveikino užgimusį Karalių savo dovanomis. Ir mes prie Betliejaus prakartėlės ateikime kaip rytų karaliai ir išminčiai, turėdami jų pagarbą, dėkingumą ir dosnumą.

Kristus gimsta kelyje, kad ir mums parodytų kelią į tiesą, į Dangų. Gimsta menkose ėdžiose, nuogas ir bejėgis, suvystytas palaikiais vystyklais, kad atvertų mums savo Karalystės horizont, kad suteiktų malonės ir išganymo rūbą, Dievo vaikų galią daryti gerus darbus.

Užgimimo šventėje pažvelkime į savo tvartelių tikrovę ir išmeskime iš ten tai, kas Dievui nepatinka: netyrumą, šykštumą, vagystes, apgaules, šmeižtą ir apkalbas, smurtą ir neteisybes. Dievo Sūnus priėmė mūsų kūną, laikyseną ir papročius, kad ir mes priimtume Dievo laikyseną ir papročius.

Kai neberūstausi ir nebepavydėsi nei savo draugui, nei priešui, tuomet džiūgauki, nes Kristaus gimimas tavo širdyje arti. Kai nebedžiugins žinia apie kito žmogaus nesėkmes ir nelaimes, netrukus gėris tavo širdyje pasirodys. Kai imsi nešti džiaugsmą ir paguodą nuliūdusiems ir kenčiantiems, tuomet triumfuoki, nes Dievo atėjimas yra netoli. Jei praradęs jėgas, sveikatą, draugus ir artimuosius neimsi piktžodžiauti, bet ramia širdimi priimsi gyvenimo iššūkius, tuomet įvyks Išganytojo gimimo stebuklas tavo širdyje.

Psalmininkas susižavėjęs klausė „Kuo Viešpačiui atsimokėsiu už viską, ką jis man gera padarė?” (115), ir tuomet rado dėkojimo taurę, kurią kėlė Viešpačiui pagarbinti. Taip ir mes, susižavėję Dievo atėjimu ir dosnumu,  duodame išmaldą, maldas, atgailos ašaras ir taikingumą, atleidžiam kaltiesiems. Ir tuomet nebebūsime vieniši, ir  žmogiškoji naktis susitiks su dieviška šviesa, širdis nebebus gyvulių ir nešvarumų tvartelis, nes joje apsigyvens Dievas, ir naktis nušvis tarsi tūkstančio žvaigždžių nušviesta.

Šį sekamdienį pasigirsta kvietimas Gaudete, kuris reiškia „džiaukitės”. Bet kaip mums džiaugtis, kai aplink tiek neteisybės ir skriaudų? Pažįstu žmonių, kurie atsisakė džiaugtis gyvenimu, nes jis tapo baisus.

Išties, gyvename gilių krizių laikais: politinių, religinės, visuomeninės, ekonominės. Atrodo, kad nebėra išeities. Nebepadeda gražūs šūkiai, ilgos diskusijos, programų ir vizijų kūrimas, naujų įstatymų skelbimas. Prieš pasirodant Jėzui irgi taip buvo, pavydime tiems laikams Jono Krikštytojo, kuris irgi atėjo į didelių sumaisčių laiką.

Vieni pasakytų, jog reikia stiprinti teisėsaugą. Prie kiekvieno piliečio pastatyti po policininką, ir prie kiekvieno policininko pastatyti kitą policininką, o prie pastarojo dar kitą ir t.t. Bažnyčioje išgirsime pigų patarimą – dauginti maldas, bejėgiškai ar abejingai žvelgiant į dangų, kolei ateis Dievo Karalystė. Kiti pasakytų, jog trūksta mums gražių paminklų krepšinio ar alaus gėrimo čempionams. Menininkai pasiūlytų daugiau meno, estetikos, pramogos, nes grožis gelbėja pasaulį. Tačiau ir menas tapo nebegražus performansų ir modernybės gaivale, išreiškia tik gilėjančią dvasinę krizę. Ir visa tai yra niekai.

