Dievo, artimo ir savęs meilės įsakymas yra pagrindinis krikščionių tikėjimo ir gyvenimo principas, kuriuo grindžiami visi sprendimai, tikslai ir planai. Bent taip turėtų būti.
Mozė susieja šio įsakymo įgyvendinimą su gyvenimo sėkme ir laime, kurią vaizdingai išreiškia pieno ir medaus upių simbolis. Jei meilės taisyklė atmetama, tada ima plaukti kraujo ir tulžies upės, kuriose skęsta visuomenės, šeimos ir pavieni asmenys. Mylėti yra gyvybiškai svarbu.
Nuolat iškyla mirusiųjų kūnų kremavimo klausimas, žmonės susirūpinę, ar katalikų tikėjimas yra palankus šiai praktikai. Klausia, bet ir jaučia atsakymą, kad kažkas čia negerai.
Antai viena mano pažįstama parapijietė iškėlė tokią dilemą: „Atsakykite man, kodėl turėčiau būti deginama (ta prasme, jos kūnas po mirties)? Ar aš esu pagonė, ar aš esu ragana, o gal eretikė? Visą gyvenimą buvau ištikima katalikė, kuri tikėjau Kristaus prisikėlimu, todėl nepageidauju kremavimo, bet prašom palaidoti su šarvojimu ir trečią dieną! Kaip tai atrodo, kaip kokią nusidėjėlę tiesiai meta į pragaro liepsnas (suprask, kremavimo kamerą)“. Pateisinama, kad kaimo žmogaus kalba yra vaizdinga, hiperbolizuota, pilna simbolinių posakių. Visgi jausmas ir požiūris yra aiškūs – sąmoningas krikščionis bodisi kremavimu. Juolab kad ilgus šimtmečius mirusiųjų kūnų kremavimas katalikų tikėjime buvo draudžiamas ir nepraktikuojamas kaip pagoniškas reliktas.
Dabartinis katalikų kanonų teisynas numato katalikiškas laidotuvių apeigas ir po kremavimo, jei prieš mirtį asmuo nebuvo išreiškęs prieš katalikų tikėjimą nukreiptų pažiūrų ir tikslų. Kaip tragikomedijos atvejį prisimenu įvykį Lietuvos tautinio atgimimo metu, kai jau buvo galima laisviau atvykti į šalį. Kažkuris JAV emigracijoje gyvenęs lietuvis pageidavo, kad po mirties jo pelenai būtų išbarstyti Baltijos jūroje saulei leidžiantis. Akivaizdu, kad tai buvo panteistinė idėja, svetima krikščioniškam požiūriui, taip vadinamas „susivienijimas“ su gamta, tėvyne ar dar kažkuo. Tą akimirką, beriant pelenus iš urnos į jūra, netikėtai pakilo stipraus vėjo gūsis ir visų dalyvių plaukai, nosys, akys, burnos, drabužiai gavo vėjo paskleistų velionio pelenų, nuo kurių kiti ėmė čiaudėti, kuriuos teko paskui nupurtyti ir kriauklėje išplauti iš akių ir ausų, kitaip sakant laidotuvės baigėsi kanalizacijoje. Tai pavyzdys, kaip žmonės tampa savotiškų sumanymų pažeminti. Apie kitas pasitaikančias keistenybes nesinori rašyti.
Žvelgiant iš „natūralumo“, gamtos taško, visos žūstančios būtybės gula į žemę: augalai, gyvūnai, medžiai sutręšta, supūna ir tampa energijos, elementų ir materijos virsmo proceso dalimi. Kremavimas gamtiniu požiūriu panašus į deginamus miškus ar pievas, yra dirbtinis, pritemtas reiškinys, akivaizdus entropijos įvykis, totalus sunaikinimas, kuris yra nesuderinamas su gyvybės paslaptimi, gamtos tikrove. Nekalbant apie didelius energijos ir materijos nuostolius, kurie susiję su kremavimo procesu, užteršiant atmosferą anglies dvideginiu.
Kadaise kapai paprastai buvo įrengiami ant kalnelio ir medžių apsuptyje. Nebuvo visuotinio papročio statyti akmeninių ir betoninių paminklų, nebent tai būtų kažkuo visuomenei nusipelnęs asmuo, todėl kapo kauburėlį žymėjo medinis kryželis. Kai kryželis sunyksta, tuomet jau nebelieka ir velionį atmenančių artimųjų, nelieka praktiškai ir palaikų.
