Pirmojo Gavėnios sekmadienio bibliniai skaitiniai pristato Jėzaus pasninko dykumoje ir gundymo istoriją. Tai pasakojimas apie gundymo techniką, kurią žmogaus atžvilgiu naudoja šėtonas.

Jis prisistato kaip labai susirūpinęs žmogaus gerove, kaltindamas Dievą, jog žmogų nuskriaudė. Neva Dievas duoda tik kasdienės vargo duonos, o velnias siūlo pridėti lengvos ir gausios. Neva Dievas davė prigimtį tik su eiliniais, kasdieniais sugebėjimais, o velnias siūlo pridėti stebuklingų galių ir jėgų. Neva Dievas davė tik nedidelį asmeninį turtelį, o velnias siūlo atiduoti visą pasaulį. Girdi, Dievas per mažai davė žmogui garbės, galių ir turtų.

Šėtonas siekia konkuruoti su Dievu žmogaus širdyje, nori užgrobti žmogaus viltį, manipuliuodamas žmogaus lūkesčiais. Sąlyga daugiau gauti yra pagarbinimas. Už jo pagarbinimą velnias siūlo laikinus pasaulio turtus, tačiau atima amžiną Dangų. Kad žmogus gaus visą pasaulį, labiau primena kvailą iliuziją. Geriausias to įrodymas yra loterija: perkančių bilietus yra milijonai, o išlošia vos keli.

Siekiame stabilaus, ramaus gyvenimo, tačiau tokį pasiekus nejučia panyrame į malonų snaudulį, apkiautimą, o velnias, melo tėvas, skatina manymą, jog mums savęs pačių užtenka ir to gerbūvio, kuriame suparalyžiuojamos paskutinės geros valios, mąstymo ir sąžinės galios.

Už Dievo garbinimą Viešpats duoda Dangų, tačiau tam tikra prasme atima žemę, perdėtą ir ligotą prisirišimą prie kūrinijos.  Dėl to išveda į dykumą tautą, paskui ir savo Sūnų, kai kuriems žmonėms leidžia patirti bankrotus, ligas, artimųjų mirtis, bėdas, kančias, apiplėšimą. Nebūtinai blogi, tačiau ir geri dalykai gali atvesti į dvasinę dykumą, kur susimąstęs žmogus ištaria išganingąjį „taip” Dievui.

Bet vėl išlieka atsivertimo kantrumo ir augimo klausimas. Kūnas, pasaulis ir velnias ragina laikytis vidutinybės, neišsišokti, nepersistengti, ir tai pamaži nuveda prie flirtavimo su blogiu. Deja, kai kurių atsivertimas primena tik nedidelius šventumo virpuliukus, bet ne esminius sukrėtimus ir pertvarkymus. O jų reikia siekti, kad nesustabarėtume žemėje.

Šio sekmadienio evangelijos skaitinys pasakoja apie stabuklingąjį gydytoją – Jėzų Kristų. Tarp daugybės pagydymų šįkart paminima ir išskiriama Simono – Petro uošvienė, kuri karščiavo, tačiau liga paliovė Išganytojui paėmus jos ranką. Ji striktelėjo iš lovos ir galėjo priimti svečius, jiems kažką pagaminti ir patarnauti. Šis paveikslas yra raktas į ligos ir sveikatos temą.

Prabėgo amžiai, tačiau Bažnyčios istorijoje buvo ne tiek ir daug gydymo dovaną turėjusių pasauliečių, kunigų ar vienuolių. Dažnai tai buvo šventi ar bent labiau pamaldūs žmonės. Sakytum, jog Dievas nelabai linkęs suteikti pagijimo iš kūniškų ligų malonę, nes kokia prasmė nusidėjėliui būti sveikam? Toks kaip riebi kandis eikvoja šį pasaulį, išvarpydama ir spyromis paleisdamas Dievo dovanas, savo gyvenimą. Iš dešimties pagydytų raupsuotųjų tik vienas atėjo padėkoti Jėzui, tik vienas suprato sveiktos vertę ir prasmę.

Evangelijos atpasakojami išgijimai dažnai turi vienui vienintelį tikslą – sielos išgydymą, atsivertimą ir tikėjimą. Aklasis ne tik praregi, bet ir ima tikėti Jėzumi. Tai dvasinis praregėjimas. Raišasis ima šokti su ramentais, bet dar labiau jis atgyja dvasiškai. Mirusysis prikeliamas ir tai yra lyg nusidėjelio ir bedievio atsivertimas ir įtikėjimas į Dievą.