Mūsų visuomenės didžiausioji bėda – tai visuotinis piliečių nesąžiningumas, godulystė ir vagystės, iš čia kylantis kyšininkavimas ir aferizmas. Nuo aukščiausių pareigūnų iki eilinių žmonių. Dėl šios priežasties sunkiai laikosi viešasis sektorius, nesurenkami mokesčiai, skriaudžiami eiliniai darbininkai ir t.t. Vagystės ir pavydo dvasia persmelkia visas sritis.

Lengva apkaltinti krizes, bet iš esmės visų blogybių priežastis yra žmogus, jo sąžinės problema. Ir kol ši problema nesprendžiama, tol nieko neišspręsi, krizė tik gilės. Kas belieka, kai nėra to vienintelio tikrojo policininko ir geriausio teisėjo – sąžinės?

O išeitis yra paprasta, pasiūlyta Jono Krikštytojo: tegul valdininkai būna sąžiningi ir nekombinuoja; mokesčių mokėtojai tegul sąžiningai moka mokesčius ir nevagiliauja; tegul neplėšikauja vyriausybė ir rūpinasi teisingumu; galios turėtojai tegul nepropaguoja ir nevykdo prievartos ir smurto; auklėtojai temyli tiesą; viešumoje nuolat besirodantys tegul laikosi moralės; kiekvienas žmogus tegul turi atjaučiančią ir dosnią širdį labiau stokojantiems.

Sakoma, jog pasikeisk pats ir pakeisi pusę pasaulio. Iš esmės norima įrodyti, jog pats žmogus turi būti geresnis. Štai ko mums reikia – paprasčiausio sąžiningumo ir pastangų jį išsaugoti, nes tik tai yra išeitis iš krizės. Kur trūksta moralės, ten nei religijos, nei visuomeninės, nei ekonominės, politinės neišsprendžiamos. Moralinė tvarka yra pirmoji, po jos seka tvarka ir kitose gyvenimo srityse. Jei ją išsaugo dauguma, tuomet galima tikėtis, kad galėsime statyti visuomenę.

Kiekvienas yra atsakingas už savo sąžinės būklę asmeniškai, nes nėra grupinės atsakomybės, tik asmeninė. Sąžiningas gydytojas padės ligoniui, kuris neturi kuo jam atsidėkoti. Mokytojas stengsis atsakingai mokyti ir ugdyti jam patikėtą jaunimą. Sąžiningas statybininkas taip pastatys namą, kad jis tarnaus dešimtmečiais ir nepradės byrėti po kelių metų. Sąžiningos partijos ir politikai negyvens nuo rinkimų iki rinkimų, ir nežiūrės vien savo „mafijinių“ interesų. Sąžiningas darbdavys ar bankininkas nesinaudos paprastų žmonių silpnumu ir jų neapiplėšinės. Štai krizės sprendimo būdas, paprastas ir nesudėtingas, kurį galima pradėti įgyvendinti už minutės, štai džiaugsmo priežastis – kai , pasak liaudyje klajojančio posakio, žmogus žmogui yra žmogus, tai ir žmogus žmogui yra žmogus.

Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! (Iz 40, 1–5).

Atrodytų, kad perskaičius šiuos Šv.Rašto žodžius, beliktų po sekmadienio Mišių šokti į buldozerius lyginti duobių ir kalvų, kreivų kelių… Iš tikrųjų pranašas Izaijas mato žmogaus širdį, jo ir tautos gyvenimo istoriją kaip kelio tikrovę link kito žmogaus ir Dievo. Tai nuodėmės slėniai ir puikybės kalnai, mele pasiklydęs žmogaus protas ir sąžinė padaro tai, jog žmogus yra toli nuo Dievo, negali jo sutikti.

Šis Advento sekmadienis dėkingas tuo, jog yra tarp dviejų švenčių: gruodžio 6-ąją minėjome šv. Mikalojų, o gruodžio 8-ąją švęsime Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmę. Vyskupas šv.Mikalojus garsėjo dideliu širdies gerumu, daręs daug gerų darbų, rėmęs ir šelpęs stokojančius ir taip tapęs kalėdinio dovanų papročio svarbiu simboliu, skelbiančiu Dievo dovaną žmonijai – jo Sūnų.

