Kartą vienas karštakošis žurnalistas bandė išprovokuoti motiną Teresę savo klastingu klausimu:

– Tai yra nuostabu, kad jūs rūpinatės vargšais, bet kodėl Bažnyčia ir Vatikanas yra aptekę turtais?“.

Motina Teresė pažvelgė jam tieisiai į akis ir atsakė:

– „Man atrodo, jog jūs esate nelaimingas, kažkas jus neramina, neturite širdies ramybės. Jums reikia atrasti tikėjimą, bet jei sunku jums tikėti, bent dažniau šypsokitės, nes per tai pasireikš bent nedidelė dalelė Dievo tikrovės“.

Tas pokalbis leidžia suprasti šio sekmadienio šv.Rašto fragmentus apie tautos murmėjimą prie Meribos, tarpininkus tarp Dievo ir žmonių bei demonų išvarymą. Tai tarpusavyje susiję dalykai.

Žurnalistas išgirdo motinos Teresės žodžius, kurie atsikartoja 95 psalmėje: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės, kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė“. „Masa“ reiškia gundymą, o „Meriba” – ginčą, barnį. Su tokiu nusistatymu ateina šių dienų žmonės į bažnyčią, taip kreipiasi į Dievą, taip elgiasi vieni su kitais – ginčydamiesi, priekaištaudami ir reikalaudami absurdų. Nes tokia yra jų neklusni, maištinga ir viskuo nepatenkinta širdis. Žiniasklaidoje, šeimose, parapijose darosi Masa ir Meriba, kietaširdžių maištas prieš viską ir visus.

Tokia būsena yra demoniška, tai puolusių angelų ir žmonių tikrovė, kuomet prarandama, kaip sakė Teresė, dieviško gyvenimo apraiškos, pasireiškiančios Šventosios Dvasios dovanomis ir vaisiais, kurių vieną paminėjo vargšų motina – dažniau šypsokitės, daugiau vilties ir šviesos. Šėtonas padarė pasaulį ištisine Masa ir Meriba, kuriame tyro džiaugsmo retai besutiksi.

Esant tokiai murmėjimo epidemijai Viešpats siuntė galingus ženklus, pats prakalbo per gasdinančius gamtos reiškinius ir stebuklus. Tauta išsigando ir prašė pranašų, Dievo tarpininkų, kurie žmogiška kalba perduotų Dievo žodį, nes jo akivaizdybė yra nepakeliama: „Aš negalėsiu darkart klausytis Viešpaties, savo Dievo, griaudimo ir negalėsiu darkart žiūrėt į tą didelę ugnį, idant nenumirčiau“.

Dievas parodė savo gailestingumą ir pagerbė žmogaus laisvę, kai ne jėgos ir baimės argumentais, bet siųsdamas Mozę ir Araoną, pranašus, galiausiai žmogumi tapusį savo Sūnų kalbėti Dievo žodžius žmogaus lūpomis. Siuntė ir motiną Teresę, kad nelaimingam žurnalistui pasakytų jo nuolatinio nepasitenkinimo ir kabinėjimosi prie kitų esmę – tavo širdyje Masa ir Meriba, demoniška tikrovė, tu turi priimti tikėjimą ir rodyti gerumą kitiems, kad išsivaduotum iš velniško apsėdimo.

Kafarnaumo sinagogje Jėzus atliko egzorcizmą, išvarė piktasias dvasias iš apsėsto žmogaus, per kurį tos šaukė: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti?“. Taip: Jėzus atėjo panaikinti žmonių širdyse velniško priešinimosi ir užsispyrimo, jo argumentų. Juk šėtonas dar yra vadinamas kaltintoju ir skundiku, kuris ištisai kaltina žmogų Dievui ir Dievą žmogui, žmogų kitam žmogui. Išvydę Dievą demonai dar bandė jį kaltinti, tačiau buvo priversti pasišalinti tarsi murmantys izraelitai nuo Horebo kalno. Galiausiai apleido nelaimingojo kūną ir dvasią. Pnašiai motina Teresė atliko savotišką egzorcizmą pretenzijomis plūstančiam, visus kaltinančiam nelaimingam žurnalistui, kuris užtilo jos dvasios ir argumentų išlaisvintas iš užburto skundų rato. Tikiu, jis ėmė stengtis labiau šypsotis ir perteikti savo širdyje bei pasaulyje esantį gėrį.

