Kūniška ir dvasinė švara. XXII eil.sekmadienis

Blogis yra pažymėjęs žmonijos istoriją, juo nesistebime, bet jo formos sugeba mus ir toliau šokiruoti. Bet kad gėris nebėra toks geras – štai mūsų dienų didžiausia tragedija. Apaštalas Jokūbas ragina nesusitepti šiuo pasauliu, neflirtuoti su nuopolio kultūra, tačiau jis šiandien būtų priverstas atsistatydinti už „susikaustymą”, nesugebėjimą „apglėbti”, „dialoguoti”,  būti „gatvės kunigu” ir „kvepėti” paklydusiomis avelėmis.

Pamokslo tekstas

Sakyta 2021 m. rugpjūčio 29 d., XXII eilinis sekmadienis B. Tekstas užrašytas iš garso įrašo.

Mozės įstatymas labai daug dėmesio skyrė žmogaus švarai. Evangelija šiandien mums mini Jėzaus laikų žydų kruopštumą prižiūrint švarą. Vis dėlto Biblijai, o ypač Senajam Testamentui, būtent Mozės teisynui, galime padėkoti už tai, kad įtvirtino švaros taisyklę mūsų etikoje ir papročiuose. Štai randame, kad nė vienas – ar tai būtų kunigas, ar eilinis izraelitas – negalėjo įeiti į šventyklą nenusiprausęs, neatlikęs mikvos apeigų. O mikva – tai kai kunigas žmogų tikrina: reikia įlipti į tokį akmeninį indą, vonią, pasinerti ir tada išlipti, o kunigas stebi paviršių, ar neplaukia koks plaukelis ar gabalėlis. Ir jeigu randa nors kokį krislelį, tu nešvarus, grįžti namo ir vėl prausiesi, kol būsi tinkamas ateiti į šventyklą. Taigi praktiškai nebuvo įmanoma įžengti į Jeruzalės šventyklą, nebūnant idealiai švariam, išsipraususiam, susišukavusiam. Todėl galima sakyti, kad Izraelio šventykla kvepėjo švariais žmonėmis, jų skalbtais rūbais – o jie buvo lininiai. Apskritai į šventyklą, į Jeruzalės miestą nebuvo galima įžengti net su kokia nors mirusio kūno dalele, pavyzdžiui, su odiniais diržais ar batais. Visi idealiai švarūs, šventykla kvepėjo nuo švarių žmonių. Ir manyčiau, kad šitas dalykas be galo svarbus ir šiais laikais: kad mes, krikščionys, laikydamiesi biblinės minties, gerbtume ir laikytumės švaros savo gyvenime ir savo privačiame elgesyje. Mokslas jau yra įrodęs, kad du kvapai yra labai aštrūs, intensyvūs ir nemalonūs: kiaulės ir nesipraususio žmogaus. Ar kiaulė tvarte, ar nesiprausęs žmogus – panašiai blogai kvepia. Gerbiant kitus ir save, juo labiau žinant Biblijos reikalavimus, nedera pasirodyti bažnyčioje nešvariam ir su blogu kvapu. Todėl turime tą įprotį iš tikrųjų ateiti į bažnyčią pasipuošę, kad Viešpaties akivaizdoje būtume gražūs.

Bet štai šiandien Šventasis Raštas atkreipia dėmesį: Jėzus kalba apie tai, jog neužtenka išorinės švaros, dėl kurios taip paniškai pergyveno žydai. Jie plovė viską, kas tik įmanoma – ne tik patys save, ne tik savo rūbus, bet net ir indus, indelius, lėkštes, lėkštutes; viską jie obsesiškai plovė. Be abejo, švara apsaugo nuo visokių susirgimų, asmens higiena, be abejo, užtikrina sveikatą. Tačiau dar labiau reikia rūpintis vidine higiena, vidine sveikata: savo minčių, jausmų, troškimų. Štai Jėzus mums sako, kad žmogų suteršia ne tiek išoriniai dalykai, kiek vidiniai, ir dar pateikia mums jų katalogą: piktos mintys, ištvirkavimas, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybė, klasta, begėdystė, pavydas, šmeižtas, puikybė, kvailumas. Taigi visa plejada mūsų blogybių, kurios iš tiesų žmogų padaro negražų ir dvasiškai purviną, ir su tokiomis nuodėmėmis, su tokiu dvasiniu purvu juo labiau neišeina stoti Dievo akivaizdon.