Šv.Mikalojų, dar kitaip vadinamą Santaklausu, pastaraisiais dešimtmečiais bandyta pakeisti neiaiškios kilmės surogatu – seneliu šalčiu, labiau primenančiu pražilusį Marksą ar Engelsą. Tai pavyzdys, kaip apsimelavęs žmogus klastoja kelia link tiesos, neva Mikalojaus nebuvo, tik komunistinis „died maroz”.

Tiesų širdies kelią turėjo Šv.Mikalojus, sutikęs Dievo gerumą ir todėl atradęs kelią į kitų žmonių širdis. Per M.Marijos Nekaltą Širdį Dievas atėjo ir pasiliko mūsų tarpe.

Advento užduotis – griauti užtvaras širdyje ir gyvenime, kad kas turi kalnus gėrybių, pasidalintų su tais, kurie turi tuščius aruodus, pinigines ar šaldytuvus, kad kas sakosi esąs iš aukštuomenės, pažvelgtų į varguomenę, kad tie, kurie laiko save kažkuo, suprastų dalią tų, kurie laikomi niekuo. Nes būtent Dievas iš savo būties aukštumų nužengė į mūsų žemės ir Betliejaus nevilties slėnį.

Bet svarbiausia – paruošti savo širdies ir gyvenimo kelią susitikimui su ateinančiu Viešpačiu, kuris laikų pabaigoje klaus, kodėl statėme užtvaras tarp jo ir savęs, ir kito žmogaus.

Po vieno ūkininko mirties buvo atplėštas jo testamentas, ir, visų nuostabai, visos jo nuosavybės paveldėtoju nurodytas – šėtonas!.. Visi stebėjosi, svarstydami, kaip dabar tą nuosavybę perduoti velniui. Vienas išmintingas advokatas patarė: palikite jo žemę, namus ir nieko ten nedarykite, tokiu būdu bus atiduotas palikimas velniui. Iš tikrųjų, po kelių metų ėmė želti piktžolės, brūzgynai, nuosavybė pasidarė netinkama žmogui. Panašiai galima velniui atiduoti apleistus vaikus, bendruomenes, parapijas, sąžines…

Žmogus negali gyventi aplinkoje, kurioje nėra tvarkos, nėra palenkta jo prigimčiai, nebūdamas ten šeimininku. Ilgainiui nebeįmanoma gyventi ir ten, kur nėra Dievo tvarkos, kur ji atmetama. Kiek sutinku tikrai tikinčių žmonių, nematau, kad kas nors gyventų kaip gyvulys. Krikščioniškas gyvenimas, paremtas Dievo įsakymais ir Kristaus Evangelija, yra labai palankus žmogui ir visuomenei. Bet kur tik matau tikėjimo praradimą, ten gyvenimas darosi kraupus, ten daug tragedijų, ašarų, pasimetimo,  traumuotų vaikų.

Daug kur Lietuvoje kaimų mokyklose tik trečdalis vaikų sugeba įsisavinti mokyklos programą, nes daugumas yra menko intelektualinio pajėgumo, turi bendravimo problemų. Tai savo tėvų apleisti vaikai, kurių auklėjime trūko ne tik Dievo, bet ir šiaip objektyvesnės tvarkos. Dievas ir jo Bažnyčia jiems tikrai padėtų, bet jie labiau tiki mokslo ar televizorių „šviesa“, kuri taip jų ir neapšviečia.

Kristaus Karaliaus iškilmėje užbaigdami bažnytinius metus skaitome Biblijos fragmentus, liudijančius, jog Kristus yra visos kūrinijos kūrėjas ir atpirkėjas. Tačiau žmogus leidosi savanoriškai beprotybei, panoro nebepriklausyti jam ir atskirti nuo jo visa tai, ką iš jo gavo: prigimtį, gamtą, galimybes, savybes, sugebėjimus ir t.t. Neįmanoma gyventi niekam nepriklausant, vis tiek prie kažko prisišliejame. Dvasine prasme, nejučiom žmogus atsiskyrė nuo Kūrėjo ir ėmė gyventi nuopolio ir klaidingos autonomijos dvasia, pavergtas velnio.

