Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2021

Kūniška ir dvasinė švara. XXII eil.sekmadienis

Blogis yra pažymėjęs žmonijos istoriją, juo nesistebime, bet jo formos sugeba mus ir toliau šokiruoti. Bet kad gėris nebėra toks geras – štai mūsų dienų didžiausia tragedija. Apaštalas Jokūbas ragina nesusitepti šiuo pasauliu, neflirtuoti su nuopolio kultūra, tačiau jis šiandien būtų priverstas atsistatydinti už “susikaustymą”, nesugebėjimą “apglėbti”, “dialoguoti”,  būti “gatvės kunigu” ir “kvepėti” paklydusiomis avelėmis.

Kunkuliuojantis erotikos katilas

Rugpjūčio 28 d. Bažnyčia prisimena ir pagerbia šv. Augustiną, vyskupą, tiek daug nusipelniusį Bažnyčiai teologą, filosofą ir tiesiog šventą krikščionį. Deja, iki krikšto, sulaukus 33 metų, kaip rašo savo viešojoje išpažintyje – Išpažinimuose, ypač išvykęs studijuoti į Kartaginą, jis buvo „įkritęs į kunkuliuojantį erotikos katilą“. Vėliau jis apgailestavo dėl savo palaido gyvenimo, iš dalies kaltindamas savo pagonį tėvą, kad blogai jį auklėjo ir nepasirūpino jo apženyti dar jauname amžiuje, santuokoje įprasminant ir sukilninant lytinę prigimtį.

Pažvelgus į dabartinės liberalios visuomenės gyvenimą, nesunku pastebėti, kad atsidūrėme „kunkuliuojančios erotikos katile“, kur vis labiau ir atviriau reiškiasi erotizuota kultūra. Tam ypač pasitarnauja interneto ir žiniasklaidos paduodami pavyzdžiai. Ne išimtis yra ir Bažnyčios gyvenimas, kai išgirstame, kad koks Brazilijos vyskupas per internetinę kamerą užsiiminėjo autoerotizmu su paaugliu, o kitas jo kraštietis teigė, jog homoseksualizmas yra Dievo dovana, kai tenka uždaryti ne vieną seminariją (kaip antai st. Poltene Austrijoje ar Orchard Lake JAV), kuri tapo išvirkavimo lizdu.

Vakar Bažnyčia pagerbė šv. Moniką, Augustino motiną, kuri daugybę metų meldėsi už savo paklydusio sūnaus atsivertimą. Jai Augustinas reiškė didelį dėkingumą, pagarbą ir meilę, kad jo klaidžiojimo metais ji buvo šalia, rėmė malda, pamokymu ir pagalba. Monikos asmenyje Bažnyčia mato save, kuri yra tarsi besimeldžianti motina, lydinti paklydusius savo vaikus ir kovojanti už jų išganymą.

Taip sutapo, kad šv. Monikos minėjimo dienos Mišiose skaitėme apaštalo Pauliaus pirmojo laiško tesaloniškiečiams ištrauką, kuri nušviečia skaistumo ir šventumo sąryšį: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Todėl kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią“ (4,3-8).

Ilgaamžiame krikščionybės mokyme ir praktikoje skaistumas buvo viena iš esminių šventumo prielaidų, todėl visi žengiantys išganymo ir tobulumo keliu, pagal savo luomo aplinkybes, turėjo apvaldyti geidulingumą ir vesti tyrą gyvenimą. Tai išreiškia ir liudija ypač gerbtina  skaistumo įžadų ar celibato pažado praktika. Maža to, apaštalas Paulius teigia, jog krikščionies kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė tol, kol jos nesuteršia neskaistumo nuodėmės. Šventosios Dvasios veikimas yra nesuderinamas su išvirkavimu, kadangi vienas kitą paneigia (priklauso, kas labiau vyrauja), prarandant dvasios viršenybę prieš kūną, proto prieš aistrą, atsakomybės prieš trumpalaikius norus. Maža to, paleistuvystė užtraukia „Dievo kerštą“, kuris pasireiškia dvasinio, socialinio, šeimos gyvenimo suirimu ir kitomis negandomis. Liaudyje sakoma, jog Dievas baudžia atimdamas protą, o kai labiau baudžia, tai atima ir gėdos jausmą, tačiau labiausiai žmogus nubaudžiamas einant į viešą paleistuvystę, ja didžiuojantis ir propaguojant. Tai yra žmogaus degradavimo ir moralės dugnas, akivaizdžiai atsivėrę pragaro vartai.

Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina Marija kalbėjo, jog daugiau sielų eina į pragarą dėl neskaistumo nuodėmių, nei dėl kitų nuodėmių. Šv. Tomas Akvinietis teigęs, jog blogų minčių karalystėje karaliauja neskaisčios mintys. Patyręs pasileidėlio gyvenimą šv. Augustinas perspėja apie ypač stiprią ir žalingą seksualinę priklausomybę, kuri „veda į nuodėmingą būtinybę“. Štai kodėl vis labiau reikalaujama įteisinti seksualinę laisvę ir įvairias jos formas. Susidaro įspūdis, kad žmogus nebegali kitaip gyventi, todėl belieka tik pateisinti ir įteisinti jo nuopolio troškimus.

Šv. Mato evangelijoje skaitome Jėzaus palaiminimo žodžius, jog tyros širdies žmonės regės Dievą (5,1-12). Šis teiginys nusako dvasinę ir psichologinę tikrovę, jog neskaistumo aistrų aptemdytas žmogus tampa abejingas ar net priešiškas Dievui (šv. Tomo Akv. teigimu, papuola į odium Dei), apskritai kilnesniems idealams ir troškimams. Nors sakoma, kad žmogus yra capax Dei, tačiau ištvirkavimas padaro, jog jis tampa acapax Dei (neimlus Dievui), acapax ir meilei, ir tiesai, ir kitam žmogui. Didžiausias žmogaus iššūkis, šv. Augustino pavyzdžiu, kas laimės jo gyvenime – kūniškos aistros ar dvasinės prigimties siekiai, patys primityviausi instinktai ar proto ir dvasios gelmė, meilė ar egoizmas? Neatsitiktinai skaistus žmogus gali drąsiai tarti „teateinie Tavo karalystė“, o neskaistus savo širdyje nujaučia visa persmelkiantį konfliktą, kurį pagimdo jo geidulių nesutaikomumas su Dievo karalystės tikrove ir vertybėmis.

Kažkuris krikščioniškas mąstytojas yra sakęs, jog už visus didingiausius darbus ir pasiekimus didingiausias yra skaistumas, nes netyrumas padaro nebeįmanomus didingus dalykus, vien tik beprotiškus padaro įmanomus, o skaistumas išlaisvina protą, valią ir jėgas kilnesnėms vertybėms ir siekiams.

 

Opa opa – į sinodą! Sinodas apie sinodiškumą

2021 metų rudenį prasideda du metus truksiantis procesas, vesiantis į vyskupų sinodą apie bažnyčios sinodiškumą. Rudenį prasidės svarstymai vyskupijų lygmenyje. Kitais metais – kontinentiniu lygmeniu, o 2023 metais vyskupai rinksis į Romą, kur bandys nustatyti naujus Bažnyčios valdymosi principus. Sinodo šūkis – „Sinodinė Bažnyčia: bendrystė, dalyvavimas ir pasiuntinybė”. Kiekviena vyskupija paskirs sinodinį atstovą, kuris koordinuos veiklą su vyskupų konferencijos sekretoriatu.

Sumanymas yra grandiozinis, neturintis atitikmens istorijoje – pasiekti kuo platesnį atstovavimą dideliu mastu, aprėpiant visą pasaulį, suteikiant pasisakymo balsą visiems tikintiesiems. Atrodo, jog sinodo ambicijos siekia naujo tipo visuotinio susirinkimo formos ir maštabo.

Kai kurie kritikai nuogąstauja ir šiame sinode prognozuoja didelio masto Bažnyčios “išparceliavimą”, suskaldymą, valdžios ir tiesos decentralizavimą, sakramentinės ir hierarchinės bažnyčios prigimties ir struktūros išardymą.

Daugelis vyskupijų turi patirtį organizuojant vietinius sinodus, konsultuojantis su tikinčiaisiais. Tai be galo sunkus darbas, kadangi į sinodo darbus pavyko įtraukti nedidelę dalį uolių katalikų, kurie sudarė vargingai mažą tikinčiųjų dalį. Pirmiausia, žmonės tiesiog nesidomėjo, jiems nerūpėjo, nesuvokė prasmės ir reikšmės, jie stebėjosi tuo, jog dvasininkai klausinėja dalykų, kuriuos išmanyti ir spręsti galėjo tik jie patys, pabaigę atitinkamas studijas ir turėdami tam tinkamą kompetenciją. Didelės prasmės tame nematė dar ir todėl, jog radikalūs, originalūs, stiprūs, konservatyvūs pasiūlymai nėra imami domėn, visos idėjos yra atsijojamos, apibendrinamos ir niveliuojamos pagal išanksto numatytą ir trokštamą ideologiją. Maža to, paprasti paprapijiečiai turi savo gyvenimus, darbus, šeimas ir rūpesčius, todėl papildomas jų apsunkinimas susirinkimais, įsipareigojimais sutinkamas nenoriai ar net priešiškai. Be to, uolūs diskusijose ir pasiūlymuose asmenys dažniausiai pasirodo esą visiškai neveiklūs ir nekompetentingi konkrečiuose uždaviniuose.