Kur juda Europa, Masos ir Meribos nuotaikos bei demoniškų dvasių apsėsta? Kas dar išgirs Dievo tarnų žmogiškus žodžius? Kas galės atsilaikyti, kai Dievas ims kalbėti Horebo kalno kalba?

Tai, ką Jėzus nuveikė, davė mums kaip pamokymą, pavyzdį, pradžią ir naujų papročių standartą. Viskas prasideda nuo Krikšto: Išganytojo viešoji veikla, Dievo Karalystės skelbimas, išganymo darbas.

Panašiai visa, kas yra gera ir išganinga, prasideda nuo žmogaus Krikšto, kuris drauge nurodo gyvenimo programą ir tikslus. Per Krikštą visi tampa pašaukti į šventumą, Dievo artumą, išganymui ir amžinybei.  Krikštas yra galingas malonės impulsas, paskatinęs daugybę krikščionių kurti Vakarų civilizaciją ir jos kultūrą, kurios pasiekimais džiaugiamės iki šiol.

Bet šiais laikais išgyvename Krikšto „infliaciją”, kai pakrikštytųjų daug, o šventumo siekiančių vos vienas kitas. Kartą vienas eretikas su būdingu piktavališkumu išrėžė: „Jūsų, katalikų, yra pilni kalėjimai!”. Aš jo paklausiau: „Ar todėl, kad jie tiki, ar todėl, kad netiki?”. Kažkada krikščionis sodino į kalėjimą dėl tikėjimo, o dabar dėl netikėjimo piktadarybių. Akivaizdu, jog čia kaltas nėra Krikšas ir tikėjimas, bet žmogaus pikta valia, paneigianti Krikšto suteiktą malonę ir pašaukimą.

Prieš kelias dienas radikalūs islamistai paleido šūvių salvę į nepraustaburnius „žodžio laisvės” atstovus, kurie savo karikatūromis tyčiojosi ne tik iš islamo, tačiau ir katalikybės. Juk daugumas tų karikatūristų buvo pakrikštyti, tačiau iš savo tikėjimo šaipėsi bjauriausiais būdais. Jų beprotybę užbaigė ne sąžinės prabudimas, bet smurtingųjų islamistų efektyvūs šūviai. Belieka apgailestauti, kad taip atsitiko.

Tas įvykis liudija, jog šiais laikais yra madingas atviras nuodėmingumas. Būti šventu ar bent padoriu darosi netgi nesaugu, ir kai kurie mano, jog dėl „šventos ramybės” geriau atsisakyti šventumo. Skamba paradoksaliai, jog dėl šventos ramybės geriau būti nešventu.

Upės dugne akmuo guli apsuptas vandens, jį skalauja pratekančio vandens masės. Ten jis gali būti dešimtmečiais ar net šimtmečiais, tačiau jį ištaukus ir perskėlus atrastume, jog viduje jis yra sausas ir kietas. Į jį neprasiskverbė nė lašelis vandens. Panašiai kai kurių pakrikštytųjų pakaušiai buvo suvilgyti Krikšto vandeniu, daugybę metų priklauso Bažnyčiai, gal net lanko pamaldas, dalyvauja bendruomenių gyvenime, tačiau į jų vidų nepersismelkė nė lašelis malonės, nes jie yra užkietinę savo širdį, jų sielos yra kaip išdžiuvę šuliniai. Taip ir laukiam jų atsivertimo kaip kad akmens išmirkymo ir suminkštėjimo…

Būtent, atgailos ašaros suminkština širdžių akmeninį kietumą. Krikštas atnaujinamas išpažinties sakramentu. To nevalia užmiršti. Krikštas puoselėjamas ir remiamas kantrios bei pastovios asmeninės maldos. Kas eina išpažinties ir meldžiasi, ilgainiui nugalės visas nuodėmės kliūtis, jame nuolat veiks išganingoji pradžia – Krikšto malonė.

