Krikščionybės pradžioje Kalėdų nebuvo. Neįtikėtina, tačiau pirmiausia buvo Epifanijos iškilmė, kurią dabar vadiname Trijų Karalių švente. Tos senosios Epifanijos aidai pasiekia dar ir mūsų dienas. Vienas jau miręs kunigas pasakojo, jog seniau kunigai ir vyskupai vieni kitus sveikindavo, siūsdavo atvirukus būtent Epifanijos proga. Kunigų kalėdojimas savo kilme yra susijęs su Epifanija, senuose apeigynuose randame namų palaiminimą būtent šios šventės proga.
Epifanija – Kristaus apreiškimas, kai žvaigždė, angelai, trys išminčiai, Jonas Krikštytojas, balsas iš dangaus, besileidžiantis balandis apreiškia Jėzų esant Dievo Sūnų ir Mesiją. Vėliau Jėzus pats savo darbais, žodžiais, ypač prisikėlimu iš mirties, apreiškė savo dievystę ir pasiuntinystę. Todėl visas Kalėdų laikotarpis yra viena ištisinė Epifanijos šventė.
Trijų Karalių šventė yra iš pagonybės atsivertusių tautų iškilmė, bylojanti apie Dievo sprendimą į išganymą pakviesti ne tik išrinktąją, tačiau ir visas tautas. Vedami mokslo, išminties, sąžinės ir gyvenimo ženklų trys pagoniškų tautų atstovai atranda Kristaus šviesą. Tai liudijimas, kad ir šių dienų geros valios žmogus gali rasti Dievą pasaulio sutemose.
Iškalbingas yra trijų išminčių ir Kristaus susitikimas. Pagonys ateina su žemiškais turtais ir randa Betliejaus neturtėlį, vyksta mainai: jie duoda tai, ką žmogus gali duoti, o iš Kristaus gauna tai, ką gali tik Dievas duoti: jis ne tik juos, bet ir visas pagonių tautas praturtino kokybiškai nauju mąstymu, morale, dvasia, gyvenimo būdu.
Galima teigti, jog Vakarų civilizacija prasidėjo, kilo iš trijų karalių atneštų skrynelių, kai ėdžių ir kryžiaus neturtą pasirinkusiam Kristui tapo pašvenčiamas šis pasaulis, su savo gėrybėmis ir žmonių talentais. Jų pasižiūrėti ir pasiklausyti važiuojame, kol naujojo socializmo bedievybė visko nesunaikino.
Kiekvienoje bažnyčioje yra aukų skrynelė, pamaldų metu vyksta piniginių aukų rinkliava. Tai nėra vien ekonominis intarpas, tačiau seną tradiciją, prasmę ir reikšmę turintis reiškinys. Aukojantis Kristui krikščionis turi trijų karalių nusiteikimą, kad užgimusio karaliaus karalystė augtų ir stiprėtų, t.y. kad jo atneštoji Dievo Karalystė taptų regima šiame pasaulyje.