Nesenai vyko Kauno arkivyskupijos ministrantų stovykla, apie kurią informuojama vyskupijos puslapyje http://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=3713. Idėja rengti tokias stovyklas yra gera, bet ten dalyvavę ministrantai ir juos lankę kunigai buvo mažumėlę nusivylę, jog liturgija buvo atliekama „jaunatviškai“, t.y. pramoginiu stiliumi, be reikiamo orumo: ant sodo staliuko, su juokeliais ir t.t. Šv.Mišias aukoję dvasininkai laužė liturgijos taisykles dėl aprangos, vietos ir kitų detalių. Nuotraukose iš duotojo puslapio galima tuo įsitikinti. Būtų galima suprasti, jei ši stovykla ruoštų jaunimą būsimam karui, kai pabėgėlių būryje kunigas bando organizuoti sekmadienio Mišias kažkur miške su pasigriebtais negausiais liturginiais rakandais…
Susidaro įspūdis, jog jaunimas negavo solidaus liturginio ir teologinio ugdymo, bet buvo maitinamas „sekminininkų šiaudais“. Kaip liaudyje sakoma, šiaudus ėsdamas gali ir jaučiu pavirsti, t.y. pedagogikos primityvumas gimdo primityvią visuomenę. Kultūrinis, dvasinis ir liturginis primityvumas neatneša Bažnyčiai atgimimo, kaip kad įsitikiname žvelgdami į daugumos Europos parapijų nuosmūkį. Liturgijoje patarnaujančio jaunimo, kurio tarpe randasi nemažai pašaukimų į dvasinį luomą, formavimas reikalauja didesnio solidumo, nes jaunystėje matyti pavyzdžiai daro įtaką tolimesniam brendimui.
Bandant atsekti minties raidą, kas skatina ir pateisina minėtos ministrantų stovyklos ar apskritai jaunimo, šlovinimų stiliaus liturgiją, ateiname iki vadinamosios apšvietos ir protestantizmo. Keletas minčių apie tai.
Tūlas revoliucionierius Jonas Ruso sakęs, jog vaikai gimsta geri, tik visuomenė, aplinka ir nenormalios sąlygos juos iškraipo. Ruso taip teigė remdamasis ne gyvenimo stebėjimu (turėjo penkis vaikus, tačiau visus juos paliko našlaičių prieglaudoje), bet siekdamas ideologiškai paneigti katalikišką mokymą apie gimtąją nuodėmę, kuriame tvirtinama, jog nepaisant žmogaus natūralaus polinkio į gėrį, jis jau gimsta sužeistas nuodėmės, linkstantis link blogio, vienaip ar kitaip tai ims reikštis, todėl katalikiško auklėjimo, pagrįsto Dievo malonės veikimu, tikslas yra nuo mažų dienų skiepyti dorybes ir kovoti su ydomis.
Liuterio ir jo pasekėjų paskleistos idėjos kitokiu būdu veda prie „gero žmogaus“ suvokimo. Aiškinama, jog per Dievo Sūnaus įsikūnijimą, Dievas susivienijo su kiekvienu žmogumi, žmogus tapo Dievo dalimi, todėl iš esmės yra geras ir iš jo lauktina tik gėrio. Šią idėją atspindi šie mums girdėti moderniųjų teologų superoptimistiniai teiginiai: „anoniminis krikščionis“ (neva yra krikščioniškesnių už krikščionis pagonių) arba „anima humana naturaliter christiana“ (žmogaus siela natūraliai yra krikščioniška – ypač žvelgiant į musulmonų radikalų elgesį). Tai dar vienas būdas atmesti arba susilpninti mokymą apie gimtosios nuodėmės padarinius žmoguje, jog net ir pakrikštyto žmogaus prigimtyje išlieka polinkis į ydas ir silpnybes, pavyzdžiui, į tingumą, juslingumą, pyktį, pavydą ir t.t. Preciziškai tiksliai tai mums išaiškino šv.Tomas Akvinietis, kaip gimtosios nuodėmės padariniai įtakoja žmogaus psichologinę struktūrą ir raidą.
Šie radikaliai skirtingi požiūriai (apšvietos-protestantiškas ir katalikiškas-tomistinis) formuoja radikaliai skirtingas pedagogikas. Kaip matome, žaismingosios Mišios su vaikais ir jaunimu neša tą pačią mintį, jog vaikų nereikia ugdyti, jie savaime yra geri, jiems priklauso tik linksmumas, gerumas, nerūpestingumas, spontaniškumas, svarbiausia, kad jie gerai jaustųsi, jiems būtų įdomu, jie aktyviai dalyvautų, pasireikštų, kad būtų „faina” mosuojant rankomis, tūpčiojant, šmaikštaujant. Bet ar tikrai Mišios su atrakcijomis ugdo tikėjimą ir charakterį? Deja, tai liūdnas vaizdelis iš lengvos, infantiliškos religijos serijos.