Antai Vokietijoje plinta mada laidoti žmones kapuose-miške, kurie išskiriami tam tikslui. Be jokių paminklų, tik kryželis ir informacinė lentelė prie kauburio, kur būtų galima atvykti pasimelsti. Taip kūnas atiduodamas į žemę, iš kurio ir buvo paimtas, kaip nurodo bibliniai tekstai. Lietuviai savo dvasingumu yra miško žmonės, ieško jame harmonijos, išgyvena paslaptį, atranda ramybę. Kur daugiau, jei ne miške tiktų kurti kapines ir laidoti mirusiųjų kūnus? Tai būtų kur kas prasmingiau ir oriau, nei pajungti krematoriumą į miesto šildymo sistemą, kaip kad buvo norima padaryti savu metu Švedijoje, bet dėl žmonių pasidygėjimo šildytis numirėlių šiluma, idėjos atsisakyta.
Šio sekmadienio evangelijos ištrauka pasakoja apie aklojo Bartimiejaus išgydymą prie Jericho miesto. Bet aklumas gali būti ir dvasinis, intelektualinis, ideologinis.
Ar Helovyno šventimas, kai vaikai išsipaišo kraujais, vaizduoja atkarusias mėsas, griaučiais, išsigimėliais ir demonais, nėra dvasinis aklumas, manant, kad blogis gali būti žaismingas ir nekaltas? Helovynas pateisintų Hitlerį, juk jis galbūt žaidė blogiuką ir „netyčia” nukankino milijonus žmonių…
Katalikai tėvai neturėtų leisti vaikų į Helovyno šventę, kad ten jie gautų demonišką inicijaciją. Pasaulyje plinta paprotys į gatvę išeiti pasipuošus šventaisias ir liudyti, kad žmogiškumo civilizaciją kuria ne išsigimėliai piktadariai, bet šventieji.
Lichtenšteino arkivyskupas Wolfgang Haas paskelbė, kad savo vyskupijoje nevykdys vyskupijos lygmenio sinodo, kurį prieš savaitę pradėjo popiežius Pranciškus ir daugumas pasaulio vyskupijų.
Jis nuogąstauja, kad sinodo procesas yra per daug sudėtingas ir komplikuotas, todėl gali įgauti ideologinį pavidalą. Be to, diskusijos ir debatai, į kuriuos kviečia popiežius, Lichtenšteine nėra aktualūs, kadangi glaudūs ryšiai parapijose leidžia greitą ir paprastą kontaktą tarp tikinčiųjų ir dvasininkų. Intelektualinis ir dvasinis pasidalijimas visada buvo ir visada išliks galimas visiems, kurie nori ir gali kalbėtis, klausytis ir palaikyti asmeninį kontaktą visuose kasdienio Bažnyčios gyvenimo reikaluose, pasiūlymuose, troškimuose ir idėjose. Vyskupo užduotis yra įsiklausyti, tačiau ne didelės diskusijos ir ilgi debatai.
Kaip žinia, prasidėjo vyskupijų lygmens pasiruošimas sinodui apie sinodiškumą Bažnyčioje, kurį eilė apžvalgininkų vertina kaip smarkiai biurokratizuotą ir slepiantį tikruosius tikslus, keliantį nuogąstavimus dėl didelio masto chaoso, kuris gali ištikti Bažnyčią netrukus. Tokie įtarimai kyla žvelgiant į Vokietijoje vykstantį Sinodinio kelio judėjimą. Surinktas išvadas nagrinės pagrindinė sinodo komisja, kuri savo nuožiūra interpretuos faktus, segreguos temas ir atsakymus.
Tarybiniais laikais buvo juokaujama, kad socializmas pats sukurdavo problemas, dėl kurių sprendimo skelbdavo karą. Liaudyje sakoma, kad pats muša, pats ir rėkia. Meldžiame Dievo pagalbos, kad dirbtinai iškeltos problemos ir rėkiančiųjų balsai neužgožtų tikėjimo depozito.
Šį sekmadienį toliau pasakojama apie apaštalų konkurenciją. Į priekį išsiveržia apaštaliukai jaunuoliai Jonas ir Jokūbas, kurie taikėsi į postus dešinėje ir kairėje, kaip kad tauta tikėjosi, Mesijui atkūrus Dovydo karalystę.
Tuo tarpu Senojo Testamento fragmentas byloja apie kenčiantį Dievo tarną, kurio teisumas ir kentėjimai išgelbės daugelį. Evangelijos skaitinyje Jėzus kviečia pasaulį keisti ne viešpataujant, bet tarnaujant.
Laikraštyje „The Remnant” buvo publikuotas žurnalistės Diane Montagna straispnis, kuriame teigiama, jog popiežiaus Pranciškaus dokumentas Traditionis custodes prasilenkia su faktais. Buvo teigiama, jog popiežiaus motu proprio remiasi pasaulio vyskupams 2020 m. išsiųstomis apklausomis. Tikėjimo Kongregacija klausė vyskupus, kaip vertina popiežius Benedikto XVI išleistą motu proprio Summorum Pontificum ir jo suteiktą leidimą laisvai aukoti tridentines Mišias. Neva atsiliepimai buvo labai neigiami, todėl dabartinis popiežius nusprendė paskelbti Traditionis custodes, kurio pavadinimas reiškia tradicijos išsaugojimą, o praktiškai juo buvo stipriai apribota ilgaamžė katalikų tradicija. Tradicionalistų tarpe sklandė ironiškas juokelis, kad prie Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI tradicionalistai buvo patalpinti kaip indėnai rezervatuose, o po Tradicionis custodes pasirodymo jie staiga tapo paskelbti nusikaltėliais ir patalpinti kalėjime.