Epifanijos, arba kaip dabar pasakytume, Trijų išminčių-karalių iškilmė sukuria pilną Betliejaus istorijos paveikslą, kuriame vietą atrandame ir mes. Viena vertus, jame yra piemenys ir banda, kita vertus – išminčiai-karaliai. Tai simbolis to, jog visas žmogiškasis pasaulis ateina pas Kristų, užgimusį pasaulio gelbėtoją: ir vargšai, ir turtingi; ir kilmingi, ir prasčiokai; ir mokyti, ir nemokyti; ir dirbantys, ir mąstantys. Viduryje to paveikslo, tarsi apvienijant visą žmonijos įvairovę, matome Kūdikį, Motina ir Globėją.

Piemenys ir karaliai nurodo ir į dviejų rūšių tautas: išrinktąją ir pagonių. Tai reiškia ir du kelius, kuriais Dievas skinasi kelią į žmogaus gyvenimą: per tikėjimą, kylantį iš apreiškimo, ir per prigimtinio proto paieškas. Kaip pop.Benediktas XVI yra rašęs, žmogus kyla link Dievo dviem sparnais – proto ir tikėjimo.

Jėzus užgimė laikų pilnatvėje, sakytumei viduryje, kai Apvaizda suformavo pakankamą tikėjimo ir protavimo pagrindą: apreiškimą per Izraelio tautą, ir tinkamą mąstymą bei dvasinę struktūrą per graikų filosofus, kurių svarbiausias čia pasirodė esąs Aristotelis, atradęs esmines būties tiesas ir kategorijas.

Erodo Kalėdų paveiksle paprastai niekas nevaizduoja, nes šis personažas yra šėtono ir tamsos simbolis, kuris ieško Kūdikio, norėdamas jį nužudyti, ketindamas išvengti konkurencijos. Erodiško tipo asmenys ateina kovoti su tikėjimu ir sveiku protavimu, su Dievo pažinimo sąlygomis, su pačiu Dievu.

Mato evangelijoje skaitome Jėzaus paraginimą būti gudriais kaip žalčiai ir neklastingais kaip balandžiai. Tarsi čia būtų kalbama apie išminčius ir piemenis, jų dvasinę būseną, sąžinės esmę: gerą valią ir protingumą. Todėl angelai giedojo „žemėje ramybė geros valios žmonėms“ – piemenims ir išminčiams.

Krikščionybės pradžioje Kalėdų nebuvo. Neįtikėtina, tačiau pirmiausia buvo Epifanijos iškilmė, kurią dabar vadiname Trijų Karalių švente. Tos senosios Epifanijos aidai pasiekia dar ir mūsų dienas. Vienas jau miręs kunigas pasakojo, jog seniau kunigai ir vyskupai vieni kitus sveikindavo, siūsdavo atvirukus būtent Epifanijos proga. Kunigų kalėdojimas savo kilme yra susijęs su Epifanija, senuose apeigynuose randame namų palaiminimą būtent šios šventės proga.

Epifanija – Kristaus apreiškimas, kai žvaigždė, angelai, trys išminčiai, Jonas Krikštytojas, balsas iš dangaus, besileidžiantis balandis apreiškia Jėzų esant Dievo Sūnų ir Mesiją. Vėliau Jėzus pats savo darbais, žodžiais, ypač prisikėlimu iš mirties, apreiškė savo dievystę ir pasiuntinystę. Todėl visas Kalėdų laikotarpis yra viena ištisinė Epifanijos šventė.

