Vatikano Dievo kulto ir Sakramentų kongregacija kovo 25 d.  išleido dekretą, pasirašytą kongregacijos prefekto kardinolo Roberto Sarah, dėl Didžiosios Savaitės apeigų epidemijos sąlygomis.

Velykų data negali būti perkelta, kunigai apeigas turės atlikti be tikinčiųjų dalyvavimo, be koncelebros ir ramybės palinkėjimo. Parapijiečiai skatinami melstis namuose tą valandą, kai parapijos bažnyčioje bus atliekamos apeigos ir taip vienytis dvasiniu būdu, nebent parapija turi galimybę transliuoti kunigo atliekamas apeigas per internetą.

Apleidžiamos visos procesijos, kojų plovimo apeigos, imamos trumposios kai kurių apeigų formos, krizmos Mišios nukeliamos į ateitį pagal galimybę, Didžiojo Penktadienio apeigose kryžių pabučiavimu pagerbia tik kunigas, iškilminguose maldavimuose prisimenami visi sergantieji ir slaugantieji, liaudies pamaldumo elementai perkeliami į Kryžiaus išaukštinimo šventę rugsėjo viduryje.

Mano komentaras. Negalėjimas švęsti Velykų savo esme yra tragiškas reiškinys, kažkoks baisus ženklas, tarsi bausmė ar atlygis, tarsi bloga pranašystė. Tapome sutrukdyti ir atriboti nuo esminio dalyko, lyg išgyvenant jaunosios mirtį per jos vestuves.  Epidemijos laikas atskleidė tikrąjį žmonių dvasinį ir moralinį veidą.

Velykas tikintieji sutiks melsdamiesi ir giedodami prie žydrųjų ekranų, kadangi vyskupai neleidžia realaus dalyvavimo. Nepaisant tokios aplinkybės, reikėtų Velykas švęsti, o savo namus padaryti namų bažnyčia su visais dvasiniais elementais: malda, giesme, įrengiant altorėlį su intronizuotais Jėzaus ir Marijos Širdžių paveikslais, su Velykų simboliais ir papuošimais, kiek tai įmanoma.

Kunigai budi bažnyčiose, todėl dera prisiruošti velykinei išpažinčiai pagal visus atsargumo reikalavimus, kuriuos nurodo vyskupai ir civilinė valdžia. Niekas teneatskiria mus nuo Dievo meilės – net koronavirusas. Gal ši epidemija atskleidė mūsų tikėjimo menkumą ir butinybę jį atnaujinti?