Pamokslo tekstas: Kol perkūnas netrenkia: tuštėjanti bažnyčia (XXI eilinis sekmadienis B)
Sakyta 2021 m. rugpjūčio 22 d., XXI eilinis sekmadienis B. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Mūsų parapijos archyve yra senų nuotraukų, iš kurių galime pamatyti, kaip ši bažnyčia atrodė nuo praėjusio amžiaus 38-ųjų metų. Smetonos laikų nuotraukos, dar ir tarybinių laikų nuotraukos rodo minią: tiesiog šita mūsų didelio ploto bažnyčia sausakimša – ir balkonuose, ir apačioje. O štai ateiname iki šių dienų ir vis labiau matome, kad retėja, retėja, mūsų bažnyčia tuštėja. Štai apie tai ir yra šios dienos Šventojo Rašto tema.
Jozuė, kuris po Mozės perėmė vadovavimą tautai, pervedė ją per Jordano upę į Pažadėtąją žemę. Naujas etapas: baigėsi kelionės, baigėsi rūpesčiai, netikrumas, nesaugumas, pavojai. Dvylika giminių pasidalijo teritorijas, ir kiekviena apsigyveno savo teritorijoje. Ir štai Jozuei reikia klausti savo tautiečių: „Gerbiamieji, tai ką mes dabar darome? Kai kurie iš jūsų dar prisimenate ir ilgitės Egipto dievų, nelaisvės krašto stabų ir dievukų. Kai kurie iš jūsų, atėję į šią žemę, iškart perėmėte vietinių amoritų pagonių dievybes, jų stabus. Tai ar laikysimės Viešpaties Dievo, kuris mus išvedė iš Egipto ir atvedė į šitą žemę? Vieni ilgitės senųjų dievų, o kiti čia staiga persimetate prie naujųjų dievų.“ Taigi ta žmogaus problema nusakoma juokingu posakiu: „Kol perkūnas netrenkia, žemaitis nesižegnoja.“ Mūsų religija pasireiškia tada, kai esame bėdoje, o kai viskas gerai, nuo Dievo nutolstame: jau nebesimeldžiame, jau ir bažnyčioje mūsų nebėra. Kaip ir Izraelio tauta įsikūrė, išsidėstė, stabiliai gyvena, gerbūvis – ir jau prasideda visai kitoks mąstymas, žmogus iš tikrųjų ima išpaikti. Nebemato Dievo poreikio savo gyvenime: jis viską turi, ko jam dabar prašyti? Tai neteisingas tikėjimo supratimas – kad Dievas yra tik nelaimėms. Ir pas Mergelę Mariją ateiname tik išpainioti susipynusių savo gyvenimo siūlų, tų mazgelių, kai maldose prašome: „Marija, išpainiok mano gyvenimo mazgelius, kuriuos suvėliau per klaidas, kuriuos kiti man suvėlė.“ Bet argi tai yra tikėjimas, jeigu Dievu tikime tik bėdoje? Juk Dievas mus pašaukė ir gerovėje, ir ramybėje, ir kai viskas gerai, jam dėkoti ir su jo pagalba kurti geresnį, šviesesnį, gražų pasaulį; padėti tiems, kurie dar yra tamsoje, kurie dar yra nusmukę – tautoms ar atskiriems žmonėms, – kurie dar glūdi civilizacijos ir dvasinėse tamsumose. Gerovę gauname tam, kad kurtume kažką gera.