Trijų Karalių šventė yra iš pagonybės atsivertusių tautų iškilmė, bylojanti apie Dievo sprendimą į išganymą pakviesti ne tik išrinktąją, tačiau ir visas tautas. Vedami mokslo, išminties, sąžinės ir gyvenimo ženklų trys pagoniškų tautų atstovai atranda Kristaus šviesą. Tai liudijimas, kad ir šių dienų geros valios žmogus gali rasti Dievą pasaulio sutemose.

Iškalbingas yra trijų išminčių ir Kristaus susitikimas. Pagonys ateina su žemiškais turtais ir randa Betliejaus neturtėlį, vyksta mainai: jie duoda tai, ką žmogus gali duoti, o iš Kristaus gauna tai, ką gali tik Dievas duoti: jis ne tik juos, bet ir visas pagonių tautas praturtino kokybiškai nauju mąstymu, morale, dvasia, gyvenimo būdu.

Galima teigti, jog Vakarų civilizacija prasidėjo, kilo iš trijų karalių atneštų skrynelių, kai ėdžių ir kryžiaus neturtą pasirinkusiam Kristui tapo pašvenčiamas šis pasaulis, su savo gėrybėmis ir žmonių talentais. Jų pasižiūrėti ir pasiklausyti važiuojame, kol naujojo socializmo bedievybė visko nesunaikino.

Kiekvienoje bažnyčioje yra aukų skrynelė, pamaldų metu vyksta piniginių aukų rinkliava. Tai nėra vien ekonominis intarpas, tačiau seną tradiciją, prasmę ir reikšmę turintis reiškinys. Aukojantis Kristui krikščionis turi  trijų karalių nusiteikimą, kad užgimusio karaliaus karalystė augtų ir stiprėtų, t.y. kad jo atneštoji Dievo Karalystė taptų regima šiame pasaulyje.

Naujųjų šventimas savo prasme yra susimąstymas apie laiką, iškelia skausmingą gyvenimo prasmės klausimą: ateina laikas, kai laiko nebebus, ką daryti su likusiu laiku? Laiko išties mažėja, todėl džiūgauti nėra ko: senstame, galimybės traukiasi, pasak tautosakos, „Grabinskas su Lopetinsku“ pasibels į duris.

Šia prasme laiko vertė yra neįkainojama. Nors amerikonai ir mano, kad laikas yra pinigai, krikščionys mano kitaip: laiko prasmė – kad bloga keistųsi į gera, kūniškumas į dvasingumą, laikinumas į amžinybę. Šia prasme, laikas padeda pasiruošti ir prisiliesti prie amžinybės, nes kaip yra dabar, gali tapti visada. Tai baugina, nes blogo žmogaus „dabar“ taps amžinu „visada“.

Laiko, jaunystės ir galimybių švaistymo pavyzdžių apstu visur. Naujųjų šventimo būdas mūsų šalyje liudija, jog laiką sutinkame su dvasine tuštuma. Tai pati girčiausia, nesamoningiausia ir šėlsmingiausia para metuose, lydima ugninio vandens sukelto gaisro danguje, butuose, sielose, kai gesinant jį degtine, dar labiau jis įsiplieskia.

Naujieji daug kam yra laiptai į pragarą, kai protas ir jausmai tampa pritemdyti ir atskirti vienas nuo kito, kai visu gražumu pasirodo „in vino veritas“ tikrovė: suaugusieji ima elgtis kaip komunistinės bandos beždžionės, kaip nesubrendę vaikai, o vaikai puola išbandyti „suaugusiųjų“ gyvenimo ir debilizmo progreso. Perafrazuojant tautiečių giesmę apie didvyrius (šiuo atveju – gėrimo čempionams), kam nusvyro galva nuo degtinės, tam ne dangaus angelai vaininką iš deimantų pina, bet slaugės šaltus kompresus arba policininkai antrankius deda.