Bibliniu požiūriu, išganymo neturinčio žmogaus dvasinė būklė yra tokia: jis arba maištininkas, arba klystantis.  Maištavimas ir klaida jį išplėšia iš Dievo tvarkos, todėl jis tampa svetimas Kristui ir jo Bažnyčiai. Jėzus atėjo sutaikinti žmogaus su Dievu ir išvaduoti iš nežinios tamsybių, sugrąžinant žmogų jo kūrėjo ir atpirkėjo galiai per Dievo Žodį, kryžių, širdį, altorių, kunigystę, sakramentus, krikščionių liudijimą ir veikimą.

Būdami Dievo vaikai, sąmoningai priklausome Kristui ir Bažnyčiai, todėl savo namuose, parapijoje ir visuomenėje siekiame laikytis Dievo valios, katalikiškos tvarkos. Nevalia gyventi pagal pasaulio diktatą, neprivalome laukti pritarimo ir leidimo iš tų, kurie niekina katalikiškas vertybes. Antai, viena motina pasakojo apie savo vaikus, kurie ją aplankydavo kaime, bet griaudavo jos krikščioniškus papročius, per juos nebegalėdavo nueiti sekmadienį į bažnyčią. Kartą paprašė: „vaikai, šiandien sekmadienis, noriu į bažnyčią, važiuokim kartu arba bent pavežkit“. Sūnus atsakė: „Tada apsispręsk: ar mes, ar bažnyčia! Jei mus paliksi dėl bažnyčios, mes nebeatvažiuosime pas tave“. Moteriškė jiems atsakė: „Dievas yra aukščiau visko, norit – važiuokit, norit – nevažiuokit, bet Dievo ir tikėjimo dėl jūsų neišžadėsiu ir sekmadienio neleisiu prie puodų, be maldos!”. Taip ji paliudijo ir apgynė tikėjimo vertybes, gyvenimo tvarką, kurios mokė kadaise savo vaikus, dabar atmetusius krikščionišką gyvenimo būdą.

Mes drąsiai galime pasakyti, jog katalikybė sukūrė ištisą civilizaciją, vadinamą Vakarų, paremtą krikščioniškomis vertybėmis, bet joje šiais laikais išplito įvairaus plauko maištininkų ir klaidatikių. Jei tokių būtų dauguma – įvyktų katastrofa, bet kadangi dar yra gerų ir dorų žmonių, jie tampa atrama daugeliui pavargėlių ir pasimetusių, tampa solidaresnės ir teisingesnės visuomenės, oraus ir prasmingo gyvenimo viltimi.

Kai žmogus liaujasi rašyti testamentą velniui, bet atsiverčia Senąjį ir Naująjį Testamentus (Šv.Raštą) ir stengiasi pagal juos gyventi, tuomet krūmais ir piktžolėmis neapaugs nei žemė, nei siela, nei šeima. Kur valdo Kristus Karalius, ten yra krikščionija ir jos palaimingoji civilizacija.

Dažniausiai skaitydami Evangeliją esame linkę murmėti ir nepritarti, nes daug kas ten atrodo yra neįmanoma ir prasilenkia su gyvenimo patirtimi. Ir šį sekmadienį skaitomas fragmentas pasakoja apie tarną, kuris buvo nubaustas „neteisingai“. Kiek gavo talentų, tiek ir gražino iki cento. Juk niekam nepadarė nei žalos, nei blogo. Čia atsiskleidžia esminė mintis, jog neužtenka nedaryti blogio, dar reikia vykdyti gėrį. Tinginys nebūtinai kenkia, tačiau prarasdamas laiką ir galimybes padauginti gėrio, tampa vertas pasmerkimo.

Jėzaus laikais talentas buvo didelis pinigas – tai 34 kg aukso arba sidabro. Dievas kiekvienam davė daug, tačiau ne visiems vienodai. Net ir gaudamas vieną talentą, žmogus turėjo galimybę veikti ir uždirbti.
Dievo teisingumas pasireiškia tuo, jog kiekvienam duoda pagal jo galimybes, nereikalauja iš žmogaus virš jėgų. Dėl šios priežasties yra beprasmiška pavydėti turintiems daugiau, nes nežinia, ar jų vietoj būdamas sugebėtumei tiek pakelti. Kam duota daugiau, iš to bus ir pareikalauta daugiau, tas ir kenčia daugiau.