Nepaisant to, skelbiama, kad niekas nebus ribojamas pasisakyti sinodo temomis, kadangi popiežius Pranciškus primygtinai prašo į sinodą įsijungti visus tikinčiuosius, viliantis, jog dialogas ves į tiesą, individų pasikeitimą ir Bažnyčios prigimties apibrėžimą. Konservatyvūs ir bažnytinę tradiciją gerbiantys tikintieji jau suprato arba labai suabejojo, kad jie tame sinode laukiami, nes, kyla klausimas, ar kartais sinodas nėra skirtas taip trokštamai “pažangai” paspartinti, dogmatizuoti kairuoliškas idėjas  ir liberalizmą padaryti pagrindine dogma?

Liturgija nėra žaislas popiežiams, bet Bažnyčios paveldas

Tokius stiprius žodžius pasakė Olandijos vyskupas Rob Mutsaerts iš Hertogenbosch po popiežiaus Pranciškaus paskelbto Motu Proprio Traditionis custodes, radikaliai apribojant senosios katalikų liturgijos atlikimą, apkaltinant nebūtais dalykais.

Jo manymu, popiežiaus dokumento kalba savo pobūdžiu primena karo paskelbimą, durų trankymą, dar gyvo savo pirmtako popiežiaus išdavystę ir antausio skėlimą. Bažnyčia niekada neuždraudė liturgijos, net per Tridentą, o štai Pranciškus visiškai nutraukė tradiciją.

Vysk. Mutsaerts teigia, jog popiežius turi saugoti tradiciją, būti tarsi sodininkas, o ne gamintojas. Deja, Pranciškus pasielgė nei evangeliškai, nei gailestingai, tačiau vedamas ideologinių sumetimų ir piktybiškumo. Jis senąją liturgiją padarė beveik neprieinamą pamaldiems katalikams, tačiau nieko nedaro reformuotosios liturgijos perlenkimų ir piktnaudžiavimų atžvilgiu.

Susikrimtęs olandų vyskupas klausia: “Kokiu diktatorišku, kokiu neganytojišku, kokiu negailestingu reikia būti?”

„Jei nori tikro evangelizavimo, rodyti tikrą gailestingumą ir remti katalikiškas šeimas, tuomet aukok Tridentines Mišias!” – paragino olandų vyskupas.

https://www.thetablet.co.uk/news/14359/pope-is-losing-his-authority-warns-dutch-bishop

Valdžios perlenkimai Bažnyčios atžvilgiu

Lenkijos Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Stanislovas Gondeckis straipsnyje “Pastoracija po pandemijos„ įvertino Bažnyčios padėtį po pandeminių restrikcijų, kurias taikė civilinė valdžia Bažnyčios atžvilgiu. Jame jis teigia, jog valstybė vienašališkai uždraudė visus susibūrimus, todėl Mišios ir pamaldos tapo neprieinamos didžiajai daliai tikinčiųjų. Tokio dalyko dar nėra buvę per du tūkstančius Bažnyčios istorijos metų: nei per karus, nei per bombardavimus, nei per epidemijas. Valstybė uzurpavo sau sprendimus, kurie iki šiol buvo tik bažnytinės valdžios kompetencijoje ypač svarbiais atvejais.

Arkivyskupas teigia, jog valstybė pažeidė bažnytinę autonomiją taip smarkiai, kaip niekada nėra pasielgusi praeityje jokia valdžia. Buvo grubiai pažeistos ir konstitucijos, ir konkordato normos, tarsi tie dokumentai neegzistuotų. Valstybė ėmėsi veiksmų, kurie kanonų teisėje primena bažnytinį interdiktą, apimantį visą šalį, draudžiant Mišias, pamaldas, sakramentus. Bažnyčiai buvo primestas veikimo būdas religijos reikaluose, kuris neatitinka Konstitucijos ir Konkordato. Tokiu atveju tikintieji ir davasininkai turi teisę gintis nuo valstybės kišimosi į religinį gyvenimą, o bažnyčios autonomijos teisė turi būti apginta.

Vyskupas tvirtina, kad civilinė valdžia nesitarė dėl savo sprendimų su Bažnyčia, statant ją prieš jau įvykusį faktą, o su Bažnyčia buvo elgiamasi dar blogiau nei su pardavimų verslu, kaip nebūtina gyvybei sritis. Niekada anksčiau valdžios nedrįso uždėti Bažnyčiai tokių drastiškų draudimų, parodant visišką nepagarbą Bažnyčiai ir jos reikšmei visuomenėje.
Vyskupai priėmė tokį valdžios elgesį dėl to, jog nenorėjo sunkioje situacijoje komplikuoti, tačiau, išlaukę tinkamo meto, norėjo atkreipti dėmesį į įvykusius dalykus, kurie reikalauja rimtos analizės ir padaryti išvadas ateičiai, rūpinantis demokratijos gėriu, kurioje pagarba religijos laisvei yra labai svarbi.