Bet visgi derėtų Naujųjų orgijai praėjus padėkoti šv. Bonifacui Romiečiui, III a. kankiniui, alkoholikų, jiems prijaučiančių bei atsivertėlių globėjui, kad išmeldė šiltą Naujųjų naktį, ir kad gatvėje nesušalo degtinės pakirsti naujametinio budėjimo dalyviai. Derėtų jo užtarimo paprašyti, kad pritaikius medikamentų, maldos ir darbo terapiją išeitume iš pirmojo pragaro rato, ir galėtume suprasti „veritas de vino“ klausimą bei laiko vertę.

Reikia vėl atsigręžti į šviesą, į viltį, į šv.Raštą, sakramentus, maldą, į kunigus, kai kam ir į objektyvius narkologus ar psichiatrus, ir su Dievu stebuklingojo žodžio „atsiprašau“ pagalba grįžti į praeitį, į išeities tašką, kai buvo padaryta klaida, kad būtų ištaisyta ta akimirka, tuo pačiu dabartis bei amžinybė, ir būtų galima bloga keisti į gera.

Nuskambėjo dainos, nugriaudėjo šventinė pirotechnika, pradėjome naujus civilinius metus, naują etapą. Naujų metų pradžia yra planavimo ir prioritetų nustatymo laikas, kai apsvarstysime, kas pasitarnaus ne tik mums asmeniškai, bet ir tiems, už kuriuos esame atsakingi.

Metų programos apmatus mums pateikė Kalėdų nakties angelai: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms” (Lk 2). Taip turėtų prabėgti krikščionies gyvenimas,  jo darbai turi turėti tokį tikslą ir turinį, kad  būtų Dievui garbė, visame kame būtų gera valia ir neštų žmonėms ramybę. Dievas yra pirmoje vietoje, žmogus – antroje, o visa kita yra aplinkui. Principai aiškūs, belieka pulti prie darbų, bendradarbiaujant su Viešpačiu, kuris veikia visame kame gerovei tų, kurie jį myli.

Tokio gyvenimo pavyzdžiu yra švč.M.Marija, Dievo Sūnaus Gimdytoją, kurios iškilmę naujų metų pradžioje švenčiame: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebus man, kaip tu pasakei”. Abraomiškas ir marijinis klusnumas jo valiai bei  pasitikėjimas juo yra būtinos sąlygos, kad angelų skelbtoji programa būtų įmanoma.

Marija parodė, jog jos gyvenimas buvo skirtas ne tik Dievui, bet ir žmogui, šeimai, tautai. Kai užmirštame apie pašaukimą gyventi dėl kitų ir tarnystę kitų labui, vargu ar taikos ir ramybės sulauksime, vargu ar gyvenimas bus džiaugsmingas ir prasmingas.

Galų gale, ateinančių metų programoje tebus noras tobulėti ir asmeniškai, nes Dievui garbę teikia ir ramybę kuria dvasiškai ir vertybiškai turtingi žmonės. Poetas Pablo Neruda rašė: „Pamaži miršta tasai, kuris nebekeliauja, kuris nebeskaito, neklauso muzikos, neranda savyje žavesio. Pamaži miršta tas, kuris nemyli, kuris sau nepadeda, tačiau leidžia dienas apverkdamas savo nelaimes. Pamaži miršta tas, kuris meta savo planus, dar jų nepradėjęs, kuris neklausia nežinodamas, ir  neatsako žinodamas. Mažomis dozėmis nuodija save tasai, kuris užmiršta, jog gyvenimui neužtenka tik alsuoti”.

Akivaizdu, kad kas gyvena Dievo garbei, turi gerą valią ir neša taiką, nemerdėja pats ir nežudo kitų, neapnuodys nuoboduliu šalia esančių, netaps pagonių garbinama medine ožka, bet bus Dievo ramybę nešančiu kūnišku angelu.