Kaip matome, Dievas nekenčia silpnadvasiškumo, nusiminimo, nevilties, užsidarymo ir nieko neveikimo. Tai yra nepakeliama ir ekonominiame bei visuomeniniame gyvenime. Tik iniciatyvūs, išradingi ir darbštūs žmonės turi vertės ir ateitį. Viešpats myli žmones su iniciatyva. Žinoma, ne su nuodėminga, ne su neurotine ar obsesine, ne su eretiška, nes ir tokių būna, bet su dieviška iniciatyva, kai pasitikėdamas Dievu ir pažindamas jo valią žmogus atlieka tai, kas teisinga. Jėzus yra sakęs, jog tik smarkuoliai jėga laužiasi į Dievo Karalystę.

Užkasantis savo talentą žmogus atsisako veiklaus kūrybingumo, noro vystyti gėrį savyje ir kituose. Savo pasyvumą jis pateisina baime, bejėgiškumu, abejingumu, todėl ir pats slepiasi, ir savo talentus. Sakytum lyg yra gyvas, bet nebegyvena, nevaldo savo gyvenimo, lyg ir mąsto, tačiau nieko nesupranta, lyg ir turi valią, jėgas, tačiau nenori apsispręsti ir veikti. Jo fantazija kuria nerealius sumanymus ir svajones, tačiau nėra pajėgus ką nors nuveikti. Jis gyvena saviapgaulėje ir nekęsdamas savęs. Tai tipiškas, kaip pasakytų Bažnyčios Tėvai ir Mokytojai, acedininkas. Ar toks žmogus yra reikalingas visuomenei, šeimai ir Bažnyčiai? Ar toks yra vertas Dangaus?

Vienas ispanų kilmingasis susilaukė neteisėto vaiko su buvusia verge. Deja, ji ir jos mažas sūnus buvo jo atstumti. Vieniša motina buvo pasmerkta skurdui ir negalėjo duoti sūnui daiktų ar gero išsilavinimo, bet davė kur kas daugiau – gerą išauklėjimą: meilę maldai, dėkingą širdį, dorybingumą ir užuojautą vargstantiems žmonėms. Tas berniukas buvo vardu Martin de Porres, tapęs garsusiu Peru šventuoju.

Kartą motina paprašė jį už paskutinį pinigėlį nupirkti duonos. Grįždamas namo Martynas sutiko išbadėjusį neregį, kuriam ir atidavė tą duoną. Namo grįžo tuščiomis, bet motina pagyrė už tai. Tą vakarą nuėjo miegoti alkani, tačiau laimingi. Maži geri darbai, maži pasiaukojimai juk ir lemia kasdienybėje daug ką.

Būdamas paaugliu Martynas tapo visų graibstomu barzdaskučiu, kuris tais laikais atliko ir gydytojo, felčerio funkcijas. Dieną jis dirbo ir studijavo žolynų gydomąsias savybes, vakarais mėgdavo melstis. Vėliau jis įstojo į domininkonų vienuoliją, kurioje su meile imdavosi pačių paprasčiausių darbų, atrasdamas tame tarnavimo Dievui ir artimui džiaugsmą.

Mirė sulaukęs 59 metų, visų mylimas ir gerbiamas, garsėdamas šventumu. Net ir po mirties jis darė gerus darbus, išmelsdamas sunkiems ligoniams sveikatos dovaną.

Ši istorija liudija, jog Dievas žmogui duoda pakankamai daug gėrio talentų, kad galėtų juos padauginti ir gražinti keliagubai. Svarbiausias talentas – tai jo širdis, moralinis ir dvasinis veidas.

Tingiam, negabiam, silpnam tarnui buvo papriekaištauta, kad jis neleido į apyvartą savo talento, kad nedavė jo ir tiems, kurie mokėjo investuoti ir gauti naudos. Čia Jėzus netiesiogiai kalba apie save, prisitatydamas tarsi bankininku, kuris moko ir padeda gėrį padauginti, leisti į apyvartą. Taip išsipildo jo žodžiai, jog be jo mes nieko gero nesugebame padaryti, kad be jo pagalbos talentai užkasami ir naikinami. Tai jis suteikia mums gerų sumanymų, iniciatyvos, jėgų ir rezultatų. Tą paliudijo daugybė šventųjų ir geros valios dorybingų tikinčiųjų.