Kai visas pasaulis bėga nuo ligų, ieško sveikatos, meta didžiausius pinigus ir leidžiasi mulkinami profesionalių ar neprofesionalių gydytojų, Jėzus priima kančią, sužalojimus ir mirtį. Jį pasekę šventieji vienas už kitą uoliau vargino savo kūnus ir priėmė nepriteklių, ligas, išsekimą, aukojo savo gyvenimą ir gyvybę dėl tikėjimo. Pirmųjų amžių atsiskyrėliai stulpininkai melsdamiesi ilgus metus praleisdavo ant specialiai pastatytų platformų. Kiti dykumose su gabalėliu duonos, mažai miegodami vargino savo kūnus ilgomis maldomis ir darbu. Užtenka prisiminti šv.Pranciškų, kuris šoko į erškėtrožių krūmus, į ledinį vandenį, valgė maistą su pelenais. Antai šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresė mirė nesulaukusi nė 30 metų nuo prasto maisto, negydoma, persekiojama savo vyresnybės. Pavyzdžių gausybė.

Patogumus pamėgusiam žmogui tokie dalykai atrodo kvailystė, nes, būdamas kūniškas, nesuvokia buvimo dvasišku prasmės, neturi tokios patirties. Bet niekas ir nereikalauja kažkokio ypatingo kūniško alinimosi tikėjimo ir meilės vardan. Užtenka vadovautis Jėzaus parodytu pavyzdžiu ir taisykle, jog kūnas turi būti aukojamas kaip meilės Dievui ir artimui auka. Tai mums nuolat primena Kryžius ir jo sudabartinimas Mišiose.

Kiek taurių motinystės pavyzdžių dėl savo vaikų, vyrų ir šeimų. Motinystė be tėvystės nebūtų pilnai įmanoma, jei pasiaukoję dėl savo šeimos vyrai neatnašautų savo darbo ir vargų auką. Panašiai kunigai aukoja savo kūną kaip meilės auką Bažnyčiai, pasirinkdami celibatą ir aukos egzistenciją užkampiuose kaimuose, misijose, emigracijoje, dieną ir naktį rūpindamiesi sielomis ir šventovėmis. A.a. mons.A.Svarinskas sakęs, jog nuodėmė kunigui mirti lovoje, ne kaip atnaša už Dievą, sielas ir Tėvynę.

Mažai kas besuvokia Kristaus kūno auką ir jo pavyzdžiu seka. Todėl neturime normalių šeimų, absoliuti dauguma šeimų turi tik vieną vaiką, nėra pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę, žlunga patriotizmas, klesti emigracija, silpsta parapijos.

Sveikatos, sporto ir sveikos mitybos laikais meilės ir aukos nedaugėja. Gražuolės nenori vaikų, kultūristai primuša moteris, salotų privalgę sveikuoliai gaudo čakras. Kas tokiems žmonėms būtų geriausia? Ogi kad Dievas juos visus susargdintų.

Antai vienas pilietis teisinosi, kad neranda laiko nei maldai, nei sekmadienio Mišioms. Dievas davė laiko, o laiko nėra. Pažadėjau jam pasimelsti, kad gautų laiko – pavyzdžiui, leistų pateikti į avariją ir susilaužyti stuburą. Ir tada – marios laiko! Guli sau žvelgdamas į lūbas, ašaros ir maldos, ir atgaila, ir filosofinės mintys, ir visa tai, kam trūko laiko. Tik tiek, kad tai bus jau nebe meilės, bet atgailos auka.

Kartą vienas karštakošis žurnalistas bandė išprovokuoti motiną Teresę savo klastingu klausimu:

– Tai yra nuostabu, kad jūs rūpinatės vargšais, bet kodėl Bažnyčia ir Vatikanas yra aptekę turtais?“.

Motina Teresė pažvelgė jam tieisiai į akis ir atsakė:

– „Man atrodo, jog jūs esate nelaimingas, kažkas jus neramina, neturite širdies ramybės. Jums reikia atrasti tikėjimą, bet jei sunku jums tikėti, bent dažniau šypsokitės, nes per tai pasireikš bent nedidelė dalelė Dievo tikrovės“.

Tas pokalbis leidžia suprasti šio sekmadienio šv.Rašto fragmentus apie tautos murmėjimą prie Meribos, tarpininkus tarp Dievo ir žmonių bei demonų išvarymą. Tai tarpusavyje susiję dalykai.

Žurnalistas išgirdo motinos Teresės žodžius, kurie atsikartoja 95 psalmėje: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės, kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė“. „Masa“ reiškia gundymą, o „Meriba” – ginčą, barnį. Su tokiu nusistatymu ateina šių dienų žmonės į bažnyčią, taip kreipiasi į Dievą, taip elgiasi vieni su kitais – ginčydamiesi, priekaištaudami ir reikalaudami absurdų. Nes tokia yra jų neklusni, maištinga ir viskuo nepatenkinta širdis. Žiniasklaidoje, šeimose, parapijose darosi Masa ir Meriba, kietaširdžių maištas prieš viską ir visus.

