Kuo toliau, tuo sunkiau Velykų proga įsigyti krikščioniškų atviručių. Keliuose knygynuose radau visą įvairovę zuikučių, triušiukų, viščiukų, kiaušinių atvaizdų. Kad bent avinėlio būtų, jei jau ne Kristaus, jei jau taip visi pasinešę į žvėrelius.

Kaip susijęs triušis su Velykomis? Ogi niekaip, ar gal priešinga prasme. Tai velnio sumanymas per jo kontroliuojamus apsėstus ir naivius žmones pasityčioti iš Velykų tikrosios prasmės.

Zuikis eilėje religijų ir mitologijų yra demono simbolis. Kita vertus, šiais laikais jis yra tapęs ir palaidumo bei ištvirkimo simboliu, kurį mielai pasitelkia pornografijos pramonė.

Žinoma, zuikiai dėl to nėra kalti, nes ir jie yra Dievo kūriniai, sukurti geri, tačiau žmogaus nuodėmės padaryti blogi, kai švelnus padarėlis tampa nuodėmės kauke ir ginklu prieš tikėjimą.

Jėzaus mirtis kelia daug klausimų, ypač: kodėl Dievas leido pralieti nekaltojo kraują? Nejau neužteko žodinio permaldavimo už nuodėmes, kodėl jam reikėjo būtent Sūnaus gyvybės aukos?

Kad galėtume tai suprasti, turime žinoti, jog visiška vienybė ir tobulas pasivedimas Dievui yra vienintelė teisinga žmogaus egzistencija. Dalykas tas, kad po nuopuolio žmogus nebesugeba pilnai susivienyti su Kūrėju ir jam save pavesti. Dievo Sūnus tapo žmogumi, atėjo į nuodėmės sužeistą ir Dievo neturintį pasaulį, kad parodytų visiško atsidavimo Dievui pavyzdį ir mums padėtų tai pasiekti.

Šis Jėzaus troškimas įsiūtino tuometinius žmones, jie visais būdais bandė tai sutrukdyti ir paneigti, nes jie netikėjo tokia vienybe arba buvo įsitikinę savais būdais būti arti Dievo. Tačiau Jėzus liko iki galo, net per didžiausius sunkumus ištikimas ir atsidavęs dangiškajam Tėvui.

Kristaus aukos esminė prasmė – tai jo išlikimas ištikimu Dievui net sunkiausiose aplinkybėse. Jis buvo klusnus ir ištikimas Tėvui iki mirties, iki kryžiaus mirties, kaip sakoma šv.Pauliaus Laiške filipiečiams (2,8). Taip atsidavęs savo Tėvui galėjo būti tik Sūnus.

Kaip mūsų geri veiksmai teigiamai veikia aplinką, kurioje esame, ir padeda kitiems žmonėms tapti geresniais, taip dar labiau Jėzaus ištikimybė Dievui yra toks stiprus gėrio poelgis, jog negali nedaryti poveikio mūsų mąstymui ir elgesiui. Jėzus sakęs, jog iškeltas ant kryžiaus jis visus patrauks prie savęs.

Kristaus ištikimybė Dievui buvo ne tik Dievo Sūnaus poelgis, tačiau ir žmogaus, nes tas poelgis buvo įvykdytas žmogiškoje prigimtyje. Todėl kiekvienas, kuris per tikėjimą artinasi prie Kristaus, per malonę tampa viena su juo, su jo ištikimybės ir atsidavimo Tėvui poelgiu, tampa Kristaus poelgio ir nuopelnų dalininku. Kuo labiau žmogus atsiduoda Dievui per jo Sūnų, tuo daugiau gėrio laimi sau ir kitiems, jame atsiranda sugebėjimas ir akstinas daryti gėrį.

Nuo to karto mūsų išganymo sąlyga yra tik vienybė su Kristumi per tikėjimą į jį, patvirtinant tikėjimą  darbais, nes tikėjimas be darbų būtų tuščias ir save neigiantis reiškinys. Todėl kaip kaliniui laisvė reiškia išsivaduoti iš grandinių ir kameros, taip krikščioniui išsivaduoti iš blogio ir nutolimo nuo Dievo reiškia atsisakyti nuodėmės, kuri iš esmės paneigia žmogaus vienybę su Kristumi ir atsidavimą Dievui.