Šv.Mišių centre yra Jėzaus Kristaus asmuo, jo Auka ir pamokymas, o ne jaunimo linksmumas ir jų saviraiška. Pataikavimas vaikams ir jaunimui, atsisakymas perteikti jiems brandžias ir ugdančias formas, daro jaunimą paviršutinišką, kaprizingą, egocentrišką. Tai yra skandalinga, jog linksmosiose Mišiose ant kelmo ir su gitaromis auginame ne vaikų ir jaunimo dorybes, bet ydas, kurių pagrindinė yra puikybė, tingumas, įspūdžių vaikymasis (o iš čia – vartotojiška nuostata), mąstymo trūkumas ir t.t.
Žinoma, vaikams ir jaunimui pramoginės Mišios nėra būtinos, ne jie ir sugalvojo jas. Jie labiau linkę prisitaikyti prie suaugusiųjų ir priimti tai, kas jiems pateikiama. Čia didesnė problema yra tai, kokį dvasinį ir kultūrinį peną, pavyzdžius duoda suaugusieji. Sutikau vaikų ir jaunimo, kurie nuostabiai įsisavina klasikinius, dažnai nelengvus dalykus, juos patraukia nuostabi polifoninė muzika, sudėtinga tradicinė liturgija, gili mistinė tikėjimo ir liturgijos slėpinių prasmė. Vaikai ir jaunimas iš prigimties yra labiau jautrūs mistikai ir dvasiniams dalykams, bet gaila, kad naujųjų formų įtakoje tai tampa užslopinama ar iškreipiama, manant, jog šėlsminga saviįtaiga vadinamųjų šlovinimų metu yra mistikos pasireiškimas.
Vaikams ir jaunimui reikalingas yra sacrum, t.y. šventumo pajutimas. Kad ir kaip bažnyčia stengtųsi, pramogiškumu ji niekada neaplenks vaikų darželių, akropolių, smėlio dėžių, barų, diskotekų ir kitų pramoginių vietų bei priemonių. Bažnyčia gali ir turi liudyti tikrovėje glūdinčią paslaptį – Dievo pasaulį. Sacrum – tai ir pagarbos mokykla, ribų pripažinimas, kai per liturginius ženklus ir liturgijos atlikimo būdą mokomasi pagarbiai priimti save ir kitus, neperžengti ypač nuodėmės ribos, pripažinti sritis, į kurias akiplėšiškai ir lengvabūdiškai nesibraunama.
Atsakykime į klausimą, ką katalikų katekizmas ir dogmatika kalba apie šv.Mišias? Tai Kristaus įsikūnijimo, kančios, mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo, jo atėjimo prisiminimas ir sudabartinimas. Jei tad Mišiose turi būti linksma ir nenuobodu, tai ką tada patarti ant kryžiaus kentėjusiam Išganytojui: nuženk nuo kryžiaus, nesikankink ir mūsų nekankink, juk svarbiausia, kad visi jaustumės „fainiai“. Tai yra erezija ir skandalas, jog šv.Mišios atliekamos pramoginiu būdu. Pažvelkime, kaip kryžiaus aukoje dalyvavo pirmieji pamaldieji, kurie stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, jo Motina, kitos dvi Marijos ir Jonas. Jie nešokinėjo iš džiaugsmo ir neskambino gitaromis. Džiūgavo tik fariziejai ir kiti Jėzaus priešininkai, kurie siekė nešvarių tikslų.
Nebepamenu, kuris šventasis yra sakęs, jog tauta, parapija ir šeima yra pasiaukojančios meilės mokykla, o šv.Mišios yra pasiaukojančios meilės pamoka, kurioje Kristus mus moko tikro gyvenimo pagrindų. Taip buvo senais, gerais laikais, kai mūsų pasaulio ir gyvenimo nebuvo pažeidusios velniškos revoliucijos ir reformos, siekiančios sugriauti Dievo pasaulį, jo malonės kūrybą, pasireiškiančią per Bažnyčios ir tautų ilgaamžes tradicijas, per teisingai suprastą prigimtį. Ko dabar gali išmokyti vaikams ir jaunimui brukamos pramoginės Mišios su tremties žygio liturgija ir išsidirbinėjančio kunigo-klouno cirku? Tik kvailystės.
Pripažinkime mūsų vaikų ir jaunimo intelektualinį ir dvasinį potencialą, reikalaukime iš jų transcendencijos (savęs ir pasaulio peržengimo link tobulumo ir Tobuliausiojo) ir padėkime jos siekti, nekiškime jiems banalybių ir pigybių „katalikiškose“ stovyklose, nemaitinkime jų šio pasaulio „šienu“, kad nebaubtų kaip galvijai šlovinimo vakarėliuose ir pramoginėse Mišiose. Tiesa, Betliejaus prakartėlėje buvo ir galvijų, tačiau Dievo Sūnus atėjo gelbėti žmogaus, kuris nupuolė ir tapatinasi su gyvūnu, pamiršęs savo kilmę ir pašaukimą. Gitaras ir šokius, spontanišką elgesį ir pramoginius elementus palikime susitikimui prie stovyklos laužo ir parapijos salėje, o ne šv.Mišiose ir bažnyčiose. Katalikybei reikia ne reformų ir revoliucijų, bet solidaus ugdymo, demokratijos, pliuralizmo su praeities kartų Bažnyčia, jos šventaisiais ir tikinčiaisiais, o ne protestantiškojo modernizmo brukamo monologo.