Na, bet taip jau yra. Teisėjų knygoje, kuri pasakoja apie laikus po Jozuės, matome šešis Izraelio tautos nuopuolius ir prisikėlimus. Ir paprastai tie nuopuoliai prasideda tada, kai yra derlius, kai yra ramybė, gerovė. Ten rašoma: štai aštuoniasdešimt metų buvo gerovė, taika, ramybė; štai keli metai iš eilės buvo nuostabus derlius, prikūlė daug javų – ir užtenka nedaug, menkos priežasties, kad žmogus išpaiktų. Kai tik ateina puikybė, prasideda griūtis: vėl badas, karai, nelaimės, ir vėl ieško Viešpaties Dievo. Ir taip, žinote, kartojasi. Taigi nieko naujo ir šiais laikais: kai matome šią bažnyčią tuštėjančią, jau suprantame, kad einame į nuopuolio laikus, į kažkokių problemų laikus. Galbūt ateinančios kartos turės kilti iš dvasinių pelenų, kuriuos mes čia ir sukursime.
Kaip tad mums čia gyventi? Gerovė iš tiesų irgi yra iššūkis, nes gerovė skatina mumyse narcizizmą. O kas buvo Narcizas? Graikų mitologijoje tai mitinė būtybė, kuri, pažvelgusi į savo atvaizdą vandenyje, taip įsimylėjo save, savo atvaizdą, kad, trokšdamas jį apkabinti, įkrito į vandenį ir paskendo. Kaip taikliai senovės romėnų išmintis perteikia mūsų psichologiją! Mes per daug įsimylėjome save pačius, savo nuomonę, savo reikalus, savo standartus. Greitai užmiršome Viešpaties mums nubrėžtą gėrio ir blogio kelią ir štai paskęstame savyje, savo mąstymuose, savo individualume, savo nuosavoje nuomonėje, savo tariamoje visagalybėje, ir išeities nerasime, nes jos neieškome Viešpatyje. Kai mus vilioja senieji dievai ir kai mus vilioja naujieji dievai, dievybės, stabai ir demonai, likime prie Viešpaties. Pasak apaštalo Pauliaus: „Moku pakelti ir negandų laikus, ir nepriteklių, moku gyventi ir gerovėje, gerovės laikais.“ Kaip apaštalas Petras pasakė: „Viešpatie, pas ką gi mes eisime? Tik tu vienas turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir žinome, kad tu esi Dievo Šventasis.“
Ir jau pabaigai čia įsiterpia apaštalo Pauliaus laiškas, kalbantis apie vyro ir moters santykius, apie santuokinį gyvenimą. Biblija mums dangaus karalystę pristato tarsi vestuvių puotą, o mūsų ryšys su Dievu turi kažkuo priminti ryšį su sužadėtiniu: jis pagrįstas meile. Ir kaip šeimoje meilė statoma kasdienybėje, visa eile, virtine apsisprendimų, poelgių, taip ir tikėjimas. Ir ryšys su Dievu statomas ne kažkokiais grandioziniais, svarbiais momentais: va, kažkas turi įvykti, va tada pasireikš mano tikėjimas. Tikėjimas statomas taip pat virtine kasdienių sprendimų, poelgių. Tie mūsų kasdieniai, elementarūs, galbūt smulkūs poelgiai, apsisprendimai arba patvirtina mano tikėjimą, arba jį neigia: arba aš esu Dievo pusėje, arba prieš Dievą. Lygiai tas pats darosi santuokoje: paprasti poelgiai, apsisprendimai arba tvirtina sutuoktinių bendrą gyvenimą, meilę ir bendradarbiavimą, pagalbą vienas kitam, atsakomybę, arba, priešingai, visa tai griauna. Taip statome ryšius. O tai yra strateginiai ryšiai: strateginis ryšys yra vyro ir žmonos ryšys, strateginis ryšys yra ir su Viešpačiu. Jie labai daug lemia mūsų gyvenimo kokybę. Nepasiduosime nei senesniems, nei naujiesiems dievams, nepasiduosime narcizo dievui – savęs paties sureikšminimui ir sudievinimui, bet mylėsime ir Viešpatį, ir savo artimą. Amen.
Pamokslo tekstas: Senieji ir naujieji dievukai (XXI eilinis sekmadienis B)
Sakyta 2021 m. rugpjūčio 22 d., XXI eilinis sekmadienis B. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.