Tokia būsena yra demoniška, tai puolusių angelų ir žmonių tikrovė, kuomet prarandama, kaip sakė Teresė, dieviško gyvenimo apraiškos, pasireiškiančios Šventosios Dvasios dovanomis ir vaisiais, kurių vieną paminėjo vargšų motina – dažniau šypsokitės, daugiau vilties ir šviesos. Šėtonas padarė pasaulį ištisine Masa ir Meriba, kuriame tyro džiaugsmo retai besutiksi.

Esant tokiai murmėjimo epidemijai Viešpats siuntė galingus ženklus, pats prakalbo per gasdinančius gamtos reiškinius ir stebuklus. Tauta išsigando ir prašė pranašų, Dievo tarpininkų, kurie žmogiška kalba perduotų Dievo žodį, nes jo akivaizdybė yra nepakeliama: „Aš negalėsiu darkart klausytis Viešpaties, savo Dievo, griaudimo ir negalėsiu darkart žiūrėt į tą didelę ugnį, idant nenumirčiau“.

Dievas parodė savo gailestingumą ir pagerbė žmogaus laisvę, kai ne jėgos ir baimės argumentais, bet siųsdamas Mozę ir Araoną, pranašus, galiausiai žmogumi tapusį savo Sūnų kalbėti Dievo žodžius žmogaus lūpomis. Siuntė ir motiną Teresę, kad nelaimingam žurnalistui pasakytų jo nuolatinio nepasitenkinimo ir kabinėjimosi prie kitų esmę – tavo širdyje Masa ir Meriba, demoniška tikrovė, tu turi priimti tikėjimą ir rodyti gerumą kitiems, kad išsivaduotum iš velniško apsėdimo.

Kafarnaumo sinagogje Jėzus atliko egzorcizmą, išvarė piktasias dvasias iš apsėsto žmogaus, per kurį tos šaukė: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti?“. Taip: Jėzus atėjo panaikinti žmonių širdyse velniško priešinimosi ir užsispyrimo, jo argumentų. Juk šėtonas dar yra vadinamas kaltintoju ir skundiku, kuris ištisai kaltina žmogų Dievui ir Dievą žmogui, žmogų kitam žmogui. Išvydę Dievą demonai dar bandė jį kaltinti, tačiau buvo priversti pasišalinti tarsi murmantys izraelitai nuo Horebo kalno. Galiausiai apleido nelaimingojo kūną ir dvasią. Pnašiai motina Teresė atliko savotišką egzorcizmą pretenzijomis plūstančiam, visus kaltinančiam nelaimingam žurnalistui, kuris užtilo jos dvasios ir argumentų išlaisvintas iš užburto skundų rato. Tikiu, jis ėmė stengtis labiau šypsotis ir perteikti savo širdyje bei pasaulyje esantį gėrį.

Kur juda Europa, Masos ir Meribos nuotaikos bei demoniškų dvasių apsėsta? Kas dar išgirs Dievo tarnų žmogiškus žodžius? Kas galės atsilaikyti, kai Dievas ims kalbėti Horebo kalno kalba?

Tai, ką Jėzus nuveikė, davė mums kaip pamokymą, pavyzdį, pradžią ir naujų papročių standartą. Viskas prasideda nuo Krikšto: Išganytojo viešoji veikla, Dievo Karalystės skelbimas, išganymo darbas.

Panašiai visa, kas yra gera ir išganinga, prasideda nuo žmogaus Krikšto, kuris drauge nurodo gyvenimo programą ir tikslus. Per Krikštą visi tampa pašaukti į šventumą, Dievo artumą, išganymui ir amžinybei.  Krikštas yra galingas malonės impulsas, paskatinęs daugybę krikščionių kurti Vakarų civilizaciją ir jos kultūrą, kurios pasiekimais džiaugiamės iki šiol.

Bet šiais laikais išgyvename Krikšto „infliaciją”, kai pakrikštytųjų daug, o šventumo siekiančių vos vienas kitas. Kartą vienas eretikas su būdingu piktavališkumu išrėžė: „Jūsų, katalikų, yra pilni kalėjimai!”. Aš jo paklausiau: „Ar todėl, kad jie tiki, ar todėl, kad netiki?”. Kažkada krikščionis sodino į kalėjimą dėl tikėjimo, o dabar dėl netikėjimo piktadarybių. Akivaizdu, jog čia kaltas nėra Krikšas ir tikėjimas, bet žmogaus pikta valia, paneigianti Krikšto suteiktą malonę ir pašaukimą.

