Dievas mus nori patraukti amžino gyvenimo pažadu. „Visi bus Dievo mokomi” apie gyvybės duoną, kurią mums davė Jėzus.
Pamokslo tekstas
Sakyta 2021 m. rugpjūčio 8 d. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Ištiesus rankoje saldainį, vaikas, pamatęs jį, pas tave atbėga – gali jį prisišaukti su saldainiu. Nulaužus beržo šakelę, parodžius ožkelei, ožkelė pas tave atliuoksės lapelių paskabyti. Nuroviai žolės kuokštą – žiūrėk, karvę prisišauksi prie savęs, nes joms tai kelia susidomėjimą, nes tai ir skanu, ir teikia jėgų. Šiandien Viešpats Jėzus irgi bando mus patraukti prie savęs, sakydamas: štai mano rankose yra gyvybės duona, amžinoji gyvybė, amžinasis gyvenimas. Jėzus bando mus patraukti prie savęs.
Mes įeiname į šią temą, išgirdę Senojo Testamento pasakojimą apie pranašą Eliją, su kokiais vargais jam teko susidurti. Istorinis kontekstas toks, kad karalius Ahabas vedė pagonę moterį, Jezabelę, ir toji importavo į Izraelio tautą savo pagonišką Baalo religiją su visa šventikų gvardija. Ir ilgai nereikėjo laukti, kaip toji klastinga, demonų valdoma moteris sunaikino tikrąjį tikėjimą Izraelyje. Ir Dievo išrinktoji tauta vaikščiojo nebe į šventyklą, laikėsi nebe Mozės įstatymų, bet kildavo į aukštumas, kur buvo atliekamas Baalo ir Astartės kultas, kur buvo aukojami Izraelio kūdikiai ir vaikai. Ką jie išdarinėjo! Protą prarado tėvai, aukodami demonams, Baalui, savo vaikus. Tautoje nebeliko tikinčių žmonių.
Vienintelis pranašas Elijas su nedideliu būreliu vyrų, kaip šiandien pasakytumėm, radikalų, suorganizuoja užpuolimą į pagrindinę Baalo šventovę, tą aukštumą: jėga užpuola, altorius išgriauna ir šventikus – kaip ten Biblijoje, 450 šventikų – nužudo. Be abejo, tai sukelia pyktį Jezabelei, tai karalienei, ir ji siunčia kariuomenės dalinį persekioti pranašo Elijo, kad jis būtų pristatytas gyvas ar miręs. Pranašas Elijas nebeturi kur prisiglausti tarp žmonių, bėga į dykumą ir štai po kažkokiu krūmu, fiziškai ir dvasiškai pavargęs, užmiega – užmiega depresijos miegu. Prieš tai dar pasimeldęs Viešpačiui: „Viešpatie, paimk mano gyvybę, nebenoriu tokiomis sąlygomis gyventi.“ Kai lieki vienas opozicijoje su karaliais, su tauta, iš tiesų pranašo padėtis nepavydėtina. Jis užmiega giliu depresijos miegu, ir jį pažadina angelas, paslaptinga būtybė, kuri ragina valgyti duonos, atsigerti vandens ir taip keliais kartus. Ir štai jis, išsimiegojęs, pasistiprinęs tuo angelišku maistu, pakyla į žygį keturiasdešimt dienų ir naktų į Horebo kalną, eina nepavargdamas. Ten jis patiria Viešpaties Dievo aplankymą švelniame vėjyje, kaip skaitome Šventajame Rašte, gauna nurodymus dėl savo įpėdinio ir kitus dalykus ten, Viešpaties akivaizdoje, išsprendžia.
Šis įvykis ir angelų atneštoji duona yra pranašystė to, kas atsitiks ateityje, Jėzaus laikais. Jėzus sako: „Ir visi bus mokomi Dievo“ – kitaip sakant, įsikūnijusio, žmogumi tapusio Dievo Sūnaus. O Dievas mus moko apie gyvybės duoną, kurią jis duoda mums ir kurią mes turime priimti, norėdami pasiekti tą Horebo kalną, kurį mes kitais žodžiais pavadintumėm išganymu, dangumi. Ir ta keturiasdešimties dienų kelionė yra mūsų gyvenimo simbolis: ir mums reikia įveikti tą gyvenimo žygį, žinant, kad ta duona, kurią mums duoda jau nebe angelai, bet pats Dievas.