Šiandien gyvename laikais, apie kuriuos popiežius Benediktas XVI sakė, kad vyksta tylioji apostazija, tylusis pasitraukimas nuo Kristaus. Bet ilgainiui matome, kad ta tylioji apostazija, atsitraukimas nuo Kristaus, nuo tikėjimo, tapo garsi, demonstratyvi, dargi priešiška. Iš dalies stebime visuomenės, o ypač jaunosios kartos, atsitraukimą nuo Dievo. Ar tai kažkas nauja istorijoje? Apie tai šiandien mums ir liudija Šventasis Raštas.
Jozuė, kuris po Mozės vadovavo išrinktajai tautai ir pervedė ją per Jordaną į kitą pusę, į Pažadėtąją žemę, susidūrė su ta problema. Nespėjo tauta grįžti iš klajonių, apsigyventi, įsikurti – kaip žinoma, dvylika giminių pasidalijo teritorijas, kurias apgyvendino, – ir štai iškilo tikėjimo problema. Kol jie keliavo per dykumą, kol buvo netikrumas, kol juos lydėjo pavojai, jie laikėsi Dievo. Bet vos tik prasidėjo gerbūvis, Jozuė klausė: tai su kuo jūs – ar su senaisiais dievukais, stabais, ar su naujaisiais dievukais, stabais, ar vis dėlto pasiliksite prie Viešpaties? Jis mini dievukus iš anapus Jordano – tai yra Egipto pagonybę, Egipto stabus: pasirodo, tauta po keturiasdešimties metų dar atsimena Egipto dievus ir dar jaučia jiems kažkokią simpatiją. O kiti, atėję į Pažadėtąją žemę, greitai susiorientavo, kokie čia žmonės gyvena, kokius tikėjimus turi. Ir štai iškilo problema: kiti labai greitai ėmė asimiliuotis, ėmė domėtis amoritų pagoniškais dievais, naujaisiais dievais. Pasilikti prie Viešpaties tikėjimo, pasirodo, tapo iššūkiu.
Nieko naujo nevyksta – tai atsikartoja ir mūsų tautoje. Štai šiais laikais mūsų tarpe atsirado neopagonių, baltų religijos išpažinėjų, kurie iš vos kelių likusių fragmentų bando atgaivinti tai, kas užmiršta ir ko nebeįmanoma atgaivinti – nebent naujai sukūrus, išgalvojus, prifantazavus. Ir štai matome, kad kai kurie mūsų tautiečiai žavisi senaisiais dievukais, o kiti žavisi naujaisiais dievukais, kuriuos duoda gerbūvio gyvenimas. O paprastai ten, kur gerbūvis, ten ir išbandymas žmogaus tikėjimui: kaip tyčia prilimpa stabai, kuriuos žmogus sureikšmina, sudievina ir kuriems atiduoda visą svarbą, laiką ir jėgas. Kas gi yra šių dienų stabai? Jaunystės kultas, sveikata, mityba, kas dar ten – pramogos, turtingumas, kelionės. Nesakau – visa tai galbūt galėtų būti neutralūs dalykai. Bet jeigu žmogus juos sureikšmina, padaro svarbiausiais ir tie dalykai nusveria tikėjimą, aišku, kad tai jau yra naujieji jo stabai, kuriems jis atiduoda savo gyvenimą. Be to, buvome okupuoti, gyvenome tarybiniais laikais – tai kas tie mūsų senieji dievukai? Marksizmas, neomarksizmas, įvairios komunistinės, leftistinės, kairiosios idėjos, kurios vėl atgijo, pasidarė tokios svarbios, ir imta jomis domėtis. Nespėjome išmesti senųjų dievukų – Lenino stabų, – o štai dabar mums peršami naujieji Europos Sąjungos dievukai, ir Viešpačiui vietos nebėra.