Kristaus malonė nėra bevaisė, nes ji pasireiškia visokeriopu teisumu ir teisingumu, gerais poelgiais Kristuje. Dievo malonė pasireiškia savo vaisiais, t.y. žmogaus elgesiu tiesoje ir meilėje. Todėl kas neneša gerų vaisių, tas nėra atpažįstamas kaip Jėzaus mokinys, jame nėra tiesos ir amžinai pasiliekančio gyvenimo.

Kad vienybė su Kristumi ir dalyvavimas jo atsidavime Tėvui būtų įmanomi, tikintieji kas savaitę dalyvauja Kristaus aukos sudabartinime – Mišiose, klausosi Dievo žodžio, praktikuoja sakramentus, eina atsivertimo ir atgailos keliu, nes tai įveda žmogų į malonės pasaulį, įgalina sekti Kristumi ir visiškai atsiduoti Tėvui, t.y. atsirasti teisingoje egzistencijoje. Toks supratimas ir laikysena brandina jame ne tuščią davatkiškumą, tačiau tikrą tikėjimą, per kurį asmuo vienijasi su Kristumi ir su juo pasiveda Tėvui.

Judas buvo apsukrus ir gobšus žmogus. Keista, kad Jėzus jį pasirinko. Tiesa, Jėzus pasirinko ir kitą į jį panašų – muitininką Matą, tačiau tasai labai pasikeitė. Judas, deja, ne. Priešingai nei kiti apaštalai, Judas netikėjo, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus.

Paradoksas, kad pačiam nesąžiningiausiam buvo patikėta apaštalų kasa, iš kurios buvo šelpiami vargšai ir tenkinami keliaujančių apaštalų poreikiai. Kaip skaitome Šv.Rašte, Judas išvaginėjo kasą. Ypač tai paūmėjo paskutiniaisiais mėnesiais, kai Jėzus išėjo į atvirą konfliktą su Izraelio religiniais lyderiais.

Judas planavo Jėzaus tapimą karaliumi ir užimti gerą vietą, tačiau patirdamas jo nesibaigiančias keliones, girdėdamas jo kalbas ne apie žemiškąją, tačiau dangiškąją karalystę, suprato, jog jo svajonėms nelemta išsipildyti. Pasak palaimintosios Kotrynos Emerich regėjimų, Judas gan greitai tapo Jėzaus priešininkų šnipu, pranešdamas jiems visus įvykius ir kalbas, norėdamas pelnyti jų palankumą ir naudos. Paskutinėmis dienomis jis tiek nualino kojas bėgiojimu su pranešimais pas vyriausiąjį kunigą ir sinedrioną, kad beveik jų nebejautė.

Emerich teigia, kad būtent Judas labiausiai ir įkalbinėjo kunigus susidoroti su Jėzumi, nors jie nebuvo linkę imtis radikalių priemonių, labai abejojo ir baiminosi. Matydami tokį niekingą žmogų, kunigai atvirai demonstravo jam panieką, rodė nepasitikėjima, ir vengė būti įveliami į jo sugalvotas aferas.

Judo tragedijos kuliminacija prasidėjo tuomet, kai Paskutinės Vakarienės ir pirmosios Mišių aukos metu jis šventvagiškai priėmė Šv.Komuniją. Kaip rašoma Biblijoje, po šio veiksmo jis tapo apsėstas piktosios dvasios, pašokęs išlėkė iš vakarienės menės pas savo sėbrus į sinedrioną. Jis žinojo, jog tai paskutinis jo šansas išduoti Jėzų ir pasipelnyti, nes vakarienės metu jis buvo atskleistas apaštalų akivaizdoje kaip išdavikas. Jis prarado pasitikėjimą jų akyse.

Tokius argumentus jis išsakė ir kunigams, girdi, jis tapo atskleistas, todėl dabar yra paskutinis šansas Jėzų suimti, nes buvo tik su keliais savo mokiniais, o minios grįžo į savo namus švęsti Velykų, todėl nebūtų galėjusios apginti Jėzų.