Prieš kelias dienas radikalūs islamistai paleido šūvių salvę į nepraustaburnius „žodžio laisvės” atstovus, kurie savo karikatūromis tyčiojosi ne tik iš islamo, tačiau ir katalikybės. Juk daugumas tų karikatūristų buvo pakrikštyti, tačiau iš savo tikėjimo šaipėsi bjauriausiais būdais. Jų beprotybę užbaigė ne sąžinės prabudimas, bet smurtingųjų islamistų efektyvūs šūviai. Belieka apgailestauti, kad taip atsitiko.

Tas įvykis liudija, jog šiais laikais yra madingas atviras nuodėmingumas. Būti šventu ar bent padoriu darosi netgi nesaugu, ir kai kurie mano, jog dėl „šventos ramybės” geriau atsisakyti šventumo. Skamba paradoksaliai, jog dėl šventos ramybės geriau būti nešventu.

Upės dugne akmuo guli apsuptas vandens, jį skalauja pratekančio vandens masės. Ten jis gali būti dešimtmečiais ar net šimtmečiais, tačiau jį ištaukus ir perskėlus atrastume, jog viduje jis yra sausas ir kietas. Į jį neprasiskverbė nė lašelis vandens. Panašiai kai kurių pakrikštytųjų pakaušiai buvo suvilgyti Krikšto vandeniu, daugybę metų priklauso Bažnyčiai, gal net lanko pamaldas, dalyvauja bendruomenių gyvenime, tačiau į jų vidų nepersismelkė nė lašelis malonės, nes jie yra užkietinę savo širdį, jų sielos yra kaip išdžiuvę šuliniai. Taip ir laukiam jų atsivertimo kaip kad akmens išmirkymo ir suminkštėjimo…

Būtent, atgailos ašaros suminkština širdžių akmeninį kietumą. Krikštas atnaujinamas išpažinties sakramentu. To nevalia užmiršti. Krikštas puoselėjamas ir remiamas kantrios bei pastovios asmeninės maldos. Kas eina išpažinties ir meldžiasi, ilgainiui nugalės visas nuodėmės kliūtis, jame nuolat veiks išganingoji pradžia – Krikšto malonė.

Epifanijos, arba kaip dabar pasakytume, Trijų išminčių-karalių iškilmė sukuria pilną Betliejaus istorijos paveikslą, kuriame vietą atrandame ir mes. Viena vertus, jame yra piemenys ir banda, kita vertus – išminčiai-karaliai. Tai simbolis to, jog visas žmogiškasis pasaulis ateina pas Kristų, užgimusį pasaulio gelbėtoją: ir vargšai, ir turtingi; ir kilmingi, ir prasčiokai; ir mokyti, ir nemokyti; ir dirbantys, ir mąstantys. Viduryje to paveikslo, tarsi apvienijant visą žmonijos įvairovę, matome Kūdikį, Motina ir Globėją.

Piemenys ir karaliai nurodo ir į dviejų rūšių tautas: išrinktąją ir pagonių. Tai reiškia ir du kelius, kuriais Dievas skinasi kelią į žmogaus gyvenimą: per tikėjimą, kylantį iš apreiškimo, ir per prigimtinio proto paieškas. Kaip pop.Benediktas XVI yra rašęs, žmogus kyla link Dievo dviem sparnais – proto ir tikėjimo.

Jėzus užgimė laikų pilnatvėje, sakytumei viduryje, kai Apvaizda suformavo pakankamą tikėjimo ir protavimo pagrindą: apreiškimą per Izraelio tautą, ir tinkamą mąstymą bei dvasinę struktūrą per graikų filosofus, kurių svarbiausias čia pasirodė esąs Aristotelis, atradęs esmines būties tiesas ir kategorijas.

Erodo Kalėdų paveiksle paprastai niekas nevaizduoja, nes šis personažas yra šėtono ir tamsos simbolis, kuris ieško Kūdikio, norėdamas jį nužudyti, ketindamas išvengti konkurencijos. Erodiško tipo asmenys ateina kovoti su tikėjimu ir sveiku protavimu, su Dievo pažinimo sąlygomis, su pačiu Dievu.

Mato evangelijoje skaitome Jėzaus paraginimą būti gudriais kaip žalčiai ir neklastingais kaip balandžiai. Tarsi čia būtų kalbama apie išminčius ir piemenis, jų dvasinę būseną, sąžinės esmę: gerą valią ir protingumą. Todėl angelai giedojo „žemėje ramybė geros valios žmonėms“ – piemenims ir išminčiams.