Iš senos kasetės perrašytas pamokslas maždaug iš 1980 m.

Garso įrašai

Lapkričio pirmą dieną švenčiame Visų Šventųjų iškilmę, kuri skelbia, jog išganytųjų minia daugėja, o pasmerktųjų – mažėja. Metų bėgyje kasdien pagerbiame pavienius šventuosius, o šiandien – visus kartus. Jų tarpe yra nedidelis skaičius Bažnyčios paskelbtų šventųjų, bet dar daugiau yra nepaskelbtų ir tik Dievui žinomų.

Sakoma, jog kas įstoja į mafiją, iš jos išstoti gali tik negyvas. Visiškai priešinga prasme galima teigti, kas tampa pakrikštytas, yra paskiriamas šventumui, tapti šventu, pasiekti išganymą ir Dangų, ir jei taip neatsitinka, tai tik dėl savo kaltės. Žinoma, šiais laikais šventųjų ir išgelbėtųjų šventei priešpastatoma pasmerktųjų ir degradavusių Helovyno karnavalas. Visiškas nesusipratimas, kad pakrikštytieji dedasi demonus, pragaro bjaurastį, žiaurumą bei iškrypimus išreiškiančias kaukes ir pratinasi prie pragaro tikrovės.

Dažnai žmonėms atrodo, jog būti šventu reiškia būti mandagiu, saldžiu ar skystablauzdžiu. Pažvelgus į daugybės šventųjų biografijas atrastume, jog yra daug šventumo būdų ir raiškų, jog jų būta originalių ir nelabai mandagių. Antai šv.Jeronimas, šv.Rašto vertėjas į lotynų kalbą, ūmaus būdo, kiaule išvadino savo geriausią draugą, kai šis ėmė pritarti Origeno erezijoms. Panašiai Šv.Kirilas Aleksandrietis savo oponentams negailėjo riebių epitetų, vadindamas juos šunimis ar dvėseliena, o po jo mirties amžininkai parašė, jog džiaugiasi gyvieji, bet rūpestis mirusiesiems. Taip pat ir šv. Alfonso Liguori charakterio impulsyvumas buvo sunkiai pakeliamas aplinkiniams. Šv.Joana Arkietė riterio šarvus dėvėdama vedė į mūšį kariuomenę. Šv.Pijus iš Pietrelčinos dažnai buvo griežtas ir tiesmukas visiems padlaižiams ir klastūnams.

Šventasis yra tiesiakalbis, drąsus ir tvirtas žmogus, virš visko labiau paisantis Dievo valios, o ne žmonių nuomonių, įstatymų ir papročių. Būti tokiu šiais laikais yra sunkus ir nedėkingas dalykas ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje.

Šventas žmogus yra ne tas, kuris neturi ydų ir neklysta, bet tas, kuris stengiasi išlikti arti Dievo ir semtis iš jo malonės šventumo. Kitaip sakant, žmogus neturi didelių iliuzijų dėl savo šventumo, tačiau turi didelį tikėjimą Dievu ir malonės veikimą savyje. Tai įmanoma tik tuomet, jei puoselėjamas pamaldumas ir sakramentinis gyvenimas.

Vienas pamaldus, bet sunkaus charakterio laivo kapitonas kas sekmadienį dalyvaudavo šv.Mišiose, dažnai eidavo išpažinties ir priimdavo Komuniją. Kartą įsidrąsinę jūreiviai paklausė jį, kaip jis gali tai suderinti. Kapitonas teatsakęs, jog jei neitų Komunijos, visus išmėtytų per laivo bortą. Kitaip sakant, jei mažėja šventumo siekinčių žmonių, pasaulis vis labiau skęsta absurduose, darosi ištisiniu Helovynu, kuriam vadovauja moliūgagalviai pragaro pakaruokliai.