Už išdavimą Judas pareikalavo pinigų, todėl kunigai jam atseikėjo trisdešimt sidabrinių. Tiek tuomet kainavo vergas. Judas pardavė Jėzų už vergo kainą. Tai buvo paskutinis jo šansas pasipelnyti, nes nebegalėjo likti apaštalų tarpe ir vagiliauti iš jų kasos.

Po šio poelgio jis liko vienas, juo nepasitikėjo apaštalai, niekino ir kunigai. Jis susipainiojo savo planuose, nebežinojo ko griebtis. Niekingas poelgis, nepasitvirtinę išskaičiavimai, vienatvė ir piktųjų dvasių apsėdimas ėmė reikštis nervų pairimu, panika ir depresija.

Išdavikas įkliuvo, jam nebebuvo kur trauktis. Jėzus jo neapgintų, o jo priešai jį šantažavo ir grasino, jei toliau nebūtų bendradarbiavęs. Taigi, prižiūrimas fariziejų tarnų jis privalėjo grįžti ir įsitikinti, kur yra Jėzus, kad kareiviai galėtų lengviau jį areštuoti. Pasirodo, jo ten nebebuvo, pasitraukė į Alyvų Kalną, kur mėgdavo buvoti ir melstis.

Judas matė Jėzaus stebuklingus sugebėjimus nepastebimai pasišalinti iš minios, todėl patarinėjo kunigams ir kareiviams, kaip reikia jį apsupti. Tačiau ir pats buvo nemažiau stebimas ir saugomas, nes buvo nepatikimas žmogus, siekęs vien pasipelnymo.

Atėjus į Getsemanės sodą Judui ir būriui kareiviui, apaštalai iš tolo pamatė degančius fakelus ir suprato jų tikslus. Apaštalas Petras ėmė organizuoti savigynos būrį. Jėzus pirmas išėjo ir pats prisistatė, kad apsaugotų apaštalus.

Išdavystės ženklas, sutartas su kareiviais, buvo pabučiavimas. Kai Judas priėjęs tai padarė, Jėzus jam pasakęs, jog pabučiavimu jį išduodąs ir įvykdo tokį blogį, jog geriau jis būtų negimęs. Tuo tarpu kareiviai apsupo Jėzų.

Atlikęs savo niekingą darbą, niekam nebereikalingas, Judas pasileido į Hinomo slėnį, kuris buvo Jeruzalės sąvartynas, pilnas visokių šiukšlių ir nešvarumų. Vėliau prislėgtas savo poelgio dar bandė grąžinti kunigams sidabrinius, bet išjuoktas jų, netekęs prasmės vėl pasitraukė į tą slėnį, kuris buvo pranašų prakeiktas, nes kažkada izraelitai jame savo vaikus aukojo stabams.

Jo ausyse skambėjo prakeikimo žodžiai Kainui, kuris užmušė savo brolį Abelį. Jam prisiminė istorija apie Dovydo sūnų Absalomą, kuris sukilo prieš tėvą ir norėjo jį užmušti, tačiau bėgdamas plaukais įsipainiojo į medžio šakas ir tapo kareivių nudurtas. Šį prakeikimą jam šnabždėjo demonai ir jis pats jį priėmė: nusirišo nuo juosmens virvę ir pasikorė ant šakoto medžio, kaip Absalomas pakibo ant šakų.

Nesenai skaitinėdamas dvasinę literatūrą užtikau M.Marijos apsireiškimo La Salet vietovėje istoriją. Tai vienas iš nedaugelio apsireiškimų, kuriuos Bažnyčia yra patvirtinusi kaip autentišką. Pavyzdžiui, Šiluvos legendų perduodamas apsireiškimas nėra kanoniškai ištirtas ir patvirtintas. Per piemenėlius duota Marijos žinia buvo labai paprasta, tinkanti ir šiomis dienomis:

1. Atsiversti (iš bedievybės ir sunkių nuodėmių),
2. Sekmadienį švęsti, nepaisant oro ir darbo sąlygų dalyvauti šv.Mišiose,
3. Rytą ir vakarą melstis nuoširdžiai bent „Tėve mūsų” ir „Sveika Marija”,
4. Neburnoti prieš Dievą ir jo Sūnų ypač ištikus sunkumams.