Ir Izraelio tautos istorijoje, ir mūsų laikais yra pavojus sureikšminti antraeilius dalykus, o esminius kažkaip pražiopsoti. Kaip Jėzus sako: „Jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį.“ Taigi ir šiais laikais religijoje galime kažką pasirinkti ir sureikšminti kaip esminį dalyką. Tarkime, žmogus gali labai pergyventi dėl to, kad nesilaiko pasninko, manyti, kad tai jam didžiulė nuodėmė, o tuo tarpu namuose palaikyti nuolatinį konfliktą, nesutarimą. O juk Dievo įsakymas mylėti, sugyventi yra kur kas daugiau negu pasninkas. Todėl jau geriau išlaikyti ramybę namuose, negu kad ten mėsos nevalgysi. Tiesų ir moralės sistemoje yra tam tikra hierarchija; negalime sureikšminti antraeilių, ne tokių svarbių dalykų. Ir visą laiką turime pasitikrinti Evangelijoje, ar kartais neseku žmogiškais padavimais, žmogiškais išsigalvojimais, nes kiekviena religija turi tą savybę – apaugti interpretacijomis. Eikime tiesiai prie šaltinio, žiūrėkime, ką Jėzus kalbėjo, kaip laikėsi Evangelijos šventieji, kurie mums yra pavyzdys.

Apaštalas Jokūbas skatina mus nesusitepti šiuo pasauliu. Neretai Evangelijose randame, kad Jėzus meldžiasi už saviškius, kurie nėra iš šio pasaulio; jis visą laiką atskiria, kas yra Dievo karalystė ir kas yra pasaulis. Ir matome tam tikrą pasisakymų radikalumą. Taigi Jėzus mus perspėja dėl šio pasaulio, dėl šio pasaulio kunigaikščio, ir jiems priešpastato savo karalystę, kurią atnešė. Apaštalas Jokūbas patvirtina: nesusitepkime šiuo pasauliu. Taigi mus gali suteršti ne tik mūsų nuodėmės – galime susitepti net ir pasaulio reiškiniais, madomis, tendencijomis. O kaip nedrąsu būti savimi, pasipriešinti srovei! Nejučiomis, nenoromis žmogus ima tiesiog pataikauti pasaulio madoms ir reiškiniams. O šis pasaulis, be abejo, gali klysti ir gali prieštarauti Dievo teisynui, Dievo įsakymams, mūsų krikščioniškajam gyvenimo būdui.

Gogolis XIX amžiaus pabaigoje sakė – jau tada, jo dienomis, jis buvo tokios nuomonės, – kad velnias jau vaikšto po pasaulį be kaukės, tiesiog atvirai: niekas jo nebebijo, ir visi prie jo pripratę. O Gogolio laikais dar nebuvo nei Hitlerio, nei Stalino, nei koncentracijos stovyklų, nei atominių bombų, nebuvo nei masinių abortų, nei kitų dalykų. O ką kalbėti apie mūsų laikus? Kad blogis egzistuoja pasaulyje – tai neišvengiamybė. Bet kad gėris pasidarė mažiau geras – štai kur blogybė. Kitaip sakant, mes, krikščionys, kurie turėtume nešti tą gerumą, flirtuojame su pasaulio reiškiniais, esame pasaulietiški su pasauliu, šloviname pasaulietinius dalykus, esame kiaurai susitepę pasauliu. Yra dvasininkų, kurie sako: ganytojai turi kvepėti savo avelėmis, o jeigu tos avelės pasaulietiškos, tai ką – visi dabar kvepėkime pasauliu, būkime susitepę pasauliu? Argi tai Jėzaus mokymas? Juk Jėzus savo karalystę priešpastato šiam pasauliui su jo nuopuoliais ir problemomis. Neatsitiktinai apaštalas Jokūbas mus ragina ir įspėja, kad išlaikytume tą dvasinį švarumą, tyrumą, kurį mums nurodo Jėzus, kad vadovautumės jo duotais standartais, o ne pasaulio normomis, kurios nuolat keičiasi ir, kaip matome, nuolat blogėja. Visą laiką reikia save konfrontuoti su šio pasaulio madomis, reiškiniais.

Jėzus sakė: „Jūs nesate iš šio pasaulio. Jūs – žemės druska, jūs – pasaulio šviesa.“ Jeigu nustotumėte sūrumo, jeigu nustotumėte šventumo, mano šviesos, kuo gi jūs taptumėte? Niekam tikusiu, su pasauliu vertę praradusiu gėriu – tarsi gėriu, bet ne tokiu jau ir gėriu, menku gėriu. Jėzus prašo, kad būtume tikras gėris, stiprus gėris, ir kad išlaikytume mums duodamą gerumą per Šventąją Dvasią, per malonę, per papročių pataisymą. Amen.

VISI ŠIO SEKMADIENIO PAMOKSLAI

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *