Kunkuliuojantis erotikos katilas

Rugpjūčio 28 d. Bažnyčia prisimena ir pagerbia šv. Augustiną, vyskupą, tiek daug nusipelniusį Bažnyčiai teologą, filosofą ir tiesiog šventą krikščionį. Deja, iki krikšto, sulaukus 33 metų, kaip rašo savo viešojoje išpažintyje – Išpažinimuose, ypač išvykęs studijuoti į Kartaginą, jis buvo „įkritęs į kunkuliuojantį erotikos katilą“. Vėliau jis apgailestavo dėl savo palaido gyvenimo, iš dalies kaltindamas savo pagonį tėvą, kad blogai jį auklėjo ir nepasirūpino jo apženyti dar jauname amžiuje, santuokoje įprasminant ir sukilninant lytinę prigimtį.

Pažvelgus į dabartinės liberalios visuomenės gyvenimą, nesunku pastebėti, kad atsidūrėme „kunkuliuojančios erotikos katile“, kur vis labiau ir atviriau reiškiasi erotizuota kultūra. Tam ypač pasitarnauja interneto ir žiniasklaidos paduodami pavyzdžiai. Ne išimtis yra ir Bažnyčios gyvenimas, kai išgirstame, kad koks Brazilijos vyskupas per internetinę kamerą užsiiminėjo autoerotizmu su paaugliu, o kitas jo kraštietis teigė, jog homoseksualizmas yra Dievo dovana, kai tenka uždaryti ne vieną seminariją (kaip antai st. Poltene Austrijoje ar Orchard Lake JAV), kuri tapo išvirkavimo lizdu.

Vakar Bažnyčia pagerbė šv. Moniką, Augustino motiną, kuri daugybę metų meldėsi už savo paklydusio sūnaus atsivertimą. Jai Augustinas reiškė didelį dėkingumą, pagarbą ir meilę, kad jo klaidžiojimo metais ji buvo šalia, rėmė malda, pamokymu ir pagalba. Monikos asmenyje Bažnyčia mato save, kuri yra tarsi besimeldžianti motina, lydinti paklydusius savo vaikus ir kovojanti už jų išganymą.

Taip sutapo, kad šv. Monikos minėjimo dienos Mišiose skaitėme apaštalo Pauliaus pirmojo laiško tesaloniškiečiams ištrauką, kuri nušviečia skaistumo ir šventumo sąryšį: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Todėl kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią“ (4,3-8).

Ilgaamžiame krikščionybės mokyme ir praktikoje skaistumas buvo viena iš esminių šventumo prielaidų, todėl visi žengiantys išganymo ir tobulumo keliu, pagal savo luomo aplinkybes, turėjo apvaldyti geidulingumą ir vesti tyrą gyvenimą. Tai išreiškia ir liudija ypač gerbtina  skaistumo įžadų ar celibato pažado praktika. Maža to, apaštalas Paulius teigia, jog krikščionies kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė tol, kol jos nesuteršia neskaistumo nuodėmės. Šventosios Dvasios veikimas yra nesuderinamas su išvirkavimu, kadangi vienas kitą paneigia (priklauso, kas labiau vyrauja), prarandant dvasios viršenybę prieš kūną, proto prieš aistrą, atsakomybės prieš trumpalaikius norus. Maža to, paleistuvystė užtraukia „Dievo kerštą“, kuris pasireiškia dvasinio, socialinio, šeimos gyvenimo suirimu ir kitomis negandomis. Liaudyje sakoma, jog Dievas baudžia atimdamas protą, o kai labiau baudžia, tai atima ir gėdos jausmą, tačiau labiausiai žmogus nubaudžiamas einant į viešą paleistuvystę, ja didžiuojantis ir propaguojant. Tai yra žmogaus degradavimo ir moralės dugnas, akivaizdžiai atsivėrę pragaro vartai.

Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina Marija kalbėjo, jog daugiau sielų eina į pragarą dėl neskaistumo nuodėmių, nei dėl kitų nuodėmių. Šv. Tomas Akvinietis teigęs, jog blogų minčių karalystėje karaliauja neskaisčios mintys. Patyręs pasileidėlio gyvenimą šv. Augustinas perspėja apie ypač stiprią ir žalingą seksualinę priklausomybę, kuri „veda į nuodėmingą būtinybę“. Štai kodėl vis labiau reikalaujama įteisinti seksualinę laisvę ir įvairias jos formas. Susidaro įspūdis, kad žmogus nebegali kitaip gyventi, todėl belieka tik pateisinti ir įteisinti jo nuopolio troškimus.

Šv. Mato evangelijoje skaitome Jėzaus palaiminimo žodžius, jog tyros širdies žmonės regės Dievą (5,1-12). Šis teiginys nusako dvasinę ir psichologinę tikrovę, jog neskaistumo aistrų aptemdytas žmogus tampa abejingas ar net priešiškas Dievui (šv. Tomo Akv. teigimu, papuola į odium Dei), apskritai kilnesniems idealams ir troškimams. Nors sakoma, kad žmogus yra capax Dei, tačiau ištvirkavimas padaro, jog jis tampa acapax Dei (neimlus Dievui), acapax ir meilei, ir tiesai, ir kitam žmogui. Didžiausias žmogaus iššūkis, šv. Augustino pavyzdžiu, kas laimės jo gyvenime – kūniškos aistros ar dvasinės prigimties siekiai, patys primityviausi instinktai ar proto ir dvasios gelmė, meilė ar egoizmas? Neatsitiktinai skaistus žmogus gali drąsiai tarti „teateinie Tavo karalystė“, o neskaistus savo širdyje nujaučia visa persmelkiantį konfliktą, kurį pagimdo jo geidulių nesutaikomumas su Dievo karalystės tikrove ir vertybėmis.

Kažkuris krikščioniškas mąstytojas yra sakęs, jog už visus didingiausius darbus ir pasiekimus didingiausias yra skaistumas, nes netyrumas padaro nebeįmanomus didingus dalykus, vien tik beprotiškus padaro įmanomus, o skaistumas išlaisvina protą, valią ir jėgas kilnesnėms vertybėms ir siekiams.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.