Švč.Motina pasakojo piemenėliams, kaip ji dalyvauja teisingumo ir gailestingumo tikrovėje: savo maldomis ji apeliuoja į savo Sūnaus gailestingumą ir sulaiko jo teisingumo „sunkiąja ranką”, kuri prislegia nusidėjusius žmones. Ji apsireiškė veidą uždengusi savo rankomis, raudodama, nes jau pavargo užtarti žmones, kurių nedėkingumas ir abejingumas yra baisaus masto.

Viešpatie, tu geriau žinai nei aš, jog senstu ir kažkada būsiu senas.

Apsaugok mane nuo pražūtingo įpročio manyti, jog visais klausimais ir kiekviena proga turiu pasisakyti. Atimk man norą nuolat taisyti kiekvieno žmogaus kelią.

Padaryk mane rimtu, tačiau ne paniurėliu; paslaugiu, tačiau ne įkyriu.

Gaila neišnaudoti visų savo išminties turtų, kuriuos turiu, tačiau tu, Viešpatie, žinai, kad norėčiau iki pabaigos išsaugoti nors keletą bičiulių.

Išvaduok mano protą nuo nesibaigiančio gilinimosi į detales ir suteik man sparnus, kad kilčiau link esmės.

Užverk mano lūpas nuo murmėjimo dėl silpnumo ir kančių, kurios mane aplanko, nes noras jas skaičiuoti su amžiumi vis didėja.

Neprašau malonės mėgautis svetimų kančių pasakojimais, tačiau suteik kantrybės juos išklausyti.

Nedrįstu tavęs prašyti geresnės atminties, tačiau meldžiu daugiau nuolankumo ir mažiau svyruojančio tikrumo, kai mano prisiminimai ima neatitikti kitų žmonių prisiminimų.

Suteik man garbingo pajutimo, jog ilgainiui galiu imti klysti. Išlaikyk mane malonų žmonėms, nors kai kuriuos sunku pakelti.

Suteik man sugebėjimą pastebėti gerus dalykus ir geras savybes žmonėse, kur mažiausiai tikiesi. Suteik, Viešpatie, malonę apie tai jiems kalbėti… Amen.

Šv.Tomas Akvinietis

Ne kartą buvau klausimas, įdomu teologiškai, ne pirma karta sutinku, kad dvasininkas prakeikia. Vaizdo įraše lenkų kun.Natanek jį persekiojančius žurnalistus palydi smūgiu į kamerą ir prakeiksmu: „Viešpats su jumis! Viešpatie atleisk, pirmą kartą (prakeikiu). Dievo prakeikimas tenužengia ant jūsų dabar ir per amžių amžius”. Tuos žodžius tardamas žegnoja prakeikiamuosius.  Iš internetinių komentarų sužinome, jog šį reportažą organizavusiam TVN televizijos žurnalistui gyvenimas smarkiai susikomplikavo.

https://www.youtube.com/watch?v=f84pXeXVhgs

Jėzus mokęs, jog reikia laiminti, bet ne keikti, mylėti priešus, tačiau tai nereiškia, jog pritariame piktadariams ir kad atsižadame teisingumo. Jis pats Jeruzalei skelbęs prakeikimą „neliks akmens ant akmens”, šventykla bus sugriauta. Taip ir įvyko. Kitu atveju Jėzus prakeikė nevaisingą figmedį, kuris nudžiuvo. Jis daugybę kartų išsakė priekaištų ir prakeiksmo žodžius fariziejams.

Apaštalo Petro pasakytas prakeikimas užmušė du nesąžiningus sutuoktinius, kaip skaitome Apaštalų Darbuose. Apaštalas Paulius sakęs, jog įspėtas ir nenorintis taisytis tikintysis turi būti atiduotas velniui. Buvau susidūręs su atveju, kai vienas apšmeižtas klebonas prakeikė nusikaltusią parapijiečių šeimą, kuri vėliau sulaukė didelių bėdų.

Garsus atvejis, kai 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notre Dam aikštėje, Templierių ordino magistras Žakas de Mole degdamas ant laužo prakeikė egzekuciją suorganizavusį ir stebėjusį Prancūzijos karalių, kuris dėl turtinių sumetimų apšmeižė ir sunaikino ordiną, ir šiam padėjusį popiežių Klemensą V, šaukdamas, jog nepraeis nė metai, kai jie stos prieš Dievo teismą. Magistro prakeiksmas netrukus išsipildė: maždaug po mėnesio netikėtai pasimirė popiežius, į jo karstą per bažnyčios langą trenkė žaibas, o dar po kelių mėnesių nežinoma liga palaužė karalių Pilypą IV Gražųjį. Girdėdamas prakeikimą karalius gailėjosi, kad prieš sudeginimą neišpjovė magistrui liežuvio.

Jėzaus, Petro, Pauliaus ir kiti atvejai liudija, jog prakeikimas gali pasireikšti kaip Dievo galia paremta teisingumo ir atlygio ištarmė. Tą ištarmę gali ir neretai privalo paskelbti Dievo tarnai. Beje, Biblijoje labai vertinamas tėvų palaiminimas, o ne vienerių metų patirtis leidžia tvirtinti, kad tėvų prakeiksmas liūdnais padariniais lydi nusikaltusius tėvams vaikus.

Biblijoje sutinkame tekstų, kurie byloja apie palaiminimo sąlygas. Be abejo, palaiminti yra visi tie, kurie klauso Dievo žodžio ir jį vykdo. Tačiau randame ir kai kurias įdomias aplinkybes. Antai Abraomas priėmė ir vaišino tris angelus, kurie jį palaimino ir pažadėjo sūnaus gimimą, kurio jis per visą gyvenimą troško. Jo sūnus Izaokas senatvėje prieš palaimindamas pirmagimį liepė pagaminti troškintos žvėrienos. Tai nėra tuščias dalykas, nes laiminantis tėvas turi būti geros nuotaikos, patenkintas. Panašiai Abraomas davė kunigui Melchizedekui dešimtinę nuo savo turto ir buvo jo palaimintas.

Tam tikra prasme galima klausti, ko vertas nelaimingo kunigo, tėvo ar motinos palaiminimas atbula ranka? Tenka susidurti su tėvų prakeiktais vaikais, kurių gyvenimas susikomplikavo.

Žmonės intuityviai tai suvokė, todėl stengėsi, kad laiminantysis būtų geros nuotaikos ir  nuoširdus. Lietuviškoje kultūroje išliko paprotys vaišinti ir apdovanoti kalėdojimo metu, per Krikštą ar Santuoką atnešti auką ir vaišių nuo šventinio stalo. Prieš vestuves laiminantys tėvai pasodinami ant kėdės, bučiuojamos jų rankos. Pagarba ir vaišingumas yra svarbios palaiminimo aplinkybės.

Žinoma, galų gale visus palaiminimus ir prakeikimus leidžia Dievas, kuris vienintelis yra teisingas teisėjas. Net jei kunigas būtų  sunkioje nuodėmėje prieš Dievą, kaip moko sakramentinė teologija, jo atliekami bažnytiniai palaiminimai yra tikri. Neteisaus kunigo prakeikimai dėl dalykų, kuriais jis pats kaltas, būtų nesusipratimas, reikštų, jog ir jis save prakeikia. Visgi jei kunigas prakeikia Dievo vardu už neteisybę, daromą blogį, bedievybę, verta susirūpinti, nes tai Dievo bausmės ir atlygio pranašystė, įspėjimas, kuris anksčiau ar vėliau išsipildys.

Daug blogybių liautųsi ar sumažėtų, jei kunigai dažniau pranašautų Dievo atlygį, jo vardu smerktų piktadarius ir jų žodžius patvirtintų Dievo Apvaizda kasdieniame gyvenime. Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Daugumas kunigų tikrai yra geros širdies, net ir patys nukentėdami, neskuba tarti prakeikimo maldos, šaukdamiesi Dievo pagalbos ir teisybės.

Kunigas Kristaus galia ir savo malda gali atšaukti ir permaldauti visus prakeikimus, kai atsivertimu, atgaila, atsiteisimu, doru ir pamaldžiu gyvenimu žmogus panaikina prakeikimo priežastį.