Diane Montagna pateikė faktų, kurie patvirtina Traditionis custodes atsiradimą nepaisant realių vyskupų atsakymų anketose. Pirma buvo padaryti sprendimai 2020 sausio mėnesį vykusioje plenarinėje Tikėjimo Kongregacijos sesijoje, kurioje aštriai kritikuotas tradicinis pamaldumas, nuspręsta perduoti tridentinės liturgijos reguliavimą kitoms kongregacijoms, kai niekas dar net nekalbėjo apie anketų išsiuntinėjimą vyskupams. Anektos išsiųstos po kelių mėnsių, kai sprendimai buvo jau padaryti.
Žurnalistei pavyko gauti Tikėjimo Kongregacijos raporto kopiją apie vyskupų gražintas apklausas. Apie 35 procentai vyskupų ragino palikti ramybėje Summorum pontificum ir nieko nekeisti. Apie 30 procentų vyskupų pageidavo nedidelių pakeitimų, tačiau bendrai rėmė tolimesnį Summorum pontificum egzistavimą. Apie 60 procentai vyskupų norėjo, kad popiežiaus Benedikto XVI įvesti pakeitimai galiotų toliau. Ypač daug teigiamų anketų ir atsiliepimų atėjo iš Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų, kur tradicinės liturgijos judėjimai ir grupės yra plačiai paplitusios, liudija apie tradicinio maldingumo proveržį ypač jaunimo tarpe.
Dėmesį patraukė faktas, jog keletas vyskupų iš Azijos prašė galimybės mokyti senojo rito seminarijose, kadangi jis įtakoja nuoširdų maldingumą klierikų tarpe.
Deja, didžiosios dalies vyskupų atsiliepimų neišgirsta, apie juos nė žodžio Traditionis custodes dokumente. Diane Montagna teigia, jog iš savo šaltinių Vatikane sužinojusi, Traditionis custodes visai neatsižvelgė į raportą, kurį paruošė Tikėjimo Kongregacija, remdamasi vyskupų atsiųstais atsiliepimais.
Žurnalistė Montagna skelbia, jog Tikėjimo Kongregacija paruošė dar kitą ataskaitą, kuri rėmėsi ne vyskupų atsiliepimais, ir kurios pobūdis nėra žinomas. Ko gero ta atasakaita ir buvo remiamiamasi ruošiant Traditionis custodes.
Žurnalistė rašo, jog daug negatyvių atsiliepimų apie Summorum Pontificum atėjo iš Italijos, kurios vyskupai ragino visiškai atšaukti minėtą Benedikto XVI dokumentą, net ir tuo atveju, kai tradicinis judėjimas davė daug gerų vaisių ir nešė didelę pastoracinę naudą, atgimimą eilėje vyskupijų.
Kyla klausimas, kas taip galėjo įtakoti Traditionis custodes neigiamą nusistatymą prieš tridentinę liturgiją? Panašu, kad ta radikalia ideologine terpe yra šv. Anzelmo Popiepiežiškojo liturginis institutas Romoje, kurios ideologiniu lyderiu yra prof. Andrea Grillo. Daug ženklų liudija, jog Traditionis custodes pagrindiniai punktai buvo paruošti jau 2017 m., o vyskupams išsiuntinėtos anketos tebuvo dūmu uždanga, siekiant sukurti kolegialumo ir teisėtumo įspūdį. Tai primena liūdną propagandinę operaciją, kurios tikslas yra paneigti tikrovę, jog Bažnyčia semia stiprybę iš tradicijos.
Šaltinis: The Remnant
Jėzus reikalauja viską parduoti, tapti vargšais ir sekti paskui jį. Adrodytų, kad tai nerealu ir nepraktiška, ypač šalto klimato sąlygomis. Bet gal čia svarbiau ne tiek visko netekti, kiek kad neprisirišti prie turto ir jį panaudoti geriems tikslams?
Santuokos kilmė, apaštalų pavydas vaikams, Jėzaus palaiminimas vaikams – tiek daug įvairių temų paliečiama šį sekmadienį, dar trūktų velykinio ėriuko marinavimo recepto…
Skaitome, jog Jėzus glaudžia vaikus prie savęs ir juos laimina. Bet 2 Karalių knygoje randame pranašo Eliziejaus prakeikimą vaikams, kuris išsipildė drastiškai: meškos atbėgo iš miško ir sudraskė 42 akiplėšas vaikus…