Taigi matome, kad ir Jėzus Evangelijoje susidūrė su mokiniais, kurie, klausydamiesi jo žodžių, nusprendė, kad jo žodžiai per kieti, piktinosi jais ir nuo jo pasitraukė. Jau Jėzaus laikais, jam pačiam esant žmonių tarpe, buvo tokių, kurie nuo jo pasitraukė. Todėl nesistebėkime, kad ir šiais laikais žmogus blaškosi tarp senųjų ir naujųjų stabų ir užmiršta Viešpatį. Tokie yra gerbūvio iššūkiai: nors taip stengiamės dėl gero gyvenimo, bet, jį pasiekę, elgiamės taip pat kaip išrinktoji tauta. Beje, labai rekomenduoju paskaityti Teisėjų knygą: ten aprašyti šeši Izraelio nuopuoliai ir pakilimai, ir dažniausiai tas pats motyvas. Atėjo derlius, atėjo gerovė, ramybė – žmonės išpaiko, pametė Dievą, pradėjo garbinti stabus, daryti blogus dalykus. Ir tada vėl ateina kritimas, negandos, suspaudimas, ir vėl tauta kyla iš dvasinių pelenų, vėl ieško Viešpaties Dievo. Ir taip net šeši laikotarpiai, šeši tokie aprašymai ten randami.
Todėl galime kalbėti apie dvejopą religiją. Kai žmogus prie Dievo artinasi tik bėdos prispaustas – kitaip sakant, bėdavojimo religija: ateina žmogus pasibėdoti, kai jam sunku, o kai gerovė, Dievo nebereikia. Gerai, žinoma: kur žmogui daugiau eiti ieškoti išeities, susimąstyti, rasti stiprybės, jėgų, jei ne pas Viešpatį Dievą? Staiga supranta, kad jo turimi stabai jam nebepadės, kad reikia kreiptis į tikrąjį, gyvąjį Dievą. Kaip galima pavadinti tą bėdavojimo tikėjimą? Supintų mūsų siūlų mazgelių narpliojimas, atmazgymas. Pas Mariją, Dievo Motiną, einame irgi prašyti: būk gera, atmazgyk mūsų gyvenime supainiotus mazgelius. Mes viską supynėme savo nuodėmėmis, klaidomis ir dabar nebežinome, kaip išsipainioti. Argi tai yra pilnas tikėjimas? Kai yra gerbūvis, kai yra ramybė, kai viskas atrodo normalu, žmogus turėtų neužmiršti dėkoti, turėtų neužmiršti su Dievo pagalba kurti teisingesnį, gražesnį pasaulį, turėtų savo gerbūvį panaudoti padėdamas pakilti kitoms nusmukusioms tautoms, dar esančioms civilizacinėse žemumose, ar kitiems savo tautiečiams. Sakytume, gerbūvis turėtų skatinti žmogų ne išpaikti, bet dar labiau investuoti į gėrio plitimą. Deja, žmogus užsidaro, jis tampa narcizu.
Šis vardas mums žinomas iš graikų mitologijos. Narcizas, jūsų žiniai, buvo mitologinė būtybė, kuri, žvelgdama į vandenį, regėjo savo atvaizdą ir taip jį pamilo, kad, norėdamas jį apkabinti, įkrito į vandenį ir paskendo. Pradedame žavėtis vien savimi, savo jėgomis, savo galimybėmis, savo asmeniu, savo nuomone – kad ir kas tai būtų, – norime apkabinti tą savo paties įsimylėtą asmenį ir paskui skęstame asmeniškume, individualizme, savo nuomonėje, nes čia nėra išeities, ieškant atsakymų. Gerbūvio sąlygomis tapome narcizais, įsimylėję vien save. Ir šiandien mums lieka klausimas: ką gi mes statome į pirmą vietą? Su Jozue norime atsakyti jo testamentiniais žodžiais: „Aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui.“ Amen.
Parašykite komentarą