Bet ar toji duona yra mums veiksminga? Istorijoje pilna pavyzdžių šventųjų, kurie tiek buvo atsivėrę tai paslapčiai ir tai gyvybei, jog sugebėjo gyventi vien tik šventąja Komunija, nepriimdami jokio kito žmogiško maisto, materialaus maisto, nei vandens. Be abejo, tai yra ypatingas Dievo ženklas ir malonė, kad jie sugebėjo gyventi vien tik šventąja Komunija, iš jos semti savo gyvybę. Mes nesam galbūt tiek šventi ir neturim tokios Dievo malonės, todėl nebandykite pradėti gyventi vien tik šventąja Komunija, užmiršdami žemišką maistą.
Visgi šventosios Komunijos, sakytumei, veiksmingumas priklauso ne tik nuo to, kad tai Dievo duotoji duona, bet ir nuo mano nusiteikimo, nuo to, kaip aš traktuoju šventąją Komuniją. Ir pasakysiu labai dažną bėdą: dažnai priimantieji Komuniją kasdien ar kas sekmadienį apsipranta, apsiprasta su šventenybėmis, ir tai tiesiog tampa tuščia apeiga – am, ir viskas. Be didesnio pasiruošimo prieš, be didesnio padėkojimo po. Ir tai tampa iš tiesų žalinga, kad mes priprantame Komuniją traktuoti paviršutiniškai. Juo labiau kai šiais laikais mes dar atsisakėme tų pagarbos ženklų – kaip daugybę amžių Komunija buvo priimama atsiklaupus, – ir dabar, ypač epidemijos sąlygomis, tiesiame rankas, jeigu jau mąstome apie tas rizikas.
Mus, kunigus, seminarijoje mokė, kaip rūpestingai saugoti kiekvieną Komunijos dalelę, trupinėlį, kaip nuvalyti, kaip neleisti, kad pražūtų: pirštus nusiplauti, pateną nuvalyti, sužiūrėti, surinkti visus, išplauti gražiai, kad neliktų, nenukristų nė viena menka Komunijos dalelė. O dabar, priimant Komuniją į rankas, iš tiesų jūsų rankos pilnos trupinių, kišenės, tašės, grindys visos apsėtos Švenčiausiosios Duonos trupinėliais. Nežinau, ar tai yra čia jau tokia didelė pagarba, bet va tokios sąlygos, taip mums dabar diktuoja, kad mūsų pagarbos Šventajai Eucharistijai lieka vis mažiau, ir todėl dangiškoji duona tampa mums neveiksminga dėl mūsų netikėjimo. Jėzus negalėjo padaryti jokių stebuklų tame krašte, kaip skaitome, dėl jų netikėjimo. Eucharistija tampa mums bergždžia, nes mes apsipratome, ją suniveliavome, formaliai priimam, ir viskas.
Tai mums yra priminimas, kad neprarastumėm šios Dievo dovanos, kurią jis mums davė, amžinybę teikiančios duonos, supratimo tos galios, kuri ateina iš šventosios Komunijos. Jeigu ją priimam pagarbiai, ji mus pašventina, ji mums teikia amžinąjį gyvenimą, ji mus veda į artumą su Dievu, į susivienijimą su juo.
Yra be galo svarbus dalykas, ypač turime rūpintis, kad niekas mums nesutrukdytų priimti šventosios Komunijos mirties akivaizdoje. Deja, daug ligonių miršta be aprūpinimo, be Komunijos, tiesiog masiškai miestuose, masinė bėda. Ten, kur man teko klebonauti, kokia buvo laimė – nė vienas parapijietis nemirė be šventųjų sakramentų. O čia, kai registruojam laidotuves: kunigas nepakviestas, mirė be sakramentų, mirė be Komunijos, be amžinybės duonos. Tai ar mes priimame Dievo pamokymą, ar vadovaujamės savo sumanymais? Tai kiekvieno čia dabar apsisprendimas.
O Jėzus mums sako: štai, kas valgys tą duoną, nemirs per amžius. Štai duona, nužengusi iš dangaus, kuri duodama už pasaulio gyvybę, – tai yra mano kūnas. Taigi kaip pranašą Eliją angelų duona kažkada sustiprino, taip ir dabar dieviškoji duona mūsų tarpe mus stiprina kelyje į išganymą. Amen.
Parašykite komentarą